„Audros“ festivalyje – psichodelinės kelionės ir išskirtinės audio patirtys
Jau visai netrukus Kaune prasidės didžiausias šalyje šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Renginių diapazoną praplėsianti nuo Ąžuolyno, Santakos parko iki netradicinių urbanistinių objektų, „Audra“ miesto erdvėmis neapsiribos ir dalyvius pakvies nerti į pasąmonės labirintus. Nakties tamsoje bus galima išgirsti audio kūrinius, o vizualaus meno gerbėjų lauks virtualios realybės patirtys, nukelsiančios į dar nepažintas erdves.
Jau visai netrukus, birželio 29 – liepos 3 dienomis, viso pasaulio šiuolaikinė kultūra atkeliaus į Kauną, kiek trumpiau nei savaitei pavirsiantį muzikos ir meno centru. 5 dienų festivalis „Audra“ į miestą atpūs didžiausius šalyje elektroninės muzikos koncertus, parodas, mados pristatymus ir pasaulines premjeras. Tarp gausybės renginių – duoklė vizualaus meno bei garsinių patirčių mėgėjams. Unikalias patirtis ir pasąmonės keliones dovanos „Nepatogus kinas“ ir „Diversion Cinema“, įsikursiantys pačioje Kauno miesto širdyje – duris po rekonstrukcijos atversiančioje M. Žilinsko dailės galerijoje.
Įtraukiančios VR patirtys nukels į kitą pasaulį
Išbandyti psichodelinę, emocingą ir įtraukiančią patirtį jau birželio 30 d. pakvies Virtualios realybės paroda. Nežemiškos erdvės, siurrealistiniai sodai ir magiškos vietos atsivers meno kūriniuose, kurtuose pasitelkiant naujausias technologijas. Trys virtualios realybės patirtys – „Conscious Existance“, „Strands of Mind“ ir „Peach Garden“, kvies leistis į pasaulį už žmogaus suvokimo ribų.
„Virtualios realybės patirtimi „Conscious Existance“ liaupsinu patį brangiausią gyvenimo pasiekimą – mūsų sąmoningą protą. Turime išlaikyti savo gebėjimą matyti pasaulį besidominčio, nustebusio vaiko akimis. Žiūrovas bus išsiųstas į kelionę sąmonės link ir pats pereis į atsipalaidavusią, dėkingą emocinę būseną,“ – apie patirtį atsiliepia režisierius Marcas Zimmermannas.
„Strands of Mind“ žiūrovą kvies paklysti paslaptingose ir magiškose, tačiau vienaip ar kitaip atpažįstamose vietose. Aukštos kokybės neriboto sudėtingumo vaizdiniai efektai nukels į psichodelinių kelionių karalystę. Sujungiant tris skirtingus pasaulius, bus sukuriama kažkas intensyvaus ir dar nematyto.
Pasivaikščioti siurrealistiniame persikų sode bus galima išbandžius patirtį „Peach Garden“. Įkvėptas garsiojo korėjiečių tapytojo An Gyeon (1350–1447) „Svajonės apie kelionę į persikų žiedų žemę“, kūrinys kvies į juslinę kelionę, neturinčią tikrosios pradžios ar pabaigos. Pasaulyje, kuriame nuolat bėgame paskui laiką, tai kvietimas klaidžioti ir mėgautis „tiesiog buvimu“.
Audio kūriniai ir projekcijos ant M. Žilinsko dailės galerijos fasado
Naktis su savimi atsineš ir daugiau unikalių patirčių. Birželio 29-30 d., temstant, pačioje miesto širdyje, kauniečiai ir miesto svečiai išgirs originalius audio kūrinius, subtiliai susiliesiančius su ant M. Žilinsko dailės galerijos fasado išryškėsiančiomis audiofestivalio „Banguoja“ vizualizacijomis. Jaukioje erdvėje miesto centre suskambės tikros ir intymios istorijos identiteto, migracijos, ekologijos ir kitomis temomis. Tarptautinių ir vietos audio menininkų kūrinius bus galima išgirsti originalo kalbomis per belaides ausines, o jų subtitrai lietuvių ir anglų kalbomis įsilies į naktyje paskęstančias projekcijas.
Virtualios realybės patirtis išbandyti bus galima birželio 30 – liepos 3 dienomis. Garsinės patirtys klausytojų lauks birželio 29–30 d.
Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Japonijos, Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.
Repo mados dizainerė Ruth Peterson pristatys savo kolekciją „Audros“ festivalyje
Kaunas, švęsdamas Europos kultūros sostinės titulą, jau nuo pat metų pradžios gyvena pilnu kultūros ritmu, o birželio 29-ąją, galima tikėtis pasiekti kultūrinių patirčių apogėjų, kadangi bene visas miesto kertes užlies festivalis „Audra“, kuriame bus galima išvysti, išgirsti ir pajusti įvairių meno rūšių ekspresiją – nuo kokybiškos muzikos, šiuolaikinio meno, šokio iki dizaino darbų pristatymų. Pastarasis, dizaino žanras, bus pristatomas jaunos ir itin talentingos kūrėjos iš Didžiosios Britanijos – dizainerės Ruth Peterson. Įdomu tai, kad menininkės kuriami drabužiai neatsiejami nuo muzikos: R. Peterson, pristačiusi savo pirmąją drabužių kolekciją, iškart buvo pastebėta repo muzikos atlikėjų, kuriems dizainerės diktuojamas stilius pasirodė savas ir patrauklus, tad debiutuojant kūrėja iškart buvo „pakrikštyta“ kaip „repo mados dizainerė“ ir tai tapo tikru tramplinu į sėkmę: kūrėjos drabužiais puošiasi tokios repo pasaulio žvaigždės kaip SKEPTA, o pirmoji kolekcija buvo pristatyta viename didžiausių mados renginių, skirtų jaunųjų talentų atskleidimui – „Graduate Fashion Week Gala“.
Drabužių dizainerė Ruth Peterson atvyks į Kauną ir festivalio „Audra“ mados renginyje „Rezidencija liepos 1 d. Karo muziejaus aikštėje pristatys savo kūrybą: pristatymo metu bus galima išvysti debiutinės kolekcijos drabužius, atnešusius dizainerei pripažinimą mados pasaulyje bei naujosios, dar niekur nematytos, kolekcijos kūrinius. Apie kelią į mados pasaulį, šių dienų repo madą ir tai, kokią žinią norėtų perduoti jauniesiems kūrėjams kalbame su pačia Ruth Peterson.
Ruth, po keleto dienų Jūs pirmą sykį aplankysite Lietuvą, sakykite – ar žinote kokių įdomių faktų apie Lietuvą, Kauną?
Mano tėtis sakė, jog Kaune gyvena monstras (Kauno Žvėris – aut. pastaba), o kadangi mano drabužių linija yra įkvėpta siaubo žanro, man tai pasirodė labai įdomu ir šis faktas labai patiko! (šypsosi)
Jūsų pirmoji kolekcija buvo įkvėpta žymaus siaubo filmo „Kruvinosios skerdynės Teksase“. Kodėl pasirinkote būtent siaubo žanrą?
Manau, kad siaubo filmai turi kažką tokio, kas žiūrovą pagauna ir sužavi, net jeigu žmonės šio žanro nelabai mėgsta ar bijo. Siaubo filmai tikrai turi „kažką tokio“. Pavyzdžiui, jeigu kino teatrą pasiekia naujas siaubo filmas, visi plūsta pažiūrėti vien tik tam, kad pajaustų tą jaudulį, kuris traukia. Pamaniau, kad būtų smagu, jeigu šias emocijas žmonės jaustų ir per drabužius, dėl to pasirinkau siaubo filmo motyvą.
O jūs pati esate siaubo filmų mėgėja?
Iš tiesų aš labai lengvai išsigąstu ir nenumaldomai krūpčioju, žiūrėdama siaubo filmus (juokiasi), tačiau, kas mane iš tiesų žavi apie siaubo filmus, tai, kad juose yra užslėpta labai daug reikšmių. Pavyzdžiui, jeigu siaubo filmą žiūrėtumėte antrą sykį, pastebėtumėte labai daug naujų dalykų, kurių pirmuoju kartu nematėte. Galbūt man labiausiai patinka tas „detektyvinis darbas“ – mėgstu daugiasluoksniškumą, netikėtus scenarijaus posūkius.
Ruth, papasakokite apie save. Kaip prasidėjo jūsų kelias mados industrijoje?
Mada susižavėjau dar mokykloje – būdama vaikas piešdavau vestuvines sukneles ir kitus drabužius. Kuomet tapau šiek tiek vyresnė, paprašiau tėčio, jog leistų man lankyti siuvėjo vedamus užsiėmimus mokykloje po pamokų tam, kad išmokčiau kaip praktiškai įgyvendinti savo idėjas. Norėjau būti siuvėja, tačiau pamaniau, jog tai gali būti per daug specializuota sritis, tad nusprendžiau pirmiausia studijuoti madą. Dabar derinu tiek siuvėjo amato, tiek universitete įgytas, žinias.
Čia, Lietuvoje, esate pristatoma kaip „repo mados dizainerė“ – ar sutinkate su šiuo apibūdinimu? O galbūt norėtumėte būti vadinama dizainere, nesiaurinant srities?
Jeigu nuoširdžiai, noriu bendradarbiauti su skirtingais atlikėjais, tam, kad sukurčiau ikoniškus kūrinius, kuriuose jie galėtų dėvėti savo pasirodymų metu. Kalbant apie repą, manau, kad šios srities atstovai atrado kažkokį elementą mano kūryboje, kuris juos sudomino. Manau, jog mano kuriami drabužiai buvo kitokie, bet ne per daug ekstravagantiški – mano kūryba buvo subtili ir žmonėms tai patiko. Repo muzika yra įkvėpta daugybės išorinių kontekstų – tokių kaip filmai, poezija... Repo kūriniuose yra daugybė nuorodų į kontekstus – lygiai taip pat kaip mano kurtuose drabužiuose, todėl manau, kad čia mes radome „sutarimą“.
Žinoma, iš verslo pusės, noriu dirbti su įžymybėmis ir žymiais žmonėmis ir kurti individualizuotus drabužius jiems, kad galėčiau pasiekti kitą savo tikslinę auditoriją – tų žvaigždžių sekėjus, gerbėjus. Nenoriu būti nišinė ir išskirtinė, siekiu būti įtrauki.
Norėčiau bendradarbiauti ir su hiphopo, roko atlikėjais, kadangi pati labai mėgstu šią muziką.
Ar galėtumėte iš dizainerės perspektyvos apibūdinti kaip kito repo mados nuo devyniasdešimtųjų – laikų, kuomet repo kultūra tiesiog „žydėjo“? Kokios tendencijos apibūdina repo madą šiais laikais?
Visų pirma, manau, kad vyrai repo pasaulyje tapo atviresni ir labiau linkę eksperimentuoti su skirtingais stiliais. Riba tarp moterų ir vyrų mados nyksta – manau, kad vyrai dabar yra kur kas labiau linkę eksperimentuoti, nebijantys dėvėti moteriškais laikomų drabužių ir aksesuarų. Net tuomet, kai tik pradėjau studijuoti universitete, dar buvo labiau linkstama dėvėti didesnius, apkritusius drabužius, kuriuos aš vis dar labai mėgstu, tačiau dabar vyrai nevengia dėvėti platėjančių džinsų, įvairesnių raštų, šilkinės tekstūros drabužių. Žinoma, vis dar daug kas priklauso ir nuo paties menininko – jo prekinio ženklo, stiliaus.
Pastebėjau, kad keletą kartų paminėjote nuorodų į kitus kontekstus svarbą. Kokias nuorodas galime rasti jūsų kuriamuose drabužiuose? Kas jus įkvepia?
Manau, kad mano drabužiai yra tarsi socialinis komentaras, kuris netiesiogiai išreiškia kritiką visuomenės problemoms: tarkime stebiu visuomenėje vykstančius dalykus, o vėliau juos sugretinu su kai kuriais matytais siaubo filmais, kurie mane įkvėpė (pavyzdžiui, zombių filmais). Praeityje, pasitelkdama tokius sugretinimus aš kritikavau vartotojiškumą, kuris, ironiška, bet yra labai susijęs ir su mados industrija.
Pastartuoju metu pastebėjau didžiulį posūkį į pozityvumą ir psichologinę sveikatą – kai kurios frazės, kurias naudojau savo kolekcijoje ir kurias pristatysiu Kaune, siejasi su šiomis temomis. Taigi, net jeigu mano kūrybą įkvepia siaubo filmai, tokios frazės kaip „Aš nebijau!“, turės kiek kitokią prasmę ir reikš
„Aš nebijau būti atviras tam, koks esu“. Manau, kad tokia lengvai ištarta frazė, kurią galite pasakyti žiūrėdami siaubo filmą, turi labai stiprią gilesnę žinutę savyje.
Pakalbėkime apie Kauną. Pristatysite savo darbus festivalyje „Audra“, vyksiančiame birželio pabaigoje Kaune. Ko galime tikėtis – ar tai bus jūsų debiutinės kolekcijos darbai ar galime išvysti ir naujų? Kokioje formoje pateiksite savo kūrybą?
Mano darbai bus pristatyti madų šou metu, juos vilkės modeliai. Vis dar esu kūrybiniame procese ir ruošiu keletą naujų drabužių, kuriuos pristatysiu Kaune. Tai bus pirmasis kartas, kai juos parodysiu visuomenei. Žinoma, bus galima išvysti ir senesnių mano kolekcijos drabužių, tačiau didžioji dalis – nauja ir dar niekam nematyta, tad tai kelia jaudulį.
Ruth, kur esate dabar – ar galime tikėtis išvysti naują kolekciją greitu metu? Ar planuose turite naujų projektų su žinomais prekės ženklais ar muzikos atlikėjais?
Taip, ateityje turėsiu bendrų projektų, kurių šiai akimirkai negaliu išduoti, nes noriu išlaikyti intrigą. Šiuo metu kuriu smagią, edukacinę video filmukų seriją, pavadinimu „Tiesa su Ruth“ (ang. „Truth with Ruth“). Šie filmukai – patarimai pradedantiesiems dizaineriams arba žmonėms, kuriantiems savo prekinį ženklą, tačiau susiduriantiems su kliūtimis dėl patirties stokos. Video filmukų serijoje su ekspertais kalbame apie motyvaciją, intelektinę apsaugą, gamybą ir jos kaštus. Šie filmukai atsirado iš mano asmeninės patirties – jaučiau, kad nebuvo pakankami pagalbos tuomet, kai pati pradėjau savo kūrybinį kelią, tad dabar nusprendžiau padėti jauniesiems kūrėjams.
Dėkoju už pokalbį ir laukiame jūsų Kaune!
Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Japonijos, Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.
Interviu autorė Vaida Morkūnaitė
Japonų kompozitorė Midori Takada: tyla man – geriausia muzika
„Žmonėms kariaujant, visuomenė praranda žmogiškumą, o tai – tas pats, kas paukštis prarastų balsą“, – teigia japonų minimalistinės ir ambient muzikos legenda Midori Takada. Septintąją dešimtį perkopusią kompozitorę perkusininkę M. Takada profesionalai vertina kaip nepaprastą energiją skleidžiančią atlikėją, kurios gyvi pasirodymai tampa vietoje gimstančia legenda.
Antrą kartą Lietuvoje besilankanti japonų muzikos žvaigždė Kaune surengs vienintelį pasirodymą: festivalio „Audra“ metu birželio 30 d. ji, kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devynragė“, atliks kūrinį „Tylūs paukščiai“.
Čia pakviesta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ partnerių, M. Takada džiaugiasi galimybe pasimėgauti atgimusia popandemine realybe ir galimybe koncertuoti gyvai. Kauną ji vadina gražiu atskiru pasauliu, kuriame gyvena ramūs ir atsipalaidavę žmonės, o japonų ir lietuvių dvasinę bendrystę ji sieja su mūsų tautų artumu gamtai.
„Japonai nuo seno tikėjo, kad visur gamtoje egzistuoja dievybės – tiek kalnuose, tiek vandenyje, visur. Panašiai buvo manoma ir jūsų kraštuose“, – sako M. Takada.
– Lietuvoje jau esate buvusi, pačioje mūsų nepriklausomybės pradžioje. Kaip jums atrodome dabar?
– Tada lankiausi tik Vilniuje. Prieš trisdešimt metų jūsų šalis išgyveno sunkius laikus, ji dar ne visiškai buvo išsivadavusi iš ryšių su Rusija – net gatvių pavadinimai tuomet buvo užrašyti rusiškai, o nuėjus į restoraną nelabai buvo ką užsisakyti. Vis dėlto, prisimenu labai šviesius, linksmus žmonių veidus.
Šiandien viskas atrodo kitaip. Buvau užėjusi į kelių bažnyčių vidų – jos atnaujintos, šviežiai atrestauruotos freskos ir tapyba. Matyti didžiulis pokytis. Manau, kad būtent tie nujaučiami pokyčiai ir pats išsilaisvinimo procesas tuo metu ir kėlė džiugesį žmonėms. Ilgai prisiminiau malonų bendravimo su Lietuvos publika jausmą.
– Šįkart pirmą kartą lankotės Kaune. Kaip jis jums patinka?
– Kaunas – labai ramus miestas. Žiūrint globaliu mastu, jis man nepanašus į jokį kitą – tarsi gražus, atskiras pasaulis, kur visi žmonės atrodo tokie atsipalaidavę. Užvakar buvome tradiciniame Joninių apeigų festivalyje. Jaučiau, kad tos tradicijos tęsiasi šimtmečius, kad praeitis, dabartis ir ateitis susiūta tuo pačiu vertybiniu siūlu. Buvo labai stiprus įspūdis.
– Esu girdėjusi, kad lietuviai ir japonai yra iš dalies panašūs. Ką apie tai manote?
– Iš dalies, manau, kad taip: tradicijos, dvasingumas mums turi didelę reikšmę. Pagrindinės religijos Japonijoje yra budizmas ir šintoizmas, kurios praktikuojamos jau daugiau nei tūkstantmetį. Daugelio japonų pasaulėjautoje tie tikėjimai yra susipynę, praktikuojamas dvasingumas persipina su šiuolaikiškumu. Žinoma, tam, kokie mes esame, didelę įtaką padarė ir II-asis pasaulinis karas.
Lietuva taip pat turi istorijos paliktų randų, o dvasinis pradas, žmogiškumas čia labai gyvas. Be to, mus sieja įkvepianti Čijunės Sugiharos istorija.
– Žinau, kad nemažai japonų keliauja į Kauną vien tam, kad apsilankytų vietose, siejamose su Č. Sugiharos gyvenimu.
– Taip, tiesa. Mums jis labai svarbus.
– Savo pasirodyme „Audros“ festivalio metu koncertuosite kartu su lietuviškais folkloro ansambliais, atliekančiais sutartines. Ar šis dainavimo stilius artimas japonų kultūrai?
– Muzika yra glaudžiai susijusi su dvasingumu apie kurį kalbėjau, tai – garsinė jo išraiška. Mano pasirodymų pagrindas tikriausiai yra gamta, ir iš jos kylantys garsai. Senajame japonų tikėjime šintoizme tikima, kad visur gamtoje egzistuoja dievybės – tiek kalnuose, tiek vandenyje, visur. Tas tikėjimas persismelkia per visą mūsų pasaulėjautą ir skamba muzikoje. Atsakant į jūsų ankstesnį klausimą, manau, kad tikėjimas gamtos dievybėmis, kuris buvo būdingas senajai lietuvių religijai, mus taip pat sieja.
Sakyčiau, kad sutartinių žanras yra artimas budistiniam ritualiniam giedojimui, kuris praktikuojamas ir Japonijoje. Vis dėlto, ne tiek svarbu, kokios religijos žmogus atlieka muziką. Svarbu tai, kas toje muzikoje skamba, kaip joje atsiskleidžia ją atliekančiojo širdis.
– Jūsų kūrinys „Tylūs paukščiai“ skirtas Ukrainai palaikyti, siunčia žinutę prieš karą. Kaip menas gali padėti šioje situacijoje?
– Menas yra ne tik kiekvieno jį kuriančiojo saviraiška, bet jis perteikia ir kontekstą – mene atsispindi viskas, kas veikia menininką, visuomenę. Jei nebūtų visuomenės, nebūtų reikalingas ir menas. Taip, mūsų pasirodymas yra skirtas atkreipti dėmesį į karą, bet mes siekiame žiūrėti plačiau, už šio, dabar vykstančio karo konteksto. Mes klausiame, kodėl žmonės kariauja. Ir, galiausiai, kas yra žmogus?
Žmonėms kariaujant, visuomenė praranda žmogiškumą, o tai – tas pats, kas paukštis prarastų balsą.
– Gyvename nenuspėjamais laikais – dar pernai nebuvo aišku, ar šie pasirodymai galės vykti gyvai dėl siaučiančios pandemijos.
– Džiaugiuosi, kad galėjau atvykti čia. Ištrūkus iš Japonijos, pamačiau, kad Europa jau beveik grįžo į įprastą gyvenimą, o Lietuvoje kasdienybė daugmaž normali, kaip buvusi. Kartu grįžo ir įprastinės erdvės, kuriose galima pasirodyti gyvai. Atvykau anksčiau, kad spėtume pasirepetuoti kartu.
– Turėsite tik vieną pasirodymą. Jei nebus įrašų, tai – vienetinė, į koncertą atėjusių klausytojų patirtis. Kuo ji svarbi, išskirtinė?
– Muzika – tai garsai ir balsai, kuriuos skleidžia žmogus. Tuo pačiu, perteikiama ir tam tikra atmosfera. Tyrimais įrodyta, kad koncerto metu sinchroniškai veikia atlikėjų ir klausytojų smegenys, atlikėjas perduoda savo energiją klausytojams. Be to, garsinė vibracija, kuri pasiekia mūsų ausų būgnelius koncerto metu, skirtingai veikia mūsų smegenis nei tada, kai, pavyzdžiui, klausomės įrašo iš kokio nors elektroninio prietaiso. Gyvo pasirodymo metu mūsų smegenys į muziką reaguoja visai kitaip.
– Įdomu, kad taip sakote, nes būtent pirmasis jūsų albumo „Through the Looking Glass“ leidimas yra tarp labiausiai melomanų vertinamų įrašų. O jo perleidimas prieš penkerius metus atnešė jums pasaulinį žinomumą.
– Tiesa. Įrašiau „Through the Looking Glass“ prieš keturiasdešimt metų. Japonijoje albumas visai nebuvo populiarus, pavyko parduoti tik šiek tiek. Nuostabu, kad internetas leido mano muzikai pasiekti žmones Europoje, Amerikoje. Perleidus albumą, jis išpopuliarėjo tarp jaunų žmonių – esu labai dėkinga likimui. Vis dar negaliu tuo patikėti.
– Jūsų muzika kartais vertinama kaip relaksuojanti, rami. Ką apie tai manote?
– Kai siekiu išgauti garsą, aš įvertinu kiekvieną medžiagą iki smulkmenų, kurdama tiksliausią skambesį. Jei naudoju medinius instrumentus, noriu, kad jie ir skambėtų kaip medis, jei metalinius – kaip metalas. Į muziką neįdedu savo minčių, nenoriu klausytojui nieko įpiršti, muzika – tai skambesys. Noriu, kad žmonės mano muziką ir girdėtų kaip medį, metalą, taip, kaip girdime vandenį, paukščius, mišką. Viliuosi, kad taip manęs ir klausosi – taip, kaip klausomasi gamtos.
Jei žmogus gali nurimti klausydamasis mano muzikos, manau, kad pasiekiau savo tikslą.
– Ką jūs pati klausote?
– Tiesą pasakius, nenoriu klausytis jokios muzikos. Tyla man – geriausia muzika.
Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Daugiau informacijos – https://www.audrafestival.lt/ .
Interviu parengė Aldona Tüür
Nuotr. autorius Martynas Plepys
Liepą „Kaunas 2022“ vasaros scenoje – baskai, akapela iš Aliaskos, šiuolaikinis cirkas ir didžiausias repo orkestras
Vasarojantys Kaune jau priprato prie kultūringos šio sezono rutinos – nuo ketvirtadienio iki sekmadienio vakarai leidžiami Rotušės aikštėje. Čia iki pat rudens veiks „Kaunas 2022“ vasaros scena, kurioje telpa ne tik įdomiausių Lietuvos atlikėjų koncertai, bet ir pačių egzotiškiausių grupių iš viso pasaulio pasirodymai, taip pat – scenos menai, pasikalbėjimai ir kitos veiklos. Liepą Kauno senamiesčio širdyje pradės festivalio „Audra“ savaitgalis, o baigs melodingo „miegamojo pop“ atlikėjai iš Baskų krašto.
Stichijos neaplenks senamiesčio
Birželio ir liepos sandūroje vyksiantis pirmasis šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ aplankys netikėčiausias Kauno erdves – nuo istorinių taksi parko ir metalo fabriko iki galerijų, kavinių ir net Ąžuolyno. Žinoma, „Kaunas 2022“ jaunimo programai „Kylantis Kaunas“ dedikuotas festivalis neaplenks ir senamiesčio. Liepos 1–3 dienomis „Kaunas 2022“ vasaros scenoje – išskirtinai „Audros“ programa. Programos „NEfonas“ kvietimu penktadienį roko, grunge, alt-pop žanrų perkūną Rotušės aikštėje pirmieji paleis jaunieji muzikantai „Saulės Dievas“, „P404“, „Nouvelle“ ir „Stotis“. Šeštadienio dieną čia bus rodomas serbų spektaklis „Palikimas“, po kurio lauks diskusija. Liepos 3 d., sekmadienį scenoje karaliaus esportas – čia dienos programą rengia komanda „Iron Wolves“ ir inovatyvus pramogų, naujųjų medijų ir bendruomenių tinklas „Trys kubai“.
Nuo Kipro iki Prancūzijos
Antrasis liepos savaitgalis „Kaunas 2022“ vasaros scenoje simboliškai dedikuotas muzikinėms kelionėms. Europos Komisijos inicijuoto projekto EMEE, vienijančios žemyno muzikos eksporto biurus, dėka liepos 7 d. mieste lankysis grupė iš Kipro „Monsieur Doumani“. Kaip rašė „The Guardian“, tai vienas kūrybingiausių ir labiausiai savimi pasitikinčių kolektyvų. Visame pasaulyje koncertuojantis trio įkvėpimo ieško šiuolaikiniame Kipre, bet muzikoje remiasi ir savo salos tradicijomis.
EMEE kvietimu liepos 9 d. Kaune pasirodys graikų atlikėjas Theodore, savo muzikinį kelią pradėjęs Londone. Klasikiniai ir elektroniniai klavišiniai instrumentai, ambient ir minimal nuotaikos, būgnų ir gitarų bangos – visa tai Theodore papildo savo hipnotizuojančiu vokalu.
Iš skirtingų gaublio taškų į „Kaunas Piano Fest“ liepą sulėks kylantys fortepijono talentai, klasikinės muzikos šedevrus prikeliantys šviežiam skambesiui. Festivalį Rotušės aikštėje liepos 8 d. atidarys specialios George Gershwin „Rhapsody in Blue“ aranžuotės pasaulinė premjera, kurią atliks Monika Mašanauskaitė, Robertas Lozinskis, Žilvinas Brazauskas bei Peter Fleckenstein.
„Kaunas 2022“ vasaros scenos savaitgalį liepos 10 d. uždarys prancūzai „Rémi Panossian Trio“, savo 12-ojo gimtadienio proga šiemet išleidę albumą šmaikščiu pavadinimu „Happy Birthdé!“. Šis humoro nestokojantis trio – tai prancūziškojo džiazo skleidėjai, savo energiją skleidžiantys nuo Urugvajaus iki Tokijo.
Šiuolaikinis cirkas ir „Eurovizijos“ dalyviai
Jei didžiausias Europos dainų konkursas jums asocijuojasi su sentimentais ir rožine kepurėle, metas atsukti laiko juostą atgal ir prisiminti gerai mokėtus judesius. „Kaunas 2022“ ambasadoriai THE ROOP ketvirtadienio, liepos 14 d., koncerte neabejotinai atliks abu didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje skambėjusius savo kūrinius „On Fire“ ir „Discoteque“. Taip pat grupės viešnagė Kaune taps puikia proga išgirsti, kuo ji gyvena šiandien.
Tarptautinė trupė iš Lietuvos – taip galima pristatyti šiuolaikinio cirko kūrėjus „Kanta Company“. Jų spektaklis „Drabužiai ir mes“ pernai atidarė festivalį „Cirkuliacija“, o visai netrukus, liepos 16 d., specialia programa jie ruošiasi sudominti ir mažuosius Kauno senamiesčio lankytojus. Pasirodyme bus galima išvysti kinišką stulpą, oro šilkus, klounadą ir žongliravimą!
Techno, repas ar rokas?
Nebūtina rinktis vieno – per vieną liepos savaitgalį „Kaunas 2022“ vasaros scenoje gyvai nuskambės visi trys žanrai. Liepos 21 d. Europos kultūros sostinėje viešės austrai „Elektro Guzzi“, techno muziką atliekantys gitara, bosu ir būgnais. Vieniečiai įsitikinę, kad analoginė šio žanro interpretacija – joks nusikaltimas.
Techno nuotaikas į repo ritmus keis bene margiausias lietuviškas hiphopo kolektyvas „Despotin’ Fam“, kurio nariai muzikinių įtakų priveža iš Australijos ir Berlyno. „Grupė, sucementavusi scenos lyderius“, – taip taikliai skamba vienas du dešimtmečius grojančios grupės, neretai pristatomos ir repo orkestru, apibūdinimų. „Despotin’ Fam“ koncertas Kaune – liepos 22 d.
Liepos 23 d. „Kaunas 2022“ vasaros scenoje – laisvė gitaroms. Iš lietuviškuoju Mančesteriu vadinamų Šiaulių kilę „Colours of Bubbles“ roko skambesį visuomet pateikia moderniai ir nenuobodžiai – jų muzika skamba ne tik teatro scenoje, bet ir kartu su orkestru. Kas laukia Kaune? Visų pirma – pasiilgti gerbėjai!
Artėjant rugpjūčiui – dar tarptautinių akcentų
Kaip skamba akapela Aliaskoje? Ko išmokyti gali beatbox’as? Atsakymai į šiuos klausimus vasaros scenoje gali nuskambėti jau liepos 28 d., kai JAV ambasados Lietuvoje kvietimu Kaune viešės du šio žanro kolektyvai iš už Atlanto. Būtent iš Aliaskos valstijos yra merginų trio „Pipeline Vocal Project“, savo pasirodymuose pristatantis unikalias įvairių epochų muzikos interpretacijas. O „Freedom’s Boombox“ nariai yra po visą pasaulį keliaujantys atlikėjai ir kūrėjai, tikintys itin stipria šviečiamąja muzikos jėga.
Liepos 29 d., penktadienį į „Kaunas 2022“ vasaros sceną kops dar viena šio projekto ambasadorė – Jurga Šeduikytė. Šią vasarą ji keliauja po Lietuvą, lanko gerbėjus sostinėje Jonavoje, Druskininkuose, pajūryje, uždainavo ir ukrainietiškai – ir būtent šią vasarą sukanka 17 metų kultiniam atlikėjos kūriniui „Nebijok“. Be to, Jurga birželį apdovanota svarbiausiu Lietuvos kino apdovanojimu „Sidabrinė gervė“ už savo režisuotą animacinį filmą „Mora Mora“.
Paskutinieji antrojo ir priešpaskutinio vasaros mėnesio svečiai Kaune – baskai „Oki Moki“. „Lo-fi“ pop, „miegamojo pop“, „pop su panko siela“ – ironiškų, tačiau muzikos lengvumą ir nepretenzingumą atskleidžiančių epitetų sau nevengiantis klijuoti duetas susikūrė San Sebastiano mieste ir šiemet tapo trio, kuriame vis dar labai svarbus vokalas. „Oki Moki“ Rotušės aikštėje – liepos 30 d.
Visi „Kaunas 2022“ vasaros scenos renginiai – nemokami. Koncertai ir kiti įvykiai Kauno rotušės aikštėje suplanuoti iki pat rudens.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Audringa savaitė Kaune: kaip visur spėti ir ką pamatyti festivalyje „Audra“?
Vasara įsibėgėjo, o su ja atidundėjo ne tik įelektrintas dangus, bet ir griausmingi renginiai po atviru dangumi. Vienas didžiausių šią vasarą Lietuvoje vyksiančių – tai šiuolaikinio miesto festivalis Kaune „Audra“. Birželio 29 – liepos 3 dienomis Europos kultūros sostinę užklupsianti „Audra“ — penkių dienų trukmės muzikos ir meno festivalis miesto erdvėse. Renginių kiekis privers suglumti net ir didžiausius gurmanus, tačiau ką daryti, jei norisi spėti visur ir pamatyti geriausius iš geriausių? Festivalio kuratoriai dalinasi savo patarimais, kaip nepasimesti audringame Kaune ir siūlo 10 rekomendacijų, kurių nevalia praleisti festivalio metu.
NR. 10: VAKARAS BRUTALIZMO ŠEDEVRE
Patį pirmąjį festivalio vakarą birželio 29 d. Kauno taksi parkas vienai dienai taps italų elektroninės muzikos kompozitorės Caterinos Barbieri pasirodymo vieta bei išskirtinės audiovizualinės Kamilės Rimkutės, Naurimo Michailiuk, Domo Veriko, Viliaus Smalinsko bei Pauliaus Varonenka „Hiding From The Inside“ instaliacijos erdve. Šis nemokamas renginys įvyks įspūdingame 1978 m. statybos Kauno taksi parke, Vilijampolėje. Šiandien dėl savo itin vaizdingos lokacijos svarstomą nugriauti šį parką, tad tai gali būti pirma ir greičiausiai paskutinė proga jame išvysti kultūrinį renginį. Po atidarymo audiovizualinę instaliaciją bus galima išvysti visas likusias festivalio dienas nuo 14:00 iki 22:00. Sekmadienį – iki 18:00.
NR. 9: BERLYNAS PRIE SOBORO
Visame pasaulyje tarp elektroninės muzikos fanų linksniuojama Berlyno radijo stotis „HÖR“ vienai dienai persikelia į Kauną. Ketvirtadienį (birželio 30 d. nuo 18:00 iki 00:00) šios radijo stoties transliacijos visam pasauliui bus filmuojamos tiesiai iš Mykolo Žilinsko dailės galerijos, įsikūrusios prie pat garsiojo Kauno Soboro. Transliacijos metu galima bus gyvai apsilankius pamatyti arba internete klausytis pačių berlyniečių atrinktų Lietuvos didžėjų pasirodymų – Manfredo, Mario Moretti, Marios Paskevic su Meri Hov, Mamiko Motto ir VHS Library.
NR. 8: MINIMALIZMAS IR JAPONŲ SUTARTINĖS
Tarp muzikos intelektualų ir snobų ši programos dalis – pati laukiamiausia. Tai japonų kompozitorės, perkusininkės ir minimalistinės muzikos pionierės Midori Takada kūrinio „Silent Birds“ pasaulinė premjera. Šis kūrinį kompozitorė jau keletą mėnesių ruošė kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devyniaragė“. Kas kartą vis naujas unikalus kūrinys dedikuotas tai šaliai ir pasaulinė jo premjera – tai unikalus kompozitorės braižas. Naujasis kūrinys taipogi niekur prieš tai negirdėtas. Midori Takada jį sukūrė galvodama apie Rusijos agresijos nusikaltimus Ukrainoje. Paukštis japonų atlikėjai yra laisvės simbolis, kurio skleidžiamas giesmes ir garsus ji atkurs pasitekusi tradicines lietuviškas ir japoniškas sutartines. Kodėl būtent sutartines? Lietuva ir Japonija – vienintelės šalys,
kuriose vis dar gyvas toks dainavimo stilius. Renginys vyks birželio 30 d., 20 valandą VDU didžiojoje salėje.
NR. 7: DIDYSIS AKORDAS SANTAKOJE
Vienas įspūdingiausių viešų, atvirų ir visiškai nemokamų festivalio renginių. Tai didysis muzikinės dalies uždarymo koncertas įspūdingiausioje Kauno vietoje – Neries ir Nemuno santakoje. Liepos 3 d. nuo 17:00 iki 23:00 valandos čia pasirodys estų repo superžvaigždė Tommy Cash, o jį apšildys post-punk ir alternative stilių muziką grojanti grupė ba., lietuvos R&B muzikos pirmūnas Free Finga bei kaunietiško roko pažibos Flash Voyage.
NR. 6: OKUPUOTA, BET ATVIRA GALERIJA
Festivalio metu trumpam savo duris lankytojams atvers ir prieš dvejus metus rekonstrukcijai uždaryta Mykolo Žilinsko dailės galerija, tapsianti pagrindine festivalio meninių veiklų erdve. Birželio 30-liepos 2 dienomis galerija bus nemokamai atvira visiems nuo 12 iki pat 22 valandos, o liepos 3 – iki 18 valandos. Vienas iš svarbiausių eksponatų – muzikologo, robotų inžinieriaus Moritzo Simono Geisto instaliacija „MR-808“, kurioje pristatoma didžiulė robotizuota būgnų mašina, gyvai programuojama pačių žiūrovų ir leidžianti parodos lankytojams realiuoju metu kurti muziką. Taip pat čia veiks Jurgos Marcinauskaitės instaliacija „(ne) išsakyti. (ne) žodžiai“, menininkės GIA RAM paroda, veiks virtualios realybės VR zona, o liepos 1-ąją vyks Vilniaus miesto šokio teatro Low Air spektaklis „Me two / Savoj Krūvoj“. Bendradarbiaujant su prancūzų VR patirčių platintojais „Diversion Cinema“, į kultūros sostinę bus atvežti trys įtraukiantys filmai – CONSCIOUS EXISTENCE, STRANDS OF MIND ir PEACH GARDEN.
NR. 5: NAKTINIO MIESTO PASAKOJIMAI
M.Žilinsko dailės galerijoje veiksmas vyks ne tik dieną. Du vakarus iš eilės, birželio 29-30 dienomis, ant galerijos fasado išryškės audiofestivalio „Banguoja“ vizualizacijos. Naktinės perklausos metu renginio organizatorius „Nepatogus kinas“ pristatys naktinę audiodokumentikų programą po atviru dangumi. Tarptautinių ir vietos audio menininkų kūrinius lankytojai galės išgirsti originalo kalbomis per belaides ausines.
NR. 4: MEILĖ IR ŠOKIAI ĄŽUOLYNE
Be galo šilta, laukiama ir turbūt vasariškiausia festivalio dalis – tai įspūdingas nemokamas koncertas bei vakarėlis po atviru dangumi šventoje Kauno vietoje – Ąžuolyno parke. Šeštadienį (liepos 2 d. nuo 14:00 iki 22:00) tarp ąžuolų ir žaliuojančios augmenijos išdygusi scena priglaus didžėjų Bradley Zero, Violet ir Gabrielle Kwarteng, bei grupių Planeta Polar, Garbanotas, Esa Afro-Synth Band, The Mauskovic Dance Band ir kitus pasirodymus.
NR. 3: NFT KARŠTLIGĖ AKROPOLYJE
Inovacijos visada yra vienas iš tų dalykų, kurį įaudrina menininkų vaizduotę. Būtent apie tai ir kalbės sekmadienį (liepos 3 d.) prekybos centre „Akropolis“ atidaroma paroda „NFThon: Ateitis“, kuri akcentuos iki šiol neatskleistą kultūros, blokų grandinėmis grindžiamų inovacijų ir tvarumo sintezę, siekiančią įkvėpti naują menininkų, mąstytojų ir atsakingų piliečių kartą.
NR. 2: PILNA ATEITIES IDĖJŲ KOMODA
„Kaunas 2022 - Europos kultūros sostinė“ jaunimo programos projektas KOMODA savo darbą pradėjo nuo idėjos suteikti Kauno ir Lietuvos kūrėjams platformą visuomenei parodyti savo kūrybą. Šiemet šis projektas organizuoja jau antrus metus iš eilės vyksiantį mados renginį, kuriame 14 kylančių dizainerių iš Lietuvos ir užsienio pristatys savo kolekcijas plačiajai Kauno auditorijai. Mados šou įvyks Karo Muziejaus sodelyje liepos 1 dieną, 16 valandą.
NR. 1: PERGALINGOS NAKTYS PERGALĖJE
Visų festivalio įspūdžių aptarimo, svečių susibūrimų ir draugystės židiniu taps dvi naktis truksianti naktinio klubo „Lizdas“ bei reivų „Prisukamas Abrikosas“ organizuojama šokių muzikos programa. Tiek penktadienį, tiek šeštadienį nuo pat 22 valandos buvusioje metalo gamykloje „Pergalė“ užsikursiantis milžiniškas renginys sukvietė bene aktyviausias ir garsiausias elektroninės šokių muzikos žvaigždes: Helena Hauff, Job Jobse, Call Super, Partiboi69, Kittin & The Hacker, LSDXOXO, Hector
Oaks, o juos apšildys visa plejada geriausių vietinių scenos atstovų, tokių kaip Manfredas ar Loranas Vaitkus.
Šie dešimt punktų – tai tik maža dalelė to, ką per visas festivalio „Audra“ dienas bus galima pamatyti Kaune. Visą renginių programą galite rasti čia: https://www.audrafestival.lt
Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai i
Prestižinėje Milano dizaino savaitėje – „Kaunas 2022“ kuruojama paroda
Milano dizaino savaitė – vienas svarbiausių įvykių dizaino pasaulyje. Birželio 7–10 d. vykusiame renginyje tarptautinė publika galėjo susipažinti ir su Baltijos šalių menininkų darbais. „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ kuruojama paroda „The Baltic Vibe“ pristatė 7-ių kūrėjų iš Lietuvos, Estijos bei Latvijos keramikos ir stiklo dizaino objektus.
Niekas nepaneigs, kad tris Baltijos šalis sieja ne tik sienos žemėlapyje, bet ir istorinis paveldas, kolektyvinės atminties gyvumas bei gamtos unikalumas. Natūralu, kad visa tai įkvepia ir vietos menininkus, kurių kūryba, turinti savitą, unikalų braižą, tuo pačiu turi ir bendrų, baltiškų sąlyčio taškų. Juos menininkai atskleidė parodoje „The Baltic Vibe“.
Milano dizaino savaitės ekspozicijų erdvėje „Milano Luiss HUB“ birželio 7-10 dienomis pristatyta paroda sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Iki birželio 30 d. ją bus galima išvysti Lenjane, „Tozzo Atelier“ erdvėje. Apie parodos idėją, lankytojų reakcijas ir Baltijos šalių menininkų panašumus pasakoja „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ ir parodos „The Baltic Vibe“ kuratorė Donata Jutkienė.
Ar galėtumėte papasakoti, kaip kilo idėja Baltijos šalių kūrėjų darbus pristatyti Milane?
Viskas prasidėjo nuo atsitikinės pažinties su Valentina Kovaļišina – menininke ir aktyvia kultūros lauko veikėja. Nors pati Valentina yra iš Latvijos, jau daug laiko gyvena Italijoje. Taip kilo mintis eksponuoti regiono menininkų darbus Milane. Mūsų tikslas – populiarinti ir pristatyti Baltijos šalių meną.
Parodos anotacijoje rašoma, kad parodoje dėmesys sutelkiamas į Baltijos regiono gamtą ir klasikinius elementus. Ar galite plačiau papasakoti, kokie kūriniai eksponuojami?
Pasirinkome gamtos temą ir pagrindinius elementus – vandenį, žemę, orą ir ugnį. Pagal šią temą buvo atrinktos menininkės bei jų darbai. Baltijos šalių kūryba, ypač taikomasis menas, gali būti labai platus – nuo tekstilės, dvimačių objektų iki stiklo, keramikos ir kitų trimačių mažosios plastikos kūrinių. Nusprendėme, kad šįkart pristatysime stiklo ir keramikos meno objektus. Išsigryninusios idėją, pradėjome ieškoti menininkių. Organiškai gavosi, kad kiekvieną šalį atstovauja dvi menininkės, o prie parodos prisijungė ir latvių architektas.
Kokie lietuviški elementai, temos atsiskleidė menininkų darbuose?
Menininkų kūrybos ieškojimuose, faktūrų dinamikoje atsiskleidė įvairialypis baltiškasis gamtovaizdis, regionui būdingi gamtos reiškiniai, susipinantys su mitologija bei folkloru.
Lietuvą atstovavo dvi menininkės – Laura Rainė ir Monika Gedrimaitė. Tiek viena, tiek kita menininkė kūryboje naudoja organines linijas, formas, susijusias su gamtos elementais.
Monikos darbai organiški, inspiruoti gamtos, bet taip pat persipynę su jos pačios pasaulėjauta, unikalia keramikos technika. Menininkę domina naujos keramikos panaudojimo galimybės: autorė pristato objektus, kurių funkcija nebūtinai susijusi su pirmine paskirtimi, darbams ji suteikia naujas sampratas, įsivaizduojamas funkcijas.
Lauros darbai siejasi su vandens tema, pelkėmis. Tai – viena svarbiausių lietuviško kraštovaizdžio dalių, atsispindinti ir folklore, šalies mitologijoje. Menininkė specialiai šiai parodai sukūrė tris kūrinius iš laisvai formuotos karšto stiklo masės.
Darbus eksponavo 7 menininkai iš Baltijos šalių. Kas vienija šiuos kūrėjus?
Visus menininkus vienija organiškos formos, linijos ir gamtos jausena, motyvų perteikimas. Skaitydama menininkių siųstus aprašymus nustebau – visos kūrėjos labai unikalios, jų meninės raiškos formos ir technikos skiriasi, tačiau jų emocinis fonas, gamtos pajautimas per kūrybą yra tai, kas jas jungia. Į parodą menininkės įsiliejo labai organiškai, papildė viena kitą, o tai padėjo atspindėti bendrą Baltijos šalių kontekstą.
Parodoje eksponuojami ir Latvijos bei Estijos kūrėjų darbai. Sunku paneigti, kad šalys artimos kultūriškai, istoriškai. Ar šios šalys panašios, ar skiriasi savo dizaino, meno tradicija?
Turi ir panašumų, ir skirtumų. Mano nuomone, su Latvija turime daugiau panašumų, bet su estais, kaip ir atstumu, taip ir kūrybos prasme, esame kiek toliau vieni nuo kitų. Visgi šia paroda nesiekėme koncentruotis į skirtumus. Norėjome atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas mus jungia, kuo Baltijos šalys yra įdomios, tačiau ir atskleisti individualios menininkių kūrybos išskirtinumą. Įdomu tai, kad visos menininkės beveik viena kitos nepažinodamos, parodoje eksponuojamuose darbuose organiškai susijungė ir papildė viena kitą.
Jei kalbėtume kiek abstrakčiau, kaip Baltijos šalių kūrėjai atrodo tarptautiniame kontekste? Kuo išskirtiniai mūsų kūrėjai?
Kalbant apie Italiją, Milano dizaino savaitę, Baltijos šalių paroda išsiskyrė ir sulaukė didelio susidomėjimo. Parodą pristatėme du kartus, čia susirinkę žmonės dalyvavo tikslingai, atėjusiems tikrai rūpėjo darbai, jie norėjo pabendrauti su kūrėjais, sužinoti technikos subtilybes, geriau pažinti Baltijos šalių meną, dizainą. Manau, kad susirinkusiai publikai regiono menas buvo ir savotiška naujovė, su kuria jie anksčiau nebuvo susipažinę.
Italija – šalis, kurioje dizainas, menas itin vertinami, šalis turi ne vieną puikų kūrėją. Kaip Lietuvos darbai buvo sutikti, kokį įspūdį paliko? Galbūt girdėjote kokių nors atsiliepimų?
Darbai buvo priimti labai entuziastingai, netgi nutiko viena smagi istorija. Po atidarymo renginio projekto iniciatorė ir vadovė Valentina dalyvavo kitame renginyje. Jame sutiko lietuvį, jai pasiūliusį nueiti į labai įdomią parodą. Kaip galima atspėti, paroda buvo „The Baltic Vibe“.
Taigi, panašu, kad įspūdis buvo teigiamas. Tikimės, kad tai puikus startas Baltijos šalių menininkus pristatyti platesniame kontekste, o užsimezgusi draugystė padės pradžią ir ateities parodoms Italijoje. Smagu, kad parodoje taip pat apsilankė ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Lucio Sarno, Latvijos Respublikos garbės generalinė konsulė Patrizia Signorini. Žmonės domėjosi ne tik darbais, bet ir Europos kultūros sostine, tuo, kas šiemet vyksta Kaune, prašė rekomendacijų, norėjo aplankyti Lietuvą ir ypač Kauną. Džiaugiuosi, kad ši paroda papildė „Dizainas laimei“ programos turinį ir kad turėjome galimybę pristatyti lietuves menininkes tarptautiniame kontekste.
Į Kauną atvykstantys Jono Meko draugai: „Tai, ką jis išdarinėdavo scenoje, sunku nupasakoti“
Jono Meko ilgai pristatinėti nereikia – unikalų menininką, režisierių ir poetą Lietuvoje pažįsta visi. Visgi tikrai ne kiekvienas yra girdėjęs, kad Jonas Mekas Niujorke ne tik kūrė filmus, bet ir muzikavo – daugiau nei 20 metų jis praleido koncertuodamas su Niujorko grupėmis, kuriose grodavo ir skaitydavo savo poeziją. „Tai, ką Mekas išdarinėdavo scenoje, sunku nupasakoti,“ – teigia kartu muzikavę J. Meko draugai, kurie jau birželio 22 d. atvyksta į Kauno rotušės aikštėje įsikūrusią „Kaunas 2022 vasaros sceną“ ir susirinkusiai publikai žada padovanoti nepamirštamą, Jono Meko įkvėptą pasirodymą.
Niujorke prieš 20 metų susikūrusi grupė „Himalayas“ – unikalus muzikantų judėjimas, dažnai kartu suburdavęs net 100 atlikėjų. Vaikščiodami ir muzikuodami Niujorko gatvėse, jie kurdavo improvizuotus pasirodymus, o grupės atliekama muzika skambėdavo netikėčiausiose miesto vietose. Prie šios grupės pasirodymų prisijungdavo ir Jonas Mekas. Jis dainuodavo arba skaitydavo poeziją, dažnai be jokio išankstinio pasiruošimo.
Kenny Wollesen, Tony Scherr, Jonathon Haffner ir Dalius Naujokaitis – grupės „Himalayas“ nariai, ne vieną dešimtmetį grojantys drauge. Birželio 22 d., kartu su muzikantais Eugenijumi Varkaliu, Giuseppe Zevola, William Shore ir Egle Lukšaite, išskirtinio skambesio jie suteiks J. Meko filmo „Misterijos“ garso takeliui. Apie draugystę su režisieriumi, nepamirštamus muzikinius pasirodymus, Niujorko dvasią ir tai, ką jau visai netrukus išvysime „Vasaros scenoje“ Kaune, pasakoja muzikantai Dalius ir Jonathon.
Pradėkime nuo pradžių. Jūsų muzikinis kelias – itin įdomus ir unikalus. Grojote kartu su grupe „Himalayas“, kuri susikūrė Niujorke. Ar galite plačiau papasakoti apie šį gyvenimo tarpsnį?
Jonathon: Grupės „Himalayas“ istorija – tikrai įdomi. 2000-aisiais, o ypač 2004 m. Niujorke dėjosi daugybė dalykų. Kaip visuomet grojome įvairiuose klubuose, tačiau ilgainiui supratome, kad norime muzikuoti gatvėse, būti atviresni publikai, atsisakyti atskirties tarp muzikanto ir klausytojų. Užuot įsitaisę vienoje gatvės vietoje, pradėjome muzikuoti judėdami. Gitaros, tūbos, ragai ir net gitarų stiprintuvai būdavo pririšti mums prie nugarų. Kartais mūsų buvo 50, o kartais – 100. Grodami gatvėse jautėmės laisvesni, o prisijungti kvietėme visus norinčius. Maždaug šiuo metu, Antologijos filmų archyve, susitikome ir su Daliumi bei Kenny Wollesen.
Dalius: Sutikau Jonathon Antologijos filmų archyvo rūsyje, čia pirmą kartą kartu repetavome. Jonas Mekas mylėjo mūsų muziką, jis dažnai ateidavo pasiklausyti, kartu dainuoti ar groti. Mano draugystė su Jonu Meku prasidėjo dar 1995 m. Niujorke.
Jonathon: Daliau, galbūt galėtum papasakoti ir apie kitą Jono grupę – „Now we are Here“?
Dalius: Kartą kartu su Jonu Meku buvome pakviesti surengti pasirodymą vienoje galerijoje, tad nusprendėme įkurti kiek mažesnę grupę. Reikėjo grupės pavadinimo, todėl iškart paskambinau Jonui. Jis liepė man palaukti kelias minutes, tačiau perskambino kone iškart – kaip jis pats sakė, vienintelis pavadinimas, kuris jam atėjo į galvą, buvo „Dabar mes esame čia“ („Now We Are Here“). Pasiūliau Jonathon ir kitiems muzikantams prisijungti. „Himalayas“ buvo didelė grupė, o „ Now We are Here“ – daug mažesnė.
Jonas Mekas – talentingas menininkas ir unikali asmenybė. Koks buvo jo indėlis grupėje? Kaip atrodydavo jūsų pasirodymai?
Jonathon: Jonas dažnai prie mūsų prisijungdavo spontaniškai. Kartais jis mus filmuodavo, o prieš pat pasirodymo pabaigą užšokdavo ant scenos. Jis skaitydavo savo poeziją, kuri buvo tokia intensyvi, jog atmosfera primindavo jauseną bažnyčioje. Išties labai sunku žodžiais apibūdinti tai, ką jis išdarinėdavo – kartais netgi filmuodavo pasirodymą būdamas ant scenos kartu su mumis. Tai buvo intensyvu. Kai Jonas užlipdavo ant scenos, muzika įgaudavo naujas spalvas. Pasirodymas tapdavo stipria žinute – jis būdavo pakylėtas į abstraktų, filosofinį lygmenį.
Niujorko meno pasaulio atstovai mus vis dažniau kviesdavo pasirodyti įvairiose galerijose, meno parodų pristatymuose, muziejuose. Tai, kad Jonas Mekas pasirodys su savo grupe, tapo savotiška iš lūpų į lūpas sklindančia naujiena.
Klausantis šių istorijų atrodo, kad improvizacija, netikėtumo faktorius buvo labai svarbūs jūsų kūrybai. Negana to, pasirodymuose neretai grodavote skirtingų kultūrų muziką, lietuviškas sutartines, įtraukdavote teatrinių elementų. Kuo improvizacija jums svarbi?
Jonathon: Manau, kad mes visi, įskaitant Joną Meką, nebuvome linkę ruoštis išankstinio dainų sąrašo. Kartu grojome taip ilgai, kad to tiesiog nebereikėjo. Tai – tarsi pokalbis su geriausiu draugu – temos iš anksto negalvoji.
Dalius: Taip, manau, kad improvizacija mums svarbi. O aš labai myliu lietuviškas sutartines, tai – magiška. Ne sykį jas grojome Niujorke ir netgi buvome subūrę merginų chorą, kuris dainuodavo su Niujorko muzikantais, grojančiais būgnais, gitaromis. Man atrodo, kad klausytojams tai nepaprastai patiko.
Jonathon: Prisimenu, kai pirmą kartą grojome sutartines – tapau nuo jų priklausomas. Jos buvo persipynusios su modernia klasikine muzika, tiesiog hipnotizavo. Kartais nerasdavome sutartines galinčių dainuoti žmonių, tad prie pasirodymų prisijungdavo dainininkai iš Niujorko, Prancūzijos, Latvijos.
Neseniai įkūrėte grupę „Rocket Sci“. Ar tai savotiškas buvusių jūsų grupių „Himalayas“, „Now We Are Here“ tęsinys, o gal kažkas visiškai naujo jūsų kūrybiniame kelyje?
Jonathon: „Rocket Sci“ – grupė sudaryta iš keturių pagrindinių „Himalayas“ narių. Visi čia groja stovėdami, judėdami. Grupę įkūrėme Niujorke pandemijos laikotarpiu, kai viskas buvo uždaryta. Aš ir Kenny vis dar susitikdavome ir grodavome gatvėse, tačiau tai darydavome tik dviese. Galiausiai nusprendėme įrašyti ką nors nauja. Iš vienos pusės – tai nauja grupė su naujais eksperimentais, iš kitos pusės – tai keturi draugai, jau daug metų grojantys kartu.
Lietuvoje grosite jau ne pirmą kartą, esate bendravę su mūsų publika. Kaip jaučiatės čia grodami? Kuo išskirtinis Lietuvos muzikinis gyvenimas?
Dalius: Man patinka groti Lietuvoje, publika – puiki. Panašu, kad klausytojams mes patinkame, darome šaunius dalykus, kurių žmonės dar nematė.
Jonathon: Į Lietuvą sugrįžtu jau 15 metų, kone kasmet čia rengiame koncertus. Tai mano mėgstamiausia Europos šalis, bet klausytojai čia – patys sudėtingiausi. Publika ir atlikėjai Lietuvoje turi kone pankroko mentalitetą – visi yra labai originalūs, parodo tik tai, ką turi pasakyti. Tai šiek tiek baugina pačia geriausia prasme. Kartais mano draugai ar nepažįstamieji negaili komplimentų, o kartais labai atvirai pasako, kad pasirodymas buvo nevykęs. Toks atvirumas – retas mūsų pasaulyje. Groti Lietuvoje – ypatinga patirtis.
Papasakokite, ką išvysime „Vasaros scenoje“ Kaune. Ar tai bus koncertas, ar kitokio pobūdžio pasirodymas? Ko gali tikėtis susirinkę klausytojai?
Dalius: Pagrindinė pasirodymo dalis – Jono Meko filmas „Misterijos“. Tai – filmas be garso, tad gyvai sukursime jam muzikinį takelį. Po to atliksime „Rocket Sci“ kūrinius. Prie mūsų prisijungs geri Jono Meko draugai – Eugenijus Varkalis, Giuseppe Zevola, William Shore ir Eglė Lukšaitė.
Jonathon: 2012 metais Jonas pristatė savo parodą „Serpentine“ galerijose Londone ir su savo draugais norėjo sugroti parodos atidaryme. Suskridome į Londoną iš viso pasaulio. Tuomet sutikome daugybę muzikantų, su kuriais vėliau ne sykį drauge muzikavome Niujorke ir Vilniuje.
Dalius: Muzika, draugai ir gerai praleistas laikas tapo savotiška tradicija. Tam tikra prasme, Jonas Mekas taip pat bus su mumis – per savo filmą. Jis bus kartu.
Dėkoju jums už pokalbį!
Grupės „Rocket Sci“ ir draugų pasirodymas vyks birželio 22 d. „Kaunas 2022 vasaros scenoje“, 19 val. Visą „Vasaros scenos“ renginių programą galite rasti čia. Pagrindiniai projekto partneriai – „Švyturys nealkoholinis“ ir 15 min.
Eimutis Kvoščiauskas: „Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito“
Kai maždaug prieš pusantrų metų aktorius Eimutis Kvoščiauskas sulaukė kvietimo prisijungti prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“, jis nė nenutuokė, kur ši kelionė nuves jį patį ir kokių naujų patirčių suteiks. Praėjusią savaitę Kauno rajone Kulautuvoje įvyko finalinis projekto renginys – kulautuviečiai su E. Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“
Jį režisavęs E. Kvoščiauskas sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Lygiai taip pat ne tik atsiminimuose liks žmonės, kuriuos aktorius sutiko ir pažino čia, Kulautuvoje, o beveik pusantrų metų trukęs kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės bei prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.
Iš Kauno rajono Vilkijos kilęs aktorius sako nudžiugęs dėl to, kad spektaklį Kulautuvoje žiūrėjo ne tik vietos gyventojai. Žiūrovai atvyko iš Vilkijos, Kauno miesto, o prieš premjerą tvyrojęs nerimas galutinai išsisklaidė išgirdus žiūrovų aplodismentus.
– Eimuti, profesionalaus teatro ir bendruomenės spektaklio premjera. Ar skirtis tarp jų didelė?
– Būsena absoliučiai ta pati, kaip ir prieš premjerą teatre. Kai pradėjau dirbti su Kulautuvos bendruomene, iš karto žinojau: mes stengsimės, mes turime išlaikyti kokybę, profesionalumą. Požiūrio, kad „čia ne miestas, o provincija“, „čia ne aktoriai, o tik mėgėjai, todėl bus kaip bus“ nebuvo. Norėjome, kad būtų geras rezultatas. Buvo visko – ir nuotykių, kokie gali nutikti tik profesionaliame teatre, ir jaudulio. Spektaklio išvakarėse medikų pagalbos prireikė vienai pagrindinio vaidmens atlikėjai, o mes meldėmės, kad tik viskas baigtųsi gerai.
Man tai buvo išbandymų laikas, nes pirmą kartą – kaip režisierius – prisiliečiau prie tokio didelio darbo.
– Ar po šitos premjeros nekilo minčių, apie tai, kas yra tas profesionalus aktorius ir kas yra neprofesionalus, kokia tarp jų skirtis? Kaip jums apskritai sekėsi dirbti su Kulautuvos bendruomene?
– Labai daug apie tai galvojau. Esu nemažai kalbėjęs su dėstytojais, kitais aktoriais, kurie statydavo operas ar miuziklus didžiuosiuose teatruose ir ne kartą iš jų girdėjau, kad sunkiausia dirbti su choru – dėl įvairių niuansų. Kulautuvos bendruomenės spektaklyje didžiulį vaidmenį atliko būtent choras. Buvau nustebęs dėl jų požiūrio į darbą, neišgirdau jokio nepasitenkinimo, jokių priekaištų, nebuvo jokio nesusiklabėjimo. Toks pat požiūris – ir visų, kurie vaidino spektaklyje ar dirbo užkulisiuose.
Kartais profesionalūs aktoriai, pavargę nuo savo specialybės, sako: ai, kažkaip praeis. Čia to nebuvo. Manau, atsakymas, ar tu esi profesionalus, ir yra požiūryje į savo darbą.
– Apie ką buvo spektaklis Kulautuvoje, kokia jo siužetinė linija?
– Iš karto klaidžiojome tarp klasikinių medžiagų, o apsistojome ties Kulautuvos legenda, kuri savotiškai turi tam tikrus klasikinės pjesės bruožus, struktūrą. Meilės tema, siužetinė meilės linija yra aktuali visais laikais, tik ji skirtinga. Mes šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.
Kulautuvos legenda baigėsi tragiškai, kai karalaitė buvo paversta akmeniu. Diskutuodami kalbėjome ir apie tai, kad daug senųjų mūsų legendų, pasakojimų yra liūdni, net tragiški. Išsigrynino mintis spektaklyje pakeisti legendos pabaigą, nes šiais laikais ji jau nesibaigtų tragiškai, mes pasuktume savo likimą į teigiamą pusę. Juk dabar žmonės yra laisvesni, džiaugiasi gyvenimu, o labai ilgą laiką mes buvome verkianti, dejuojanti, besiskundžianti tauta. Gal tai buvo užprogramuota nuo mažumės, girdint liūdnas pasakas?
Tad kuriant spektaklį išsigrynino ir žinutė, apie kurią iš karto negalvojome. Ji banali, tačiau šiais laikais labai svarbi – kad meilė yra didis dalykas ir ji turi nugalėti. Blogis gali užvaldyti, turint mintyse ir šalia mūsų vykstantį karą, bet jį turi nugalėti gėris. Ši žinutė tarsi užvedė, tonizavo mus pačius.
– Kiek vietos bendruomenės žmonių įsijungė į kūrybinį procesą, vaidino ar kitaip prisidėjo prie spektaklio?
– Ant scenos buvo daugiau nei 20 žmonių, bet daug jų buvo ir už scenos. Tai – kompozitorius, choreografė, daug kitų žmonių. Nuostabiai dirbo Kulautuvos seniūnijos komanda. Pavyzdžiui, mums nepavyko sprendimas su viena dekoracija, tad ieškojome kito sprendimo. Pamatėme gulinčią metalinę konstrukciją ir sugalvojome panaudoti ją. Tik problema buvo, kad ji – didelė ir apversta beveik aukštyn kojomis. Kulautuvos seniūnija pasirūpino, kad būtų suvirintos papildomos dekoracijos dalys ir ji pastatyta. Kita situacija – ant pušų reikėjo pakabinti langus. Jie taip pat tą padarė. Tą dieną vyko ne tik spektaklis, tačiau ir šventė, kur taip pat savo pasirodymus surengė vietos žmonės, koncertavo mokyklos mokiniai. Manyčiau, kad renginyje – kaip dalyviai – buvo apie 100 žmonių.
– Kaip jūs galvojate, kokią emociją gavo patys žmonės?
– Dar prieš spektaklį guodėme vieni kitus, drąsinome – jei būsime nepatenkinti rezultatu, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet procesas juk buvo labai geras. Bet kai rezultatas pasiteisino, kai sulaukėme gerų atsiliepimų – emocijų buvo daug. Šis spektaklis – tarsi vienkartinis projektas, bet mes norime jį dar kartą parodyti, negalime šio projekto numarinti. Apie tai, kur dar gali būti rodomas spektaklis, kalbėsime kartu su bendruomene.
– Kaip jums pačiam pavyko rasti kalbą su bendruomene?
– Jei nebūtų pavykę – nebūtų ir tokio rezultato. Mes vis kalbame, kaip nenutraukti ryšių ir dėl to labai džiugu. Taip, šis procesas galėjo nuvesti kitu keliu, galėjom, grieždami dantimis, suvaidinti finalinį spektaklį ir išeiti savo keliais. Likti nesusikalbėję. Bet mes susikalbėjome, žmonės tikėjo tuo, ką darome, mumis labai tikėjo ir šio projekto kuratorė.
– Minėjote, kad tai buvo pirmasis didelis darbas, prie kurio prisilietėte kaip režisierius. Tad koks pasirodė režisieriaus drabužis?
– Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito. Susapnavau, kad jau premjera, o mes nebaigę darbo. Buvo momentų, kad norėjosi, kad greičiau būtų finišas. Galiu pasakyti, kad dabar kur kas geriau suprantu ir vertinu režisieriaus darbą. Pats, dirbdamas teatre ir ne pirmus metus būdamas scenoje, diskutuoju su režisieriais, drįstu paprieštarauti ir panašiai. Dabar puikiai supratau, ką reiškia būti režisieriaus kailyje, už kiek daug dalykų jis yra atsakingas. Ir kad šis darbas – tikrai ne kiekvienam.
– Apibendrintai: kodėl svarbu kurti tokius renginius ne miestų centruose, o seniūnijose, kurios gana dažnai, kalbat apie kultūrą, tapatinamos su popkultūra?
– Nes reikia, nes svarbu įvairiapusiškumas. „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte jame dalyvaujančios seniūnijos turėjo galimybę pasikviesti profesionalų menininką ir kurti kartu su juo. Toks žmogus tarsi sujaukia metus iš metų tekančią upę ir įneša naujų vėjų. Tai yra labai naudinga ir sveika.
Antra mintis, kodėl tai svarbu, man kilo važiuojant iš repeticijos Kulautuvoje ir klausantis LRT radijo. Pats gal būčiau to ir nesuvokęs, bet įstrigo vienas radijo interviu fragmentas, kai buvo kalbinamas iš savo šalies pabėgęs rusų žurnalistas. Jis sakė: jie visi juokiasi iš Putino mokyklos, juokiasi daugelį metų. Dabar žuvusieji kare Rusijos armijos vaikinai yra maždaug 28 metų amžiaus ir jaunesni. Tai yra ta Putino mokykla, kurioje Putinas prilyginamas Leninui, apie jį rašoma knygose, piešiami jo paveikslai, per televiziją rodoma, kaip jis joja ant meškos. Tačiau Rusijos provincija yra visiškai nualinta, žmonės neturi karšto vandens, tualeto ir taip toliau. Bet – svarbiausia – tai žmonės, užaugę absoliučiai be jokios kultūros.
Todėl tai, ką mes darome – skatiname, prisidedame prie žmogaus ugdymo. Kokio amžiaus jis bebūtų. Tai gerai ir dėl to, kad taip mes tvirtiname savo tautą, kultūra daro mus stipresnius ir ne tokius demoniškus, kokia yra ta šalis.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Interviu parengė Jurgita Lieponė
Nuotr.autorius Eitvydas Kinaitis
Nutylėtos miesto istorijos suskambės „Kauno kantatoje“: devyniose scenose pasirodys virš 200 atlikėjų
Kauno miesto sienos gali papasakoti ne vieną istoriją. Kartais jos – džiuginančios ir įkvepiančios, kartais – priverčiančios susimąstyti. Rudenį susidurti su savo žmogiškumu, žvelgti į kito žmogaus veidą ir klausytis mus supančių išgyvenimų kvies „Kauno kantata“ – žiūrovus įtraukianti muzikinė patirtis, sukurta specialiai Kaunui.
Ruduo Europos kultūros sostinėje kvies atversti neretai nutylimus ir skaudžius istorijos puslapius. Liepą prasidėsiantis ir iki pat rudens vidurio vyksiantis „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojamas „Istorijų festivalis“ padės išgirsti daugiataučius Kauno ir jo apylinkių prisiminimus, užmirštas vietos patirtis. Pastarosios prabils ir unikaliame patyriminiame pasirodyme „Kauno kantata“, kuriam menininkai intensyviai ruošiasi jau dabar.
Kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir vizualių sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija) pasiryžo surinkti vietos istorijas – trėmimų, Holokausto, istorinių perversmų ir vingių pasakojimus bei jų paliktus pėdsakus kartų likimuose, individualiuose žmonių gyvenimuose. Jų išgirstos istorijos rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje virs Žalgirio arenoje įkurtu muzikos ir video vaizdų labirintu.
Su menininku Philipu Milleriu Kauno gyventojai ir svečiai galėjo susipažinti William Kentridge parodoje „Tai, ko nepamename“, kur skamba kompozitoriaus kūriniai. Išvysti Jenny Kagan kūrybą bus galima nuo rugpjūčio vyksiančioje parodoje „Iš tamsos“. Iš PAR ir Didžiosios Britanijos atvykstantys menininkai Kaune – neatsitiktinai. Abiejų menininkų istorijos vienaip ar kitaip persipynusios su miestu: Jenny Kagan tėvai išgyveno Holokausto įvykius, o Philip Miller protėviai kilę iš Šiaulių. Abu aktyviai bendrauja su vietos menininkais.
„Jenny Kagan ir Philipas Milleris niekuomet neieško lengviausio kelio – jų kūriniai kompleksiški, keliantys iššūkius. Pasirodymo libretui medžiagą jie rinko iš archyvų, asmeninių istorijų ir pasakojimų. Kūrybinis procesas vyksta ne tik su profesionalais, bet ir su mėgėjais. Pasirodyme skambės žinomi lietuvių liaudies muzikos motyvai“, – pasakoja „Kaunas 2022“ prodiuserė Ina Pukelytė.
Gimus pasirodymo idėjai, kūrėjai organizavo kūrybines dirbtuves, kuriose buvo svarstoma apie susitaikymą, žvilgsnį į kitą žmogų, bendradarbiaujama su VDU studentais bei menininkais. Nors dėmesys pasirodyme kryps į sudėtingus miesto istorijos vingius, „Kauno kantata“ taps pretekstu kalbėti apie žmogų bei mažąsias istorijas. Šiame projekte muzika ir dainos – priemonės, padedančios sukurti bendrystę ir užmegzti naują santykį su prieštaringais įvykiais.
„Kauno Kantata“ bus atliekama Žalgirio arenoje. Devynias scenas iš visų pusių sups ekranai, kuriuose bus galima išvysti menininkės Jenny Kagan kuriamus šiuolaikiškus vaizdus. Muzikos ir video vaizdų labirinte žiūrovas galės pats pasirinkti, kokio skambesio ar atlikėjo klausytis, kokį vaizdą žiūrėti. Renginyje išgirsime gyvos ir elektroninės muzikos skambesį. „Kantatoje girdime daugybę balsų. Klausomės giesmių skirtingomis kalbomis ir skirtingose erdvėse. Čia susitikę patiriame harmonijos ir disonanso, kakofonijos ir tylos akimirkas. Ir tokias akimirkas, kai garsas tampa vienu“, – sako kompozitorius Philipas Milleris.
Šis imersinis kūrinys gimė bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos atlikėjais – „Kantatą“ atliks virš 200 žmonių: solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), folklorinių ansamblių „Babadag“, „Ainiai“, „Ratilėlis“ atlikėjai, Kauno simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU studentų styginių kvartetas, VDU choras „Vivere Cantus“, sakralinės muzikos mokyklos choras „Cantores David“, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių choras, chorai „Cantate Domino“, „Gintaras“, skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas. Režisierius – Chrisas Baldwinas (Didžioji Britanija/Bulgarija), dirigentas – Karolis Variakojis.
„Labai džiugu, kad prie „Kauno kantatos“ prisijungs tiek daug skirtingų menininkų ir atlikėjų. Pavyzdžiui, išgirsime ir klezmerių orkestrą iš Seinų (Lenkija), autentiško skambesio suteiksiantį muzikantą Tshegofatso Moeng iš PAR, aktyviai prie renginio prisideda ir su muzikantais dirba dirigentas Karolis Variakojis bei kompozitorius, aranžuotojas Jievaras Jasinskis“, – pasakoja Ina Pukelytė.
Išgirsti ir pamatyti „Kauno Kantatą“ bus galima rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. Žalgirio arenoje. Įsigyti bilietus galima čia.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Kultūra keliasi į Kauno rajonus: Dainava ir Šančiai kviečia į festivalius
Kauno mieste vykstančių renginių diapazonas plečiasi – kultūra keliasi ir į mikrorajonus. Aukštaūgių daugiabučių pavėsyje gyventojus budins ir į lauką išlįsti visą vasarą vilios „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ kartu su gyventojais kuriami renginiai. Naujai pažinti, ištyrinėti ir prisijaukinti Kauno mikrorajonus birželį kviečia Dainava ir Šančiai.
Kauno mikrorajonai – daugelio dar neatrastas pasaulis. Miestui švenčiant Europos kultūros sostinės metus, čia vis dažniau skamba muzika, vyksta ekologijos, meno festivaliai ir renginiai. Jau nuo 2018 „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Kauno miesto rajonų aktyvius gyventojus, bendruomenes ir vietos verslus ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas. Visą šiltąjį sezoną – nuo pat birželio iki rugsėjo vidurio – gyventojus ir svečius su projektų rezultatais susipažinti kvies Šilainiai, Dainava, Eiguliai, Panemunė, Gričiupis, Žaliakalnis, Vilijampolė, Petrašiūnai ir Aleksotas. Renginiai padės įsitikinti, kad kultūros toli ieškoti nereikia, o mikrorajonuose yra vietos kokybiškam veiksmui.
Vasarvidį kviečia pasitikti Dainavoje – nuo promenados iki senųjų papročių
Birželio 18 dieną, Vasarvidžiui artėjant, Dainava pasitiks senaisiais papročiais, folkloru ir kūrybine laisve persismelkusiu vyksmu. Skaičiuojant valandas iki vidurnakčio, V. Krėvės prospekto kiemais keliaus lietuviškų sutartinių įkvėpta muzikinė promenada, tris savaites kurta 50 profesionalų iš viso pasaulio („Academy of the Unfulfilled“) ir Kauno bendruomenės scenos menų atstovų. Menininkai kelias savaites ruošėsi renginiui dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse bei bendraudami su vietos kūrėjais ir bendruomene. Specialiai renginiui jie netgi mokėsi lietuviškų sutartinių. Anot „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorės Godos Kacilevičiūtės, menininkams Dainava pasirodė įdomi ir egzotiška – sužavėjo žali mikrorajono kiemai bei draugiški žmonės. Unikali eisena su teatralizuotomis stotelėmis seks René Daumalio alegorinio romano „A Night of Serious Drinking“ motyvais, pasakojančiais apie neretai kiekvieną aplankantį dvasinį troškulį.
Pastarąjį numalšinus – veiksmas kelsis į Draugystės parką. Čia postindustrinės muzikos garsais, griaudinčiais ritmais bei ugnies ir šviesų žaismu bus pristatyta daugiau nei metus mikrorajono bendruomenės ir profesionalių atlikėjų bei meno kolektyvų kurta misterija. Prie įspūdingo renginio „Dainava vyksme. Vasarvidžio burtai“ įgyvendinimo prisidėjo net 200 kauniečių.
„Manau, kad mikrorajonuose svarbu kurti bendruomeniškumą, terpę kultūrai, stiprinti ryšius su kaimynais. Tikiu, kad nebūtina važiuoti į miesto centrą tam, kad nuveiktume ką nors gražaus. Dainava – dainų kraštas, o tuo pačiu – pramoninis rajonas. Pasirodymuose išvysime šias abi Dainavos puses,“ – žada G. Kacilevičiūtė.
Šančiuose naujai atgims unikalios erdvės
Birželio 23-24 d. veiksmas kelsis į Šančius. Trumpiausią metų naktį netikėtomis spalvomis atsiskleis mažiau žinomos rajono erdvės ir pastatai, kurie pasitiks su muzika, šokiais ir plačiai atvertomis durimis.
„Šančiai – ypatingas rajonas, turtingas savo istoriniu paveldu. Čia gyveno ar savo kūrybos pėdsakus paliko ne vienas žymus žmogus, vietovėje galima rasti modernizmo stiliaus, kitų architektūriškai svarbių pastatų, nuolat atsiveria ir naujos erdvės. Šventėje istorinė rajono dalis pinsis su šiuolaikiškais pasirodymais, instaliacijomis. Festivalis pasiūlys savotišką tradicijos ir naujovių sinergiją“, – teigia Goda Karbonskytė.
Pirmoji stotelė – buvęs parako sandėlis, kuriame jau nuo 2018 m. verda aktyvus kūrybinis gyvenimas. Birželio 23 d. čia pasitiks tautinio meno ansamblio „Ratelinis“ pasirodymas, soprano, elektronikos ir šokio sintezė „Burtažodžiai“, grupių „It Was Us“ ir „Arklio galia“ koncertai. Vidurnaktį, kaip ir pridera trumpiausią vasaros naktį, laukia siurprizas – ugnies skulptūros įžiebimas. Viso renginio metu vyks kūrybinės dirbtuvės, į vidų užklysti vilios instaliacijos, o atsvarą ugniai kurs skulptorius Jomantas Padgurskas, kuris iš ledo pjaustys specialią skulptūrą.
Išlydėjus trumpiausią vasaros naktį, birželio 24 dieną, Šančiuose vyks ekskursijos, įtrauksiančios įvairių skonių smalsuolius. Istorijos entuziastus vilios turas po Kauno tvirtovės statinius, pasivaikščiojime prie Nemuno bus kalbama apie gamtą, paukščius, augalus ir tvarumą, lobių ieškotojai keliaus maršrutu „Nuo barakų iki Parako“, o norintys daugiau iššūkių, galės prisijungti prie ilgametės rajono gyventojos ir žinovės gidės Rolandos vedamos ekskursijos dviračiais. Visi keliai tądien ves į restoraną „Kastytis“, kuris pasitiks autentišku interjeru, to meto muzika, atkurtais restorano užkandžiais ir čia išsaugotais prisiminimais bei istorijomis.
Dar vienas svarbus sustojimas – buvusios kareivinės, birželio 24 d. duris atveriančios kaip renovuota, judri ir menininkų įveiklinta erdvė. Plačiajai visuomenei atsiveriantis pastatas prisistatys kaip „Gyvas namas“, kuriame bus galima pasisemti idėjų ar sudalyvauti ne viename kūrybiniame užsiėmime. Turiningoje programoje – būgnininkų bendruomenės pasirodymas, molio edukacijos, performansas, šokio pasirodymai, koncertas ir kitos veiklos.
„Dainava vyksme. Vasarvidžio burtai“ žiūrovų lauks jau birželio 18 d. Šančių festivalyje sudalyvauti mikrorajono gyventojai ir svečiai kviečiami birželio 23-24 d. Susipažinti su kitais mikrorajonuose vyksiančiais renginiais galima čia.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.