Bella Shirin: žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti
„Kada sumažėja tavęs – mažėju ir aš. Vieną sykį nubusiu stotyje ir tave pamatysiu. Žibintas vagono gale sukrutės ir nutols. Greičiau ir greičiau. O mudu stovėsime, nežiūrėdami vienas į kitą. Svetimi ir tapatūs“. Tai – citata iš „Kauno kantatos“, kuri nuskambės iš kaunietės Bellos Shirin lūpų.
Po Antrojo pasaulinio karo Kaune gimusi ir 17 pirmųjų savo gyvenimo metų čia praleidusi B. Shirin vėliau gyveno Izraelyje, JAV. Vėliau, jausdama ilgesį Kaunui, moteris savo namais pasirinko šį miestą. Apie Bellos gyvenimą yra sukurtas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, B.Shirin – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė.
Šiuo metu kartu su visa kūrybine grupe B.Shirin ruošiasi „Kauno kantatos“ premjerai, kuri „Žalgirio“ arenoje įvyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis. „Kauno kantata“ – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas. Jos kūrėjai – du iš Lietuvos kilę menininkai – Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė).
Pokalbis su B.Shirin – ne tik apie būsimąją premjerą, tačiau ir apie tai, ką reiškia būti litvaku bei kaip kultūra padeda kalbėtis sudėtingomis temomis.
– Ką jums pačiai simbolizuoja „Kauno kantata“ ir apie ką ji?
– Kai aš buvau mažytė, mano tėvai kalbėdavosi tarpusavyje apie tai, kad Niujorkas yra pasaulio ašis. Tėvas slapta, dar sovietmečiu, klausydavosi Amerikos radijo. Tada man buvo kokie 5–6 metai. Aš jiems sakydavau: ką jūs čia tauškiate? Kaunas yra pasaulio ašis.
Ta mintis man liko iki pat dabar. Kai aš buvau Niujorke – man Kaunas buvo pasaulio ašis. Niujorkas nepatiko. Jaučiu nepaprastą ryšį su Kaunu.
Pamenu, kai tėvas sirgo, jam reikėjo išvažiuoti gydytis į Krymą. Atrodo, ten gražus oras, nėra lietaus, vienas malonumas. Bet aš norėjau į Kauną, namo. Kokia tu keista ir nedėkinga, sakydavo man.
Kada su šeima išvažiavome gyventi į Izraelį, man buvo labai sunku įprasti. Ilgėjausi Kauno.
Todėl „Kauno kantata“ man visų pirma ir yra apie Kauną. Projekte pasirodys skirtingų tautų atstovai – lenkai, rusai, žydai, lietuviai, nes juk Kaunas visada buvo daugiakultūris, daugiatautis miestas.
Kantatoje dalyvauja Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daug kitų. Joje skambės ir šiuolaikinė muzika. Aš, tiesą sakant, nelabai mėgstu šiuolaikinę muziką, tačiau Philipas atliko puikų darbą.
Mūsų pažintis su šiuo kompozitoriumi ir garso menininku irgi buvo įdomi. Mus supažindino 2017 metais, kai jis atvažiavo į „Kauno bienalę“ ir jai sukūrė garsines intervencijas žydų gyventose Kauno vietose.
Aš esu buvusi Pietų Afrikos Respublikoje. Mudu įsikalbėjome, jis paklausė, kokia mano mergautinė pavardė. Kai pasakiau, jam kilo kitas klausimas – ar turiu šioje šalyje giminių? Taip, ten gyvena mano pusbrolis. „Jis mano gydytojas“, – pasakė Philipas. Toks ypatingas mūsų ryšys.
Man, tiesa, ne visą laiką patinka, ką jis rašo, nors yra gabus, talentingas žmogus. Buvo sumanymas, kad savo tekstą „Kauno kantatoje“ aš skaitysiu anglų kalba. Pasakiau, jog ne. Man reikia skaityti ta kalba, kurią aš jaučiu. Kitaip nieko nebus. Aš ne papūga. O ta kalba, kurią aš jaučiu, yra lietuvių.
Pasakiau, kad skaitysiu lietuviškai, nes kai skaitau lietuviškai – tai būna iš visos širdies. Beje, vieną frazę sakyti atsisakiau. Man atrodo, jog ji netinka, ja lyginami žmonės. O juk kiekviena tauta turi savo skausmą.
– Žodžiu išties galima įskaudinti, įžeisti. Jus pačią kas nors neatsargiais žodžiais yra įskaudinęs?
– Aš turiu dramblio odą. Mano tėvas mane taip išauklėjo, sakydamas, kad man reikės įgyti dramblio odą ir gyvatės stuburo lankstumą. O ką tai reiškia? Suprasi, sakydavo tėvas.
Ir aš, man atrodė, supratau: turbūt reikia įlįsti į čemodaną, kuris – didelis – buvo mūsų namuose. Nors buvau tokia storuliukė, bet įlindau. „Bandau būti lanksti, kaip gyvatė“, – paaiškinau nustebusiam tėvui.
Tik gerokai vėliau man tapo aišku, ką tėvas norėjo pasakyti. Aš turėjau išmokti neįsižeisti. Išmokti reaguoti.
Man gyvenime niekas nėra pasakęs žydė ar žydelka. Jei ir pasakytų, tai dėl ko man įsižeisti, juk nemeluoja ir tai yra tiesa. O tai, kad žmogus, nepažindamas manęs, turi problemą, kad aš žydelka – tai ta problema yra jo, ne mano.
– Bella, ką reiškia būti litvaku?
– Tai didžiulė garbė. Pasaulyje litvakai yra labai gerbiami. Didžiausi rabinai yra kilę iš Lietuvos. Kai aš atvažiavau į Ameriką – ši šalis nenorėjo įsileisti net izraeliečių. Bet užtekdavo pasakyti, kad aš iš Lietuvos – durys atsidarydavo. Nes iš čia yra garbingi, dori žydai. Gal kiti įsižeis, bet sakoma, kad litvakai yra žydų elitas.
– Kaune yra ir litvakų bendruomenė?
– Taip, yra, bet aš jai nepriklausau. Ji puikiai veikia, organizuoja šventes, koncertus pasaulio teisuolių šeimoms. O aš pati neskiriu žmonių pagal tautybes, nes visi mes esame žmonės. Visi gimstame, augame, mokomės – visi tikime į tą patį Dievą, tik kiekviena tauta vadina jį kitu vardu. Ar ten, aukštai, sėdi dešimt Dievų? Ne, juk jis tik vienas. Tik kiekvienas jį vadina savu vardu ir kreipiasi savo kalba.
– Kiek svarbi yra kultūra kalbant apie istorinę atmintį, kiek svarbu apskritai apie tai kalbėti – per kultūros iniciatyvas?
– Labai svarbu. Žmonės, ypatingai jaunesni, nežino apie žydus. Pirmoji, kur pradėjo teršti, buvo Rūta Vanagaitė – ji parašė per aštriai. Labai aštriai. Bet kai pradėjo apie tai kalbėti – tada žmonės panoro žinoti.
Manęs dažnai klausia apie šventes, apie žydiškus patiekalus – viskas, pasirodo, labai įdomu. Žydai juk buvo labai aktyvūs. Pavyzdžiui, mano tėtis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, Smetonos laikais. Ir daug žydų tokių buvo. Buvo nuostabus gyvenimas.
Mano tetos mokėsi kartu su lietuvių vaikais, kai staiga atsitiko toks siaubas. Todėl žmonės, jaunimas nori suprasti, kas iš tikrųjų nutiko.
Yra daug žydų, kurie iki dabar pyksta. Manau, kad reikia dialogo – atsisėsti ir kalbėtis. Ar net ekskursijų, susitikimų šeimoms iš Izraelio su lietuvių šeimomis, o lietuvių šeimoms – pabūti Izraelio šeimose. Kai kartu praleidi daug laiko – suartėji. Žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti.
– Jūsų nuomone, ar Kaunas atviras skirtingoms tautoms, jų kultūroms?
– Visiškai. Ir žmonės čia atviri. Jie, išsilaisvinę iš okupacijos, pradėjo kalbėti. Atsirado noras suprasti, be to, ir žiniasklaidoje daug kabama šiomis temomis. Yra kuriamos laidos apie žydiškumą. Žmonės girdi, supranta, kad žydai – ne kažkokios pabaisos.
– Daug mitų buvo sukurta?
– Daug. Pamenu, kai tik atvažiavau į Kauną, sutikau poliklinikoje vieną jauną aktorę. Pradėjome kalbėtis ir ji nustebo sužinojusi, kad aš – žydė. Pirmą kartą, sako, matau žydę.
Pasiūliau užeiti pas mane į svečius, išgerti kavos. Matau, kad žvelgia į mane didelėmis akimis. „Aš tavęs nesuvalgysiu“, – nusijuokiau. Mudvi gėrėme kavą, o ji po to pas mane užsukdavo dažnai. Pasakojo ir apie tai, kaip vaikystėje jos močiutė sakydavo, kad Velykoms žydai vaikų kraują macų gamybai naudoja. Tokios nesąmonės.
– O kalbant apie gerus dalykus, pavyzdžiui, apie žydų verslumą. Tai ne mitas?
– Ne, ne mitas. Iš žydų geriausi verslininkai yra gimę Persijoje, taip pat gruzinai. Jei praeitume Tel Avivo gatvėmis – dauguma parduotuvių yra gruzinų.
Jie puikūs ir tai, turbūt, genuose. Bet ne visi. Tarkime, aš esu visiškas nulis versle – nemoku nei prašyti, nei uždirbti. Tiesa, daug metų Izraelyje dirbau banke – buvau patarėja investicijų klausimais.
– Patiko darbas?
– Ką jūs! Bet algos buvo geros. Buvau viena, reikėjo auginti sūnų, reikėjo išgyventi.
– Jūsų gyvenimą lydi pozityvumas. Pamenu, kai per pandemiją žmonės dalijosi ištuštėjusių parduotuvių lentynų nuotraukomis, jūs dalijotės priešingomis – kur matėsi pilnos lentynos. Sakėte, kad nereikia skleisti panikos ir netiesos.
– Taip! Man ir dabar gaila, kai yra juodinama mūsų vyriausybė. Man skaudu. Asmeniškai aš nemėgstu ginčytis ir niekada to daryti nemėgau. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Kaip sakė I. Kantas – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.
Nemėgstu ir kritikuoti. Visada paklausiu savęs, ar aš padaryčiau geriau? Ne. Tai ir užsičiaupi. Neteisiu žmonių, nes nesu nė vieno jų kailyje. Nesugebu to. Tai kaip aš galiu juos smerkti?
– Iš kur atsirado tokia gyvenimo filosofija? Galbūt kuo daugiau gyvenime esi patyręs sunkumų ir išgyvenimų – tuo daugiau tavyje žmogaus?
– Arba gali būti atvirkščiai. Toks žmogus tampa blogesnis, užsidaręs, piktas. Būna visaip. Bet reikia norėti suprasti ir dirbti su savimi: skaityti, gilintis ir nebijoti eiti į praeitį klausiant kodėl, kas atsitiko, ką man pasakė? Kaip tai paveikė?
Man pavyko tai padaryti Lietuvoje, kai pirmą kartą atvažiavau. Užtruko tris mėnesius – tada išeidavau tik į parduotuvę ir niekur daugiau. Sėdėdavau namuose, rūkydavau ir mąstydavau. Rašydavau savo mintis. Norėjau suprasti save, kodėl aš taip dariau, kodėl pykau ir kodėl aš nervuojuosi? Didžiulis noras suprasti save.
– O humoro jausmas gyvenime jums dažnai padėjo?
– Dažnai. Ir tėvų išmintis labai daug. Kai aš prisimenu jų girdėtus posakius... Jau minėtas posakis apie dramblio odą ir gyvatės stuburą.
Kai nusižudė mano mama, po metų-kitų pažįstami norėjo supažindinti tėvą su viena labai turtinga moterimi. Bet ji jam nepatiko, sakė, kad negraži. Nusistebėjau: tokiame amžiuje ieškoti grožio? O tėvas man: ji atrodo kaip pelė iš rūgpienio. Jidiš kalboje ši frazė skamba nuostabiai.
Ir dar vienas svarbus iš tėvų išgirstas posakis: nebūk teisus, būk išmintingas.
„Žalgirio“ arenoje „Kauno kantata“ įvyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis. Bilietus į renginį galima įsigyti čia.
Baigiamoji programos „Modernizmas ateičiai“ konferencija: modernybės paieškos nuo Kauno iki Mandžūrijos
„Architektūra visada yra svajonė ir funkcija, utopijos išraiška ir instrumentas patogumui“, – prancūzų filosofo Rolando Bartheso citata baigiamąją Europos kultūros sostinės programos „Modernizmas ateičiai“ konferenciją pradėjo vienas jos organizatorių dr. Vaidas Petrulis. Itin platų mąstytojų ir praktikų spektrą į Kauną sukvietęs renginys pažėrė netikėtų būdų kalbėti apie neišvengiamai bendrą mūsų planetos praeitį, dabartį ir ateitį, kurioje architektūra vaidina ir antagonisto, ir protagonisto vaidmenis.
„Daugialypiai modernizmai“ – tokį apibrėžimą kalbėdama apie epochą, palietusią visą planetą, pirmoji ištarė Delfto universiteto (Nyderlandai) profesorė, tarptautinės modernizmo paveldą dokumentuojančios organizacijos DOCOMOMO vadovė Uta Pottgiesser. Būtent šis terminas tapo dienos leitmotyvu.
Įkvėpimas – ne tik pastatuose
Antrą kartą vykusios konferencijos paantraštė – „Interpretacijos“. Diskusijų programą pradėjo jos išvakarėse, pirmąją konferencijos dieną, istoriniame kino teatre „Romuva“ dvejus metus kurtą stop kadro animacijos filmą „Klostės“ pristačiusi Aideen Barry. Ši airių menininkė socialiai angažuotą meną kuria su viso pasaulio bendruomenėmis. Atsitiktinumų kupinoje meninėje grandinėje – ir valandų valandas trukusios dirbtuvės „Zoom“ platformoje karantino metu, ir „Kaunas 2022“ atidarymo akcentais – šokėjų kostiumais – bei valgomais tortais tapę ikoniniai Kauno modernizmo pastatai, ir šimtai į procesą įsijungusių įvairaus amžiaus Kauno gyventojų. Pasaulyje jau pristatytas filmas „Klostės“, kurį įkvėpė ankstyvasis kinas ir net už geležinės uždangos sukurta animacija – ne dokumentika, bet laisvai interpretuota miesto ir jį kūrusių žmonių istorija, masinanti net apie Kauną iki šiol negirdėjusį žiūrovą.
3 valandą ryto Niujorko laiku į renginį Kaune įsijungė menininkas, architektas ir paveldosaugininkas Jorge Otero-Pailosas. Nuotolinis jo pasakojimas apie meną kaip būdą rūpintis ir dulkes bei kitus laiko pėdsakus architektūroje kaip neatsiejamus jos sluoksnius sulaukė ovacijų ir buvo cituojamas vėlesniuose pranešimuose. Pristatęs savo projektą „The Ethics of Dust“ (Dulkių etika), kurio metu istorinių pastatų paviršių valymas tampa pretekstu atsirasti naujiems meno kūriniams, menininkas papasakojo ir apie bene garsiausią savo iniciatyvą, įvykusią Norvegijos sostinėje. JAV ambasados Osle tvora, kitaip nei pats modernizmo šedevras, nebuvo įtraukta į saugojamų pastatų sąrašą. J. Otero-Pailosas nusprendė šį po 2001 m. rugsėjo 11 d. ambasadą apsupusį elementą paversti savarankiška skulptūrų serija.
Subjektyvumas kaip objektyvumo dedamoji
Popiet konferencijos dalyvių dėmesį prikaustė diskusija apie įvairiai vertinamą subjektyvumo kaip meno, architektūros, paveldo vertinimo koncepciją. Tyrėjas Grzegorzas Piątekas kalbėjo apie lietuviams, ypač kauniečiams, atpažįstamą besąlygišką lenkų meilę tarpukariui, taigi ir tuo metu kurtai šaliai, kaip proveržio, augimo, net aukso amžiui. Kontrastas tam – skeptiškas požiūris į po Antrojo pasaulinio karo augusius gyvenamuosius rajonus, kultūros ir prekybinius pastatus ir kitus objektus. Paradoksalu, kad itin gausiai lankomame „Neono muziejuje“ Varšuvoje eksponuojamos tik istorinių pastatų, kurių ne vieno šiandien nebelikę, iškabos. Konteksto (ar iki šiol atskirais laikytų kontekstų) svarbą vertinant praėjusiais dešimtmečiais kurtą architektūrą ir meną bei šių dvilypumą pabrėžė sostinės Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Šveicarų fotografas Nicolas Grospierre’as, du dešimtmečius fotografuojantis modernistinę architektūrą taip pat ir mūsų regione, tuo tarpu pasakojo apie savitą koncepciją savo fotografijos albumuose pasakojimą konstruoti per artimas ir dažnai išskirtines formas, atmetant visus kitus faktorius.
„Mitologizavimas yra cikliškas procesas, subjektyvumo neįmanoma išvengti, bet įsivedus tam tikrus kriterijus galime ištrūkti iš užburto rato – manau, į istorinius objektyviai žiūrėti reikia pradėti kuo anksčiau“, – teigė G. Piątekas. „Žmonės vertina stalinistinio laikotarpio pastatus, nes jie gražiau dekoruoti – svarbu įvertinti emocinius ryšius bei asociacijas, o tai irgi subjektyvu“ – pastebėjo diskusiją moderavusi architektūros istorikė Marija Drėmaitė.
Modernizmas – antropoceno sukėlėjas ir/ar produktas?
Netolimos praeities paveldas yra paradoksalus – jis priklauso modernybei, tačiau šios padariniai jam kelia egzistencinę grėsmę. Apie modernizmą, kaip dabartinės geologinės epochos, sukėlėją, mąstyti kvietė Londono universiteto koledžo (UCL) Bartleto architektūros mokyklos mokslininko Edwardo Denisono moderuota apskritojo stalo diskusija. E. Denisono kolegė Guang Yu Ren pristatė daugeliui europiečių menkai pažįstamą Mandžiūrijos regioną dabartinėje Kinijoje – čia, steigiant industrines kasyklas, modernistiniai miestai planuoti dar XIX a. pabaigoje, o tai, ką laikome paveldu, galimai priklauso net kelioms tautoms, įskaitant ir rusus bei japonus.
Atvirą klausimą apie tai, ar ką nors kolonistai davė Afrikos žemynui, iš kurio daugelį dešimtmečių krovėsi turtus ir stiprino savo imperijas, o į Afrikos šalis atvežė savo gyvenimo būdą, papročius, architektūrą, iškėlė UCL atstovas Maxwellas Mutanda. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė Linara Dovydaitytė pristatė savo tyrimų objektą – pagrįstų diskusijų keliantį branduolinį palikimą, neatsiejamą nuo kolonijinės epochos, taip pat „atominę“ estetiką bei industrinio paveldo interpretacijas mene.
Alessandro Petti internetu iš Švedijos pristatė savo su Sandi Hilal vykdomą projektą „Decolonising Architecture Art Research“. Viena jo misijų – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Dheisheh pabėgėlių stovyklą Betliejuje, Palestinoje. Į buvusių dešimčių vietos gyventojų kaimų teritoriją, kurioje istoriją liudija tik mečetės ir kapinės, po 1948 m. įsikėlė izraeliečiai. Anot A. Petti, tokios stovyklos, sudarytos ne iš palapinių, bet iš realių statinių, yra pasmerktos amžinam laikinumui, ir statomos tam, kad būtų kuo greičiau pamirštos.
Ginčas dėl vertės – visuomenės ar profesionalų?
„Daug metų praleidome diskutuodami apie tai, ką daryti su sovietiniais daugiabučiais. Na, rusų raketos juos tiesiog sunaikino, taigi liko vienu klausimu mažiau“, – ironiškai ir itin taikliai pastebėjo iš šiemet karo smarkiai apgriauto Charkivo kilusi ukrainietė architektūros istorikė, save pristačiusi architektūros aktyviste, Jevgenija Gubkina. Ne menkiau ironiškas buvo britų žurnalistas ir rašytojas Owenas Hatherley, pastebėjęs, kad niekas nemėgsta vakariečių kairuolių, atvykstančių į Rytų Europą ir aiškinančių, kas yra sovietinis modernizmas, ir iškėlęs ne mažiau įdomią teoriją apie kolonijines valstybes ir jų metodus primenantį šiuolaikinio rusiškojo imperializmo vakarietiškumą.
Prancūzo Maxime Forest moderuojamoje diskusijoje ir vėl buvo pabrėžtas geografinis bei politinis modernizmų daugialypiškumas, taip pat ir vientisos visuomenės nuomonės neegzistavimas. „Neretai diskusijas apie tai, ką daryti su sovietine architektūrą, kelia tik profesionalai – žmonėms ji netrukdo, jie veikiami emocinio ryšio“, – sakė J. Gubkina. Ji taip pat priminė, kad architektūra tėra įrankis – juk neteisiame peilio už žmogžudystę. Čia tinka ir V. Petrulio ištarta architektūros ir meno kritiko Aarono Betsky mintis: „Pastatai nekalba, tad turime kalbėti už juos“.
Konferencijos „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ diskusijos ir pranešimai rugsėjo 22 d. vyko „Žalgirio“ arenos amfiteatre, jų įrašai bei tinklalaidžių serija bus publikuojami internete. Pagrindinę konferencijos programą pasitiko ir lydėjo susitikimai, parodos ir kiti renginiai įvairiose istorinio Kauno centro vietose, sudominę architektūros ir paveldo profesionalus ir entuziastus iš keliolikos šalių. „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ – baigiamasis Viltės Migonytės-Petrulienės kuruojamos „Kaunas 2022“ programos, skirtos paveldo aktualizavimui, akcentas. Visgi, kaip vylėsi ne vienas konferencijos dalyvis, šis tarptautinis susitikimas – tik įžanga į bendrus ateities projektus ir tolimesnes diskusijas apie daugialypes modernybes.
Visą „Kaunas 2022“ programą galima rasti www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Kaune – filmo Klostės premjera: šimtai tūkstančių nuotraukų virto modernizmo pasaka
Rugsėjo 21 d. „Romuvos“ kino teatre pristatytas pasaulio festivalius aplankęs ir į Kauną pagaliau sugrįžęs filmas „Klostės“. Kauno modernizmui dedikuota airių režisierės Aideen Barry ir šimtų kauniečių komandos kurta nebyli juosta jau apkeliavo Airijos, Kanados architektūros ir dizaino filmų festivalius, ji taip pat rodyta prestižiniame Londono architektūros festivalyje. Puikių įvertinimų užsienyje sulaukusį filmą Kaune galima pamatyti iki šeštadienio.
„Klosčių“ idėja kilo dar 2017 m., kuomet „Kaunas 2022“ komanda modernistinę architektūrą nutarė įprasminti specialiame filme. Šis kūrybinis procesas buvo patikėtas pripažintai Airijos menininkei Aideen Barry, prestižinio „Golden Fleece“ apdovanojimo laureatei, kurios darbai eksponuojami muziejuose, šiuolaikinio meno centruose ir privačiose galerijose visame pasaulyje. Padedama scenarijaus rašymo dirbtuves vedusios rašytojos Sandros Bernotaitės, menininkė kvietė kauniečius pačius sugalvoti magiškas miesto istorijas – dalis jų ir tapo filmo siužetu.
Keletą metų gausios kūrybinės komandos kurtas nebylus filmas įveiksmina Kauno pastatus per judančius paveikslėlius – vaizdas sukonstruotas įvairiomis animacijos ir videomontažo technikomis, sudėtas iš tūkstančių nuotraukų. Anot filme dalyvavusių aktorių, tokia technika kėlė iššūkių ir reikalavo fizinių pastangų – tam, kad būtų sukurta optinė iliuzija, vienai scenai tekdavo padaryti šimtus tūkstančių fotografijų.
67 minutes trunkanti juosta gausiai salėje susirinkusius žiūrovus nukėlė į 18 skirtingų modernizmo architektūros lokacijų – susirinkusieji atpažino Kauno Prisikėlimo ar Evangelikų reformatų bažnyčias, Sugiharos ir A. ir P. Galaunių namus, IX fortą, Kauno funikulierių bei kitus svarbius miesto objektus. Žiūrovą A. Barry kviečia žvalgytis po interjero detales, pastebėti miesto laiptines, langus, duris ir liftus, kurie filme atsiveria naujomis spalvomis. Įvairiais kampais judanti kamera sukelia iliuziją, kad slapčiausias erdves žiūrovas stebi iš savo paties perspektyvos.
Premjeros metu režisierė prisipažino, kad labiausiai norėtų, jog šis filmas tęstų kelionę ir miesto istoriją atskleistų kuo daugiau žmonių. Kaip pasakojo pati menininkė, vos pamačiusi Kauną jį tiesiog įsimylėjo, ją nustebino ir žmonių draugiškumas bei atvirumas. Filme istorinius miesto momentus probėgšmais paminėjusi menininkė teigė, kad kurti filmą apie miestą, kuris nėra gimtasis, itin atsakinga, tad ir į filmo temas ji stengėsi pažvelgti atsargiai bei jautriai, pasitelkdama vietinių žmonių pagalbą.
Filmo komunikacijos specialistė Rita Stanelytė juostą anksčiau įvardino kaip odę Kauno tarpukario modernizmui. „Filmas pasižymi detaliu atidumu architektūriniams akcentams, yra kupinas humoro. Žiūrovas pamatys Kauno pastatus visiškai kitokius, kitais pavidalais ir masteliais“, – pasakojo ji.
Filmą Kino teatre „Romuva“ galima išvysti iki rugpjūčio 24 d. Įsigyti bilietus galima čia.
Visą šiltąjį sezoną veikusioje „Vasaros scenoje“ – 80 000 klausytojų ir beveik 200 valandų gyvo veiksmo
„Kartais žmonės per visus rūpesčius pamiršta, kad reikia poilsio ne tik kūnui, bet ir sielai, o kultūra gali tapti tikra terapija“, – pasakoja viena iš „Kaunas 2022 vasaros scenos“ organizatorių Eglė Aleksandravičiūtė. Patirti kultūrą pačiame miesto centre projekto rėmuose visą šiltąjį sezoną kvietė žymiausi Lietuvos ir užsienio muzikos atlikėjai, aktoriai bei diskusijų dalyviai. Praėjusį savaitgalį paskutinį kartą suskambėjusios scenos rezultatas – net 62 dienos nemokų pasirodymų.
„Vasaros scena“ – pačiame miesto centre veikusi erdvė, kurioje nuo pavasario spėjo įvykti beveik 100 skirtingo pobūdžio ir žanro pasirodymų. Anot projekto organizatorių Dovilės Butnoriūtės ir Eglės Aleksandravičiūtės, tiek Rotušės aikštė, tiek kultūrinė programa buvo pasirinktos neatsitiktinai. Miestui organizatorių komanda norėjo padovanoti jauną, aktualų ir įdomų skambesį, kurį visai kitaip galima išgirsti kone tradiciškiausioje ir populiariausioje vietoje Kaune – Rotušės aikštėje. Itin kruopščiai atrinkta programa kvietė pažinti ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kultūrinius atradimus – dalis atlikėjų Lietuvoje pasirodė pirmąjį sykį, o organizatoriai siekė, kad čia vietos rastų įvairios kultūros formos. Virš 80 000 klausytojų ir žiūrovų subūręs projektas miestui padovanojo beveik 200 valandų gyvo veiksmo.
„Vasaros scenoje“ – virš 80 muzikos grupių ir atlikėjų
Apie 80 procentų „Vasaros scenos“ programos sudarė muzikiniai renginiai – nuo roko, elektronikos, repo, pop muzikos iki klasikos koncertų. Rotušės aikštėje pasirodė Lietuvos atlikėjai „Flash Voyage“, „Golden Parazyth“, „Abudu“, „The Roop“, „Graži ir ta galinga“, Jurga Šeduikytė, „Beissoul & Einius“, Algirdo Kaušpėdo bei Viktoro Diawaros duetas „KAnDIs“ ir daugybė kitų puikiai žinomų bei dar kylančių atlikėjų.
Prie renginių prisidėjo daugybė užsienio partnerių, kurių dėka Lietuvos klausytojai galėjo susipažinti su grupėmis iš viso pasaulio. Programoje – svečiai iš Latvijos, JAV, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, Austrijos, Prancūzijos, Graikijos, Kipro ar Taivano. Daug dėmesio buvo skiriama ir Ukrainos atlikėjams – vasaros viduryje jiems dedikuota Ukrainos diena, o rugpjūčio 24-ąją ukrainietiškomis melodijomis paminėta šalies Nepriklausomybės diena.
Pačioje miesto širdyje įsikūrusi scena tapo ir Kaune vykusių festivalių bei renginių erdve. Tūkstantines minias „Vasaros scenoje“ šokdino gegužę mieste praūžęs didysis „Kaunas 2022“ Šiuolaikinio mito trilogijos savaitgalis „Santaka“, kurio metu Rotušės aikštėje įvyko net 14 koncertų. Ne mažiau dėmesio scena susilaukė ir birželio bei liepos sandūroje vykusio šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ metu. Iš viso per penkis mėnesius ant scenos pasirodė daugiau kaip 80 muzikos grupių bei atlikėjų.
Renginiai kiekvieno skoniui
Klounada, žongliravimas, keisčiausi kostiumai, ateitį keičiantys pokalbiai, žymiausių režisierių kūriniai ar net Olimpinė diena – „Vasaros scenoje“ sau tinkamų renginių galėjo rasti įvairiausių skonių kultūros entuziastai. Čia buvo organizuojamos spektaklių peržiūros, Jono Meko bičiuliai „Rocket Sci“ pristatė visų mylimo režisieriaus kūrybą, o mažiausieji galėjo stebėti specialiai jiems skirtus pasirodymus.
„Norėjome, kad kultūra būtų pasiekiama visiems ir mums pavyko ją išvilioti iš uždarų salių. Visi norintys galėjo sudalyvauti „Fluxus festivalio“ kostiumų dirbtuvėse, pasiklausyti „Nacionalinės ekspedicijos“ diskusijų, išvysti net 5 spektaklius, tarp kurių ir ilgai lauktos Oskaro Koršunovo „Vestuvės“. Tikiu, kad sau įdomų, paliečiantį ir viduje kažką atrakinantį pasirodymą scenoje galėjo išvysti kiekvienas kultūros mėgėjas“, – pasakoja Eglė Aleksandravičiūtė.
Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
„Nemuno7“ – finalinės ciklo „Takūs kūnai“ parodos atidarymas, kuriame laukiami ir šunys
Pirmąjį buvusio laivo-žemkasės „Nemuno7“ sezoną užbaigia paskutinė parodų ciklo „Takūs kūnai“ dalis „Sąsajos“. Joje trys menininkai kalba apie žmogiškos ir nežmogiškos simbiozės (ne)galimybes klampiame mikrobų, žmogaus ir šuns ar geologinio laiko kontekste. Parodos atidarymas – rugsėjo 23 d. 18 val.
„Nemuno7“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Parodų ciklo „Takūs kūnai“ kuratorius Valentinas Klimašauskas penktajai ciklo parodai pakvietė Mindaugą Gapševičių, Kamilę Krasauskaitę ir Miglę Vyčinaitę. Trys Lietuvoje ir užsienyje kuriantys menininkai pasidalins savo autentiškomis interpretacijomis ekologijos tema.
Parodos atidaryme laukiami ir keturkojai
Mindaugas Gapševičius parodoje pristato kūrinį „Boriso ir Mindaugo sąsajos“, sukurtą bendradarbiaujant savo šunimi Borisu (modelis), Brigita Kasperaite ir Mantu Talmantu (3D skenavimas), Mindaugu Miseliu (elektronika).
Anot menininko, kartais žmonės savo augintiniams kuria galvos apdangalus ar paltus, kad šie atrodytų kaip žmonės. Kartais jie savo neįgaliems augintiniams pritvirtina galūnių protezus, kad padėtų patirti savo aplinką. Kartais žmonės bando suprasti savo augintinius žiūrėdami jiems į akis arba stebėdami jų judesius.
„Boriso ir Mindaugo sąsajos“ siūlo bokserių veislės šuns Boriso ir jo šeimininko sąsajas (ang. interfaces), kurios įgalina šeimininką patirti savo augintinio būseną, o augintinį – savo šeimininko būseną. Šeimininko ir augintinio būsenos perdavimui naudojamas elektrinis signalas, perduodamas internetu. Šis signalas gaunamas matuojant ir konvertuojant širdies ritmą ir smegenų veiklą. Atidarymo renginyje dalyvausiantys žiūrovai kviečiami šias sąsajas išbandyti su savo keturkojais augintiniais.
Imuninės atminties paieškos
Multidisciplininė menininkė Kamilė Krasauskaitė savo praktikose kaip vieną pagrindinių medijų ar metaforų dažnai pasitelkia duonos raugą. „Nemuno7“ Kamilė pristato instaliaciją „Imuninė atmintis“, kuria kalba apie metagenomikos sąvoką – kai žmogaus kūnas veikia kaip bendruomeninis genofondas.
Pasak menininkės, istorija yra nepanaikinama: tiek mūsų pačių asmeninė, tiek mūsų tėvų, krašto, regiono, Žemės, net vilčių istorijos palieka gilius pėdsakus formuojant ir kuriant ateitį. Istorija vienaip ar kitaip sugrįžta, tarsi archetipinis sapnas susirango vieną naktį nepasiklausęs, nepalikdamas instrukcijos kaip jį instaliuoti į savo kasdieną.
Imliąją (imuninę) atmintį pirmą kartą 430 m. pr. Kr. aprašė graikų istorikas Tukididas, pažymėjęs, kad „tas pats žmogus niekada nebus užpultas du kartus“. Vėliau, jau po dviejų tūkstančių metų sužinojome, kad beveik visi organizmai turi įgimtąją ir įgytąją imunines sistemas ir tai, kad mikrobiniai patogenai sukelia ligas.
Saugiai užkonservuotus įprastai matome organinių audinių pavyzdžius, o pats konservavimas primena anomaliją ar ligą, kažką, kas buvo „ne taip“. Kalbant apie nuolatinius pokyčius ir ciklus, šis kūrinys klausia, ar nepamirštame pasimokyti iš rytų/mielių (ang. (y)east)?
Prarastos ateities jausmo inkliuzas
Trečioji parodoje dalyvaujanti menininkė – Miglė Vyčinaitė, pristatanti savo filmą „Inkliuzas“. Jame pinasi skirtingos laiko būsenos bei mitai, post-humanistinės idėjos ir prarastos ateities jausmas. Pasakojimas vystosi apleistame kraštovaizdyje, kuriame praeitis įsiterpia į ateitį, sutrikdoma geologinio laiko tėkmė. Istoriją pasakoja nežinoma būtybė, keliaujanti po distopinę teritoriją bei aptinkanti gyvenviečių likučius. Atmosfera čia kuriama vaizduojant apleistus objektus ir architektūrinį sunykimą, taip pat mistiškus gamtos procesus. Atgimstanti gamta pasakojime egzistuoja ne tik kaip istorijos fonas, bet veikiau kaip aktyvi jos dalyvė, kaip ženklų visuma, žyminti nematomus ryšius, kuriuos reikia iššifruoti.
Parodos lankymas atidarymo dieną (rugsėjo 23 d. 18–20 val.) – nemokamas.
Paroda veiks iki 2022 spalio 23 d. žemkasėje „Nemuno7“, Zapyškyje.
Išsamiau apie parodų ciklą „Takūs kūnai“ skaitykite: https://www.nemuno7.lt/takus-kunai-parodu-erdve-2022-aisiais/ .
Paroda „Takūs kūnai. Sąsajos“ veikia „Nemuno7“ darbo valandomis:
Šeštadieniais – sekmadieniais 12:00-20:00
-------
Apie „Nemuno7“
Nemuno7 – originalus žemkasės, naudotos upės vagai Nemune gilinti, pavadinimas. Statyta tuometinėje Čekoslovakijoje 1965 m., dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos ji nebegalėjo būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį.
Užuot objektą sunaikinus, pasirinktas tvaresnis sprendimas – suteikti jam naują vaidmenį ir transformuoti į kultūrinę erdvę, kurioje pagrindinės temos – vanduo, tvarumas ir dialogas.
Nemuno7 denyje lankytojų laukia specialiai šiai erdvei sukurti 10-ies Lietuvos menininkų kūriniai vandens tema (kuratorė Emilija Šneiderytė), augalai pionieriai, su kiekvienu kurių galima susipažinti išsamiau ir parodų erdvė, su kas mėnesį besikeičiančiomis šiuolaikinio meno parodomis (kuratorius Valentinas Klimašauskas).
Programos „Modernizmas ateičiai“ tinklalaidėse – radikalios mintys apie paveldą
„Žmogus be savo istorijos, kurioje svarbius vaidmenis kuria jo kiemas, gatvė, kvartalas, kaimynai ir santykiai su jais, tėra vieniša būtybė“, – sako žurnalistė, kultūros leidinių redaktorė, LRT RADIJO bendradarbė Kotryna Lingienė, pokalbyje palietus paveldosaugos temą.
Kadaise architektūrą studijavusi K. Lingienė kartu su sutuoktiniu Kęstučiu Lingiu kuria tinklalaidžių ciklą, kuriame bus įamžintos tarptautinės konferencijos „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ įdomiausios įžvalgos. Rugsėjo 21–22 dienomis Kaune vykstanti konferencija užbaigia penkerius metus trukusią „Kaunas 2022“ programą „Modernizmas ateičiai“.
Pasak K. Lingienės, paviršutiniška, neargumentuota kritika ar stereotipinis visuomenės įsivaizdavimas, esą už paveldą yra atsakinga tik valdžia, rodo mūsų emocinio ryšio su aplinkos objektais, praeitimi trūkumą. Iš naujo permąstyta tema ir ženkliai praplėstas interpretacijų laukas leidžia visuomenei atkurti gijas, jungiančias ją ir supančią aplinką. Juolab, kad šiuolaikinėje kultūroje apstu įrankių subjektyviai meninei ar objektyvesnei mokslo tyrimų interpretacijai skleisti – tam itin pasitarnauja šiuolaikinės medijos. Apie tai ir daugiau – šiame pokalbyje.
Kotryna, kiek pačiai yra artima paveldo tema? Ar tavo dėmesio centre Kauno – miesto, kuriame gyveni, paveldas? Ar tavo interesai apima daugiau?
Prieš keliolika metų baigiau architektūros, vėliau – architektūros istorijos ir teorijos studijas. Nors pagal specialybę neteko rimčiau dirbti, šešeri metai universitete, akademinės pažintys su savo sričių profesionalais architektais, urbanistais, paveldosaugininkais, galiausiai karjeras darantys bendramoksliai, kurių darbai mane pasiekia įvairiausiais kanalais, negalėjo neįsiminti visam likusiam gyvenimui. Tai viena mano interesų sričių, tik nepasakyčiau, kad paveldas man įdomiau už šiuolaikinę architektūrą ar plytos svarbesnės už medžius. Stebiu visumą ir bandau suprasti, iš ko ji sudaryta, kaip ir kodėl tos sandaros formulė keičiasi.
„Modernizmas ateičiai“ – penkerius metus trunkanti programa, kurią galima vaizdingai sulyginti su kelione. Ko šioje kelionėje įdomaus, artimo pavyko aptikti? O gal yra ir ne tokių malonių atradimų?
Nors aktualios yra visos „Kaunas 2022“ programos ir kaip žurnalistė esu ne kartą pasakojusi ir apie jaunimo ar bendruomenių idėjas, taip pat Kauno Žvėrį, man, kaip tiesiog Kotrynai, artimiausios yra dvi. Tai „Atminties biuras“ ir „Modernizmas ateičiai“. Mano galvoje jos persipynusios, papildo ir vis naujai atskleidžia viena kitą. Abejose svarbūs žmonių liudijimai ir gebėjimas žvelgti tarp eilučių, taigi ir plytų ar lentų eilių. Namas be čia gyvenusių žmonių likimų pažinimo tėra mūro krūva. Žmogus be savo istorijos, kurioje svarbius vaidmenis kuria jo kiemas, gatvė, kvartalas, kaimynai ir santykiai su jais, tėra vieniša būtybė. Nesu tikra, ar čia daugiau malonių atradimų, ar verčiančių susimąstyti. Galbūt visgi pastarųjų, bet tai nėra blogai. Tai augina ir turtina. Didelė privilegija, kad šiandien į skaudžius dalykus galime žvelgti iš istorinės perspektyvos, kad mūsų šalyje masiškai nežudomi žmonės, negriūna miestai, nors tai vyksta visai šalia. Turime savo situaciją vertinti ir kasdien mokytis tam, kad tamsa nenugalėtų.
Pavyzdžiui, gali žiūrėti į Kaune kadaise Petro Klimo šeimai pastatytą vilą, pavadintą diplomato dukters vardu – „Eglutė“ – ir galvoti, aha, neblogai tarpukariu žmonės gyveno, dailius namus statėsi. Dabar vila padalinta keliems savininkams, ji stokoja pirminio grožio – tai irgi nesunku pastebėti, tai primena okupaciją ir nacionalizaciją. Bet svarbu ir pažvelgti į kitą Vaižganto gatvės pusę, į Klimo svainės namą, kuriame jis glaudėsi jau Lietuvą okupavus sovietams, jau grįžęs iš Sibiro lagerio (o prieš tai dar kalintas nacių). Ar galite įsivaizduoti skausmą žmogaus, kuris penkiolika metų kasdien pro langą mato savo šeimos, likusios vakaruose, Prancūzijoje, namus? Namus, dedikuotis dukteriai, kurios daugiau taip ir nebepamatė. Aš to suvokti negaliu. Ir kas pasakys, modernizmo tai istorija, valstybingumo, ar tiesiog vieno žmogaus tragedija?
Kaip manai, kokie mitai, susiję su paveldu, egzistuoja kolektyviniame suvokime? Kokius konflikto taškus galima įžvelgti? Galbūt tinklalaidės padės sklaidyti įtampą?
Paveldas, krepšinis, žalieji plotai, šiuolaikinis menas, krašto ar sveikatos apsauga – visame kame turime dešimtis tūkstančių ekspertų, ir Lietuva šiuo klausimu nėra kažkuo išskirtinė pasaulyje. Manau, čia ir yra didysis paradoksas – nepasitikime metų metus konkrečioje srityje dirbančių, nuolat kompetencijas auginančių žmonių įžvalgomis, patarimais, idėjomis. Bet patys, skyrę gal tik kelias valandas pasidomėti vienu ar kitu klausimu, o gal ir visai nepasidomėję, nes mums tai atrodo nereikšminga, tolima, per brangu, per pretenzinga, įsivaizduojame žinantys geriau. Todėl, apibendrintai kalbant, mediniai langai, galintys tarnauti dar dešimtmečius, keičiami plastmasiniais. Arba išnyksta postmodernistiniai kūriniai, nes kuo trumpesnė istorinė distancija, tuo mažiau vertės objekte ar asmenybėje įžvelgiame. Lygiai kaip į jauną žmogų žiūrime įtariai, tiesa? Dar vienas gana plačiai paplitęs įsivaizdavimas – kad paveldu turi rūpintis išskirtinai valdžia ar valstybė. Manau, taip yra dėl emocinio ryšio nebuvimo, o jo nėra, nes tam neskiriama laiko. To nemokoma mokykloje, kaip ir daugelio kitų išties svarbių žmogiškų dalykų. Taip, tinkalalaidėse apie tai kalbėsime tikrai daug.
Kaip „Modernizmas ateičiai“ pakeitė pačios suvokimą apie paveldą? Kokios idėjos, pavyzdžiai jau dabar „užkabino“ permąstyti paveldo temą iš naujo? Kokie nauji klausimai kyla?
Man patinka, kad ši programa nėra tik apie gražius vaizdus, tobulas fotografijas, sėkmės istorijas. Asmeninis ryšys su architektūra, urbanistika, kraštovaizdžiu atskleidžiamas ne visuomet tikėtais būdais. Nuo kino filmo iki tortų, nuo garso įrašų iki šokio. Skulptūra, fotografija, tekstilė, video, tekstai, dabar ir tinklalaidės – pasitelkiamos turbūt visos įmanomos medijos, kurios, beje, padeda ne tik geriau suvokti pastatus, bet ir atrasti asmenybes. Nekantrauju įsigyti naują knygą apie architektą Arną Funką. Architektūros istorikė Marija Drėmaitė yra nuostabi ir tuo pačiu labai tiksli ir atsakinga istorijų pasakotoja, ir neabejoju, kad jos bendras kūrinys su savitai miestą fiksuojančiu fotografu Luku Mykolaičiu bei leidinio ir parodos apie Funką dizainere Vika Pranaityte, kuri pati dirba architekte, bus vienas prasmingiausių 2022 metų suvenyrų.
Dar labai patinka galimybė aplankyti pastatus, į kuriuos gal ir visai nepažvelgdavai, arba tuos, į kuriuos tik seilę pavarvindavai. Pavyzdžiui, to paties Funko projektuotas Iljinienės namas K. Donelaičio gatvėje – su žurnalu sekėme jo istoriją, pardavimą, lankėmės dar vykstant remonto darbams, taip pat – ką tik juos baigus. Dabar pastate veikia dizaino studija „Blank Page“, smagu, kad jos įkūrėjai suvokia, kokioje lobių skrynioje įsikūrė. Labai laukiu galimybės apsilankyti čia konferencijos „Modernizmas ateičiai“ metu atidaromoje parodoje „Interpretuotas Kauno modernizmas“. Norėčiau, kad panašios iniciatyvos nesibaigtų su metų pabaiga. Juk, tarkim, į „Ekskurso“ pasivaikščiojimus neįmanoma patekti, visos vietos išgraibstomos vos paskelbus registraciją. Vadinasi, žmonėms vis labiau įdomu giliau pažinti miestą. Čia vėl grįžtu prie asmeninės akistatos. Priversti susimąstyti gali vienintelė detalė ar net kvapas, sužadinantis prisiminimą.
Kaip kilo idėja rengti „Modernizmas ateičiai“ tinklalaidžių ciklą? Ar buvo įvykis, idėja, žmogus, kurie paskatino tai padaryti?
Reikėtų padėkoti programos kuratorei Viltei Migonytei-Petrulienei – tai ji nusprendė atsisakyti tradicinio leidinio, lydinčio konferenciją. Pati matau tam keletą racionalių priežasčių – pasaulinė popieriaus krizė, sausakimšos lentynos, tradicinio spaudos formato apribojimai turinio kiekiui ir įvairovei. Be to, tinklalaidė gali pasiekti daugiau žmonių, net tų, kurie apie programą, konferenciją ir patį Kauną iki šiol nėra girdėję. Galbūt tai bus pašnekovų aplinka, o gal atsitiktinai „Spotify“ epizodą atradę klausytojai. Ką gali žinoti, gal jie dėl to aplankys Kauną ar bet kurį kitą objektą, apie kurį kalbame tinklalaidėse? Kritiškiau pažvelgs į savo rajoną? Nueis į kaimynų susitikimą? Sustabdys ar incijuos procesą?
Kokią matote jūsų, kaip tinklalaidės kūrėjų, misiją? Vardan ko tai darote? Ir ko tikėtis būsimiems klausytojams?
Kviesdami pašnekovus neapsiribojome tik konferencijos dalyviais, nors, žinoma, jų minčių bus galima išgirsti tikrai nemažai. Iš viso epizodų bus dešimt, jie bus publikuoti iki „Kaunas 2022“ uždarymo. Internetinis formatas suteikia galimybę pakalbinti ir tuos, kurie iki šiol programoje „Modernizmas ateičiai“ niekaip nedalyvavo. Kartu su Vaidu Petruliu ieškojome tokių žmonių, kurie galėtų papasakoti išskirtines istorijas, atskleistų netikėtą, net radikalų požiūrį į paveldą, galėtų diskutuoti apie jo apibrėžimą apskritai. Tai nebūtinai architektai ir nebūtinai paveldo ekspertai, nors jau galiu pasidžiaugti pokalbiu su savo srities žvaigžde Jorge Otero-Pailos. Jis „Modernizmo ateičiai“ konferencijoje pasakos apie eksperimentinę paveldosaugą ir meną kaip globos būdą, o tinklalaidei aptarėme ir dar šį tą, kas tikrai privers suklusti ir permąstyti savo įsitikinimus.
Apskritai dabartinis etapas priverčia kvestionuoti daugelį iki šiol galiojusių normų ir susitarimų, tai neišvengiama ir asmeninio santykio su aplinka, atsakomybės prisiėmimo kontekste. Galbūt įrašiusi visus pokalbius galėčiau papasakoti dar daugiau, bet kol kas mane labiausiai palietė interviu su ukrainiečiu Dmitrijumi. Jis su bendraminčiais gana netikėtu būdu tvarko rusų sugriautus kaimus – projektas „Repair Together“ atskleidžia itin subtilius ryšio su namais, išlikimo savimi ir buvimo bendruomenės dalimi bei psichologinės būsenos karo metu niuansus.
Daugiau informacijos apie rugsėjo 21–22 dienomis Kaune vyksiančią konferenciją „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ ir ją lydinčius renginius galima rasti čia. Tinklalaidžių klausytis galima „Spotify“ platformoje, „Modernism for the Future“ kanale. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
IX forte performansą atliksiantis T. Ramasike’ė: „Bjaurastyje slypi grožis, tamsoje – šviesa“
Pietų Afrikoje gimęs šokėjas ir choreografas Tebby’is W. T. Ramasike’ė jau tris dešimtmečius yra profesionaliojoje scenoje. Jis nevengia remtis skausmingais istoriniais įvykiais, kuriuos, susiejęs su asmenine patirtimi, perteikia kūno kalba. 2022 m. rugsėjo 24 d. T. W. T. Ramasike’ė Kauno IX forto muziejuje atliks performansą „Mano kūno fragmentai“. Daugiau apie pasirodymą, šokį trauminių patirčių kontekste ir tai, kodėl svarbu prisiminti istorinius įvykius, kviečiame skaityti interviu.
Pasirodymas „Mano kūno fragmentai“ yra tarptautinio projekto „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ dalis. Projektą įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Rugsėjo 24 d. Kauno IX forto muziejuje atliksite performansą „Mano kūno fragmentai“. Pirmiausia norėtųsi klausti, kokie įspūdžiai, emocijos apėmė apsilankius IX forte, kai 2021 m. buvote atvykęs ruoštis pasirodymui?
Tai buvo gana pribloškianti patirtis. Anksčiau mačiau nuotraukas, kuriomis pasidalino Bruce’as [menininkas Bruce’as Clarke’as], tad tikėjausi kitokios vietos. Bet kai atvykome, tiesiog pajutau – oho! Iš pradžių nežinojau, kaip tai išreikšti. Buvau toks priblokštas... Jaučiau, kiek čia daug skausmo... Balsas manyje rėkė iš skausmo, balsas šaukė iš vilties. Iš tikrųjų, tai viršijo mano lūkesčius. Jaučiau, kad stoviu šventoje žemėje. Šioje vietoje energija buvo stipri ir unikali. Mano dėmesį patraukė ne vietos struktūra, o aplinka, medžiai. Jie tapo šios simbolinės tautos, kurios nariai čia neteko gyvybių, reprezentacija. Šioje vietoje dvasia buvo gyva.
Man pasirodė labai įdomu, kad ėjau ne į muziejų. Ėjau ne į ekspozicines erdves. Buvau įtrauktas į gyvąją žmonijos sielą. Žmonijos, kuri prarasta. Pajutau ryšį ir iš karto galvoje ėmė gimti kūrybinės idėjos. Tariau: „Manau, kad atvykau į reikiamą vietą. Štai, kur priklausau, štai, ką noriu daryti.“ Mano siela, mano širdis virpėjo, o dvasia norėjo gyventi, stverti, skristi. Mane tai labai praturtino.
Gal galėtumėte trumpai pristatyti performansą, kurį atliksite IX forte?
Grįšiu prie projekto pradžios. 2018 m. dalyvavau butoh ir akusmatinės muzikos festivalyje Paryžiuje. Atsitiko, kad atlikau pasirodymą pagal Jacobo kompoziciją. Buvo ir kitas butoh šokėjas Denisas, su kuriuo iš pradžių bendradarbiavome, bet, deja, jis smarkiai susirgo. Denisas atliko pasirodymą pagal René kompoziciją. Jacobo kompozicija man metė iššūkį – trumpa, sudėtinga ir tokia, pagal kurią niekada nesvajojau pasirodyti. Buvo sunku, bet per performansą viskas susidėliojo į vietas. Man patiko Deniso performansas ir René kompozicija. Tada jiems trims papasakojau savo idėją: keturiese esame toje pačioje erdvėje, mes, šokėjai, kuriame šokį, o jūs, kompozitoriai, tuo pačiu metu komponuojate. Pasiūliau jiems bendradarbiauti nedideliame projekte Amsterdame.
Tada pradėjau vystyti idėjas apie Holokaustą ir apartheidą. Tuo laiku rašiau eilėraštį, pavadintą „Mano kūno fragmentai“. Šį eilėraštį inspiravo matyti Holokausto vaizdai. Viską – Holokausto ir apartheido vaizdus – sudėjau kartu. Tuo metu labai susirgau. Buvau paguldytas į ligoninę, man atliko 3 operacijas. Gulint ligoninėje visi šie vaizdai ėmė grįžti, jaučiau, tarsi būčiau viso to dalis. Mano kūnas iro. Jaučiau, kad kūnas byra į dalis, tad tiesiog ištariau – „Mano kūno fragmentai“.
Kitas klausimas – ką man su tuo daryti? Kas šiame projekte svarbiausia? Ar jis yra apie Holokaustą? Ar apie apartheidą? Ar apie mane, gulintį ligoninėje ir mirštantį? Kaip butoh praktikas, visada daug dirbu su kūnu. Ir sakau – jis [projektas] apie kūną.
Kai po ilgo laiko pamačiau savo tėvus Pietų Afrikoje, jų kūnai buvo deformavęsi, pasikeitę. Tada pradėjau galvoti apie žmones naikinimo stovyklose. Kas nutikdavo, kai jų kūnus sudėdavo į krosnis? Ėmiau galvoti apie žmones, kurie Pietų Afrikoje buvo iškeldinti. Mačiau, kaip kankino ir degino mano vaikystės draugą, regėjau jo kūną... Taigi, tai buvo apie yrantį kūną, kuris keičiasi, deformuojasi.
Patirtis ligoninėje ir kovojimas mane paveikė psichologiškai. Buvo labai sunku. Tuo metu turėjau atlikti pasirodymą. Jis buvo apie pasipriešinimą priespaudai, pasipriešinimą sunkumams, taip pat – apie viltį, kovą prieš kažką, atsparumą.
Galvodamas apie tuos krosnyse esančius ar degančius kūnus, mąsčiau apie tylų jų riksmą. Įsivaizdavau šaukiantį kūną. Kūną, pavirstantį šaukiančiu balsu. Tas balsas tapo mano vidiniu „aš“. Šokis virto mano gelbėtoju, gydytoju. Balsai galvoje tarsi sakė – „šok, šok ir niekada nenustok šokęs.“ Turėjau šokti, kad išgyvenčiau. Iki šiol kartoju, kad jei nešokčiau, turbūt jau seniai būčiau atsisveikinęs su šiuo gyvenimu. Šokis man padėjo judėti toliau. Taip pat – priešintis, niekada nesustoti ir turėti vilties.
Žmonės klausia, ar šis kūrinys yra apie Holokaustą. Ne, nėra. Ir jis nėra apie apartheidą. Nors mano šaltiniu tampa siaubingi žmonijos istorijos įvykiai, nutikę praeityje (deja, jie vis dar vyksta dabar), kūrinys kartu yra apie socialinę krizę, kurioje mes, kaip žmonės, atsiduriame. Tai tylus būdas kalbėti kūnu, šokiui tampat nutildytų žmonių balsu: išryškinti tą skausmą, tą kančią, atkreipti dėmesį į tai, į ką daugelis neatkreipia.
Šiame kūrinyje nusprendžiau pasitelkti butoh žanrą, perteikiantį kūno pasipriešinimą gravitacijai. Mano kūnui tai meta didelį iššūkį išeiti iš komforto zonos į nežinomą teritoriją. Kartu tai susiję su vidine laisve, kuri išreiškiama butoh, ritualiniu šokiu ar net elektronine muzika, kuri taip pat turi savo pasipriešinimo būdą.
Paminėjote butoh žanrą. Ką galvojate ir jaučiate šokdamas butoh? Kuo butoh išsiskiria iš kitų žanrų?
Tai perėjimas į kitą pasaulį. Daug dirbu su dvasingumu, stengiuosi jį susieti su ritualiniu šokiu ir butoh praktika. Man tai visada yra tarsi dvasinė kelionė. Jaučiu, kad pereinu iš vieno gyvenimo į kitą. Iš būties į nebūtį.
Butoh suteikia man žengimo į gilų pasąmoninį pasaulį jausmą. Esu aukštesniame dvasingumo, o gal egzistencijos, lygmenyje. Tuo pačiu visada kyla klausimai: kur tai mane nuves? Kiekvienas klausimas sukelia skirtingą jausmą, skirtingą mintį. Niekada nebūna taip pat.
Manyje tai vis dar auga. Negaliu sakyti, kad esu tobulas butoh šokėjas ar kad esu blogas butoh šokėjas. Esu butoh praktikas, tiesiog praktikuojuosi. Išplėtojau savo afrobutoh konceptą. Galėčiau sakyti, kad butoh iš tiesų praturtino mano, kaip šokėjo, karjerą. Į šokį ir save, kaip šokėją, žiūriu iš kitos perspektyvos, suprasdamas savo kūną, mintis.
Kaip butoh išsiskiria iš kitų žanrų? Na, visų pirma, žmonės jo bijo. [juokiasi] Kai kalbame apie butoh, jie sako: „O, ar čia tas apie bjaurius kūnus ir mirtį?“ Taip žmonės reaguoja į butoh. Jie nenori turėti nieko bendro su tuo, kas susiję su skausmu, kančia ir mirtimi. Ypač mirtimi ir tamsa. Visada žmonėms sakau, kad toje bjaurastyje slypi grožis, tamsoje – šviesa.
Trumpam stabtelkime pasvarstyti apie grožį, šviesą ir šokį – kas, Jūsų manymu, tragedijos ir trauminių patirčių kontekste yra šokis? Priemonė įsijausti į kitų žmonių patirtį? Gijimo būdas?..
Į šį klausimą nelengva atsakyti, bet pabandysiu. Kai žvelgiu apibendrintai, nėra taip labai paprasta, bet asmeniškai man – lengva šokiu išreikšti traumines ar tragiškas patirtis, nes su jomis teko daug susidurti. Nors žmonės visada sako, kad esu laimingas, mano pasaulis iš tiesų yra tragiškas ar susijęs su trauma.
Sugeriu daug žmonių tragiškų ir trauminių patirčių, klausausi jų istorijų. Iš esmės įsijaučiu į jų situaciją. Kai pradedu tai daryti, kartais galiu iš to kažką sukurti. Šokiu man lengviau tai išreikšti. Taip pat pastebiu, kad šokis man padeda pagyti. Galiu turėti daug rūpesčių ir visko gali man nutikti, bet vos tik sudedu visa į šokį, jaučiu tą gydančią jėgą. Kaip man sakė žmonės, į jų gyvenimo tamsą atnešu šviesą ir juos gydau. Štai kodėl visada į savo veiklą žiūriu kaip į dvasinį gydymą.
Nereikėtų sakyti: „O, mano kūrinys bus apie traumines patirtis.“ Manau, kad jei pradėčiau taip teigti, mano šokėjai išskubėtų pro duris, o jei tai pasakyčiau publikai, ji neateitų pažiūrėti performanso. [juokiasi] Tai kažkas, ką laikai kūrinyje. Trauminėmis patirtimis įprastai nesidalini. Jos yra viduje. Kiekvienas susiduria su trauma vis kitaip. Kiekviena trauminė patirtis yra skirtinga.
Iš tiesų, keliuose šokiuose išreiškiu daug savo trauminių patirčių, kurios kartais mane gąsdina. Tada iškyla problema – ką jaučia auditorija, kai išgyvenu trauminę būseną? Įsijautimas į ją, kai atlieku šokį, man padeda kažką paleisti, gydo mane, apvalo. Man tai tarsi ritualas. Tai tampa lyg apeigine kelione. Man ir, manau, daugeliui žmonių, šokis yra gijimas, terapija. Gaila, kad daug žmonių to nemato. Jie į šokį žvelgia kaip į hobį, tiesiog šokimą, nesuvokia, kad šokant žmogaus viduje kažkas įvyksta. Šokis teikia džiaugsmą, gyvenimą, šviesą, gydo daugelį žmonių.
Grįžkime prie Jūsų pasirodymo IX forte. Prie jo prisideda tarptautinė komanda. Gal galėtumėte pristatyti jos narius?
Trumpai juos pristatysiu. Pradėsiu nuo René. René Baptistas Huysmansas yra kompozitorius ir garso menininkas iš Amsterdamo. Jo specializacija – elektroninių garsų koliažai ir lauko įrašai.
Jacobas Elkinas yra multiinstumentalistas iš Niujoko, JAV. Jis moko Jungtinių Tautų tarptautinėje mokykloje, yra elektroninės mikrotoninės muzikos specialistas. Neklauskite manęs, kas tai... Štai kodėl jo muzika tokia sudėtinga – visi šitie terminai... Tai ne ta pati elektorinė muzika, kurią žinome. [juokiasi]
Vienas pirmųjų komandos narių buvo Denisas Sanglardas, bet dėl sveikatos problemų jis nebegalėjo tęsti projekto. Denisas yra butoh šokėjas ir aktorius. Jis vis dar labai įsitraukęs į kūrinį, tik laikosi nuošalyje – yra tarsi treneris, teikia atgalinį ryšį.
Tada turime Ellen Knops, kuri yra iš Amsterdamo. Ji mūsų šviesų dizainerė, mėgstanti improvizuoti ir pajausti vietą. Ellen nuvyksta į vietą ir mato, kokia yra tos vietos energija bei ką ji leidžia padaryti su šviesomis. Ellen dirbo su daugeliu mano kūrinių. Su ja dirbti fantastiška.
Tada – Anne Oomen, olandų mados tekstilės dizainerė iš Šiaurės Brabanto. Anne specializacija – šilkas. Ji daug dirba su šokėjais, judesiu. Anne pati buvo šokėja. Susižavėjimą šokiu ji paverčia sklandžiu šilko judesiu. Anne kūrinius labai įdomu stebėti ant šokėjo kūno. Ją pasirinkau ir dėl to. Daugelį metų norėjome dirbti karu, pagaliau čia pirmasis projektas. Įkvėpimo ji semiasi iš abstrakčiosios tapybos ir moderniojo meno kūrėjų.
Toliau – Elizabeth Damour. Ji yra iš Paryžiaus. Elizabeth – prancūzų butoh atlikėja, psichoterapeutė. Jai patinka dalintis, perduoti, prisijungti prie nuolatinio tobulėjimo proceso. Ji taip pat dirba su jaunais žmonėmis. Iš tiesų, pradžioje Elizabeth prisijungė prie projekto kaip mano asistentė, o ne šokėja. Galiausiai, kai Denisas nebegalėjo toliau dalyvauti, vienintelė išeitis buvo Elizabeth.
Dar turime Zo Fan. Projekte ji yra išorės menininkė. Iš tikrųjų, ji – Bruce’o asistentė. Bruce’as ją pasiūlė būti mūsų videografe. Zo yra iš Singapūro, bet gyvena Paryžiuje. Ji – kino režisierė, fotografė ir videografė.
Prie projekto prisidėjo ir daugiau žmonių, ne vien mes – yra žmonių iš išorės, kurie įsitraukė.
Jūsų performansas glaudžiai siesis su menininko Bruce’o Clarke’o dviejų dalių paroda, eksponuojama Kauno IX forto muziejuje, – bus atliekamas jos fone. Koks jos ir šokio santykis? Kaip jie papildo vienas kitą?
Įdomu, kad pradžioje Bruce’o nepažinojau. Frankas [Frankas Schroederis, Nacionalinio rezistencijos ir žmogaus teisių muziejaus direktorius] žinojo mano kūrinius ir pažinojo Bruce’ą, taigi, pakvietė jį kurti parodą [Liuksemburge]. Manau, kad pamatęs Bruce’o kūrinį, jame įžvelgė mane. Kai pirmą kartą išvydau Bruce’o skulptūras, norėjosi klausti: „Kur tu mane radai?“ [juokiasi]. Taip pat įžvelgiau save. Manau, kad iškart užsimezgė ryšys.
Iš tiesų, mane sudomino Bruce’o kilmė: gimęs Didžiojoje Britanijoje, turintis žydišką šeimą, [ryšių] su Lietuva, gyvenęs Pietų Afrikoje, įsijungęs į kovą prieš apartheidą. Tada pamačiau jo darbus ir buvau visiškai suviliotas. Norėjau sužinoti daugiau apie jo kūrinius, ėmė gimti idėjos. Mane patraukė ir jo darbas Ruandoje genocido tema. Galvojau: „Visa tai susiję su trauma. Šios tragiškos situacijos sukėlė daug traumų žmonių gyvenimuose.“ Ir man patiko, nes tai buvo Tebby’is. [juokiasi] Taigi, pagalvojau: „Nebijosiu bandyti rasti sąsajų su jo kūryba. Tiesiog būsiu atvira knyga.“
Esu dirbęs su menininkais praeityje – šokdavau, ką jie nutapydavo, arba pagal jų skulptūras. Bet dabar yra kitaip. Savo istorijas stengiamės papasakoti skirtingais būdais, bet tuo pačiu papildome vienas kitą. Nusprendėme įvesti mano ir skulptūrų tarpusavio dialogą, kaip jas naudoju, – jos turi būti kitas atlikėjas.
Šis tas įdomaus atėjo man į galvą apie IX forto muziejų: jei turime Bruce’o skulptūras ir aš, susisiejęs su šia instaliacija, palieku erdvę, kas nutinka? Mano idėja – tu sukuri ryšį su šiomis skulptūromis, išvyksti, o ryšys turėtų likti, nors fizinio kūno ten ir nebėra. Ryšys turėtų pasilikti tose skulptūrose, nes jos buvo performanso dalis. Tai įmanoma, nes visada galvoju, kad sukurta energija net išėjus iš erdvės turėtų joje likti. Turiu omenyje, pabuvęs IX forto muziejuje ir išvykęs, vis dar galėjau kvėpuoti ta energija.
Kas nutinka man? Tai kitas klausimas – ryšys tarp instaliacijos ir šokio. Kas nutinka man, kai šoku su tomis skulptūromis, kai užmezgu su jomis ryšį? Kas nutinka man po to, kai išeinu kaip šokėjas? Ar tiesiog išeini ir pamiršti apie jas [skulptūras]? Ne. Galėčiau pasirinkti taip daryti, bet nenoriu, nes jos yra gyvos. Tai didis, labai svarbus meno kūrinys. Bruce’o kūryboje tikrai radau kažką stipraus, kas iš tikrųjų gali praturtinti šokį.
Paskutinis klausimas – kaip manote, kodėl šiandienos žmogui svarbu ir reikalinga prisiminti traumines patirtis, pavyzdžiui, Holokaustą?
Kas nutiko praeityje, per Holokaustą kuria mūsų ateitį. Tai mūsų istorijos dalis. Ar esi žydas, ar afrikietis, ar europietis... Tai dalis mūsų, ne tik žydų bendruomenės. Pasaulio, kuriame gyvename, dalis. Ir, deja, kas nutiko per Holokaustą, vėl grįžta – tai vyksta dabar. Nors ir kitokiu mastu, kitokiu būdu... Matau tai augant. Matau, kaip Prancūzijoje grįžta nacionalistai. Tada Putinas. Jis nori, kad rusai būtų valdančiąja rase, kaip Hitleris kadaise norėjo, jog valdančiąja rase būtų vokiečiai.
Žinoma, žmonės nenori turėti nieko bendro su trauma, jie nori atsiriboti nuo Holokausto. Tai – ne tragiška istorija, o labai traumuojanti, žudanti žmonijos dvasią. Gebėti išsaugoti ją atmintyje reiškia tuo tikėti, suprasti ir suteikti reikiamą svarbą. Čia ne tas įvykis, kuriam įvykus jį lengvai užmiršti. Tai svarbus istorinis įvykis mūsų gyvenimuose. Dabartinei, mūsų ir ateities kartoms būtina suprasti, prisiminti, žinoti, kas įvyko. Nes tai nutiks. Jau sakome, kad istorija kartojasi.
Tikiuosi, kad pasaulis atsivers, patikės, galiausiai pasakys „mes supratome“ ir nustos neigti. Holokaustas įvyko, trauminės patirtys, kurias patyrė žmonės, buvo, mes negalime to paneigti. Gaila, bet neigimas sukelia daug smurto, o tai baugina.
Parengė Henrika Kryževičienė
Tebby’io W. T. Ramasike’ės performansas „Mano kūno fragmentai“ vyks 2022 m. rugsėjo 24 d. Kauno IX forto muziejuje. Daugiau informacijos apie renginį: www.9fortomuziejus.lt
Projektas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Projektą įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas 2022“
Informaciniai partneriai: LRT, „Kauno diena“, KB „Katos grupė“ | ACM
Partneriai: Nacionalinis rezistencijos ir žmogaus teisių muziejus (Liuksemburgas), „Ešas 2022“
Kūrybiška Kauno modernizmo interpretacija: filmas „Klostės“ grįžta į gimtąjį miestą
„Kaunas – apie Kauną“, – taip būtų galima įvardinti idėjinę, airių kūrėjos ir menininkės Aideen Barry režisuoto filmo „Klostės“, jungiančiąją giją. Juodai balto kolorito, nebylusis ir stop kadro animacijos technikos siurrealistinis filmas pasakoja (ne)įtikėtinas ryškių kauniečių istorijas, vykstančias Kaune skirtingais istoriniais laikotarpiais, įliejant jas į esminius Kauno modernizmo architektūros simbolius. Meninis–eksperimentinis architektūros filmas, nuo pat vasario mėnesio buvo pristatomas užsienio kino festivaliuose, o rugsėjo 21-24 dienomis sugrįžta ten, kur ir gimė – Kauną, ir bus pristatytas simbolinėje vietoje – kino centre „Romuva“.
Filmą kūrė gausi kelių šimtų žmonių kūrybinė komanda, pradedant nuo aktorių, kurių šįkart didelė dalis nebuvo profesionalūs kino atlikėjai, o įvairių profesijų atstovai – šokėjai, dainininkai, fotografai, sporto treneriai ir net „Kaunas 2022“ savanoriai. Spalvingos asmenybės turi ir skirtingus santykius su Kaunu: vieni – čia gimę ir augę, kiti – atvykę jau vėliau, tačiau visi be išimties turintys savitą ryšį su miestu ir jo įvairiasluoksne kultūra, istorija ir architektūra. Visi jie – Kauno gyventojai.
Natūralu, kad didžiulė komanda dirba ne tik žiūrovui matomoje pozicijoje – kadre, tačiau ir už jo. Tai – žmonės, atsakingi už šviesą, garsą, vaizdą. Tad šiandien apie filmavo užkulisius, iššūkius ir Kaune pasislėpusias bei atrastas klostes kalbame su atstovais iš abiejų kadro pusių: aktoriais – profesionaliais šokėjais, filme įkūnijusiais velnius – Mariumi Pinigiu ir Adrian Carlo Bibiano bei video, animacijos ir garso menininku, „Klosčių“ kinematografu Miku Zabulioniu.
Kadre šokantys velniai – duoklė lietuviškajam folklorui
Viename savo interviu, filmo režisierė Aideen Barry yra minėjusi, jog pastebėjo, kad lietuviškame folklore labai svarbus velnias, tad natūralu, jog filme skirta duoklė tiek šiam personažui, tiek pasauliniame kontekste unikaliam, Kaune įsikūrusiam Velnių muziejui ir jo įkūrėjui Antanui Žmuidzinavičiui.
Filme vaidinate velnius, sakykite, kaip sekėsi įkūnyti šiuos personažus, apie ką jie?
Marius: mes vaidinome skirtingus velnius, maniškis, kurį vaidinau, buvo labai aiškiai paimtas iš lietuviško folkloro – aš vaidinau lietuviškąjį velnią – Pinčiuką. Lyginant su kitomis kultūromis, lietuviškasis yra labiau žaismingas, mėgstantis smagias išdaigas, bet ne blogybes. Buvo nepaprastai smagu įkūnyti savąjį personažą, galbūt dėl to, kad aš netgi vizualiai buvau panašus į velniūkštį Pinčiuką (juokiasi). Be to, Aideen buvo labai kūrybiškai atvira, o tai leido per trumpą laiką atrasti savąjį personažą ir jį įkūnyti.
Carlo: filme režisierė per velnio personažą kartu atskleidžia ir lietuviškąjį folklorą, jo išskirtinumą, nes, pavyzdžiui, mano kultūroje, iš kurios atvykau, velnias nėra toks žaismingas kaip lietuviškasis, jis – turintis negatyvų, pykčio atspalvį. Kalbant apie asmeninę patirtį, galimybė įkūnyti „blogiuką“ – man suteikė labai daug džiaugsmo ir smagumo! Juk gyvenime neturime tokio šanso būti blogais, daryti blogus dalykus, o vaidinti „blogiuką“ ir įkūnyti jį filmo aikštelėje suteikia labai daug smagių akimirkų.
Marius: taip, tikrai pritariu Carlo. Šiek tiek paatvirausiu – vienoje iš filmo scenų, kurioje pasirodome, vyko kova. Tikra fizinė kova, bet juk realybėje mes fiziškai nekovojame, na, o štai filmavimo aikštelėje turėjome tokią smagią galimybę (juokiasi).
Carlo: žinoma, toji kova buvo surežisuota choreografija. Kadangi filme pasitelkiama sustabdyto kadro animacija (angl. stop motion), kuomet kiekvieną judesys užfiksuojamas atskiru kadru, tad, tarkime, norint užfiksuoti dešimties sekundžių sceną, kurioje vyko choreografija grįsta velnių kova, gali prireikti ir keturių valandų! Tai reikalauja didelės fizinės ištvermės ir kantrybės, kadangi suklydus kadrą gali tekti kartoti vėl ir vėl.
Ar fizinės ištvermės reikalaujančios scenos ir buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėte filmavimo metu? Papasakokite apie patį kūrybinį procesą.
Marius daug laiko atimantys kadrų fiksavimai, smulkios klaidelės, kurios versdavo kartoti ilgai fiksuojamus kadrus bei didelės fizinės ištvermės reikalaujančios scenos. Kadangi mūsų scena buvo labai fiziška – daugybė, ne itin kūnui komfortabilių pozicijų, daug dinamikos, turėjome sustoti nepatogiose pozose – kaip, pavyzdžiui, Neo „Matricos“ filme (juokiasi) – tai kėlė tikrai nemažai sunkumų ir iššūkių. Ir, žinoma, visuomet reikėjo sekti savo judesius. Įdomu, kad filme viskas labai kinta, labai daug dinamikos, sunku nuspėti logiką, tačiau pati filmo technika kino pasaulyje yra viena seniausių – stop kadras, šiame kūrinyje įgaunantis naują atspalvį.
Carlo: dėl stop kadro animacijos technikos turėjome ir smagių, kuriozinių situacijų. Esu dirbęs su šia technika mėgėjiškai ir dabar, kai dirbau su profesionalais, mano patirtis pasiteisino: turėjome sceną, kurią užtruko užfiksuoti geras trisdešimt minučių, kol galiausiai supratau, jog viską darėme klaidingai ir visos fotografijos nuėjo perniek, kadangi aktoriai buvo pasisukę ne į reikiamą pusę. Tad viską turėjome pakartoti iš naujo (šypsosi).
Grįžtant prie filmo idėjos, kaip galvojate – ar filmas labiau yra apie architektūrą ar apie žmones, kurie gyvena tuose pastatuose?
Marius: mano manymu, žinoma, apie žmones. Žmonės ir jų istorijos įprasmina tuos pastatus. Mes naudojame architektūrą kaip vietą, kurioje veikiame, kuriame santykius. Mes nekuriame santykių su pastatais. Žinoma, yra daugybė kadrų, kurie skirti pastatams, dizainui, jų ornamentams, detalėms, tačiau tai tik papildo veikėjų santykius, suteikia laiko pajautimą, tam tikrą skonį ir atmosferos pojūtį.
Carlo: sakyčiau, jog nėra architektūros be priešistorės, kuri yra sujungta su žmonėmis: kaip toji architektūra atsirado, kas ją sukūrė ir kokią rolę ji vaidina dabar – jau kitoje istorijoje, kitu laikmečiu. Viskas yra persipynę.
Ar sutinkate su teiginiu, jog filmas gali papasakoti miesto istoriją?
Marius: Tai nėra linijinis, kaip mums dažnai įprasta, tradicinis Kauno istorijos perpasakojimas. Tai – šiuolaikiškas postdramaturgiškas kūrinys, kuriame apie Kauną pasakojama jam būdingu, fluxišku būdu – sumaišant istoriją, modernizmą, persipinančius folkloro elementus. Pirmiausiai – tai meninis filmas, kuriame nesiekiama preciziškai tikslaus istorinio Kauno atvaizdavimo. Tai žinia, kad turime keistis, tartum alternatyvi istorija, kuriame kortos šiek tiek sumaišytos.
Carlo: trumpas atsakymas būtų – taip (šypsosi). Man labai svarbu, kad nors ir filme viskas pateikiama kūrybiškai, nors ir žiūrime meninį filmą, tačiau jame vis tiek tas pats Kaunas, kurį gali surasti išėjus į gatvę. Filmas tik atkreipia dėmesį, tarsi paryškina esminius objektus ir momentus, o vėliau, jį pažiūrėjęs, gali išeiti į lauką ir surasti juos skirtingose šviesose.
„Klosčių“ operatorius Mikas Zabulionis: šis filmas – tai kūrybiška Kauno miesto interpretacija
Mikai, filme „Klostės” užimate operatoriaus, kinematografo poziciją. Esate video, animacijos ir garso menininkas. Sakykite, kokius savo „gebėjimus” „technikas” panaudojote filmo kūryboje? Esate studijavęs animaciją, ar jos čia prireikė? Galbūt prisidėjote ir prie muzikinio takelio?
Šio filmo kūryboje buvau atsakingas tik už vaizdą. Dažnai, kai dirbu su video kūryba, liečiuosi ir prie postprodukcijos, tačiau šiuo atveju, gal kiek neįprasta man, tačiau reikėjo stipriai specializuotis ir dirbti tik su kamera.
Ne paslaptis, kad jūsų šeima stipriai prisidėjusi prie Kauno architektūrinio išpildymo. Kadangi filmas pasižymi detaliu atidumu architektūriniams akcentams galbūt konsultavotės ar gavot pastabų?
Šiuo atveju ne, neteko. Apie pačius objektus, jų fiksavimą sprendė filmo režisierė Aideen kartu su Kaunas 2022 komanda. Aš atėjau vėlesniame etape, kuomet tas sugalvotas idėjas reikėjo ištransliuoti į vaizdinį formatą.
Papasakokite apie patį filmavimo procesą. Kiek užtrukote, kaip vyko darbas, kokie iššūkiai jūsų laukė? Turint omeny, kad pati filmo režisierė – negyvena Lietuvoje. Ar dirbant kartu vizijos sutapo, kaip sekėsi siekti bendro išpildymo?
Buvo intensyvus laikas – viską padarėme per du etapus: rudenį ir vėliau – pavasarį, visą gegužės mėnesį filmavom. Kadruotes apspręsdavome iš vakaro, kartais dar aptardami ryte prieš pat filmavimą. Būdavo taip, jog tos dienos kadrus, suderindavome iš vakaro. Dažniausiai filmo kūrime tokie procesai apima savaites ar net mėnesius, tačiau šiuo atveju intensyvumas natūralu – buvo daug kintamųjų. Būdavo ruošiamos skirtingos lokacijos, koją kišo ir COVID situacija, dėl kurios „iškrito“ ir kai kurie komandos nariai – pagal tai kito ir filmavimo tvarkaraštis.
Kalbant apie techninius iššūkius, daugelyje scenų buvo naudojamas žaliasis fonas (angl. green screen), tad visuomet reikėdavo labai tiksliai prieš filmavimus įsivardinti atspindžius, kitus aspektus, kaip vaizdas turės būti apdirbtas vėlesniuose etapuose. Kadangi nebuvau dizaino efektų vadovas, šia role dalijomės su filmo režisiere.
Mikai, ar galima sakyti, kad šis filmas yra Kauno istorijos pasakojimas ir būtent per jį galima susipažinti su miesto istorija, jos architektūrinėmis klostėmis?
Tai nėra koks nors dokumentinis, analitinis filmas. Atvirkščiai – tai kūrybinė Kauno miesto interpretacija. Suprasti istoriją per ją būtų galima, tačiau pirmiausiai tai – interpretacija. Filmas vienareikšmiškai yra apie žmones, kadangi jame atsispiriama į tuose pastatuose įvykusias istorijas, ten gyvenusius ar juos kūrusius asmenis, o architektūra naudota kaip priemonė, įveiklinanti tuos personažus.
Filmo premjera su išankstine registracija vyks rugsėjo 21 d. Nespėję užsiregistruoti, filmą išvysti galės ir rugsėjo 22-24 d. Šiomis dienomis „Romuvos“ foje žiūrovus taip pat pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija. Įsigyti bilietus galima „Romuvos“ kino teatro internetinėje svetainėje.
Litvakų kultūros forumas pagerbs žmones, garsinančius Lietuvą svetur
„Lietuvos žydų praeitis vis dar neužima jai tinkamos vietos mūsų šalies istoriniame panteone. Masinėje Lietuvos kultūroje apie ją iki šiol žinoma per mažai, turint omenyje, kokią didelę įtaką Lietuvos žydai turėjo mūsų miestų, kaimų, meno, kultūros raidai. Labai dažnai būtent jų dėka Lietuva yra žinoma pasaulyje. Vien tarp Nobelio premijos laureatų yra nemažai Lietuvos žydų... Tad svarbu pagerbti žmones, kurie išvykę iš Lietuvos tiek daug nuveikė, garsindami mūsų šalies vardą“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Šarūnas Liekis, vienas iš rugsėjo pabaigoje Kaune vyksiančio Litvakų kultūros forumo patariamosios tarybos narių. Forumą organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“.
Pasak profesoriaus, žydų istorija Lietuvoje siekia jau daugiau nei 600–700 metų. XIV amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė skatino žydų persikėlimą, joje jau buvo apie 6 tūkst. žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo, istorinėje LDK teritorijoje iš viso gyveno daugiau nei milijonas žydų, iš jų 147 tūkst. – Lietuvoje.
Istorinėje LDK teritorijoje gimę žydai, arba litvakai, turėjo ir tebeturi didelę įtaką viso pasaulio kultūrai ir mokslui: jų pasiekimai JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse svariai prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo – neretai net labiau, nei mūsų šalyje ir svetur plačiai pripažinti lietuviai. „Pavyzdžiui, Kaune yra gatvė, pavadinta žydų rašytojo Abraomo Mapu vardu. Kai kuriose šalyse, tarkim, Izraelyje, A. Mapu yra kur kas labiau žinomas nei Maironis ar kiti iškilūs Lietuvos veikėjai“, – pažymi prof. Š. Liekis.
Tokių litvakų asmenybių, kurios yra pripažintos pasaulyje, o Lietuvoje – nepakankamai įvertintos, yra nemažai, tikina profesorius. Pavyzdžiui, Vilniaus gubernijoje gimė leksikografas Eliezeris Ben–Jehuda, kuris sukūrė šiuolaikinę hebrajų kalbą ir parengė pirmąjį hebrajų kalbos žodyną. Balstogėje gimė gydytojas, filologas Liudvikas Zamenhofas, kuris sukūrė labiausiai paplitusią dirbtinę kalbą esperanto.
Rugsėjo 29–30 dienomis Kaune vyksiantis Litvakų kultūros forumas sieks paskleisti žinią apie Lietuvoje gyvenusių žydų kultūrą ir istoriją: renginys suburs dešimtis akademikų, istorikų, muziejininkų, meno, švietimo ir kitų sričių atstovų. Forume bus aptariama ne tik litvako tapatybė, bet ir kultūra kaip raktas į istoriją, atminties įamžinimas kaip būdas kurti geresnę ateitį. Kai kuriems forumo dalyviams tai bus pirmas apsilankymas tėvų gimtinėje.
„Forumo programa akcentuoja paveldą, Lietuvos žydų vietą Lietuvoje, Europoje ir pasaulinėje kultūroje ir civilizacijoje, bando tai apmąstyti. Pakviesta daug iškilių žmonių, kurie patys šiuos klausimus apmąstė, kurie tapatinasi, sieja savo šaknis su dabartine Lietuvos Respublika“, – apibendrina VDU profesorius.
Litvakų kultūros forume susirinks gausus būrys kūrėjų, menininkų ir akademikų. Tarp jų – litvakas, garsiosios kauniečių Soloveičikų giminės palikuonis, Jeilio universiteto prezidentas, VDU garbės daktaras prof. Peter Salovey, taip pat – garsus istorikas, Brandeis universiteto profesorius emeritas, Lenkijos žydų istorijos ekspertas prof. Antony Polonsky.
Forume taip pat dalyvaus rašytoja, meno kuratorė Paulina Pukytė, dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, menininkė Jyll Bradley, psicholingvistė prof. Tsvia Walden, atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė ir daugybė kitų.
Aptardamas litvakus ir jų reikšmę, prof. Šarūnas Liekis pabrėžia, kad šis terminas gali apibūdinti ne tik Lietuvos žydus. „Litvakas pirmiausia reiškia žmogų, kuris išpažįsta tam tikrą judaizmo religinę srovę. Pas mus ši religinės tapatybės atmaina yra sutapatinama su lietuviškumu, tačiau iš tikrųjų tai neturi nieko bendro su etniškumu“, – patikslina profesorius.
„Per žydišką kultūrą, norime parodyti Lietuvos praeities ir kultūros universalumą. Pavyzdžiui, „Fluxus“ yra universalus reiškinys Vakarų kultūroje, per kurį lengva atpažinti ir Lietuvą, kadangi jį kūrė išeiviai iš Lietuvos. To paties siekiama ir šiuo forumu“, – tikina prof. Š. Liekis.
Forumo dienomis vyks ne tik pranešimai ir diskusijos, bet ir specialūs muzikiniai projektai „Žalgirio“ arenoje: Marijos Krupoves jidiš dainų koncertas bei kompozitoriaus Philipo Millerio ir menininkės Jenny Kagan „Kauno kantata“.
„Kantatoje“ muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. Įspūdingas muzikos ir video vaizdų labirintas sukurtas bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos ir užsienio atlikėjais. „Kantatą“ atliks daugiau nei 200 muzikantų, Kauno simfoninis orkestras, chorai ir ansambliai.
Litvakų kultūros forumas vyks rugsėjo 29–30 d. VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Forumą pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais.
Forumo programa ir registracija: https://kaunas2022.eu/litvakforum/
„Kauno kantata“ „Žalgirio“ arenoje suburs beveik 300 atlikėjų: žiūrovai patys pasirinks, ko klausyti
„Kauno kantata“ „Žalgirio“ arenoje suburs beveik 300 atlikėjų: žiūrovai patys pasirinks, ko klausyti
Įtraukianti patirtis – daugybę kartų įvairiuose anonsuose skambėjusi frazė. Visgi rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje laukia būtent tai. Dviejų iš Lietuvos kilusių menininkų Philipo Millerio (PAR) ir Jenny Kagan (JK) kuriama „Kauno kantata“ – tai nepaprastas ir nepakartojamas garso ir vaizdo labirintas, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo.
Šis projektas – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas, atminties temas šiuolaikiškai pateikiantis kūrinys, kurio premjerai ruošiamasi jau kelerius metus.
Beveik 300 atlikėjų gyvai
„Pati bandžiau atsiminti, ar daugybėje aplankytų muzikos renginių kada teko ką nors panašaus patirti, bet ne“, – įsitikinusi „Kauno kantatos“ prodiuserė, teatrologė Ina Pukelytė. Ji išduoda, kad šio eksperimentinio kūrinio premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš itin arti stebėti kantatą atliekančius muzikantus. Tarp atlikėjų, kurių projektas subūrė beveik 300 – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daugelis kitų.
Tokio masto ir kompleksiškumo imersinis kūrinys neįsivaizduojamas be choro – jų prie projekto prisijungė ne vienas. Tai ir Kauno valstybinis choras, ir „Cantate Domino“, ir vaikų kolektyvai. Taip pat solistai – Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas.
„Itin malonu šiame projekte dirbti su vienu užimčiausių šalies aranžuotojų Jievaru Jasinskiu, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaethesis“ įkūrėju dirigentu Karoliu Variakoju bei „Kaunas 2022“ atidarymo renginio režisieriumi Chrisu Baldwinu“, – apie bendradarbystę geriausio įmanomo įspūdžio vardan pasakoja „Kauno kantatos“ prodiuserė. Paklausta apie didžiausius iššūkius I. Pukelytė sako, kad sudėtingiausia buvo suderinti šimtų žmonių grafikus – profesionalūs muzikantai dirba įprastu metu, o mėgėjų kolektyvai repetuoti gali tik vakarais.
Kantatoje sklendžianti mintis – žvilgsnis į kitą
Pirmoji „Kauno kantatos“ sėkla pasėta „Kaunas 2022“ vadovei Virginijai Vitkienei lankantis Pietų Afrikos Respublikoje, kur moteris išgirdo ją palietusį litvako kompozitoriaus Philipo Millerio kūrinį apartheido tema. Iš Lietuvos kilęs menininkas dalyvavo ne vienoje Kauno bienalėje – čia susipažino su Anglijoje gimusia vizualių sprendimų menininke Jenny Kagan, kurios tėvai – kauniečiai (šiuo metu Gimnazijos g. 4 veikia menininkės šeimos istoriją atskleidžianti paroda „Iš tamsos“). Tad į kvietimą parašyti kūrinį pagrindinei „Kaunas 2022“ programai kompozitorius atsakė pasiūlymu dirbti kartu su J. Kagan.
Dokumentinę medžiagą kantatai menininkai pradėjo rinkti 2020 m., jiems talkino archyvuose ne vieną valandą praleidęs Kauno jaunimas. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų bei atsiminimų, ieškota ir kitų šalių archyvuose. Be Holokausto temos, „Kauno kantatos“ kūrėjams svarbios ir Sibiro tremtys, taip pat – pokariu kentėjusių „vilko vaikų“ likimai.
„Nesiekiame dokumentinio atpasakojimo – juk kuriame meną. Norime atskleisti istorijos kompleksiškumą. Į faktus Jen ir aš žiūrime kaip į akimirkas, į dviejų žmonių susidūrimus, kuriuose slypi vienas kito žmogiškumo atpažinimas. Kai tai įvyksta, kai supranti, kad kitas yra pažeidžiamas, kad jo gyvybė gal net priklauso nuo tavęs, tampi kito atžvilgiu etiškas – apie tai juk rašė Kaune gimęs filosofas Emmanuelis Levinas“, – svarsto P. Milleris, trečios kartos PAR litvakas, kurio seneliai iš Lietuvos ir Latvijos išvyko dar iki Antrojo pasaulinio karo.
J. Kagan atskleidžia, kad kantatoje bus ir Kauno gete išgyvenusios, čia būsimąjį vyrą sutikusios jos mamos istorija apie gelbėtoją: „Šis kūrinys yra visų pirma Philipo Millerio darbas, jo pasakojimas, tačiau aš savo tyrimais irgi prisidėjau. Iš pradžių parodą „Iš tamsos“ ir kantatą siekiau atskirti, bet vėliau supratau, kad bus puiku, jei šie projektai susikirs. Tas pats tekstas, kurį rasite parodoje, bus ir kantatoje. Tai mano mamos žodžiai: „Kodėl kas nors renkasi rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų mus – neišsprendžiamas klausimas.“
„Kauno kantata“ vyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
