Pirmą kartą Kaune – Europos Universiteto kultūros festivalis
Gegužės 4–8 d. Kauną užlies Europos universiteto aljanso „T4EU Europos kultūros festivalis“, kviesiantis į kultūrą pažvelgti jaunimo akimis ir Kauno miestą bei rajoną pamatyti kitaip. Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas renginys suburs beveik du šimtus atstovų iš 6 partnerių šalių: Vokietijos, Bulgarijos, Estijos, Italijos, Ispanijos ir Lenkijos. Meno ir kultūros profesionalų organizuojamuose užsiėmimuose bus tyrinėjamas Kauno miestas ir rajonas bei įvairūs jame pasklidę Europos kultūros ženklai.
„Džiugu į Kauną – Europos kultūros sostinę 2022 – pirmą kartą sukviesti septynis Europos universitetus vienijančio aljanso „Transform4Europe“, kuriam priklauso ir Vytauto Didžiojo universitetas, atstovus. Tikimės, visi jie praturtins mūsų programą įdomiais ir netikėtais pasirodymais, atspindinčiais naujus atradimus ir nepatirtus įspūdžius. Studentams ir kitiems dalyviams bus skirti kūrybinio rašymo, fotografijos, filmų kūrimo, dailės, šokio ir kt. užsiėmimai bei paskaitos. Na, o plačiąją visuomenę kviesime pažinčiai su įvairių sričių menininkais ir jų kūryba. Be to, siūlysime netradicinę pramogą – vėlyvai papusryčiauti mokantis užsienio kalbų“, – apie turtingą festivalio programą pasakojo VDU „Transform4Europe“ institucinė koordinatorė prof. Ineta Dabašinskienė
Į susitikimą kvies kultūros puoselėtojai ir menininkai
Pagrindinis festivalio vyksmas „Europa mieste: Kaunas“ lauks gegužės 6 d., penktadienį. Nuo 17 val. „avilio principu“ veiksiantis renginys į VDU daugiafunkcį mokslo ir studijų centrą (Putvinskio g. 23) kvies visus miesto svečius stebėti studentų ir menininkų paruoštus trumpus pasirodymus, įvertinti per trumpą laiką sukurtus kūrinius. Iš kitų pasaulio šalių į Lietuvą atvyks ir su renginio lankytojais susitiks svarbūs kultūros puoselėtojai ir menininkai: Ispanijos poetė ir rašytoja Rosa Cuardo Salinas, Lenkijos tapytoja Hanna Grzonka-Karwacka, moderniosios kultūros istorikas iš Bulgarijos Alexander Kiossev, Estijos grafikos dizaineris Allan Kukk, tarptautinio pripažinimo sulaukęs lenkų režisierius kinematografas Andrzej Cichocki ir iš Meksikos kilęs šokio menų specialistas, šokėjas ir mokytojas Adrian Carlo Bibiano.
Studentams – tarptautinio lygio specialistų paskaitos
Festivalio programa taip pat siūlys Europos universitetų dėstytojų meistriškumo pamokas ir praktines dirbtuves studentams. Jie turės galimybę rinktis iš itin plataus spektro temų ir gilinti savo žinias ar tik pirmą kartą susipažinti su meno ir kultūros sritimis. Programoje numatyta lietuvių rašytojos Sandros Bernotaitės meistriškumo pamoka apie kūrybinį rašymą ir jo subtilybes. Taip pat studentai galės apie fotografijos meną išgirsti iš profesionalių fotografų lūpų: jų laukia pažintis su prof. Romualdu Požerskiu ir doc. dr. Tomu Pabedinsku.
Meistriškumo pamokų sąrašuose taip pat galima išvysti fotomenininko, medijų menininko, turinčio daugiametę dėstymo įvairiose Europos šalyse patirtį Rimanto Plungės pavardę. Jis kartu su garsiu Lietuvos kompozitoriumi, įvairių filmų garso takelių kūrėju Titu Petrikiu studentams papasakos apie istorijų pasakojimo (angl. storytelling) naudą ir veikimo principus šiuolaikinėse medijose.
Kvies vėlyvųjų pusryčių ir pažinti kalbas
Ne tik akademinės bendruomenės narius, bet visus norinčiuosius gegužės 6 d., penktadienį, 11–13 val. kvies „Vėlyvieji pusryčiai ir kalbos“. Renginio dalyviai mokysis bulgarų, estų, ispanų, italų, lenkų, lietuvių, vokiečių ir ukrainiečių kalbų, o už aktyvų dalyvavimą bus net ir apdovanoti. „Vėlyvieji pusryčiai ir kalbos“ vyks VDU Žemės ūkio akademijoje, parke prieš Centrinius rūmus arba, esant nepalankiam orui, – III VDU ŽŪA rūmuose (Universiteto g. 10, Akademija).
„Kalbos praturtina mūsų kasdienybę, nuspalvina ją įvairesnėmis spalvomis, atveria galimybes susipažinti su naujais žmonėmis, geriau pažinti jų kultūrą. Todėl kviesime dalyvius išmokti žodžių, frazių visomis aljanso kalbomis bei ukrainiečių kalba, taip išreiškiant palaikymą už demokratines vertybes ir laisvę kovojančiai Ukrainai. Galbūt viena ar kita kalba išmokti žodžiai paskatins daugiau jos pasimokyti? O galbūt žinias renginio dalyviai galės išbandyti jau čia pat, susipažindami, pabendraudami su studentais ar universitetų bendruomenių nariais, atvykusiais į kultūros festivalį? Kadangi bene labiausiai žmones sujungia patirtys ir maistas, dalyviai turės galimybę pasimėgauti tiek naujomis žiniomis, tiek vėlyvaisiais pusryčiais. Skanausime lietuviams jau gerai žinomus kibinus, ukrainietiškus barščius ir kitus patiekalus“, – apie būsimą renginį pasakojo VDU Užsienio kalbų instituto direktorė dr. Teresė
Ringailienė.
„Vėlyvieji pusryčiai ir kalbos“ organizuoja Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų institutas, Žemės ūkio akademija bei „Transform4Europe” Europos universitetas. Visi festivalio renginiai yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Šokio spektaklio „Esybė“ choreografas Ryu Suzuki: mūsų kūnai ir protai yra neatsiejami
Tekančios saulės šalies kultūrą kviečiantis švęsti festivalis, nuo balandžio 25-osios iki gegužės pirmosios, apims visą Kauną – čia vyks, jau tradicija tampančios, Japonijos dienos „WA“. Šiomis dienomis fiziškai tolimos valstybės atstumas sumažėja iki minimumo, kadangi miestas, per įvairias iniciatyvas, renginius ir meninius pasirodymus gyvena japonų kultūra ir siekia susipažinti su šios šalies žmonių gyvenimo būdu ir kasdienybės filosofija.
Vienas laukiamiausių festivalio pasirodymų – choreografo iš Japonijos Ryu Suzuki kartu su Kauno šokio teatru „Aura“ specialiai festivaliui kuriamas šokio spektaklis „Esybė“, kuriame pasakojama ir diskutuojama apie šių dienų žmonijos siekį realybę patraukti į užribį ir persikelti į alternatyvų, metapasaulį, kuriame nebelieka kūniškojo žmogaus pavidalo, tik visada gebantys transformuotis abstraktūs vizualiniai pavidalai – avatarai, kartais savo esybe primenantys anapus esančius vaiduoklius.
Apie žmogaus kūno reikšmę, jo (ne)pamatuojamas galimybes ir baimes bei kaip istorinės asmenybės, japonų diplomato Čijunės Sugiharos, idėjos atsispindi šių laikų kontekste, kalbame su šokio spektaklio „Esybė“ choreografu Ryu Suzuki.
Kokia istorija slypi už spektaklio „Esybė“ ir ką jis pasakoja žiūrovui?
Šokio spektaklis „Esybė“ neturi vienos siužeto linijos, tačiau yra padalintas į tris skirtingas dalis. Pirmojoje dalyje pasakojama apie kūnus, kurie slepiasi už avatarų (liet. vizualinė asmens reprezentacija internete (aut. past)) virtualiame pasaulyje. Kam juos naudojame? Pavyzdžiui, žmogus turi ką pasakyti, tačiau nedrįsta to sakyti savo lūpomis, savo vardu, bijote išreikšti tikrąjį aš, tuomet avataras veikia kaip apsauginis skydas prieš pasaulį.
Antroji dalis yra apie elgesį su fiziniu kūnu taip, lyg jis būtų virtualiame pasaulyje. Problema yra tame, kad tiek suaugę, tiek vaikai, kalbėdami anonimiškai, pamiršta, kad už avatarų slepiasi realūs žmonės, o išsakyti žodžiai virtualybėje, gali sužeisti kūną realybėje. Šioje dalyje, priešingai nei pirmoje, avataras yra ne kaip skydas, bet veikia kaip ginklas.
Trečioji dalis vis dar kūrybinėje būsenoje, tačiau norėčiau, kad ši dalis pristatytų kūno teikiamą džiaugsmą ir jo galimybes.
Pačioje pradžioje, tikiu, jog žiūrovai ateis su idėja, kad sąmonė ir protas juos apibrėžia kaip asmenybes, tačiau kūrinio pabaigoje, norėčiau, kad jie atsigręžtų į savo kūnus ir išeitų su mintimis: „O, Dieve, mes turime tokius nuostabius kūnus!”
Kodėl pasirinktas avatarų motyvas? Iš kur jis kilo?
Iš tiesų avatarai atsirado labai seniai. Japonijoje mes turime labai daug siaubo istorijų, kuriose veikia anapusiniai veikėjai – vaiduokliai, šmėklos. Šios istorijos atsirado dar senovėje, tuomet, kai nebuvo virtualaus pasaulio, tad žmonės save išreikšti tikrąsias savo mintis pasirinkdavo per trečiąjį asmenį – vaiduoklį. Taigi vaiduokliai tapo savotiškai avatarais. Tie herojai siaubo istorijose gali pasakyti daug dalykų, ko negalėtų realybėje, tačiau kartu sako, kad – „Ei, tai juk netikra, tai tik siaubo istorija“. Pradėjau galvoti, kad šiuolaikiniame pasaulyje galėtų būti vaiduoklio atitikmuo, suvokiau, jog tai – avatarai internete – be kūno, bet kalbantys ir pasakantys daug.
Gyvename pasaulyje, kuris „keliasi“ į metapasaulį – alternatyvią virtualybę, kuriame, atrodytų, jog fizinis kūnas nebėra reikalingas ar nėra toks svarbus. Kokius jausmus tai kelia Jums, kaip šokėjui, kurio pagrindinis darbo „įrankis“ yra kūnas – baimę, skausmą, suvokus, jog kūnas gali ir neegzistuoti, kad egzistuotų žmogus?
Nors iš dalies tai gali skambėti baisiai, tačiau suvokiu, kad persikėlimas į virtualų pasaulį iš dalies gali būti ir išgelbėjimas: tarkime, jeigu įvykus nelaimei, netekčiau galimybės vaikščioti, skirtingi avatarai virtualiame pasaulyje man suteiktų jausmą, jog galiu vėl šokti ir vaikščioti. Bet tuo pačiu metu, įsivaizduokite, jeigu taip lengvai galėtume tai padaryti realiame gyvenime – nustotume tinkamai rūpintis savo kūnu ir jo svarba kažkur dingtų, tai taptų kažkuo, ką galima lengvai pakeisti. Ir tai neramina.
Štai pavyzdžiui, Japonijos Vyriausybė pristatė mokslinių tyrimų programą, kuri siekia sukurti technologiją, kuri leistų valdyti kelis avatarus vienu metu. Šią idėją jie pateikia, kaip „proto išlaisvinimą nuo ribojimų“, turint omenyje, kad mūsų kūnai ir yra apribojimas mums patiems. Tai šiek tiek liūdina.
Ar manote, kad mes tarytum apleidžiame savo materialiuosius kūnus, kurdami save virtualybėje?
Iš esmės, ir taip – ir ne. Kol kas dar negalime egzistuoti be kūno, kadangi turime valgyti, daugintis, tačiau judame link to. Apleidžiame savo kūnus, nors to ir labai nenoriu.
Mes kalbame apie kūną ir sąmonę, protą kaip du atskirus vienetus. Ar galime kelti klausimą, kuris iš jų yra stipresnis – kūnas ar protas? Ypatingai dabar, išgyvenant labai sunkius laikus. Ar toks sulyginimas apskritai yra įmanomas?
Manau, kad tai vienis – kūnas ir protas yra sujungti. Jų atskirti negalime. Pamenu, buvau Tokijuje, kuomet buvo paskelbtas griežtas karantinas – negalėjau treniruotis, nes buvau „įkalintas“ vieno kambario bute, kūnui trūko erdvės judėjimui, tačiau išgyveno ir vidinis pasaulis, kadangi nuolatinis buvimas viename kambaryje slėgė. Taigi, buvo sunku dvejopai. Kūnas ir protas – neatskiriami.
Ryu, galbūt tokį stiprų dėmesį telkiate į virtualų pasaulį ir šiuolaikines technologijas, nes esate iš šalies, kuri būtent ir garsėja savo technologine pažanga?
Sakyčiau, turbūt garsėjo (juokiasi). Daugybė šalių, pavyzdžiui, Kinija ir Pietų Korėja ar kai kurios Europos šalys lenkia Japoniją savo technologine pažanga. Galų gale – Lietuva! Kol viešiu čia, Kaune, dar nei karto neatsiskaičiau grynais pinigais, visada – bankine kortele, o, štai, Japonijoje tenka, ir dažnai.
Ar pirmą kartą viešite Lietuvoje?
Ne, tai antrasis kartas. Prieš šešerius metus šokau tarptautiniame šokio festivalyje AURA, kuriame atlikau solo partiją, tačiau šis kartas yra pirmasis, kuomet pasirodysiu kaip choreografas. Tai – pirmasis mano spektaklis Europos šalyje! Taigi – tai mano Europinis debiutas.
Kaunas švenčia Europos kultūros sostinės titulą, o vienas programos renginių – Japonijos kultūros dienos. Kaip jaučiatės, kad Kaunas tiek dėmesio skiria jūsų gimtosios šalies kultūrai?
Jausmas išskirtinis ir puikus, pasirodyti Kaune, kuris turi istorinį ryšį su Japonija. Manyčiau, kad už tai turėtume dėkoti japonų diplomatui Čijunei Sugiharai, kurio nuveikti darbai buvo pagerbti ir įamžinti Kaune. Man Čijunės Sugiharos idėjos itin artimos – jis suprato, kad žmonės – tai ne tik skaičiai, tačiau tai – tikri gyvenimai ir kūnai, kurie yra svarbesni už bet kokią sistemą pasaulyje, net jei ji būtų didžiausia pasaulyje. Net ir repeticijų metų šokėjams niekuomet neduodu numerių, o visuomet kreipiuosi į juos vardais – tokiu būdu noriu juos kur kas geriau pažinti kaip žmones.
Dėkoju už pokalbį.
Šokio spektaklio „Esybė“ premjera įvyks balandžio 29 d., Verslo lyderių centre (BLC), Kaune. Šis renginys yra Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 programos dalis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
„Grande Saison SanuaK“: pamatykite Kauną kitų akimis
Kaunas ir Berlynas jungia savo jėgas, kad kauniečiams ir miesto svečiams padovanotų ypatingas patirtis. Bendradarbiaujant „Ekskursui“ ir nomadinei kuratorių platformai „B_Tour“ iš Berlyno, Kaune rengiama trijų dalių meninių ekskursijų programa „Grande Saison SanuaK“. Tris gegužės mėnesio sekmadienius (1, 8 ir 15 d.) kūrybingi pasivaikščiojimai kvies su humoru kvestionuoti lankytojų požiūrį į juos supančią aplinką. Nuo balų ar asfalto plyšių tyrinėjimo iki pažinties su vietinėmis senjorėmis – programos organizatoriai žada nustebinti, prajuokinti ir padėti į miestą pažvelgti naujai.
Pavadinimas „Grande Saison SanuaK“ nukelia lankytojus į 1921 metų pavasarį, Dada ekskursijų seriją „Grande Saison Dada“ Paryžiuje. Šių įvykių įkvėptas ekskursijų ciklas žaismingai mes iššūkį nusistovėjusioms turizmo praktikoms: apjungs kalbos, vaizdo, atlikimo, pasakojimo elementų ir somatines menines strategijas.
Pasak Yael Sherill, „B_Tour“ meno vadovės, įprastos turizmo praktikos yra labiau susijusios su lankytinomis vietomis, žinomais architektūriniais paminklais ir miesto įžymybėmis. Tuo tarpu kūrybinių išvykų metu dėmesys skiriamas menininkų kuriamai unikaliai patirčiai: „Šių ekskursijų metu „lankytinu objektu“ gali tapti kiemas, nukreiptas į „paprastą“ gyvenamąjį namą, asfalto plyšys ar net studentų butas“.
Jos kolegė Lianne Mol pritaria, kad tokie „lankytini objektai“ yra platesnio pasakojimo – menininkų perteikiamų istorijų apie kartų išgyvenimus, pokario architektūrą ar utopinę filosofiją – dalis.
„Išvykose bus taikomos įvairios strategijos; kalbos galia, pasakojimas vaizdais, intymūs pokalbiai, nejauki tyla, skambučiai... Ateikite ir pamatysite patys!“ – kviečia „B_Tour“ meno vadovė Y. Sherill.
Ekskursijos vyks miesto centre ir Šančių rajone. Slaptoje vietoje lankytojai bus kviečiami akis į akį pasikalbėti su Kaune gyvenančiomis senjorėmis „Mamos mama mena“, kurios pasidalins prisiminimais apie laikotarpį, kai miestas buvo okupuotas rusų. Išvykoje „Balų stebėjimas“ Šančių rajone, dalyviai susipažins su vietinių balų norais ir poreikiais, drovumu bei nerimu, o „Die Wohnung“ („Būstas“) turo metu, gidai bei nepriklausomi menininkai supažindins su pirmąja pasaulyje „Bauhaus“ gyvenviete Štutgarte, Vokietijoje. Išradingai kelionei neprireiks net skrydžio bilieto – užteks tik šiek tiek drąsos išbandyti naujas patirtis.
Kaunas – puiki vieta eksperimentuoti
Ekskursijos mena vieną iš garsiausių Dada manifestų, kuris įvyko 1921 m. – tai buvo išvyka į Šv. Julien-le-Pauvre bažnyčią. Ši ekskursija skrajutėse ir laikraščiuose buvo pateikiama kaip alternatyvi išvyka, pamokysianti nekompetentingus gidus ir paskatinsianti aplankyti vietas, kurios „neturėtų egzistuoti“. Ekskursijas sudarė įvairūs renginiai, pavyzdžiui, gidas Georges Ribemont-Dessaignes skirtingose vietose iš žodyno skaitė atsitiktinių žodžių apibrėžimus, o André Breton išraiškingai pristatė patį manifestą.
Kaip rašė dadaistas A. Breton, šios ekskursijos tikslas – atskleisti ir sugriauti socialinę ekskursijų ir turizmo struktūrą. Panašiai teigė ir rašytojas siurrealistas Georges Hungnet, kuris tuometines išvykas apibūdino kaip „absurdiškas Rendez-Vous, imituojančias instruktyvius pasivaikščiojimus“.
„Po 101 metų abi mūsų organizacijos mano, kad Dada judėjimu paremtos ekskursijos yra šiuolaikiškos, kūrybiškos ir juokingos. Dėl to nusprendėme paeksperimentuoti“, – sako Y. Sherill.
„Ekskurso“ koordinatorius Algimantas Grigas primena, kad Kaunas yra Jurgio (George) Mačiūno, vieno iš Fluxus meno pradininkų ir aktyvistų, gimtinė. Pirmojo bei Antrojo pasaulinio karo pasekmės tiesiogiai paveikė tiek Fluxus, tiek Dada judėjimus. Dadaizmas neigė, jog menas turi būti gražus, o Fluxus idėjos buvo paremtos tuo, jog kiekvienas gali būti menininku. Pasak A. Grigo, Kaunas yra puiki vieta pritaikyti menines žinias naujuose produktuose. „Tokios išvykos peržengia dabartinių ekskursijų Lietuvoje ribas,“ – tikina koordinatorius.
Svarbu atrasti senas vietas iš naujo
Pasak kuratorių iš Berlyno, šios ekskursijos ne tik tyrinėja neatrastas miesto vietas, bet ir atspindi kūrimo bei dalijimosi žiniomis procesus.
„Ekskursijos perrašo hegemoniškas istorijas, dekolonizuodamos modernistines dogmas. Siekiant subtiliai, kūrybiškai bei apmąstant mesti iššūkį dominuojantiems nusistatymams, pasitelkiama žinios, skirtingos perspektyvos bei humoras“, – sako L. Mol.
Ji pastebi, kad šiais laikais turizmas yra privilegija, kurios dėka atrandami skirtingi gyvenimo ir mąstymo būdai, tačiau globalizacija pakeitė šią sąvoką – žmonės nebeieško skirtumų, verčiau atkuria tai, kas yra lengvai prieinama bei įprasta.
„Grande Saison SanuaK“ ekskursijų siekis – visiškai kitoks. Ne kiekvienam patiks šios išvykos, bet tikimės, kad rasite bent vieną, kuri atvers akis ir bus įdomi!“ – šypsosi menininkė.
Sherill teigia, kad dar viena tokių ekskursijų priežastis – klimato kaita. Pasaulio šiaurė turėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, pavyzdžiui, dažnas keliones lėktuvu: „Dėl skrydžių į atmosferą patenka didžiulė dalis anglies dvideginio emisijų, todėl svarbu iš naujo atrasti savo miestą ir pasitelkti neįprastus metodus“.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Nuotr. autorius Martynas Plepys
Kultūros upės teka į… Kauną
Ar esate girdėję legendą, bylojančią, jog Kaunas gimė iš Nemuno ir Neries santakos? Būtent joje ir šiandien rusena aukuras, primenantis apie kiekvieno mūsų pradžių pradžią, apie tai, kas bendra, kas jungia ir stiprina. O šiemet, kai Kaunas puošiasi Europos kultūros sostinės titulu, dviejų upių santakos vieta įgauna dar daugiau galių. Šiuolaikinės vertybės nebūtų tokios tvirtos be istorinio pamato, o mieste kunkuliuojantys įvykiai pavertė Kauną ne dviejų, o šimtų kultūros upių santaka.
Upės, jų pakrantės, vanduo ir visos įmanomos jo savybės bei erdvė interpretacijoms – visa tai neatsiejama nuo Europos kultūros sostinės programos. Gaivinti lyg kraujagysles miestu tekančias Nerį, Nemuną, Nevėžį ir daugybę į šias upes sutekančių upeliukų, artinti miesto kultūrą prie vandens ir pakrančių – šios idėjos buvo užrašytos dar gerokai iki 2022-ųjų, dar tik ruošiantis Kauną ir Kauno rajoną paversti viena didele Europos scena. O šiandien idėjos jau virto renginių kalendoriumi. Renginių kalendoriumi, kuriame įvykių daugiau nei metuose dienų. Kuriuo tekėdami iš laikinosios sostinės keliaujame į šiuolaikinę. Pasidairykime, ką vandeningo jame galima atrasti.
Gegužę į miestą suplauks visi
„Kaunas 2022“ programa įrėminta trimis didžiaisiais metų savaitgaliais. Sausį visa Europa užgniaužusi kvapą stebėjo „Sukilimą“, lapkritį laukia „Sutartis“, o gegužės 20–22 dienomis Kauną ir Kauno rajoną užlies antroji trilogijos dalis – „Santaka“. Vienoje įspūdingiausių Lietuvos vietų – Nemuno ir Neries meilės guolyje – kiekvienas bus kviečiamas išspręsti vidines prieštaras ir džiaugtis vienybe. Gegužės 21 d. kauniečiams ir miesto svečiams ruošiamas pagrindinis savaitgalio šou – niekada iki šiol Lietuvoje nematyta misterija ant vandens, kurios scenografijoje banguos laivai, unikalų reginį užtikrins upes animuojančios projekcijos, o į sapną nugrimzti padės gyvai orkestro atliekama muzika.
„Santakos“ data neatsitiktinė: gegužės pabaigoje minimas Kauno miesto gimtadienis, o Kauno rajone, Zapyškyje, prie Nemuno – viena įsimintiniausių Kauno rajono švenčių – tarptautinis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“. Todėl antrosios trilogijos dalies renginiams skirtas visas savaitgalis. Pavadinimas „Santaka“ simbolizuoja ne tik Nemuno ir Neries susitikimą, bet ir Kauno ir Kauno rajonų gyventojų bendruomeniškumą, ryšius su kitais Europos miestais. Visą savaitgalį žiūrovus, miesto svečius stebins akrobatų, šiuolaikinio cirko pasirodymai, vyks veiksmas upėse, muzikinės iškylos jų krantuose.
„Santakos“ metu galėsite sudalyvauti ir bendruomeninėje iniciatyvoje „Švęskime upę“. Ji pasiūlys net du kultūrinius maršrutus Nemunu ir Nerimi – bus plaukiama baidarėmis, kanojomis ar net savadarbiais plaustais. Renginio organizatoriai kultūrą kvies patirti ne tik ant vandens (viso plaukimo metu laukia muzikiniai koncertai, orientaciniai žaidimai ir kitos pramogos), bet ir pakrantėse jaukiai įsikūrusiose Kultūros salose. Nenorintys sušlapti kojų ir lipti į vandenį, gegužės 21 d. galės prisijungti prie dviračių žygio ir atrasti unikalias Nemuno pakrantes bei kūrybines saleles lydimi gido. Šios veiklos yra Interreg Europe projekto „STAR Cities“ dalis.
Žadama, kad „Santakoje“ pasirodys ir „Sukilimo“ miesto žaidimo metu daugelio ieškotas Kauno Žvėris – jau įdomu, kokį iššūkį miestiečiams ir jų svečiams mistinė būtybė iškels šįkart.
„Nemuno7“ meta inkarą
Baigiantis „Santakos“ savaitgaliui Zapyškyje, kairiajame Nemuno krante bus prišvartuotas laivas, naujai gimęs kaip tarpdisciplininė kultūros ir meno erdvė „Nemuno7“. Šis laivas – tai „Nemuno7“ – tuometinėje Čekoslovakijoje 1965 m. statyta žemkasė, naudota upės vagai Nemune gilinti. Dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos ji nebegali būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį. Užuot objektą sunaikinus, pasirinktas tvaresnis sprendimas – suteikti jam naują vaidmenį ir transformuoti į kultūrinę erdvę, kviečiančią apsilankyti meno parodose ir renginiuose vandens tema. Čia planuojamos ir menininkų rezidencijos.
„Nemuno7“ – ne tik savo architektūra bei šios santykiu su gamta unikali meno erdvė, bet ir denis karštoms diskusijoms. Juk kultūros laivo idėja grindžiama trimis temomis – vanduo, tvarumas ir dialogas. Tikimasi, kad šis išskirtinis projektas taps dialogui tarp praeities, dabarties ir ateities.
Vietoj galerijos – į jūrinį konteinerį
Vidurvasarį „Kaunas 2022“ pristatys dar vieną priežastį apsilankyti Zapyškyje. Liepos 1-ąją čia atidaroma iki pat spalio truksianti tarptautinė paroda „Srovės ne pasroviui / Vandens galia“. Šis įvykis – artimos kauniečių draugystės su Vokietijos OSTRALE bienale rezultatas, Europos lygiu įgyvendinto projekto „Flowing Connections“ dalis.
Šiuolaikinis menas šios parodos metu bus įkurdintas ne tradicinėse galerinėse erdvėse, o jūriniuose konteineriuose. Šie nuo žemyno iki žemyno vandenynais keliaujantys objektai Drezdene, Vokietijoje tapo menininkų namais. Konteineriuose kūrybinę energiją išlaisvino ne vienos šalies menininkai, Lietuvai šiame projekte atstovauja kūrėja Gabrielė Gervickaitė.
Daugiau vandeningų stotelių žemėlapyje
„Kaunas 2022“ – ne tik didieji kultūros operatoriai ir atlikėjai, bet ir kiekvienas Kauno ir Kauno rajono kiemas, namas, butas, jo gyventojai. Prie kultūros sostinės programos turtingumo daug prisideda kiekvienas. Štai Petrašiūnų bendruomenė įsitikinusi, kad rugpjūtis – tinkamiausias mėnuo pakviesti visus prie Kauno marių. Petrašiūnuose rugpjūčio 14 d. rengiamos Marių šventės tikslas – aktualizuoti didžiausio Lietuvoje dirbtinio vandens telkinio svarbą miesto veide, parodyti, koks įvairus gyvenimas verda aplink šį vandens telkinį.
Dar vienas ypatingas renginys prie marių – jau tradicinis įvykis „Pėdos marių dugne“ Kauno rajone. Kasmet vasaros pabaigoje Samylų ir aplinkinių gyvenviečių žmonių rankomis ir širdimis kuriamas renginys 2022 m. suplanuotas rugpjūčio 27-ąją, kai ir vėl prisikels statant Kauno hidroelektrinę užlietų kaimų dvasia.
Šios iniciatyvos tikslas – saugoti, priminti ir minėti Kauno marių užlietų gyvenviečių tradicijas. Renginys aktualizuoja lietuviškosios Atlantidos kaimų dainas, pasakojimus, tautosaką, juos jungia su šiuolaikine muzika bei inovatyviais techniniais sprendimais. Teatralizuotame pasirodyme visuomet dalyvauja užlietų kaimų bendruomenė, Samylų kultūros centro kolektyvai, profesionalaus meno atstovai bei muzikinės grupės.
Na, ir paskutinė įkvepiančiai vėsinanti rekomendacija – visą vasarą truksiantis socialinis žaidimas „Upynės“. Jis kviečia visus judėti prie vandens ir užmegzti dialogą su upe bei kito kranto gyventojais. Žaidimo organizatoriai – kultūrinė upių tyrimų platforma „TẽKa“, siekianti atkurti diplomatinius miestiečių ryšius su kitu upės krantu ir sugrąžinti Kaunui priderantį upių miesto titulą.
Plati ir išsami visų metų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa – www.kaunas2022.eu ir mobiliojoje programėlėje „Kaunas 2022“.
Nuotr. autorius Martynas Plepys
Atidaroma bendra MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus paroda: „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“
Šį šeštadienį, balandžio 23 d., MO muziejus ir Kauno miesto muziejus atidaro unikalią parodą apie du miestus. Parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ analizuojamas užkoduotas, neišvengiamas Kauno ir Vilniaus konfliktas. Tačiau į šį įtemptą santykį žiūrima iš pozityvios pusės – varžymasis ne ką nors iš abiejų miestų atima ar juos stabdo, bet nepaliaujamai skatina žengti į priekį. Paroda yra vienas pagrindinių programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ akcentų.
Kviesdami į meno ir kultūros istorijos parodą, MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus atstovai visus parodos lankytojus kviečia apmąstyti kintantį dinamišką Kauno ir Vilniaus santykį. Taip pat atsakyti į klausimą, kaip šie miestai, nors ir nevengiantys pasivaržyti, yra susiję ir reikalingi vienas kitam? Visą parodą pamatyti galima aplankius ją abiejuose miestuose – MO muziejuje Vilniuje ir laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune. Paroda veiks nuo balandžio 23 d. iki rugpjūčio 28 d.
Daugiau nei išorinis varžymasis
Abu miestai apipinti daugybe stereotipų, greitai nepaaiškinamų, bet visiems žinomų klišių. Vis dėlto parodos kuratoriai pasigedo naujų tyrimų, todėl parodą kurti pradėta nuo konsultacijų su skirtingų sričių ekspertais.
Kaip teigia parodos koncepcijos autorius kultūros istorikas Tomas Vaiseta, iš pradžių buvo manyta, kad paroda bus apie Kauno ir Vilniaus konkuravimą, žodžiavimąsi, stereotipus, kuriuos bus galima analizuoti antropologiškai. Bet neriant giliau į parodos medžiagą, vis labiau pradėjo ryškėti kitas parodos paveikslas – tai pasakojimas apie miestų santykį, kuris yra daug įvairesnis nei tik išorinis varžymasis.
„Parodoje kalbame apie Vilniaus ir Kauno meninę, kultūrinę bei politinę sąveiką. Įvairios siužetinės linijos padeda pristatyti daugiasluoksnius Kauno ir Vilniaus buvimo šalia ir jų santykių aspektus. Tai – meno ir kultūros istorijos paroda, kuria norime užčiuopti nuolat kuriamus ir kintančius abiejų miestų vaizdinius, miestiečių santykius su šiais miestais, jų savivoką ir netgi alternatyvias tapatybes“, – pasakoja T. Vaiseta.
Kokius kalnus verčia?
Parodos kuratoriai pavadinime paliko ir intrigą, ir užuominą į parodos ketinimus – Kauno ir Vilniaus santykiui įvardyti jie pasirinko kalno metaforą. Kalnas yra kliūtis, iššūkis, jis jungia ir skiria vienu metu. Per parodos pasakojime nuolat iškylančius keturis kalnus – Gedimino, Žaliakalnį, Tauro ir Pelėdų – atskleidžiamos skirtingos Kauno ir Vilniaus sąveikos formos.
„Nors parodoje kalbama apie kalnus, tikrų kalnų nei Vilniuje, nei Kaune nėra, tik – kalvos. Todėl „kalnas“ parodoje įgyja keletą prasmių. Jis tampa komplekso ar nuoskaudos metafora, kai trokštame to, ko neturime. Parodos pavadinime atsiradęs siekis „nuversti kalnus“ apeliuoja į pastangas atsikratyti kompleksų, nuoskaudų ir kliūčių, kurios trukdo pamatyti tikrąjį Kauno ir Vilniaus santykį“, – teigia T. Vaiseta.
Kalno motyvas svarbus ir fiziškai – jis atsikartoja parodos architektūroje, kuri vizualiai parodą atskleidžia kaip ekspediciją. Laisvai po parodos erdves vaikštantys lankytojai atras kalnus, pamatus ar griuvėsius. Architektūrą parodai kūrė Julijonas Urbonas ir Vladas Suncovas, parodos dizainerė – Inga Navickaitė-Drąsutė.
Dviejų miestų ir dviejų muziejų bendradarbiavimas
Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ yra dviejų muziejų – MO ir Kauno miesto – bendradarbiavimo rezultatas.
„Vilniaus ir Kauno santykių tema lyg tvyro ore. Mitų ir stereotipų aptinkame begalę, tačiau tyrimų apie tai nėra. Vis dėlto parodos tikslas – ne gilinti stereotipus, bet su šypsena juos įvardyti, per kultūros prizmę pažvelgti į miestų ir miestiečių santykį. Viso to rezultatas – unikali paroda dviejuose muziejuose. O lankytojai, aplankę parodą Vilniuje ir Kaune, patirs nuoseklų kuratorių komandos pasakojimą apie abiejų miestų ryšį“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus vadovė.
Kauno miesto muziejaus vadovas Gabrielius Sužiedėlis priduria: „Parodą įgyvendino dvi panašios, bet skirtingos institucijos – naujo formato MO muziejus ir daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis, kardinalų atsinaujinimą išgyvenęs Kauno miesto muziejus. Skirtingos patirtys ir požiūriai suteikė dar daugiau vertės, tad parodos kūrimo procese ir rezultate atsiveria tai, apie ką ir kalbame – esame reikalingi vienas kitam.“
Paroda – svarbi šių metų renginių Kaune dalis
2022-ieji – išskirtiniai metai, kupini įvairių kultūros renginių Kaune. Kaip Europos kultūros sostinė Kaunas savo tapatybę kuria ir autentišku santykiu su sostine. Ši paroda Vilniuje ir Kaune – integrali visos programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. Abu išskirtinius įvykius palaikantys partneriai akcentuoja miestų draugystės svarbą.
„Prisidėti prie du ryškiausius šalies miestus jungiančio projekto mums paskatino ne tik tai, kad į meno ir kultūros palaikymą visad žvelgiame kaip į natūralią praktiką. Vilnius ir Kaunas konkuruoja daugybėje sričių, todėl mus lydėjo noras kitu kampu pažvelgti į šią priešpriešą ir vadovautis mintimi, kad menui bei kultūrai ribų ar konkurencijos nėra. Tai – visuomenės pasaulėžiūrą plečiantis ir lavinantis reiškinys. Ilgametė draugystė su MO bei partnerystė su Kaunas 2022 tik dar labiau sustiprina mūsų siekį skatinti sąjungą tarp miestų, įmonių ir žmonių“, – pasakoja Rolandas Viršilas, „Švyturio-Utenos alaus“, šios parodos ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ didžiojo partnerio vadovas.
Specialiai parodai kurti meno kūriniai
Parodoje eksponuojami įvairūs meno kūriniai: tapyba, fotografija, videomenas, instaliacijos. Iš viso parodoje yra 202 meno kūriniai (151 – Vilniuje ir 51 – Kaune), iš kurių net septyni sukurti specialiai šiai parodai. Kuratoriams buvo labai svarbu matyti Vilnių ir Kauną kaip čia ir dabar sąveikaujančius, vienas kitą veikiančius ir menininkų kritiškai apmąstomus miestus. Todėl sąmoningai įtraukta nemažai jaunesnės kartos menininkų.
Parodoje taip pat galima susipažinti net su 123 skirtingais istorinės medžiagos kadrais ar ištraukomis: eskizais, plakatais, karikatūromis, internetiniais memais, vaikų piešiniais, socialinių platformų vaizdo įrašais ar dainomis.
Parodą papildančios patirtys
Gilindamiesi į Kauno ir Vilniaus santykius, parodos kuratoriai išplėtė temą įvairiais formatais. Todėl parodą lydi įvairiais pjūviais – iš meninės, geografinės, sociologinės ir netgi lingvistinės perspektyvų – Kauno ir Vilniaus temą analizuojanti knyga. Parodą patirti ir Kaune, ir Vilniuje padės paruoštas parodos e. gidas lietuvių ir anglų kalbomis.
MO muziejus ir Kauno miesto muziejus į parodos temą įtraukti nori ir vaikus. Todėl tradicinė kiekvienai parodai kuriama MO muziejaus kūrybinių užduočių knygelė vaikams išplečiama – su jos užduotimis susipažinti ir ją spręsti galės vaikai tiek Vilniuje, tiek Kaune. Ir tai dar ne viskas – parodos lankytojų laukia specialiai sukurta viktorina, leisianti sužinoti, kaip gerai jie pažįsta Vilnių ar Kauną, o galbūt puikiai išmano apie abu miestus ir yra Kaunavilnio vizionieriai. Viktorinoje bus galima dalyvauti tiesiogiai MO muziejuje arba internetu.
Parodos komanda
Tarp parodos bendraautorių – net šeši meno, kultūros, istorijos ir kitų humanitarinių sričių atstovai. Parodos koncepcijos autorius – Tomas Vaiseta, kuratoriai ir ko-kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė. Parodos kuratorius konsultavo: Julijana Andriejauskienė, Marija Drėmaitė, Linara Dovydaitytė, Giedrė Godienė, Lara Lempertienė, Jurgita Verbickienė, Sigita Žemaitytė-Strazdė. Parodos architektai: Vladas Suncovas, Julijonas Urbonas, dizainerė – Inga Navickaitė-Drąsutė.
Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Parodos institucinis partneris – Lietuvos kultūros taryba. Didieji partneriai: „Švyturys-Utenos alus“ ir Erudito licėjus.
Daugiau apie parodą Vilniuje – https://mo.lt/ivykiai/kaunavilnis/
Apie parodos dalį Kaune – https://kaunomuziejus.lt/parodos/paroda-kaunas-vilnius-nuversti-kalnus/.
Gimtadienis, kokio nebuvo – visos Kauno kultūros upės gegužės 20–22 d. sutekės į „Santaką“
Nemuno ir Neries glėbyje užgimęs Kaunas šiemet savo gimtadienį minės ypatingai – Europos kultūros sostinės gegužės 20-22 dienomis laukia didysis „Santakos“ savaitgalis, antroji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis.
Miestas į savo gyventojus šįkart kreipsis vandens kalba – kvies ieškoti sankirtų, susiliejimo, jungties, o svarbiausia – ryšio su savimi ir kitais. „Santaka“ kvies pasinerti į tris dienas pilnas netikėtų patirčių, vaizdo ir garso kelionių, susitikimų su kultūra ir menu.
„Jei tik leistų klimato sąlygos, visus Kauno mito trilogijos renginius rengtume prie upės – juk tiek metų Kaunas ignoravo faktą, kad yra miestas prie vandens. „Santakos“ savaitgalis – tai šimtai progų pasidžiaugti santykiu su upe ir bekraštėmis jo galimybėmis tiek kalbant apie kultūrą ir meną, tiek apie prasmingą laisvalaikį ir gyvenimo būdą apskritai“, – įsitikinusi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Savaitgalio kulminacija, žinoma, įvyks pačioje Nemuno ir Neries santakoje. Antroji Kauno mito trilogijos dalis – tai gegužės 21 d. vakarą įvyksianti misterija ant vandens, kurią kurs roko ir pop muzikos žvaigždės bei simfoninis orkestras. Daugiau apie didžiojo „Kaunas 2022“ savaitgalio akcentą žadama papasakoti netrukus. Kol kas aišku tiek, kad po didžiojo šou planuojamas pasimatymas su Kauno Žvėrimi – šįkart jis įvyks prie „Žalgirio“ arenos.
Nuo Laisvės alėjos iki Zapyškio
Simboliškai – prie vakarienės stalo – „Santakos“ savaitgalį švęsti gegužės 20 d. pradėti kvies Kiemų šventė. Neatsiejama pavasario tradicija, į Kauną atkeliavusi Tarptautinės kaimynų dienos proga, staltieses kloti ir vaišės krauti ragins Laisvės alėjoje. Kiemų šventėje šiemet – ne tik vienas ilgas Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojų, bendruomenių, organizacijų stalas, nusidrieksiantis per visą Laisvės alėją, bet ir naujieji kauniečių bičiuliai ukrainiečiai. Žinoma, laukia ir daug kultūrinių akcentų, kurių kulminacija – Kauno miesto simfoninio orkestro pasirodymas prie Kauno Soboro.
Dar penktadienį tarpukariniame „Kauno vandenų“ rezervuare vyks įžanginis „Nemuno7“ renginys – audiovizualinis projekto „Tykumos“ pasirodymas, kuriame skambės garsai iš netikėčiausių vietų. Na, o šlapiausia sezono naujiena, kultūros laivas–žemkasė „Nemuno7“ Zapyškyje, prie Nemuno, prisišvartuos gegužės 22 d. Tądien čia vyks ir tradicinis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“.
Veiksmas – ir vandenyje, ir ore, ir labirintuose
Visą savaitgalį žiūrovus, miesto svečius stebins akrobatų, šiuolaikinio cirko pasirodymai, veiksmas upėse, muzikinės iškylos jų krantuose. „Santakos“ metu visi kviečiami sudalyvauti ir bendruomeninėje iniciatyvoje „Švęskime upę“. Ji pasiūlys net du kultūrinius maršrutus Nemunu ir Nerimi – abu jie sutekės į bendrą renginį santakoje. Plaukiantys baidarėmis ar plaustais (juos norintys galės pasigaminti specialiose dirbtuvėse dar iki renginio) užsukti į kultūros salas – tapybos plenerą, sporto ir žaidimų stotelę, išgirsti gyvos muzikos ir kt.
„Pasiklysti bus smagu“ – žada kataloniečiai „Espectacle Spectacular“. Šis menininkų kolektyvas prie Kauno pilies įrengs net 700 kv.m. instaliaciją – net tris skirtingus labirintus. Mažieji kauniečiai jau dabar gali žymėti savo tėvelių kalendorius raudonai – lauks įvairios edukacijos, dirbtuvės, kitos pramogos. Žinoma, ir spektakliai – Kauno valstybinis lėlių teatras ir jo festivalis „Kaunas Puppet 2022“ prie pilies parodys net du kosmiškai įdomius spektaklius.
Tarp akcentų – ir miesto gimtadienis
Nors Kaunas istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar 1361 m., miesto gimtadienis tradiciškai švenčiamas gegužės 20 d. ar artimiausią tai dienai savaitgalį, nes būtent šią dieną 1463 m. Kazimieras Jogailaitis gerokai praplėtė miesto teises. Taigi 2022-aisiais, Europos kultūros sostinės metais, Kaunui sukanka 614-a.
„Santakos“ savaitgalio programoje bus gausu šiai progai minėti skirtų akcentų. Vienas jų – Europos kultūros mugė, kurioje vietos ras ir tradiciniai amatai, ir vaišės, ir šiuolaikiniai akcentai. Lietuvos ir Europos tautodailininkai, menininkai ir kulinarai savaitgalį lauks prie Kauno pilies.
Būtinas gimtadienio akcentas – muzika. Baigiantis gegužei bus oficialiai atidaryta „Kaunas 2022“ scena rotušės aikštėje. Geriausi ir originaliausi mūsų ir Europos (net pasaulio!) atlikėjai, spektakliai, literatūra, kiti scenos veiksmai ir pareiškimai – viskas tilps čia iki pat rugsėjo. Atidarymo savaitgalį – šventiniai pop, elektronikos, roko, pasaulio muzikos ritmai. Dar didesnė, specialiai Kauno gimtadieniui skirta scena, iškils ir Santakos parke.
O kur dar ūžiantis menininkų skveras M. Valančiaus gatvėje, unikali pirtininkų salelė, lyno akrobatų pasirodymai – iš viso „Santakos“ savaitgalio programoje „Kaunas 2022“ ir partneriai pristatys apie 60 įvairių veiklų, iš jų – apie 20 koncertų.
Žinoma, gegužės 20-22 d. – puiki proga aplankyti ir jau veikiančias Europos kultūros sostinės parodas. Šiuolaikinio meno ir kultūros mėgėjų maršrutai drieksis per Lietuvos banką ir Yoko Ono instaliaciją „Ex It“, naująją parodą „1972: Pramušti sieną“ Kauno centriniame pašte, parodą „Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus“ ant Pelėdų kalno bei Williamo Kentridge’o ir Marinos Abramović retrospektyvas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bei Kauno paveikslų galerijoje.
Kad didžiulio masto renginys įvyktų sklandžiai, „Kaunas 2022“ organizatoriai žada surinkti net 400 savanorių komandą. Visi, norintys prisijungti prie renginių išsipildymo, kviečiami registruotis užpildant savanorio anketą.
Visa aktuali „Kaunas 2022“ mito trilogijos savaitgalio „Santaka“ programa artėjant gegužės 20-22 d. bus skelbiama kaunas2022.eu ir „Kaunas 2022“ mobiliojoje programėlėje.
Nuotr. autorius Martynas Plepys
Kitoks žvilgsnis į Europos kultūros sostinę – „Kaunas 2022“ kviečia autentiškų patirčių ieškotojus
Laisvės alėja, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus ir iš toli besistiebianti Prisikėlimo bažnyčia – laužote galvą, ką dar pamatyti Kaune? Tuos, kurie jau aplankė svarbiausius objektus, parodas ir renginius, „Kaunas 2022“ organizatoriai kviečia pažvelgti pro rakto skylutę ir miestą pamatyti naujai: sužinoti, kur skaniausia Kauno kava, kokios legendos apipynė miesto mikrorajonus ir kaip atrodė Kauno butai tarpukariu. Patyriminė nakvynė, susitikimai su kultūra besidominčiais vietiniais ir dar negirdėtos miesto istorijos – visa tai ir dar daugiau – „Kauno 2022“ svetingumo programoje „Patirk Kauną“.
Unikali programa siūlo miestą pažinti per autentiškas patirtis: jūsų laukia rytas tarpukario apartamentuose, vietinio vedama netradicinė ekskursija ir kelionė vietovę pažįstančių, Kauno paslaptis atskleisiančių šoferių automobiliais. „Norime, kad miesto svečiai pajaustų dar neatrastą Kauno grožį, o miesto perliukų paieškotų mažiau žinomose gatvelėse ar rajonuose – pamatytų miestą tokį, kokį jį kasdien mato patys kauniečiai. Tai – puiki galimybė į miestą pažvelgti pro padidinamąjį stiklą“, – šypsosi programos sumanytojai.
Laidinis telefonas, vintažiniai indai ir Kauno panorama – rytas senoviniuose apartamentuose
Patefone besisukanti sovietmečiu paslapčia klausytos muzikos plokštelė, Art Deco kvepalų šleife skęstantys kambariai, senoviniai stalo žaidimai ir vintažinis puodelis kavos, geriamas žvelgiant į Kauno panoramą... „Tikėjausi, kad bus gerai, bet kad taip – tikrai ne“, – pasakoja išbandžiusieji nakvynę specialiuose teminiuose „Patirk Kauną“ apartamentuose.
Ši patyriminė viešnagė stipriai išsiskirs iš įprastos nakvynės šiuolaikiniuose viešbučiuose. Paliesti, pamatyti, užuosti ir net išgirsti laikotarpio atmosferą padės kruopščiai apgalvotos kambarių detalės: nuo autentiškų baldų iki laidinių telefonų ar laikmetį atspindinčių knygų.
Kauno svečiai gali pasirinkti iš kelių nakvynės vietų – pailsėti kviečia tarpukario architekto projektuota modernistinė vila bei 70-ųjų stiliaus butas Žaliakalnyje ir tarpukario stiliaus vila Panemunės šile. Belieka išsirinkti norimą kambarį ir pradėti kelionę laiku – autentiški apartamentai nejučiomis įsuks į skirtingus Kauno laikmečius.
Eiti ten, kur eina vietiniai
„Patirk Kauną“ siūlo pasinaudoti ir Kultūros konsjeržų paslaugomis. Šie žmonės – kauniečiai, nemokamai ir savo noru pasiryžę aprodyti gimtąjį miestą. Visi jie praėjo specialius mokymus ir pasirinko artimiausią temą, kuria norėtų pasidalinti ir su atvykusiais į Kauną. Konsjeržų vedamomis ekskursijomis jau pasinaudojo virš 200 smalsuolių iš Lietuvos ir užsienio. Jei jau pamatėte Laisvės alėją, užsukote į Kauno galerijas ir pasimėgavote siauromis senamiesčio gatvelėmis, metas leistis į mažiau žinomas miesto erdvės. Kultūros konsjeržai pasiruošę papasakoti apie Putvinskio gatvę, atskleisti Vilijampolės paslaptis ar net supažindinti su miesto tuneliais ir požemiais… Kauniečių lūpomis prabyla istorijos apie mylimiausius restoranus, vaikystės nuotykius ir rajonų legendomis tapusius akcentus.
„Ko gero, smagiausia matyti, kaip žmonės nustemba sužinoję dar negirdėtus faktus. Man gera pabendrauti, pasidalinti žiniomis ir tuo, ką myliu. Kaunas – mano gimtasis miestas, tad apie jį galiu papasakoti iš vietinio žmogaus perspektyvos“, – pasakoja Povilas, visus susidomėjusius kviečiantis paklaidžioti Kauno pilies prieigose ir iš arčiau pamatyti miesto bažnyčias.
Istoriją studijuojantis konsjeržas pasakoja, kad svetingumo programa naudojasi tiek patys kauniečiai, tiek žmonės iš kitų Lietuvos miestų ar užsienio. Pavyzdžiui, jau visai netrukus su Povilu patyrinėti miesto atvyks ir grupė iš Estijos mokyklos. Povilas pasakoja, kad užsimezgusios draugystės nenutrūksta iškart po ekskursijos: „Su viešnia iš Ispanijos pakalbėjome apie Žalgirio komandą, o apie gimtąjį miestą daugiau sužinoti norėjusi kauniečių pora, prie kavos puodelio papasakojo apie savo keliones ir aplankytus miestus. Šios ekskursijos – savotiškas apsikeitimas, iš kurio išeiname paaugę ir sužinoję kažką naujo.“
Kultūros šoferiai: pasivažinėjimas su Kauno kultūros gurmanu
„Patirk Kauną“ pagalvojo ir apie svečius, turinčius mažiau laiko, bet ne mažiau noro pažinti Kauną. „Kaunas 2022“ organizatoriai visiems skubantiems bei tiems, kurie nori pamatyti pėsčiomis sunkiau pasiekiamas vietas, siūlo išbandyti privatų turą automobiliu kartu su Kauno kultūros gurmanu. Šios iniciatyvos centre – už vairo besišypsantys kultūros renginių entuziastai, menininkai ir fotografai – vietiniai miesto žinovai, galintys pasidalinti ne vienu svarbiu patarimu. Šių įdomių asmenybių pasakojimai lydės visą kelionę ir užtikrins praturtinančią pažintį su miestu.
„Kaunas 2022“ renginių maratonas tęsiasi, o artėjanti vasara atneš kaip niekada daug koncertų, parodų ir spektaklių, tad svetingumo programa tampa vis aktualesnė. Netrukus įvyks ir antrasis „Šiuolaikinio mito trilogijos“ renginys „Santaka“, žadantis įspūdingą šou ant vandens bei visą savaitgalį truksiančius renginius.
„Kauno grožis slepiasi ne tik žymiausiuose pastatuose – dažnai kultūros perliukų reikia paieškoti mažiau žinomose detalėse. Pagalvojome, kad geriausia miestą pažinti per vietinių žmonių patirtį. Jie gali papasakoti ne tik apie Kauno architektūrą, bet ir kauniečių gyvenimą. Šių žmonių dėka, svečiams atsivers tikra, nesuvaidinta ir autentiška miesto dvasia“, – žada svetingumo programos kuratorė Marija Pulokaitė.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
„Kauno literatūros savaitė“: turtingoje festivalio programoje – svečias iš tolimosios Indonezijos
Gegužės 4–8 d. į Kauną literatūros mylėtojus sukvies antrasis tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Festivalio organizatoriai atskleidžia ilgai lauktą turtingą festivalio programą, kuri žada unikalius susitikimus su žymiais Lietuvos ir užsienio kūrėjais – jų geografija yra itin plati.
„Praėjusiais metais, nepabūgę pandemijos, pristatėme pirmąjį festivalį „Kauno literatūros savaitė“, kurį kartu su partneriais organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas. Šiemet sulaukėme naujų iššūkių, tačiau stiprybės teikė tai, jog jutome, kaip buriasi festivalio bendruomenė, su kokiu nekantrumu kauniečiai literatūros mylėtojai laukia skaitymų ir diskusijų. Prie festivalio iniciatyvų įgyvendinimo prisijungė dar daugiau bičiulių – bibliotekų, muziejų, kultūrinių institucijų, tad džiaugiamės galėdami pasiūlyti turtingą festivalio programą. Tiesa, lieka keletas intrigų, kurias atskleisime artimiausiu metu“, – teigė viena iš festivalio iniciatorių ir organizatorių, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Rūta Eidukevičienė.
Programa perteikia praeities ir dabarties dramatizmą
Festivalio programoje – pasimatymai su žymiais Lietuvos ir užsienio rašytojais, Kauno kūrėjais, jaunaisiais literatais. „Dramatišku Europai laiku kurta programa ne vienu požiūriu perteikia praeities ir dabarties dramatizmą. Viena iš temų, siejančių festivalio dalyvių kūrybą – istorinės permainos ir jų poveikis dabarčiai, sudėtingi kūrėjų apsisprendimai ir visuomenės būsena politinių kataklizmų laikotarpiu”, – apie būsimo festivalio programą pasakojo festivalio meno vadovas Laurynas Katkus.
Šių metų festivalio geografija yra labai plati, bet akcentas dedamas mūsų regiono autoriams iš Latvijos, Estijos, Ukrainos. Serbų rašytojo Dragano Velikičiaus, besižavinčio Czeslawu Miloszu, tekstai liudija, kad Vidurio Europos idėja gali jungti geografiškai nutolusias kultūras. Iš toliausiai šį kartą atkeliauja indonezietis Eka Kurniawanas. Tai – pirmasis didžiulės Pietų Azijos šalies autorius, dalyvaujantis lietuviškame literatūros festivalyje. Vienas žinomiausių šiuolaikinės Indonezijos autorių pristatys į lietuvių kalbą išverstą romaną „Grožis kaip žaizda“, kurio magiškas realizmas lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu ir Haruki Murakamiu.
Netikėti lietuvių autorių apmąstymai
Lietuvių rašytojų gerbėjams taip pat yra, iš ko rinktis. Nacionalinės premijos laureatė, rašytoja ir dramaturgė Vaiva Grainytė grįžta į gimtąjį miestą pristatyti naująją knygą „Rožės ir bulvės“, kuri iš pačių netikėčiausių perspektyvų apmąsto daugiasluoksnę laimės sąvoką. Po ilgo laiko Kaune lankysis ir kitas Nacionalinės premijos laureatas, visų žinomas ir mylimas rašytojas Saulius Šaltenis. Prozininkės Jurga Tumasonytė ir Sandra Bernotaitė skaitys iš savo Kauno romanų ir diskutuos apie miestą knygose, vaizduotėje ir tikrovėje.
Suburs Europos kultūros sostinių kūrėjus
Festivalio rubrika „Atradimai“ – skirta žadinti skaitytojų smalsumui. Jau minėto Balkanų rašytojo Velikičiaus knygos išleistos aštuoniolika Europos kalbų, tačiau lietuviškai jis prabils pirmą kartą. Poetas, Jotvingių premijos laureatas Dainius Gintalas šioje rubrikoje pristatys savo šiuolaikinės prancūzų poezijos favoritus – Samanthą Barendson ir Gregoire‘ą Damoną.
Anot Rūtos Eidukevičienės, viena iš festivalio misijų – skatinti jaunuosius rašytojus. „Kasmet juos kviečiame į kūrybinio rašymo dirbtuves, rengiame konkursus – pavyzdžiui, „Prix Laurence“ konkursą, kurio laureatai balandžio pabaigoje dalyvaus rezidencijoje Liuksemburge. Jaunuosius autorius išvysime ir šių metų „Kauno literatūros savaitės“ scenose. „Nauji vėjai“ šiais metais virs tarptautiniais. Kartu su kauniečiais juose dalyvaus autoriai iš esamų ir būsimų Europos kultūros sostinių – Ešo, Novi Sado ir Tartu, o po skaitymų visų norinčių lauks atviras mikrofonas.
Nuo dėmesio vaikų literatūrai iki literatūrinių instaliacijų
Daugiau negu pernai bus ir bendruomeninių renginių. Literatūrinis judesys Kaune prasidės jau paskutinėmis balandžio dienomis – pirmą kartą Kaune vyks vaikų literatūros festivalis „Gyvos raidės“, organizuojamas Maironio lietuvių literatūros muziejaus; miestiečių lauks ir literatūrinė ekskursija po Kauno senamiestį (Kaunas In). Šeštadienį į „Knygų laisvę“ kvies antikvariniai knygynai, nepriklausomos leidyklos ir žurnalai – šia akcija siekiama atgaivinti knygių susibūrimo ir gatvės prekybos knygomis tradiciją mieste.
Vienybės aikštėje veiks literatūrinių instaliacijų ir skaitymų erdvė. Viena iš instaliacijų, kurią Kaunui dovanoja Goethe‘s institutas Lietuvoje, – „Išnykstanti siena“. Joje – daugiau nei šimtas citatų lietuvių, vokiečių, ukrainiečių bei kitomis Europos kalbomis, išgraviruotų ant 6 000 medinių kaladėlių. Kitos dovanos apsilankiusiųjų lauks greta įsikūrusioje festivalio bičiulio, Kauno apskrities viešosios bibliotekos (iš)instaliacijoje „Aklas pasimatymas su knyga“.
Tos pačios dienos vakare startuos menų sintezei skirta „Naktinė kavinė“, kurioje KNDT aktorius Motiejus Ivanauskas skaitys Kęstučio Navako kupletus, avangardinės poetų grupės „Orbita“ iš Latvijos lyderis Semionas Chaninas duos muzikalių „garsių žodžių“, o DJs Smetonos rausis lietuviško roko fonduose.
„Pandemijos ir karo laiku pajutome, kaip svarbu turėti bendraminčių ir jaustis bendruomenės dalimi“, – sakė rašytojas ir vertėjas, festivalio programos kuratorius Laurynas Katkus. Kauno literatūros savaitę užbaigs solidarumo su Ukraina ir jos rašytojais vakaras, kuriame tikimasi išvysti keletą žinomų šios šalies autorių.
Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Daugiau informacijos apie festivalį, jo programą ir dalyvius: www.literaturossavaite.lt bei https://www.facebook.com/literaturossavaite/.
Festivalis „Urban Eco“ kviečia į Šilainius – ieškos jungčių tarp ekologijos ir urbanistikos
Visi žino, kad Šilainiai Kauno panoramoje išsiskiria nesibaigiančiais aukštaūgių daugiabučių labirintais, tačiau tikrai ne visi girdėjo, kad čia žaliuoja gyventojų puoselėjamos gamtos salelės ir gyvena daugybė ekologija besidominčių žmonių. Balandžio 23 dieną vyksiančio „Urban Eco“ festivalio organizatoriai tikri – Šilainiai savyje talpina tiek žavesio, kad jo užtektų visam Kaunui. „Kaunas 2022“ kviečia į jungčių tarp ekologijos ir urbanistikos ieškosiančius renginius, siūlančius į Šilainius ir mus supančią aplinką pažiūrėti kitaip.
Festivalio pavadinimas „Urban Eco“ atspindi renginio tyrinėjamas temas. Kauniečiai bus kviečiami gilintis ne tik į ekologijos, gamtos kontekstus, bet ir jų pritaikymą šiuolaikiniame mieste. Festivalio metu, Santarvės parke susirinkę dalyviai galės dalyvauti diskusijose, renginiuose ir įvairiose dirbtuvėse, kurias apjungs tvarumo ir urbanistikos kontekstai.
Anot programos sudarytojos Gabrielės Janilionytės, festivalyje figūruoja kelios pagrindinės temos – bendruomenė, gamta ir miestas. Festivalio misija – edukacinėmis priemonėmis parodyti miesto įvairovę – tai, kad daugiabučių apsuptyje galima rasti gamtos ir žalumos apraiškų, tvarumo atspindžių, kuriuos įdomu tyrinėti ir, žinoma, jais mėgautis. „Ne sykį girdėjau, kad Šilainiai – pilkas rajonas. Panašu, kad dar ne visi žino, kad vietovė garsėja savo sodais, žalumos salelėmis ir besiburiančiomis bendruomenėmis. Būtent joms ir skirtas šis festivalis. Kviečiame kalbėti ir kalbėtis – ieškosime dialogo ir bendrų sąlyčio taškų, tyrinėjant ekologijos, miesto kūrimo galimybes. Tikiu, kad šiuolaikiniame mieste atsiras vietos tvariai urbanistikai“. G. Janilionytė pastebi, kad festivalio data pasirinkta neatsitiktinai. Balandžio 22 d. – Žemės diena, simboliškai įvedanti į festivalio veiklas, kurios vyks balandžio 23 d.
„Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė Goda Karbonskytė pasakoja, kad Šilainiuose visus metus vyko įvairios iniciatyvos, skirtos festivalio temai atskleisti, buvo įtrauktos mokyklos, vaikų darželiai bei vietos bendruomenės. „Šilainiškiai ne sykį įrodė savo aktyvumą bei norą prisidėti prie bendruomenės veiklų – jau nuo 2018 m. programa „Fluxus Labas!“ kvietė Kauno miesto rajonų bendruomenes ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčius kūrybinius projektus. Šilainiai garsėja ir čia vykstančiais unikaliais projektais, pavyzdžiui – kiek mažiau nei prieš metus sužaliavusio augalų labirinto iniciatyva. Smagu, kad šiais metais prie „Urban Eco“ festivalio prisijungė ir Lapių bendruomenė bei Pelėdų kava. Tai – savotiškas „Kaunas 2022“ renginių tęstinumas, kurį planuojame ir ateityje.“
Nuo kūrybinių dirbtuvių bei diskusijų, iki akrobatų pasirodymo – Šilainiuose netrūks veiksmo
„Urban Eco“ festivalio metu, dalyviai bus kviečiami burtis Santarvės parke, kuriame jų lauks kelios renginių zonos. Pirmoji, Eko zona, kvies išbandyti jėgas įvairiose dirbtuvėse, mokytis antrinio panaudojimo būdų, o iš atsineštų tekstilės medžiagų siūlys kurti naujus daiktus. Diskusijų zona, kaip galima spręsti iš pavadinimo, kvies kalbėtis apie tai, kaip tvariau gyventi daugiabučiuose Lietuvoje ir visame pasaulyje bei kaip nepersistengti rūpinantis Žeme. Galiausiai, pramogų zona miesto žalumoje kvies pasimėgauti akrobatų pasirodymu, įvairiais koncertais ir kitais smagiais renginiais, skirtais tiek suaugusiems, tiek ir mažiausiems festivalio dalyviams.
Festivalio ašis – trejos dirbtuvės, siūlysiančios dalyvauti skirtingose, tačiau ekologijos ir urbanistikos temų vienijamose veiklose. „Šilainiai kalbasi“ pakvies susipažinti su įkvepiančiais viešųjų erdvių projektais užsienyje ir Lietuvoje bei ragins klausytojus tapti kūrėjais – bus siekiama išgirsti jų poreikius, eksperimentuoti su skirtingais funkciniais programiniais scenarijais daugiabučių namų kiemuose, o užsiėmimų metu surinktos pastabos ir idėjos bus perduotos Kauno miesto savivaldybei. Kūrybinės dirbtuvės „Vėjo skliautai“ kvies festivalio dalyvius prisidėti prie bendruomeninės meninės instaliacijos kūrimo savo palinkėjimais gamtai, o „Neofuturistiniai pasivaikščiojimai: Šilainiai“ kvies dalyvius tyrinėti Šilainių rajoną iš skirtingų miesto charakterių perspektyvų. Renginio metu vyks ir bendruomeninis piknikas, kurio metu bus renkama parama Pelkių fondui.
Šilainių „Urban Eco“ festivalis traukia ir užsienio bendruomenių dėmesį bei tampa Europinės kampanijos dalimi. Europos komisijos vykdoma iniciatyva „Climate Connects“ (#climateconnects) siekia supažindinti jaunąją kartą su vykstančiais klimato pokyčiais ir ES pastangomis mažinti klimato pokyčių sukeliamas pasekmes skirtingose pasaulio šalyse. Įtraukių diskusijų ir kūrybinių dirbtuvių metu jaunimas iš Šilainių ir kitų mikrorajonų prisideda prie pasiūlymų, kaip mažinti neigiamus klimato kaitos padarinius.
Anot festivalio organizatorių, svarbiausia, kad „Urban Eco“ renginio metu vykdomos iniciatyvos ir naujai gimusios idėjos po renginio toliau gyvuotų ir ateityje. Keliaujant iš gamtinio į urbanistinį kontekstus, „Urban Eco“ kvies kurti sąmoningą, aktyvią bei apie ateitį mąstančią bendruomenę. Susitikime Šilainiuose!
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Parodos „Kaunas–Vilnius koncepcijos bendraautorius: tarp Kauno ir Vilniaus nėra nei pradžios, nei pabaigos
Vilniuje įsikūręs MO muziejus ir Kauno miesto muziejus kviečia į dualistinę ekspoziciją, kurioje – pasakojimas apie du miestus arba du miestai, pasakojantys istoriją: nuo balandžio 23 dienos čia bus atverta, abu didmiesčius jungianti, bendra paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“. Parodos rėmuose kalbama apie šių dviejų miestų (ne)priklausomybę vienas nuo kito, raidos žingsnius ir tapatybės ieškojimą įvairiais Lietuvos istorijos tarpsniais.
Svarbu paminėti, kad prie parodos išpildymo ir įgyvendinimo dirbo gausi komanda kuratorių, tarp kurių – Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė.
Apie tarp Vilniaus ir Kauno stūksančius kalnus, eksponuojamus miestiečių reliktus ir šio unikalaus formato miestų dialogo svarbą pasakoja vienas iš parodos koncepcijos bendraautorių – Tomas Vaiseta.
Parodos pavadinime, kaip ir jos išpildyme, naudojamas kalno simbolis. Sakykite, kodėl parodos naratyvui pasirinktas būtent šis gamtos, o ne, tarkime, kitas, abiems miestams būdingas, gamtos motyvas (upė, miškas/parkas vidury miesto ir t.t.)?
Kauno ir Vilniaus santykiams nagrinėti tikrai galėtų tikti ir kiti gamtos elementai, pavyzdžiui, upė. Juk daina „Žemyn upe“ pasakoja ir apie šių miestų konkurenciją dėl Lietuvos širdies statuso, ir apie jų pamatinį ryšį (jie įsikūrę vienos upės slėnyje ir yra jos sujungti), bet kalnai šiuo požiūriu atrodo mažiau tikėtas pasirinkimas.
Viena vertus, kalno idėja leidžia šiek tiek atitrūkti nuo dviejų konkrečių miestų ir juos pamatyti kaip universalią miesto ar polio idėją. Polis kuriasi kalne ir aplink kalną, todėl jis tampa centro simboliu. Kaunietis Algirdas Patackas rašė, kad Kaunas yra Lietuvos kalnas, o kitas kaunietis Gintaras Beresnevičius, persikėlęs gyventi į Vilnių, teigė, kad Lietuvos kosminis kalnas yra Gedimino kalnas. Taigi jie būtų nesutarę, kur yra mitologinis Lietuvos centras, bet būtų sutarę, kad tai yra kalnas.
Kita vertus, kalno metafora labai plati, todėl tinka nusakyti sudėtingiems Kauno ir Vilniaus santykiams. Kalnas – tai ir kliūtis, ir jungtis. Nuo kalno viršaus galima apžvelgti panoramą, o jo papėdėje pakliūti į šešėlį, būti užgožtam. Pagaliau, Lietuvos kontekste „kalnas“ gali reikšti ir iš stokos kylantį kompleksą, nes kalnų Lietuvoje neturime. O jų neturėdami, kalvas vis tiek vadiname kalnais.
Beje, net pačios parodos erdvės susijusios su kalnais. Kaune ji rodoma ant Pelėdų kalno, o Vilniuje – Tauro kalno papėdėje.
Viešojoje erdvėje įsišaknijusi, kiek komiška, idėja apie dviejų miestų priešpriešą, ir jau folkloru tapęs Kauno-Vilniaus lyginimas(is). Ar paroda, griaudama kalnus, stengiasi drauge nuversti ir šį stereotipinį mąstymą/matymą? Jei taip, kokiu būdu tai daroma?
Taip, pavadinime užrašytas posakis „nuversti kalnus“ nusako parodos rengėjų siekį pamatyti, kas slepiasi už paviršutiniškai ryškiausiai matomų, stereotipais ir klišėmis apipintų Kauno ir Vilniaus santykių formų – konkurencijos, stumdymosi, vienas kito gnaibymo. Nuversti kalnus – tai bent pamėginti įveikti tarp dviejų miestų esančias kliūtis ir kompleksus. Tai nereiškia, kad tarp Kauno ir Vilniaus neegzistuoja konkurencija, nuolatinis lyginimasis ir su tuo susijusi begalė nuoskaudų, tam tikros miestų savivokos formos, kurios kartais vadinamos antramiestoze ir vilnocentrizmu.
Varžymosi reiškinys gana natūralus ir tipiškas, ir nebūtinai turi vien neigiamą įtaką miestų gyvenimui ir tarpusavio sąveikai. Todėl apie konkurenciją parodoje taip pat kalbame, parodome tuos pačius popkultūroje iškylančius stereotipus ir klišes (pavyzdžiui, vienas kitų pravardžiavimą „portugalais“ ir „kavianskais“, kvailą konkuravimą kalėdinėmis eglėmis). Dviem politiniams ir kultūriniams centrams išsitekti šalia, vos šimto kilometrų atstumu, nėra paprasta.
Tačiau daug svarbiau pasakyti, kad tai nėra vieninteliai Kauną ir Vilnių siejantys ryšiai. Bent žvelgdami į XX amžiaus politinę, kultūrinę ir socialinę istoriją, galime matyti, kaip vieno miesto buvimas šalia (net tada, kai jie atsidurdavo skirtingose valstybėse) veikė kito raidą. Pavyzdžiui, tarpukario Kauno ir iškilimą, ir to iškilimo ribojimą veikė tai, kad Vilnius priklausė Lenkijai ir trokšta jį atgauti. Tarp jų visuomet vyko žmonių, kultūros, idėjų apytaka, jie tarsi sujungti vieno kraujotakos rato, ir tai paliko abiejuose miestuose daug pėdsakų.
Mūsų užduotis buvo parodyti tų pėdsakų pavyzdžius – kaip kultūros artefaktais įsispaudė Kauno ir Vilniaus poveikis vienas kitam ir kaip menininkai nuo XX a. pradžios iki šių dienų savo darbais sąmoningai ar ne tai atspindi. Tarkime, architektas Vladimiras Dubeneckis, XX a. pirmoje pusėje, Kaune, kurdamas modernų tautinį stilių, įkvėpimo sėmėsi ir iš Vilniaus baroko. Parodoje galima pamatyti išlikusius jo Kaunui skirtų projektų eskizus, kuriuose randame tai, ką jis pats vadino „Vilniaus atbalsiu“. Arba, pavyzdžiui, šiuolaikinis Lietuvos menininkas Juozas Laivys yra pasiūlęs idėją „Dvimiesčio galerija Vilnius–Kaunas“. Jis sukūrė šimtą atvirlaiškių ir juose pateikė greitkelyje tarp Vilniaus ir Kauno galimas įgyvendinti menines idėjas. Taigi, iš vienos pusės – miestai tarsi simboliškai sujungiami, bet iš kitos pusės tos meninės idėjos taip sunkiai įgyvendinamos, kad aiškiai ironizuoja dviejų miestų sujungimo galimybę.
Paroda gvildena dviejų miestų (ne)priklausomybę vienas nuo kito, jų raidą ir identitetą nagrinėja įvairias pjūviais. Sakykite, kokia forma parodoje pristatomos šios tapatybės? Nuotraukos, video formatas, o gal tai pačių miestiečių reliktai, turintys simbolinę prasmę?
Parodą daugiausia sudaro meno kūriniai (tapyba, fotografija, instaliacijos ir pan.) ir kultūros artefaktai (vaizdo įrašai, internetiniai memai, vaikų piešiniai, dokumentai, laiškai, spauda). Tarp jų vizualiai, ko gero, išsiskirs gana didelės arba labai ryškios šiuolaikinės skulptūros ir instaliacijos, pavyzdžiui, Kaune Dano Aleksos „Sietynas“ iš stiklo šukių, Vilniuje Cooltūrisčių rožinės pūkuotos kregždės ir Augusto Serapino šiltnamis ar specialiai parodai Andriaus Labašausko Kaune ir Vilniuje sukurti „Bonkeris“ ir „Suvaržyta“, kuria sukuriamas kelių metrų aukščio kalno karkasas.
Miestiečių reliktų taip pat bus galima pamatyti. Turbūt įdomiausi bus susiję su sporto sirgalių atributika. Pavyzdžiui, Kaune galima pamatyti matematikos mokytojos Vandos šeimai megztus Kauno „Žalgirio“ spalvų ir simbolikos kostiumėlius, sirgalių trisdešimt metų muštą būgną, vardu Akela, ir pan. Prie panašių eksponuojamų daiktų paminėčiau ir dar vieną įdomybę – žirkles ir juostą iš Vilniaus-Kauno magistralės atidarymo ceremonijos.
Visiškai unikalūs, prie jokių kitų eksponatų nepriskirtini bus architekto Povilo Konkulevičiaus kolekcijos pavyzdžiai. Jis ne vienerius metus vaikšto po Žaliakalnį ir iš griaunamų medinukų griuvėsių traukia vertingus namų elementus – langų rėmus, rankenėles, vyrius, kabliukus, duris, profilius.
Norint suprasti ir pajausti parodą, reikia aplankyti abiejuose miestuose esančias ekspozicijas. Kaip pradėti skaityti pasakojimą apie du miestus? Ar kažkuris miestas yra pradžia, o kažkuris – pasakojimo pabaiga?
Tarp Kauno ir Vilniaus nėra nei pradžios, nei pabaigos. Jie – viename apskritime, rate, užburtame rate, nors parodos kontekste tiksliau būtų sakyti – užburtame kalne. Todėl pradėti žiūrėti parodą galima bet kuriame mieste, tačiau būtina nuvykti ir į kitą, nes kitaip pasakojimas apie dviejų miestų santykius nebus išpildytas iki galo. Įtariu, kad pabuvojus vieno miesto ekspozicijoje, o paskui aplankius kitą, gali kilti noras grįžti į pirmąją ir pamatyti kitomis akimis. Užburto rato įspūdį turėtų sustiprinti ir tai, kad abiejuose miestuose parodos skyriai yra tie patys, tik turinys kitas.
Kaip iš to užburto kalno ištrūkti, neįsivaizduoju. Bet ant jo išaugusi šiuolaikinė Lietuva, tad ištrūkti gal visai ir nereikia.
Prieš keliolika metų pristatyta Kauno ir Vilniaus kaip dvimiesčio-dipolio idėja, prieš keletą metų buvo vėl atgaivinta ir įtraukta į Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano 2030 m. strategiją. Jūsų nuomone, ar tai tik utopinė vizija, liksianti dūlėti teorinėse perspektyvose ar galimas realus planas? Ar miestus sieja tik pragmatiniai panašumai ir fizinis artumas?
Dipolio idėja atsirado vėliausiai paskutiniais sovietinės okupacijos dešimtmečiais, o politikai ją kartas nuo karto ištraukia rūpindamiesi savo politiniais interesais, o ne Kauno ir Vilniaus ateitimi. Du miestai nuo pradžių pradžios, kaip minėjau, yra sujungti gamtos – vienos upės, jos slėnio. Tad gamtinis dipolis egzistuoja seniai ir jį sukūrė ne politikai, o ledynai. Intensyvi žmonių migracija tarp dviejų miestų, kapitalo, kultūros, idėjų mainai juos taip pat daro tam tikrais aspektais panašius į dipolį. Pavyzdžiui, modernaus šokio tradicija, iš dalies prasidėjusi tarpukariu Kaune nuo Danutės Nasvytytės, dabar jau įgavusi dipolystės bruožų.
Bet, tiesą sakant, to ir užtenka. Teisingiau, verta gerinti (greitinti) susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno, bet palikti juos gyvuoti kaip atskirus miestus. Jie unikalūs, įdomūs, autentiški, skirtingi. Vizija Kauną ir Vilnių sujungti į vieną miestą (ką tai bereikštų) turbūt skamba pragmatiškai, tačiau manau, kad kultūros požiūriu yra nedovanotina ir abiem miestams kenksminga: nesiliaujantis kultūrinis alsavimas vienas kitam į veidą šiems miestams daug vertingesnis ir prasmingesnis nei jų pavertimas vienu kūnu, urbanistiniu mutantu.
Dėkoju už pokalbį.
Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ nuo balandžio 23 dienos veiks MO muziejuje Vilniuje, kita ekspozicijos dalis – Kaune, Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27). Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.