Spektaklis „TAKSAI” kviečia patirti teatrą judančiuose automobiliuose
Ar atsimenate, kada paskutinį kartą skambinote centriukui? Kada paskutinį kartą stebėjote raudonais neoniniais skaičiais tiksintį taksometrą? Ar seniai su vairuotoju teko aptarinėti gyvenimą? Birželio 12-19 dienomis į Kauno gatves išrieda spektaklis „TAKSAI. Bandymai įveikti atstumus”.
Spektaklis-eksperimentas judančiuose automobiliuose pasakoja apie besikeičiančią, tačiau senus laikus menančią taksi vairuotojų kasdienybę. Toks taksi verslas, kurį simbolizuoja taksometrai ir seni automobiliai, baigia išnykti. Jį keičia skaitmeninių technologijų valdoma pavežėjimo paslaugų industrija, kurioje pavežėjimo paslaugą gali teikti bet kas, turintis pakankamą vairavimo patirtį. Vairuotojai dirba „patys sau“, dažnai pavežėdami savo mašinomis. Ir jiems net nebereikia galvoje talpinti viso miesto žemėlapio – kelionę suplanuoja elektroniniai prietaisai ir informacijos mainų platformos.
Spektaklio „TAKSAI“ kūrėjai bendram kūrybiniam darbui subūrė nemažą taksi vairuotojų ir pavežėjų grupę. Spektaklio kūrybinė grupė domisi, kaip jaučiasi šiandienos vairuotojai, dirbdami vis labiau nuasmeninantį, algoritmų valdomą darbą. Ar jiems pavyksta susitapatinti su savo veikla? Ar nesijaučia nutolę nuo visuomenės, kurios narius kiekvieną dieną veža? Ar nenutolsta patys nuo savęs? Kokios artumo formos gali rastis kelias ar keliolika minučių trunkančios kelionės metu?
Spektaklio metu Kauno gatvėse pasirodys 9 taksi automobiliai su savo istorijas pasakojančiais taksi automobilių vairuotojais. Žiūrovai-keleiviai turės galimybę susipažinti su skirtingomis taksistų kasdienybėmis, naktiniu miesto gyvenimu, jame sutinkamais pakeleiviais bei istorijomis, nutikusiomis pačiuose taksuose ir už jų ribų.
„TAKSAI. Bandymai įveikti atstumus” yra netradicinius scenos kūrinius prodiusuojančios Menų agentūros Artscape spektaklis, subūręs profesionalią kūrybinę komandą: režisierę Kristiną Werner (Vokietija); dramaturgą ir tekstų autorių Rimantą Ribačiauską; skulptorių, instaliacijų kūrėją Žilviną Landzbergą. Spektaklį įgarsina kompozitoriai ir garso dizaineriai Romuald Chaloin Galiauskas, Lukas Tarvainis. Vairuotojus rengia dizainerė Irina Seidner. Prodiusuoja Aistė Ulubey, Erika Urbelevič.
Taksus spektaklio metu vairuos vairuotojai Lina Butkevičiūtė, Rasimas Dzafarovas, Žilvinas Karaliūnas, Jolanta Kuprevičienė, Rimvydas Lukoševičius, Laurynas Mažuolis, Egidijus Ratkevičius, Marco Ruta, Deivis Vasiljevas. Centriuke svečių lauks Zita Lucija Neverbickienė.
Bilietus galite įsigyti www.bilietai.lt (https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/teatras/taksai-bandymai-iveikti-atstumus-78570/) puslapyje. Spektaklis yra „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Spektaklio partneriai: „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022”, Kauno „Akropolis”, „Švaros broliai”, „Areion Transport Management”.
Žaliakalnio istorija atsiskleis šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“
Performatyvi šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ miestiečius ir svečius kvies į Žaliakalnio gyvosios istorijos nuotykius, lydimus netikėtumų ir Kaukų pasirodymo. Spektaklio dramaturgijoje įpinti gyventojų pasakojimai, spalvingi kostiumai ir netikėti šokio vyksmai leis patirti šios Kauno ląstelės – Žaliakalnio – pjūvį.
Žalia kalva, apipinta laiptais
Kaunas – miestas, įsikūręs upių sandūroje ir natūraliai pasidalinęs į keletą kalvų. Kadangi miestas augo ir plėtėsi pirmiausia ant kalvos šlaitų, o populiariausias susisiekimas buvo pėsčiomis, šioje dalyje atsirado daug laiptų. Bene gražiausi ir garsiausi iš jų – prestižiniame Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai. Statant juos 1936 m. (inžinierius Feliksas Vizbaras, projektuotojas architektas Stasys Kudokas) atsižvelgta ne tik į pagrindinę funkciją – kvartalą sujungti su centru, bet drauge daug dėmesio skirta ir estetiniam vaizdui. Tarpukariu jie netgi pradėti laikyti vienu iš Kauno simbolių.
Kauko laiptai choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus. Tai jai – labai artima ir turtinga vieta, kuri buvo pamiršta ir kurį laiką visai apleista. „Tą grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti. Tad pradėjusi dirbti su bendruomenių programomis, gilinau šią idėją,“ – dalinasi šokio menininkė. Režisierė drauge kurti pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę, o tuomet pradėjo rinkti gyvąją istorinę medžiagą Žaliakalnyje. Kūrėjos konsultavosi su istorikais Jonu Oškiniu, Raimonda Rickevičiene, Algirdu Markūnu. Kuriant naujus, ekskursijai skirtus kostiumus bendradarbiaujama su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dizaino katedra ir kostiumų dailininke Radvile Kisieliūte Kaikariene. Scenografiją stato Simonas Šidlauskas, o kūrybinė procesą papildo Kauno dailės gimnazijos moksleivių idėjos. Bendradarbiaujama su „Pelėdų kava“.
Šiuo metu spektaklio užkulisiuose intensyvu: rašoma dramaturgija, surinktų pasakojimų įgarsinimui ieškoma balsų, atlikti pirmieji žingsniai muzikinėse paieškose su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku, vyksta kostiumų kūrimas, o birželio pradžioje jaunuosius dailininkus pakvies ir scenografijos dirbtuvės. Ekskursijoje pasirodys ir Žaliakalnio senjorų choro „Aušra” senjorės, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos mokiniai. Idėjos autorė I. Puišytė-Šidlauskienė dalinasi, jog statant šį pasirodymą svarbus vietos bendruomenių įsitraukimas, o pats kūrybinis procesas kiek kitoks, nei tuomet, kai dalyvauja tik kūrėjų komanda.
Žaliakalnio pjūvis
Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ pasakojimui kurti pakviesta dramaturgė Lina Laura Švedaitė mielai leidosi į gilesnę pažintį su mikrorajonu: „nors esu vilnietė, šis rajonas man jau anksčiau buvo palikęs labai didelį įspūdį. Kadaise vaikščiodama įsivaizdavau čia gyvenančius rašytojos Astridos Lindgren pasakojimų veikėjus. O pradėjusi rinkti gyventojų istorijas supratau, kad Žaliakalnis ypatingas būtent tuo, jog jame labai stipri bendruomenė. Žmonės čia jaučiasi esantys gatvės šeimininkai – nelaukia kol vieša erdve pasirūpins savivaldybė, o žiūri kaip į savo turtą. Čia pasijaučiau kaip namuose: visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi ir viešomis erdvėmis, čia labai daug meilės tiek istorijai, tiek dabarčiai...“ – dalinasi dramaturgė.
Lina Laura Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli būtent todėl, kad nuostabiausi kūrybiniai momentai – kai žmonės atsiveria. O tokių istorijų „Pakopa po pakopos“ labai daug! Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį. Įžvelgti ką jos sako apie mus pačius. Ir nors labai jaudina kiekviena istorija, keletas labiausiai įsiminusių – tai vaizdinius keliantys nutikimai karo metais, žaidžiant lėlėmis, ar išgyvenant rajono skurdą laukiniais devyniasdešimtaisiais.
„Vaikystėje baisiai daug laiko praleisdavau viena su kate. (Kaip ir šiandien, beje.) Labai mylėjau lėles, žaidžiau su jomis iki gėdingai vėlyvo amžiaus. Buvau įtikėjusi, kad jeigu lėlei suleisi vištos kraujo, ji atgis. Prisimenu, stoviu verandoje ir žiūriu į viščiukus, kuriuos augino močiutė. Jie labai greitai užaugdavo, per savaitę.“
„Po karo grįžau į Žaliakalnį. Ruošiausi eiti į mokyklą. Mama praskleidė mano plaukus, o ten blizga – vienos glindos. Trynė actu, nepadėjo. Tėtis neištvėręs ištraukė mašinėlę ir plikai nuvarė. O mama nupirko beretę, žalią tokią. Ėjau į Salomėjos Neries mergaičių gimnaziją, kurioje mokė mokytojai, studijas baigę Freiburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge.“
„Dar visai neseniai Žaliakalnis buvo juoda skylė. Aplūžę Kauko laiptai, nutriušę mediniai namai, vagystės, užpuolimai, alkoholizmas. Mes augindavome žemuoges, prisimenu, išeinu ryte į lauką, ant žolės dar rasa, o jos jau nuskintos. Ir pomidorai nuskinti. Arba padedu kokį geležies gabalą – nebėra.“
Menininkė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog istorijos surinktos tiesiai iš gyventojų – taip pavyko atrasti gyvosios istorijos trupinius, kurie dabar dar likę, o vėliau nueina po žeme. Nors tos medžiagos labai daug ir nėra lengva ją suvaldyti, kūrybiniu procesu kūrėjos labai džiaugiasi: „pasinėrusi pradėjau tuo gyventi, kiekvieną dieną būnu su tuo, renkame istorijas, ieškojome išskirtinų žmonių, su jais kontaktavome. Jaučiam, kas yra Žaliakalnis ir koks jo pulsas. Tai neeilinis ir įdomus kūrybinis procesas, kuomet dirbame su žmonių prisiminimais. Mūsų tikslas – kad gyvoji Žaliakalnio atmintis išliktų ir ją galėtų išgirsti Kaune gyvenantys vaikai, jaunimas ir miesto svečiai.“ – dalinasi I. Puišytė-Šidlauskienė.
Mitiniai maži žmogeliai – atgyja
Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai mena čia buvusius turgelius, vietinių gyventojų ir praeivių istorijas. Legendos byloja, jog šios erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje.
„Kaukai manimi pasitiki ir ateina į galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“,“– šypsosi A. Ramūnaitė. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistišus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos. Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus. „Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi! Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo...”– dalinasi Aistė Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus.
Šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ premjera vyks rugpjūčio 6 dieną. Tai – Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.
Zapyškyje į dangų kilo aitvarai, duris atvėrė laivas-žemkasė „Nemuno7“
Kauno rajone Zapyškyje – didžiojo kultūros savaitgalio finalas. Sekmadienį visą dieną nedidelis pakaunės miestelis tapo dėmesio centru – čia į dangų kilo aitvarai, o vakarą nuspalvino šviesos ir garsai, sklindantys iš Nemune prišvartuoto laivo-žemkasės. Jis tapo nauja kultūros erdve. Kartu su Kauno miestu Europos kultūros sostinės metus švenčiantis Kauno rajonas per vasarą pakvies ir į daugiau kultūrinių veiklų.
Per pusdienį – 13 tūkst. dviratininkų
Tradicinis aitvarų festivalis Zapyškyje vyko jau 17-ąjį kartą. Tačiau, kaip sako Zapyškio seniūnas Sigitas Imbrasas, šiemet jis buvo rekordinis – tiek svečių vienu metu Zapyškis dar nebuvo.
„Gal tai lėmė ir pasibaigęs karantinas, geras oras, saulėtas dangus“, – sakė S. Imbrasas, patvirtindamas, kad kasmetinis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“ yra tarsi vizitinė Zapyškio kortelė ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Sekmadienį įvykęs tarptautinis aitvarų festivalis į Zapyškį subūrė dešimtis tūkstančių dalyvių, kurie atmynė dviračiais, važiavo paspirtukais, motociklais, automobiliais, plaukė laivais ar atėjo pėsčiomis.
Kaip sakė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, per pusdienį dviračių take įrengtas elektroninis skaitiklis užfiksavo 13 tūkstančių dviratininkų.
Zapyškyje ne tik kilo aitvarai – viską dieną šventės svečiai buvo kviečiami dalyvauti įvairiose pramoginėse ir edukacinėse veiklose.
Šiuolaikinio meno pliūpsnis Zapyškyje
Pasak Zapyškio seniūno S. Imbraso, pasiruošimas didžiajam renginiui užtruko – reikėjo atlikti ne tik įvairius organizacinius, tačiau ir aplinkos tvarkymo darbus. Miestelyje ir jo prieigose sutvarkytos gatvės, pėsčiųjų ir dviračių takai, apželdinta krantinė, įrengtas amfiteatras.
Temstant buvo galima stebėti meninę instaliaciją „Luminéoles“, kurią pristatė svečiai iš Prancūzijos „Porté par le Vent“. Heliu pripildyti šviečiantys objektai pajudėjo Kačerginės link, kviesdami į naujo kultūros objekto – amfiteatro ir laivo-žemkasės „Nemuno7“ atidarymą.
„Tai – šiuolaikinio meno pliūpsnis Zapyškyje. Tikimės, kad čia atsiras naujų idėjų, jas įgyvendinti galės ir mūsų kultūros darbuotojai, gims naujos tradicijos, o ši kultūros erdvė į Zapyškį pritrauks daugiau svečių“, – sakė seniūnas.
Ant denio – ir augalai pionieriai
Pasak „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės, „Nemuno7“ yra Europoje unikalus upių technikos ir landšafto dizaino projektas, tarnausiantis kūrybai, parodoms, vizualiesiems menams, medijoms, tarpdisciplininiam bendradarbiavimui.
Laivas-žemkasė „Nemuno7“ statytas 1965 m. tuometinėje Čekoslovakijoje, jis naudotas upės vagai Nemune gilinti. Šiuo metu laivas nebegali atlikti savo funkcijos dėl upės ekosistemai kenksmingos pasenusios technologijos.
Vieni iš pagrindinių žemkasės gaivintojų – „Kaunas 2022“ atstovas Gediminas Banaitis Skrandis ir projekto „Nemuno7“ prodiuserė ir vadovė Asta Ivanauskienė kartu su kuratorių komanda bei menininkais.
„Nemuno7“ denyje iš karto į akis krenta 46 augalų-pionierių rūšys. Tai tokios augalų rūšys, kurios pirmosios pradeda augti naujai susidariusiuose žemės plotuose, tarpsta kraštutinėmis augimo sąlygomis, dažnai apleistose miesto, industrinėse erdvėse, stichijų nuniokotose teritorijose. Būtent tokiais augalais yra apželdintas laivo denis, primenantis nedidelį parką.
„Nemuno7“ veiks nuolatinė ekspozicija „Tarpti“ bei parodų ciklas „Takūs kūnai“, taip pat čia įrengtos menininkų rezidencijos, denyje galės vykti koncertai bei kiti meniniai pasirodymai.
Tai – projektas apie tvarumą
„Nemuno7“ projekto vadovė A. Ivanauskienė sako iki šiol prisimenanti dieną, kai prieš savo akis pirmą kartą išvydo laivą-žemkasę.
„Labai puikiai atsimenu emociją. Yra tokių žmonių, kurie negali arba nemoka paprastai. Jiems reikia, kad būtų komplikuota ir tada atsiveria visos energijos, jos pradeda plaukti. Net suprasdama, kaip tai bus sunku, labai šio projekto norėjau. Bet, aišku, jis suteikia tam tikro jaudulio.
Mes su komanda iki paskutinės minutės nežinojome, ar toks rezultatas, kokio tikėjomės, bus“, – sakė kuratorių komandą subūrusi A. Ivanauskienė.
Pasak projekto vadovės, „Nemuno7“ yra apie tvarumą, apie vandenį ir dialogą. Tačiau, kalbėdami apie tvarumą, dažnai jį suprantam per ekologijos prizmę: „Bet mes norime tai matyti įvairiais spektrais. Kas yra ta tvari visuomenė, kas ekonomikos tvarumas ir kiti dalykai. Taip, žinoma, ekologija irgi labai svarbu.“
Ivanauskienės nuomone, kūryboje svarbu derinti tarpdisciplinines sritis ir būtent todėl „Nemuno7“ savo darbus pristato skirtingų sričių menininkai. Pats projektas įdomus ne tik iš meninės pusės, tačiau ir kaip inžinerinis upių technikos paveldas.
„Pagarbiai žiūrėjome į pačią žemkasę ir į visus procesus – kad kuo labiau išsaugotume, atskleistume, parodytume, kokia visapusiška ji gali būti. Ten, kur dabar yra uždara parodų erdvė, seniau gyveno upeiviai – šeši žmonės. Norėjome šią vietą išsaugoti. Tuo pačiu ji tapo erdve parodoms“, – pasakojo projekto vadovė.
Laivo atnaujinimas buvo iššūkis
Prieš imantis darbų žemkasę teko atnaujinti. Laive nebuvo langų, reikėjo sutvarkyti praėjimus, kitus įrengimus.
„Pritaikyti erdvę, kad lankytojas galėtų čia judėti, būti. Tai, kas buvo padaryta, prilyginčiau restauravimui. Langai pakeisti, bet išsaugota jų nepakeista forma.
Laivo atnaujinimas buvo iššūkis tiems, kurie šiuos darbus atliko. Susidūrėme ir netikėtomis situacijomis. Pavyzdžiui, laivo elektros sistema yra sena, o elektros įvadai Zapyškyje yra jau naujos technologijos. Niekaip to negalėjome sujungti, tad teko nemažai padirbėti, kad tos dvi sistemos galėtų draugauti ir laive būtų elektra.
Kaip žinia, naują pasatyti yra lengviau, nei remontuoti seną. Bet tai taip pat tvarumas – norėjome panaudoti daiktą, kuris negali būti naudojamas pagal savo paskirtį. Rasti tokiam daiktui paskirtį gali padėti kultūra.
Tai, kad industrinės erdvės panaudojamos menui, nėra naujiena, bet laivai Lietuvoje dažniausiai tampa kavinėmis, o ne vieta meno parodoms“, – sakė projekto vadovė A.Ivanauskienė.
Laive-žemkasėje galima lankytis nuo gegužės 24 dienos. Vienu metu čia gali būti ribotas skaičius žmonių. Norintieji gali užsisakyti ekskursiją su gidu arba ekspozicijas bei patį laivą aplankyti savarankiškai. Laivas-žemkasė „Nemuno7“, priklausomai nuo oro, veiks iki spalio arba lapkričio mėnesio. Daugiau informacijos apie „Nemuno7“ – https://www.nemuno7.lt/
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.