Kauno pavasaris ir kultūra be sienų – „Kaunas 2022“ gegužės programa
Gegužė – „Kauno pavasaris“. Čia telpa trauminiai pėdsakai, laisvės idėjos ir sovietinį rūbą nusimetusi kultūra. 1972-ųjų gegužės įvykius dar labiau aktualizuoja įvykiai Ukrainoje, todėl šio mėnesio programa, skirta Romui Kalantai ir iš pogrindžio išaugusiai kultūrai, tampa dar svarbesne žinute apie kovą, laisvę ir pilietiškumą. Kultūra mainys pavidalus: plauks kartu su kultūros laivu „Nemuno7“, pabirs Kiemų šventėje ir skambės Vasaros scenoje. Pabaigai – šiuolaikinės Kauno mito trilogijos antrasis veiksmas „Santaka“ – dar niekada Lietuvoje nematyta, milžiniško masto vandens misterija, pirmą kartą kuriama bandant pažaboti upių tėkmę. Nenuspėjamas reginys ir visa jį papildanti trijų dienų programa pretenduoja tapti didžiausia Kauno gimtadienio švente miestiečiams ir svečiams. Kviečiame pasižvalgyti, kokius kultūrinius nuotykius į Kauną atneša paskutinis pavasario mėnesis.
Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“
Knygų mylėtojai apsidžiaugs – Kaune vyks tarptautinis literatūros festivalis! Festivalio programoje – užsienio ir Lietuvos, jaunieji ir pripažinti, skaitytojams gerai žinomi rašytojai ir poetai. Gegužės 4 d. festivalį atidarys susitikimas su Lietuvos nacionalinės kultūros premijos laureate poete ir rašytoja Vaiva Grainyte, o pabaigs literatūros ir solidarumo renginys su Halyna Kruk ir kitais ukrainiečių autoriais. Literatūros horizontai šiemet drieksis nuo Prancūzijos iki tolimosios Indonezijos. Knygų mylėtojų laukia tradiciniai skaitymai ir alternatyvios knygos, „akli“ pasimatymai ir poezijos „puspiečiai“. Sekite festivalio programą www.literaturossavaite.lt
Kada: gegužės 4-8 d.
Kur: įvairios vietos Kaune
Organizatorius: Vytauto Didžiojo universitetas
Renginys nemokamas
„Europos diena. Vienybės simfonija“
Gegužės 8-oji bus skirta taikai ir vienybei Europoje! Europos dieną minėsime Europos kultūros sostinėje – čia laukia Europos Komisijos atstovybės ir „Kaunas 2022“ organizuojamas renginys „Europos diena. Vienybės simfonija“. Vakaras bus skirtas muzikinei programai ir svarbiems pokalbiams, o renginio metu bus apdovanotas ir Metų Europietis.
Kada: gegužės 8 d.
Kur: Rotušės aikštė
Organizatorius: Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje ir „Kaunas 2022“.
Renginys nemokamas
Paroda „1972: pramušti sieną“
Esame tikri, kad ši paroda nepaliks abejingų. Mūsų miestas kalbėsis su savimi taip atvirai, kaip niekada to nedarė. Paroda „1972: pramušti sieną“ nukels žiūrovą į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, maištingus hipius, modernius Kauno ir Vilniaus dailininkus. Paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, šio laikotarpio jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakoja apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje.
Kada: nuo gegužės 14 d.
Kur: Kauno centrinis paštas
Organizatorius: „Kaunas 2022“
Bilietai: vietoje
Spektaklis „Kauno pavasaris‘72“
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Kauno pavasaris'72“ persipina dokumentinė medžiaga ir šiandieninis žvilgsnis į 1972 metų įvykius Kaune. Režisierius Jonas Tertelis kelia klausimą, kaip šiandieninėje visuomenėje rezonuoja 19-mečio Romo Kalantos aktas. Analizuojamos šio laikmečio nuotaikos, lūkesčiai ir įtampos tampa siurrealiu kolektyvinės atminties fragmentu didžiajame Europos ir pasaulio judėjimų dėl išsilaisvinimo paveiksle. Ar tikrai šie įvykiai yra vien tik praeitis, ar tikrai istorija kartojasi, ir kokiuose spąstuose sėdi Tu?
Kada: gegužės 13–15 d.
Kur: Nacionalinis Kauno dramos teatras
Organizatorius: Nacionalinis Kauno dramos teatras
Bilietai: ČIA
Roko operos premjera „1972“, skirta Romui Kalantai
Romui Kalantai atminti labiausiai tinka roko opera. Visai šalia Kauno valstybinio muzikinio teatro 1972 m. gegužės 14 d. devyniolikmetis Romas Kalanta, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Minint šio reikšmingo įvykio penkiasdešimtmetį, Romo Kalantos asmenybė roko operoje „1972“ yra meninė to laikmečio išraiška, alsuojanti protesto dvasia ir jaunatviška energija bei unikalus muzikinis eksperimentas, apjungiantis dokumentiką ir fikciją, skambant šiuolaikiškai interpretuotai psichodelinio roko klasikai.
Kada: gegužės 14 d.
Kur: Kauno valstybinis muzikinis teatras
Organizatorius: Kauno valstybinis muzikinis teatras
Bilietai: ČIA
Europos kultūros sostinės forumas 2022. PALIKIMAS
Nors prieš akis – dinamiškiausias programos sezonas, Kultūros Sostinės metai Kaune su kiekviena diena artėja link finišo. Kas laukia miesto, rajono, metams pasibaigus? Atsakymų ir sprendimų bus ieškoma taip, kaip įprasta „Kaunas 2022“ programai – bendradarbiaujant, įtraukiant į diskusiją Kultūros sostinės programos dalyvius, kūrėjus, partnerius ir tyrėjus.
Kada: gegužės 19–20 d.
Kur: Kaunas
Organizatorius: „Kaunas 2022“
Renginys nemokamas
Kiemų šventė
Apie „Kiemų šventę“ Kaune girdėjo visi. Tai – jau tradiciniu tapęs renginys, kuriuo siekiama stiprinti Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojų bendruomeniškumą, draugystę. Renginio dalyviai – bendruomenės, organizacijos ir kaimynai – atsineš į miesto centrą savo kėdes, stalus, kuriuos papuoš baltomis staltiesėmis ir gėlėmis. Renginio metu netikėtose vietose skambės muzika, dalyvius stebins įvairios kūrybinės instaliacijos ir pasirodymai.
Kada: gegužės 20 d.
Kur: Laisvės al. ir Vilniaus g.
Organizatorius: „Kaunas 2022“
Renginys nemokamas
„Švęskime upę!“
Gegužės renginių programa žada sugrąžinti ir prie miesto upių. Iniciatyva „Švęskime Upę!“ kvies dalyvauti ypatingame renginyje: Nerimi ir Nemunu bus plaukiama baidarėmis, kanojomis, ir net savadarbiais plaustais! Organizatoriai kultūrą kvies patirti ne tik ant vandens, kur viso plaukimo metu laukia muzikiniai koncertai, orientaciniai žaidimai ir kt. pramogos, bet ir pakrantėse įsikūrusiose salose. Kultūriniai upeivių maršrutai sutekės į bendrą renginį santakoje.
Kada? Gegužės 21 d.
Kur: Neries ir Nemuno upėse bei jų pakrantėse
Organizatorius: „Švęskime upę!“
Renginys nemokamas
Didysis metų renginys SANTAKA. 2-asis trilogijos veiksmas
„Santaka“ – antrasis didysis „Šiuolaikinės Kauno mito trilogijos“ renginys ir vėl užpildys visą miestą. Kauno gimtadienis – vienoje įspūdingiausių Lietuvos vietų – Kauno santakoje – kvies žiūrovus išspręsti vidines prieštaras ir švęsti vienybę. Saulei leidžiantis, gimtadienį švenčiantį miestą pasitiks niekada Lietuvoje iki šiol nematyta vandens misterija, pirmą kartą kuriama bandant pažaboti upių tėkmę. Ypatingoje scenoje išvysime daugiau nei 100 plaukiojančių objektų, daugybę muzikos žvaigždžių ir akrobatų – įvyks miestui skirta žmogaus ir gamtos sinergija, kuri padovanos nenuspėjamą, didelio masto šou ant tekančio vandens. Visą likusį savaitgalį žiūrovus bei miesto svečius stebins šiuolaikinio cirko pasirodymai, tarptautinio lėlių teatrų festivalio įžanginiai renginiai, prie vandens kvies „Švęskime upę“ iniciatyvos, muzikinės iškylos į prie upių išsidėsčiusias Kauno ir Kauno rajono gyvenvietes. Pasiruoškite visi ir kiekvienas – laukia renginių kupinos dienos.
Kada: gegužės 20–22 d.
Didysis „Santakos“ šou: gegužės 21 d. 22:00 val.
Kur: Nemuno ir Neries santaka, įvairios vietos prie upių Kaune ir Kauno rajone
Organizatorius: „Kaunas 2022“
Renginys nemokamas
Didysis kultūros laivas „Nemuno7“. Atidarymas
„Nemuno7“ – tai Europoje unikalus upių technikos ir landšafto dizaino projektas, tarnausiantis kaip vieša kultūrinė erdvė. Objekte derinama technikos istorija, paveldas ir šiuolaikinė architektūra taps nauju Kauno rajono traukos objektu vietiniams gyventojams, svečiams iš Lietuvos ir užsienio. Gegužės 22 dieną verta pasižymėti kalendoriuje – tądien vyks laivo–žemkasės „Nemuno7“ atidarymas, kuriame žiūrovai bus kviečiami patirti vandenį iš meno, architektūros ar mokslo perspektyvos.
Kada: gegužės 22 d., 21:30 val.
Kur: Kairysis Nemuno krantas Zapyškyje, Kauno r.
Organizatorius: VšĮ „Ars Futuri
Renginys nemokamas
Menininkų grupės Konsortium paroda „Atmintis / ateitis" (Vokietija)
Kaune įspūdinga gausybė modernistinių pastatų. Čia mezgėsi tarptautiniai ir tarpkultūriniai mainai, būrėsi architektai ir menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Šveicarijos bei JAV. Grupė menininkų-kuratorių „Konsortium“ (DE) pakvietė daugiau nei pusė šimto menininkų iš įvairių pasaulio šalių kurti bendradarbiavimu pagrįstą kolektyvinę skulptūrą, dedikuotą šiam istoriniam Kauno tarpsniui.
Kada: nuo gegužės 27 d.
Kur: Gimnazijos g. 4
Organizatorius: „Kaunas 2022“
Paroda „Kaunas – Vilnius: nuversti kalnus“
Kaunas ir Vilnius, Vilnius ir Kaunas. Didžiausi Lietuvos miestai. Konkuruojantys, nesutariantys, bet ir būtini vienas kitam. Vilniaus ir Kauno gyvenimą apaugusi puikybė ir prietarai paslepia tiesą – šiems miestams reikia vienas kito. Apie tai pasakoja MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus tuo pačiu metu Vilniuje ir Kaune veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“. Norite išvysti visą parodą? Tuomet ruoškitės aplankyti abu miestus!
Kada: balandžio 23 d. – rugpjūčio 28 d.
Kur: Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija Kaune, MO muziejus Vilniuje
Organizatorius: Kauno miesto muziejus, MO muziejus
Kaunas 2022 vasaros scena
Visą šiltąjį sezoną Kauno senamiesčio širdis – Rotušės aikštė – plaks kultūros ritmu. Kauno gyventojus ir svečius įsimintiniausiais pasirodymais, koncertais, degustacijomis ir susitikimais džiugins čia įsikūrusi „Kaunas 2022“ vasaros scena. Nuo gegužės iki rugsėjo jūsų lauks kruopščiai parengtos meninės programos savaitgaliai ir šimtai nemokamų renginių su geriausiais Lietuvos ir užsienio muzikos atlikėjais ir kitais pasirodymais.
Kada: gegužės 12 d. – rugsėjo 24 d.
Kur: Kauno rotušės aikštė
Organizatorius: „Kaunas 2022“
Renginiai nemokami
Roberto Magro šiuolaikinio cirko spektaklis „Vizijos“
Šiuolaikinio cirko režisieriaus Roberto Magro pasirodymuose atsiskleidžia drąsūs ir netikėti kūrybiniai sprendimai bei pagarba vietos gyventojams ir aplinkai. Kartu su bendruomene kuriami pasirodymai jau tapo neatsiejama „Kaunas 2022“ dalimi. Turime puikią naujieną – Roberto Magro su trupe grįžta į Kauną ir pristato paslaptingą spektaklį „Vizijos“.
Kada: gegužės 31 – birželio 4 d.
Kur: Batniava
Organizatorius: „Kaunas 2022“
Bilietai prekyboje jau netrukus
Elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivalis „OPTIMISMO“
„OPTIMISMO“ – tai į industrinę praeitį atsigręžiantis, šiuolaikine eksperimentine ir elektronine muzika alsuojantis festivalis. Visai kaip modernizmo architektūros kūrėjai, pasižymėję politiniu, socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu optimizmu, taip ir šiuolaikinės muzikos kūrėjai drįsta eksperimentuoti su technologijomis ir išsiskiria virtuoziškumu, netradicine kūrinių struktūra bei naujais kūrybiniais metodais.
Kada: birželio 3-5 d.
Kur: Industriniai ir kultūriniai modernistiniai pastatai Kaune
Organizatoriai: „Digital Tsunami“ ir „Ghia“ kūrybinės komandos. Programos „Modernizmas ateičiai“ dalis.
Bilietai: ČIA
Nesibaigianti gegužės mėnesio programa
Miesto rezidentai kviečiami tikrinti dienotvarkę kasdien, nes joje laukia: tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Kaunas Puppet 22“, koncertas „Nemuno septyni“ (duetas „Tykumos“ ir choras „Kamertonas“), Putvinskio gatvės diena, aitvarų festivalis „Tarp Žemės ir dangaus“, dokumentinis spektaklis „TAXI“, 3x3 krepšinio turnyras „Gatvės Žvėris“. Organizatoriai primena, kad kūrybinių įkvėpimų galima ieškoti jau anksčiau atvertose, vis dar eksponuojamose parodose, kuriose – pažįstami veidai, dideli vardai ir dar didesnės idėjos: Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“, nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje įsikūrusi William Kentridge paroda „Tai, ko nepamename“, o Lietuvos banko rūmuose – Yoko Ono instaliacija „Ex It“.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
„Kauno literatūros savaitėje“ – pirmasis Lietuvos skaitytojų susitikimas su žymiuoju D. Velikičiumi
Įkandin Marinai Abramovič, į Lietuvą pirmą kartą atvyksta vienas žymiausių šiuolaikinių serbų prozininkų Draganas Velikičius. Susitikimą su rašytoju – skaitymus ir pokalbį – gegužės 5d., ketvirtadienį, 19 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) dovanos Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Šio festivalio meno vadovas rašytojas Laurynas Katkus savo kolegą kalbins ne tik apie kūrybą, bet ir literatūros, visuomenės ir politikos padėtį Pietryčių Europoje dabartiniame karu vėl pažymėtame laike.
Susitikimas su Draganu Velikičiumi yra vienas iš festivalio rubrikos „Atradimai“ renginių. „Atradimuose“ Lietuvos skaitytojai supažindinami su pasaulyje plačiai žinomais autoriais ir kylančiomis literatūros žvaigždėmis, kurių knygos dar nepasirodė lietuviškai. Kitame „Atradimų“ vakare Jotvingių premijos laureatas Dainius Gintalas pristatys savuosius šiuolaikinės prancūzų poezijos favoritus, Samanthą Barendson ir Gregoire‘ą Damon‘ą.
D. Velikičius užaugo Puloje prie Adrijos jūros, Belgrade studijavo filologiją. 90-aisiais jis vadovavo legendinei opozicijos leidyklai bei radijo stočiai B-92, o Kosovo karo metu emigravo iš šalies. D. Velikičiui net du kartus skirta NIN premija, teikiama už geriausią romaną serbų kalba (paskutinį kartą – už „Tyrėją“ (Islednik)), o 2019-aisiais jam įtekta Vilenicos Vidurio Europos premija.
Rašytojo kūryboje persikloja keletas klodų – tai ir vitališka Balkanų kultūra, ir Viduržemio tradicijų persmelktas Istrijos pusiasalis. Jis lyginamas su tokiais Vidurio Europos rašytojais kaip Danilo Kišas ir Robertas Musilis. Rašytojas taip pat pripažįsta besižavintis Czeslaw‘u Milosz‘u, kuris buvo vienas iš svarbiausių akstinų sutinkant apsilankyti festivalyje. Anot rašytojo, „Lietuva jam – pasakų kraštas iš romano „Isos slėnis“.
D. Velikičius yra ir subtilus psichologas, ir puikus pasakotojas. Šiuos talentus kauniečiai galės patirti gyvai, kai vyks jo novelės „Belgradas“ lietuviška premjera (vertėja Kristina Tamulevičiūtė). Susitikime su rašytoju bus kalbamasi apie šią šmaikščią didmiesčio istoriją, taip pat kitus D. Velikičiaus kūrinius, visų pirma „Tyrėją“ (2015). Bestseleriu Serbijoje ir Kroatijoje tapusi knyga vaizduoja radikalius visuomeninius pasikeitimus, karus ir perbraižomas sienas, kurie kelia nesaugumą, paliečia intymiausius žmonių siekius bei santykius. Drauge tai nostalgiškas pasakojimas apie atmintį ir vaikystę, apie motinos ir sūnaus neatskiriamą ryšį.
Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Daugiau informacijos apie festivalį, jo programą ir dalyvius: www.literaturossavaite.lt bei https://www.facebook.com/literaturossavaite/
„ConTempo“ paskaita su Aušra Kaminskaite: kaip žiūrime šiuolaikinį cirką ir gatvės teatrą
Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ tęsia jaunųjų kritikų dirbtuvių paskaitas, kurias veda rašymo patirtį turintys šalies teatro kritikai. Gegužės 9 d. 11 val. VDU Menų fakultete, 106 auditorijoje vyks Aušros Kaminskaitės paskaita, skirta šiuolaikiniam cirkui ir gatvės teatrui.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė, baigusi Teatrologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur šiuo metu dirba lektore ir su studentais dalijasi žiniomis apie vaidybos sistemas, cirko meną ir teatro kritiką. Nuo 2013 m. aktyviai publikuoja tekstus kultūrinėje žiniasklaidoje, nuo 2018 m. – ir naujienų portaluose.
Paskaitoje kritikė aptars, kuo šiuolaikinis cirkas ir gatvės teatras išsiskiria performatyviųjų menų kontekste ir kokių specifinių žinių reikia apie juos rašant, o ko tik atrodo, kad reikia. Tokie spektakliai – tai daugiausiai nenaratyviniai kūriniai, kuriuos suvokiame kitaip nei Lietuvoje įprastesnius dramos teatro kūrinius. Kalbės ir apie tai, kaip žiūrime tokius spektaklius: ne kaip reikėtų tai daryti, o kaip smegenys iš tikrųjų nori juos priimti ir kiek mes joms tai leidžiame.
„Nenoriu žadėti, kad žiūrėsime daug įrašų, nes paskaita neilga, bet patikinu, kad įdomių cirko ir gatvės teatrų pavadinimų išgirsite – vėliau patys ir pačios galėsite jais pasidomėti internete. Pagrindinis mano tikslas – per pusantros valandos įtikinti žmones nebijoti rašyti apie šiuolaikinį cirką ir gatvės teatrą bei leisti sau apie menus sužinoti juos analizuojant, o ne prieš tai. Lietuvoje šie menai stipriai populiarėja, turime kelis tarptautinius festivalius, kuriuose galime pamatyti kokybiškų kūrinių, tad sąlygos jais domėtis, džiaugtis, analizuoti ir interpretuoti yra geresnės nei bet kada anksčiau“, – teigia lektorė.
Paskaitos trukmė – 1,5 val.
Primename, kad dirbtuvių paskaitos yra nemokamos ir jose, kaip laisvi klausytojai, gali dalyvauti visi norintieji, ne vien jau užsiregistravę dalyviai!
Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ nuo 2019 m. kiekvieną rugpjūčio mėnesį į Kauną ir Kauno rajoną atneša dar daugiau gyvybės, nematytų triukų, kvapą gniaužiančių pasirodymų, jautrių meninių emocijų ir netikėtų susitikimų su įdomiausiais Lietuvos ir pasaulio menininkais. Inicijuotas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, šiais metais festivalis pristatys įspūdingiausią renginį savo istorijoje. Visa programa jau netrukus www.contempofestival.lt
Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, paskaitų partneris – Vytauto Didžiojo Universitetas.
Europos dienos kinas: jaunųjų Europos režisierių trumpametražiai filmai
Nemokamus bilietus į seansą bus galima atsiimti kino teatro kasoje likus dienai iki renginio (iki seanso pradžios).
Gegužės 9 d. 20 val., Europos dienos proga kviečiame į nemokamą trumpo metro filmų seansą „Europos dienos kinas: jaunųjų Europos režisierių trumpametražiai filmai“. Jaunųjų Europos kino kūrėjų trumpųjų filmų programoje – penkios tragikomiškos istorijos, išryškinančios aktualias skirtingų kultūrų, tapatybės paieškų, tarpusavio santykių ir nerimo dėl ateities temas. Filmai pristatyti reikšminguose Europos kino festivaliuose, kur pelnė tiek žiuri, tiek auditorijos simpatijas.
Šis kino seansas – kino teatro „Romuva” festivalio „Europietiško kino kelionės” programos dalis, rengiama kartu su „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022” ir Europos Komisijos atstovybe Lietuvoje. 2022-ieji paskelbti Europos jaunimo metais, tad programą sudaro būtent jaunųjų kūrėjų darbai.
Programą pristato Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje ir Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis.
Programos filmai:
Komitetas (rež. Jenni Toivoniemi, Gunhild Enger, 14’, Norvegija, Švedija)
Trys delegatai iš Švedijos, Norvegijos ir Suomijos susitinka Laplandijoje nutarti, koks meno kūrinys stovės vietoje, kur susikerta trijų valstybių sienos. Tačiau komiteto nuostabai, menininkas vietoj skulptūros pristato savitą „Šiaurinio šokio“ interpretaciją.
Atminimui (rež. Niki Lindroth von Bahr, 5’, Švedija)
Lopšinė prieš katastrofą. Du balandžiai aplanko tuščią zoologijos sodą. Sraigė matuojasi kraujospūdį pas gydytoją. CERN laboratorijoje įvyko kažkas siaubingo. Šešios mūsų laikų akimirkos – lyg prisiminimai apie pasaulį, kurį paliekame.
Importas (rež. Ena Sendijarevic, 17’, Nyderlandai)
Jauna pabėgėlių šeima iš Bosnijos 1994 m. gavusi leidimą gyventi apsistoja mažame Olandijos kaime. Stengdamiesi įsikurti naujajame pasaulyje jie susiduria su absurdiškomis situacijomis.
Kolektyviniai sodai (rež. Vytautas Katkus, 15’, Lietuva)
Tai istorija apie atšalusius tėvo ir sūnaus santykius, kurie galutinai pražūsta abejingumo sūkuryje.
Katino dienos (rež. Jon Frickey, 11’, Vokietija, Japonija)
Džirui bloga. Jo tėvas nuveža jį pas gydytoją. Gydytoja nustato nepavojingą diagnozę, tačiau ji sudrebina berniuko tapatybę.
Vaiva Grainytė: „Geriau jaučiuosi paradokso stichijoje, nei laimės žinovės kėdėje“
Susitikti su neseniai knygynų lentynas pasiekusio koliažinio romano „Rožės ir bulvės“ autore – rašytoja, dramaturge, poete, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“, Nacionalinės premijos laureate – Vaiva GRAINYTE kvies ne vienas Vytauto Didžiojo universiteto ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas renginys. Gegužės 4 d. 19 val. pasimatymui su autore Kauno valstybiniame lėlių teatre suburs tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“, o birželį kartu su Vaiva Grainyte laimės sąvokų permąstymui ir pajautai sukvies kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“. Laukdami gyvų susitikimų su rašytoja, kalbamės su ja apie naujausios knygos iššūkius, turinio, kontekstų jungimo vingius, netikėtumus ir atradimus, asmenines laimės ir nelaimės pajautas.
Knyga „Rožės ir bulvės“ yra kongreso „CoHappiness. Permąstant laimę“ programos dalis. Šis renginys bus skirtas permąstyti laimę – neretai mokslininkus, menininkus gluminančią temą. Ar Jums buvo didelis iššūkis ir kodėl, jeigu taip, rengti knygą šia tema?
Iš kongreso iniciatorių sulaukusi kvietimo parašyti knygą laimės tema kiek sutrikau. Laimė – ne tik itin plati, paini, daugiaprasmė, bet ir banalybių bei klišių gaubiama tema. Apie ją daug kalbama savipagalbos knygose, kursuose, mokymuose. Tai – bene pagrindinė dvasinių ir pseudoezoterinių praktikų ašis. Neramino klausimas, kaip išvengi dubliavimosi su jau egzistuojančia informacija, nekalbėti žinovės tonu, kaip neparašyti „bakalaurinio“, t. y. sauso tyrimo apie, tarkim, istoriškai besikeičiančias laimės sampratas ar nenuklysti į vien sarkazmo, parodijos arba atvirkščiai – filosofines lankas. Turint mintyje temos mastelį jas, tas lankas, reikėjo apsibrėžti.
Nerimo kėlė ir knygos – t. y. ne straipsnio ar esė – formatas bei nurodytas pusantrų metų terminas. Kadangi leidinys dvikalbis, procesas – rašymo, perrašymo, vertimo ir redagavimo darbai – truko dvejus metus. Turėjau garbės bendradarbiauti su nuostabiai jautriais anglų k. vertėjais – Karla Gruodis bei angliškojo vertimo redaktoriumi Jeremy Hill‘u.
Bejėgiškumas ir dvejonės rungėsi su nerimu, tačiau laimėjo smalsumas ir intriga. Pasikinkiusi šiuos du „žirgus“, dvi varomąsias jėgas, leidausi į intelektualinį nuotykį. Drąsino projekto iniciatorių suteikta visiška kūrybinė laisvė ir žinojimas, jog veikiu ne akademiniame, o grožinės literatūros lauke, kad laimės tyrimo metu įgytas žinias verčiu kūriniu, o ne vadovėliu ar straipsnių rinkiniu.
Kas paskatino rinktis būtent tokią – koliažinio romano – formą?
Koliažinės formos, kaip tokios, iš karto nepasirinkau. Ji gimė ir gryninosi palaipsniui – ieškant tinkamos tonacijos, žanro, nardant tarp įvairių kontekstų, šaltinių, skaitant įvairią literatūrą. Vienu metu stichiškai rašiau ir straipsnius, ir trumpas istorijas – vienaip ar kitaip pagrindinės temos veikiamas miniatiūras. Jau turint tekstų pluoštelį, atsirado aiškesnė kryptis.
Knygos turinys vystėsi pasitelktus tiek poetinę asociacijų logiką, kai jungiami tarpusavy, atrodytų, nesusiję pasažai, tiek racionalų, dramaturginį mąstymą. Knygos forma – sąmoningas straipsnių pynimas su trumpomis istorijomis – tapo konceptualiu sprendimu, leidžiančiu motyvuoti hibridinį „Rožių ir bulvių“ žanrą: publicistinių straipsnių autorystę priskyriau vienam iš knygos veikėjų, tad romanas yra apie rašomą knygą laimės tema ir aplink rašomus tekstus vykstančias, o gal įvykusias, laimės patirčių miniatiūras.
Romaną įvardyti kaip koliažinį pasiūlė leidykla „Baltos lankos“ – šis terminas reiškia skirtingų žanrų bei rašymo registrų derinimą ir turi sąsajų su man artimu dar siurrealistų praktikuotu rašymo metodu.
Ar, Jūsų nuomone, į laimės temą mūsų visuomenėje reikėtų labiau gilintis? Ar tai padėtų atskirti, kur iš tiesų slypi kiekvieno mūsų laimė, o kur – užslėpti siekiai kažką kažkam įrodyti ar įsprausti save į visuotinės laimės klišes?
Nesu tikra, ar tas „labiau“ ar „daugiau“ čia būtinas, turint omenyje ir taip sparčiai klestinčią laimės industriją. Galbūt svarbesnis būtų ne kiekybinis, o kokybinis laimės temos aspektas? „CoHappiness“ kongresas galimai ir siekia sukurti tokią platformą, kurioje susitiktų platesni žvilgsniai ir rakursai.
Rašydama knygą, gilinotės į laimės sąvoką – aprašėte cheminius organizme vykstančius procesus, įvairias skirtingais laikmečiais vyravusias laimės, požiūrį į depresiją teorijas, tyrinėjote kasdienybėje įsitvirtinusį laimės sureikšminimą bei prievolės mechanizmą. Kokie Jums buvo netikėti atradimai? Ar po šios knygos Jūsų pačios požiūris į laimės sąvoką pakito?
Turėjau galimybę įgyti naujų, nors ir fragmentiškų, diletantiškų, žinių iš įvairių disciplinų – zoologijos, frenologijos, ekonomikos, sociologijos, neurologijos ar filosofijos. Atradimai lydėjo nuolatos, ir jie, ko gero, labiausiai susiję su netikėtomis kontekstų jungimo galimybėmis. Pvz., jeigu ne „Rožių ir bulvių“ iššūkis, smegenų nebūčiau susiejusi su brokoliu, brokolio su poete A. Sexton, A. Sexton psichinės sveikatos su XIX a. amerikiečių geležinkelininko patirta galvos smegenų trauma, o šio istorinio liudijimo – su šiuolaikiniu laimės šarlatanizmu.
Mano pačios požiūris į laimės sąvoką tapo kontekstualiai turtingesnis, tačiau painiavos, bandant kalbėti šia plačia tema, nesumažėjo. Tiesa, beveik supratau, kaip apskaičiuojamas šalių laimingumo indeksas.
Viename savo interviu sakėte, kad riba tarp kūrybos, gyvenimo ir darbo yra labai trapi arba jos tiesiog nėra. Jūsų knygoje „Rožės ir bulvės“ ryški pandemijos tema, kuri buvo itin aktuali Jums rašant šį kūrinį – koronavirusas, karantinas tapo svarbiu knygos fonu. Jeigu tekstą vis dar konstruotumėte, ar šių dienų įvykiai karo kontekste kažkokiomis formomis įsilietų į fabulą? Gal galvojote šia tema – kokie atsirastų knygos herojai, kokias jie istorijas pasakotų?
Jūsų minimame interviu, manau, omeny turėta išsitrynusi riba tarp darbo, asmeninio gyvenimo bei laisvalaikio – tai atskira tema. O kas dėl į knygos turinį persikėlusių aktualijų – taip, jos neišvengiamai mus veikia. Pandemija buvo tokia įspūdinga ir siurreali patirtis (beje, koronavirusui turėčiau būti dėkinga už sėslų pusmetį, leidusį susikurti rašymo rutiną), kad sustojusio pasaulio aura neišvengiamai įsiskverbė į knygą. Neabejoju, jog Ukrainoje vykstančio genocido įvykiai taip pat koreguotų knygos turinį. O gal tiesiog paralyžiuotų rašymo veiksmą, priverstų naujai kvestionuoti jo prasmingumą.
Tiesa, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, buvau pakviesta sukurti radijo pasaką vaikams – pasąmonė, veikiama dabartinių įvykių, savaime nuvairavo į šiuo metu vykstančio karo temą. Tai tapo alegoriniu pasakojimu, o gal kiek utopine pasakėčia dabarties tema (kuri, kol pasirodys šis pokalbis, gali pakrypti dar kita linkme).
Savo knygoje rašote, kad „dėl pasaulio patiriamas liūdesys gali veikti kaip kanalizuojanti, galinga, išjudinanti jėga: be akistatos su kančia nebūtų didžiųjų asmenybių – teisuolių, gelbėtojų, šventųjų, aktyvistų, vizionierių, menininkų, išradėjų, gydytojų, bepročių, mąstytojų, keitusių istorijos vagą ar visatos sampratą“. Ar tai galioja ir laimei? Ar tik susidūręs su sunkumais gali suvokti, ką savo gyvenime gali apibrėžti „laimės“ sąvoka?
Laimę tyrinėjantis knygos veikėjas nemažai advokatauja oficialiai mažiau, nei laimė, pageidaujamiems turiniams – kančiai, liūdesiui – jie legalizuojami, parodomi ir tyrinėjami kaip svarbios bei integralios išorinio ir vidinio pasaulio dalys. Ar laimės potyriui būtinos kontrastingos patirtys? Manau, nebūtinai, tačiau, tarkim katastrofos ar ligos akivaizdoje sumažėjusi poreikių ir troškimų amplitudė išgrynina, perkeičia laimės sąvoką, tampa paprasčiau vertinti mažus dalykus.
Jūsų knygos pavadinimą pasufleravo Šv. Faustinos dienoraštyje aprašytas jos patyrimas, kai sunkaus darbo nualinta mistikė Faustina Kowalska, pakėlusi dangtį nuo verdamų bulvių puodo, ten rado rožes. Ne tai, ko tikėjosi, bet tai nereiškia, kad nusivylė. Kaip manote, ar netikėtumo faktorius yra svarbus laimės pajautai? Gal iš tiesų tikėdami rasti laimę vienur, ją netikėtomis formomis aptinkame kitur? Bet ar gebame atsiplėšti nuo pirminio „tikslo“ ir sugebame ją atpažinti?
Šv. Faustinos patyrimas greičiausiai koduoja gilesnes prasmes, nei netikėtumo – staiga aplankytos sėkmės – momentą. Tačiau taip, kaip teigiama „Rožių ir bulvių“ veikėjo rašomose esė, laimė anksčiau sieta su išoriniais veiksniais, tokiais kaip sėkmė, atsitiktinumas, netikėtai nusišypsojusi Fortūna. Bene nuo XVIII a. laimė suvokiama labiau kaip subjektyvus turinys. Abi šios laimės sampratos – objektyvioji ir subjektyvioji – iki šių laikų yra gajos, tarpusavy besimainančios ir taip komplikuojančios pačios laimės sąvoką. Tad, žiūrint iš šalies, grynai „techniškai“, laimingu galima pavadinti ir miške stambią pinigų sumą radusį sulytą grybautoją, ir gyvenimo meilę tame pačiame lėktuve sutikusį, įprastai į eilinę konferenciją keliavusį klerką. Tačiau galbūt tiek romantiniai klerko santykiai, tiek pinigai grybautojui, vėliau atnešė daug skausmo ir nemalonumų. O dar vėliau tais sunkių patirčių serpantinais tariami veikėjai galimai nuvingiavo į laimės teritoriją, kuri taip pat nesidriekė amžinai... Manau, jog „atpažinimas“ yra sąlyginė bei kintanti, laiko ir distancijos veikiama, perspektyva.
Jūsų knygoje rašoma: „Don Chuanas klausia, kas mane daro laimingą“. O kas Jums yra laimė? Kada ją jaučiate? Ir apskirtai, ar Jums pačiai svarbu analizuoti savo laimės pajautas, ką tai duoda?
Verta patikslinti, jog šį klausimą Vikai, vienai iš knygos veikėjų, uždavęs Don Chuanas yra meksikietis iš dating app‘so. Vika galiausiai išsilaisvina iš desperatiškų antrosios pusės paieškų, bandymo įgyvendinti „laimingos šeimos programą“ ir atranda laimę, savo vidinę Atėnę, kitokiame buvime.
Pati asmenines laimės ir nelaimės pajautas analizuoju nuolatos – tai, matyt, yra ir psichinės konstitucijos, ir „profesinės ligos“ pasekmė. Toks proto būvis suteikia įžvalgų, idėjų, kurias vėliau galiu įdarbinti, panaudoti kūryboje. Visgi laimingiausia būnu tada, kai pavyksta tą nuolat besisukantį analizės malūną bent kiek pritildyti. O nesidairymas į kitų gyvenimus taip pat leidžia jaustis harmoningiau.
Ar pritariate, kad laimė yra mūsų apsisprendimas?
Tai – viena iš teorijų, kuriai turbūt pritartų kognityvinės psichologijos šalininkai, tūlas kaučeris, iš sunkumų išsikapstęs žmogus arba viena iš „Rožių ir bulvių“ knygoje cituojamų laimės eksperčių, teigusių, jog laimė tėra įpročio klausimas.
Jeigu pritarčiau vienam – šiam ar kitam – galimam laimės „išgavimo“ būdui ar apibrėžimui, anuliuotųsi visas „Rožėse ir bulvės“ vykstantis tyrimas: klausimų, atsakymų ir naujų klausimų tvistas. Mieliau likčiau ten, kur jaučiuosi geriausiai – paradokso, minėtojo tvisto stichijoje, nei laimės žinovės kėdėje.
Dėkoju už pokalbį ir iki susitikimų „Kauno literatūros savaitėje“ (https://literaturossavaite.lt/) bei kongrese „CoHappiness. Permąstant laimę“ (https://www.vdu.lt/lt/tarptautinis-kongresas-cohappiness-permastant-laime/)
Interviu parengė Indrė Sekevičienė
„Kaunas 2022“ organizatoriai ypatingam pasirodymui kviečia savanorius: laukia nepamirštama patirtis
Gegužės 20-22 dienas būtina pasižymėti savo kalendoriuose: Kauną ir Kauno rajoną išjudins didysis „Santakos“ savaitgalis, šįkart kviesiantis sugrįžti prie miesto upių. Daugiau nei 40 renginių, instaliacijos, koncertai, teatro pasirodymai, pasiplaukiojimai ir netikėtumai – laukia patyrimų kupinos dienos. Vieną savaitgalio staigmeną „Kaunas 2022“ organizatoriai atskleidžia jau dabar: pasaulinio garso akrobatė, aukščio meistrė Cie Basinga dovanos kraują stingdantį pasirodymą, kuriam reikalingi savanoriai.
180 metrų lynas, ištiestas 10 metrų aukštyje ir akrobatė, balanso meistrystę įrodanti be jokių savisaugos priemonių. Skamba neįtikėtinai? Balansas ir disbalansas, drąsa ir baimė, jėga ir silpnumas – visa puokštė emocijų susilies pasaulinio garso profesionalų kuriamame reginyje „Open lines“. Muzika, akrobatinių elementų kupinas pasivaikščiojimas lynu ir aukščio bei oro sinergija laukia dviejuose išskirtiniuose pasirodymuose Kaune, gegužės 21-22 d.
Tam, kad pasirodymai įvyktų sklandžiai, reikalinga 50 savanorių komanda, kurie savo kūno svoriu prilaikytų lyną nuo siūbavimo. Tai – jėgos nereikalaujanti, tačiau atsakinga užduotis, leisianti unikalų pasirodymą pajusti savo kūnu. Lyną prilaikantys savanoriai pasirodymą išgyvena kitaip nei likusi publika. Jie jaučia kiekvieną akrobatės krustelėjimą, todėl apie tykančius pavojus ar netikėtą pasirodymo eigą sužino pirmieji. Prisidėti prie pasirodymo nesudėtinga – tereikia įsisegti prilaikomąjį lyną ir reaguoti į akrobatės judesius.
Savanoriai pasirodymą ne tik stebės iš labai arti, bet ir turės galimybę susipažinti su atvykusia trupe. Dvi repeticijų popietės – gegužės 19 ir 20 dienomis, skirtos ne tik įsisavinti užduotį, bet ir pabendrauti su pasirodymą kuriančia komanda bei akrobate. Panašūs Cie Basinga pasirodymai jau rengti ir svetur – didžiuliame aukštyje lynai siūbavo Šveicarijoje, Čekijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, o pasirodymui talkino vietiniai žmonės. Kas 8-10 metrų sustoję savanoriai simboliškai ir tiesiogine prasme tampa pasirodymo dalyviais, be kurių trupės kuriamas reginys taptų žymiai pavojingesnis.
Registruotis kviečiami 18 m. sulaukę asmenys, galintys dalyvauti gegužės 19-20 d. rengiamose repeticijose bei gegužės 21-22 d. vyksiančiuose pasirodymuose. Registruotis galima čia.
Repeticijos vyks gegužės 19 d. 18:00-21:00 val. bei 20 d. 14:30-18:00 val. Pasirodymas vyks gegužės 21 ir 22 d. 14:30-18:00 val.
Kompozitorius Paulius Kilbauskas: kiekvienas miestas gali turėti savo skambesį
Kaip galėtų skambėti miestas, kuriame gyvenate? Į šį nekasdienišką klausimą turbūt galėtų atsakyti tikras „garsų kolekcionierius“, vienas iš legendinės grupės „Empti“ įkūrėjų, filmų, teatro ir medijų kompozitorius Paulius Kilbauskas, į kurio kūrybinių darbų portfolio būtų galima įrašyti dar vieną – garsinio identiteto kūrimą šių metų Europos kultūros sostinei – Kaunui.
Kompozitoriaus kurtas muzikinis takelis skamba „Kaunas 2022“ įvaizdinėse reklamose, renginių anonsuose ir specialiai projektui dedikuotuose filmukuose, tačiau ryšys su Kaunu yra ne tik darbinis, o kaip pats kūrėjas sako – „draugiškas“: Paulius savo vaikystę leido Žaliakalnyje, Kaune sugrojo pirmąjį legendinės grupės „Empti“ koncertą, o dabar turi ir garbingą Kauno – Europos kultūros sostinės 2022 ambasadoriaus titulą.
Apie tai, kaip skamba miestai, kas įkvepia kūrėją ir kodėl muzika teka kaip vanduo, pasakoja Paulius Kilbauskas.
Pauliau, kuriate muzikinius takelius filmams, žinoma, muziką atlikėjams, grupėms, o dabar įgyvendinote visiškai kitokį projektą – sukūrėte ir Europos kultūros sostinės „Kaunas 2022“ muzikinį takelį. Kas jus įkvėpė? Ir ar šio kūrinio kūrybinis procesas skyrėsi nuo kitų?
Manau, kad kiekvienas projektas turi savo metodiką, tad ir čia ne išimtis, pavyzdžiui, svarbus užsakovo komandos įsitraukimas. Kalbant apie įkvėpimą, man „raktas“ buvo „Kaunas 2022“ logotipas – raidė „K“. Stilizuota raidė sudaryta iš penkių linijų – būtent tai man davė mintį, kad gal vertėtų melodiją kurti iš penkių natų. Manau, kad tai gerai suveikė, paspartino kūrybinį procesą ir taip gimė muzikinis takelis.
https://www.youtube.com/watch?v=WfSDS43MrwM
Tad galima teigti, kad „Kaunas 2022“ vizualinis identitetas įkvėpė garsinį?
Tikrai taip.
Ar tai yra Kauno miesto ar „Kaunas 2022“ muzikinis takelis? O gal tokios distinkcijos brėžti negalime?
Geras klausimas. Kurdamas jį, labiau rėmiausi pačia Europos kultūros sostinės idėja, tačiau, žinoma, galvojau, apie tai kaip ši muzika miesto kontekste skambės ateityje, po projekto ir po šio tūkstančio renginių.
O jei kalbėtume apie miesto garsą: Kaunas tituluojamas upių miestu – čia susibėga dvi didžiosios Lietuvos upės, jums pačiam labai artimas vandens motyvas. Kaip manote, ar vandens tėkmę būtų galima atrasti Kauno garsiniame identitete?
Nežinau. Kaunas – upių miestas... Tad galbūt.
Vandens motyvas stipriai juntamas ir jūsų kūryboje. Jūsų paskutinis albumas vadinasi „Vanduo“, o kažkuriame interviu minėjote, kad savo darbiniams failams duodate su vandeniu susijusius pavadinimus. Kodėl vanduo? Juk atrodo, kad iš gamtoje esančių garsų būtų galima pasirinkti daugybę kitų.
Tiesiog iš pasąmonės išplaukė. Vandens motyvas yra labai platus: jis tave ramina, duoda minčių, gali į tėkmę žiūrėt nesustodamas. Nesu filosofas, bet tas pasąmoninis vandens motyvas atėjo natūraliai.
Dabar populiaru, o gal net gi būtina, kad miestas turėtų savo vizualinį identitetą: tokį turi visi Lietuvos miestai ir net mažesni miesteliai. Kaip galvojate, ar garsinis identitetas miestui būtinas, kaip ir vizualinis?
Aš manau, kad būtinybės nėra, pats miestas geriausiai žino, ko jam reikia – vienam mažiau, kitam – turbūt labiau. Kalbant apie garsą, kaip marketingo elementą: su garsu, skirtingai nei su vaizdu, yra kiek sunkiau, kadangi jį sudėtingiau ištransliuoti miestui, dėl kanalų ribotumo. Čia jau reikėtų nemažai pagalvoti, kaip tai padaryti.
Pauliau, o jeigu kalbėtume apie bet kurį Lietuvos miestą, nebūtinai Kauną, ar jums iškart ateitų mintys, kaip tas miestas galėtų skambėti?
Galima kalbėti apie Vilnių, kadangi, įdomu, bet būtent ties tuo dabar ir dirbame – gal ne visai oficialiai, bet kuriame tarsi Vilniaus muzikinį takelį.
Papasakokite plačiau.
Prieš keletą metų su Vygintu Kisevičiumi pradėjome kurti garso takelį trumpametražiui Eitvydo Doškaus filmui „Čia buvo Vilnius“. Projektas gana ilgai buvo vystomas, jam sekėsi ir nesinorėjo tiesiog jo „paleisti“, bet dar kažkur su juo „nueiti“: galiausiai išvystėme idėją, kurią pristatysime liepos 15-ąją, Valdovų rūmuose. Tai bus gyvas filmo įgarsinimas – miesto garsinio identiteto atskleidimas. Tarsi simfonija, tarsi koncertas, tarsi kinas. Mes dar patys nežinome, į ką finale užaugsim (šypsosi). Bet jau dabar užaugome iki audiovizualinio miesto koliažo „Tarsi Vilnius“.
Miesto identiteto atskleidime bus daug miesto garsų, orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno bei choras „Bel Canto“ – nemaža žmonių ir garsų amplitudė.
Labai įdomu. Viskas jūsų gyvenime sukasi apie garsus. Kas tai – darbas, hobis, laisvalaikis?
Man studija, ir apskritai muzika, yra viskas viename: čia mano pasaulis. Tai ir sportas, ir menas, buvimas su savimi, atsipalaidavimas. Žodžiu, aš toks (juokiasi).
O būna, kad pavargstate nuo garsų? Kai norisi juos apleisti, uždarius studijos duris.
Tuomet renkuosi pasivaikščiojimą miške. Apskritai, įdomu tai, kad namuose aš beveik neklausau muzikos. Turbūt natūralu. Daugiau renkuosi kiną. Tai – mano mylima meno rūšis.
Tačiau ar išvykus į mišką, nebūna taip, kad vis tiek galvojate, kad galėtumėte įsirašyti vienus ar kitus gamtos garsus ir vėliau panaudoti savo kūryboje? Ilsitės, bet mintyse esate kūrybiniame procese?
O taip. Tikrai. Tas kūrybinis procesas yra nesustojantis, jis niekad neišsijungia. Jis galvoje visada skamba ir sukasi. Dar kol kas neišmokau „išsijungti“. Gal reikės pradėti medituoti (juokiasi).
O kaip pats jaučiatės, kai kažkur – kine, teatre ar kur kitur – skamba šio kūrybinio proceso rezultatai? Ar kyla mintys „čia galėjau kitaip“ ar klausote ramiai, atsipalaidavęs?
Nežinau. Visada kyla mintys, kad „galėjau kažką pridėti“, „čia pakeisti“. Žinoma, tos mintys vidinės, jų niekas negirdi, bet taip jau kūrėjams yra. O išgirdus savo kūrybą kažkokiame renginyje… Mano vaikai ja labiau džiaugiasi, negu aš pats (juokiasi).
O kokios muzikinės vizualizacijos dabar skamba jūsų studijoje ir galvoje? Ar dar galime tikėtis jūsų kurtą skambesį išgirsti ateities „Kaunas 2022“ renginiuose su naujomis variacijomis?
Kaip tik šiuo metu dirbu prie ateinančio „Santakos“ renginio klipo muzikinio takelio. Kaip programos ambasadorius, visuomet prisidedu prie įvairių pranešimų, klipų, renginių skambesio – siekiu suteikti jiems personalizuotą skambesį, adaptuoti esantį muzikinį takelį.
Ačiū Jums už pokalbį.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
Nuotr. autorė Nendrė Žilinskaitė
Pirmą kartą Kaune – Europos Universiteto kultūros festivalis
Gegužės 4–8 d. Kauną užlies Europos universiteto aljanso „T4EU Europos kultūros festivalis“, kviesiantis į kultūrą pažvelgti jaunimo akimis ir Kauno miestą bei rajoną pamatyti kitaip. Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas renginys suburs beveik du šimtus atstovų iš 6 partnerių šalių: Vokietijos, Bulgarijos, Estijos, Italijos, Ispanijos ir Lenkijos. Meno ir kultūros profesionalų organizuojamuose užsiėmimuose bus tyrinėjamas Kauno miestas ir rajonas bei įvairūs jame pasklidę Europos kultūros ženklai.
„Džiugu į Kauną – Europos kultūros sostinę 2022 – pirmą kartą sukviesti septynis Europos universitetus vienijančio aljanso „Transform4Europe“, kuriam priklauso ir Vytauto Didžiojo universitetas, atstovus. Tikimės, visi jie praturtins mūsų programą įdomiais ir netikėtais pasirodymais, atspindinčiais naujus atradimus ir nepatirtus įspūdžius. Studentams ir kitiems dalyviams bus skirti kūrybinio rašymo, fotografijos, filmų kūrimo, dailės, šokio ir kt. užsiėmimai bei paskaitos. Na, o plačiąją visuomenę kviesime pažinčiai su įvairių sričių menininkais ir jų kūryba. Be to, siūlysime netradicinę pramogą – vėlyvai papusryčiauti mokantis užsienio kalbų“, – apie turtingą festivalio programą pasakojo VDU „Transform4Europe“ institucinė koordinatorė prof. Ineta Dabašinskienė
Į susitikimą kvies kultūros puoselėtojai ir menininkai
Pagrindinis festivalio vyksmas „Europa mieste: Kaunas“ lauks gegužės 6 d., penktadienį. Nuo 17 val. „avilio principu“ veiksiantis renginys į VDU daugiafunkcį mokslo ir studijų centrą (Putvinskio g. 23) kvies visus miesto svečius stebėti studentų ir menininkų paruoštus trumpus pasirodymus, įvertinti per trumpą laiką sukurtus kūrinius. Iš kitų pasaulio šalių į Lietuvą atvyks ir su renginio lankytojais susitiks svarbūs kultūros puoselėtojai ir menininkai: Ispanijos poetė ir rašytoja Rosa Cuardo Salinas, Lenkijos tapytoja Hanna Grzonka-Karwacka, moderniosios kultūros istorikas iš Bulgarijos Alexander Kiossev, Estijos grafikos dizaineris Allan Kukk, tarptautinio pripažinimo sulaukęs lenkų režisierius kinematografas Andrzej Cichocki ir iš Meksikos kilęs šokio menų specialistas, šokėjas ir mokytojas Adrian Carlo Bibiano.
Studentams – tarptautinio lygio specialistų paskaitos
Festivalio programa taip pat siūlys Europos universitetų dėstytojų meistriškumo pamokas ir praktines dirbtuves studentams. Jie turės galimybę rinktis iš itin plataus spektro temų ir gilinti savo žinias ar tik pirmą kartą susipažinti su meno ir kultūros sritimis. Programoje numatyta lietuvių rašytojos Sandros Bernotaitės meistriškumo pamoka apie kūrybinį rašymą ir jo subtilybes. Taip pat studentai galės apie fotografijos meną išgirsti iš profesionalių fotografų lūpų: jų laukia pažintis su prof. Romualdu Požerskiu ir doc. dr. Tomu Pabedinsku.
Meistriškumo pamokų sąrašuose taip pat galima išvysti fotomenininko, medijų menininko, turinčio daugiametę dėstymo įvairiose Europos šalyse patirtį Rimanto Plungės pavardę. Jis kartu su garsiu Lietuvos kompozitoriumi, įvairių filmų garso takelių kūrėju Titu Petrikiu studentams papasakos apie istorijų pasakojimo (angl. storytelling) naudą ir veikimo principus šiuolaikinėse medijose.
Kvies vėlyvųjų pusryčių ir pažinti kalbas
Ne tik akademinės bendruomenės narius, bet visus norinčiuosius gegužės 6 d., penktadienį, 11–13 val. kvies „Vėlyvieji pusryčiai ir kalbos“. Renginio dalyviai mokysis bulgarų, estų, ispanų, italų, lenkų, lietuvių, vokiečių ir ukrainiečių kalbų, o už aktyvų dalyvavimą bus net ir apdovanoti. „Vėlyvieji pusryčiai ir kalbos“ vyks VDU Žemės ūkio akademijoje, parke prieš Centrinius rūmus arba, esant nepalankiam orui, – III VDU ŽŪA rūmuose (Universiteto g. 10, Akademija).
„Kalbos praturtina mūsų kasdienybę, nuspalvina ją įvairesnėmis spalvomis, atveria galimybes susipažinti su naujais žmonėmis, geriau pažinti jų kultūrą. Todėl kviesime dalyvius išmokti žodžių, frazių visomis aljanso kalbomis bei ukrainiečių kalba, taip išreiškiant palaikymą už demokratines vertybes ir laisvę kovojančiai Ukrainai. Galbūt viena ar kita kalba išmokti žodžiai paskatins daugiau jos pasimokyti? O galbūt žinias renginio dalyviai galės išbandyti jau čia pat, susipažindami, pabendraudami su studentais ar universitetų bendruomenių nariais, atvykusiais į kultūros festivalį? Kadangi bene labiausiai žmones sujungia patirtys ir maistas, dalyviai turės galimybę pasimėgauti tiek naujomis žiniomis, tiek vėlyvaisiais pusryčiais. Skanausime lietuviams jau gerai žinomus kibinus, ukrainietiškus barščius ir kitus patiekalus“, – apie būsimą renginį pasakojo VDU Užsienio kalbų instituto direktorė dr. Teresė
Ringailienė.
„Vėlyvieji pusryčiai ir kalbos“ organizuoja Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų institutas, Žemės ūkio akademija bei „Transform4Europe” Europos universitetas. Visi festivalio renginiai yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Šokio spektaklio „Esybė“ choreografas Ryu Suzuki: mūsų kūnai ir protai yra neatsiejami
Tekančios saulės šalies kultūrą kviečiantis švęsti festivalis, nuo balandžio 25-osios iki gegužės pirmosios, apims visą Kauną – čia vyks, jau tradicija tampančios, Japonijos dienos „WA“. Šiomis dienomis fiziškai tolimos valstybės atstumas sumažėja iki minimumo, kadangi miestas, per įvairias iniciatyvas, renginius ir meninius pasirodymus gyvena japonų kultūra ir siekia susipažinti su šios šalies žmonių gyvenimo būdu ir kasdienybės filosofija.
Vienas laukiamiausių festivalio pasirodymų – choreografo iš Japonijos Ryu Suzuki kartu su Kauno šokio teatru „Aura“ specialiai festivaliui kuriamas šokio spektaklis „Esybė“, kuriame pasakojama ir diskutuojama apie šių dienų žmonijos siekį realybę patraukti į užribį ir persikelti į alternatyvų, metapasaulį, kuriame nebelieka kūniškojo žmogaus pavidalo, tik visada gebantys transformuotis abstraktūs vizualiniai pavidalai – avatarai, kartais savo esybe primenantys anapus esančius vaiduoklius.
Apie žmogaus kūno reikšmę, jo (ne)pamatuojamas galimybes ir baimes bei kaip istorinės asmenybės, japonų diplomato Čijunės Sugiharos, idėjos atsispindi šių laikų kontekste, kalbame su šokio spektaklio „Esybė“ choreografu Ryu Suzuki.
Kokia istorija slypi už spektaklio „Esybė“ ir ką jis pasakoja žiūrovui?
Šokio spektaklis „Esybė“ neturi vienos siužeto linijos, tačiau yra padalintas į tris skirtingas dalis. Pirmojoje dalyje pasakojama apie kūnus, kurie slepiasi už avatarų (liet. vizualinė asmens reprezentacija internete (aut. past)) virtualiame pasaulyje. Kam juos naudojame? Pavyzdžiui, žmogus turi ką pasakyti, tačiau nedrįsta to sakyti savo lūpomis, savo vardu, bijote išreikšti tikrąjį aš, tuomet avataras veikia kaip apsauginis skydas prieš pasaulį.
Antroji dalis yra apie elgesį su fiziniu kūnu taip, lyg jis būtų virtualiame pasaulyje. Problema yra tame, kad tiek suaugę, tiek vaikai, kalbėdami anonimiškai, pamiršta, kad už avatarų slepiasi realūs žmonės, o išsakyti žodžiai virtualybėje, gali sužeisti kūną realybėje. Šioje dalyje, priešingai nei pirmoje, avataras yra ne kaip skydas, bet veikia kaip ginklas.
Trečioji dalis vis dar kūrybinėje būsenoje, tačiau norėčiau, kad ši dalis pristatytų kūno teikiamą džiaugsmą ir jo galimybes.
Pačioje pradžioje, tikiu, jog žiūrovai ateis su idėja, kad sąmonė ir protas juos apibrėžia kaip asmenybes, tačiau kūrinio pabaigoje, norėčiau, kad jie atsigręžtų į savo kūnus ir išeitų su mintimis: „O, Dieve, mes turime tokius nuostabius kūnus!”
Kodėl pasirinktas avatarų motyvas? Iš kur jis kilo?
Iš tiesų avatarai atsirado labai seniai. Japonijoje mes turime labai daug siaubo istorijų, kuriose veikia anapusiniai veikėjai – vaiduokliai, šmėklos. Šios istorijos atsirado dar senovėje, tuomet, kai nebuvo virtualaus pasaulio, tad žmonės save išreikšti tikrąsias savo mintis pasirinkdavo per trečiąjį asmenį – vaiduoklį. Taigi vaiduokliai tapo savotiškai avatarais. Tie herojai siaubo istorijose gali pasakyti daug dalykų, ko negalėtų realybėje, tačiau kartu sako, kad – „Ei, tai juk netikra, tai tik siaubo istorija“. Pradėjau galvoti, kad šiuolaikiniame pasaulyje galėtų būti vaiduoklio atitikmuo, suvokiau, jog tai – avatarai internete – be kūno, bet kalbantys ir pasakantys daug.
Gyvename pasaulyje, kuris „keliasi“ į metapasaulį – alternatyvią virtualybę, kuriame, atrodytų, jog fizinis kūnas nebėra reikalingas ar nėra toks svarbus. Kokius jausmus tai kelia Jums, kaip šokėjui, kurio pagrindinis darbo „įrankis“ yra kūnas – baimę, skausmą, suvokus, jog kūnas gali ir neegzistuoti, kad egzistuotų žmogus?
Nors iš dalies tai gali skambėti baisiai, tačiau suvokiu, kad persikėlimas į virtualų pasaulį iš dalies gali būti ir išgelbėjimas: tarkime, jeigu įvykus nelaimei, netekčiau galimybės vaikščioti, skirtingi avatarai virtualiame pasaulyje man suteiktų jausmą, jog galiu vėl šokti ir vaikščioti. Bet tuo pačiu metu, įsivaizduokite, jeigu taip lengvai galėtume tai padaryti realiame gyvenime – nustotume tinkamai rūpintis savo kūnu ir jo svarba kažkur dingtų, tai taptų kažkuo, ką galima lengvai pakeisti. Ir tai neramina.
Štai pavyzdžiui, Japonijos Vyriausybė pristatė mokslinių tyrimų programą, kuri siekia sukurti technologiją, kuri leistų valdyti kelis avatarus vienu metu. Šią idėją jie pateikia, kaip „proto išlaisvinimą nuo ribojimų“, turint omenyje, kad mūsų kūnai ir yra apribojimas mums patiems. Tai šiek tiek liūdina.
Ar manote, kad mes tarytum apleidžiame savo materialiuosius kūnus, kurdami save virtualybėje?
Iš esmės, ir taip – ir ne. Kol kas dar negalime egzistuoti be kūno, kadangi turime valgyti, daugintis, tačiau judame link to. Apleidžiame savo kūnus, nors to ir labai nenoriu.
Mes kalbame apie kūną ir sąmonę, protą kaip du atskirus vienetus. Ar galime kelti klausimą, kuris iš jų yra stipresnis – kūnas ar protas? Ypatingai dabar, išgyvenant labai sunkius laikus. Ar toks sulyginimas apskritai yra įmanomas?
Manau, kad tai vienis – kūnas ir protas yra sujungti. Jų atskirti negalime. Pamenu, buvau Tokijuje, kuomet buvo paskelbtas griežtas karantinas – negalėjau treniruotis, nes buvau „įkalintas“ vieno kambario bute, kūnui trūko erdvės judėjimui, tačiau išgyveno ir vidinis pasaulis, kadangi nuolatinis buvimas viename kambaryje slėgė. Taigi, buvo sunku dvejopai. Kūnas ir protas – neatskiriami.
Ryu, galbūt tokį stiprų dėmesį telkiate į virtualų pasaulį ir šiuolaikines technologijas, nes esate iš šalies, kuri būtent ir garsėja savo technologine pažanga?
Sakyčiau, turbūt garsėjo (juokiasi). Daugybė šalių, pavyzdžiui, Kinija ir Pietų Korėja ar kai kurios Europos šalys lenkia Japoniją savo technologine pažanga. Galų gale – Lietuva! Kol viešiu čia, Kaune, dar nei karto neatsiskaičiau grynais pinigais, visada – bankine kortele, o, štai, Japonijoje tenka, ir dažnai.
Ar pirmą kartą viešite Lietuvoje?
Ne, tai antrasis kartas. Prieš šešerius metus šokau tarptautiniame šokio festivalyje AURA, kuriame atlikau solo partiją, tačiau šis kartas yra pirmasis, kuomet pasirodysiu kaip choreografas. Tai – pirmasis mano spektaklis Europos šalyje! Taigi – tai mano Europinis debiutas.
Kaunas švenčia Europos kultūros sostinės titulą, o vienas programos renginių – Japonijos kultūros dienos. Kaip jaučiatės, kad Kaunas tiek dėmesio skiria jūsų gimtosios šalies kultūrai?
Jausmas išskirtinis ir puikus, pasirodyti Kaune, kuris turi istorinį ryšį su Japonija. Manyčiau, kad už tai turėtume dėkoti japonų diplomatui Čijunei Sugiharai, kurio nuveikti darbai buvo pagerbti ir įamžinti Kaune. Man Čijunės Sugiharos idėjos itin artimos – jis suprato, kad žmonės – tai ne tik skaičiai, tačiau tai – tikri gyvenimai ir kūnai, kurie yra svarbesni už bet kokią sistemą pasaulyje, net jei ji būtų didžiausia pasaulyje. Net ir repeticijų metų šokėjams niekuomet neduodu numerių, o visuomet kreipiuosi į juos vardais – tokiu būdu noriu juos kur kas geriau pažinti kaip žmones.
Dėkoju už pokalbį.
Šokio spektaklio „Esybė“ premjera įvyks balandžio 29 d., Verslo lyderių centre (BLC), Kaune. Šis renginys yra Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 programos dalis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
„Grande Saison SanuaK“: pamatykite Kauną kitų akimis
Kaunas ir Berlynas jungia savo jėgas, kad kauniečiams ir miesto svečiams padovanotų ypatingas patirtis. Bendradarbiaujant „Ekskursui“ ir nomadinei kuratorių platformai „B_Tour“ iš Berlyno, Kaune rengiama trijų dalių meninių ekskursijų programa „Grande Saison SanuaK“. Tris gegužės mėnesio sekmadienius (1, 8 ir 15 d.) kūrybingi pasivaikščiojimai kvies su humoru kvestionuoti lankytojų požiūrį į juos supančią aplinką. Nuo balų ar asfalto plyšių tyrinėjimo iki pažinties su vietinėmis senjorėmis – programos organizatoriai žada nustebinti, prajuokinti ir padėti į miestą pažvelgti naujai.
Pavadinimas „Grande Saison SanuaK“ nukelia lankytojus į 1921 metų pavasarį, Dada ekskursijų seriją „Grande Saison Dada“ Paryžiuje. Šių įvykių įkvėptas ekskursijų ciklas žaismingai mes iššūkį nusistovėjusioms turizmo praktikoms: apjungs kalbos, vaizdo, atlikimo, pasakojimo elementų ir somatines menines strategijas.
Pasak Yael Sherill, „B_Tour“ meno vadovės, įprastos turizmo praktikos yra labiau susijusios su lankytinomis vietomis, žinomais architektūriniais paminklais ir miesto įžymybėmis. Tuo tarpu kūrybinių išvykų metu dėmesys skiriamas menininkų kuriamai unikaliai patirčiai: „Šių ekskursijų metu „lankytinu objektu“ gali tapti kiemas, nukreiptas į „paprastą“ gyvenamąjį namą, asfalto plyšys ar net studentų butas“.
Jos kolegė Lianne Mol pritaria, kad tokie „lankytini objektai“ yra platesnio pasakojimo – menininkų perteikiamų istorijų apie kartų išgyvenimus, pokario architektūrą ar utopinę filosofiją – dalis.
„Išvykose bus taikomos įvairios strategijos; kalbos galia, pasakojimas vaizdais, intymūs pokalbiai, nejauki tyla, skambučiai... Ateikite ir pamatysite patys!“ – kviečia „B_Tour“ meno vadovė Y. Sherill.
Ekskursijos vyks miesto centre ir Šančių rajone. Slaptoje vietoje lankytojai bus kviečiami akis į akį pasikalbėti su Kaune gyvenančiomis senjorėmis „Mamos mama mena“, kurios pasidalins prisiminimais apie laikotarpį, kai miestas buvo okupuotas rusų. Išvykoje „Balų stebėjimas“ Šančių rajone, dalyviai susipažins su vietinių balų norais ir poreikiais, drovumu bei nerimu, o „Die Wohnung“ („Būstas“) turo metu, gidai bei nepriklausomi menininkai supažindins su pirmąja pasaulyje „Bauhaus“ gyvenviete Štutgarte, Vokietijoje. Išradingai kelionei neprireiks net skrydžio bilieto – užteks tik šiek tiek drąsos išbandyti naujas patirtis.
Kaunas – puiki vieta eksperimentuoti
Ekskursijos mena vieną iš garsiausių Dada manifestų, kuris įvyko 1921 m. – tai buvo išvyka į Šv. Julien-le-Pauvre bažnyčią. Ši ekskursija skrajutėse ir laikraščiuose buvo pateikiama kaip alternatyvi išvyka, pamokysianti nekompetentingus gidus ir paskatinsianti aplankyti vietas, kurios „neturėtų egzistuoti“. Ekskursijas sudarė įvairūs renginiai, pavyzdžiui, gidas Georges Ribemont-Dessaignes skirtingose vietose iš žodyno skaitė atsitiktinių žodžių apibrėžimus, o André Breton išraiškingai pristatė patį manifestą.
Kaip rašė dadaistas A. Breton, šios ekskursijos tikslas – atskleisti ir sugriauti socialinę ekskursijų ir turizmo struktūrą. Panašiai teigė ir rašytojas siurrealistas Georges Hungnet, kuris tuometines išvykas apibūdino kaip „absurdiškas Rendez-Vous, imituojančias instruktyvius pasivaikščiojimus“.
„Po 101 metų abi mūsų organizacijos mano, kad Dada judėjimu paremtos ekskursijos yra šiuolaikiškos, kūrybiškos ir juokingos. Dėl to nusprendėme paeksperimentuoti“, – sako Y. Sherill.
„Ekskurso“ koordinatorius Algimantas Grigas primena, kad Kaunas yra Jurgio (George) Mačiūno, vieno iš Fluxus meno pradininkų ir aktyvistų, gimtinė. Pirmojo bei Antrojo pasaulinio karo pasekmės tiesiogiai paveikė tiek Fluxus, tiek Dada judėjimus. Dadaizmas neigė, jog menas turi būti gražus, o Fluxus idėjos buvo paremtos tuo, jog kiekvienas gali būti menininku. Pasak A. Grigo, Kaunas yra puiki vieta pritaikyti menines žinias naujuose produktuose. „Tokios išvykos peržengia dabartinių ekskursijų Lietuvoje ribas,“ – tikina koordinatorius.
Svarbu atrasti senas vietas iš naujo
Pasak kuratorių iš Berlyno, šios ekskursijos ne tik tyrinėja neatrastas miesto vietas, bet ir atspindi kūrimo bei dalijimosi žiniomis procesus.
„Ekskursijos perrašo hegemoniškas istorijas, dekolonizuodamos modernistines dogmas. Siekiant subtiliai, kūrybiškai bei apmąstant mesti iššūkį dominuojantiems nusistatymams, pasitelkiama žinios, skirtingos perspektyvos bei humoras“, – sako L. Mol.
Ji pastebi, kad šiais laikais turizmas yra privilegija, kurios dėka atrandami skirtingi gyvenimo ir mąstymo būdai, tačiau globalizacija pakeitė šią sąvoką – žmonės nebeieško skirtumų, verčiau atkuria tai, kas yra lengvai prieinama bei įprasta.
„Grande Saison SanuaK“ ekskursijų siekis – visiškai kitoks. Ne kiekvienam patiks šios išvykos, bet tikimės, kad rasite bent vieną, kuri atvers akis ir bus įdomi!“ – šypsosi menininkė.
Sherill teigia, kad dar viena tokių ekskursijų priežastis – klimato kaita. Pasaulio šiaurė turėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, pavyzdžiui, dažnas keliones lėktuvu: „Dėl skrydžių į atmosferą patenka didžiulė dalis anglies dvideginio emisijų, todėl svarbu iš naujo atrasti savo miestą ir pasitelkti neįprastus metodus“.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Nuotr. autorius Martynas Plepys