Kovo 20 dieną minima Tarptautinė laimės diena. Šiais metais ji vėl grįžta į Kauną ir visą Lietuvą – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kviečia ją minėti jau ketvirtą kartą. „Kai „Kaunas 2022“ pasiūlė prisijungti prie šventės rengimo, kai išsigryninome šių metų temą – psichinės sveikatos stiprinimas ir žinutę METAS PAKILTI ir kai galiausiai pamačiau Laimės dienos simbolį – pienės pūką, verkiau kaip mažas vaikas. Mums taip to reikia!“ – sako Laimės dienos ambasadore tapusi Rimantė Kulvinskytė.
Oficialūs Laimės dienos ambasadoriai ir organizatoriai Lietuvoje, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” komanda, kartu su Kauno miesto savivaldybe, šiais metais Laimės dienos proga kvies įsigilinti į jausmus ir sutelkti dėmesį į dalykus, teikiančius laimę. Net ir sunkiomis sąlygomis laimė nėra tolima, ji – šalia.
– Rimante, tapai „Kaunas 2022“ rengiamos Laimės dienos ambasadore. Kodėl sutikai ja tapti ir kokią žinutę, mintį ateidama atsineši?
– Tapti Laimės dienos ambasadore man tikriausiai yra tas pats, kas mano dukrai būtų tapti ledų ambasadore. Ši iniciatyva yra nuostabi: jungianti, skatinanti bendruomeniškumą, duodanti kiekvienam galimybę ir erdvę apie laimę prabilti savaip. Ir kalbėti apie ją drąsiai, su laisve, negalvojant, kad tai „lėkšta“ – ilgus metus ieškoti laimės, rūpintis savo psichine sveikata buvo laikoma gėda, tuštybe arba, liaudiškai tariant, išmislu „iš neturėjimo ką veikti“. Svarbiausia buvo materiali, ne dvasinė gerovė. Ir turime, ką turime – milžinišką sergančiųjų depresija skaičių, rekordinius parduodamų antidepresantų, migdomųjų kiekius, o ir karantinas situacijos tikrai nepagerino.
Iš kasdien sulaukiamų laiškų ir žinučių, iš susipriešinimo, kuris sunkiasi iš socialinių tinklų, matau, kokie pavargę, pikti ir praradę viltį esame, kaip mes visi šaukiamės meilės, dėmesio, supratimo, kaip norisi, kad kažkas pasakytų: viskas bus gerai, o jei nėra gerai, vadinasi, dar ne viskas… Laimės diena yra apie tai.
– Kas tau yra Kaunas ir koks jis tau?
– Čia mokėsi abu mano tėvai, iš Kauno yra didelė dalis mano artimiausių draugų. Šalia kauniečių kažkaip ramu – nors ir kaunietės merginos ir vaikinai visada atrodys geriau nei tu, žinai, kad tavimi bus pasirūpinta (juokiasi). Kaskart atvažiavusi į Kauną, jį atrandu vis kitokį: mane žavi jo istorija, kultūra, žaluma, bet labiausiai – žmonės. Ir legendinė „Spurginė“. Kai laukiausi, Povilas yra keliskart dėl tų spurgų iš Vilniaus važiavęs.
– Kai klausaisi tavęs telefonu, atrodo, kad šypsosi net tavo balsas. Tada pagalvoji: kokie skirtingi mes, kalbėdami telefonu. Vieni atsiliepia kaip užmūrytos sienos, o štai kiti – šiltai ir jaukiai. Dažnai šypsaisi?
– Fiziologiškai mes taip sutverti, kad veiksmą seka emocija – jeigu šypsosimės, smegenys anksčiau ar vėliau ims tikėti, kad vyksta kažkas gero. Kaip pavyzdys, žmonės, kuriems atlikta daug operacijų, ar suleista botokso injekcijų, negali parodyti tam tikrų neigiamų mimikų: nusivylimo, pasišlykštėjimo, pasibaisėjimo. Ir jie rečiau serga depresija, ar yra kankinami nerimo. Neskatinu lįsti po peiliu, tik raginu pastebėti save iš šono. Negalime reikalauti iš gyvenimo rožių, kai patys elgiamės kaip bulvės. Man patinka daryti žmones laimingus iš savanaudiškų paskatų: išgirdę komplimentą, gerą žodį, jie visada atsilygina tuo pačiu, tad abu išeinate apdovanoti.
– Tavo laida, tinklaraštis vadinasi „Laimės dieta“. O kaip kuri laimę savo kasdienybėje? Ar būti laimingu reikia išmokti, ar tai – duotybė? Kito to neklausčiau, bet tavęs nepaklausti kažkaip neišeina. Kur yra laimės durys?
– Sėkmė – tai darbas, o laimė ir išsipildymas – menas. Išties, manau, kad būti laimingam yra tikras menas ir sąmoningas pasirinkimas. Gyvenimas neatsiejamas nuo skausmo, mes negalime pasirinkti, kas ir kada mus parklupdys, bet kiek klūpėsime, nusistatome patys. Norėdami būti laimingi, turime laikas nuo laiko save pristabdyti ir priminti sau dalykus, už kuriuos esame dėkingi čia ir dabar.
Pastebėti žmones, dėl kurių stengiamės uždirbti visus pasaulio pinigus, nors viskas, ko jiems reikia, yra mūsų meilė ir dėmesys šiandien. Priimti, kad mes negalime sutaisyti pasaulio, kad negalime visko kontroliuoti, bet galime valdyti savo pačių mintis ir kūnus: tobulėti ir augti, kad turėtume kuo dalintis ir jaustume prasmę, rūpintis savo sveikata tam, kad kitiems netaptume našta.
Laimę, kaip ir bet kokį kitą įgūdį, reikia praktikuoti kasdien. Dar labai svarbu nenustoti žaisti, durniuoti ir išsidirbinėti. Suaugdami iš savęs daug atimame. Štai šiandien ryte su Povilu dešimt minučių treniravomės: iš kelių metrų bandžiau sugauti jo mėtomas vynuoges. Tiek prisijuokėm! Žaidimai išlaisvina ir stiprina santykius. Beje, į juos reikia įdėti darbo. Ir ne tik į šeimyninius santykius, bet ir į draugystes. Galų gale, kai visko persisotiname, jos mums ir telieka.
– Tavo darbas – kalbinti žmones. Kaip ruošiesi pokalbiams su savo pašnekovais? Kokie pašnekovai yra tau pačiai įsiminę? Kaip manai, nuo ko priklauso pokalbio kokybė?
– Išgirdusi šitą klausimą, kažkodėl pagalvojau ne apie kažkokį įžymybių sąrašą, o apie akimirką traukinyje šią vasarą. Važiavau ir stebėjau, kaip keturi nepažįstami jaunuoliai – dvi draugės ir du draugai, sėdintys vieni priešais kitus, visą laiką praleido telefonuose. O juk galėjo susipažinti! Galėjo pažaisti kortomis, prisijuokti ir iš traukinio išlipti jau draugais.
Man tokios, kartais ir penkminutinės pažintys, labai svarbios: visada pagalvoju, kiek visko, žiūrint iš istorinės perspektyvos, turėjo nutikti ar nenutikti, koks pirmykštis žmogus turėjo žūti, kas išgyventi Kryžiaus žygį ar Pasaulinį karą, kas kur turėjo ką pamilti ar kur pavėluoti, kad gimtume mes ir atsidurtume tame pačiame lėktuve ar autobuse vienas šalia kito. Kaip galima nepasinaudoti tokia galimybe?! Neišgirsti kažkieno istorijos, kuri gali atstoti dešimtis knygų? Klausytis taip svarbu. Mes mažai klausiame ir klausomės. Net ir su savo tėvais retas kuris susėdame kaip su draugais ir paklausiame, apie ką tu svajoji, ko bijai ar ko visą gyvenimą norėjai, bet neišdrįsai. Visų mūsų gyvenimai – tai arba pergalės, arba pamokos. Reikia tik netingėti mokytis.
– Dėl karantino metai buvo keisti. O kokie jie buvo tau? Labai išgražėjai?
– O kaip gi – kasdien gražėju! Jau galvoju, kad pasiekiau lubas, kad nebėra kur, bet ryte nubundu, pažiūriu į veidrodį ir… o vaikeli! Metai buvo puikūs. Keista, kad juos skaičiuoju nuo karantino pradžios, kovo mėnesio, o ne nuo sausio. Džiaugiuosi atradusi sportą namie, išmokusi kepti Kuršėnų vyniotinį, su šeima išvaikščiojusi visus nepažintus pažintinius takus, džiaugiuosi mūsų šuns džiaugsmu – naminiai gyvūnai tikriausiai sunkiai suvokia, kas nutiko, kad jų šeimininkai visada šalia. Džiaugiuosi, kad nepaisant visų išbandymų, visi vis dar randame būdų save motyvuoti ir kad darbdaviai gavo progą pamatyti, kad jų darbuotojai nebūtinai turi sėdėti kabinetuose, kad būtų nepakartojami. Tikiu, kad ta bendra nelaisvė mums dovanos daugybę kitų laisvių ir didesnę drąsą mėgautis gyvenimu, žmonėms sakyti, kaip juos myli ir ilgiau pabūti apsikabinus draugus, kai jau tai bus leista.
Greiti klausimai apie laimę
– Laimingiausia perskaityta knyga?
– Dabar su dukra skaitome klasiką – Janosch „Panama yra graži“. Širdis dainuoja.
– Laimingiausias filmas?
– Grande Bellezza („Didis grožis“) ir visi „Marvel“ filmai – esu didelė superherojų gerbėja.
– Žmogus, kuris suteikia tavo gyvenimui daugiausia laimės?
– Aš pati. Anksčiau tą atsakomybę užmesdavau kitiems, bet tai nei prasminga, nei veiksminga.
– Žmogus, kuriam daugiausia laimės suteiki tu?
– Stengiuosi visiems – sunku pamatuoti.
– Laimingiausia frazė?
– Jei tik gali kažką priimti nerimtai, taip ir padaryk.
– Laimingiausia kelionė?
– Pirma mūsų šeimos kelionė į Malaiziją, Indoneziją ir Singapūrą.
– Laimingiausias prisiminimas?
– Kelionė namo Balio saloje. Važiavome motoroleriais iš pajūrio, leidosi saulė, ryžių laukuose buvo pilna baltų gervių, leidosi saulė, viską, net orą, medžius ir mūsų veidus nudažydama ryškiai raudona spalva. Man tarp kojų, įsikibusi į vairą, Luna visa gerkle traukė Keistuolių teatro dainą: „Už girių, už kalnų, ant pilko lauko/manęs seniai jau laukia namai/nei paukščių, nei gėlių ant pilko lauko/bet man vis tiek brangiausi namai.“
– Laimingiausia vieta namuose?
– Sofa. Mūsų virtuvė sujungta su sėdimuoju, tad čia ir gaminame, ir šachmatais žaidžiame, ir kalbamės iki išnaktų.
– Laimingiausia vieta Kaune?
– „Spurginė“.
– Laimingiausia svajonė?
– Kad Lietuva būtų ne tik gražiausia (kokia jau yra), bet laimingiausia šalimi pasaulyje.
– Laimingiausias liūdesys?
– Kai ant manęs užmiega dukra – džiaugiuosi, kad ji auga ir kartu liūdžiu, kad greitai dviese į jos lovą nebetilpsim.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Juliaus Kalinsko / 15min
