Virginija Vitkienė: 2022-aisiais Europos kultūros sostinės renginiuose Kaune laukiame 1,5 milijono lankytojų
„Kultūrinė programa, kurioje dalyvauja tokio lygio žvaigždės, leis pažymėti Kauną šiuolaikinės kultūros pasaulio žemėlapyje“, – įsitikinusi „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Vis dėlto, pasak jos, pagrindinis programos akcentas yra ne garsūs vardai, o tikslas, dėl kurio ji įgyvendinama – išauginti visuomenės poreikį kultūrai.
Būtent šio tikslo vedama „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda per penkerius pasiruošimo metus ugdė gyventojų įsitraukimą į kultūros ir meno kūrybą, kvietė į pramoginius ir edukacinius renginius. Šio darbo rezultatai matyti jau šiandien, o 2022-aisiais įvyksiantis kultūros sprogimas Kaune nuaidės per visą Lietuvą.
„Europos kultūros sostinės titulo metai – per daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių kainavęs projektas, kad skirtume jį tik Kaunui ar kauniečiams. Tai – Europos lygmens renginys, kurį skiriame visai Lietuvai“, – teigia V. Vitkienė.
Europos kultūros sostinės titulo metų programa Kaune, kurią rengia per 500 kultūros darbuotojų iš 72 organizacijų yra tokia plati ir gili, jog jai pristatyti vieno interviu nepakanka. Vis dėlto, V. Vitkienės žvilgsnis į Europos kultūros sostinės titulo metus Kaune iš paukščio skrydžio padės susidėlioti svarbiausius programos akcentus.
– Kai kalbėjomės pernai panašiu metu, sakėte, kad jaučiatės taip, lyg darytumėte gilų įtūpstą prieš startą. Kaip jaučiatės dabar, 2022-ųjų išvakarėse?
– Mūsų komandai 2022-ieji jau prasidėjo. Žinome ne tik renginių dienas, bet ir valandas, minutes, kokie svečiai dalyvaus ir kur jie lankysis. Jau gyvename sausio mėnesio pabaiga. Pagrindiniai mūsų iššūkiai dabar susiję su logistika, techniniais, organizaciniais klausimais. Nors, žinoma, labiausiai širdis virpinantis momentas yra Kauno Europos kultūros sostinės titulo metų inauguracinis renginys 2022 metų sausio 22 dieną.
– Gal galite apie jį papasakoti plačiau?
– Kaunas – Europos kultūros sostinės programą įgyvendiname jau penkerius metus. 2022-uosius vadiname Europos kultūros sostinės titulo metais, tad 2022 metų sausio 19–23 dieną įvyks įžanginiai metų renginiai Kauno rajone ir Kaune.
Šis savaitgalis sausio pabaigoje – tai pirmoji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis – „Sukilimas“. Ji prasidės Šviesos ratų renginiais atokiausiose Kauno rajono gyvenvietėse, kas vakarą renginiams artėjant prie Kauno centro, kol visi susirinksime prie „Žalgirio“ arenos sausio 22 dienos vakare. Po atidarymo ceremonijos, kuri vyks nuo 19.30 ir truks valandą, miestiečiai bus pakviesti į Kauno Naujamiestį – Vienybės aikštės ir Prisikėlimo bažnyčios link – kur iki vidurnakčio vyks arti 30 įvairių renginių, meno instaliacijų, veiks įvairios kultūros įstaigos, bus galima užeiti pasišildyti.
Nors renginys bus transliuojamas visais kanalais, tokie momentai nepamirštami. Kviečiu būti vietoje.
– Reklamose jau rodote veidus žmonių, kurių sulauksime Kaune 2022-asiais: performatyvaus meno pionierė Marina Abramovič, šiuolaikinio meno genijus Williamas Kentridge‘as, pasaulinis teatro inovatorius Robertas Wilsonas, aktyvistė ir meninkė Yoko Ono. Kurio iš šių svečių labiausiai laukiate Jūs?
– Aš labiausiai laukiu Williamo Kentridge‘o parodos ir vizito. Šį, vieną įtakingiausių šiuolaikinių pasaulio menininkų iš Pietų Afrikos Respublikos, įkalbėti dalyvauti mūsų programoje buvo nelengva. Turintis litvakų kraujo (vieni proseneliai – iš Kauno, kiti – iš Utenos) jis daugybę metų kartojo, jog į Lietuvą nevažiuos. Suprantama – mūsų šalyje net ir 21-ajame amžiuje nepakankamai kalbama apie holokaustą, ištrynusį ir šio menininko giminaičių gyvenimus ir vardus iš Kauno istorijos.
Todėl laikau ypatingu laimėjimu tai, kad W. Kentridge‘as, kuris anksčiau net nesutikdavo skolinti kuratoriams savo kūrinių eksponuoti Lietuvoje, ne tik atidarys čia savo asmeninę parodą, bet ir kartu su kitu litvakų menininku kompozitoriumi Philipu Milleriu pristatys naują kūrinį, sukurtą šiam sugrįžimui. Williamo Kentridge paroda „Tai, ko nepamename“ veiks visus metus. Beje, jau šiandien M.K. Čiurlionio muziejaus vidiniame kiemelyje galima pamatyti ją anonsuojančius kūrinius.
Ši paroda ypatinga tuo, jog yra susijusi su vienu iš pagrindinių Kaunas 2022 uždavinių – per kultūrą siekiame atgaivinti miesto atmintį, paskatinti kauniečius ir Lietuvos gyventojus būti atviresniems sau, savo istorijai ir Kitam.
– Į ką dar siūlote atkreipti dėmesį kitų metų programoje?
– Šiame kontekste taip pat norėčiau paminėti menininkės Jenny Kagan parodą „Iš tamsos“ rugpjūčio-spalio mėnesiais. Jenny – litvakė iš Jungtinės Karalystės, jos šaknys – Kaune, iš kur kilęs jos senelis, suprojektavęs ir pastatęs „Pasakos“ kino teatrą. Vėliau jis tapo viena iš pirmųjų „Lietūkio“ garažo aukų, nužudytų 1941-ųjų birželį. Menininkės tėvai išgyveno Didžiąją akciją Kauno gete, vėliau pabėgo ir, padedami lietuvio Vytauto, devynis mėnesius slėpėsi dėžėje viename iš Vilijampolės fabrikų.
Įspūdinga J. Kagan instaliacija per vienos šeimos istoriją perteiks holokausto tragediją. Instaliacija veiks viename iš šiuo metu dar renovuojamų pastatų Birštono ir Gertrūdos gatvių sankryžoje netoli Istorinės prezidentūros.
– Kaune 2022-aisiais viešės pasaulinio garso kūrėjai. Ką tai duos Kaunui, ilgalaikėje perspektyvoje?
– Didžiuojuosi mūsų partneriais – vietos kultūros organizacijomis – kurios į Kauną pakvietė tokios kategorijos menininkus. Mariną Abramovič pristato galerija „Meno parkas“, Šiuolaikinio meno centras atveža Yoko Ono parodą, Kauno nacionalinis dramos teatras – Roberto Wilsono pasirodymus. Žinoma, Europos kultūros sostinė – magiškas titulas, menininkų kvietimui tai pridėjo papildomo svorio ir suteikė reikiamą biudžetą.
Kultūrinė programa, kurioje dalyvauja tokio lygio žvaigždės, leidžia pažymėti Kauną šiuolaikinės kultūros pasaulio žemėlapyje. Tai – vardai, kuriuos į savo istoriją trokšta įsirašyti daugybė pasaulio kultūros institucijų.
– Ko gero, žinomiausios populiariojoje kultūroje yra jūsų programos žvaigždės moterys – Marina Abramovič ir Yoko Ono.
– Aktyvistė ir meninkė Yoko Ono šiandien jau yra garbingo amžiaus, nekeliauja, tad tikriausiai Lietuvoje sulauksime tik jos kūrinių. Pirmoji instaliacija Lietuvos banko patalpose Maironio gatvėje atsidarys jau sausio mėnesį – „Sukilimo“ savaitgalį, o į retrospektyvinę Y. Ono parodą kviesime nuo rugsėjo.
Na, o Marina Abramovič į Kauną atvyks pavasarį. Kovo 31 d. numatomas jos susitikimas su visuomene „Žalgirio“ arenoje. Jeigu kai kurie kiti mūsų reklamuojami menininkai plačiajai visuomenei galbūt yra nežinomi, tai M. Abramovič galima laikyti nuomonės formuotoja, žinomumu prilygstančia tokioms popkultūros žvaigždėms kaip Lady Gaga. Leidyklos „Kitos knygos“ lietuviškai išleista M. Abramovič biografija „Eiti kiaurai sienas“ kelis kartus kartojo tiražą – tai rodo šios asmenybės įtaką ir populiarumą Lietuvoje.
Kita vertus, M. Abramovič kūriniai, kuriuos pristatysime keturis mėnesius truksiančioje parodoje Kauno paveikslų galerijoje, reikalauja tam tikro išankstinio pasirengimo. Retrospektyva tikrai didelė – parodą eksponuosime per visus galerijos aukštus.
– Tyrimai rodo, kad kultūros vartotojai, kultūros turistai – tai aukštesnio išsilavinimo ir pajamų, vyresnio amžiaus žmonės. Kam skirta jūsų programa?
– Besirengdami Kauno – Europos kultūros sostinės metams organizavome daugybę renginių plačiajai visuomenei jiems lengvai prieinamose vietose, siekdami veiklomis parodyti kad kultūra yra skirta visiems. Menininkai kartu su bendruomenėmis kūrė projektus, aktyvinome gyventojų įsitraukimą į meną ir kultūrą. Bendruomenių, miestiečių telkimui ir įtraukimui skyrėme labai daug dėmesio ir lėšų, tad šiandien turime subūrę daugiau nei kelių tūkstančių aktyvių bendruomenių narių, kurie patys ne tik dalyvauja, bet ir prisideda prie renginių kūrimo, taip pat tūkstančio savanorių komandą. Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymo savaitgalį scenoje pasirodys per 800 atlikėjų: tarp jų – ir mūsų bendruomenių projektuose pastebėti ir įvertinti meno ir kultūros kūrėjai.
– Vis dėlto, kas yra Kauno – Europos kultūros sostinės renginių lankytojas? Ką šiuose renginiuose atras įvairios jų grupės?
– Kai važiuojame į užsienį, atrodo natūralu aplankyti geriausias galerijas, susiplanuoti vizitus į muziejus, kartais – net ir prisiderinti savo atvykimo laiką prie tam tikro spektaklio ar koncerto. Šiemet visa tai turėsime Kaune. Europos kultūros sostinės titulo metų programos knyga (ją galima rasti ir internete) – storas almanachas, o juk jame pateikiami tik trumpi pagrindinių renginių pristatymai.
Turėsime parodų, spektaklių, koncertų, skirtų jaunimui. Organizuosime tarptautines konferencijas kultūros sektoriaus profesionalams; šalia jau minėtųjų parodų, vyks ir teminės, labiau specializuotos. Plačiajai visuomenei siūlysime ir renginius viešosiose miesto erdvėse. Vyks festivaliai – scenos menų, istorijų, kiti, organizuosime bendruomenių šventes ir mieste, ir Kauno rajone. Kaimynų dienai bendrą stalą 2022-aisiais dengsime nuo Soboro iki pat senamiesčio.
Siekiame programą kurti įvairiausių interesų ir galimybių žmonėms – visiems. Turime strateginį tikslą – kitąmet Europos kultūros sostinės renginiuose sulaukti virš pusantro milijono lankytojų. Žinoma, tokios programos, kuri yra ir plati, ir gili, ir įvairi negalėtume įgyvendinti vieni – programą ruošiant kartu dirba 72 kultūros organizacijos, mažiausiai 500 žmonių.
– Europos kultūros sostinės titulas tampa traukos objektu ir užsienio turistams. Kas jiems galėtų būti įdomiausia Kauno programoje?
– Bendraudami su užsienio žurnalistais ir net meno, kultūros istorikais pastebime, jog jie turi labai ribotą suvokimą apie mūsų gyvenimą sovietmečiu už geležinės uždangos. Vakarų Europos gyventojų žinios neretai paviršutiniškos – jiems, pavyzdžiui, sudėtinga suprasti, jog apie kai kuriuos istorijos momentus kelios kartos žmonių nesimokė nei mokykloje, nei universitete. Jie sako: „Juk ir sovietmečiu universitetai egzistavo!“...
Gegužės mėnesio viduryje atidarysime vadinamosios rezistencinės Kauno kultūros sezoną, sutampantį su Romo Kalantos susideginimo penkiasdešimtmečiu. Renginių cikle numatyta ir paroda Kauno centriniame pašte „1972: pramušti sieną“, kuruojama Rasos Žukienės ir plataus ekspertų rato, kurioje bus pristatyti to laikmečio artefaktai, muzika, kinas, mada, vizualieji menai, religinė rezistencija vėlyvajame sovietmetyje. Vyks mokslinė konferencija, spektaklių premjeros Valstyviniame Kauno muzikiniame ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Šie renginiai bus aktualūs ne tik tos kartos, kuri prisimena įvykius, žmonėms, bet ir jaunimui, kuris žinių apie sovietmečio cenzūros, režimo, kalbos laisvės ribojimo laikus turi mažiau. Dar vienas svarbus žiūrovas ir šios programos lankytojas – europietis, svečias iš Vakarų demokratijos šalių, kur dėl nepakankamo konteksto išmanymo sovietizmą neretai romantizuoja. Manau, kad būtent ši programos dalis edukacine prasme bus ypač aktuali užsienio svečiams.
– Vėl prakalbome apie istorinę atmintį. Panašu, kad jai jūsų programoje skiriama ypač daug dėmesio.
– Siekiame, kad Kaunas prisimintų savo daugiakultūrę tapatybę, todėl „Atminties biuro“ rengiama programos dalis – labai plati. Didelė dalis atminčiai skirtos programos skirta žydų kultūros paveldui atrasti ir įreikšminti. Tarp jų yra ir Pasaulinis litvakų forumas su tarptautine konferencija ir įspūdingo kūrinio „Kauno kantata“, kuriama litvakų kilmės menininkų su daugiau nei 300 atlikėjų, pristatymu.
Bus atnaujintos ir kai kurių muziejų ekspozicijos. Pavyzdžiui, jau šiandien galima apsilankyti atnaujintoje Istorinės prezidentūros parodoje „Rūmų istorijos“, kurioje per vieno pastato valdytojų istoriją papasakota Kauno, Lietuvos ir net regiono istorija. Norėjome, kad lenkų, rusų, žydų, vokiečių turistai galėtų atrasti save, savo santykį su mūsų miestu. Taip pat, planuojama atnaujinti Sugiharos namų ekspoziciją, padaryti ją prieinamą neįgaliesiems, atidaryti lauko parodą.
– Paklausius jūsų akivaizdu, kad mūsų gyvenimas kitais metais iš tiesų pasikeis. Kaip jūs manote, kas iš Europos kultūros sostinės sukeltų pokyčių išliks Kaune?
– Jei kalbėtume apie renginius, labai norėtųsi, kad išliktų dauguma naujai atsiradusių festivalių. Pavyzdžiui, Istorijų festivalis, įgyvendinamas kartu veikiant daugiau nei dešimčiai kultūros įstaigų. Jau šiandien akivaizdu, kad išliks įgytos kompetencijos – mūsų, kultūros sektoriaus darbuotojų gebėjimas kartu dirbti, o tuo pačiu išliks ir padidėjęs bendruomeniškumas. Kauno ir Kauno rajono kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacija ir naujos kompetencijos, tikiu, užtikrins ir po 2022-ųjų tarptautinius aukšto lygio renginius, pradėtų festivalių ir renginių tęstinumą.
Matote, kalbu daugiausiai apie „minkštąją“ dalį, į kurią daugiausiai investavome ir kuri jau šiandien teikia grįžtamąją vertę. Žinoma, norėtųsi daugiau infrastruktūros pokyčių, tokių kaip Vyriausybės gera valia ir iniciatyva Kauno centrinio pašto pastate įsteigti tarptautinį architektūros centrą. Pastato susigražinimo visuomenės reikmėms procesas prasidės jau 2022-ųjų sausį, kai jame bus atidaryta paroda „Modernizmas ateičiai 365/360”.
Kita vertus, Kaune vis dar trūksta patalpų menininkų rezidencijoms, nepriklausomiems scenos menams. Ypatingai jaučiamas muziejininkystės standartus atitinkančių parodų salių trūkumas, todėl ir daugelis parodų kitąmet žiūrovus pakvies į įvairias nemuziejines erdves. Tikimės, kad Europos kultūros sostinės programa taps lemiamu faktoriumi, paskatinsiančiu sprendimų priėmėjus atsigręžti į šias problemas.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Kalėdų dovanų gavo generalinį rėmėją „Verifo“
Likus mėnesiui iki didžiojo Europos kultūros sostinės atidarymo, prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ partnerių prisijungia generalinis rėmėjas. Juo tampa „Verifo“ – viena pirmaujančių ir inovacijas skatinančių Europos elektroninių pinigų institucijų, teikianti finansines paslaugas ir atliepianti asmeninius bei verslo keliamus finansinius poreikius.
Vienas iš Europos kultūros sostinės siekių – kurti bei skatinti jungtis tarp kultūros ir verslo. „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė džiaugiasi, jog šiuo ypatingu laikotarpiu prisijungia stiprūs partneriai: „Mieste ir rajone vykstant daugybei pokyčių pastebime, kad kultūra tampa vis labiau matoma ir vertinama privataus sektoriaus. Pastarųjų penkerių metų kelias nebūtų įmanomas be partnerių, todėl labai džiaugiamės, jog kultūros sostinės vizija ir programa atitiko „Verifo“ viziją. Tikimės, kad šis teigiamas impulsas paskatins ir kitus verslus prisijungti bei tapti kultūrinių projektų rėmėjais.“
Apie sprendimą prisijungti prie „Kaunas 2022“ kalbėjo ir elektroninių pinigų įmonės „Verifo“ vadovas Mantas Staliūnas: „Per pastaruosius kelerius metus stipriai išaugome, tad ir Verifo prekės ženklas sustiprėjo, todėl šiais metais žengiame svarbų strateginį žingsnį – tampame „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ generaliniu rėmėju. Pagrindinė priežastis, paskatinusi prisijungti prie „Kaunas 2022“, noras padėti pasiekti kuo platesnę auditoriją Lietuvoje ir Vakarų Europoje, tuo pačiu garsinant šalies bei Kauno vardą. Mūsų veiklos orientuotos į novatorišką, šiuolaikinę visuomenę, tad pagrindinė „Kaunas 2022“ žinutė „Iš laikinosios į šiuolaikinę“ yra idėjiškai artima „Verifo“ įmonei.“
V. Vitkienė akcentavo, kad „Kaunas 2022“ rėmėjai gauna didelę pridėtinę vertę, kuri atsispindi ne tik per matomumą Lietuvoje ir Europoje, bet ir per ekonominį poveikį, ir finansinę grąžą, kuri gimsta iš kūrybinių ir kultūrinių sprendimų.
2022-ais metais Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų. Didysis Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymas prasidės 2022 m. sausio 19–23 d. (pagrindinis atidarymo šou – sausio 22 d., 19:30 prie Žalgirio arenos), kuriam ruošiasi 800 menininkų ir atlikėjų, 1000 savanorių ir kultūros partnerių.
Visa programa: www.kaunas2022.eu
125 kartus aplink Žemę Europos kultūros sostinės link
Beveik metus trukęs „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ žingsnių iššūkis Kauno miesto ir rajono gyventojams baigiasi šiandien. 11 mėnesių kartu su kultūra žingsniavę miesto ir rajono gyventojai pasiruošę sukilti ir sausio 19-23-ią dienomis atidaryti didžiausia scena Europoje tampantį Kauną!
„Kaunas 2022“ kartu su mobiliąja vaikščiojimo programėle „#walk15“ bei verslo, turizmo ir tarptautinės rinkodaros plėtros agentūra „Kaunas IN“ dar sausio mėnesį Kauno mieste ir rajone gyvenantiems žmonėms metė iššūkį „Nė žingsnio be kultūros“, kuriuo kvietėme nužingsniuoti vieną iš ypatingų Europos kultūros sostinės titulo atidarymo datų – 2022 01 22. Nekantriai kultūros sprogimo Kaune laukiantiems žingsniuotojams apeiti kiek daugiau nei ratą aplink Žemės rutulį pasirodė paprasta – iššūkis buvo įveiktas vos per dvi savaites, o šiandien jis nueitas jau beveik 124 kartus, iš viso beveik 2,5 milijardo žingsnių.
„Kauniečių raginti žingsniuoti nereikia. Vaikščiojimo iniciatyvos mieste priimamos su didžiausiu entuziazmu ir todėl tiek man, tiek „#walk15“ komandai visada labai gera sugrįžti į šį, tuoj Europos kultūros sostine tapsiantį miestą. Miesto gyventojų aktyvumą iliustruoja ir iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ rezultatai. Pirminis iššūkio tikslas viršytas per dvi savaites, o iš viso įveiktas atstumas tolygus net 124 kelionėms aplink Žemę. Tai – daugiau nei nuostabu! Sveikinu visus kauniečius tokiu įspūdingu aktyvumu žengiant į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus,“ – sako „walk15“ kūrėja, „Kaunas 2022“ ambasadorė Vlada Musvydaitė.
Prie iššūkio prisijungė net 69 komandos iš įvairių Kauno miesto ir rajono gyvenviečių. Nuo miesto mikrorajonų – Vilijampolės, Aukštųjų ir Žemųjų Šančių, Aleksoto, Kalniečių ir kitų – iki rajono miestų ir kaimų – Raudondvario, Ežerėlio, Čekiškės, Vandžiogalos, Akademijos... Iššūkyje žingsniavo beveik 4 tūkstančiai gyventojų, o gausiausios komandos subūrė po daugiau nei kelis šimtus narių – Dainavoje žingsniavo 492, Ramučiuose – 433, o Raudondvaryje – 358 žmonės.
Pažinti miestą ir rajoną iš naujo ir atrasti ypatingas jo vietas ir žmones kvietė kiekvieną mėnesį pasirodę nauji maršrutai, kuriuos „Kaunas 2022“ komanda sudarė kartu su „Kaunas IN“, Europos kultūros sostinės programų kuratoriais, savanoriais, jaunuoliais, Kauno Mitiniu Žvėrimi bei įvairiomis organizacijomis.
Net 12 maršrutų siūlė Kauną pažinti vis iš kitos perspektyvos: „Gatvės menas ir atmintis“ kvietė aplankyti sienas, pasakojančias Kauno miesto archyvus praturtinančias istorijas, iššūkį įveikti 13 iš daugiau nei 60 Kaune esančių laiptų metė bei su nefasadiniais Kauno elementais supažindino „Kaunas 2022“ jaunimo programos „Kylantis Kaunas“ dalyviai, o projekto savanoriai, specialius lyderystės mokymus baigę Kauno ekspertai, dalinosi netikėčiausiais miesto akcentais maršrute „Kultūristo gidas“.
Sekdami maršrutą „Asmenybės“ iššūkio dalyviai pasisvečiavo ypatingų Kaune gyvenusių žmonių namuose ir kitose jiems svarbiose vietose, „Nuo Barakų iki P.A.R.A.K.O.“ maršrute kartu su „Fluxus Labas!“ komanda žingsniuotojai tyrinėjo Šančių unikalumą, vasarą kartu su „Kaunas IN“ bei „KMN kultūros infocentras“ komandomis patyrė „Kultūrinį šoką“, kvapą sulaikė žiūrėdami į „Panoraminį Kauną“, keliavo tarp „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto dalyvių – Kačerginės ir Kulautuvos, sekė Mitinio Kauno Žvėries pėdsakais, pasinėrė į kino aikštele įvairiuose filmuose bei serialuose tapusias Kauno erdves ir grožėjosi Kauno modernistine architektūra, pretenduojančia tapti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo dalimi.
Kiekvienas iš šių maršrutų ne tik pristatė vis kitokį Kauno miestą ir jo rajoną, bet ir įvairias „Kaunas 2022“ projekto dalis, tad akyliausieji pastebėjo ir didžiausių kitų metų projektų detales. 2022-aisiais, Europos kultūros sostinės titulo metais Kaune ir Kauno rajone vyks daugiau renginių nei metuose dienų: suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų. Kultūros maratonas, besitęsiantis visus 2022-uosius, bus tikrasis iššūkis Kauno miesto ir rajono gyventojams bei jų svečiams, tačiau nuo kultūros pabėgti nepavyks niekam!
Ruoštis nepamirštamam maratonui galite ir toliau žingsniuodami „Kaunas 2022“ kartu su „Kaunas IN“ paruoštais maršrutais, kuriuos rasite „#walk15“ programėlėje.
Visos 2022-ųjų metų programos ieškokite šiuo adresu.
„Kaunas 2022” projektas „Kultūra į kiemus” tapo unikaliausiu muzikos projektu pasaulyje
„Kaunas 2022” bendruomenių programos „Fluxus labas“ projektas „Kultūra į kiemus“, Kauno miesto ir rajono daugiabučių kiemus pavertęs koncertų salėmis, ne tik įkvėpė Kauno miesto ir rajono gyventojus, tačiau ir buvo įvertintas užsienio šalyse. 2020-ais metais buvo išrinktas tarp dešimties geriausių projektų su pandemija kovojančioje Europoje Politikos inovacijų instituto apdovanojimuose, o šįmet projektas išrinktas unikaliausiu muzikos projektu pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award “ apdovanojimuose.
Karantino pradžia nebuvo itin smagi - užsidarę namuose visi stebėjo koncertus, spektaklius ir pasirodymus tik kompiuterių ar televizorių ekranuose, o prisilietimai ar šiltas ryšys egzistavo tik virtualioje aplinkoje. Namai virto biurais, kino ir koncertų salėmis, restoranais, bibliotekomis, darželiais ir mokyklomis. Nepaslaptis - daugeliui tai buvo nepakeliama psichologiškai ir liūdino visus, kurie buvo pratę prie renginių ir kultūros.
Kultūros trūkumą pastebėjusi „Kaunas 2022“ bendruomenių programa “Fluxus Labas” inicijavo projektą “Kultūra į kiemus” tam, kad sugrąžintų žmonėms tiesioginį ryšį ir dalinimąsi džiaugsmu su aplinkiniais bei atvežtų kultūrą tiesiai po langais. Projektas gyventojus kvietė stebėti įvairių sričių profesionalų – teatro, šokio, šiuolaikinio cirko, muzikos atlikėjų – pasirodymus tiesiai iš savo VIP ložių - namų balkonų.
Tarp dalyvių buvo „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, šokio trupės „Nuepiko“ narys Marius Pinigis, žinomi atlikėjai ir dainų kūrėjai Jurga Šeduikytė, Erika Jennings ir Jurgis Didžiulis, Rūta MUR, Kamanių šilelis, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, baritonas Raimondas Baranauskas ir kt.. Apie projekto sėkmę ir įspūdžius pasakoja “Fluxus Labas” programos kuratorė Aistė Ptašinskaitė-Paukštė ir koordinatorė Simona Savickaitė.
Kaip gimė "Kultūra į kiemus" ir kokie procesai vyko užkulisiuose, organizuojant šį projektą?
Aistė: "Kultūra į kiemus" gimė labai netikėtai: sužinojus, kad įvedamas karantinas, ėmėme mąstyti, kad negalime tiesiog visko sustabdyti ir palikti bendruomenes. Įkvėpimu tapo internete jau sklandantys pavyzdžiai iš Italijos apie koncertus, sporto treniruotes balkonuose. Finansų beveik neturėjome, tad pradėjome galvoti, kokius vietos gyventojus galima įtraukti. Taip pradžioje zumbos treniruotes kiemuose savanoriškai ėmė vesti viena trenerė iš Šilainių Karolina Budrytė, o vėliau, dėka partnerių, pagrindinio projekto rėmėjų „Švyturys nealkoholinis“ ir išsiplėtusios organizacinės komandos, tai išsivystė į "Kultūra į kiemus". Darbo buvo labai daug: kiemų paieška, derinimas su bendruomenėmis ir labai intensyvus pasirodymų grafikas. Kadangi dauguma žmonių tuomet buvo namuose, o viešos komunikacijos vengėme, siekdami išvengti buriavimosi kiemuose, tai kvietimus palikdavome gyventojams prie durų 1 - 2 dienos iki pasirodymo. Daug pagelbėjo ir pačios kiemų bendruomenės.
Simona: Kiemų bendruomenės labai prisidėjo padedant nešioti kvietimus, suteikiant koncertams elektros, informuojant kaimynus. Gelbėdavo ir visai paprastais, bet labai svarbiais daiktais, kurių pritrūkdavome – šluotomis, kėdėmis, lipnia juosta.
Kokie buvo įsimintiniausi projekto pasirodymai/reakcijos?
Aistė: Man asmeniškai įsimintiniausias buvo pirmasis pasirodymas, kai viename Dainavos kieme Marius Pinigis atliko šiuolaikinio šokio pasirodymą. Tai buvo standartinis, duobėtas ir automobiliais užgrūstas daugiabučio kiemas, kurio fone šiuolaikinis pasirodymas atrodė labai kontrastingai. Vis dėlto po pasirodymo, kurį stebėjo beveik pilnai užpildyta auditorija, t.y. beveik visuose languose bei balkonuose buvo žiūrovai, jie ilgai plojo ir buvo keista, bet miela, daugiabučių kieme girdėti bravo šūksnius.
Simona: Man labiausiai įsiminė Jurgio Didžiulio ir Erikos Jenings koncertas Šilainiuose, kuomet tūkstantiniame kieme žmonės dainavo pro langus, mojavo kaimynams, grojo gitaromis ir kitais instrumentais – girdėjosi žiūrovų šūksniai, komentarai reakcijos. Kieme tvyrojo didelio bendruomeniškumo, vienybės ir džiugesio nuotaika.
Kokių atsiliepimų sulaukėte?
Simona: Sulaukėme labai daug prašymų atvykti į kiemus, kuriuose dar nebuvome. Žinoma, dauguma dėkojo, kad šiuo įtemptu karantino metu “atnešėme” į jų kiemą daug pozityvumo ir vilties.
Aistė: Matėsi, jog pasirodymai atnešė daug pozityvių įspūdžių visiems, tačiau dėl griežtų karantino ribojimų, gyvai išgirsti atsiliepimų nebuvo daug galimybių. Vis dėlto, man atrodo, "Kultūra į kiemus" vienodai daug gerų emocijų, įkvėpimo ir palaikymo suteikė tiek namuose uždarytiems gyventojams, tiek profesionaliems atlikėjams. Šie koncertai kiemuose atlikėjams tapo galimybe po ilgo laiko pagaliau vėl koncertuoti gyvai publikai ir matėsi, kad jiems tai be galo svarbu. Be to, tai tapo dideliu impulsu, kad profesionalus menas iš salių atkeliautų tiesiai pas žmones (turbūt didžiausią įspūdį žmonės padarė operos bei orkestrų pasirodymai kiemuose).
Koks jausmas gauti apdovanojimą? Kokios komandos nuotaikos?
Simona: Neįtikėta! Nuostabu, kad visos pastangos ir laikas gvildenant projekto koncepciją ir bei ją įgyvendinant yra pastebėtos ir įvertintos pasauliniame lygmenyje.
Projektas buvo atrinktas tarp 10 unikaliausių muzikos projektų pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ apdovanojimuose, kuriems nominavo Lina Navickaitė-Martinelli, LMTA Muzikologijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė ir žurnalo „Lithuanian Music Link“ redaktorė. L. Navickaitės-Martinelli teigimu, projektas kuria vertę profesionalią kultūrą pristatydamas atvirose erdvėse ir suteikdamas progą kultūros ir pramogų pasiilgusiems žmonėms prasmingai praleisti laiką ir patirti teigiamas emocijas sudėtingu pandemijos laikotarpiu.
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=NEk-2oorM_g[/embedyt]
Viena knygos „Kauno žydai“ sudarytojų Daiva Citvarienė: „Norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų“
Žadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename – vienas ambicingiausių projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tikslų. Jam įgyvendinti įsteigta programa „Atminties biuras“ pasitinkant „Kaunas 2022“ atidarymą išleidžia gausiai iliustruotą knygą „Kauno žydai“. Apie leidinio priežastis, turinį ir asmeninį santykį su žydiškuoju Kaunu pasakoja viena jo sudarytojų, programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Citvarienė.
- Greičiausiai „Kauno žydai“ galėjo būti ir filmas, ir straipsnių ciklas, ir dar koks nors objektas, pasakojantis istorijas. bet kodėl knyga?
- Tikrai taip, toks filmas galėtų atsirasti. Ir reikia pasakyti, kad su „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ nuo 2019 m. pristatėme nemažai žydišką atmintį aktualizuojančių projektų, o mieste pasirodė keletas gatvės meno kūrinių, kurie primena čia gyvenusius žydų kilmės kauniečius.
Tačiau šią knygą laikau vienu svarbiausių projektų. Jos idėją ėmėme vystyti vos laimėjus Europos kultūros sostinės titulą. Pirma, norėjome užpildyti miesto istorijos spragą. Antra, mums buvo svarbu sukurti išliekamąjį projektą, kuris nepasibaigtų po 2022-ųjų. Knyga, kitaip nei paroda ar spektaklis, liks dar ne vienerius metus. Tai mūsų duoklė čia gyvenusiems, šį miestą ir savo ateitį kūrusiems kauniečiams, kurių gyvenimas buvo taip drastiškai nutrauktas.
- Knygoje gausiai cituojami įvairūs šaltiniai, taip pat publikuojamos tikrai ne visiems matytos istorinės nuotraukos, dokumentai, net reklamos. Kokie radiniai archyvuose jus, jau nemažai žinančius apie temą, labiausiai nustebino? Kas asmeniškai labiausiai palietė ir sujaudino?
- Negaliu kalbėti už kitus knygos autorius, kurių dauguma istorikai ir jų santykis su ikonografine medžiaga turbūt šiek tiek kitoks.
Aš nesu istorikė ir man nėra taip svarbu, ar fotografija anksčiau buvo publikuota, ar ji reta. Man svarbiau, kiek fotografijoje matyti istorijos, kiek ji gali papasakoti apie tą laiką, žmogų, įvykį, kiek ji iškalbinga. Kartu – kiek nuotrauka mums šiandien pasako apie tuometinį Kauną, kauniečius ir jų gyvenimą, kiek ji įdomi paprastam knygos skaitytojui, ne istorijos specialistui.
Aš asmeniškai labai apsidžiaugiau pamačiusi pavėsinės, kurioje rašė rašytojas Abraomas Mapu fotografiją. Buvau ne kartą skaičiusi apie šią pavėsinę ant Aleksoto kalno, tad ši fotografija buvo labai malonus atradimas, padedantis geriau įsivaizduoti skaitytas istorijas ir tų laikų miestą.
Kitas atradimas – sudeginto Kauno geto fotografijų rinkinys. Tai vieni labiausiai sukrečiančių mano matytų miesto vaizdų.
Tačiau šioje knygoje ne mažiau už iliustracijas mums svarbūs Kaune gyvenusiųjų ar čia besilankiusių atsiminimai, liudijimai – jie irgi yra tam tikros istorijos „iliustracijos“. Džiaugiuosi, kad knygoje įdėjome nemažai anglakalbiuose šaltiniuose rastų atsiminimų apie XIX – XX a. pradžios Kauną, kurie vaizdingai papildė kuriamą miesto paveikslą. Be to, knygos turinį prasmingai praplečia ir mūsų pačių prieš keletą metų kalbintų kauniečių atsiminimai – Frumos Kučinskienės, Julijanos Zarchi, Bellos Shirin ir kitų.
- Penki šimtai metų – ir vos du šimtai puslapių! Kaip konstravote, koncentravote knygos naratyvą, galbūt stalčiuose liko medžiagos dar kelioms publikacijoms?
- Turbūt pirmiausia svarbu pasakyti, kad rengėme knygą, kuri skirta ne akademinei bendruomenei, o smalsiems, besidomintiems istorija. Nesiekėme sukurti enciklopedijos ar išsamios Kauno žydų istorijos. Ši knyga – tarsi įvadas, pravertos durys į mažai tyrinėtą miesto praeities pasaulį. Tai pirmoji pažintis su Kauno žydais, jų istorija mieste. Primename svarbiausius čia gyvenusių ir kūrusių kauniečių vardus, jų indėlį į švietimo, kultūros, medicinos, pramonės, verslo ir kitas gyvenimo sritis, paliečiame ir skaudžius istorijos puslapius. Labai tikiuosi, kad knyga inspiruos tolesnius šios istorijos tyrimus.
Esu įsitikinusi, kad norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų. Kad iš tiesų suprastume, kuo gyveno žmonės prieš 50 ar 150 metų, reikia žinoti, kaip jie mąstė, jautėsi, kaip jie matė pasaulį.
Man asmeniškai įdomus muziejų konstruojamas santykio su istorija formatas. Pvz., Varšuvos Polin Lenkijos žydų istorijos muziejuje istorija pasakojama pasitelkiant šaltinių citatas, liudijimus, prisiminimus. Panašius istorijos pasakojimo principus norėjosi perkelti ir į šią knygą.
Todėl didelį vaidmenį pasakojime skyrėme istorinių šaltinių citatoms ir prisiminimams. Šie intarpai – laiko liudininkai. Jie suteikia istorijai gyvybę, kvėpavimą, spalvas.
- Ar daug teko rasti neatitikimų, prieštaravimų šaltiniuose rengiant tekstus? Kaip visgi nuspręsti, kuri tiesa – tiesiausia, tyrinėjant tai, ko liudininkų neretai nebėra?
- Kauno žydų istorija dar labai fragmentiškai tyrinėtas laukas. Mūsų, sudarytojų (knygą sudarėme kartu su Kauno istoriku Arvydu Pakštaliu) tikslas buvo surinkti jau padarytus kitų autorių tyrimus, sujungti juos į vieną pasakojimą ir mėginti užpildyti kai kurias spragas. Arvydas itin gerai pažįsta Lietuvos archyvus ir pakoregavo kai kuriuos jau spėjusius įsitvirtinti teiginius. Kita vertus, net neabejoju, kad po knygos pasirodymo paaiškės nauji faktai, atradimai, galbūt ir netikslumai. Manau, kad tai labai natūralus procesas. Kauno žydų istorija dar tik pradedama rašyti.
- Knygoje prisimenami visai neseniai išėję Leonidas Donskis, Irena Veisaitė. Galbūt kažko taip ir nespėjote pakalbinti?
- Liūdna, kad paskutinieji knygos puslapiai buvo skirti per anksti išėjusiems – Leonidui ir Irenai. Iš tiesų gaila, kad nespėjome su Irena pakalbėti apie šią knygą, kol dar galėjome tą padaryti. Rengiant tekstą apie Leonidą supratome, kiek mažai žinome apie jo šeimos istoriją… Kita vertus, mums buvo labai svarbu, kad šie ir kiti šių dienų kauniečiai mums primintų, kad žydų istorija Kaune gyva, ji tęsiasi.
- Kaip suformavote autorių kolektyvą – jis nemažas, ar teko pandeminėmis sąlygomis dirbti kartu, galbūt aptarti vienas kito idėjas, ar visgi didžiausias darbas teko sudarytojams?
- Kaip minėjau, mūsų, sudarytojų, darbas buvo surinkti tyrimus, kurie jau atlikti. Tačiau didžiausias darbas prasidėjo bandant šiuos fragmentiškus tyrimus sudėti į vieną pasakojimą. Tuomet didelis darbas teko mano kolegai Arvydui – pildyti esamas spragas. Na, o mano užduotis buvo atstovauti skaitytojams – kelti klausimus, kvestionuoti teiginius, kurie kartais atrodo „savaime suprantami“ istorikams, bet ne tokie aiškūs kitiems skaitytojams. Be to, atrodė svarbu ne tik pasakoti, bet ir pristatyti papročius, kultūrą, specifinius terminus. Taip atsirado tekstą papildantis žodynėlis.
- Jei knygą perskaitęs moksleivis ar istorijos, literatūros studentas nuspręstų atidžiau gilintis į kurį nors laikotarpį, giminę, įvykį, koks pasirinkimas „Atminties biurą“ labiausiai pradžiugintų?
- Kaip sakiau, Kauno žydų istorija dar tik pradedama tyrinėti. Ši knyga galėtų būti bent tris kartus storesnė, joje liko nepaminėta daugybė čia gyvenusių ir kūrusių žmonių. Labai tikiuosi, kad visi tie vardai neliks užmarštyje ir kiti autoriai juos prikels naujam gyvenimui. Todėl sveikinčiau visas iniciatyvas tyrinėti šią istoriją.
- Greičiausiai jau sulaukėte pirmųjų reakcijų. Kokios jos?
- Mūsų draugai – Kauno žydų bendruomenė – apie šią knygą žinojo nuo pat jos rengimo pradžios. Tikiu, kad jos labai laukė. Mums – tai ne tik duoklė čia gyvenusiems, istorijai, bet ir dovana šiai bendruomenei, žmonėms, kurie tapo mūsų draugais.
Žinau, kad daugeliui jų ši knyga yra svarbus ženklas, kad jų istorija, jų šeimų, bendruomenės drama nėra užmiršta.
- Kam knyga gali būti skaudi?
- Knyga skaudi visiems, kurie suvokia, kokio masto tragedija įvyko Europoje ir mūsų mieste Antrojo pasaulinio karo metu. Žiūrint į visas iki karo darytas fotografijas spaudžia širdį žinant, koks likimas laukė visų jose besišypsančių žmonių. Pasakojant apie šią nepaprastai turtingą miesto istoriją, apie žmones, taip svariai prisidėjusius prie miesto kūrimo, suvoki, kiek daug mes netekome. Sunku suprasti, kaip tai galėjo įvykti…
- Knygą iliustruoja charakteringi piešiniai, kurių autoriaus braižas jau atpažįstamas sekantiems „Kaunas 2022“ veiklą – Darius Petreikis sukūrė ir Kauno Žvėries įvaizdį. Kodėl pasirinkta būtent tokia stilistika, koks animacinius primenančių herojų santykis su tekstais?
- Labai norėjosi, kad tai nebūtų tradicinė knyga su istoriniais faktais ir dokumentinėmis fotografijomis. Norėjosi, kad ją į rankas paimtų ne tik užkietėję istorijos mylėtojai, kad ji žadintų visų smalsumą.
Tikiu, kad apie istoriją nebūtina pasakoti tik rimtai. Istorija gali būti įdomi, žaisminga. Juk čia mes kalbame apie kelių šimtų metų Kauno žydų istoriją, pasakojame apie šios bendruomenės kultūrą, tradicijas, papročius. Norėjome tą istoriją papasakoti šviesiai, su šiokia tokia humoro doze. Juk žydų istorija – ne tik Holokaustas. Tai daug daugiau, tai šimtmečiai kultūros, tradicijų, papročių. Mums labai svarbu tai priminti.
- Knyga išleista ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Ar tikimasi, kad „Kauno žydai“ taps suvenyru 2022-aisiais Lietuvoje apsilankysiantiems svečiams iš užsienio?
- Šios knygos auditorija yra ne tik kauniečiai, lietuviai, bet ir pasaulio litvakai, visi besidomintys šio regiono istorija. Todėl mums buvo svarbu išleisti knygą ir anglų kalba. Tuo labiau, kad 2022 m. spalio 29–30 d. Kaune vyks Pasaulio litvakų forumas. Be to, kitais metais planuojame surengti apie 20 žydiškajai atminčiai skirtų renginių – parodų, koncertų, spektaklių. Na, o Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje visus ateinančius metus bus galima pamatyti vieno garsiausių pasaulio litvakų – Williamo Kentridge‘o (PAR) – parodą „Tai, ko nepamename“. Taigi knyga prasmingai papildys šią didžiulę programą, tikiu, ji taps svarbiu „Kaunas 2022“ projekto suvenyru.
- Daiva, kokia Jums asmeniškai svarbiausia vieta Kaune, simbolizuojanti žydiškąjį Kauną ar vis dar turinti jo aurą?
- Aš pati sau žydišką Kauną atradau ne taip ir seniai, 2016 m., kurdama audiovizualinį meninį maršrutą „Dvasios gidas po senąjį Kauną“. Tada, ieškodama vietų šiam projektui ėmiau atidžiau tyrinėti pastatus, pro kuriuos kasdieną praeidavau, domėtis tuo, kas plika akimi ne iškarto pamatoma.
Man žydiškas Kaunas atrodo vis dar paslėptas. Labai gaila, kad šios istorijos ženklai beveik išnykę arba mes jų nepastebime. Būtent dėl šios priežasties inicijavome keletą gatvės meno kūrinių. Norėjome, kad čia gyvenusių kauniečių veidai ir vardai grįžtų į mūsų gatves. Šio projekto dėka mieste pasirodė Rosian Bagriansky ir jos mamos Gertos atvaizdas (darbas sukurtas priešais Lietuvos karininkų ramovę A. Mickevičiaus g.). Į Kęstučio g., kurioje kažkada gyveno, grįžo garsioji Izraelio poetė Lėja Goldberg, o Kačerginės centre vėl matyti prieš karą čia atostogavusių draugų kompanija – kūrinys sukurtas pagal prieš Antrąjį pasaulinį karą prie Nemuno darytą fotografiją.
Bet kalbant apie aurą, man toks yra pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Kauno I-oji muzikos mokykla – 1905 metais įsteigti rabino Icchako Elchanano Spektoriaus žydų našlaičių namai. Nuostabu, kad ten vis dar matyti laiko sluoksniai, ne iki galo išblukę senieji užrašai. Simboliška, kad šiame pastate fortepijonu groti mokėsi ir mano sūnus.
Kita man asmeniškai svarbi vieta – Žydų ligoninė A. Jakšto gatvėje. Aš joje gimiau. Labai laukiu jos atgimimo. Ir, be abejo, Kauno Choralinė sinagoga – vienas gražiausių žydiško paveldo pastatų, vis dar laukiantis savo naujojo aukso amžiaus.
Kita vertus, ne mažiau svarbios tos vietos, kurių mes jau nebeidentifikuojame kaip žydiškų, pamiršome ar nežinome jų istorijos. Tai J. Naujalio muzikos mokykla (buvusi Kauno žydų realinė gimnazija), VDU teisės fakultetas Jonavos g. (buvusi ORT profesinio mokymo mokykla), Kauno apskrities sporto medicinos centras D. Poškos g. (buvę OZE sveikatos namai), pastatas Kęstučio g. 8 – buvęs gydytojo E. Elkeso namas ir privati ligoninė, ar Naujoji sinagoga Birštono g., kurioje šiuo metu įsikūrusios mašinų remonto dirbtuvės. Ką jau bekalbėti apie senamiestį ar Laisvės alėją, kurioje veikė žydų knygynai, fotoateljė, parduotuvės, kirpyklos, kino teatrai, restoranai… Šis miesto istorijos puslapis liko tarsi nematomas, neatpažįstamas. Mūsų pareiga jį priminti.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa: www.kaunas2022.eu
„Kaunas 2022“ parodą pristatysiantis W.Kentridge'as: daužyti sukonstruotų nežinojimų formas
Grandiozinė Williamo Kentridge'o paroda (kuratorė Virginija Vitkienė) „Tai, ko nepamename“ (That Which We Do Not Remember), vyksianti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, pažymėtina, kaip vienas svarbiausių įvykių kitų metų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje.
1955 m. Johanesburge (Pietų Afrikos respublikoje) gimęs litvakiškas šaknis turintis menininkas jau kelis dešimtmečius meno terpėje žinomas ir įvertintas daugybe apdovanojimų, jo kūriniai aplankė svarbiausias pasaulio galerijas ir tapo didžiųjų kolekcijų dalimi. Kentridge‘as – intelektualus, provokuojantis emocijai ir apmąstymui. Jo įkvėpimo šaltiniai – nuo mokslo iki grožinės literatūros, o meninės priemonės pačios įvairiausios – nuo piešinių anglimi, tapybos, tekstilės, animuotų filmų iki operinių pastatymų. Tai atspindi paties autoriaus išsilavinimo spektrą ir platų interesų lauką.
– Daug ką studijavote ir turėjote mokytojų. Ar esate pats mokytojas?
– Mano žmona mėgsta pasakoti apie žydų vyrus: jie niekada nepalieka, bet sulaukę penkiasdešimties tampa rabinais. Taigi kartais galvoju, kad tapau 66-erių metų rabinu. O turint omenyje „Mažiau vykusios idėjos centrą“ [Centre for the Less Good Idea – jo iniciatyva įsteigtas 2016 m. – S.B.], ten daug ką darau tarsi mokytojas.
Metų metus, kai manęs prašydavo mokyti, manydavau, na, vis dar mokausi pats, neturiu ko kitus mokyti. Dabar jaučiu, kad vis dar mokausi, bet jau galiu kai ką perduoti ir kitiems. Ir dar daugiau, dažnai mokausi dirbdamas su jaunesniais studentais. Studijoje įgijau pakankamai patirties: dabar kartais galiu atsiliepti į vargus ir nerimą, kurie apima jaunesnius menininkus – ir mane tokie dalykai aplankydavo, kai buvau daug jaunesnis. Nesakau, kad dabar nėra nerimo, bet tai kitokio pobūdžio nerimas, ne tas, kurį jaučia jaunas menininkas.
– Kas jums pačiam suteikia drąsos kurti?
– Pradžioje sunku būti užimtam tuo, kad tęsi darbą diena iš dienos, ar būtum rašytojas, ar tapytojas. Manau, tai reikalauja daugiau drąsos negu tęsti, kai jau turi tam tikrą trajektoriją ir pagreitį, ir pavykusių projektų patirtį. Kol dar tik pradedi, kiekvienas naujas kūrinys yra gyvybiškai svarbus. Jei vienas piešinys ar vienas paveikslas, regis, nesiklijuoja ir neturi vertės – ar tai rodo tiesą apie tai, kas aš esu? Esu pasmerktas, kad viskas nepavyktų! Tad įveikti tai yra tam tikra meninė drąsa. Čia irgi reikia atkaklumo, užsispyrimo, storos odos, kad neimtum į širdį žmonių atsiliepimų apie savo darbus, jeigu jiems nepatinka. Man to niekada nepavyko pasiekti. Manau, būti menininku labai dažnai reiškia psichinę stoką, turimą tam tikrą įtrūkį, spragą. Tai jausmas, kad nepakanka tavęs paties. Privalai paskui save palikti objektų ir daiktų pėdsaką, kurį kiti žmonės matytų, kurį ir pats matytumei žiūrėdamas į tuos objektus. Kalbame ne apie drąsą – apie neadekvatumą.
– Kokį matote ryšį, jei toks yra, tarp originalumo ir autentiškumo?
– Autentiškumas kaip išeities taškas manęs nedomina. Man smalsu tai, kas randasi proceso metu. Labiau domiuosi kvailyste arba, kitaip tariant, pasiduodu impulsui, pirmai idėjai, priimu ir išbandau abejotiną dalyką ir tikrinu, kur tai nuves. Didžioji dalis mano sukurtų projektų ir atradimų, kurie buvo įdomūs ir man, ir kitiems, kilę iš neautentiškumo. Pradedi nuo galvojimo apie vieną dalyką, o tada jau seki viena idėja ir tada kas nors dar gimsta. Nėra taip, kad aiški mintis ir ryški tyrimo linija veda prie atsakymo į klausimą, kurį sau uždavei.
– Jūsų kūriniuose pastebime daug negatyvumo, išvertimo, neigimo. Ar tai jūsų meninė priemonė? Ką jums tai reiškia?
– Negatyvai mane domina fotografiniu, metaforiniu požiūriu. Negatyvai yra tai, kas įsirašo ant fotojuostos, iš kurios gaminame antrąjį negatyvą, kuris yra pozityvus atspaudas. Nufilmuoji ant balto popieriaus įvairiomis trajektorijomis vaikštinėjančias skruzdėles, o tada apverti: baltas popierius tampa nakties dangumi, o juodos skruzdės – šviesos taškeliais nakties skliaute. Sukūrei judančių žvaigždžių ir planetų bandą. Tai praktinis negatyvo panaudojimas, kuris nėra tuštuma, bet parodo ir akivaizdžią tamsos jėgą. Vietoj to, jog padarytume išvadą, kad viską galima paaiškinti šviesos buvimu, kaip buvo manoma nuo Platono laikų ir vėliau, šviesą turime matyti šalia tamsos tam, jog ją suvoktume. Kartais tam, kad dalykai įgautų prasmę, reikia to keisto tamsos ir šviesos mišinio. Mane dominanti tuštuma – juodoji skylė. Juodoji skylė kosmose, kaip galingos gravitacijos vieta, sugerianti visą šviesą ir visa, ką ji praryja. Pabaigos neišvengiamybė. Žinoma, pasitelkęs pavyzdį iš fizikos, bandau įprasminti mūsų pačių juodąją skylę – kapą šešios pėdos po žeme, į kurį mes keliaujame, į šitą tuštumą. Jei negali pakelti minties apie tuštumos neišvengiamybę, kabiniesi į tikėjimą, jog kas nors visgi gali ištrūkti iš tos tamsos – tokiu atveju tikime siela.
– Dažnai kūryboje kalbate apie entropiją. Kas tai?
– Kūrėjo pareiga yra priešintis entropijai. Jeigu išmeti vazą, ji sudūžta ant grindų. Jei surenki šukes ir vėl išmeti jas į orą, labai neįtikėtina, kad jos vėl suformuos tiksliai tokią vazą, kokia buvo prieš sudūžtant. Tai toji statistinė neįmanomybė, kuri yra entropijos pagrindas: tvarkingi dalykai virsta netvarka. Kūrėjo darbas yra surinkti tuos fragmentus, indo šukes, suplėšyto popieriaus skiautes ir rekonstruoti ką nors naujo, naują vaizdinį. Forma yra koliažas, bet tai tik kitas pasakymo būdas, kad iš aplinkoje ir savyje atrastų fragmentų mes konstruojame savo suvokimą. Tas mūšis prieš entropiją – ir faktas, kad studijoje šią kovą laimime kasdien – pastato entropiją į svarbią vietą ir paverčia ją geru įrankiu.
– Koks jūsų santykis su tradicija?
– Mane domina vertimo klaidos, įsivaizduotas, o ne giliai suvoktas kontekstas. Skeptiškai žiūriu į tapatybės meną ir tapatybės politiką, vietoj to domėdamasis benkartiškumo politika, mišrūniškumu, pasipriešinimu tradicijai bei tikėjimu, kad dauguma tradicijų yra išgalvotos ir sukonstruotos. Išties kolonijiniame pasaulyje kolonistų administracijų užduotis buvo išgalvoti gentis, miestus, klanus ir škotiškąjį tartaną [audinys kiltų siuvimui – S. B.], reiktų suvokti juos kaip dirbtinius dalykus, o ne tuos, kuriuos reikėjo atrasti. Turime būti atsargūs su tradicija, nes, netgi neigdamos ją, mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus.
- Ar menas galėtų būti pavadintas geriausia priemone istorijos naratyvų kūrimui?
– Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai. Manau, vienas iš dalykų, kuriems dabar skiriu dėmesio, tai žvilgsnio nukreipimas į pakraščius, į dalykus, kuriuos atidėjau į tolimesnę spintą. Ištraukti juos vėl, peržiūrėti. Dėl to, kad mene dirbama su fragmentais, prasmės konstruojamos per koliažą, mes galime kurti kitus naratyvus, taip pat istorijos pasakojimus sudėdami kartu skirtingus fragmentus. Taigi, kas yra studijoje natūralus procesas: iš vieno piešinio imamas fragmentas, fotografijos detalė, iš tų skirtingų fragmentų sukonstruojamas vaizdinys – toks modelis tinka ir mūsų istorijos supratimui.
– Jūsų kūrybos paroda įspūdingos apimties ir jai bus skiriama itin daug dėmesio. Jūs pats nesate lankęsis Lietuvoje. Koks jūsų asmeninis santykis su mūsų šalimi?
– Visada priskyriau save litvakams, dalimi Pietų Afrikos žydų bendruomenės, kuri atvyko iš Lietuvos (tai šalis, iš kurios atvyko didžioji dalis Pietų Afrikos žydų). Tačiau niekada nesu buvęs Lietuvoje. Mano senelis autbiografijoje parašė tik vieną sakinį apie vietą, kurioje jis praleido kelis pirmuosius gyvenimo metus. Jis paprasčiausiai sako: „Gimiau Lietuvoje, iš kurios atvyko daugelis Pietų Afrikos žydų, palikau Lietuvą ir nuvykau į Angliją.“ Žinau apie istorines komplikacijas tarp žmonių, kurių šeimos atvyko iš Lietuvos, bet niekada patys nesijautė lietuviais, visada jautėsi istoriškai autsaideriais šalyje, kurioje užaugo ir gyveno. Lietuvoje tarp štetlų ir lietuvių buvo tam tikras apartheidas. Neturiu žinių apie gyvenimą štetluose, apie savo protėvių gyvenimą Lietuvoje. Nenoriu, kad man būtų atlyginta, tikrai nepageidauju atpildo, nemanau, kad Lietuva man ką nors skolinga. Prieš vienuolika metų mano dukra apsilankė Lietuvoje ir atrado, kad nėra beveik jokio pripažinimo apie tai, kas ten yra įvykę. Man būtų įdomu atvykti į Lietuvą, ją patirti ir patikrinti, ar mano įsivaizduota šalis ir jos istorija atitinka tai, ką būdamas ten rasiu.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų. Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymas – 2022 m. sausio 19-23 d. (didysis atidarymo šou – 2022 m. sausio 22 d., 19:30 val.)
Autorius: Sandra Bernotaitė
Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko nepamename“
Kitų metų sausio mėnesį „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pakvies į sensacingą meno įvykį: į Lietuvą pirmą kartą atvyksta pasaulyje pripažintas litvakiškas šaknis turintis kūrėjas iš Pietų Afrikos Williamas Kentridge‘as. Jo paroda „Tai, ko nepamename“ (That Which We Do Not Remember) visus metus veiks Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir pritrauks ne tik kauniečių, bet ir svečių iš viso pasaulio dėmesį.
1955 m. gimęs Johanesburge, advokatų pasižymėjusių ginant nukentėjusiuosius nuo apartheido šeimoje, W. Kentridge‘as studijavo politikos mokslus, vizualiuosius menus, aktorystę ir režisūrą. Toks išsilavinimas ir platus interesų akiratis, gyvenant ir kuriant kontrastingoje Pietų Afrikos aplinkoje, sąlygojo temų pasirinkimą: žmogaus teisės, rasinė ir turtinė nelygybė, revoliucijos, santykis tarp centro ir periferijos, tradicijos ir užribio, idealų ir juos gniuždančios kasdienybės.
Sukonstruotos tradicijos ir nežinojimai
Pats W. Kentridge‘as savo kilmę pristato šitaip: „Esu augęs kolonijinėje šalyje, Pietų Afrikoje, tačiau turiu žydiškas šaknis, Rytų Europos kilmę, su anglosaksiškuoju pasauliu sieja mokykla ir kalba, ir knygos, su Jungtinėmis Amerikos Valstijoms – populiariosios kultūros įtaka, jos filmai, muzika, televizija, susijęs (tolimiau) su Pietų Afrikos vidaus tradicijomis, todėl turėčiau pasakyti, kad mano kūriniai visada kalba apie benkartiškumą, apie netyrumą, apie skepticizmą gilios tradicijos atžvilgiu, apie suvokimą, kad jeigu esi už tradicijos ar jos pakraščiuose, turėtum su tuo dirbti produktyviausiai.“
Jis skeptiškas tapatybės meno ir tapatybės politikos atžvilgiu, todėl perspėja, kad turime būti atsargūs su tradicija – dauguma atvejų, tai yra išgalvoti konstruktai: „Mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus.“
Kentridge‘ui nekelia pasitikėjimo istoriniai naratyvai, suteikiantys melagingą ramybės pojūtį, nukreipiantys mintis nuo nepatogių temų: „Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai. Dar būna neišmanymas, susijęs su dalykais, kuriuos turėtume žinoti, jeigu būtume atlikę tikrą tyrimą, o ne tiesiog paprasčiausiai likę patenkinti pirmuoju lengvu atsakymu į kilusius istorinius klausimus.“
Alternatyvaus mąstymo ir matymo visuma
Atrodo, nėra medijos, kurios W. Kentridge‘as nenaudotų: nuo grafikos, tapybos, tekstilės iki videoinstaliacijų, filmų, performansų. Menininkas kuria judančius paveikslus, derina juos su režisuoto filmavimo scenomis, sluoksniuoja visa tai su statiškais ir kinetiniais objektais, garso instaliacijomis, dalį piešinių iškelia ant sienų ir baldų, kuria atviras ir intymias erdves žiūrovui, atlieka performansus pats, tapdamas personažu, aktoriumi, režisuoja operas, kuria jų scenografiją.
Ekspozicijos architektės Sabine‘os Theunissen pasiūlytoji parodos trajektorija ves per kelis muziejaus aukštus, įvairias patalpas, kur pasitiks iš skirtingo žanro kūrinių sukonstruotos alternatyvaus mąstymo ir pasaulio matymo visumos. Tokia scenografija geriausiai atspindi W. Kentridge‘ui būdingą įvykio kūrimo atmosferą ir leis patirti jo kūrybos daugialypumą.
Kentridge‘o darbų korpusas – ištisi mikropasauliai, jungiami į savotišką visatą. Tokia kūryba įtraukia bendradarbiauti įvairių sričių kūrėjus, sinchronizuoja jų matymą ir pastangas ieškoti geresnės savo ir žmonijos versijos. Šią atsikartojančią temą ir jos simbolius žiūrovas matys pačioje ekspozicijos pradžioje: ant muziejaus kiemelio sienų perkeltoje „Kauno procesijoje“ (Kaunas Procession).
Dažnai pradėdamas piešti anglimi, jis nutrina, papildo remarkomis ir korektūromis, palikdamas visus žymėjimus, nes jie statiškame piešinyje leidžia pajusti laiko dėmenį. Menininkas iš piešinių stopkadro technika yra sukūręs trumpametražių filmų seriją „Piešiniai projekcijai“ (Drawings for Projection) – jie bus demonstruojami atskiroje, specialiai įrengtoje filmų kabinoje, jų repertuaras keisis kas mėnesį.
Integruota į M. K. Čiurlionio nuolatinę darbų ekspoziciją trijų dalių videoinstaliacija „Piešimo pamokos“ (Drawing Lessons) taps simboliniu didžiųjų meistrų dialogu ir net polilogu. Didžiausia patalpa skirta penkių vaizdo projekcijų ir kinetinio objekto instaliacijai „Laiko atmetimas“ (The Refusal of Time). Tai menininko šedevras, atskleidžiantis jo mąstymo amplitudę ir naudojamų priemonių spektrą.
Kulminacija žiūrovo laukia trajektorijos gale. Specialiai muziejaus amfitetrinės auditorijos erdvei sukurta instaliacija „Tu, kuris niekad neatvykai“ (You Who Never Arrived). Iš keturių megafonų sklis Philipo Millerio sukurta muzika, atliekama dviejų dainininkų – afrikiečio ir litvako. Auditorijos suolai ir sienos su langais bus padengtos piešiniais. Viena jų dalis – Pietų Afrikos kraštovaizdis, kita – apleistų, išvartytų paminklinių akmenų kompozicija, vaizdas iš Senųjų žydų kapinių Kaune.
„Kentridge’o kūrybai būdingas natūralus kalbėjimas apie politines, pilietines ir socialines realijas – tai jo skiriamasis bruožas, jis genialiai žongliruoja tarp turinio aštrumo ir paveikios estetikos“, – teigia parodos kuratorė Virginija Vitkienė.
Atmintį žadinantys balsai
Autentiškumas kaip išeities taškas W. Kentridge‘o nedomina. Abejonė, klaida, kvailystė, nežinojimas, netikrumas – negatyvai ir neiginiai yra šio kūrėjo energijos šaltinis. „Žinau, kad patariama daryti jogą, bandyti nuraminti viduje triukšmaujančius balsus. Bet man ši balsų daugybė visada buvo kūrybos ir energijos šaltinis. Mano stiprus tikėjimas yra tam tikras antidzen, ne raminantis, o skatinantis balsus tam, kad atrastum, kas esi, iš to, ką jie su tavimi daro“, – komentuoja kūrėjas.
Galbūt būtent toks polinkis į prieštaravimą pasitarnavo tam, kad po ilgų susirašinėjimų ir derybų šis menininkas sutiko atvykti į šalį, kurioje nėra niekada buvęs ir, kaip prisipažįsta, anksčiau net nesvarstė apie tai. Tai, ką jis žino apie Lietuvą yra stereotipai, neigiamas įvaizdis – įsivaizduota šalis. Prieš vienuolika metų jo dukra Alice Kentridge apsilankė Kaune ir nerado ženklų apie pripažinimą to, kas istoriškai yra įvykę – apie turtingą ir aktyvų žydų bendruomenės gyvenimą, kurį žiauriai nutraukė Holokaustas.
Dabar jau ir jo dukra, ir jis pats žino, kad situacija gerokai pasikeitusi, atminties žadinimo procesai vyksta, ir sugrįžtančių litvakų nepasitinka nutylėjimų tuštuma. „Nenoriu, kad man būtų atlyginta, tikrai nepageidauju atpildo, nemanau, kad Lietuva man ką nors skolinga. – kalba W. Kentridge‘as. – Man būtų įdomu atvykti į Lietuvą, ją patirti ir patikrinti, ar mano įsivaizduota šalis ir jos istorija atitinka tai, ką būdamas ten rasiu.“
Tai, ko nepamenu
Parodos pavadinimas kilo iš piešinio, kuris buvo Romos krantinės projekto dalis. W. Kentridge‘ui būdingas intuityvus sprendimas – ne padengti krantinės sieną dažais, o nuplauti bakterijų sluoksnį, paliekant tamsias piešinių figūras, kurios per laiką susiniveliuos, nes nešvarumai ir vėl uždengs visą plotą. Kai netyčia liko neužpildyta viena krantinės atkarpa, menininkas paliko ten juodą stačiakampį su užrašu „Quello che non ricordo“ – tai, ko neprisimenu.
„Tai turėtų atstoti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – juodo stačiakampio prasmę aiškina autorius, kviesdamas atkreiptį dėmesį į sukonstruoto istorijos žinojimo, selektyvios atminties paliktą tuštumą ir pasekmes mūsų pasaulio suvokimui.
Parodos kuratorė V. Vitkienė tikisi, kad W. Kentridge‘o kūrybos atvykimo į Lietuvą įvykis bus stipriai paveikus: „Žiūrovo išankstinis nusistatymas bus supurtytas, stereotipinis požiūris – kvestionuojamas, nuostatas ir stereotipus teks paleisti. „Tai, ko nepamename“ kviečia mus į dialogą su savimi, su savo atminties trūkiais ir nušvitimais.“
Kaunas – šiuolaikinio meno sostinė. 2022-ųjų parodų gidas
Dar iki oficialiai atidarant „Kaunas 2022“ metus meno gerbėjai spės įsitikinti, kad šis miestas – tikra šiuolaikinio meno sostinė. Išskirtinius įvykius, parodas, performansus Kaune galima skaičiuoti tuzinais – dar niekuomet šiame mieste neknibždėjo tiek daug tarptautinių akcentų, išskirtinių visame pasaulyje žinomų asmenybių ir drąsių meninių pareiškimų.
Pradedant Kauno bienale ir neapsiribojant tradicinėmis parodų erdvėmis – Europos kultūros sostinės parodų grafikas atima žadą. Žemiau – tik nedidelė dalis įvykių, 2022-aisiais Kauną ir Kauno rajoną paversiančių viena didele Europos galerija. Iš viso kalendoriuje – per 60 viso pasaulio geografiją apimsiančių, istorijos ir ateities temas bei tendencijas tyrinėsiančių parodų!
13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“
2021 11 12 – 2022 02 20
13-oji Kauno bienalė (kuratorė Josée Drouin-Brisebois (Kanada)) klausia, kaip skirtingas pasaulio vietas sujungti su žmonių istorijomis, ir nagrinėja įvairius žmonijos atsparumo bei prisitaikymo atvejus. Istorijas menininkai pasakoja filmais, skulptūromis, instaliacijomis, performansais ir balsu: tekstais, poezija bei kitais būdais. Kauno bienalės paroda Krepšinio namuose, T. Ivanausko zoologijos muziejuje ir A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, taip pat viešose erdvėse pristatomi kūriniai tyrinėja mitus ir pasakas bei realybėje patirtas asmenines ir bendruomenines išlikimo ir virsmo istorijas. Kauno bienalės programą kuria žinomiausi Lietuvos ir pasaulio menininkai: Lina Lapelytė, Pakui Hardware, Jonas Mekas, Janet Cardif ir George Bures Miller, Christian Boltanski, Jeremy Shaw, Augustinas Serapinas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Indrė Šerpytytė, Emilija Škarnulytė, Artūras Raila, Goodhearter Wisher, Shary Boyle, Kristina Inčiūraitė ir kt.
Williamo Kentridge‘o paroda „Tai, ko nepamename“
2022 01 21 – 11 30
Vienas įtakingiausių šiuolaikinių menininkų pasaulyje, sąžiningas ir skaudžiai atviras humanistas, dėl kurio parodų varžosi geriausios pasaulio galerijos – pirmą kartą šiame Europos regione. Paroda Kaune – milžiniškas įvykis šaliai ir pačiam menininkui, nes Lietuva – Williamo Kentridge’o protėvių kraštas!
Parodoje, kuri beveik visus metus veiks Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Pietų Afrikoje augęs menininkas kalba apie selektyvią žmonijos atmintį. „Išstumti iš atminties faktus, istorijas, atsiminimas savisaugos ar propagandos tikslais būdinga tiek Johanesburgo, tiek Romos, tiek ir Kauno žmonėms“, – sako menininkas. Visi pasirenkame, ką prisiminti, o ko ne. Kentridge’as tikisi užpildyti atminties įtrūkius ir kalbėtis su mumis apie tai, ko sąmoningai ar nesąmoningai nepamename. Jis kviečia mus į dialogą su savimi. „Tai, ko nepamename“ – paroda, kuria siekiama sujungti išbarstytus istorijos įvykių krislelius į prasmingas mozaikas, lyg veidrodis atspindinčias į jį žiūrinčius.
Yoko Ono retrospektyvinė paroda „Laisvės pažinimo sodas“ ir instaliacija „Ex It“
2022 01 22 – 09 11
Muzikos prodiuserė, ryški meno scenos figūra ir legendinės roko grupės „The Beatles“ įkūrėjo Johno Lenono žmona kadaise kartu su Kaune gimusiu Jurgiu Mačiūnu buvo prie „Fluxus“ ištakų. Simboliška, kad Kaunui tapus visos Europos scena šios menininkės kūryba aplankys jos bičiulio gimtinę. „Laisvės pažinimo sodas“ (angl. The Learning Garden of Freedom) – tai retrospektyvinė Yoko Ono kūrybos paroda, rengiama bendradarbiaujant su menininkės įkurta „Studio One“ Niujorke ir Kauno paveikslų galerija – o ji prie pat Mačiūno vaikystės namų!
Parodoje, kurią organizuoja Šiuolaikinio meno centras, bus gausu menininkės kūrinių, apžvelgiančių įvairius 104 kūrybos laikotarpius bei praktikas: nuo konceptualaus meno, eksperimentinio kino iki erdvinių instaliacijų, objektų, tekstinių kūrinių (angl. word pieces) ir performanso. Ekspozicija veiks Kauno paveikslų galerijoje ir Emanuelio Levino centre. Iki jos atidarymo, nuo pat sausio 22 d., Lietuvos banke veiks Yoko Ono instaliacija „Ex It“.
Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“
2022 03 – 07
Taip, ji atvyksta į Kauną! Jau daugiau nei keturis dešimtmečius kurianti žymiausia pasaulyje performanso menininkė, savo provokuojančiuose darbuose tyrinėjanti menininko ir žiūrovo santykį bei žmogaus kūno ir proto galimybes, 2022-aisiais Kauno paveikslų galerijoje pristatys personalinę parodą „Būties atmintis“. Tai – vienas svarbiausių kultūros sostinės renginių, kurį galerijos „Meno parkas“ kolektyvas įgyvendina drauge su partneriais iš Lenkijos, JAV, Švedijos, Danijos, Serbijos.
Parodoje bus išsamiai pristatyti svarbiausi M. Abramović kūrybos etapai nuo 1960-ųjų – performansų vaizdo įrašai, interviu dokumentacijas ir žymiausias menininkės videoinstaliacijos. Taip pat vyks M. Abramović susitikimas su publika.
Paroda „Kaunas – Vilnius: nuversti kalnus“
2022 04 – 08
Pirmą kartą istorijoje Kaunas ir Vilnius kalbasi per parodas, vykstančias dviejuose muziejuose vienu metu. Kaunas ir Vilnius. Amžini varžovai. Kaip ir kodėl jie (ne)sugyvena? Apie tai – Vilniuje įsikūrusio MO muziejaus bei Kauno miesto muziejaus bendra paroda abiejuose miestuose. Parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ pamatysite, kaip šie miestai priklausė vienas nuo kito, vienas kitą formavo ir kaip iš jų įtampos iškilo šiuolaikinė Lietuva. Keturiems parodos skyriams suteikti simboliniai kalnų pavadinimai: Gedimino, Žaliakalnio, Boufalo ir Pelėdų. Kiekvienoje iš jų atskleidžiama viena iš Kauno ir Vilniaus sąveikos formų. Lokacija Kaune – laikinoji M. K. Čiurlionio galerija.
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“
2022 01 22 – 04 10
„Kaunas 2022“ visiems Kultūros sostinės metams atvers vieno ikoniškiausių tarpukario pastatų – Kauno centrinio pašto – duris ir užpildys šias erdves ypatingų parodų ciklu.
Didįjį metų atidarymo savaitgalį pakvies ir paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ – vienas ryškiausių sausio akcentų ir programos „Modernizmas ateičiai“ ataskaita. Parodoje – daugiau nei dvidešimt menininkų ir architektų iš penkių šalių, kalbančių apie modernizmo paveldo likimą šiuolaikiniuose Europos miestuose.
Paroda neabejotinai atskleis šio architektūros stiliaus vertę ir patrauklumą šiuolaikiniam žiūrovui, miestiečiui, specialistui ir mėgėjui. Šiuo ambicingu tarptautiniu projektu Kaunas pademonstravo lyderystę modernizmo paveldo srityje ir įsitvirtino kaip vienas iš pasaulio modernizmo tyrimų, populiarinimo ir traukos centrų. Tai bene svarbiausias pasiekimas, liksiantis net ir pasibaigus Europos kultūros sostinės projektui.
Paroda „1972: režimas, jaunimas ir menas“
2022 05 12 – 08 31
Kauno centriniame pašte vasarosianti paroda nukels lankytojus į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, maištingus hipius, modernius Kauno ir Vilniaus dailininkus. Paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, šio laikotarpio jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakoja apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje.
„Ši paroda akcentuoja asmenybės laisvės problemą, neatsiejamą nuo priešinimosi prievartai ir gniuždymui. Čia pirmą kartą parodoma, kaip visuomenę ir meną veikė oficialiųjų struktūrų spaudimas ir kokius atvirkštinius rezultatus visa tai paliko kultūroje“, – sako parodos, išsiskiriančios partnerių gausa, kuratorė Rasa Žukienė. „Tai, kas Europoje prasidėjo po 1968 m. įvykių, yra protestų, maištavimų ir buvimo drauge istorija. Paralelės tarp Rytų (socialistinio lagerio) ir Vakarų visuomenių kurtų laisvės vaizdinių, kūrybos idėjų ir formų yra akivaizdžios. Bet kol kas šios paralelės dar per mažai akcentuotos ir netgi pamirštamos. Ši paroda – puikus europietiškų laisvės ir kultūrinio bendrumo idėjų, gyvavusių nelaisvės sąlygomis Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, įrodymas.“
Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“
2022 08 – 10
Pirmą kartą paroda pristatyta Didžiojoje Britanijoje, gimtojoje menininkės šalyje. Jenny Kagan ją perkūrė specialiai Kaunui, nes čia ir įvyko parodoje pasakojama istorija.
„Jie susipažino 1943 m. gete. Jai buvo tik 18 metų. Tai istorija apie priespaudą ir persekiojimą, nesuvokiamą netektį ir siaubą, bet visų pirma tai – meilės bei išlikimo istorija“, – sako menininkė, – „Nors aplinkiniai žuvo, jie pabėgo iš geto ir, padedami lietuvių gelbėtojų, išgyveno karą slapstydamiesi. Esate kviečiami leistis į kelionę, kurios tamsoje plūduriuoja veidai, pravėrus lagaminą atsiveria stebuklingi pasauliai, o užslėptos pakampės kviečia vidun, kur skleidžiasi istorijos“.
Kagan istoriniame pastate Gimnazijos g. 2/4 atgaivins tėvų pasakojimus apie jų išgyvenimus Kaune Holokausto metu. Parodos aplinka – vaizdai, muzika, projekcijos ir kiti elementai – įtraukia žiūrovus į asmenišką ir kartu universalų pasakojimą, kviečiantį tyrinėti savo jausmus ir išgyvenimus atminties, šviesos ir tamsos akivaizdoje.
Ostralės bienalės paroda „Srovės nepasroviui / Vandens galia“
2022 10 05 – 11 13
Vizualūs inkėjimai iš Drezdeno – Kaune, centriniame pašte! Nuo 2016 m. „Ostrale“ bienalė, siekianti pristatyti tarpdisciplininį savo parodų turinį ne tik vokietijoje, įvairiose Europos vietose, rengia išvažiuojamąsias parodas. Bendradarbiaujama su tokiais Europos kultūros sostinėmis tapusiais miestais – „Pécs 2010“ (HU), „Wrocław 2016“ (PL), „Valletta 2018“ (MT) ir „Rijeka 2020“ (HR). Kaune bus pristatyti įspūdingi menininkų kūriniai, kurie buvo atrinkti ir 2021 m. eksponuojami „Ostrale“ bienalėje „O21“, vykusioje Drezdene.
Tarptautinis kaulinio porceliano simpoziumas ir paroda „Porceliano miestas“
2022 10
Dar vienas ypatingas įvykis Kauno centriniame pašte atskleis Kauno porceliano meno ir dizaino tradicijas ir inovacijas. Ekspozicijoje – išlikę unikalūs ir serijiniai legendinės dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ fonduose randami kūriniai, pirmieji projektai.
Simpoziumo organizatoriai siekia menininkams sukurti kūrybinę eksperimentinių porceliano dirbtuvių platformą, kurioje būtų pasitelkiamos šiuolaikinės ir tradicinės keramikos raiškos formos. Simpoziumo metu surengta paroda leis pasinerti į porceliano gamybos procesą, susipažinti su dailininkais-dizaineriais ir per kuriamą asmeninį santykį su kūriniais pajusti porceliano trapumą.
Kauno architektūros festivalis „Rytai-Rytai“
2022 09 22 – 10 22
2022 m. į Kauno architektūros festivalio programą sugrįžta tarptautinis, profesionalams ir plačiam visuomenės ratui skirtas architektūros projektas, pritraukiantis geriausius Lietuvos ir Japonijos architektus, architektūros mokyklų studentus. „Rytai–Rytai“ yra ilgalaikio bendradarbiavimo projektas, kuris padėjo pamatus iki tol neegzistavusiems Lietuvos ir Japonijos architektūros mainams ir vysto bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Japonijos architektų bendruomenių: vyks forumas „Žalgirio“ arenoje, parodos Kauno centriniame pašte ir kitur, profesionalų paskaitos, architektūros srities studentų darbų konkursas.
Filipo Markiewicziaus paroda „Ultrasocial Pop“
2022 11 25 – 12 31
Metams baigiantis – unikali galimybė aplankyti prestižiniu „Art Prize Bourse Bert-Theis“ prizu apdovanotą parodą, kurią lenkų-liuksemburgiečių kilmės menininkas Filipas Markiewiczius kūrė ne vienerius metus. Parodoje „Ultrasocial Pop“ (liet. Ultrasocialinis pop) susipina menininko kurta tapyba, piešimas, vaizdo projekcijos, performansas ir muzika iš jo projekto „Raftside“. Čia permąstomos meno sąvokos laikais, kai meno istorija rašoma socialiniuose tinkluose. Menininkas siekia parodyti šios tikrovės užkulisius ir tokiu būdu sukurti naują dada siurrealistinės popkalbos formą, sykiu bandant suprasti dabartinės Europos visuomenės raidą. Markiewicziaus darbai pristatyti Venecijos bienalėje, Luvro muziejuje, šiuolaikinio meno centre „Derry-Londonderry“, nacionaliniame šiuolaikinio meno muziejuje Bukarešte, Bazelio teatre ir kitose žinomiausiose Europos meno įstaigose.
2022 m. „Meno parke“ taip pat bus galima išvysti pasaulinio lygio menininkų Martine Feipel ir Jeano Bechameilio (LU) parodas.
Paroda „Working Class Heroes“
2022 10 27 – 2023 02 23
2022 m. Europos kultūros sostine taps ir Liuksemburgo miestas Ešas prie Alzeto. Ešas – toli nuo Kauno, tačiau abu miestai iš savo netolimos praeities paveldėjo pramonės griuvėsius – fizinius ir dvasinius. Tad Kaunas ir Ešas prie Alzeto vienija jėgas, kad iš užmaršties prikeltų industrijos istoriją, ir kviečia aplankyti renginių ciklą: parodas „Working Class Heroes“ (liet. Darbininkų klasės herojai), „Didžioji pramonė“ ir spektaklį „Darbas / Aarbeicht“. Šiuo ciklu mėginama kalbėti apie miestų istorijas be nutylėjimų – aktualiai ir atvirai.
Kauno paveikslų galerijoje bus eksponuojama MUAR / Darbo muziejaus, veikiančio Liuksemburge, Tetanže, buvusiame kalnakasių avalynės fabrike, parodą „Working Class Heroes“. Paroda kalba apie tris XX a. pradžios darbininkų klasės herojus – Jeaną Pierre‘ą Bauschą, Léoną Weirichą ir Jeaną Schortgeną. Interaktyvi ekspozicija atskleidžia industrinio Liuksemburgo pietų regiono kasdienybę – darbą, svajones ir viltis, įtemptą kovą dėl darbininkų teisių. Parodoje keliami klausimai: kas sukūrė šią šalį, kas šiandien atstovauja jūsų teisėms? Ar toli pasistūmėjome darbo teisės srityje?
Edwardo Steicheno fotografijų paroda „The Family of Man“
2022 11 24 – 12 31
Pasaulį apkeliavusi paroda – pagaliau Kaune! Dar 1955 m. kuratorius Edwardas Steichenas pakvietė į parodą MoMA – Niujorko moderniojo meno muziejuje. „Family of Man“ – tai 273 fotografų iš 68 šalių humanistinės fotografijos darbai, jau įtraukti į UNESCO Pasaulio atminties sąrašą. Klervo pilyje, Liuksemburge, veikia nuolatinė parodos ekspozicija – 2022 m. lapkritį ji debiutuos Baltijos šalyse. Žinoma, Kauno fotografijos galerijoje.
Tai tik nedidelė dalis meno įvykių, 2022-aisiais nuspalvinsiančių Kauno veidą. Europos kultūros sostinės metais Kaune ir Kauno rajone bus surengta daugiau kaip 40 festivalių, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų – taip tapsime viena didele Europos scena.
Visą programą galite rasti čia
Lietuvos įmonės taiko flandrų sukurtą dizaino inovacijų programą
Daugiau nei 10 metų organizacija „Designregio Kortrijk“ (Belgija, Flandrija) mokė virš 40 Europos įmonių kaip tapti paslankiems naudojant „5X5®“ dizaino inovacijų programą, kuri padeda įgyvendinti nestandartinius bendrus projektus su dizaineriais ir integruoti dizaino mąstymą ir strategiją įmonėje. Projekte dalyvauja įvairių industrijų atstovai, tad tarp sukurtų produktų galima išvysti baldus, techninius mechanizmus ar skaitmenines programas.
Šiais metais Flandrijos vyriausybė skyrė finansavimą, kad šį metodą išbandytų penkios mažos ir vidutinio dydžio Lietuvos įmonės. Taip siekiama vystyti dviejų miestų – Kauno ir Kortreiko – bendradarbiavimą per dalijimąsi praktine patirtimi, kurios poveikį galėtų pajusti Lietuvos verslas.
Tęsiantis pandeminiam laikotarpiui ne viena įmonė susidūrė su iššūkiais. Vienoms teko kovoti dėl išlikimo, kitoms – ieškoti galimybių didinti konkurencingumą per naujų, prasmingų produktų ir paslaugų kūrimą. Vienas iš būdų – pritaikyti dizaino mąstymo labai praktiniu būdu. Programoje „5X5® Kaunas“ dalyvauja šios konkurso metu atrinktos Lietuvos įmonės: UAB EMKO, LITAO Consultancy Group, UAB Tiekimo projektai, UAB „Barker Textiles“, UAB „Gravera“. Su jomis dirbs lietuvių dizaineriai Jonas Liugaila, Sandra Kasperavičienė, Vida Strasevičiūtė ir belgų dizaineriai Bart Van houcke bei tandemas Stijn D‘Hondt su Peter Van de Sijpe.
Įmonių atstovai kartu dizaineriais dalinsis patirtimi ir dirbs, kad išvystytų naujus ir/ar patobulintų jau turimus produktus ar paslaugas. Rezultatus bus galima išvysti kitais metais parodoje, kuri taps „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dizaino programos dalimi.
Dizaino inovacijų programą 5X5® įgyvendina Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Kauno skyrius, „Designregio Kortrijk“ ir Kaunas 2022 kartu su partneriais Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmais bei Lietuvos dizaino asociacija. Projektą remia Flandrijos vyriausybė. Kortreiko miestas (Belgija) iš Flandrijos vyriausybės gavo 100 tūkst. eurų bendradarbiavimo su Kaunu vystymui.
„Kaunas 2022“ metus atversiantis „Sukilimas“: 50 lokacijų, 30 programos dalių, 800 menininkų ir atlikėjų
Nuo Čekiškės iki Palemono, nuo Garliavos iki Šilainių, nuo V. Putvinskio gatvės iki Prisikėlimo bazilikos, nuo tardymo izoliatoriaus iki filharmonijos. Viduje, lauke, aikštėse, skveruose, gatvėse, ant žemės ir virš jos. Sausio 19-23 dienomis kultūros išvengti nepavyks – Kaunas ir Kauno rajonas oficialiai taps Europos kultūros sostine. Didžiojo atidarymo savaitgalio renginiai, paversiantys Kauną viena didele Europos scena, ne tik dovanos įspūdingų tiek savo dydžiu, tiek jaukumu patirčių, bet ir nuteiks iki pat naujųjų truksiančiam kultūros maratonui.
Kol kas joks miestas nėra bandęs keistis per naujo mito susikūrimą. Trys didieji Europos kultūros sostinės renginiai – „Šiuolaikinio Kauno mito trilogija“ – ir yra sudaryti iš metaforiškojo šio miesto kūno, Kauno Žvėries, sukilimo, pasirodymo ir sutarimo su juo. Pirmasis trilogijos veiksmas ir taps didžiojo savaitgalio akcentu.
„Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos pirmajame veiksme „Sukilimas“ tilps iš viso net 30 skirtingų projektų, sujungsiančių 50 lokacijų Kaune ir Kauno rajone – į savaitgalio veiksmą įsitrauks 800 Lietuvos bei užsienio menininkų ir atlikėjų“, – skaičiuoja vieną ambicingiausių renginių savo karjeroje įgyvendinantis „Kaunas 2022“ technikos prodiuseris Aistis Lansbergas.
„Sukilimo“, prasidėsiančio sausio 19 d. Kauno rajone ir įspūdingais šviesos ratais artėsiančio link miesto centro, kulminacija šeštadienį, sausio 22 d. įvyks 19:30 val. Bet iš viso sausio 19–23 dienomis Kaune ir Kauno rajone vyks per 100 renginių: premjerų, parodų, koncertų, susitikimų ir siurprizų, kuriuos jungs naujojo Kauno mito pasakojimas ir Žvėries sukilimas.
„Visi po atidarymo akimirkos vyksiantys savaitgalio renginiai taps vieno žaidimo dalimi – kviesime visus prisijungti ir drauge ieškoti Kauno Žvėries pėdsakų. Manau, tokio Europos kultūros sostinės atidarymo iki šiol nebuvo – tokio, kuris miestą paverstų žaidimų aikštele, kurią tyrinėdami kauniečiai ir jų svečiai galės susipažinti su visa 2022-ųjų programa ir jos temomis“, – sako didžiųjų trilogijos renginių režisierius Chris Baldwin.
Anot milžinišką patirtį europinio masto renginiuose sukaupusio Ch. Baldwin, „Kaunas 2022“ atvejis unikalus ir tuo, kad tokios apimties renginius teko derinti ir organizuoti pandemijos sąlygomis – iki šiol ne visi didžiulės komandos nariai yra susitikę gyvai! „Didžiuojamės tuo, kad pavyko sukurti išties daugiasluoksnį renginį, kuris, beje, atsparus pandemijai – tai yra, pagrindiniai savaitgalio akcentai galės vykti net pasikeitus saugumo reikalavimams, nors, tikimės, to neprireiks. Laukia šiuolaikinė, virtualią ir tikrą realybes derinanti, tarptautinė ir itin įtraukianti patirtis, sužavėsianti tiek stebėsiančius renginius savo akimis, tiek per ekranus visame pasaulyje“, – neabejoja profesionalas.
Pirmąjį „Kaunas 2022“ savaitgalį kartu rengia daugybė projekto partnerių – miesto teatrai, muziejai, galerijos, menininkai, bendruomenės. Ne tik Kauno ir Lietuvos – šia proga miestą aplankys ir taip pat 2022-aisias Europos kultūros sostine tapsiančio Novi Sado (Serbija) atstovai. Jau sausio 19–23 dienomis bus atidarytos tokios parodos, kaip šiuolaikinio meno genijaus Williamo Kentridge’o „Tai, ko nepamename“, o Lietuvos banko rūmuose įsikurs menininkės ir aktyvistės Yoko Ono instaliacija „Ex It“. Be to, būtent „Sukilimo“ metu kūrybiškais akcentais bus pristatomos visos „Kaunas 2022“ programos ir jų planai visiems ateinantiems metams.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visą 2022-ų metų programą rasite šiuo adresu.