Pasaulinės žvaigždės paieškos, trys valandos Šančiuose ir pokalbiai apie kultūrą – apie „Kaunas 2022“ pasakoja vairuotojai
„Kultūros šoferiai“ bei oro uostuose, stotyse ir visame mieste keleivius pasitikdavę taksi vairuotojai 2022-aisiais buvo neatsiejama ir labai svarbi „Kauno – Europos kultūros sostinės“ dalis. Į jų automobilius sėdosi ne tik renginių ir kelionių išsiilgę kauniečiai, bet ir projekte dalyvavę menininkai, žurnalistai ir pasaulinio garso kūrėjai. Už vairo kultūros mylėtojus pasitikdavę Gintaras Čiupas ir Olga Mikuliavičienė bei „Kultūros šoferės“ vaidmenį išbandžiusi Vida Bliumkienė šiandien patirtis skaičiuoja ne tik nuvažiuotais kilometrais, bet ir jų metu užsimezgusiomis draugystėmis.
William’o Kentridge’o paieškos ir Kaune atrasta Šveicarija
„Tiesą sakant, apie Kauną negirdėjau nei vieno blogio atsiliepimo – tik nusistebėjimą, kad miestas toks šiuolaikiškas ir džiaugsmą, kad čia pilna renginių bei yra ką pamatyti“, – teigia Kultūros sostinės metais vairuotoju dirbęs Gintaras Čiupas.
Gintaras prisimena, kad susibičiuliauti teko ne tik su nuolatine keleive tapusia „Klosčių“ režisiere Aideen Barry, bet ir su projekte dalyvavusiais šokėjais, fakyrais ar cirko artistais iš Italijos. „Pastarieji, Lietuvos kaimo turizmo sodybą sulygino su gyvenimu Šveicarijos kalnuose – tokį įspūdį jiems paliko mūsų gamta, žaluma, ežerai ir net dangus. Išvykstant menininkai pažadėjo, kad į Lietuvą sugrįš kaip turistai – jų planuose laukia Pažaislis bei Trakų pilis“, – prisiminimais dalinasi vairuotojas. Anot jo, buvo ir tokių keleivių, kurie į „Kaunas 2022“ renginius specialiai atskrido iš Airijos, Jungtinės Karalystės, JAV ar net Australijos.
Vairuotojas prisimena ir pirmąjį susitikimą su menininku William Kentridge. Pasaulyje žymus kūrėjas iš PAR, Kaune pristatė daugybę lankytojų subūrusią parodą „Tai, ko nepamename“. Vairuotojas pasakoja, kad kelionės iš oro uosto metu sulaukė nerimo kupino skambučio iš „Kaunas 2022“ organizatorių. Pasirodo, kol Williamas Kentridgas ramiai keliavo Gintaro automobilyje, oro uoste jau vyko pasaulinės žvaigždės paieškos.
„Williamas Kentrige’as pasakojo, kad į Lietuvą jį atvykti įkalbėjo dukra, norėjusi, kad tėtis aplankytų šalį, iš kurios kilusios litvakiškos šeimos šaknys. Žinoma, atvykdamas menininkas jautė tam tikras, su protėvių patirtimi susijusias nuoskaudas. Jis įsivaizdavo, kad Lietuva tebegyvena sovietų sąjungos atmosfera. Visgi ilgiau pabuvęs Kaune, menininkas stebėjosi modernizmo pastatais, architektūra, tuo, kad lietuviai šneka daugybe užsienio kalbų, kad čia tiek daug jaunimo. W. Kentridgui ir jo šeimai išvykstant, man pasirodė, kad jis mums atleido,“ – pasakoja Gintaras.
Paklaustas, kokie renginiai jį sužavėjo kaip dalyvį, Gintaras nedvejoja – „Dalyvavau visuose trijuose Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos renginiuose, teko apvažiuoti ir Kauno rajone vykusius renginius – nuo Linksmakalnio, Kulautuvos ar Domeikavos. Tuo tarpu mano dukroms labiausiai įsiminė šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Apskritai džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie šio renginio, antro tokio Kaune galbūt nebepamatysiu.“
Kultūros šoferė, kvietusi įsimylėti Šančius
Kultūros sostinės metais, Kauną aplankyti sugalvoję keliautojai turėjo unikalią galimybę pasinaudoti ir „Kultūros šoferio“ paslaugomis. Privačius turus automobiliu visus metus siūlė menininkai, architektūros ekspertai ar net gastronomijos žinovai, artimai pažįstantys Kauną. Kultūros šofere 2022-aisiais tapo ir Vida Bliumkienė – Žemųjų Šančių gyventoja, kultūrinės erdvės „Parakas“ įkūrėja.
Virš 200 kultūrinių pavežėjimų per metus įvykdžiusi Vida, keliautojams pasakodavo apie Šančius – aprodydavo siauras gatveles, pristatydavo kultūros erdvę „Parakas“, architekto S. Kudoko projektuotus statinius, pasiūlydavo pasigrožėti atsiveriančiomis panoramomis. „Aš nesu gidė, todėl pasakodavau tai, kuo gyvenu, kuo negaliu nesidalinti. „Šoferiavimas“ man netgi tapo galimybe papasakoti apie kultūros erdvėje „Parakas“ įvykusias istorijas, savotiškai išsilaisvinti nuo įspūdžių, kuriuos patiriu. Turėjau labai gerą patirtį, manau, ją padovanojau ir kitiems – po turo su keleiviais dažnai apsikabindavome, likdavome draugais.
Moteris prisimena, kad teko pavėžėti ir vestuvių metines šventusią porą, ir kultūros issiilgusius keleivius, kurie važinėti po Šančius norėjo net 3 valandas, ir socialiniuose tinkluose žinomus nuomonės formuotojus. „Žmonės pradėjo kalbėti, kad turiu raktus nuo visų Šančių“, – juokiasi moteris ir priduria: „Labiausiai per praėjusius metus man įsiminė kultūros lauko darbuotojų bendrystė, pagalba ir palaikymas iš kitų rajonų – tai buvo tikros kaunietiškos draugystės pavyzdys“.
Atviri pokalbiai ir pažintis su Chrisu Baldwinu
„Man atrodo, kad miestas pasikeitė“ – taip apie savo patirtį pasakoja jau ketverius metus vairuotoja dirbanti Olga Mikuliavičienė. „Svarbu, kad žmonės matytų, kas vyksta pasaulyje, ką žmonės sugalvoja, įgyvendina“, – pasakoja vairuotoja.
Anot moters, įlipus keleiviui nesunku pajausti, ar žmogus nori kalbėti, ar yra intravertas, turi kitų reikalų. „Kartais tekdavo ir tiesiog klausytis – nuo išsipasakojimo palengvėdavo ir man, ir keleiviui.“ Anot Olgos, istorijų būta įvairių – kartu su svečiais iš Japonijos nuo mašinos teko kartu valyti sniegą, naktį po miestą ieškoti pasiklydusios Estijos žurnalistės, o kartais – ir atvirai pasikalbėti. „Vienas menininkų paatviravo, kad kūrybinio kelio pradžia nebuvo lengva – iš Afrikos kilęs, Brazilijoje kurį laiką gyvenęs kūrėjas sumanymo ir įkvėpimo jaunystėje turėjo daug, tačiau tuo laikotarpiu tėvai paprasčiausiai neišgalėjo nupirkti piešimo popieriaus… Tuo tarpu su kitais keleiviais pasidžiaugdavome ir lietuviška žiema, ir švara mieste, o pavežus šiuolaikinio miesto festivalyje AUDRA dalyvavusius šokėjus dar ilgai svarsčiau, kad mūsų kūnas turi neribotas galimybes“, – prisimena vairuotoja.
Kaip vieną labiausiai įsiminusių susitikimų, Olga įvardija pažintį su Kauno mito triliogijos pirmosios dalies „Sukilimas“ režisieriumi Chrisu Baldwinu. „Važiuojant kalbėjomės apie teatro metodus, aktorius, vaidybą, apie tai, kad gyvenimas yra žaidimas. Tiek mokant aktorius, tiek auklėjant vaikus, reikia su jais žaisti. Aš pati manau, kad svarbu, jog renginiuose dalyvautų daugiau vaikų, šeimų – juk kultūra skiepijama nuo vaikystės. Galbūt pokyčius reikėtų vykdyti valstybės mastu?“, – svarsto Olga.
Kai kuriuose renginiuose Olga apsilankė ir kaip žiūrovė. „Man labiausiai įsiminė Kauno kantata“ – sukrėtė ekranuose pamatyti daugybės skaudžių istorinių įvykių paliestų žmonių veidai. Manau, kad žmonės, kurie žiūrėjo Kantatą negalėjo negalvoti ir apie dabartinius įvykius Ukrainoje… Mąsčiau apie daugybę asmenų, kurie, net ir bijodami sistemos, vis tiek rizikuodavo gelbėdami tuos, kuriems grėsė pavojus – manau, kad labai svarbu kalbėti ir apie šiuos žmogiškumo pavyzdžius.
Apie Kauną - visame pasaulyje: Kultūros sostinės metai sudomino turistus ir užsienio žiniasklaidą
„ADVENTUR 2023“ „Turizmo sėkmingiausiųjų“ apdovanojimuose „Kaunas 2022“ pripažintas labiausiai Lietuvą užsienyje garsinusiu projektu. Trigubai išaugę muziejų ir galerijų apsilankymų skaičiai, priešpandeminius rodiklius pasiekęs turistų iš užsienio skaičius, bei padidėjęs kultūros srities matomumas kaip niekad išplėtė miesto žinomumą pasaulio žemėlapyje.
Sausio 27 d. turizmo parodos „ADVENTUR“ metu vykusioje ceremonijoje Kaunas buvo įvertintas du kartus. Simboliškas Vėtrungės apdovanojimas buvo skirtas ne tik Europos kultūros sostinės projektui, bet ir jo rėmuose vykusioms „Fluxiškoms ekskursijoms“, tapusiomis „2022 metų turizmo inovacija“. Tai – novatoriška ekskursijų vedimo metodika, kurią sukūrė idėjos autorė menininkė Dalia Kiaupaitė. Ekskursija apie fluxus objektus Kaune buvo pravesta užsienio menininkams, dalyvavusiems „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ organizuojamame Fluxus festivalyje, kitoms grupėms ir sulaukė didelio susidomėjimo.
„Labai svarbu, kas po kelionės lieka turistų širdyse“, – apdovanojimų metu teigė Europos gidų asociacijų federacijos prezidentė Efi Kalampoukidou. Tai, kad 2022-ais metais Kaune apsilankę svečiai ir renginius kūrę dalyviai širdyse dar ilgai nešiosis turtingas kultūrines patirtis, rodo pasiekti rekordiniai skaičiai.
Per 2017-2022-us metus iš viso daugiau nei 3000 scenos menų, kino renginių, parodų padovanoję Europos kultūros sostinės metai Kaune subūrė daugiau nei 2.5 milijono kultūros lankytojų ir daugiau nei 19000 profesionalių menininkų bei kūrėjų iš Lietuvos ir pasaulio. Plačioje kultūrinėje programoje 2022-ais metais buvo galima išvysti tokias pasaulyje žinomas pavardes kaip Yoko Ono, William Kentridge, Marina Abramovič. Didžiulio dėmesio sulaukė ir po kelias dienas trukę didieji Šiuolaikinės Kauno mito trilogijos renginiai „Sukilimas“, „Santaka“ bei „Sutartis“.
Į Kauną – iš Lietuvos, Europos ir viso pasaulio
„Kaunas In“ duomenimis, 2022-ais metais sparčiai augo turistų skaičius, kuris pasiekė priešpandeminius rodiklius. Kauno miesto apgyvendinimo įstaigose praėjusių metų sausio-lapkričio mėnesiais apsistojo daugiau nei 280 tūkst. keliautojų iš kitų Lietuvos miestų, Vokietijos, Italijos bei kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos, Estijos.
Viena suintensyvėjusio turizmo priežasčių – užsienio žiniasklaidoje figūravusi Europos kultūros sostinės tema. Vyriausybės kanceliarijos Strateginės komunikacijos skyriaus duomenimis, pranešimai apie „Kaunas 2022“ lėmė net 38,55 proc. reikšmingų pranešimų kultūros temomis.
Apie projektą kalbėta net 66 šalyse, tarp kurių ne tik Europos valstybės, bet ir JAV, Indija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kanada, PAR, Pietų Korėja ar Singapūras. Mieste viešėjo daugiau nei 170 užsienio žurnalistų, užsienio žiniasklaidoje pasirodė net 2800 publikacijų Kultūros sostinės, miesto architektūros, vykusių renginių temomis. Pagal publikacijų pasiekiamumą, skaičiuojama, kad informacija apie Kauną potencialiai galėjo pasiekti 3 milijardus žmonių iš viso pasaulio. Apie Kauną rašė tokie žiniasklaidos portalai kaip BBC, „The Guardian“, „The Telegraph“, „National Geographic“, CNN, „The Times“, „Rai“, „Deutsche Welle“, „Financial Times“, „Euronews“.
Ateityje – kultūrinių renginių ir pradėtų projektų tęstinumas
Dalis pamėgtų festivalių bei renginių tapo neatsiejama miesto bei rajono dalimi: toliau tęsis Tarptautinė laimės diena bei tradicija tapęs „Fluxus festivalis“, Literatūros savaitė, į Kauno mikrorajonus muziką ir pasirodymus neš „Kultūra į kiemus“, „Istorijų festivalis“ ir tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, dizaino mėgėjai galės dalyvauti landšafto dizaino festivalyje „Magenta“; ir toliau vyks Europos kultūros sostinės forumas, japonijos dienos WA bei jaunimo pamėgtas šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Kauno rajone tęsis bendruomeninis projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“.
Kauno rajone ir toliau veiks viešo meno objektų maršrutas „Smaragdo kelias“, kuriame – net 50 Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinių; bei Zapyškyje įsikūręs, meno ir kultūros erdve tapęs laivas-žemkasė „Nemuno 7“.
Europos kultūros sostinės metus pradeda Vesprėmas, Elefsina ir Timišoara
Lygiai prieš metus Kaunas žengė į svarbiausią istorijoje kultūrinį etapą – būtent sausio viduryje programa „Sukilimas“ buvo atidaryti Europos kultūros sostinės metai. Naujomis patirtimis šiandien jau gyvena kiti trys Europos miestai – kultūros sostinių žemėlapis šiais metais veda į Vesprėmą, Elefsiną ir Timišoarą.
Rumunijos, Graikijos ir Vengrijos miestai jau visai netrukus patirs tai, kuo Kaunas ir Lietuva gyveno 2022 m. – Kultūros sostinės titulas suteikia ne tik galimybę įgyvendinti turtingas kultūrines programas, skatinti turizmą, bet ir auginti kultūros poreikį, o į procesą įtraukti įvairių kultūros sektorių atstovus. Projektuose dalyvauja tūkstančiai menininkų, institucijų, savanorių ir piliečių.
Kultūros sostinės metus praėjusį savaitgalį jau pradėjo Vesprėmas, vasario 4 d. prasidės Elefsinos programa, o vasario 17 d. titulo pradžią švęs Timišoara.
Vesprėmo programa savaitei nukels į Kauną
Europos kultūros sostinės atidarymas Vesprėme prasidėjo sausio 21 d. Jau šeštadienio rytą duris atvėrė miesto muziejai ir galerijos – visą savaitgalį čia buvo galima ne tik aplankyti parodas, bet ir sudalyvauti specialiuose turuose.
Laukiamiausias savaitgalio renginys – oficiali atidarymo ceremonija – vyko vakare, trijose miesto vietose, o valandą trukusį muzikos, šokio, šviesų ir milžiniškų projekcijų pasirodymą stebėjo tūkstančiai žiūrovų. Magišką, svajingą, o kartu šiek tiek groteskišką ir humoristinį reginį žadėję organizatoriai atidarymui subūrė profesionalių menininkų komandą – šventę kūrė tarptautinius ir nacionalinius apdovanojimus pelnę choreografai, režisieriai, šokėjai, filmų režisieriai. Renginiui pasibaigus, elektroninės muzikos mylėtojai rinkosi į kitas naktinę programą siūlančias miesto erdves.
2023 m. Vesprėmas mini ne tik Europos kultūros sostinės metus, bet ir 200 metų nacionalinio himno jubiliejų. Tad atidarymo savaitgalio metu vyko ne tik teatro pasirodymai, kultūriniai pasivaikščiojimai, bet ir bendras himno giedojimas. Šiais metais Vesprėmas taip pat pasiryžo apkeliauti 25 šalių miestus – kas dvi savaites Vengriją aplankys ir parodas, pasirodymus bei renginius pristatys vis nauji skirtingų miestų menininkai ir kūrėjai. Jau nuo sausio 16 d. Vesprėmo gyventojų ir svečių dėmesys krypo į Lietuvos menininkus – Kaunui buvo patikėta pirmiesiems pristatyti tarptautinę programą. Vesprėme jau vyko Daumanto Lukošiūno ir „CinaMono“ koncertai, šią savaitę bus galima sudalyvauti kūrybinėse rašymo dirbtuvėse su Sandra Bernotaite, vyks Remio Ščerbausko fotoparoda bei modernizmo architektūrą pristatančio menininkės Aideen Barry filmo „Klostės“ rodymas.
Elefsinoje – dėmesys žmogui ir aplinkai
Netoli Atėnų įsikūrusi Elefsina – pramoninis miestas, taip pat viena žymiausių antikinio pasaulio kulto vietų, iš kurios kilęs Aischilas. Anot „Elefsina 2023“ organizatorių, tai miestas, kuriame susipina senovės pėdsakai, šiuolaikinio pasaulio transformacijos, darbo jėgos judėjimas ir pramonės bei kultūros raida. Visus šiuos aspektus ir tikimasi atskleisti daugiau nei 400 suplanuotų kultūrinių renginių. Dėmesys 2023 m. bus sutelktas į tris pagrindines ašis – žmogų ir visuomenę, darbą bei aplinką. Programoje suplanuoti 192 Graikijos ir 137 tarptautinių menininkų pasirodymai bei parodos.
Didysis atidarymo renginys vyks jau vasario 4 d. miesto pajūryje, kur susitiks sausumos ir jūros procesijos – simboliškai bus judama iš keturių Europos, Atikos bei paties miesto krypčių, o procesijos dalimi taps ir atvykstantys žiūrovai bei būsimi renginių lankytojai. Iki pat vėlyvo vakaro, Elefsinos miestas kvies į daugybę parodų, koncertų, vakarėlių ir kitų renginių visame mieste.
Nušvisti žadanti Timišoara
„Uždek savo šviesą“ – tokiais žodžiais Europos kultūros sostinės metus pasitikti žada Timišoara. Organizatoriai dalyvius ir lankytojus kviečia į simbolinę „mobilizaciją“ – drąsiai išreikšti savo vertybes ir išsklaidyti tamsą bei pasyvumą per kultūros skatinamus procesus.
Daugybę metų Timišora buvo įvairių tautų, religijų ir kultūrų centras. „Miestui pradėjus gyventi pernelyg ramiai ir konformistiškai – užsistovėjome“ – teigia programos kūrėjai. „Ne tik Europos kultūros sostinės titulu, bet ir programos atidarymo renginiais norime Timišoarai sukurti galimybę švęsti ir iš naujo atrasti savo dvasią. Timišoara turi drąsos ir atvirumo – tai puiki vieta eksperimentams ir bendradarbiavimui, nesvarbu, ar kalbame apie meną, technologijas, architektūrą, švietimą ar kultūrą apskritai.“
Atidarymo metu Timišoaroje susitiks muzikos atlikėjai ir grupės, vizualiųjų menų kūrėjai, vyks konferencijos, veiks įvairios parodos.
Kaunas atsisveikino su Kultūros sostinės titulu – misiją tęs kiti trys Europos miestai
2022-aisiais Kaunas ir Kauno rajonas gyveno aukštesne pavara – beveik 3000 renginių padovanojęs Europos kultūros sostinės titulas metams Lietuvą pavertė tarptautiniu kultūrinių patirčių centru. Sausio 9 d. kartu su dviem buvusiomis Kultūros sostinėmis – Ešu ir Novi Sadu – Kaunas ypatingą misiją perleido kitiems trims Europos miestams. Metus didžiulę šventę kūrę Europos kultūros sostinių vadovai įsitikinę – teigiami pokyčiai visuomenėje išliks dar ilgai, o ypatingas titulas, 2023 m. keliaujantis į Timišoarą, Elefsiną ir Vesprėmą, Europai padovanos naujas transformuojančias patirtis.
Pirmą kartą Europos kultūros sostinės titulas buvo suteiktas 1985 m. Tuomet juo pasipuošė Graikijos sostinė Atėnai, o per beveik 40 projekto gyvavimo metų Kultūros sostinėmis tapo daugiau nei 60 miestų. Europos sąjungos skiriamas titulas suteikia ne tik galimybę įgyvendinti turtingas kultūrines programas, skatinti turizmą, bet ir auginti kultūros poreikį, o į procesą įtraukti įvairių kultūros sektorių atstovus. Projekte dalyvauja tūkstančiai menininkų, institucijų, savanorių ir piliečių.
2022 m. Europos kultūros sostinės titulas buvo patikėtas Novi Sadui, Ešui bei Kaunui, o 2023 m. juo pasipuoš Timišoara, Elefsina ir Vesprėmas. Sausio 9 d. simboliškai Atėnuose vykusioje ceremonijoje susitiko buvusieji ir nauji sostinių vadovai, ES bei nacionalinių kultūros institucijų atstovai.
Dėmesys Ukrainai, augančios bendruomenės ir ilgalaikiai pokyčiai
„Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė teigė, kad praėjusieji metai parodė, jog turint svajonę galima pasiekti labai daug – didinti kultūros poreikį, įgalinti ir suvienyti bendruomenes, atgaivinti pamirštas erdves, o savo miestą pamatyti naujai. „Kultūros sostinės titulas – didžiulė atsakomybė ir dar didesnis džiaugsmas tapti didele Europos scena. Tikiu, kad menas įdomus ir vertingas tada, kai kelia klausimų. Elefsinai, Vesprėmui ir Timišoarai linkiu ne tik klausti, bet ir rasti atsakymus per transformuojančias kultūrines patirtis.“
„Ešas 2022“ vadovė Nancy Braun pabrėžė, kad projektas akcentavo ne tik regiono tradicijas, bet ir inovatyvius bei kūrybiškus sprendimus, o didžioji dalis projektų mieste tęsis ir Europos kultūros sostinės metams pasibaigus. Anot „Novi Sadas 2022“ vadovo Nemanja Milenkovic, tai, kad projektą įgyvendinti pavyko Covid 19 pandemijos metu, galima prilyginti stebuklui.
Sudėtingą socialinį ir politinį laikotarpį akcentavo ir renginyje dalyvavęs LR Kultūros ministras Simonas Kairys. 2022 m. Kaune vykdyta programa tapo platforma komunikuoti apie situaciją Ukrainoje, palaikyti karo siaubiamos šalies menininkus. „Vos Kaunui laimėjus Europos kultūros sostinės titulą tvyrojo nuojauta, kad puiki jo programa bus geras pavyzdys ir kitoms šalims. Ir išties šie išskirtiniai metai ne tik tapo impulsu aktyvesniam kultūriniam gyvenimui, bet ir leido iš naujo atrasti ir įvertinti patį Europos kultūros sostinių projektą. Net ir karo įvykių kontekste kultūra tapo reikšminga platforma tiek Ukrainą palaikančioms iniciatyvoms, tiek patiems ukrainiečių kūrėjams. Įpinti Ukrainą ir jos kūrėjus į savo programą siekia ir būsimosios Europos kultūros sostinės, o tai tik dar labiau pabrėžia šio projekto misiją: išryškinti kultūrinę Europos įvairovę ir stiprinti bendrąsias europietiškas vertybes“, – teigė Kultūros ministras.
„Kaunas 2022“ kelionė iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę
„Kaunas 2022“ kelionė iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę prasidėjo dar 2015 m. – būtent tuomet pradėta ruošti paraiška Europos kultūros sostinės konkursui laimėti. 2017 m. kovą paaiškėjo, kad Kaunas parengtais planais ir programa įtikino ES institucijų deleguotų 10-ies nepriklausomų ekspertų grupę – miestui buvo suteikta galimybė 2022-aisiais pasipuošti svarbiausio ES kultūrinio projekto titulu.
Per penkerius projekto įgyvendinimo metus, įvairaus tipo renginiuose – festivaliuose, koncertuose, parodose, spektakliuose, šiuolaikinio šokio pasirodymuose ir kitose meninėse iniciatyvose lankėsi beveik 2 milijonai kultūros mėgėjų. Daugiau nei pusė jų renginius aplankė 2022-aisiais. Kultūros sostinę Kaune ir Kauno rajone kūrė 18 tūkst. menininkų ir kūrėjų iš viso pasaulio – Europos, Japonijos, JAV, Pietų Afrikos, Izraelio, ir kt. Didžiąją dalį renginių – 70 % – Kaunui kūrė ir įgyvendino Lietuvos menininkai. Vien per 2022 m. Lietuvos ir užsienio kūrėjai Kaune ir Kauno rajone surengė 1370 visuomenei prieinamų kultūrinių iniciatyvų.
Įteikti LRT Metų apdovanojimai: pagerbti 2022-uosius praturtinę žmonės ir darbai, daug dėmesio skirta padedantiems Ukrainai
LRT jau penktą kartą pakvietė prisiminti iškiliausius 2022-ųjų metų įvykius, asmenybes, iniciatyvas, pasiekimus, įkvėpusius mus visus ir padėjusius Lietuvai susitelkti, augti bei tobulėti. Nugalėtojai pagerbti LRT Metų apdovanojimų ceremonijoje, kurioje netrūko ir padėkos žodžių palaikantiems Ukrainą.
Iškilmingo vakaro nepraleido būrys iškilių visuomenės veikėjų, sporto, meno ir kultūros atstovų, į LRT didžiąją studiją žengusių mėlynuoju ceremonijos kilimu.
Su renginio svečiais ir televizijos žiūrovais šiemet sveikinosi apdovanojimų vedėjai, LRT žurnalistai Audra Avižiūtė ir Ignas Krupavičius, o ceremonijai melodingumo suteikė visiems gerai pažįstami atlikėjai – Rūta Ščiogolevaitė, Dainotas Varnas, Oneida Kunsunga, Vaidas Baumila, Justė Starinskaitė, Kayra ir kt.
Žinoma, svarbiausia šio vakaro nata – ryškiausių asmenybių bei iniciatyvų 2022-aisiais pagerbimas. „Šių metų nominantų sąrašas atspindi visų metų pulsą. Ryškios buvo pilietinės iniciatyvos, kurios padarė ir toliau daro didžius dalykus, siekdamos padėti nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms, atvykusiems gyventi į Lietuvą, bei padėti tiems, kurie liko ir toliau kovoja už šalies laisvę. Tarp nominantų – pavardės, iniciatyvos, organizacijos, kurios siekdamos padėti Ukrainos tautai, kartu padėdamos mums visiems, kaip tautai, augti.
Turėjome įtraukiančių kultūros projektų, mūsų sportininkai vėl sėkmingai pasiekė, kad Lietuvos himnas skambėtų didžiausiuose sporto čempionatuose. Bei džiaugiuosi, kad šiuose apdovanojimuose yra nepamirštami mūsų šalies mokslininkų pasiekimai, kurie – vertinami visame pasaulyje“, – prieš šventinę apdovanojimų ceremoniją sakė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.
LRT Metų apdovanojimų ceremonijoje pagerbti šių nominacijų laimėtojai:
Metų asmenybė – Jonas Ohmanas, apdovanotas už įkvėpimą veikti drąsiai, ryžtingai, nuosekliai.
„Esu sujaudintas. Mes visi gyvename tuo, kas vyksta aplink mus, aš su savo komanda tuo gyvenu jau beveik 10 metų. Bijau, kad dar tiek laukia – viskas vyks ilgai ir skaudžiai, o mus paveiks labiau, nei įsivaizduojame. Kažkada lietuviai buvo mano herojai, o šiandien dėl kovos už laisvę ir aš esu čia.
Mes, lietuviai (turiu lietuvišką pasą), esame kovotojai, mes atliekame savo vaidmenį, savo funkciją – žinome, kad reikia ir žinome, kodėl reikia. Apdovanojimą priimu kaip ženklą, kad einame teisingu keliu. Ir eisime kartu iki pergalės“, – atsiimdamas apdovanojimą kalbėjo J. Ohmanas, visuomenininkas, publicistas, kino dokumentininkas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas, dažnai pristatomas kaip „žinomiausias švedas Lietuvoje ir populiariausias lietuvis Ukrainoje“. Lietuvos pilietybė J. Ohmanui suteikta 2018-ųjų pabaigoje.
Dar 2014 metais jis įkūrė organizaciją „Blue / Yellow“, šešerius metus rinko ir vežė paramą Ukrainos kariams. 2022-aisiais, kilus karui, J. Ohmanas veiklą išplėtė. Siekdamas sutelkti daugiau tarptautinės pagalbos, jis vyksta ir į kitas šalis, šių metų vasarą jo pastangomis JAV buvo surinktas milijonas dolerių Ukrainai.
Metų ambasadorius – lengvaatletis, disko metikas Mykolas Alekna, apdovanojimą pelnęs už Lietuvos vardo garsinimą sporte, už puikius pasiekimus šiandien ir rekordus ateityje.
„Man tai yra labai svarbus apdovanojimas. Mūsų, sportininkų, darbas ir yra atstovauti savo šaliai“, – pabrėžė jis, dėkodamas už įvertinimą. Mykolas į LRT didžiąją studiją atvykti negalėjo, tačiau su žiūrovais sveikinosi iš Palangos, kur vyko Lietuvos lengvosios atletikos federacijos šventinis renginys. Taigi statulėlė Mykolui buvo nugabenta į pajūrį.
Jaunasis disko metikas – pirmasis lietuvis, laimėjęs kylančios Europos lengvosios atletikos žvaigždės apdovanojimą.
„Golden Tracks“ apdovanojimuose geriausiuoju pripažintas Mykolas Alekna negali nesutikti, kad 2022-ieji buvo įspūdingi – iškovotas pasaulio sidabras ir Europos auksas.
Metų valstybės kūrėjas (speciali TSPMI nominacija) – Olegas Šurajevas ir jo karo Ukrainoje pradžioje įkurtas paramos fondas „Vienas K“. Už tai, kad vos per pusę metų pritraukė daugiau nei 2 mln. eurų paramos, skiriamos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir humanitariniams tikslams, bei aktyvią veiklą Lietuvos viešojoje erdvėje, skatindamas Lietuvos verslo ir valdžios institucijų socialinį atsakingumą ir visuomenės pilietinį aktyvizmą.
Atsiimdamas statulėlę O. Šurajevas sakė, kad yra dėkingas už įvertinimą, tačiau tikino, kad kartu su juo dirba labai didelė komanda, o taip pat džiaugėsi visų lietuvių iniciatyvumu.
„Lietuva atrado savo vietą. Pagaliau galime sakyti, kad esame iš Lietuvos ir niekas neminės Rygos – mus visi gerai žino kaip Ukrainos gynėjus ir džiaugiuosi, kad Ukrainai ir toliau skiriame dėmesio“, – kalbėjo jis.
Metų atradimas – prof. habil. dr. Saulius Klimašauskas, dr. Laura Manelytė, dr. Miglė Tomkuvienė už naujo genų reguliacijos metodo atradimą.
„Moksliniai atradimai paprastai aptariami nedidelėje mokslininkų bendruomenėje, tad visų mokslininkų vardu norisi padėkoti LRT už mokslo populiarinimą. Mokslininko darbas – labai neinstagramiškas, veikiau tai yra nuolatinis klausimų ir atsakymų ieškojimas, begalės nesėkmių, ir tik jei kartais aplanko Fortūna, mes galime atrasti mažą milijoninės dėlionės detalytę.
Labai džiaugiuosi, kad mus aplankė sėkmė ir mums pavyko kažką atrasti. Tiesa, mokslininkų atradimas niekada nebūna vieno žmogaus darbas, tad norisi padėkoti ne tik komandai, esančiai šalia ant scenos, bet visiems, kurie prisidėjo“, – ceremonijoje kalbėjo L. Manelytė.
Jai antrino ir M. Tomkuvienė, prisiminusi ir karą Ukrainoje. „ Prasidėjus karui, pasijutau sustingusi, atrodė, kad mokslo tokiu metu nebereikia. Tačiau išgirdau Lietuvos kariuomenės paraginimą nenustoti dirbti, kad nesustotų mūsų valstybė. Atėjo suvokimas, kad mokslas, pasitikėjimas mokslu ir civilizacijos pažanga yra viena iš Vakarų civilizacijos vertybių, todėl tęsėme savo darbus ir kažką nuveikėme“, – pridūrė ji.
Komanda apdovanota už naujo genų reguliacijos metodo atradimą. Prof. Sauliaus Klimašausko ir dr. Lauros Manelytės laboratorijų mokslininkų tyrimas atveria galimybę epigenetiškai koreguoti žmogaus DNR. „Dizainerio nukleosoma“ pavadintas metodas gali būti taikomas sunkių ligų gydymui, kai norima pristabdyti ar net sustabdyti vykstančius nepageidaujamus procesus.
Tyrėjų komanda išsiaiškino, kad nukleosomas galima kryptingai patalpinti įvairiose DNR grandinės vietose, nekeičiant ten esančios genetinės informacijos turinio, o tai leidžia pakeisti ląstelėje vykstančią genų transkripciją. Metodą, leidžiantį dirbtinai koreguoti DNR, mokslininkai publikavo ypatingai aukštą reitingą turinčiame mokslo žurnale „Nucleic Acid Research“. Kartu su VU mokslininkais dirbo tyrėjai iš Regensburgo universiteto (Vokietija).
Metų verslo lyderystės apdovanojimas atiteko „Nord Security“ už užaugintą vienaragį.
„Turėtume susitelkti ne į tai, kaip užauginti vienaragius, bet į tai, kaip sukurti vertę visuomenei ir aplinkai. Esu dėkingas žiniasklaidai, šalies valdžiai, visuomenės atstovams, startuolių komandoms, kurios kuria lyderiaujančius verslus ir traukia investuotojų dėmesį ir kt. Per ateinančius metus, tikiu, sujungsime jėgas ir Lietuvoje gyventi bus daug geriau“, – neabejojo įmonės bendraįsteigėjas Tomas Okmanas, dėkojęs už palaikymą ir įvertinimą.
Prieš dešimtmetį įkurta kibernetinio saugumo bendrovė „Nord Security“ šiais metais oficialiai tapo antruoju Lietuvos vienaragiu. Taip vadinamos įmonės, kurių vertė perkopė 1 mlrd. JAV dolerių ribą. „Nord Security“ geriausiai žinoma dėl savo produkto „NordVPN“.
Startuolio vadovai Tomas Okmanas ir Eimantas Sabaliauskas tikina, kad vienaragis nebuvo jų tikslas. Tikrasis tikslas – suburti Lietuvos protus, kurie būtų reikalingi pasauliui ir kuriais didžiuotųsi Lietuva.
Metų kultūros reiškinys – „Kaunas 2022“ tapęs Europos kultūros sostine, kurioje buvo daug kokybiškų renginių, parodų, koncertų, susitikimų.
„Galbūt nebuvo taip sunku sulaukti tiek daug LRT.lt skaitytojų balsų, nes balsavusieji ir patys buvo kultūros sostinės dalis, dalyviai ir kūrėjai. Šis apdovanojimas yra visų kūrusių ir dalyvavusių laimėjimas. Jautėmės išskirtiniai, kad sulaukėme tiek daug Lietuvos žmonių, Europos dėmesio“, – džiaugėsi direktorė Virginija Vitkienė priminusi, kad su šiuo projektu dirbo didžiulė komanda.
Ji prisipažino, kad praėjusių metų vasarį prasidėjęs karas supurtė, tačiau didžiulė komanda sugebėjo nenuleisti rankų ir į savo programą įtraukė ir paramos Ukrainai iniciatyvų – Kauno centriniame pašte įkūrė Ukrainos kultūros centrą, kuris visus metus leido Kaune gyvenančių ukrainiečių iniciatyvoms skleistis.
Po dvylikos metų pertraukos Europos kultūros sostinės titului grįžus į Lietuvą, Kaunas jam ruošėsi penkerius metus, daugiausia pajėgų, laiko ir finansų skirdamas kuo gausiau įtraukti miestiečius. KEKS komanda tikina, kad ir projektui pasibaigus kokybiškas, turiningas Kauno gyvenimas nesustos.
Per metus Kaune ir Kauno rajone įvyko apie 40 festivalių, daugiau nei 60 parodų, per 250 scenos meno renginių ir per 250 koncertų. Renginiai pritraukė per pusantro milijono lankytojų. Daug dėmesio skirta žmogaus teisių, žodžio laisvės, pagarbos kiekvienam ir kultūros kiekvienam temoms.
Metų ateitis – Meda Surdokaitė už pasiekimus Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse.
„Šis apdovanojimas man yra didelė motyvacija sunkiame mokslininko kelyje. Turbūt jaunuolius dažnai skatina rinktis informatiką ar mediciną, galbūt teisę, bet atsiimdama šį apdovanojimą tikiu, kad jauni žmonės bus skatinami rinktis ir mokslą, o šis įvertinimas suteiks tam motyvacijos“, – viltingai kalbėjo M. Surdokaitė.
Nyderlanduose vykusiame Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse Lietuvai atstovavusi KTU studentė M. Surdokaitė laimėjo pirmąją vietą. Tai vienas geriausių rezultatų Lietuvos istorijoje. Prestižiniame 14–20 metų jaunimui skirtame konkurse Meda rungėsi su jaunaisiais mokslininkais iš 33 šalių – ne tik Europos, bet ir JAV, Kanados, Izraelio ir kitų šalių mokslo konkursų prizininkais. M. Surdokaitė konkurse pristatė chemijos srities tyrimą „Fluorescencinio dažiklio „Nile Red“ sintezės optimizavimas“.
Jaunosios mokslininkės pristatyti metodai leidžia atsisakyti nuodingų medžiagų, naudotų iki šiol, taip užtikrinant prieinamumą, pritaikomumą ir saugesnį darbą. Bendradarbiavimo su kitais mokslininkais dėka optimizavimo metodas jau sėkmingai naudojamas atliekant įvairius tyrimus.
Nominacijoje Metų pilietinė iniciatyva pirmą kartą apdovanoti visi nominantai.Apdovanojimai įteikti „Laisvės TV“ akcijai „Bayraktaras Ukrainai“ už inciatyvą surinkti lėšas koviniam dronui, už visuomenės suvienijimą, už kitų Europos šalių pilietinių visuomenių įkvėpimą. „Blue/Yellow“ – už nuoseklią paramą Ukrainai. „Stiprūs kartu“ – už ukrainiečių pabėgėlių apgyvendinimo organizavimą. Olegas Šurajevas ir paramos fondas „Vienas K“ – už aktyvią veiklą ir nepakantumą abejingumui. Laurynas Šeškus ir Ukrainiankids.lt – už veiklą, skirtą ukrainiečių vaikams.
„Manau, kad beveik visi 2022-ieji buvo pilietinės iniciatyvos metai, kuriuos kūrė ne tik nominuotieji šiai nominacijai, bet ir daugybė kitų mažesnių iniciatorių, o visas iniciatyvas įgyvendino susitelkę Lietuvos piliečiai“, – kalbėjo „Laisvės TV“ atstovė, pridūrusi, kad šis apdovanojimas iš tiesų yra apie tai, kokie yra Lietuvos žmonės, – pilietiški, įkvepiantys ir galintys padaryti Lietuvą pavyzdžiu kitoms šalims.
Organizacijos „Stiprūs kartu“ vardu kalbėjęs Tomas Balžekas svarstė, kad stipriausia jėga pasaulyje yra ne ginklai, o žmonės ir bendruomenės, kurios buriasi tam, kad pagelbėtų kitiems. „Stiprūs kartu“ bendruomenė yra milžiniška ir ji turėjo tikslą, kad ukrainiečiai gyventų ne viešose patalpose, bet pas mus namuose. Per mūsų organizaciją buvo surasta 35 tūkst. būstų. Ačiū visiems už tai“, – sakė jis.
Ukrainiankids.lt atstovas Laurynas Šeškus dėkojo visiems savanoriams ir visiems prisidėjusiems: „Nesijaučiu jaukiai šalia tų, kurie viską paaukojo vardan pagalbos Ukrainai. Jie yra didžiulis įkvėpimas. Mes daugiau dirbame su ukrainiečiais esančiais Lietuvoje, o ne su likusiais tėvynėje. Tačiau nepamirškime, kad esantiems čia yra sunku, jų artimieji dar yra fronte, dar niekas nesibaigia. Kviečiu nesustoti ir toliau remti, toliau rodyti, kad esame broliai ir sesės.“
Labai teisingas sprendimas, J. Ohmano nuomone, apdovanoti visus. „Visi bendraujame, kartais dirbame bendrai. Tik primenu, karas dar nesibaigė, dar matysite mus visus. Slava Ukraini!“ – kalbėjo organizacijos „Blue/Yellow“ siela J. Ohmanas, prieš tai atsiėmęs Metų asmenybės statulėlę.
Metų valstybės kūrėju pripažintas Ukrainoje gimęs Olegas Šurajevas atsiimdamas antrąją statulėlę prisiminė, kad prasidėjus karui, su komikų bendruomene rinko lėšas, kurias aukojo per organizaciją „Blue/Yellow“, jam artimi žmonės iš Ukrainos apsistojo „Stiprūs kartu“ surastame būste, jis pats buvo sužavėtas Ukrainiankids.lt iniciatyvos padovanoti ukrainiečių vaikams dviračius ir žinoma, neliko abejingas „Laisvės TV“ akcijai „Bayraktaras Ukrainai“.
„Kiekvienas Lietuvos paaukotas euras yra labai svarbus. Kiekvieno savanorio darbas yra labai svarbus“, – priminė O. Šurajevas, nuolat raginantis nesustoti, nes karas dar nesibaigia.
LRT.lt primena, kad nominantus siūlė ir atrinko jau trečius metus aktyviai dirbanti LRT Metų apdovanojimų darbo grupė, sudaryta iš skirtingų sričių žurnalistų, kurie visus metus atidžiai sekė Lietuvos įvykius. Šiais metais laureatus išrinko tik portalo LRT.lt lankytojai.
Krikštas kanojoje, 14 valandų pamaina, šokanti kamera ir kiti „Kaunas 2022“ vaizdų komandos įspūdžiai
Kilometrai, žingsniai, terabaitai, kadrai, sutikti žmonės ar tiesiog varnelės kalendoriuje – visi šie būdai tinka apskaičiuoti darbus, nuveiktus per projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus ir iki jų. Apie tai, kiek ir ko nuveikta vizualiųjų projekto kronikų srityje, pasikalbėjome su po „Kaunas 2022“ uždarymo atsipūsti jau spėjusiais fotografais Martynu Plepiu, Teodoru Biliūnu, Gražvydu Jovaiša ir Andriumi Aleksandravičiumi bei vaizdo menininku Mariumi Paplausku. Įdomu – nors visi jie iš esmės veikė tą patį, penkių kauniečių patirtys ir palikimas, kurį jiems suteikė kultūros sostinės titulas, labai įvairios.
Šešeri metai Kaune ir Kauno rajone
Bene anksčiausiai į „Kaunas 2022“ procesą įsiliejo Andrius Aleksandravičius – jo užfiksuoti Kauno kadrai puošė projekto paraišką, pateiktą dar 2016 m. pavasarį. Išraiškingos kauniečio fotografijos papildė kertinių miesto kaip būsimos Europos kultūros sostinės (EKS) idėjų, kurios įgyvendintos 2022 m., sąvadą.
„Mano kadrai panaudoti ir pirmiesiems „Kaunas 2022“ instagramo paskyros įrašams“, – prisimena fotografas, gerai žinomas dėl iš paukščio skrydžio įamžintų Kauno miesto ir rajono vaizdų. Andrius skaičiuoja, kad per beveik šešerius metus jam „darbo reikalais“ pavyko sudalyvauti per 200 programos renginių, kuriuos tiek fotografavo, tiek filmavo drono pagalba. Intensyviausi jam buvo 2021-ieji – net 76 renginiai.
„Pamenu, kaip 2016-ais metais „Kaunas 2022“ komunikacijos vadovė Agnė Pinigienė mane pakvietė į Kauno kultūros centrą, kur susipažinau su projekto vadove Virginija Vitkiene ir programos vadove Ana Kočegarova-Maj. Tuomet buvau dar tik pradėjęs filmuoti ir labai naivus, kartu ir drąsus“, — juokiasi vaizdo menininkas Marius Paplauskas, taip pat filmavęs projekto ištakas. Iš viso jam pavyko sukaupti apie 10 TB medžiagos, tiesa, nemažai jos liko sename, jau „mirusiame“ kompiuteryje.
Teodoras Biliūnas savo „Kaunas 2022“ atskaitos tašku laiko EKS titulo laimėjimo dieną – 2017 m. kovo 29 d., kai fotografavo sprendimo laukimą ir džiugesio akimirkas Rotušės aikštėje. Fotografas bendradarbiauja su naujienų tarnyba BNS, portalais, tad jo darbo grafike EKS renginiai mirgėjo ir likusius beveik šešerius metus. Būtent jo nuotraukas iš tokių įvykių, kaip „Fluxus“ vardo suteikimas Kauno oro uostui, naujienų portalų vartytojai išvysdavo pirmiausiai, neretai tiems įvykiams dar net nesibaigus. „Kaip visa tai apskaičiuoti – renginiais, kadrais ar kilometrais, aš neįsivaizduoju, tiesiog ta buvo nuolatinė mano kasdienio darbo dalis“, – juokiasi fotografas.
„500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų“, – įspūdingą asmeninę statistiką beria Martynas Plepys, su fotoaparatu „Kaunas 2022“ kvietimu darbavęsis nuo 2018 metų. Beje, viena pirmųjų jo užduočių buvo sukurti tuometinio „Žalgirio“ trenerio Šarūno Jasikevičiaus portretą. Legendinis kaunietis reagavo taip: „Mano nuotraukos reikia? Juk pilnas internetas mano nuotraukų“, visgi galiausiai neatsisakė papozuoti ir Martynui.
Gražvydas Jovaiša prie vaizdo burtininkų komandos prisijungė vėliausiai – 2022 m. gegužę, vykstant antrajam šiuolaikinio Kauno trilogijos veiksmui „Santaka“. Krikštas buvo rimtas: „Vos tik grįžęs po atostogų iš Graikijos, papuoliau į lietuviškąjį gegužės dušą. Lijo be jokios prošvaistės visą dieną, o reikėjo fotografuoti apie 14 valandų.“ Per pusmetį Gražvydas aplankė apie 100 skirtingų renginių ir įvykių, užfiksavo per 140 tūkst. kadrų: „Šimtai kilometrų, tūkstančiai žingsniukų. Įsiminė viena diena fotografuojant „Smaragdo kelio“ objektus, teko apkeliauti praktiškai visą Kauno rajoną, pažinti niekad nelankytus miestelius ir apylinkes.“
Chemija tarp kūrėjų ir stebėtojų
„Įprastai renginiuose svarbiausi yra atlikėjai, pranešėjai ir pan., bet dirbant su „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, ypač prasidėjus pandemijai ir fotografuojant projektą „Kultūra į kiemus“, supratau, kad man smagiausia pagauti laimingus, besimėgaujančius dalyvius, ir tai tapo labai svarbiu akcentu mano darbuose“, – teigia Martynas.
„Reportažą iš esmės gali sukurti trimis kadrais – stambiu planu, bendru vaizdu ir kokia nors detale“, – paklaustas, ką įdomiau fotografuoti, atlikėjus ar žiūrovus, neslepia Teodoras. Jam muzikos grupių koncertuose, kurių EKS programoje teko aplankyti itin daug, aktualu fiksuoti bendrą renginio nuotaiką, įsijautusią publiką, kuri ir sukuria reportažo atmosferą. „Net ir vienas puikiai nusiteikęs žiūrovas, užfiksuotas stambiu planu, gali atstoti visą minią.“
„Man taip pat svarbesnis žiūrovas. Aišku, atlikėjų darbas – milžiniškas, bet jie suteikia publikai tą „kažką“, kas virsta labai įdomia emocija“, – svarsto Andrius.
„Ypač įdomu fotografuoti tuos žmones, kurie nepratę pozuoti. Tai ir pajaučiau bendruomenių renginiuose – dažnai tekdavo pakalbinti žiūrovą, prisijaukinti jį, kad atsipalaiduotų prieš objektyvą. Na, o bėgant mėnesiams, pastebėjau, jog žmonėms, kuriuos fotografavau nebe pirmą kartą, ypač senjorams pavykdavo vis greičiau atsipalaiduoti, patys paprašydavo juos įamžinti, būdavo labai miela“, – prisimena Gražvydas. Jam ne mažiau įdomu buvo ir fotografuoti svarbesnių „Kaunas 2022“ svečių portretus, su šiomis asmenybėmis susipažinti.
„O man prasmingiausia, kai galiu užfiksuoti atlikėjo ir žiūrovo sąveiką čia ir dabar, kai įvyksta vadinamoji chemija. Kažko tokių momentų ieškodamas galbūt netenku, bet verta“, – atskleidžia vaizdo klipus kuriantis Marius. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad per šiuos keletą metų žmonės, dalyvaujantys kultūros renginiuose, pasikeitė, tapo laisvesni, labiau įsitraukiantys. „Tiesa, nesu tikras, ar šis pokytis įvyko juose, ar manyje. Pats kamerų nemėgstu, tad suprantu, kad ir kiti gali nebūti patenkinti, kai prieinu arti, bet tai juk kenkia kadrų kokybei. Visgi pats išmokau žmones prisijaukinti, o jie, atrodo, priprato.“
Iššūkiai, likę už kadro
Visi kalbinti pašnekovai kaip didžiausius, sudėtingiausius darbus įvardino pagrindinius „Kaunas 2022“ renginius – „Sukilimą“, „Santaką“, „Sutartį“, taip pat – jau tradicinį „Fluxus festivalį“. „Kai tiek veiksmo, sunku apsispręsti, į kurią pusę bėgti ir ką svarbiau įamžinti“, – svarsto Martynas, o kolegos prideda, kad daug įtakos tokiuose renginiuose turi ir oras. „Nors tada nedirbau, turiu pasakyti, kad buvo labai smagu „Kaunas 2022“ uždarymą šiltai ir komfortiškai stebėti arenos viduje“, – kvatoja Teodoras.
„Labiausiai kūrybiškumą ir improvizaciją ugdė „ConTempo“ festivalis“, – teigia Martynas. Jis prisimena, kad vienas režisierius prašė spausti mygtuką, tik tuo metu, kai atlikėjas kala vinį, jog fotografavimo garsas netrikdytų žiūrovų: „Tokie ir panašūs prašymai versdavo gerai pagalvoti, kaip sukurti įdomią istoriją esamoje situacijoje, ir tai buvo smagūs iššūkiai.“
Nors geriausiai kaip „dronistas“ iš pašnekovų kompanijos žinomas Andrius, kadrų iš paukščio skrydžio teko „pagaudyti“ ir Martynui. „Prisimenu pavojingesnį nutikimą, kai filmuojant vieną iš scenų filmui „Kaunas – viena didelė Europos scena“ prie Mykolo Žilinsko galerijos netikėtai pasirodė trys pareigūnai ir pradėjo aiškintis, kas su dronu įskrido į karinę teritoriją ir ką fiksavo, mano laimei, tai buvo kolegų dronas, bet viskas aiškinimas ir įspėjimai, kas gresia truko virš 30 minučių“, – juokiasi jis.
Marius, kartu su kolega Martynu apkeliavęs galybę kiemų karantino metu, prisimena, kad tuomet nepavykdavo išvengti ir gana kurioziškų situacijų – kai jiedu prieidavo pasitarti, renginį stebintys pareigūnai bemat liepdavo atsitraukti per saugų atstumą.
Įsiminusiu „krikštu“ dalinasi ir Gražvydas. „Pirmosios darbo su „Kaunas 2022“ dienos metu fotografavau renginį „Švęskime upę“, kurio metu kauniečiai plaukė Nemunu ir Nerimi įvairiomis, net savadarbėmis vandens transporto priemonėmis. Nuo Panemunės paplūdimio iki Žemųjų Šančių paplūdimio plaukėme didelėje rankų darbo kanojoje, talpinančioje apie 20 žmonių, kanoja plaukė ir muzikantai. Gyva muzika, gera nuotaika, irkluotojai irkluoja, aš fotografuoju, viskas atrodo tiesiog nuostabu, tačiau už kelių šimtų metrų mūsų laukia Panemunės tiltas ir jo kolonos! Staiga pasigirdo riksmai, atsisukęs pamačiau, kad mūsų medinis laivas tuoj trenksis į koloną. Maniau, apvirsime, mintyse jau dėliojosi gelbėjimo planas… pasigirdo „bum“, buvo daug streso, nes atrodė, jog valtis lūžo pusiau, bet užteko laiko pasiekti krantą ir netgi visiems išlikti sausiems!“
Asmeniniai atradimai
„Labai įsiminė darbas su „Atminties biuru“ – filmuodavome litvakus, klausydavomės jų gyvenimo istorijų. Jos neretai buvo sukrečiančios, pokalbiai – ilgi, pašnekovai – vyresnio amžiaus. Jau vėliau supratau, kad galimybė tapti šių pasakojimų liudininku, prisiliesti prie tų žmonių buvo prasminga“, – pasakoja Marius, kaip operatorius per kelerius metus užfiksavęs ne tik dešimtis renginių, bet ir daug pokalbių su įvairiausiais žmonėmis.
Marius mini ir „ConTempo“, festivalį, kurį filmavo nuo pirmos dienos, ir kuris jam suteikė visišką kūrybinę laisvę. Juk kaunietis pirmiau gyvenime tapo šokėju, ir tik po to – vaizdo menininku, tad toks festivalio išskyrimas iš visos „Kaunas 2022“ programos skamba visiškai natūraliai. Pašnekovas svarsto, kad su kamera juk taip pat šokama – be to, viskas, ką filmuoji, yra judesys: „Taip, filmuodamas šokį gerai žinau, ką pabrėžti, ką geriau išimti, bet visų pirma šis menas man suteikė galimybę filmuoti ir visus kitus judančius vaizdus.“
„Man mieliausi buvo jaukumu spinduliuojantys renginiai, įvairios bendruomenių šventės. Labai įstrigo Jurgos Šeduikytės koncertas Aleksoto mikrorajone — nepaisant lietaus, susirinko gausybė gyventojų, kas balkonuose, kas ant pievutės, atrodo, net gyvūnai stebėdavo koncertus. Būtų galima padaryti atskirą augintinių albumą“, – šypsosi Gražvydas. Jis tarp asmeniškai įsiminusių renginių mini „Kūjelių“ koncertą Panemunėje, Vytauto V. Landsbergio dainuojamosios poezijos vakarą fotografo gimtuosiuose Šančiuose ir daug šiuolaikinio šokio pasirodymų.
„Man labai patiko Kauno rajono įtraukimas į programą. Manau, mieste sėkmingą renginį suorganizuoti gana paprasta, bet rajone, kur bendruomenės uždaresnės, gali kilti iššūkių. Nemažai fotografavau „Šiuolaikinių seniūnijų“ programai, pavyzdžiui, didelį įspūdį paliko Lapės, kur dirbtuvėse žmonės gamino krėslus. Atrodė, kad visi įsitraukė – tai net stebino“, – prisimena Andrius.
Teodoras tuo tarpu teigia, kad jam didžiausią įspūdį paliko visus metus vykusi litvako iš PAR Williamo Kentridge’o paroda. „Sakyčiau, ji buvo stipresnė už visas kitas kartu sudėjus“, – meno poveikį bando nupasakoti senas renginių vilkas. Dar Teodoras išskiria ypatingai paveikią Jenny Kagan parodą „Iš tamsos“ – ji, kauniečio teigimu, tikrai galėjo trukti ilgiau, kad pasiektų kuo daugiau žmonių. O koks įspūdingiausias žmogus, kurio portretą teko sukurti? „Mane sunku nustebinti, bet turiu pasakyti, kad įdomu buvo dirbti su Yoko Ono kuratoriumi Jonu Hendricksu, rengusiu parodą Kauno paveikslų galerijoje – teko ilgai viską derinti, mums buvo skirtos tik 7 minutės, bet jis buvo paklusnus pozuotojas“, – juokiasi vyras.
„Visos programos buvo labai įdomios, dalyvavimas jų veiklose praplėtė mano asmeninį akiratį, tačiau daugiausiai sentimentų pasiliko po „Fluxus Labas!“ bendruomenių renginių. Juose netgi užsibūdavau ilgiau nei planuota ir visada išvykdavau su plačia šypsena. Taip pat negaliu nepaminėti jaunimo renginių. Vienas iš jų – „Audros“ festivalis, kurio pasirinkau nefotografuoti, jog galėčiau sudalyvauti, kaip paprastas dalyvis“, – receptu, kaip suderinti darbą ir pomėgius, dalinasi Gražvydas.
„Kaunas 2022“ komandai daugiau buvau žinomas kaip architektūros fotografas, nes tuo metu intensyviai fotografavau Kauno modernizmą, ši sritis buvo mano arkliukas, kaip ir parodos, instaliacijos, tad užsakymų iš programų „Modernizmas ateičiai“ ir „Dizainas laimei“ programų labai laukdavau“, – jau būtuoju laiku apie „Kaunas 2022“ patirtį kalba Martynas.
„Jei reikėtų išskirtį renginį, kuris darbo prasme buvo vienas sunkiausių, bet kartu ir magiškiausias, tai – Kauno rajone vykęs Roberto Magro spektaklis „Vizijos“, – prisimena fotografas, – „Miškas, naktis, stiprus lietus, dėl kurio akrobatai svarstė net atšaukti pasirodymą, rūkas, garas, kylantis nuo atlikėjų kostiumų... ir aš, su botais ir lietpalčiu. Vienoje rankoje skėtis, kitoje fotoaparatas. Buvo nuostabus pasirodymas, o ir aš pats džiaugiausi įamžintais kadrais“, – šį pasakojimą, papildantį per šešerius metus tūkstančius savo ir kolegų užfiksuotų akimirkų, baigia Martynas.
Su „Kaunas 2022“ kūrę menininkai: stipresni ir atviresni kaip kūrėjai, didesni kaip žmonės
Per penkerius projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus įvyko tūkstančiai renginių, kuriuos kūrė ir įgyvendino įvairiausių sričių kultūros kūrėjai ir menininkai iš viso pasaulio. Kauną antraisiais savo namais jau laiko Europos, Japonijos, JAV, Pietų Afrikos, Izraelio, ir kitų šalių talentai. Visgi didžiąją dalį renginių – 70 proc. – Kaunui kūrė ir įgyvendino Lietuvos menininkai.
Prie asmeninių įžvalgų nepagailėjusių kauniečių – šokėjo ir choreografo Mariaus Pinigio ir kompozitorės Zitos Bružaitės – prisijungė ir savo įspūdžiais apie praėjusius metus bei išmoktomis pamokomis pasidalinti sutiko ir Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Jenny Kagan, kurios tėvai, kauniečiai žydai, pabėgo iš geto ir išgyveno Holokaustą.
Marius Pinigis: nesustoti žaisti miestą
Šiuolaikinio šokio šokėjas, choreografas, pedagogas, vienas trupės „Nuepiko“ įkūrėjų Marius Pinigis su projektu „Kaunas 2022“ buvo nuo pat jo užuomazgų, tad jo santykis su šiuo kultūros fenomenu itin gilus. Dar 2016 m. vasarą kaunietis, kaip jaunasis menininkas, buvo pakviestas su miesto delegacija vykti į Kultūros ministeriją pristatyti pagrindinės EKS idėjos ir vertybių. „Per tuos metus užaugau“, – neslepia M. Pinigis. Auksinio scenos kryžiaus laureatas šypsosi, kad buvo nuostabu per programos uždarymo renginį „Sutartis“ ištirpti šokėjų minioje tarp kitų atlikėjų ir pasimėgauti stovinčių žiūrovų ovacijomis: „Tai, kad tiek žmonių susirinko pažiūrėti kultūros, o ne sporto, yra didelis kultūros sostinės projekto laimėjimas.“
„Išmokau dirbti su didelėmis žmonių grupėmis, išmokau jų klausyti įsiklausyti į kiekvieno poreikius – taip pat nebijoti būti drąsiam ir siūlyti naujas idėjas“, – asmenines patirtis vardina šokėjas. Jis teigia tapęs lankstesnis – tai, be abejo, padiktavo ir pandemija. Simboliška, kad būtent Marius tapo pirmuoju menininku, atidariusiu pasaulyje Kauną išgarsinusį projektą „Kultūra į kiemus“, praskaidrinusį ne tik karantine uždarytus tūkstančius žiūrovų, bet ir be auditorijų likusius atlikėjus. Kaunietis dalyvavo ir daugelyje kitų programos „Kultūra į kiemus“ pasirodymų, taip pat vedė dirbtuves ir kitaip įsitraukė į Kauno rajonui skirtą programą „Šiuolaikinės seniūnijos“. „Išmokome, kad miestas nėra homogeniškas – jis labai įvairus ir talpina įvairiausias bendruomenes, kurios turi savo poreikių, lūkesčių ir stiprybių. Bendruomenės per šiuos keletą metų tikrai sužydėjo ir praturtėjo“, – pastebi pašnekovas.
M. Pinigis „Kaunas 2022“ programą gerai pažino ir iš žiūrovo pusės, spėjo sudalyvauti tradiciniais tapusiuose Laimės dienos renginiuose, „Fluxus“ festivalyje. Dviejų sūnų tėtis pasinaudojo proga perduoti linkėjimus Kauno mito programos vystytojui, Kauno Žvėries krikštatėviui Ryčiui Zemkauskui: „Šiuolaikinio Kauno mitas veiksmingas ir žaismingas, jis kuria šiltą santykį su aplinka, primena, kad turime nesustoti žaisti miestą, o kūryba gali ištikti visur, tiesiog kasdienybėje.“
M. Pinigis nuo pirmųjų dienų buvo ir oficialus „Kaunas 2022“ ambasadorius, tad žinią apie programą ir Kauną kaip šiuolaikinį, europietišką miestą skleidė kelionių po Lietuvą ir užsienį metu. Pavyzdžiui, viešnagė Lvive, programos „Modernizmas ateičiai“ rezidencija, išaugo į artimą pažintį su šio Ukrainos miesto šokėjų bendruomene. Glaudūs santykiai naują prasmę įgavo prasidėjus aktyviems Rusijos karo veiksmams šioje šalyje. „Ieškome galimybių šokėjus pasikviesti pas mus, o ir patys laukiame, kai galėsime skristi į Ukrainą kurti naujų projektų.“ Taigi šokėjui ir choreografui „Kaunas 2022“ – tai nauji asmeniniai įgūdžiai, kontaktai, kontekstai, draugystės ir terpės, kuriose galima dirbti: „Belieka tikėtis, kad sprendimų priėmėjai įvertins komandos įdirbį kalbant apie vis dar trūkstamas erdves Kaune profesionaliam menui.“
Jenny Kagan – apie svarbiausią žiūrovų atsaką
Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“ tapo vienu pagrindinių įvykių daugiakultūrę miesto atmintį sužadinusioje „Kaunas 2022“ programoje „Atminties biuras“, o ir visame 2022-ųjų kalendoriuje. Teatrališkai, vaiskiai ir nesmerkiančiai skaudžiausius savo šeimos istorijos tarpsnius, įskaitant įkalinimą Kauno gete ir senelio, garsaus tarpukario verslininko, mirtį „Lietūkio“ garažo žudynėse, menininkė pateikė patyriminėje ekspozicijoje. Ji gausiai lankyta visus tris mėnesius, kai veikė nenaudojamame pastate Gimnazijos g. 4.
„Pribloškė entuziazmas ir atvirumas, su kuriais darbus priėmė Kauno bendruomenė. Tikėjausi įvairių reakcijų, įskaitant pasipriešinimą ar net priešiškumą, tačiau nieko panašaus nepastebėjau. Jaučiau smalsumą, liūdesį, norą mokytis, poreikį užmegzti ryšį ir skatinantį troškimą atskleisti paslėptas istorijas. Tai mane labai nustebino. Per laiką iki parodos atidarymo šį rugpjūtį spėjau pamilti Kauno žmones, su kuriais dirbau, bet įsivaizdavau, kad jie yra išimtis. Kai „Iš tamsos“ buvo atidaryta, atradau, kad žmogiškoji šiluma ir inteligencija, su kuo susidūriau „Kaunas 2022“ komandoje, gyvuoja ir už biuro durų, plačiojoje bendruomenėje“, – teigia menininkė, kuriai viena didžiųjų „Kaunas 2022“ parodų buvo ir jautrus asmeninis išgyvenimas.
Paskutinįjį parodos savaitgalį, minėdama savo gimtadienį, kuris sutampa su Didžiosios akcijos Kauno gete metinėmis, Jenny Kagan bendravo su visais to panorėjusiais į pastatą Gimnazijos g. 4 užsukusiais lankytojais. Ką reikšmingiausio tądien išgirdo? „Neįmanoma trumpai atsakyti. Sulaukiau šimtų reakcijų. Mane ypač sujaudino tai, kad daugybė žmonių sugebėjo įžvelgti istorinio pasakojimo ir problemų, su kuriomis susiduriame šiandien, sąsajas. Tai buvo svarbiausias ir labiausiai džiuginantis rezultatas – išsivežti žinojimą, kad praeities baisumai kalba žmonėms apie tai, kaip įveikti šiandienos iššūkius.“
Kompozitorės palikimas gyvuos toliau
Prie didžiausio Kaune įgyvendinto kultūrinio projekto finaliniu jo akordu, baletorija „Sutartis“, prisidėjusi kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė Zita Bružaitė šiemet savo gimtajame mieste įgyvendino ir daugiau kūrybinių idėjų. „Žinia, man reikšmingiausias palikimas bus ką sukūriau ir nuskambėjo. Baletorijos fragmentai jau dabar matau, kad turės daug gyvenimų ir įsikomponuos į atlikėjų programas. Taip pat labai branginu programą „Made in Kaunas“, kurios dėka atgimė bigbyto dainos, kurias atliko Kauno bigbendas ir choras „Vilnius“. Ar galite įsivaizduoti – buvo iš klausos parengtos 7-8-o dešimtmečių populiariausios dainos, parengtos aranžuotės? Tai dainos, kurioms buvo pasiūtas naujas rūbas ir svarbiausia – kad jis išliks, nes bus nuo ko atsispirti“, – prisimena kompozitorė.
Dar viena reikšminga Z. Bružaitės santykio su „Kaunas 2022“ dalis – įsitraukimas rengiant parodą „1972: pramušti sieną“, kurios kuratorė ir idėjinė vedlė buvo prof. dr. Rasa Žukienė. „Dirbant su parodos muzikine dalimi teko išgirsti tiek praėjusio laiko istorijų, prisiliesti prie muzikinių įvykių artefaktų. Visi, kas įsitraukėme supratome, kokie nepažinti būtojo laiko klodai slypi ir gyvena tarp mūsų“, – įsitikinusi Z. Bružaitė. Ji dalinasi ir asmeniniais „palikimais“, kuriuos teko patirti, pamatyti, išgirsti: „Spektakliai, koncertai, festivaliai, parodos, susitikimai, istorijos, fluxizmai... Visa, kas matyta, girdėta, buvo paveiku ir jei rasis bendraminčių, su kuriais galima apie tai kalbėtis, jei pasiliks sukurtų reiškinių kūniški pavidalai – tai ir bus mūsų miesto ir mūsų pačių palikimas.“
Paprašyta įvertinti, ką „Sutarties“ procese išmoko apie save, Z. Bružaitė teigė, kad itin vertingos pamokos susijusios su planavimu, veiksmų numatymu į priekį ir disciplinuotu laiko organizavimo. „Kodėl tai svarbu? Baletorijoje dalyvavo daug skirtingų dalyvių. Tai nebuvo vienas ar keli kolektyvai, o jų būta daug ir iš įvairių vietų ar miestų: choras, šokėjai, solistai, orkestrai, ansambliai. O kur dar kūrybinė bei techninė, gamybinė ar adminstruojanti renginį „Kaunas 2022“ komanda. Be to, šiame projekte jungėsi ne tik skirtingi miestai, kolektyvai, bet ir profesionalai, studentai, moksleiviai, vadinasi svarbu buvo teisingai įvertinti visų tempus bei galimybes. Tai labai svarbios pamokos, ypač rengiant tokį mega projektą. Kita reikšminga pamoka susijusi su žmonėmis. Jų įvairovė ir įsitraukimas dar ir dabar man atrodo kaip stebuklas“, – dar šviežiais įspūdžiais dalinasi kūrėja. Jai nenusakomą jausmą paliko ir finaliniai „Sutarties“ akordai, kuomet pabaigoje, be jokio susitarimo ar repeticijos įsižiebė žiūrovų telefonų švieselės: „Kaunas 2022“ siekiamybė buvo bendruomeniškumas, vienybė veikiant kartu – tai šis „susijungimas“ buvo lyg visų metų ataskaita.“
2022 bučinius įamžinęs menininkas R. Ščerbauskas: fotografas yra savotiškas režisierius
2022 bučiniai pasklidę po visą Lietuvą, Europą ir net kitus žemynus – taip atrodo fotografo Remio Ščerbausko meninio projekto rezultatas, kuriuo „Kaunas 2022“ komanda atsisveikina su Kultūros sostinės titulo metais.
„Kaunas 2022“ biuro langai, tikriausiai, yra labiausiai išbučiuotas stiklas visoje Europoje“, – juokiasi gatvės fotografu save įvardijantis menininkas Remis Ščerbauskas. Anot jo, įgyvendinti unikalų projektą lengva nebuvo – viską apsunkino ne tik pandemija, bet ir tai, kad kartais praeiviai pristigdavo drąsos. Visgi daugybės žmonių dėka, projektas pavyko, o jo rezultatą šiandien galima išvysti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ar net Izraelyje. Apie fotografiją, bučinių projektą ir Kauną – pokalbyje su R. Ščerbausku.
Remi, kaip ir kodėl pradėjote fotografuoti, kodėl pasirinkote fotografo kelią?
Fotografija pas mane atkeliavo per vinilinių plokštelių, muzikos diskų, katalogų viršelius. Sykį vartydamas iš JAV atsiųstą knygą susipažinau su gatvės fotografija. Tada dar gerai nesupratau šio žanro, tačiau mane patraukė tai, kad nuotraukos buvo nesurežisuotos, momentai – natūralūs ir tikri, be pozavimo. Laikui bėgant, gatvės fotografijos žanro idėja vis sugrįždavo – galvojau, kaip pagauti subjektą jam nepozuojant.
Tiesa, pradžioje fotografavau portretus, norėjau suprasti žmogų, kurti su juo santykį, nes tai portretinėje fotografijoje labai svarbu. Čia reikia pralaužti barjerą tarp fotografo ir fotografuojamo žmogaus, nesusvetimėti, jausti empatiją. Tai – savotiškas pasitikėjimas, kuriam reikia apšilimo bei priartėjimo.
Iš portretinės į gatvės fotografiją perėjau ieškodamas natūralumo. Gatvėje žmonės dažnai net nesuvokia, kad yra fotografuojami, todėl gali užfiksuoti ką nors nepakartojamo ir ypatingo. Tai atveria platesnes galimybes, nes fotografas yra nematomas.
Būdamas gatvės fotografu tampi savotišku situacijos režisieriumi – būtent fotografas nusprendžia, kada paspausti mygtuką. Tinkamas momentas taip lengvai neateina, tad tenka jo ieškoti.
Lietuvoje ir Europoje vis plačiau sklinda jūsų Kaune įamžinti bučiniai. Ar galite plačiau papasakoti apie šį projektą? Kaip kilo jo idėja ir kaip sekėsi ją įgyvendinti?
Pirmą kartą bučinių idėją išbandžiau viename Olandijoje vykusiame plenere. Rezultatas man labai patiko, tad ilgai nešiojausi šio projekto idėją. Kaunui tapus Europos kultūros sostine, projektą pasiūlau „Kaunas 2022“ komandai – pats esu kaunietis ir man pasirodė įdomu įtraukti žmones ne tik į meninį, bet ir socialinį vyksmą.
Bučinys – labai intymus gestas. Maniau, kad per trumpą laiką prikalbinti žmones jį padovanoti bus labai sunki užduotis. Ir neklydau. Prasidėjo Covid pandemija, žmonės bijojo užsikrėsti, buvo momentų, kai fotografuoti tapo neįmanoma. Nors užtikrinome saugumą – valėme langą, naudojome dezinfekuojančius skysčius, o visa fotosesija vyko lauke, tačiau žmonėms tai vis tiek kėlė šiokią tokią baimę.
Esu dėkingas savanoriams, padėjusiems projektą įgyvendinti. Jiems teko sunki užduotis pristatyti projektą praeiviams, patraukti jų dėmesį, prikalbinti žmones nusiųsti bučinį ir savo palinkėjimą Europai. Tai pareikalavo labai daug resursų.
Kokių reakcijų sulaukėte? Kaip vyko pats fotografavimo procesas?
Didžioji dalis fotografijų darytos per „Kaunas 2022“ biuro, esančio Laisvės alėjoje, langus. Tai tikrai yra labiausiai nubučiuotas stiklas visoje Europoje!
Reakcijų buvo įvairių. Dalis žmonių numodavo rankomis, kiti sakydavo, kad neturi laiko. Užsieniečiai fotografuodavosi dažniau, jie tai priimdavo kaip savotišką žaidimą, o vietiniams ši idėja skambėjo įtartinai. Kartais galvodavau, kad teks tiesiog nuleisti rankas. Visgi tie, kurie nusifotografuoti išdrįsdavo, labai džiaugdavosi rezultatu, ragindavo ir kitus.
Neseniai nusifotografavusiųjų jūsų projekte klausėme, kokiam žmogui, kultūriniam reiškiniui ar idėjai jie nusiųstų savo bučinį. Išgirdome įvairiausių atsakymų. Šį kartą labai įdomu sužinoti, kam bučinį nusiųstumėte jūs, projekto autorius?
Manau, kad bučinys – intymumo, saugumo, pasitikėjimo simbolis, kuris negali būti padalintas bet kada. Aš savo bučinį nusiųsčiau tiems žmonėms, kurie padėjo įgyvendinti šią idėją – jų drąsa ir buvo pagrindinis projekto akcentas. Jie padovanojo emociją, kuri, visi suprantame, yra intymi, ja pasidalinti tikrai nelengva. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad barjeras būtų nugriautas. Tad fotosesijos dalyvių bučinius nusiųsčiau atgal, be jūsų projektas tikrai nebūtų įvykęs!
Kaip suprantu, daugiausiai fotografuojate Kaune, jau daug metų įamžinate šį miestą, jo pokyčius. Per dešimtmetį, jūsų akimis – kaip ir kuo Kaunas, kauniečiai pasikeitė?
Per dešimtmetį Kaunas pasidarė ne vieną „plastinę operaciją“ ar pavyko? Tegul atsako „chirurgai“. Aš prie naujo veido dar nepripratau.
Laikas atsisveikino ir su miesto personažais kuriuos visada sutikdavau fotografuodamas miesto centre. Nesitikėjau, kad per tokį trumpą dešimties metų laikotarpį daugelis užfiksuotų Kauno miesto gyvenimo akimirkų taps istorija ir egzistuos tik fotografijose.
Europos Kultūros sostinės metai Kaune baigiasi – ko palinkėtumėte savo gimtajam miestui ir jo žmonėms?
Norėčiau, kad Kaunas rastų jėgų plėstis, įsileistų naujas idėjas. Nors miestas, man atrodo, jau yra daug atviresnis, bet vis dar norėčiau jo labiau tarptautinio, su daugiau projektų ir erdvių menui pasireikšti. O gal tiesiog pasakysiu taip – norėčiau, kad Europos kultūros sostinės idėjos būtų ilgalaikės.
Daugiau apie bučinių projektą bei visą fotogaleriją galite rasti čia. https://kaunas2022.eu/buckiai/
„Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė: visi gyvenome aukštesne pavara
„Norėjome pamatyti, ką galime, kai turime visas sąlygas. Turint svajonę, gali pasiekti labai daug“, – sako Virginija Vitkienė, Kaune vadovavusi Europos kultūros sostinei. 2022-iesiems baigiantis, ji teigia išgyvenusi šventę ir įveikusi dešimtmetį trukusią kelio atkarpą.
Daugiau nei 3 tūkstančiai renginių, virš 2 milijonų žiūrovų ir lankytojų per visą projekto laikotarpį. Trečdaliu išaugę muziejų ir galerijų apsilankymų skaičiai, priešpandeminius rodiklius pasiekęs turistų iš užsienio skaičius, išskirtinis užsienio šalių televizijų dėmesys, pasaulinio lygio parodos – pasak V. Vitkienės, kultūrinis gyvenimas Kaune buvo pasiekęs Niujorko ar Berlyno standartus.
Ji mano, kad per kelerius metus kauniečiai įgijo smalsumo, užaugo jų poreikis kokybiškiems kultūros ir meno renginiams. Jau seniai nebemanome, jog gyvename provincijoje.
„Jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus... Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko“, – mano „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė V. Vitkienė.
Apie tai, kas išliks metams pasibaigus, kokią dovaną Kaunui įteikė „Kaunas 2022“ komanda, ir ko pavyko jai pasiekti – interviu žemiau.
– Europos kultūros sostinės programa oficialiai uždaryta, link pabaigos artėja ir 2022-ieji. Kaip jaučiatės?
– Jaučiu tuštumą pilnatvėje. Gavome tiek daug grįžtamojo ryšio – žmonės iš šalies sako, kad nuveiktas milžiniškas darbas, pokyčiai įsibėgėja. Vis dėlto, atėjo tas momentas, kai reikia atsisveikinti su komandos nariais. Vieni kitiems linkime tęsti, ką pradėjome, verkiame ant vienas kito peties. Turbūt panašiai tėvai jaučiasi išleisdami vaikus į gyvenimą.
– Psichologai tokią būseną vadina tuščio lizdo sindromu.
– Galbūt taip ir yra. Bet kartu – ir labai didelė laimė ir pasididžiavimas tuo, ko pasiekėme.
– Kuo labiausiai didžiuojatės ir džiaugiatės?
– Vienas iš mūsų tikslų buvo paskatinti vietos kultūros įstaigų vystymąsi. Šis pokytis man matosi labai ryškiai – didžioji Kauno kultūros įstaigų dalis patyrė didžiulį proveržį tarptautiškumo srityje. Tikiu, nė viena iš jų nebenorės grįžti į ankstesnį būvį.
Pavyzdžiui, Nacionalinis Kauno dramos teatras iki tol neturėjęs jokių ko-produkcijų (tokie pastatymai, kuriuos kuria kelios įstaigos) per metus sukūrė penkis tarptautinius spektaklius. Tai ir „Dorianas“, kartu su Vokietijos D’haus teatru Diuseldorfe, „Veidas“ su Ešo miesto teatru Liuksemburge, „Babelio bokštas“, kurį statė net penkių šalių kūrybinė grupė, ir kiti. Šie spektakliai rodomi keliose Europos scenose.
Nors visi kultūros sektoriaus darbuotojai labai pavargę, visi jaučiasi dabar kitaip negu prieš kelerius metus. Žinoma, dar prireiks laiko, kad „susigulėtų“ visi įspūdžiai.
– Jau trečią kartą jus kalbinu metų pabaigoje. Užpernai sakėte, kad jaučiatės taip, lyg darytumėte gilų įtūpstą, pernai šiuo metu jums viskas jau buvo prasidėję. Na, o šiemet gyvenate atsisveikinimo nuotaikomis. Kelerių metų kelionę baigiate?
– Man, asmeniškai, baigiasi tai, kas vyko dešimtmetį. Kartu su komanda baigiame prieš septynerius metus pradėtus darbus. Toje septynerius metus trukusioje kelionėje 2022-ieji man buvo patys lengviausi. Viskas vyko taip sklandžiai ir profesionaliai, kokybiškai.
Stengiausi šiuos metus švęsti – dalyvauti visur kur galiu. Į spektaklius, parodas eidavau po keletą kartų. Esu daug kur keliavusi, aplankiusi daugybę muziejų, galerijų ir teatrų. Tiek visko turėti Kaune yra fantastiška patirtis – jaučiausi, lyg gyvenčiau Niujorke ar Berlyne.
– Programą žinote turbūt geriau nei kas nors kitas. Vis dėlto, planuoti ir patirti – ne tas pats. Gal buvo kas jus pačią nustebino?
– Mane labiausiai sukrėtė Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Aš žinojau, kad Jenny labai nuoširdžiai, asmeniškai dirba prie tos parodos, buvau mačiusi jos mažosios versijos katalogą ir nuotraukų, kai paroda buvo surengta Anglijoje. Jenny šeimos istoriją žinojau nuo 2017 metų, kai ji pradėjo dalyvauti Kauno bienalėje. Mes visi žinojome, kad Jenny tėvai išsigelbėjo iš Kauno geto, buvo lietuvių paslėpti, maitinti 9 mėnesius, išsaugoti paslaptyje ir išgyvenę. Vis dėlto, tai, kad jos senelis buvo „Lietūkio“ garažo auka, Jenny pasakė mums tik prieš pat „Iš tamsos“ atidarymą šiemet.
Mūsų Atminties biuro programa skirta atminčiai atgaivinti, tiesai ir nepagražintiems pokalbiams apie tai, kas įvyko Kaune 1941-asiais, ypač tą birželio 26-ąją, kai lietuviai taip žiauriai susidorojo su žydais, paskatinti. Juk kai įvyko „Lietūkio“ garažo tragedija Kaune net nacių nebuvo! Vis dėlto, menininkė visus penkerius metus šios savo šeimos istorijos detalės neatskleidė. Galbūt nenorėjo, kad mes pajustume kaltinimą, priekaištus.
– Apsilankymas „Iš tamsos“ man taip pat buvo sukrečianti patirtis. Ta paroda-instaliacija atskleidė tiek daug prasmės sluoksnių – galvojau ne tik apie tragišką žydų likimą antrojo pasaulinio karo metais, bet ir apie šiandien vykstantį karą Ukrainoje, apie žmonių pasirinkimus tokiose situacijose ir viltį ten, kur jos nėra.
– Jenny, kuri yra šviesų menininkė pagal išsilavinimą, ši paroda tapo milžinišku karjeros šuoliu. Su šiuo kūriniu ji patenka į pasaulio meno kūrėjų elitą. Mano supratimu, tai buvo geriausia, ką turėjome Kaune. Ir nors paroda šiandien yra išmontuota, ji lieka čia – ieškome galimybių kur šią ekspoziciją galėtume įkurdinti nuolatos. Tiesa, procesas užtruks, nes parodai reikia didelių erdvių, kurių trūksta visiems.
– Nors ilgalaikį Europos kultūros sostinės metų poveikį nustatyti dar anksti, kai kurie skaičiai jau skelbiami. Pavyzdžiui, per penkerius metus programai įgyvendinti išleisti 26 milijonai eurų. Tai daug ar mažai?
– Galvoju, kad Lietuvai tai yra daug ir esu labai dėkinga visiems finansuotojams. Kita vertus, tai – tiek pat, kiek Vilnius turėjo 2009-aisiais, ir, jei turėsime omenyje visas per trylika metų vykusias infliacijas, galima sakyti, kad mes turėjome mažiau nei Vilnius. Ir daugiau negu dvigubai mažiau negu šiemetinė Europos kultūros sostinė Ešas. Šio, 30 tūkstančių gyventojų turinčio Liuksemburgo miesto, vien programos biudžetą sudarė 67 milijonai eurų.
Beje, Eše lankiausi šį rudenį. Nors programa – gili, įtrauki – mane sužavėjo, gaila, kad ji nesulaukė didelio visuomenės dėmesio. Pasaulinio lygio parodose lankytojų buvo labai negausiai. Man tai tik patvirtino, kokia teisinga buvo mūsų strategija pasirengimo metais įtraukti bendruomenes. Mūsų muziejininkai, galeristai teigia, jog šiemet, lyginant su ankstesniais metais, žiūrovų sulaukta trigubai, keturgubai daugiau. Žinoma, mūsų miestas gerokai didesnis – turime 300 tūkstančių gyventojų.
Lyginant su kitomis Europos kultūros sostinėmis, 26 milijonai yra vidutiniška suma – nei per didelė, nei per maža. Vis dėlto, jei kalbėtume skaičiais, mes už tuos pinigus padarėme labai daug – įvyko virš 3 tūkstančių renginių, o skaičiuojant su parengiamosiomis veiklomis, įvairiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis jų susidaro virš 7 tūkstančių.
Kita vertus, jei padalinsime 26 milijonus eurų tiems daugiau nei dviem milijonams žmonių, kurie apsilankė „Kaunas 2022“ renginiuose per pastaruosius kelerius metus, vienam lankytojui tenka 13 eurų. Gana skalsiai turėjome tos kultūros, nemanote? Šiais skaičiais remdamiesi, turime pasiūlymą savivaldybėms, vyriausybėms: kasmet remti kultūrą bent po 2,5 euro per metus gyventojui. Mąstant strategiškai, gerai planuojant, turint tokią sumą galima labai daug nuveikti.
Dar noriu pridurti, jog taip protingai pinigus išleisti buvo įmanoma tik todėl, kad mes labai iš anksto žinojome, kiek kiekvienais metais jų turėsime. Kai 2016-2017 metais savivaldybės ir vyriausybė tvirtino savo dotacijų sumas, mes jau turėjome biudžeto planą iki pat 2022-ųjų. Jis keitėsi labai nežymiai. Iki 2022-ųjų išleidome kone pusę numatytojo biudžeto.
– Vadinasi, apie 14 milijonų liko 2022-iesiems. Atrodo, milžiniškos sumos.
– Turint omenyje, kad mūsų strateginį planą įgyvendino 72 partneriai, kurie pasiūlė daugiau nei 170 projektų, kurių kiekvienas susideda iš keliolikos renginių... Galiausiai, skaičiai kiekvienam projektui lieka labai nedideli, panašūs į eiliniais metais skirtas išlaidas kokiam nors koncertui ar kitam renginiui.
– Vis dėlto, trys didieji „Šiuolaikinio miesto trilogijos“ renginiai buvo tikrai neeiliniai. Esate minėjusi, jog jiems teko 2022-ųjų biudžeto „liūto dalis“. Ar buvo verta?
– Manau, kad tai buvo labai pavykę renginiai – miestui sukūrėme dideles šventes. Tikrai reikalingi tokie masiniai, šimtus tūkstančių žmonių įtraukiantys renginiai. Atidarymas, žinoma, neapsiėjo be iššūkių – dėl pandemijos valdymo reikalavimų sušalome visi lauke, bet žmonių nuotaika nepagedo, ir šventė tęsėsi mieste. Mačiau tiek daug šypsenų – po ilgo kovido laikotarpio žmonės jau buvo išsiilgę bendravimo. Vietoj Kauno dienų įvykęs „Santakos“ renginys atskleidė visiškai naują kokybę, iškėlė kartelę – tokio lygio koncerto ant tekančio vandens dar nebuvome turėję. Na, o baletorija „Sutartis“, manau, pranoko visų – net ir mūsų komandos – lūkesčius. Tai buvo įspūdingas geriausių Lietuvos kūrėjų darbas.
Džiaugiuosi, kad įgyvendinome miesto trilogijos idėją, sugalvotą Ryčio Zemkausko (juk galėjome tiesiog turėti tris atskirus renginius). Mes tikėjomės, kad šis rituališkumas, pasikartojimas leis gyventojams pajusti tam tikrą vienybę su savo miestu. Jeigu ką nors kartu su kitais veiki, jautiesi tarsi įšventintas. Tie, kas dalyvavo nors viename iš didžiųjų renginių, tikiu, jaučiasi lyg nuėję tam tikrą kelią. Pasirašę sutartį su savo miestu.
– O tie du milijonai lankytojų – kiek šis skaičius atitinka jūsų lūkesčius?
– Sunku pasakyti. Mes neturėjome skaičiais išreikšto tikslo, kuris apimtų kelerius metus. Buvo sudėtinga prognozuoti užsienio turistų skaičius. Ir, nors dar nesame jų suskaičiavę iki galo, pagal sumokėtą pagalvės mokestį per pastaruosius 10 mėnesių, turistų skaičiai Kaune yra pasiviję 2019 metų duomenis. Tai – priešpandeminiai rodikliai, kas yra turizmo sektoriaus siekiamybė visose šalyse. Kita vertus, įsipareigojimuose finansuotojams, šiemet buvome išsikėlę uždavinį pasiekti milijoną žmonių. Šį tikslą įgyvendinome su kaupu – pasiekėme 1,2 milijono. Beje, esu tikra, kad turėjome didelį skaičių grįžtančių žiūrovų – vien Viljamo Kentridžo parodoje aš buvau daugiau nei 20 kartų, tikiu, kad tokia esu ne viena. Iki gruodžio mėnesio šią parodą pamatė 37 tūkstančiai lankytojų.
– Pernai minėjote, jog tokie vardai, kaip Marina Abramovič, Joko Ono, Viljamas Kentridžas neišvengiamai leis Kaunui atsidurti Europos kultūros žemėlapyje. Gal jau ten atsiradome? Ar dar per anksti spręsti?
– Labai geras būdas pasimatuoti, kiek plačiai apie mus išgirdo, yra užsienio žiniasklaidos dėmesys. Ypatingai programa domėjosi Vokietijos žurnalistai ir televizijos filmavimo grupės, Kauną filmavo Italijos televizija. Net trys pusvalandžio trukmės laidos, rodomos geriausiu laiku, buvo ne apie mūsų pilis, geriausius restoranus, tradicijas ar kitus turistams įdomius aspektus, bet apie Europos kultūros sostinės programą. Tai – unikalu.
Buvo kalbama apie architektūrą per mūsų programos koncepciją, žavimasi ne tik tuo, jog mes apskritai įtraukėme architektūros temą į Europos kultūros sostinės programą, bet kaip išmoningai išnaudojome tarpukario modernizmo naratyvą – per art deco muziejaus įkūrėjus, per Kultūros sostinės konsjeržus ir svetingumo programą. Buvo pristatyta naujoji Kauno legenda, Atminties biuro programos, pasakojama, kaip mes įtraukėme gyventojus į miesto istorijos pasakojimą. Sulaukėme žurnalistų iš Latvijos, Lenkijos. Kai kurie Kaune lankėsi po kelis kartus.
Užsienio televizijos rodė jaunimo festivalį „Audra“ kaip kokį stebuklą, „Cuture Ukraine“ centrą, Viljamo Kentridžo, kitas parodas. Tai – visiškai naujas tarptautinio matomumo lygis. Kaunas buvo pristatytas ne kaip įprasta turizmo vieta, o kaip kultūros centras. Labai tuo džiaugiamės. To ir siekėme.
– Džiugu girdėti. O kada jau pamatysime ilgalaikius „Kaunas 2022“ įdirbio rezultatus?
– Nors festivalių rengimas nebuvo mūsų tikslas, jie atsirado kaip įrankiai tam tikrų temų plėtotei, nemažai jų planuoja savo tęstinumą jau nuo kitų metų. Istorijų festivalį priglobia Kauno miesto muziejus, „Fluxus“ festivalis lieka Kauno menininkų namams. „ConTempo“ jau turėjo savo įstaigą; jo vadovė Gintarė Masteikaitė tikrai ieškos galimybių tęsti savo veiklas Kaune ir Kauno rajone. Literatūros festivalis lieka saugiose Vytauto Didžiojo universiteto rankose. „Modernizmo ateičiai“ programos įdirbis, pastebėtas tarptautiniuose tinkluose, tikrai turėtų įgyti tęstinumą naujajame architektūros centre, kuris įsikurs Kauno centriniame pašte.
Bendruomenių programos kuratorė šiandien vadovauja Kauno menininkų namams, tad bendruomenių programa taip pat turi savo naujus namus. Meno ir verslo partnerystes tęs ir skatins naujai įsikūrusi kūrybinių patirčių agentūra „Salto“. Manau, kad patys gyventojai neleis į užmarštį nugrimzti mūsų sukurtoms iniciatyvoms. Pavyzdžiui, jei kitąmet neorganizuotume lipimo į Parodos kalną, manau, žmonės vis tiek bandytų kaip nors nelegaliai į jį užkopti. Kas žino, gal taip pavyktų dar „fluxiškiau“?
Mes bendraujame su partneriais iš kitų Europos kultūros sostinių. Jie teigia, kad neužtenka praėjus metams apsidairyti ir nuspręsti, kas išliko. Verta tęsti tai, ko žmonės labiausiai pasiilgsta. Pavyzdžiui, 2018-aisiais Europos kultūros sostinė buvo Leeuwardenas Olandijoje. Tik praėjus ketveriems metams, 2022-aisiais, jie vėl įsteigė kultūros sostinės palikimo organizaciją. Ta įvyko po to, kai apklausomis buvo išsiaiškinta, kas žmonėms labiausiai patiko, ir ką jie norėtų tęsti. Pasirodė, kad kultūros sostinės metais gyventojams didžiausią įspūdį paliko milžiniškų lėlių, valdomų kranais, spektaklis miesto gatvėse. Buvo nuspręsta masinį renginį kartoti kas dvejus metus iki 2028-ųjų. O tada savivaldybė planuoja paskirti 10 milijonų eurų ir surengti Europos kultūros sostinės dešimtmečio paminėjimą.
– Ar Kaune liks kokia nors Europos kultūros sostinės palikimo organizacija?
– Mūsų įstaigos neliks – ją uždarysime 2023-ųjų rudenį. Tačiau lieka „Kultūros tempo“ asociacija, kuri yra viena iš „Kaunas 2022“ steigėjų. Šios asociacijos nariais iki šiol buvo iniciatyvinė grupė, kuri parengė paraišką Europos kultūros sostinės titului gauti. Ilgainiui asociacija plėsis, bet kol kas neturime jokių finansinių planų. Tai bus nevyriausybinio sektoriaus įstaiga, pilietiniu principu atsakinga saugoti Europos kultūros sostinės metų atmintį – konsultuoti, rekomenduoti, atsakyti į užklausas, taip pat ir ateinančias iš užsienio.
– Pokalbio pradžioje minėjote kultūros įstaigų pokytį. O kaip pasikeitė kauniečiai? Koks šiandien jų požiūris į kultūros vartojimą, ir į savo miestą?
– Viliuosi, kad mes visi labiau didžiuojamės tuo, kur gyvename. Kauno nebegalima laikyti jokia provincija. Žinoma, būtų liūdniau, jei po kokių penkerių metų vėl turėtume labai mažai kultūros. Manyčiau, kad maždaug tuo metu ir pamatysime rezultatus.
Tačiau, jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus... Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko. Žinoma, reikės ir minties pokyčio, už kultūrą teks mokėti dažniau. Šiemet galėjome daugelį renginių pasiūlyti už dyką arba už ženkliai mažesnę kainą.
– Gal matote pokytį ir valdančiųjų požiūryje į kultūros finansavimą?
– Šiuo metu kaip tik vyksta kitų metų biudžeto planavimas. Kauno rajono savivaldybėje yra suplanuota gana solidi suma, kad kitais metais būtų tęsiamos įvairios naujai atsiradusios iniciatyvos. Kauno mieste biudžetas dar tik planuojamas, mes teikiame siūlymus. Kadangi miestas didelis, iniciatyvų daugiau – atsirado ne tik 12 naujų festivalių, bet ir kitų veiklų – joms tęsti reikėtų skirti 600 tūkstančiais eurų daugiau, nei pernai. Politinę valią matysime gana greitai. Būtų džiugu išvysti supratimą, jog kultūra prideda miestui gyvybės ir gerina reputaciją.
– Minėjote, kad sulaukėme užsienio žiniasklaidos ir turistų dėmesio. O kaip su lietuviais? Ar Kaunas tapo patrauklesnis vietiniams gyventojams, vilniečiams?
– Labai džiaugiuosi tuo, kad Kaune sulaukėme išskirtinai didelio turistų iš kitų Lietuvos miestų srauto. Susidomėjimas augo po truputį, ne vien per pastaruosius metus. Savaitgaliniai vizitai į Kauną įprastais tapo dar prieš kovidą, o 2020-2021-aisiais suintensyvėjo. Šiemet buvo sudėtinga rasti nakvynę Kaune, visų giminaičių ir draugų svečių kambariai buvo ilgam užimti. Mes pažadam Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga atsakyti tuo pačiu, ir lankytis sostinėje ne kartą.
– Baigėsi dešimtmetį trukęs Jūsų karjeros etapas. Kokie ateities planai?
– Priėmiau Lietuvos Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros instituto pasiūlymą vadovauti Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje programai. Jis vyks 2024 metų rudens mėnesiais – nuo rugsėjo iki lapkričio. Taigi, nėra labai daug laiko programos sudarymui ir jos įgyvendinimui. Darbo pobūdis ir procesas bus šiek tiek panašus į Europos kultūros sostinės Kaune organizavimą, tik viskas vyks įvairiuose Prancūzijos miestuose.
Kol kas nesu tikra, kokia bus programa, bet manau, kad ją galėtų sudaryti apie 100 įvairių projektų – parodų, spektaklių, koncertų. Tai gali būti ir leidinių prancūzų kalba leidimas, ir panašūs darbai. Lietuvos sezonas – labai didelė galimybė mums tapti matomais Prancūzijoje. Eiliniai prancūzai labai mažai žino apie Lietuvą. Žino, kad esame viena iš Baltijos šalių, bet kuri ir kuo jos skiriasi – nenutuokia.
Artimiausia mūsų užduotis – kartu su ekspertų grupe išsiryškinti teiginius ar aspektus, kuriais norėsime kalbėti apie save. O tada – surinkti pasiūlymus ir įsivertinti kultūros sektoriaus galimybes kartu su Lietuvos kultūros institutu ir Prancūzų institutu Paryžiuje. Kultūros sezonai Prancūzijoje vyksta daugiau nei 30 metų, pristatomos ne tik Europos, bet ir viso pasaulio šalys. Lietuva ne vienerius metus dėjo pastangas patekti tarp jų.
– Gal tame, kad Lietuva pagaliau buvo pastebėta yra ir jūsų indėlio, dirbant ties „Kauno 2022“ programa?
– Į Lietuvą atvykę Prancūzų instituto ekspertai buvo daug girdėję apie Europos kultūros sostinę Kaune. Vis dėlto, derybos trunka kelerius metus, jos tvirtinamos aukščiausio lygio diplomatiniais susitarimais. 2022-aisiais buvo pristatyta Portugalija, o 2023-aisiais jokios šalies programa nebus įgyvendinama.
Taigi, kai pristatysime save 2024-ųjų rudenį, žmonės bus pasiilgę tokios kultūrinės programos. Tikiu, kad sulauksime daug palaikymo ir pagalbos viešinant savo projektus. Kultūros sezonas – tai ne trumpalaikis trijų mėnesių šou. Lietuvos kultūros institutas iškėlė tikslą užmegzti kuo daugiau ilgalaikių partnerysčių tarp mūsų šalių kultūros įstaigų. Žinoma, didinsime Lietuvos žinomumą Europoje. Pabrėšime savo vertybes, kurios ypač matomos šiandien Lietuvos pozicijoje karo Ukrainoje atžvilgiu.
– Kalbate apie ilgalaikes partnerystes tarp kultūros įstaigų. Panašu, kad tai – Jūsų vadovaujamos komandos stiprybė. „Kaunas 2022“ suvienijo apie 12 tūkstančių kultūros ir meno sektoriaus atstovų. Menininkų, kurie standartiškai laikomi individualistais. Kaip jums tai pavyko?
– Žmonės, kurie dalyvavo šiame projekte priėmė jį kaip asmeninį iššūkį. Visi suvokėme, kad tai – laikina misija, projektas, gyvenimo etapas. Gyvenome aukštesne pavara nei įprastai dirbdami tose pačiose kultūros įstaigose. Galbūt norėjome patys pamatyti, ką galime, kai turime daugiau, pavyzdžiui, biudžeto. Dažnai kartojame, kad kultūrai nepakanka pinigų, todėl negalime to, ir kito. Dabar turėjome visas sąlygas, mums pakako visko, todėl galėjome daryti tai, apie ką svajojome. Manau, kad „Meno parko“ galerija ir jos vadovas Arvydas Žalpys svajojo apie Marinos Abramovič parodą nuo tada, kai buvo partneriais 2019-ųjų Marinos parodoje Lenkijoje. Šiemet Kaune jis turėjo galimybę surengti puikią pasaulinio garso menininkės retrospektyvą. Kai turi svajonę, gali pasiekti labai daug.
– Jūsų atsakymas man primena mitologo Josepho Campbello atrastą herojaus kelionės ciklo pabaigą: kai herojus, susigrūmęs su priešu, nugalėjęs jį ir save, grįžta apdovanotas eliksyru. Tas eliksyras svarbus ne tik jam, bet visiems jo pasaulio gyventojams. Kokį eliksyrą „Kaunas 2022“ herojų kelionė padovanojo Kaunui?
– Man atrodo, kad visi pradėjome labiau domėtis savo aplinka – ir artima, ir tolimesne. Šiandien jau norime matyti ne tik fasadą, bet ir tai, kas vyksta už jo sienų. Kauniečiai pradėjo vertinti ne tik modernizmo pastatus, bet ir domėtis jų istorija, tuo, kas juose vyksta dabar. Mums pradėjo rūpėti mūsų kaimynai – ką jie kuria, kuo gyvena. Tas padidintas smalsumas, noras sužinoti ir įsitraukti į gyvenimą – gal tai ir galėtų būti tas eliksyras?
Kaunas atsisveikina su Kultūros sostinės titulu – Lietuvai, Europai ir pasauliui siunčia 2022 bučinius
Kaunas atsisveikina su Kultūros sostinės titulu ir jį perduoda kitiems trims Europos miestams. Projektui pasiekus finišo tiesiąją, daugybė Lietuvos ir užsienio miestų pasipuošė oro bučinius siunčiančių žmonių nuotraukomis. Tai – fotografo Remio Ščerbausko meninis projektas, kuriuo simboliškai atsisveikina „Kaunas 2022“ kūrėjai. Anot jų, 2022 bučiniai skirti visiems svajotojams ir darytojams, dalyviams ir kūrėjams, kurie Kultūros sostinės svajonę padėjo paversti realybe.
Bučinių projekto idėjos autorius – Kauno menininkas Remis Ščerbauskas, nuo pat 2019 m. siekęs įamžinti Kultūros sostinės renginių dalyvius, lankytojus, bendruomenės narius, menininkus, kauniečius ir miesto svečius, savanorius, prie projekto įgyvendinimo prisidėjusią komandą bei tuos, kurie dažnai likdavo už rampos šviesų. Visi šie žmonės besiruošiant titulo metams savo energija kėlė miesto kultūrą į naują lygmenį.
Daugybės išskirtinių fotosesijų rezultatas – 2022 bučiniai, kurių įamžinimo procesas, anot fotomenininko, nebuvo pats paprasčiausias. Žmonių reakcijų būta įvairių – vieni į prašymą nusiųsti bučinį reaguodavo numodami ranka ar ieškodami slaptų kamerų, o kiti, išbandę neįprastą fotosesiją, sudalyvauti įkalbinėjo ir savo draugus.
„Bučinys – intymumo, saugumo, pasitikėjimo, jausmo simbolis, kurį sunku dalinti bet kada. Tad žaviuosi žmonių drąsą įsitraukti, padovanoti smagią emociją kitiems. Norėčiau, kad ir ateityje Kaunas rastų jėgų įsileisti naujas idėjas ir dalyvauti tarptautiniuose projektuose“, – pasakojo menininkas.
Kauniečių ir Kauno draugų bučiniai pasieks ne tik Lietuvos miestus, bet ir reklaminius skydus, stoteles bei kompiuterių ekranus Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Italijoje, Izraelyje, Švedijoje, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje.
Bučiniai – bendruomenėms, žiūrovams ir menininkams
R. Ščerbausko fotosesijoje įsiamžino ne tik praeiviai, bet ir menininkai, bendruomenių atstovai, renginių dalyviai ir „Kaunas 2022“ komanda. Kuratoriai, idėjos autoriai, savanoriai bei techninis personalas pasidalino, kam bučiniu norėtų perduoti didžiausią padėką.
Anot „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės, jos siunčiamas bučinys skrietų Kauno miesto ir rajono gyventojams. „Būtent jie priėmė iniciatyvas atviromis širdimis. Kai kurios jų gal pradžioje pasirodė keistos – juk koncertai įprastai vyksta salėse, o čia buvo ir kieme, ir miške... Na, bet kultūra peržengia visus slenksčius. Bučiniais visiems norėčiau perduoti linkėjimą: kultūros sostinės titulas pereina kitur, tačiau nepamirškime, ką sukūrėme, nepamirškime puoselėti to užauginto bendruomeniškumo, tegu tai būna tvaru, o geri dalykai toliau keliauja iš širdies į širdį.”
„Kaunas 2022“ trilogijos sumanytojo Ryčio Zemkausko bučinys skirtas „Kaunas 2022“ savanoriams: „Jie ilgai atsimins sostinės renginius, o miestas ilgai atsimins juos!“.
Ana Kočegarova–Maj, „Kaunas 2022“ programos vadovė, linkėjimus perduoda kitiems Europos kultūros sostinės miestams: „Tai linkėjimas Timišuarai, Vespremui, Elefsinai, broliškajam Tartu, Chemnicui ir kitiems besiruošiantiems miestams. Tarp jų privalo atsirasti ir atsiras Ukrainos miestas“, – linki programos vadovė.
Daiva Price, programos „Atminties biuras“ kuratorė, tiki, kad Europos kultūros sostinės projekto vertybė yra ne renginiai, festivaliai ar net meno kūriniai, bet nauji žmogiški ryšiai, kurie užsimezgė šio projekto metu. „Esu dėkinga likimui, kad esu šios kelionės dalimi ir siunčiu savo dėkingumo bučinį visiems tiems, kuriuos sutikau savo kelyje“ .
Daugiau apie bučinių projektą bei visą fotosesijos galeriją galima rasti čia.
