G. Balčytis: „Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=wu7tTngMgZo[/embedyt]
Ne pati patogiausia vieta pokalbiui, bet tikrai simboliška – su architektu Gintaru Balčyčiu, šiemet įvertintu Nacionaline kultūros ir meno premija, susitikome… jau beveik šimtamečiame Aleksoto funikulieriuje. Interviu įsibėgėjus, netrukome pamesti skaičių, kiek gi kartų kilome viršun ir leidomės žemyn, bet pašnekesio apie amžinybę ir laikinumą, tendencijas ir tikrąją kokybę, nuolatinį miesto augimą vagono judėjimas palaikė tiesiog puikiai.
Kiek architektas yra solo atlikėjas, o kiek – komandos žaidėjas?
Architektas juk sau nestato, jis tik projektuoja, turi užsakovą. Bet galutinis architektūrinio darbo objektas yra pastatas. Tu gi kuri pastato viziją, o statant įsitraukia užsakovas, bendruomenė, statybininkai – tai begalė įvairių interesų, kurie suderinami arba ne. Tad neabejotinai architektas yra komandos dalis, o kokį vaidmenį užima, priklauso nuo asmenybės, jos savybių. Manau, visi vaidmenys geri – vieni muša įvarčius, kiti treniruoja, bet visi yra svarbūs. O dalyvauti privalai, jeigu nori, kad pastatytas pastatas būtų bent kiek panašus į tai, ką tu sugalvojai.
Ar kurdamas architektas, miesto planuotojas turi siekti amžinumo, ar aktualumo?
Tikriausiai, svarbiausi dalykas architektui yra erdvė ir funkcija. Šiuo požiūriu architektas turėtų kokybės, kurią galima laikyti amžinu dalyku. Kita vertus, meninėse disciplinose visada yra madų, ir tai nebūtinai blogas dalykas. Blogai nebent tai, kad nutinka, jog, kai projektuojama laikantis karščiausių tendencijų, pastačius pastatą jis jau būna morališkai pasenęs. Tarkime, šabloniniai, visiems architektams įkyrėję, fasadiniai sprendimai vis pristatomi kaip nauji atradimai – tokie dalykai link amžinybės neveda. Vėlgi, kadangi architektūra yra funkcinis menas, aš nemanau, kad pastatai laikui bėgant neturėtų kisti – jeigu kinta pastato funkcija, natūralu, kad ir architektūra kinta. Tad galbūt sakyčiau, kad amžina tas kas sugeba keistis... Šiuo požiūriu tie pastatai, kurie suteikia galimybę esant poreikiui juos modifikuoti, nėra blogi. Nors kūrėjas galbūt tikisi, kad jo kūrinys toks, koks pastatytas, yra pats geriausias, ir jo be autoriaus sutikimo ar žinios keisti nepadoru. Bet aš taip nemanau.
Architektas ir miestiečiai, bendruomenė, visuomenė. Kiek skiriate savo laiko išgirsti, kaip miesto ateitį mato kiti, ne tiesioginis užsakovas? Kaip integruojate bendruomenės poreikius į savo vizijas
Bendruomenės nuomonė ir interesų suderinimas yra labai svarbūs ir tampa vis aktualesni. Tikiu, kad architektas visą profesinį gyvenimą apie tai mąsto, galbūt ne visada tiesiogiai. Juk negali negalvoti apie miesto vystymąsi. Vėlgi pastebėsiu, kad patys architektai namų nestato ir miestų nekuria – tai daro užsakovai, tiek privatūs, tiek savivaldybės ar valstybės lygmens. Visgi, prisimenant, kad architektūra yra meninė specialybė, kūrybinis procesas, turbūt sunku nesutikti, kad šimtui žmonių bendrai suprojektuoti pastatą neįmanoma. Reikėtų nepamiršti, kad kūrėjas turi ambicijų, kurias siekia įgyvendinti, ir jo kūriniai neprivalo visiems patikti. Neretai būna, kad plačiajai visuomenei pastatas labai patinka, o štai architektų bendruomenėje jis kritikuojamas. Arba, atvirkščiai, kolegoms labai patinka, o visuomenė nesupranta, nevertina. Ir tai nieko nuostabaus – kiekvienam dalykui suprasti, reikia vienokio ar kitokio pasiruošimo, ir architektūrai suprasti bendrojo išmanymo tikrai nepakanka. Reikia domėtis tendencijomis, kaip ta architektūra vystosi, kaip ir bet kuris menas. Tad manau, kad argumentas „negražu“ ar „nepatinka“ neturi didelio pagrindo. Iš abiejų pusių yra taškų, kuriuos reikia nugludinti. Čia daugiau kalbu apie ambicingesnius projektus, kurie, nepriklausomai nuo dydžio, pasižymi originalesne architektūra. O kas originalu, tas iškelia diskusijas, iššaukia apmąstymus. Menas, jeigu nekviečia diskutuoti, tai tikriausiai nelabai ko ir vertas.
Iš visos kūrinių, iškilusių per jūsų karjerą, paletės, kuris yra pats bendruomeniškiausias?
Tikriausiai naujausias, Vilkaviškio autobusų stotis. Visų pirma, ten įkūnyta ne tik funkcija, kuriai numatytas pastatas, bet ir viešoji erdvė, kurioje bendruomenė jau pradėjo savarankiškai daryti įvairius renginius, vystyti veiklas. Beje, tas projektas dar ne visai pabaigtas, ten dar numatyta aikštė, kurioje norui pastatyti medžio formos betoninį laikrodį. Ir ši dalis turėtų būti įgyvendinta šią vasarą – laikrodžio statybai bendruomenė renka pati pinigus. Ne savivalda, ne investuotojas, bet žmonės rūpinasi – tai įrodo, jog jie pastatą priėmė.
Apie Kauno autobusų stotį taip pat netrūko pozityvių kalbų – visgi ar vilkaviškiečiams pasisekė labiau?
Jos tiesiog kitokios. Kauno autobusų stotis – vienas iš Kauno ženklų, kuris labai greitai pritapo, nebuvo kažkokių didelių nepasitenkinimų. Gal atvirkščiai – toks netikėtas Kauno žingsnis nuskambėjo per visą šalį, o, tarkime, sostinėje sprendimai iki šiol nepriimti. Bet tai yra miesto pastatas, jis savo architektūra ir urbanistiniu užmanymu labai taikliai ir gerai įsiliejo į aplinką ir dabar apie jį galbūt ir nedaug kas kalba, nes jis tapo tiesiog įprastas, o tai reiškia, kad labai gerai susigyveno su aplinka. O Vilkaviškio autobusų stotis dabar daug kur akcentuojama, nes yra nauja, o ir jos koncepcija yra šiek tiek kitokia. Tai pastatas-parkas. Dabar gi daug kalbama apie medžių kirtimą, tad pagalvojau, kad juos reikia kaip tik išsaugoti. Reikia tausoti ką turi. Juk sakoma, kad pastatų pasaulyje yra ženkliai per daug pristatyta, naujų mes galėtume šimtą metų nestatyti išvis, ir vis tiek jų būtų pakankamai.
Prieš šimtą metų turbūt kauniečiai lygiai taip pat stebėjosi naujais pastatais, naujais kūriniais, kuriuos šiandien atrandame iš naujo, žavimės jais, siekiame pasaulio dėmesio. Ko galėtume pasimokyti iš tuometinių architektų, kūrusių modernistinį Kauno veidą?
Lengva pastebėti ar diskutuoti apie tokius reiškinius, kurie įvyko seniai. Taigi tą Kauno vystymąsi, kuris vyko prieš šimtą metų, dabar galima susisteminti. Tai yra gera starto pozicija – atsiremti į tai, ką turime, ir kurti kažką naujo. Įvertinti dabartinius procesus tikriausiai nėra taip paprasta. Visų pirma dėl to, kad Kaunas, tiesą sakant, mažai stato. Mano supratimu, tiek kokybiniu, tiek ir kiekybiniu požiūriu dar toli gražu atsiliekam nuo to Pirmosios respublikos laikotarpio. Dažnai lyginamės su Vilnium, bet, manau, niekad sostinės nepavysim. Tikriausiai to ir nereikia daryti, tiesiog Kauno išskirtinumas galėtų būti ypatingai kokybiško produkto – tiek planavimo, tiek rezultato, – siekimas.
Tad kiek šiuolaikiškas yra dabartinis architektūrinis Kauno veidas, profesionalo akimis?
Negalima sakyti, kad viskas yra gerai, arba viskas yra blogai. Taip paprasčiausiai nebūna. Visgi pastebėsiu, kad didelės iniciatyvos iš savivaldybės planavimo procesams nėra. Pavyzdžiui, atnaujinome Laisvės alėją, viskas puiku, bet ji jau egzistavo. Ar sala eksploatuojama – statomas muziejus. Manau, tai labai gerai. Nežiūrint to, upės kaip buvo atskirtos nuo miesto, taip ir yra atskirtos. Miestas kaip plėtėsi į užmiesčius, taip ir plečiasi toliau, nežiūrint to, kad yra milžiniškos teritorijos miesto centre, kurios taip ir stovi neužstatytos. Dėl to galėtų būti daugiau optimizmo urbanistine prasme, daugiau naujų procesų, kurie inicijuotų miesto plėtrą ateičiai, nes architektūra per vieną dieną nevyksta. Jeigu optimizmas randasi planavimo projektuose, tai tie projektai išsikristalizuoja ir realybėje pasimato po gerų dešimtmečių. Taigi galvočiau, kad Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose. Jeigu mes to sieksime, tai neabejoju, kad ir pasieksime, belieka... siekti, norėti to.
Architektas Gintaras Balčytis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. G. Balčyčiui – pakeliui. O jums?
Nuotraukos autorius Martynas Plepys
Edmundas Jakilaitis: „Tai, kas atsitiko Kaune per pastaruosius dešimt metų aš prilyginčiau kokiems penkiems dešimtmečiams“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=Vk3vE3Gzris[/embedyt]
Nors pristabdė aktyvią televizijos laidų vedėjo veiklą, Edmundas Jakilaitis neprarado žurnalisto geno. „Man nejauku, kai mane kalbinate – norėčiau klausinėti jūsų“, – šypsosi jis, diskutuodamas apie tai, ko mus išmokė pandeminiai metai, ir kaip sparčiai keičiasi miestai. Konkrečiai – kokie pokyčiai jį džiugina gimtajame Kaune, jau mažiau nei po metų oficialiai tapsiančiame Europos kultūros sostine.
Ar sunku suderinti visuomenininko ir žurnalisto vaidmenis?
Šiuo metu man nieko derinti nereikia, nes žurnalistu nedirbu, tik prodiuseriu. Kuriu dokumentinius filmus, laidas, bet pats jų nevedu – nekalbinu politikų, ekonomistų, visuomenininkų ir taip toliau. O visuomeninė veikla nėra tai, ką reikėtų su kuo nors derinti. Tai yra spontaniškas reikalas. Kai jauti, kad reikia, tai eini ir darai, ir, mano galva, tai jau yra darnu.
Kada supratote, kad savo darbais galite įgyvendinti realius pokyčius?
Viena, kai tu dvidešimt kelerių parengi reportažą, po kurio atsistatydina ministras, tada antras, trečias. Tai yra geri pokyčiai, kai atskleidi tai, ko neturėtų būti valstybėje ir visuomenėje.
O kiti pokyčiai, kad ir savanorystės projektas pandemijos metu „Stiprūs kartu“. Kažkada važiuodamas automobilyje mąsčiau, kokie čia tie pandeminiai metai, geri ar blogi. Prisiminiau, kad prieš kokius 15-20 metų kalbinau Tėvą Stanislovą. Jis pasakojo, kaip jie su kitu nuostabiu žmogumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, leido laiką Sibire, anglių skaldyklose. Sako, mes visą dieną po 12 valandų skaldom anglis, tada skaitom, nes turėjo, biblioteką. Bet kai viską perskaitėm, tada pradėjom skaityti antrą kartą, tada trečią. Tu pagalvok, kokia Dievo dovana yra išmokti šitiek knygų mintinai. Tad viskas priklauso nuo atskaitos taškų.
Pastarieji metai parodė, kad Lietuvoje yra šimtai, tūkstančiai, kelios dešimtys tūkstančių žmonių, kurie pirmiausiai linkę galvoti apie kitus, o ne apie save, kurie linkę aukoti ar net aukotis dėl visuomenės. Man atrodo, tai buvo labai geri metai ir jaučiuosi šiek tiek prisidėjęs prie to, kad mes pamatėme daug tokių žmonių. Tai, man atrodo, vienas prasmingiausių dalykų, kuriuos esu gyvenime padaręs. Dėl to labai džiaugiuosi.
Kuo jus įkvepia buvimas dėmesio centre?
Buvimas dėmesio centre manęs neįkvepia niekaip. Aš tai jau daugybę metų priimu kaip buvimo ekrane lydintį faktą. Jei dirbčiau spaudoje, turbūt nieko panašaus nebūtų, ir žmonės prekybos centre neprieitų prie manęs kalbėti apie kokią nors neteisybę, mažą pensiją...
Tas visuotinis žinomumas yra ne tikslas, o šalutinis poveikis, kaip nuo vaistų gali skaudėti skrandį, tai ir tave gali pažinti kiekvienas žmogus bet kurioje viešoje vietoje. Kai rinkausi televizijos žurnalistiką, žinomumas nebuvo argumentas. Mano vadovas tiesiog pasakė po penkių minučių pokalbio – matau, balsas neblogas, naglas, ateik rytoj devintą.
Kas dar svarbu šiame darbe?
Man atrodo, kad svarbiausia yra tai, kad kiti žmonės tau yra įdomesni už tave patį. Jeigu tu pats sau labai gražus ir labai įdomus, tai žurnalistika nėra tavo pasirinkimas. Ji yra apie gebėjimą atskleisti kitus žmones – gerąja ar blogąja prasme, ir aiškinti procesus. Tad jei patinka klausytis, o ne kalbėti, jeigu pavyksta girdėti, o ne tik klausyti, tai yra žurnalistika.
Grįžkime į jūsų vaikystės miestą, kurį, tikėkimės, stebite ir dabar, negyvendamas Kaune. Ar matote, kaip jis keičiasi? Į ką jis išaugo?
Kai gimsta vaikas, tu negali suvokti, kad jis tikras – atrodo, kad per mažas, per silpnas. Praeina keliolika metų, ir matai metro aštuoniasdešimt paauglį, 45-o batų dydžio, ir sunku suvokti, kad jis per tokį trumpą laiką nukeliavo tokį didelį atstumą. Čia gal ir stiproka metafora, bet kalbant apie miesto vystymąsi, tai, kas atsitiko Kaune per pastaruosius dešimt metų aš prilyginčiau kokiems penkiems dešimtmečiams. Palyginčiau tai su tarpukario bumu, kai pastatyta keliolika tūkstančių mūro pastatų ir iš balanos gadynės, purvo pilnų gatvių ir medinių bakūžių Kaunas virto europietišku, moderniu miestu. Man tas tempas yra labai įspūdingas. Ne mažiau džiugu, kad visas šis kismas, kuriame vieni dalykai gali patikti visiems, kiti – ne visiems, vis tiek rodo, kad turime bendrą matymą. Ir tai labai gerai.
Jau kitais metais Kaunas ir Kauno rajonas taps viena didele scena. Kokią Europos kultūros sostinės projekto svarbą matote pasibaigus 2022-iesiems?
Pirmiausia, tai jau antras kartas per 31-erius atkurtos Nepriklausomybės metus, kai vienas iš Lietuvos miestų tampa Europos kultūros sostine. Tai visai valstybei yra tikrai didelis įvykis.
Antra, tikiuosi, pandeminė situacija leis išgirsti, ką Kaunas ir Lietuva turi pasakyti, kad būsime Europos dėmesio centre. Pirmiausia, kaip valstybė. Kita, tai yra galimybė visiems kūrybingiems, talentingiems, dalyvaujantiems įvairiuose „Kaunas 2022“ projektuose, pristatyti save, liekant savo mieste ar savo šalyje, ir tuo pačiu atsiduriant europiniame kontekste. Tokių progų mes Lietuvoje neturim per daug, kai nereikia vykti į bienales, berlynus, niujorkus, ir vis tiek būti rampos šviesoje.
Kokia jūsų Kauno vizija? Kaip Kaunas gali atrodyti netolimoje ar tolimoje ateityje?
Kas aš toks, kad turėčiau Kauno viziją? Aš galiu papasakoti kaip aš norėčiau, kad jis atrodytų. Man labai norisi, kad Kaunas išlaikytų du dalykus. Pirmiausia, grožį – Kaunas yra iš tikrųjų gražus, ir jis yra visiškai kitaip gražus, nei visi kiti miestai. Turiu omenyje tarpukario modernistinę architektūrą ir kito miesto Lietuvoje tokio nebus, niekada. Kanas per amžius bus toks – XX amžiaus architektūros miestas. Na, ir veržlumą – tą kaunietišką charakterį. Nežinau, kaip jį apibūdinti, iš kur tas veržlumas ateina. Galbūt tai tarpukarį siekianti lyderystės dvasia, atsakomybės prisiėmimas, inteligencija. Būtų gerai, kad tai išliktų.
Manau, Kaunas turėtų būti labiau atviras ir labiau tolerantiškas. Jame vis dar yra likę per daug vadinamojo budulizmo, bet tai išnyks, čia tik laiko klausimas. Turbūt tiek, nes Kaune gyventi galima jau labai seniai.
Prodiuseris, visuomenininkas, šaulys „Kaunas 2022” ambasadorius Edmundas Jakilaitis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Edmundui Jakilaičiui – pakeliui. O jums?
Nuotr. autorius – M. Plepys
Gintarė Masteikaitė: „Sukurkime festivalį į kurį važiuotų visa Lietuva“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=DKcacxl3nwk[/embedyt]
Jei reikėtų Lietuvoje rasti žmogų-sinonimą šokiui, kuris pats nėra šokėjas, neabejotinai tai būtų Gintarė Masteikaitė. Kadaise į šokio teatro „Aura“ duris pasibeldusi moteris šiandien yra Lietuvos šokio informacijos centro direktorė, vadovaujanti tradicijas jau turinčiam, bet kasmet rėmus laužančiam festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“. Praėjusį pavasarį kultūros specialistė viena pirmųjų ėmė garsiai kalbėti apie pandemijos įtaką scenos menams ir ieškoti adekvačių sprendimų. 2020-ųjų pabaigoje LRT apdovanojimuose Metų asmenybe išrinkta profesionalė nestokoja gaivaus požiūrio į gyvenimą ir neslepia, kad festivaliai dažniausiai nesibaigia išsiskirsčius žiūrovams – o tai ir motyvuoja augti ir tobulėti. Ant Kauno paveikslų galerijos laiptų, prie mėgiamos kavinės „Kultūra“ prisėdusi G. Masteikaitė pasakoja apie vieną drąsiausių savo idėjų – didįjį „Kaunas 2022“ programos renginį, tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“. Jis į Kauną ir Kauno rajoną rugpjūtį sugrįš trečiąkart.
Kas padiktavo tokio renginio, kaip „ConTempo“, poreikį?
Kai su komanda ruošėme paraišką Kaunui tapti Europos kultūros sostine, mąstėme, kokių renginių mieste nėra ir kokią nišą reikėtų užimti su naujomis iniciatyvomis. Tuomet labai aiškiai pasimatė, kad Kaune ir Kauno rajone trūksta scenos meno įvairovės. Tokios, kuri yra tarpdisciplininė, kuri pristatoma netradicinėse erdvėse. Festivalio, kuris galėtų naudoti miestą kaip sceną, išeiti iš mums įprastų teatrinių aikštelių, black box’ų, žanro ikonų. Suvokėme, kad būtent šiuolaikiniai scenos menai, į kurių telpa viskas, kas įsivaizduojama ar neįsivaizduojama, galėtų būti varomoji jėga Kauno miestui, paskatinimas susipažinti su europietiška kultūra. Ne tik žiūrovams, bet ir pačiam miestui. Idėja siekėme keisti Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, organizacijų, kurios jau egzistuoja, pobūdį ir kartu skatinti jaunuosius menininkus išbandyti naujas formas. Tuo pačiu norime kviesti menininkus grįžti į miestą ar pasilikti jame ir kurti.
Nuoširdžiai tikiu, kad šis festivalis, globojamas Kauno miesto ir rajono bendruomenių, po 2022 m. toliau, augs, vystysis, pamažu keisdamas miesto kultūrinį veidą, įtraukdamas vis platesnę auditoriją ir taps stipria miesto identiteto dalimi. „ConTempo“. turi visas galimybes netolimoje ateityje priartėti prie tokio lygio Europoje vykstančių festivalių kaip „Sibiu“ tarptautinis teatro festivalis (Rumunija), „Deltebre Danse“ festivalis (Ispanija) ar tarptautinis teatro festivalis „Boulevard“ (Nyderlandai).
Jau minėjote, kad „ConTempo“ išeina už tradicinių salių ribų – ar tai dėl to, kad salių trūksta, ar tam, kad išplėstų auditorijas? Ar visgi abu variantai?
Šis festivalis skirtas provokuoti auditoriją ir kelią klausimą – ar mieste užtenka vietos skirtingo mąstymo žmonėms? Ar mieste užtenka vietos jauniesiems menininkams? Ar mieste turime pakankamai palaikymo netradicinėms formoms? Kaune vystosi šiuolaikinio cirko bendruomenė – iš pačių menininkų iniciatyvos ir kelių žmonių, kurie nori šią sritį auginti. Mes turime nedidelę besiformuojančią šiuolaikinio šokio bendruomenę, kuri auga šalia jau ilgus metus egzistuojančio Kauno šokio teatro „Aura“. Tikiu, kad miestas yra turtingesnis tuo, kuo daugiau yra alternatyvų, kuo daugiau visko žiūrovas gali palyginti. reikia alternatyvaus teatro, šiuolaikiško teatro, ne to, kurį pratę esame matyti. Yra scenos menų ir tų pačių formatų, kurie tarpdisciplininiai, tarp sritiniai kartais.
Labai dažnai „ConTempo“ pristato tokius projektus, kurių tu negali įdėti nei į vieną lentyną – jie nei šokis, nei cirkas, nei teatras, bet kažkas kartu. Ir, man atrodo, tokie formatai ir sako, tai, kad gal miestui reikia naujų, nepriklausomų erdvių, kuriose tokie nauji formatai užgimtų. Dabar jauniesiems menininkams tiesiog nėra kur dėtis.
„ConTempo“ kelia labai daug klausimų ir kartu sako: „Mes naudojam miestą kaip sceną dėl to, kad mes nelabai turim kur rodyti tuos darbus“, bet, iš kitos pusės, man atrodo labai svarbus ir kitas aspektas. Festivalis turi užduotį išeiti iš miesto centro, išnešti kultūrą į periferija, išeiti ir rodyti kokybiškus darbus netradicinėse vietose, Kauno rajone, kur nėra teatrų ir žmonės neturi jokios galimybės į juos nuvažiuoti, arba jie tiesiog neturi įgūdžių tai daryti. Galbūt ta pirma pažintis vaikams gali nutikti jų kieme arba parke ar pievoje šalia.
Kokius didžiausius atradimus „ConTempo“ padarė Kauno rajone? Kaip bendruomenės, nutolusios nuo elitinės kultūros, pasitiko šiuolaikinius scenos menus?
Mane labai nustebino žmonių atvirumas. Žmonės yra labai smalsūs. Visada esu iš tų, kurie linkę besąlygiškai pasitikėti publika. Manau, kad jeigu tu ja pasitiki, tai jie pasitiki ir kūrėjais. Pirmaisiais metais festivalį atidarėme Šančiuose, pievoje prie Nemuno, su labai šiuolaikišku darbu, be proto šiuolaikišku. Man atrodo, mus priėmė geriau, nei kad būtume spektaklį rodę miesto centre, kur, kaip žinia, renkasi publika, jau kažką mačiusi.
Darbai, kurie pristatomi tiek Kauno rajone, tiek skirtinguose miesto mikrorajonuose, sulaukia didesnio susidomėjimo, atviresnės publikos. Menininkai turi unikalią galimybę atrasti žiūrovą, kuris yra alkanas, labai nustebęs, nori paklausti klausimo. Man labai smagu, kad skirtingų Kauno rajono miestelių bendruomenės kovoja dėl to, pas ką šiais metais atvažiuos „ConTempo“ festivalis. Tai reiškia, kad mes užčiuopėm naujų dalykų poreikį, formatas pasiteisino.
Ar nesudėtinga įvesti naują projektą į jau, rodosi, susiformavusį, nors, žinoma, visuomet augantį ir mutuojantį kultūros tinklą?
Labai geras klausimas! Man atrodo, toks festivalis nebūtų prasidėjęs, ar bent jau taip stipriai jei ne „Kaunas 2022“ suteikta galimybė. Mes turime rimtos komandos palaikymą – ir emocinį, ir finansinį. Todėl tai nebuvo pats sudėtingiausias startas, kokį esu turėjusi su kitais savo inicijuotais ar kuruotais kultūriniais projektais. Bet problemų, aišku, yra kiekviename žingsnyje.
Tarkime, atrodo, kad vietų yra labai daug, bet iš tikrųjų… taip nėra. Kartais sunku motyvuoti vietinius partnerius, nebūtinai visos kultūros organizacijos labai trokšta bendradarbiauti arba įsivaizduoja tą bendradarbiavimą kitaip nei mes. Manau, sunkiausia, kalbant ne tik apie Kauną, bet ir Lietuvą, kad didžiajai daliai menininkų, kurie įpratę dirbti teatruose, labai sudėtinga išeiti iš komforto zonos ir ateiti į tokį festivalį, prisitaikyti prie jo žaidimo taisyklių. Juk negali teatro spektaklio išnešti, perkelti į lauko erdvę. Jį reikia adaptuoti, ir tas supratimas. kaip reikia prisijaukinti viešąją erdvę yra labai skirtingas. Dėl to šiame festivalyje yra labai svarbi tarptautinė programa, kur menininkai puikiausiai valdo žaidimą su viešąja erdve. Jie, žino kaip prisitaikyti, jie žino kaip tai padaryti greitai ir deja, bet regis, kartais yra lengviau dirbti su užsieniečiais, negu su Lietuvos menininkais. Nenoriu mūsų menininkų nuvertinti, bet manau, kad mes neturim tradicijos kurti atviroms ir netradicinėms erdvėms. Bet „ConTempo“ gali tai pakeisti.
Kokia nuotaiką išsiveža užsieniečiai iš Kauno?
Taip, festivalis tikrai yra vienas iš įrankių pristatyti miestą pasauliui. Žmonės atvažiuoja dirbti, tu susiduri su užkulisiniais dalykais, pamatai žmones iš įvairiausių pusių, ir tai atveria visai kitas pažinimo galimybes. Menininkams tai yra neatrastas miestas, žmonės nežino apie Kauną labai daug. Dažniausiai jie girdėję apie Vilnių, kaip apie sostinę, bet iš mūsų žmonės išsiveža labai šiltus jausmus, juos nuoširdžiai stebina publikos gausa ir žiūrovo sugebėjimas nustebti.
Reikia suprasti, kad didžioji dalis mus lankančių menininkų įpratę prie festivalių, kurie vyksta labai daug metų ir jie turi savo publiką, kuri jau yra labai daug mačiusi, ir tokią publiką nustebinti yra pakankamai sudėtinga. O čia žmonės to, ką mes rodom festivalio programoje, nėra matę, arba matę labai labai nedaug, tad nuostaba ir nuoširdus palaikymas yra labai dideli dalykai.
„Kaunas 2022“ programos dalies – festivalio „ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad miestas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Šiuolaikiniams scenos menams – pakeliui. O jums?
Nuotr. autorius – M. Plepys
Liudas Mažylis: „Galėtume nuoširdžiai domėtis kitokiais negu mes. Tada patys tapsime įdomūs“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=RJ3Bt0Q7Nz0[/embedyt]
O, kiek pasirinkimų planuojant susitikimą su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, chemijos mokslų daktaru, Nepriklausomybės akto atradėju, Europos Parlamento nariu, tikru kauniečiu – ir vien tik V. Putvinskio gatvėje. Nors čia, savo senelio įkurtuose gimdymo namuose, jis negimė, bet čia iki maždaug 10-ies augo, čia dirba. Ir tai išties viena europietiškiausių savo modernistine architektūra, diplomatijos istorija ir šiandien vykstančiais pokyčiais gatvė! Apie pokyčius, drąsą būti savimi, atvirumą kitam pasikalbėjome susėdę… taip, P. Mažylio gimdymo namų kieme.
Kuriuo gyvenimo etapu pasijautėte tikru europiečiu?
Pirmiausiai tada, kai pradėjau ir išmokau skaityti žemėlapius, niekada Lietuva ir Kaunas juk nebuvo kito kontinento dalimi. Bet klausimas turbūt turi ir kitą potekstę – vakarietiškojo europiečio. Tai, ko gero, apie 1972 metus, paauglystėje, kai kilo bitlomanijos judėjimas, būrėsi ilgaplaukiai, laisvės troškimas. Jaunimo laisvės idėja buvo apvaldžiusi tikrai ne vien Vakarų Europą, bet ir Vidurio rytų ir puikiausiai reiškėsi ir Kaune. Sieju tai su Kalantos įvykiais.
O jau visiškai europiečiu pasijutau, manau, kaip mokslininkas tirdamas 2003-tųjų metų referendumus dėl integracijos į ES ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, Maltoje. Iki šiol aidi, kaip prisimenu, grupės „Pikaso“ daina „Europos vidury“. Ir tikrai mes tada suvokėm, kad mes ne šiaip sau Europos pakraštys, mes Europos vidurys. Mes – pilnavertė Europos dalis.
O kada supratote, kad Kaunas – visai europietiškas miestas?
Neabejojau tuo nuo pat gilios vaikystės. Įsivaizduokite, 6-ajame dešimtmetyje tarpukario dvasia dar buvo jaučiama, dominavo architektūriniai, išplanavimo akcentai. Tokį Kauną ir priėmiau natūraliai. O jau kai atvažiuodavo kokių nors svečių nuo Rytų pusės, tai jie iš karto pasakydavo, kad šitas Kaunas yra labai europietiškas ir tuos visus akcentus labai greitai pagaudavo, įskaitant tą auksinį Kauno vaizdą, nuo Aleksoto kalno. Nors buvome okupuoti, imperijos dalis, bet Kauno europietiškumas ir autentiškumas buvo suprantamas visiems.
Paminėjote referendumą. Jo reikėjo, nes ne visi buvo tikri, ar jie nori būti Europos Sąjungoje. Taigi kaip manote, kodėl dalis žmonių bijo būti tokios federacijos, kaip Europos Sąjunga dalimi?
Aš nemanyčiau, kad žmonės bijo jaustis europiečiais. Tai turbūt yra labiau konstrukcija kai kurių politikų galvose ir jie sutirština federalizmo idėjas ir ar to reikia, nes jaučia, jog tai yra įdomi erdvė diskusijoms. O Europa yra turtinga ir vertinga savąja įvairove. Ji tikrai nėra koks nors vientisas tautų katilas. Tų skirtybių yra pačių įvairiausių, ir kultūrinių, tuo mes ir esam unikalūs, išskirtiniai, vertingi.
Svarbu, kad politinės idėjos būtų išsakomos sąžiningai. Valstybės ir jų piliečiai gali turėti skirtingą matymą, skirtingus interesus, bet svarbu siekti juos suderinti. O tai iš tikrųjų Europoje ir vyksta. Aš didelių baimių iš tikrųjų nematau.
Ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad Europa būtų dar artimesnė?
Manau, kad galėtume nuoširdžiai domėtis kitokiais negu mes. Tada patys tapsime įdomūs, tai ir bus ta visus mus kontinente vienijanti idėja. Aš manau, kad mes to siekiam ir savo gyvenimu iš tikrųjų tą ir įrodom.
Prisiminkime Jūsų atrastą Nepriklausomybės aktą Vokietijos archyvuose. Kaip manote, kuo šis dokumentas, Lietuvos valstybingumo įrodymas, svarbus ne tik mums, bet ir Europos kontekste?
Vasario 16-tosios akto surašymo aplinkybės ir visa ta epocha yra svarbu visai erdvei nuo Baltijos iki Juodosios jūros, aš turiu omeny nuo Suomijos iki Ukrainos. Visos šios valstybės tuo metu rados – na, Lietuva atsikūrė, kitos susikūrė, bet visa tai buvo panašioj geopolitinėj erdvėj, visa tai vyko vienu metu. Vėliau mūsų likimas tų valstybių buvo pakankamai įvairus ir dar dabar jis įvairus. Visgi šio įvykio svarbos supratimas yra gana vienodas, aš tik manau, yra pareiga supažindinti kaimynines valstybes, kaip visa tai konkrečiai įvyko, kaip atsitiko, kad tas dokumentas buvo dingęs, taigi čia dar yra labai daug erdvės ir bendravimui. Ir tai didina tarpusavio supratimą. Juk jei tos ar kitos valstybės dokumentas niekada nebuvo dingęs, tai jie žiūri truputį iš šalies ir su tam tikra nuostaba, bet jiem tikrai visada yra įdomu.
Turbūt niekas neabejoja, kad įdomu dirbti Europos Parlamente. O ar smagu?
Europos Parlamentas yra labai dinamiškas darinys. Ten persipina kultūriniai, ekonominiai, politiniai interesai, ta visa Europos įvairovė ten ypatingai ryški. Daugiakalbystė labai svarbu. Ten tikrai nenuobodu, ir žmonės geranoriškai nusiteikę, ir pačių įvairiausių įmanomų nesusipratimų ten gali įvykti, ir visi į juos žiūri su humoru ir tam tikra ironija. Galiu pasakyti, ko nėra – nėra nusistatymo, kad tu toks iš tos valstybės, o tu anoks, nes tu čia vėliau įstojai į tą Europą, o aš čia senbuvis. Šito niekada nėra. Yra labai įdomus dūzgiantis avilys, kuriame yra labai daug dinamikos. Na į tą dinamiką dar reikia sugrįžti po pandemijos, bet visi vienareikšmiškai to labai nori ir pageidauja.
Jūsų gyvenimas tampriai susijęs su bene europietiškiausia Kauno gatve. Kuo asmeniškai jums, čia gimusiam, augusiam, dirbančiam V. Putvinskio gatvė brangi ir įdomi, kokią jos istoriją norėtumėte perduoti ateičiai?
Aišku, kad V. Putvinskio gatvė man yra išskirtinė erdvė. Jai, turbūt, pasisekė, kad ji buvo formuojama kaip vientisa ir tuo laiku, kada jau Kaunas buvo klestintis miestas ir iš tikrųjų čia buvo kuriamasi prabangiai. Mano senelio ligoninė buvo įrengta pagal paskutinį tuometinės technikos žodį, su moderniausiais gydymo metodais, vaistais ir akušerijos bei ginekologijos suvokimu. Ir architektūrinė išvaizda, ir ligoninės funkcija yra pavyzdys, kaip Kaunas buvo suklestėjęs XX amžiaus 4-tajame dešimtmetyje. Buvo ir kitų ligoninių šitoj gatvėj, muziejai kūrėsi, diplomatinės atstovybės, pagaliau – Kauno simbolis funikulierius. Vaizdas į Žaliakalnį absoliučiai išskirtinis dar ir dėl Prisikėlimo bazilikos dominavimo iš pačių įvairiausių taškų. Tai ir sukūrė tą unikalią erdvę, kurioje pati gamta ir istorija tiesiog prisako mums, kad mes ją turim toliau puoselėt, ir aš matau, kad tai vyksta.
Nežinau, ar yra labai daug gatvių Kaune ar Lietuvoje, kur būtų ir gatvės šventės, o jos tokios vyksta, ir man visada smagu prie jų prisidėti. Tai iš tikrųjų niekieno nepadiktuota, joje gyvenantys, dirbantys žmonės turbūt perėmė tą dvasią. Tad nieko nuostabaus, kad ir savo biurą aš įkūriau būtent šitoj gatvėj, būtent istoriniam Kauno pastate. Ir savotiškas stebuklas, kad būtent V. Putvinskio gatvėj buvo pastatyti modernūs Vytauto Didžiojo universiteto rūmai, kur man pirmą kartą užkilus į savo kabinetą 6-ame aukšte atsivėrė tokios Kauno erdvės, kad į universitetą norisi grįžti ir grįžti, nepaisant viso smagumo ir darbo Europos Parlamente.
Nepriklausomybės akto atradėjas prof. Liudas Mažylis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Liudui Mažyliui – pakeliui. O jums?
Teksto autorė: Kotryna Lingienė
Nuotr. autorius M. Plepys
Kauno patriotas ir Lietuvos čempionas Paulius Jankūnas: „Esame drąsūs, ryžtingi, energingi, ambicingi“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=wfX-_buE210[/embedyt]
„Gimiau, užaugau, mokiausi, šeimą sukūriau Kaune, sportuoju ir dirbu, žaidžiu už geriausią Lietuvos komandą“, – tikrai ne per kukliai prisistato Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos kapitonas Paulius Jankūnas, 2021 m. birželio 7-osios vakarą „Žalgirio“ arenoje į savo biografiją „įsirašęs“ jau penkioliktąjį Lietuvos čempiono žiedą.
Tiesa, ši vasara jau beveik du dešimtmečius, su trumpa pertrauka, žaliai-baltai alsuojančiam puolėjui – išskirtinė. Neseniai jis priėmė svarbų sprendimą savo, kaip profesionalaus sportininko, gyvenime – nebeatstovaus Lietuvai nacionalinėje vyrų krepšinio rinktinėje. „Kaunas 2022“ ambasadorius, savo miesto patriotas apie pokyčius kalba šaltakraujiškai, kartu nė akimirkai neleidžia sudvejoti, kad krepšinis ir Kaunas – dvi jo didžiosios meilės. Žinoma, po šeimos.
Kaip jūs pats suprantate, kad atėjo metas pokyčiams – štai ką tik paskelbėte, kad baigiate karjerą rinktinėje. Ar ilgai tenka ruošti save rimtam žingsniui?
Tai tiesiog procesas. Visi mes senstame, o sportininkams kūno pokyčiai dar anksčiau pasijaučia. Aš tai priimu kaip natūralų dalyką. Kai pats atėjau visai dar jaunas, tada išėjo vyresni. Dabar ateina nauji žaidėjai. Visada taip bus.
Kokius esminius etapus savo kaip sportininko karjeroje išskirtumėte?
Pirmasis etapas – kai iš vaikų krepšinio perėjau į vyrų sportą, iš „Žalgirio“ dublerių patekau į pagrindinę komandą. 2003 metais žaisti petis į petį su Arvydu Saboniu ir visais kitais garsiais žaidėjais man, paprastam vaikui iš Kauno, buvo kažkas neįtikėtino, svajonės išsipildymas. Baimės, nerimo jaučiau, buvo nedrąsu, bet vyresni žaidėjai rodė pavyzdį.
Kitas etapas – patekimas į nacionalinę komandą. Tai, aišku, lieka visam gyvenimui. O trečias įsimintinesnis – patekimas į finalinį „Eurolygos“ ketvertą su „Žalgiriu“. Mano ir „Žalgirio“ ilgoje kelionėje, po ne vienos negandos, kurios liko praeityje, tai simbolizavo tobulėjimą, augimą ir sustiprėjimą.
O kokie „Žalgirio“ klubo pokyčiai įsiminė jums asmeniškai visam gyvenimui?
Tikrai, negali pasakyti, kad „Žalgiris“ – vien darbas. Tai ir hobis, ir gyvenimo būdas, ir pats gyvenimas. Daug laiko tam atiduodi, daug sportuoji, daug stengiesi, kad laimėtum ir kažką pasiektum. O kai tai pavyksta padaryti, malonu. Malonu gauti medalį, Lietuvos čempiono žiedą. Emocijos praeina, medalius pasidedi į lentyną, bet jie nepasimiršta. Atsiminimai lieka visam gyvenimui.
Koks Kauno, būsimosios Europos kultūros sostinės, pokytis pastaraisiais metais jūsų akimis ryškiausias?
Man kaip tikram kauniečiui labai patinka, kaip mano miestas keičiasi ir tobulėja. Kaip auga, virsta gulbe iš ančiuko, jei galima taip pasakyti. Manau, kad Kaunas tampa komfortiškesniu gyventi, o kai žmonėms gerai gyventi, tai ir bendra miesto emocija geresnė. Išvažiavę grįžta, nauji atvažiuoja. Pamato, kad Kaunas dideliais šuoliais eina į priekį, pasilieka, sukuria šeimas, įkuria verslus. Manau, Kaunas tampa labai patrauklus. Jis smarkiai auga – pažiūrėkite, ne vien geografiškai, bet ir kultūriškai. Daug renginių – kad ir toje pačioje „Žalgirio“ arenoje kiek visko vyko, kol neužklupo pandemija.
Kaip manote, kodėl žmonės bijo pokyčių ne tik savo gyvenimuose, bet ir aplinkoje?
Manau, kad būna, jog žmonės susigyvena su kasdienybe ir ją laiko norma. Jie nenori nieko keisti -- tai ir tie žmonės, kurie valdo miestus. Atrodo, yra kaip yra, ir yra gerai, bijoma žengti pirmą žingsnį į permainas, į naujoves. Galbūt trūksta ryžtingumo? Kaunas juk irgi pradėjo keistis ne taip ir seniai, aš tai vertinu labai teigiamai.
Kurių dalykų savo mieste Kaune visgi nesutiktumėte pakeisti? Kas jums simbolizuoja šį miestą ir be ko jo neįsivaizduojate?
Jei šnekėtume apie apčiuopiamus dalykus... Taip, Laisvės alėja atnaujinta, bet jos vertė ir simbolika nepasikeitė. Ji visuomet buvo Laisvės alėja ir dabar tapo dar ryškesniu traukos objektu. Kultūra, pramogos, užsiėmimai, kavinės – vaikams ir suaugusiems – tai traukia daug žmonių.
Aišku, Kauno mentalitetas yra toks – esame drąsūs žmonės, ryžtingi, energingi, ambicingi, siekiantys tikslų. Nenorėčiau, kad tai pasikeistų. Kai mieste yra žmonių su tokiomis savybėmis, jis auga, o ir patys žmonės tobulėja bei gerai jame jaučiasi.
„Kaunas 2022“ ambasadorius, 15 kartų Lietuvos krepšinio čempionas Paulius Jankūnas tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad miestas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Krepšinio klubui „Žalgiris“ – pakeliui. O jums?
Vaizdo įrašo ištrauką galite matyti paspaudę čia.
Nuotr. autorius – M. Plepys