Universali dizaino kalba – tvariai, estetiškai, funkcionaliai ir prieinamai Šiuolaikinei sostinei
Laimė – suprojektuojamas dalykas. Skamba ambicingai? Taip, būtent dėl to programa „Dizainas laimei“ yra viena esminių kolonų, laikančių projektą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Ši programa, remdamasi kokybiškiausiais pavyzdžiais, žiniomis ir idėjomis, kuria naują patogaus miesto ir miestietiškumo sampratą, paremtą dizainerių bei aplinkos specialistų rekomendacijomis. „Dizainas laimei“ siekia miestą pritaikyti visiems ir savo renginiais bei kitais projektais ugdo šiuolaikinį miestietį. Juk dar 2015 m. Kaunas tapo pirmuoju regiono miestu, gavusiu UNESCO Dizaino miesto statusą. O tai įpareigoja, tiesa?
„Jau ruošiant programos paraišką mums buvo aišku, kad norime Kauną matyti ir pristatyti ne tik kaip modernistinės architektūros, bet ir kaip šiuolaikinio dizaino miestą“, – teigia „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Apskritai, nuo auditorijų plėtros iki žalesnio miesto, dizainas kaip įrankis svarbus visose Europos kultūros sostinės veiklos sferose. Taigi kuo 2022-aisiais nustebins pats „Dizainas laimei“?
Laimės dienos tradicija pasiteisino
Prieš keletą metų būtent „Kaunas 2022“ pakvietė visus miesto ir rajono gyventojus švęsti Tarptautinę laimės dieną – kovo 20-ąją. Tai tapo viena didžiųjų projekto sėkmės istorijų, kuri neabejotinai bus tęsiama ir po 2022-ųjų. Tai didelis, bet simpatiškas edukacinis projektas, mokantis atidumo kitam, dėmesio niuansui, jautrumo smulkmenoms. Iki šiol Laimės diena suvienijo tūkstančius žmonių verslo įmonėse, kultūros organizacijose, namų, mokyklų ir darželių bendruomenes.
2022-ųjų kovo 20 d. visi bus kviečiami švęsti laimę būti bendruomenėje, o jau kovo 17 d. toną šventei užduos tarptautinis kongresas „Laimės prielaidos 2022. Bendruomenės“. Pasitelkdami mokslą ir meną, kongreso dalyviai kvies kritiškai mąstyti ir tikrinti Laimės prielaidas.
Dizainas kaip raktas į laimę visiems
Lyg vešlus medis išsišakojusiame „Dizaino laimei“ veiklų žemėlapyje – ir naujas gidas bei ženklinimo sistema plačiau auditorijoms atsiverti siekiančioms kultūros įstaigoms. Dar 2020 m. „Kaunas 2022“ parengė elektroninį kultūros prieinamumo gidą „Kultūra visiems“, skirtą kultūros organizacijoms, objektų valdytojams ir renginių organizatoriams, siekiant kultūros objektus ir renginius padaryti prieinamesnius visoms visuomenės grupėms, o ypač – specialiųjų poreikių turintiems žmonėms.
Gidą lydi nemokama, visiems atvira ženklinimo sistema, sukurta dizaino profesionalų „Critical“. Joje naudojami universalūs ženklai, nusakantys, kaip vienas ar kitas objektas ar renginys yra pritaikytas asmenims, turintiems skirtingas – regos, klausos, judėjimo ar proto – negalias, nusakys judėjimo kryptis ir kitas galimybes. Visi jau dabar kviečiami šią sistemą naudoti tinklapiuose, lankstinukuose, plakatuose, objektų interjere ir eksterjere.
2022-aisiais – unikalių projektų kulminacijos
Viena didžiausių 2022 m. intrigų – kūrybiškam meniniam gyvenimui prikeliama žemkasė Nemune prie Zapyškio. „Nemuno7“ – tai Europoje unikalus upių technikos ir landšafto dizaino projektas Kauno rajone, tarnausiantis kaip vieša kultūrinė erdvė, vizualaus meno, medijų ir technologijų, tarpdisciplininio bendradarbiavimo, mokslo, kūrybos, gamtos ir kultūros centras.
2022 m. gegužės 22 d. oficialiai „prisistatysiantis“ objektas gimsta dar 1965 m. tuometinėje Čekoslovakijoje pastatytoje žemkasėje, kuri dėl pasenusios, upės ekosistemai žalingos technologijos nebegali būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį. Be įvairių atvirų kultūros vyksmų, čia bus įrengta erdvė ir menininkų rezidencijoms. Žinoma, su jų kūrybiniais rezultatais galės susipažinti visi laivo lankytojai.
Išskirtinę programą 2022 m. rugsėjį pasiūlys trečią kartą vykstantis, Lietuvoje toks vienintelis landšafto dizaino festivalis „Magenta“. Viešosiose erdvėse neįtikėtinas idėjas miesto kontekstui pristatys tarptautinės menininkų, architektų, landšafto specialistų komandos iš Lietuvos, Lenkijos, Čilės, Ispanijos, Vokietijos, Serbijos, Meksikos, Nyderlandų ir kitų šalių.
Festivalis „Magenta“ dovanos edukacijos programas miesto gyventojams, viešas diskusijas, ekskursijas, tarpdisciplininius projektus, kitus renginius, skatins taktinį urbanizmą, viešų erdvių bei landšafto dizaino objektų kūrimą.
Kaunas – didžiųjų susitikimų vieta
2022 m. pasaulinės dizaino organizacijos – BEDA (Europos dizaino asociacijų biuras), EIDD (Dizainas visai Europai), ICoD (Tarptautinė dizaino taryba), UNESCO – pasirinko Kauną kaip Europos kultūros sostinę savo svarbiausiems metiniams renginiams organizuoti. Tai unikali galimybė pristatyti Kauną tarptautinėje erdvėje, o patiems pajusti, kad miestas – tai kūryba.
Tarptautinių dizaino tinklų asamblėja, Lietuvos dizaino savaitė, „Gero dizaino“ apdovanojimai, ir, žinoma, Tarptautinis Kauno dizaino festivalis – viskas spalį. Pastarasis renginys, inicijuotas „Kaunas 2022“ komandos – ambicingas tarpdisciplininių renginių ciklas, kviesiantis miestiečius ir miesto svečius pažinti autentiško Kauno dizaino šaknis, Lietuvos šiuolaikinio dizaino kūrėjus, dizaino inovacijas, pažangias užsienio kūrėjų praktikas, o ir keliantis klausimus apie miesto patogumą ir prieinamumą visiems, galimybes visiems kurti mieste ir jo apylinkėse meno galeriją viešosiose miesto erdvėse.
Dar vienas tarptautinis pasiekimas – programos „Dizainas laimei“ dėka Kaune pirmą kartą įgyvendinama unikali belgų kompanijos „Designregio Kortrijk vzw“ sukurta dizaino inovacijų programa „5X5®“. Ji suteikia galimybes Kauno įmonėms, veikiančioms įvairiose srityse, pagal licencijuotą 12 žingsnių programą vienerius metus bendradarbiauti su dizaineriais vystant naujus ir tobulinant jau esamus produktus, paslaugas ar procesus. Kauno dizaino festivalio metu vyksiančioje parodoje bus pristatyti jungtiniai flandriškųjų ir lietuviškųjų programų rezultatai. Šis projektas yra vienas iš UNESCO Dizaino miestų tinklo narių – Kortreiko ir Kauno – kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdžių.
Kortreikas Kaunui turės ir daugiau dovanų – Steigiamojo Seimo aikštėje Europos kultūros sostinės titulo proga bus įkurdinta trimatė „K“ raidės formos skulptūra, arba „K-Totem“. Kortreiko gyventojams jau gerai pažįstamas objektas nuolat keis savo išvaizdą, taip suteiks galimybę pasirodyti daugybei puikių kūrėjų. Planuojami intensyvūs kūrybiniai mainai – flandrų menininkai apipavidalins Kaune stovintį „K-Totem“, o mūsiškiai vyks į Kortrejką.
2022 m. spalį Kaune įvyks ir tradicinis Tarptautinis kaulinio porceliano simpoziumas. Paroda „Porceliano miestas“ ikoniniame Kauno centrinio pašto pastate atskleis Kauno porceliano meno ir dizaino tradicijas ir inovacijas. Būtent čia bus eksponuojami unikalūs ir serijiniai dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia“ gimę kūriniai.
Norintieji daugiau sužinoti apie lietuvišką dizainą (ir, galbūt, įsikvėpti naujiems projektams) tam progą turės beveik visus metus. Nuo vasario iki pat lapkričio Laisvės alėjos ir jos prieigų vitrinose veiks paroda „Lietuvos dizainas: from Temporary to Contemporary“. Tai dizaino artefaktų paroda-pasakojimas, sausio 22–spalio 20 d. pristatantis Lietuviško dizaino raidą ir skirtingas sritis: baldus, grafinį dizainą, šviestuvus, tekstilę.
Be to, Kauno paveikslų galerijoje 2022 m. įsikurs interaktyvi paroda „Kauno asorti“: grafinio dizaino istorijos ir jų aktualizavimas“. Joje – XX a. II pusės plakatai ir jų eskizai, dėžutės, prekių ženklų projektai, kurie dizaino kalba komunikuoja laiką, tapatumą, tvarumą, atliepia šių dienų aktualijas.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022 metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
https://dizainaskaune.lt
Tarptautinė dizaino tinklų asamblėja kvies pažinti Kauną geriau
Australijos mieste Geelong, kasmetiniame ir virtualiame UNESCO Dizaino miestų tinklo narių susitikime, nariai bendru sutarimu nutarė 2022 metų kasmetinį suvažiavimą patikėti Kaunui. Susitikimas, sukuriantis mainus, suteikiantis puikias galimybes plačiau pristatyti Kauną bei sutikti specialistus, pakonsultuosiančius Kauną socialinių, aplinkosauginių, kultūrinių ir miesto dizaino klausimais, vyks lygiai po metų.
Kūrybiškų miestų tinklas siekia vystyti tarptautines partnerystes tarp miestų, kurie savo strateginiu vystymosi faktoriumi pasirinko kūrybiškumą, kurdami tvarius ir inovatyvius miestus. Šiame tinkle susitinka privataus ir viešojo sektoriaus atstovai, profesionalai, bendruomenės ir institucijos, kurios dalijasi patirtimi, resursais ir žiniomis su kitais tinklo nariais bei skatina vietinių kūrybinių industrijų augimą ir atsiradimą.
Geelong vykusiame renginyje buvo suteikta galimybė bendruomenėms iš visų 40 dizaino miestų sudalyvauti ir susipažinti su daugybe projektų, vykstančių kūrybiškų miestų tinkle. Šių metų tema buvo „REIMAGINE, RENEW, REGENERATE“, pakvietusi dizaino ekspertus dalintis ir pasakoti apie projektus, kurie iškėlė kultūrines, kūrybines, socialines bei tvarias iniciatyvas ir pažvelgė į naujas problemas ar galimybes.
Susitikimo metu Kaunas pateikė pasiūlymą kitų metų kasmetinį tinklo susitikimą organizuoti Kaune. „Nors konferencijų formatas ir tarptautinių susitikimų organizavimas daugeliu atveju yra naudingas mažai žmonių grupei, šis kasmetinis Dizaino miestų suvažiavimas Kaunui ir atvykstantiems svečiams gali tapti ypatingai svarbiu ir sėkmingu. UNESCO Dizaino miestų tinkle esame nuo 2015 m., tačiau ilgą laiką miestas nei pats rodė iniciatyvą, nei dalyvavo kitų projektuose. Esame tinkle, kuriame mūsų nepažįsta, kuriame esame per retai pastebimi ir kuriems dar neparodėme savo potencialo. Todėl šis metinis suvažiavimas yra puiki galimybė pakelti galvą ir pademonstruoti savo talentus ir profesionalumą tinklo nariams, supažindinti su dizaino sektoriumi, parodyti Lietuvos patrauklumą ir kūrybiškumą per Kauno miestą ir rajoną. O Kaunui nauda ne tik pasisemti patirties iš itin aktyvių dizaino lauke miestų, pasimokyti iš sėkmingai įgyvendintų pasaulyje projektų, bet ir ekonomine, kultūrine ir socialine prasme užmegzti ryšius su potencialiais partneriais ar užsakovais iš užsienio“, – kalbėjo „Kaunas 2022“ projektų kuratorius Gediminas Banaitis-Skrandis.
UNESCO Dizaino miestų tinklo susitikimas vyks tuo pačiu metu, kaip ir Tarptautinė dizaino tinklų asamblėja, organizuojama „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kurioje taip pat dalyvaus tokie pasauliniai dizaino tinklai kaip ICoD (International Council of Design), BEDA (Bureau of European Design Associations), EIDD (Design for All Europe), bus pristatyta įvairiapusiška programa ir suteikta galimybė pažinti multikultūriško miesto ypatumus. „Tarptautinė dizaino tinklų Asamblėja – unikalus atvejis, kada didžiausios dizaino sektoriaus organizacijos vienu metu susitiks bendrame renginyje. Tai proga, kurios nenorės praleisti nė vienas kviečiamų organizacijų narys, nes tokia dizaino lauko olimpiada bus pirmoji“, – pridėjo G. Banaitis-Skrandis.
Kitų metų susitikimo metu dalyvius įtrauks ir Kauno dizaino festivalis, lietuviško dizaino paroda „Iš laikinosios į šiuolaikinę“, landšafto dizaino festivalis „MAGENTA“ bei projektai, vystomi su kitais miestais – partneriais. Tai didžiulis pasiekimas Kaunui ir jo ateičiai, kuri atvers platesnes galimybes, taps pradžia tarptautinių projektų idėjoms bei atskleis miestą inovatyviomis ir kūrybiškomis veiklomis.
Kauno Žvėris – mitas, Šiuolaikinę sostinę lydėsiantis kiekvieną 2022-ųjų dieną ir ateityje
Kauno pilis, I fortas, Kauno geležinkelių stotis, Vilniaus knygų mugė, mažųjų kauniečių knygų lentynos – mitinė būtybė Kauno Žvėris jau spėjo pasirodyti – ar duoti apie save žinoti – pačiose netikėčiausiose vietose.
Pagrindinis Šiuolaikinio Kauno mito herojus – tai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ talismanas ir pagrindinių šio projekto idėjų bei vertybių reiškėjas. Tuo pačiu tai ir labai simpatiškas personažas, kuriam veidą ir kūną suteikė iliustratorius Darius Petreikis. Legendas, kuriose Žvėris keliauja Saulėtojo ir Požeminio Kauno labirintais, užrašė „Kaunas 2022“ programos „Mitinis Kauno Žvėris“ kuratorius Rytis Zemkauskas. Jam pasakojimą kurti padėjo visi kauniečiai, siųsdami kažkada girdėtas būtas ir nebūtas istorijas apie savo miestą, dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse, ir tiesiog niekuomet nesustodami ieškoti ir nustebti. Visai kaip pats drauge sukurtas mitinis personažas.
Kauno Žvėries debiutas įvyko 2019 m. Vilniaus knygų mugėje – čia pristatyta lietuvių ir anglų kalbomis išleista pasakų knyga, R. Zemkausko ir D. Petreikio kūrybinio tandemo rezultatas.
Poilsis ir kelionės
Dar viena į miesto istoriją jau įsirėžusi akistata su Žvėrimi – jo miegamasis po Kauno pilimi. Su garso menininko Pauliaus Kilbausko pagalba mitinis herojus apsigyveno ir užknarkė po vienu seniausių Kauno bokštų. Melodingi garsai iki šiol domina ir stebina pilyje veikiančio Kauno miesto muziejaus skyriaus lankytojus ir Senamiesčio tyrinėtojus. Žvėries knarkimą galima išgirsti bet kuriuo paros metu, priglaudus ausį prie vienos iš pažymėtų šaudymo angų.
Kauno tvirtovės I forte galima pamatyti klaipėdiečio šviesos menininko Lino Kutavičiaus instaliaciją „Žvėries guolis“. Iš raudonų naktį šviečiančių skydelių, primenančių žvynus, menininkas sudėliojo ženklus, vedančius į forto požemius. Draugiška čia gyvenantiems šikšnosparniams meninė instaliacija kviečia lankytojus iš naujo atrasti ir apžiūrėti šį tvirtovės statinį.
Žvėris labai mėgsta keliauti. Jis spėjo būti įamžintas gigantiškoje mobilios miesto galerijos parodoje – projekte „Atia, senienos!“, kurio metu gatvės menininkai išpaišė senuosius Kauno troleibusus. Pasivažinėjęs gatvėmis, „graffiti“ stiliaus Žvėris pasitiko ir išlydėjo keleivius Kauno geležinkelių stotyje. Prie išmarginto traukinio vagono priėję arčiau drąsuoliai galėjo išgirsti ir R. Zemkausko balsu sekamas Žvėries pasakas.
Didžiųjų renginių herojus
Joks miestas nėra bandęs keisti savo gyvenimo per naujo mito sau susikūrimą – ir būtent todėl Kauno Žvėris daugiausiai darbo turės per tris didžiuosius „Kaunas 2022“ renginius. Kauno mito trilogija – „Sukilimas“ (sausio 19–23 d.), „Santaka“ (gegužės 20–22 d.) ir „Sutartis“ (lapkričio 25–27 d.) – drauge kuriama daugybės Lietuvos ir užsienio menininkų. Jų idėjose atgimsta ir istorinės Kaune gimusios bei kūrusios asmenybės ir… fantastiškai kūrybiškais būdais apie save vis primena Žvėris. Ar jis galiausiai įgaus fizinį pavidalą, paaiškės jau 2022-aisiais.
Kinas ir žaidimai
Be kitų pasiekimų, pats kaunietiškiausias herojus iš visų jau spėjo nusifilmuoti kine. „Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ kitais metais pasaulyje ir Lietuvoje pristatys video meno kūrinį „Klostės“, pasakojantį Kauno modernizmo istoriją ir kūrybiškai permąstantį jo vertę ateities kartoms. Projektą įgyvendinanti menininkė iš Airijos Aideen Barry, be profesionalių aktorių ir šokėjų, suvaidinti šiame stop kadro animacijos principu kuriamame filme pakvietė ir Kauno Žvėrį.
Kol „Klostės“ – dar tik pakeliui į ekranus, stalo žaidimą „Kauno Žvėris” apie Žvėries nuotykius jau gali turėti kiekvienas norintis. Kartu su Žvėries įvaizdžio autoriumi Dariumi Petreikiu visai šeimai skirtą žaidimą sukūrė ir Kauno miesto gimtadienio proga pristatė dar vienas kaunietis – stalo žaidimų „Oskarą“ Berlyne laimėjęs Urtis Šulinskas. Keliaudami Saulėtojo ir Požeminio Kauno labirintais žaidėjai sužinos, kodėl Žvėris dažniau pietauja Kauno mariose, o ne Nemune, kokių moliuskų galima rasti Santakoje, kokiuose namuose gyvena vaiduokliai ir kada gali pasitaikyti galimybė susitikti Kauno Žvėrį.
Dar vienas fizinis Kauno Žvėries pavidalas – simpatiški įvairių spalvų įsegami ženkleliai, kuriuos naujajam bičiuliui pagamino Kauno miesto turizmo, verslo ir investicijų plėtros bei tarptautinės rinkodaros agentūra „Kaunas IN“. Na, o automobilistai savo transporto priemones gali pasipuošti žvėriškais magnetukais.
Žadama, kad tai – tikrai ne paskutiniai suvenyrai, kurie pradžiugins Žvėries gerbėjus. Kaip ir visi smagiausi dalykai, kitos žvėriškos naujienos ketina užklupti netikėtai. Pavyzdžiui, ar kada susimąstėte, kad Kaunas dar niekada neturėjo savo kvepalų? Juk miesto kvapas susideda iš pačių įvairių kvapų ir kiekvienam iš mūsų jis skirtingas: nuo bandelių kvapo sklindančio iš kepyklėlės iki daugiabučių virtuvės kvapo, nuo šlapio asfalto iki liepų alėjų, nuo kanalizacijos iki benzino… Ši Kauno miesto gama atsiskleis projekte „Kauno Žvėries kvapas“. Dar šiemet pačią stipriausią jo versiją bus galima pauostyti „Kaunas 2022“ biure, o šiek tiek lengvesnę – įsigyti kaip suvenyrą!
Žvėries ateitis
Šiuo metu kuriamas miesto žaidimas, papildytas virtualios tikrovės patirtimi – jį bus galima žaisti internetu arba parsisiųsti programėlę į savo telefoną. Tai gigantiškas projektas, kuris sujungs Kauno mito pasakojimus ir personažus, svarbius Kauno ir Kauno rajono kultūros taškus bei muziejų kolekcijas. Vedamas Žvėries, žaidėjas galės leistis į kelionę po istorines Kauno ir Kauno rajono lokacijas.
Fotomenininkas Chiraqas Jindalas (IN / NZ) 2022 m. rudenį kartu su viešąją įstaiga „Šviesos raštas“ Kauno viešosiose erdvėse pristatys įspūdingą fotoinstaliaciją „Požeminis Kaunas“. Pasitelkus unikalią ir itin sudėtingą negatyvo, skenavimo ir šviesdėžių technologiją, bus galima „pamatyti“ Požeminį Kauną. Kaip rašoma „Kauno Žvėries pasakų knygoje“, Požeminis Kaunas – tai viskas, kas Kaune kada nors buvo, bet jau nėra, įskaitant ir gatves, ir namus, kurių nebeturime, ir pavadinimus. Taip pat žmones.
Taip pat Kauno valstybinis lėlių teatras ir Klaipėdos teatras „Apeironas“ pristatys net tris premjeras, skirtas Kauno Žvėriui. Patyriminiai, kolektyvinės režisūros principu sukurti ar psichoterapiniai teatriniai žaidimai – visos šios netradicinės teatro formos puikiai tinka analizuoti, pristatyti ir susipažinti su Kauno Žvėrimi. Režisierius ir spektaklio „Kauno Žvėris“ autorius Audrius Žiurauskas jau šiemet kviečia pačius mažiausius Žvėrį pamatyti, paliesti ar tiesiog pagauti už uodegos. Tuo tarpu Rokas Lažaunykas kitasi metais spektaklyje „ash-Žvėris“ leisis į vidinio žvėries paieškas, o „Apeirono teatras“ pristatys fantastinį teatralizuotą žaidimą „Sutikti Mitinį Žvėrį“.
„Šia programa, pirmiausia, norime parodyti milžinišką pasakojimo galią. Pasakojimas kaip bendruomenę, miestą, valstybę formuojanti galia, žinomas nuo pačių seniausių laikų. Mitai ir legendos visada padėjo skatinti susitelkimą, patriotizmą, pilietiškumą. Antikos mitai tapo vertybiniu Europos Sąjungos pagrindu. Mitinio Kauno Žvėries programos siūloma naujovė – mitus ir legendas galima kurti ir dabar, gamintis juos kaip kultūrinius įrankius. Tai vertybiniai įrankiai, skatinantys empatiją, bendruomeniškumą, pagarbą vienų kitiems, toleranciją. Mitų ir legendų kūryboje gali dalyvauti bet kuris neabejingas miestietis“, – teigė Rytis Zemkauskas.
Kauno Žvėris netikėčiausiais būdais lankysis, girdėsis ar kitaip prisilies prie daugelio 2022 m. suplanuotų Šiuolaikinės sostinės renginių. Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022 metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
Lapkritis Kaune skleisis atsakomybę skatinančiais menais
Į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus žengiama vienais svarbiausių šiuolaikinio meno renginių. 13-oji Kauno bienalė simboliško pavadinimo parodoje „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ 2021 11 12–2022 02 20 apžvelgs dabartinę pasaulinę situaciją bei analizuos žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kauno bienalės ir keturiolikos Kūrybiškos Europos platformos „Stebuklingi kilimai“ partnerių tarptautinė paroda „MagiC Carpets Landed“ rezultatus žiūrovui pristatys 2021 11 05–2022 01 23.
Dėmesys žmonijos atsparumo ir prisitaikymo atvejams
„Džiaugiuosi, kad 13-oji Kauno bienalė pamažu veria duris į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus. Šiame didžiuliame renginyje bus pristatyti dešimties menininkų nauji, specialiai šiai parodai sukurti kūriniai. Išvysime net dvidešimt trijų tarptautinių menininkų ar jų grupių kūrinius. Žiūrovui bus pateikiami įvairūs žmonijos atsparumo bei prisitaikymo atvejai, istorijas pasakos filmais, skulptūromis, instaliacijomis, performansais ir balsu: tekstais, poezija bei kitais būdais. Suintriguosiu keliais menininkų vardais – Christian Boltanski (Prancūzija), Shary Boyle (Kanada), Janet Cardiff ir George Bures Miller (Kanada), Douglas Gordon (Jungtinė Karalystė), Jonas Mekas ir kt. – jų ir kitų menininkų kūrinius tikrai verta pamatyti“, – teigė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Bienalė tirs skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Anot Kauno bienalės vadovės Neringos Kulik, kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. „Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi“, – apie bienalę pasakojo N. Kulik.
Pasak parodos kuratorės J. Drouin-Brisebois (Kanada), pasinėrę į susitikimų su šiuolaikiniu menu neįprastose vietose seriją, lankytojai įsitrauks į tiriamąją architektūros ir gyvos Kauno istorijos kelionę, pateikiamą stebinančiais ir gyvybingais būdais. „Savo darbais, išreiškiančiais įtraukias ir rezonuojančias istorijas, menininkai analizuoja gyvų būtybių, kurios vis dar patiria įvairias priešiškumo formas: neteisybę, priespaudą ir klimato pokyčius, atsparumą ir prisitaikymą. Parodos tikslas – per istorijų pasakojimo sukuriamą artumo jausmą, skatinti auditorijas susijungti, puoselėti empatiją ir, tikimės, sukurti naują supratimą”, – sakė parodos kuratorė.
Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik pabrėžia, jog šių metų parodos tema yra reikšminga ne tik vietos, bet ir globaliu mastu. „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ – tai nuoroda į pasakojimo, gyvos istorijos svarbą. Retai visą pasaulį vienu metu apima tokia krizė, kurios padariniai – socialiniai visuomenės gyvenimo sferų pertvarkymo rezultatai.
Viešąsias erdves papuoš „stebuklingais kilimais“
Lapkričio 5 dieną Kaune startuosiantis dar vienas pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą, – kūrybiškos Europos platformos „Stebuklingi kilimai“ partnerių tarptautinė paroda „MagiC Carpets Landed“.
„Stebuklingų kilimų“ platformos tikslas – suteikti galimybę kylantiems menininkams keliauti ir dirbti socialiai įtraukaus ir atsakingo meno projektuose bei kartu su vietos menininkais ir vietos bendruomenėmis kurti naujus meno kūrinius viešose erdvėse.
„MagiC Carpets Landed“ paroda, pristatanti atrinktus tarptautinių menininkų, kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešosiose miesto erdvėse. „Stebuklingų kilimų“ platformos rezultatus pristatančią parodą kuruos profesorė, menotyrininkė, kuratorė ir Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini.
„Ši paroda – tai ne tik meno kūrinių pristatymas. Tai – daugiaprasmis renginys, kuriuo siekiama permąstyti parodos kaip santykio kūrimo idėją. Meno kūriniai tampa bendrų veiksmų įrankiais, interpretuojančiais mūsų šiuolaikinę visuomenę, didinančiais bendrą supratimą ir atsakomybę bei plečiančiais jos ribas skirtingomis kryptimis,“ – teigia platformos pavadinimą ir koncepciją sukūrusi kuratorė B. Carpi de Resmini.
Kauno bienalė yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. 2022 metais Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022 metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
Be šių žmonių neįvyks svarbiausias renginys Kaune (kvietimas prisijungti)
Jau 2022 m. sausio 22 d. viso žemyno akys, ausys ir širdys bus Kaune. Šis miestas oficialiai taps Europos kultūros sostine. Didžiuoju atidarymo renginiu bus pradėtas daugiau nei tūkstančio įvykių kultūrinis maratonas, kuris Kauną ir Kauno rajoną pavers viena didele Europos scena.
Organizuojant „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo savaitgalį, apimsiantį sausio 19–23 dienas, pluša milžiniška kūrybinė komanda: Londono olimpinėse žaidynėse dirbęs režisierius Chris Baldwin, tarptautiniai ir Lietuvos menininkai ir kūrėjai, kompozitoriai, poetai, orkestrai, kostiumų, šviesų dizaineriai, techninis personalas. „Žalgirio arena“ laikinai virs didžiausiu ekranu Europoje, šalia kurio iškils didžiulės šimtų žmonių kurtos dekoracijos, o įspūdingą šou stebės dešimtys tūkstančių miestiečių ir svečių.
Kad viskas pavyktų dar geriau, nei planuojama, būtina itin svarbi šio fenomeno grandis – kultūros savanoriai. Skaičiuojama, kad tokio masto renginiui, kuris savo tarptautinės gerbėjų armijos dydžiu prilygsta dainų konkursui „Eurovizija“, reikia tūkstančio savo miestą ir jo istoriją mylinčių, kūrybinga ateitimi tikinčių žmonių.
„Tai yra mūsų visų projektas – sukurkime sėkmingą Europos kultūros sostinės pavyzdį, kartu pasitikime atvykstančius svečius ir padėkime jiems atskleisti savo nepaprastąjį Kauną“, – visus, neabejingus savo miestui, prisijungti prie kasdien augančios savanorių, jaukiai vadinamų „kultūristais“, komandos kviečia „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova.
Anot A. Kočegarovos, savanoriai, bendruomenės, rėmėjai jungiasi prie Kaunas 2022 projekto iš dviejų paskatų – visų pirma, projektas šiuolaikiškas, įdomus, norisi būti jo dalele, kita vertus – mylintiems Kauną rūpi prisidėti kuriant sėkmingą miesto ir rajono istoriją taip, kaip galime kiekvienas asmeniškai. Padedant reguliuoti srautus renginyje, globojant užsienio menininkus, atveriant savo kiemą svečiams ir menui, ar įkuriant pirmą modernizmo muziejų Kaune – pastarasis įvykis, beje, yra tikra sėkmės istorija!
„Bus nuostabu po tokių įvykių prisiminti – tuo metu padėjau šiame renginyje, statėme skaityklą savo rajono parke, vaišinome europiečius savo valgiais Kiemų šventėje“, – įsitikinusi „Kaunas 2022“ programos vadovė.
„Kultūristai“ prie svarbiausio starto Kauno istorijoje gali prisidėti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, tapti didžiojo atidarymo šou dalimi ir pasirodyti scenoje. Taip pat – pasitikti ir informuoti žiūrovus bei koordinuoti jų srautus, prisidėti prie įvairių aktyvacijų mieste įgyvendinimo, informuoti lankytojus, pasitikti ir asistuoti renginio svečiams iš užsienio, fotografuoti, filmuoti ir platinti informaciją ar net prisidėti prie renginio prieinamumo žiūrovams su individualiais poreikiais.
Savanorystės galimybių netruks ir po atidarymo renginio – visi, norintys „pačiupinėti“ kultūrą ir meną iš arti bei prisidėti prie Kauno ir Kauno rajono augimo, kviečiami būti programos dalimi visus 2022-uosius metus.
Visi, prisijungę prie „Kaunas 2022“ savanorių būrio, turi galimybę dalyvauti išskirtinę naudą teikiančiuose svetingumo ar lyderystės mokymuose, ekskursijų vedimo kursuose ir kitaip pasinaudoti asmeninio tobulėjimo galimybėmis, o gal net pasisemti drąsos pakeisti profesiją ir susirasti svajonių darbą kultūros srityje.
Žinoma, Europos Kultūros sostinės atidarymo renginys sausio 22 d. įvyks bet kuriuo atveju, bet galimybė prisidėti prie tokio šou ir padaryti jį nuostabiausiu iš visų gali daugiau ir nepasitaikyti. Taigi dabar – pats metas apsispręsti tapti istorinio įvykio dalimi. Daugiau informacijos ir registracija: https://kaunas2022.eu/tapk-savanoriu/
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022 metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
Nuotr. autorius M. Plepys
Meno prodiuserė Asta Ivanauskienė: apie aktualius dalykus menas prabyla pirmas
Upė mieste mus ir sujungia, ir išskiria – norėdami pereiti į kitą pusę ieškome tilto, karštą vasaros dieną renkamės prie vandens atsigaivinti. Žalios upių pakrantės traukia, betone įkalintos upių vagos kviečia persvarstyti žodžių „laisvė“, „tėkmė“ prasmes. Vis dėlto, meno projektas „Tekančios jungtys“ (angl. Flowing Connections, FLOC), siejantis prie upių įsikūrusius miestus, apima daug platesnį kontekstą, paliesdamas ekologijos, darnaus sugyvenimo žemėje, technologijų progreso klausimus.
„Politikai ar ekonomistai apie problemas pradeda kalbėti gerokai per vėlai“, – įsitikinusi Asta Ivanauskienė, kultūros ir meno projektų prodiuserė, kuratorė, „Ars Futuri“ organizacijos vadovė.
OSTRALE bienalės šiuolaikinio meno paroda Drezdene – pirmoji iš FLOC projekte numatytųjų. FLOC jungia keturis miestus Vokietijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir Lietuvoje, glaudžiai susijusius su vandeniu, tuo pačiu sujungia dvi Europos kultūros sostines – Kauną ir Rijeką Kroatijoje (2020-ųjų Europos kultūros sostinė).
Drezdene liepos mėnesį atidaryta paroda veikė iki spalio pradžios. Vėliau ji keliaus į Budapeštą ir Kauną, kur bus eksponuojama Kauno centriniame pašte, Kaunui jau esant Europos kultūros sostine – 2022-ųjų spalio-lapkričio mėnesį. Parodoje eksponuojami dešimties lietuvių menininkų darbai.
Žemiau pateikiamame interviu Kauno parodos prodiuserė ir organizatorė A. Ivanauskienė kalba apie meną ir jo vietą diskurse aktualiausiais šių laikų klausimais. Apie meno universalumą ir unikalumą globalaus pasaulio kontekste.
– OSTRALE 2021 aprašyme teigiama, jog parodoje dalyvaujančiais meno kūriniais siekiama tyrinėti būdus, kuriais mes – žmonės, gyvūnai, gamta – galime darniai sugyventi. Jūsų akimis – kiek tai menininkams pavyko?
– Sakyčiau, pavyko tiek, kiek iš tiesų realiai ir sugyvename mes, žmonės, gyvūnai ir gamta. Ostralės bienalės atrinkti menininkai labai atvirai analizuoja ir gvildena šias sąsajas. Meno kūriniai pasižymi nepatogumu, nuoširdumu, intymumu ir daugiasluoksniškumu.
– Kas jums paliko giliausią įspūdį šioje parodoje? Kokių minčių ji sukėlė?
– Gebėjimas per materialią formą išreikšti ir atskleisti šiandien egzistuojančius visuomenės iššūkius, problemas ar tiesiog realybę buvo tai, kas mane labiausiai palietė. Negaliu atsižavėti talentais, kurie sugeba meno kūriniu klausti, diskutuoti ar paaiškinti tam tikrus aktualius procesus. Minčių daug: apie klimato kaitą, migraciją, žmogaus orumą, laiką ir laikinumą, darbštumą, pagarbą kitoms gyvybės rūšims, gamtai. Svarbiausia, kad tai, ką patyrei parodoje, tave keičia taip, kad nebemąstai taip pat, kaip iki pamatydamas meno kūrinius.
– Apie tokias problemas kaip klimato kaitą, socialinę/ekonominę nelygybę, kitas problemines visuomenės sritis kalba politikai, visuomeninės organizacijos ir kiti veikėjai. Ką menas įneša į šią diskusiją?
– Vis dėlto, manau, kad menas visuomet pirmesnis kalba apie aktualius dalykus. Kai kalba politikai ar ekonomistai, jau yra gerokai per vėlu, žala jau padaryta. Mes, žmonės, esam emocinės būtybės. Mums nepakanka skaičių – reikia išjausti. Esam empatiški, dėl to menas paliečia ir kalba apie esmines, gilesnes aktualijas, padeda pamatyti iš kitos perspektyvos.
– Gal prisimenate atvejį iš asmeninės patirties, kai menas iš tiesų padarė poveikį – pakeitė požiūrį, aplinkybes ar panašiai?
– Aš visuomet patyrusi meną jaučiuosi pasikeitusi ar bent jau noriu keistis. Ir tai susiję ne tik su vizualiaisiais menais. Po gero literatūros kūrinio, koncerto ar spektaklio dar kurį laiką kontempliuoji ir tuomet pajauti, kaip vertybinis požiūris įgauna stuburą, keičia kasdienius įpročius. Juk tai jau senai įrodyta ir moksliniais tyrimais. Ne veltui civilizuoti kraštai įtraukia kultūros ir meno programą į vaikų edukaciją ar, kaip dabar jau pastebime Kanadoje, pasitelkia gydymui. Menas – visagalis.
– Drezdene paroda eksponuojama „Rytų“ modernizmo architektūros pastate iš 1960-ųjų. Tuo tarpu Kaune ji vyks Kauno centriniame pašte. Kokį poveikį eksponuojamiems darbams gali turėti vieta? Kaip paroda keičiasi keliaudama po skirtingus miestus?
– Ostralės idėja yra atgaivinti visuomenei svarbias erdves. Kauno centrinio pašto pasirinkimas tobulai išpildo pirminę parodos erdvių idėją. Mums reikia daugiau žmonių, kuriems rūpėtų paveldas, architektūra ir kultūra bendrai. Juolab, kad parodai pasirinkta siuntų paskirstymo patalpa, kurioje mes parodų dar nesame matę.
– Pristatomajame bienalės filme lietuvių menininkų kuratorė Patricija Gilytė išsako mintį, jog Rytų Europos menininkus sieja ne tiek geografija, kiek istorinės aplinkybės. Ką apie tai manote? Kiek lietuvių menininkų darbai yra unikalūs – tiek Vakarų, tiek Rytų Europos meno kontekste?
– Sutinku su kuratorės Patricijos Gilytės mintimi – Rytų Europoje mes esame patyrę skaudžių, traumuojančių išgyvenimų. Ir tai tikrai atsispindi menininkų kūryboje. Tačiau labai noriu pabrėžti, kad šiandien kuriantys menininkai gyvena globaliame pasaulyje – jie vietinėse bendruomenėse taip pat išgyvena ir visas globalias aktualijas. Lietuvių menininkų darbai yra unikalūs tiek, kiek unikalūs ir kitų šalių kūrėjų darbai. Aš nežinau, ar tikrai reikia pabrėžti nacionalinį išskirtinumą?!
– Esate meno projektų prodiuserė, kuratorė. Ar jūs pati menininkė?
– Taip, esu prodiuserė, tačiau nesu menininkė. Kūrybiškumo man netrūksta, tačiau jį realizuoju įgyvendindama meno ir kultūros projektus, analizuodama poreikius, juos formuodama, sukurdama formą, viešą komunikaciją, padėdama menininkams, kūrėjams išreikšti žinutę, kurią jie nori pasakyti visuomenei.
– Gal galite papasakoti plačiau apie savo veiklą? Kuo ji jus džiugina, kas yra didžiausi iššūkiai?
– Mano veikla – kultūros ir meno projektų prodiusavimas. Tai yra ir įvairių renginių, tokių kaip šiuolaikinio meno bienalės, organizavimas bei įgyvendinimas, meno kūrinių, instaliacijų įrengimas viešosiose erdvėse, taip pat tam tikrų erdvių įveiklinimas pasitelkiant meną ir kultūrą. Tai – pakankamai plati veikla, reikalaujanti daug kūrybiškumo, modernios vadybos išmanymo bei talento. Prie mano prodiusuojamų projektų dirba labai atsidavusių, talentingų žmonių komandos. Tas tikriausiai džiugina labiausiai – kiekvieną dieną sutinki ypatingus žmones, esi nuolat apsuptas unikalių idėjų, geranoriškų ambicijų, kokybiško meno. Iššūkių netrūksta, bet jie tik priduoda skonio. Jei konkrečiau – šiandien man didžiausias iššūkis prodiusuojamuose projektuose yra prieinamumo įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie fizinę negalią turinčius asmenis. Kaip sukurti meno erdves, kuriose mes visi, VISI galėtume mėgautis kultūra?
– „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ jau kelerius metus „judina“ Kauno kultūrinį gyvenimą, stengiasi į jį įtraukti kauniečius. Kiek, jūsų nuomone, tai pavyko? Kokius matote pokyčius mieste, miestiečių elgsenoje, požiūryje į kultūros/meno renginius?
– „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ yra labai stipri organizacija, tiek savo vidinės kultūros, tiek keliamų ambicingų tikslų, tiek aukštų standartų programos įgyvendinime prasme. Ne paslaptis, kad juntamas ir visuomenės alkis menui, kultūrai. Visas šis kontekstas sukuria pokyčius mieste. Mes laisvesni, mes tolerantiškesni, mes atviresni, mes nuoširdesni, mes veiklesni. Ir tai – tik kultūros žmonių dėka.
– Kuo gyvenate šiandien? Kokių planų turite?
– Aš gyvenu šiandien Ostralės bienale, aplinkos dizaino objektu „Nemuno7“ ir kitais prodiusuojamais kultūros ir meno projektais. Tiesa pasakius, net nejaučiu, kad tai – darbas, tiesiog įdomi kelionė su nuostabiais žmonėmis. O planai – visiškai pasitikiu ateitimi, ji tokia mistiška, žavi ir daug žadanti.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Aldona Tüür
„Kaunas 2022” atminties programa nuties tiltus tarp skirtingų kultūrų, religijų, kalbų
2022-aisiais „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pakvies į metus truksiantį kultūrinį Kauno DNR tyrimą. Itin turtinga ir daugiasluoksnė meninė programa paskatins drąsią akistatą su sudėtinga miesto praeitimi, tarsi veidrodžiu, padedančiu geriau pažinti save ir savo žmogiškumą.
Lietuvos ir pasaulio kūrėjus bei būrį partnerių sukvietusi renginių programa leis geriau pažinti savo miestą, o atvykusiems ji taps naujų Kauno istorijų atlasu. Tyrinėti miestą padės pasaulyje žinomi menininkai Williamas Kentridge‘as, Philipas Milleris, Jenny Kagan, menininkų grupė „Sala-Manca Collective“ ir kiti. Parodose, koncertuose ir spektakliuose – naujai prakalbinti svarbiausi miesto istorijos įvykiai, formavę, keitę ir auginę šį miestą nuo antrojo pasaulinio karo, 1972- ųjų „Kauno pavasario“ iki šių dienų miesto mitų, istorijų ir legendų.
Istorijų festivalis – net keturis mėnesius
Didysis „Atminties biuras“ programos renginys, lankytojų jau pamėgtas „Istorijų festivalis“ 2022-aisiais vyks net keturis mėnesius ir kalbės apie sugrįžimą ir bendrystę. Šiame kaip niekad susipriešinusiame pasaulyje bandysime užmegzti naują santykį ne tik su savo skausminga istorija, bet ir tais, kurie šiandien gyvena greta mūsų. Itin didelėje festivalio programoje – įvairiausių formų istorijos, kurios tiesia tiltus tarp skirtingų kultūrų, religijų, kalbų. Istorijos, kurios moko užjausti ir įsiklausyti į Kitą.
Tarptautinė programa kvies į pasaulyje įvertintų menininkų parodas, spektaklius, koncertus, miesto istorijos entuziastų sukurtus naujus maršrutus ir ekskursijas pažinti kitokią miesto pusę. Istorijų pasakotojų projektas „Kur man tave rasti?“, pasklis po miesto kavines, gatves ir kiemus, ieškos visų norinčių išgirsti šiuolaikinio pasaulio istorijas ir jomis pasidalinti. Galiausiai, Europos idėjai skirta konferencija kels vieną aktualiausių šiandienos klausimų – kas yra Europa ir kokia mūsų vieta joje?
Ypatingas dėmesys Kauno žydiškajai atminčiai
„Atminties biuro“ programa ir „Istorijų festivalis“ itin daug dėmesio skirs žydiškai miesto atminčiai. 2022-aisiais Europos kultūros sostinė pakvies po visą pasaulį pasklidusius litvakus susitikti pasauliniame litvakų forume. Rugsėjo 29-30 dienomis diskusijų ir kultūros programoje garsūs menininkai, mokslininkai bei kultūros pasaulio atstovai kalbėsis apie litvakišką tapatybę, atmintį, ir kultūros vaidmenį, įprasminant daugiakultūrę atmintį, kuriant naujas dialogo galimybes.
Vienas laukiamiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” renginių – kompozitoriaus Philipo Milerio ir dailininkės Jenny Kagan kūrinys „Kauno Kantata: susitaikymas“. Keletą metų kuriama iki šiol didžiausia ir masiškiausia Kauno muzikinė patirtis, skirta simboliniam tautų susitaikymui, nuskambės Litvakų forumo metu. Prie šio vokalinės instrumentinės muzikos kūrinio prisijungė daugiau nei 400 atlikėjų: vietos muzikantų ir dainininkų, chorų, skirtingų žanrų ir kartų atstovų.
Žydiškajai temai skirti ir didieji keturis mėnesius truksiančio „Istorijų festivalio“ programos renginiai – parodos, spektakliai, muzikiniai pasakojimai, instaliacijos skirtos žydiškosios atminties paveldui ir kultūros ženklams miesto erdvėse ir daug kitų iveiklų. Į programos kūrimą ypač aktyviai įsijungė litvakai menininkai, sugrįžę į Lietuvą iš Pietų Afrikos Respublikos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Izraelio. Svarbiausi renginiai: Williamo Kentridge‘o paroda „Tai, ko neatsimename“, muzikinis spektaklis „Dibukas“, Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“, fotografijų paroda „Paskutinieji litvakai“, meninė instaliacija viešose erdvėse „Slenkstis – Threshold“ ir kiti.
Ne mažiau svarbi šiemet lietuvių ir anglų kalbomis pasirodysianti knyga „Kauno žydai“. Tai pirmasis toks žydiškosios Kauno istorijos pristatymas nuo svarbiausių faktų, sąvokų ir vardų. Ši iki šiol išsamiausia knyga šia tema nesiekia atsakyti į visus klausimus, tačiau pradedant XV a. nuosekliai primins kauniečių žydų indėlį į švietimo, medicinos, pramonės, verslo, kultūros ir kitas gyvenimo sritis, palies ir skaudžius istorijos puslapius.
Nepaklusniųjų laikui skirti renginiai ir kitoks žvilgsnis į miestą ir miestiečius
Speciali renginių programa primins didžiausią istorinį lūžį mieste gyvenime lėmusį laiką. 1972 m. gegužės 14 d. susideginęs devyniolikmetis Romas Kalanta ir po to sekę įvykiai paskatino vadinamojo „Kauno pavasario“ gimimą – daugiatūkstantinius antisovietinius protestus, vykusius daugiausiai Laisvės alėjoje. Šie įvykiai paliko trauminius pėdsakus ne tik tolesnėje miesto raidoje, jos kultūriniame gyvenime, bet ir didelės dalies jaunų kauniečių likimuose. Šiuos istorinius įvykius ir nepaklusniųjų laikotarpį „Kaunas 2022” programoje aktualizuos šiai temai skirti spektakliai, parodos, koncertai, diskusijos, susitikimai ir kt.
Svarbiausia šios programos ašimi taps paroda „1972: režimas, jaunimas ir menas“, kurioje paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakos apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje. Paroda atskleis mąstysenų įvairovę ir kūrybą visus niveliavusiame sovietiniame fone. Ji tyrinės, kaip estetinis skonis ir etinės nuostatos sovietmečiu formavo kitokius gyvenimo modelius ir nepaklusimo valdžiai atmosferą.
Kitu kampu į miestą ir miestiečius pažvelgti kvies miesto tapatybei skirtų renginių serija. Gvildensime miestą, naujai patyrinėsime pramoninį miesto paveldą ir fabrikų istorijas. Bene įdomiausias programos akcentas – Kauno ir Vilniaus pokalbis apie dviejų miestų priešpriešą, tylią kovą ir nebylią priklausomybę. Dviejuose miestuose vienu metu vyksiančioje parodoje MO bei Kauno miesto muziejus primins, kaip didieji miestai formavo vienas kitą ir kaip iš jų įtampos iškilo šiuolaikinė Lietuva.
Svarbūs renginiai: Paroda „1972: režimas, jaunimas ir menas“, koncertas „Made in Kaunas“, Istorinis-dokumentinis spektaklis „Kalanta“, roko opera „Kalanta“, paroda „Kaunas – Vilnius: nuversti kalnus“, maršrutas „Atminties ratas“, paroda „Didžioji pramonė“ ir kiti.
Kauno sienos irgi pasakoja istorijas
Kaunas ir Kauno rajonas pasidabino gatvės meno kūriniais, sugrąžinančiais prieš mus gyvenusiųjų veidus, pasakojantys jų likimus, pristatantys kultūrą. Taip į Kauną vėl grįžo poetė Lėja Goldberg, charizmatiškoji Rosian su mama Gerta ir totorių palikimo ženklai. Šių prasmingų sieninių piešinių vis daugėja, tad klaidžiodami po Kauną, Kulautuvą ar Kačerginę, nepamirškite pasidairyti ir stabtelėti paskaityti užrašus. Specialaus atminties gatvės meno maršruto ieškokite puslapyje www.atmintiesvietos.lt
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
„Modernizmas ateičiai“: architektūra kaip įkvėpimas kinui, šokiui, muzikai, gyvenimui
Ruošdamasis tapti 2022-ųjų Europos kultūros sostine, Kaunas laukia ir dar vieno svarbaus įvyko. UNESCO Pasaulio paveldo komisija turi nuspręsti, ar modernistinė tarpukario architektūra ir turtingas urbanistinis miesto bus įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Toks įvertinimas papildytų Europos paveldo ženklu jau papuoštą tarptautinių įvertinimų sąrašą.
Šiuolaikinės sostinės žingsnis į UNESCO – iššūkis ne tik profesionalams, bet ir visiems Kauno ir Kauno gyventojams. Sužadinti atsakomybę už mūsų aplinką ir kurti emocinį ryšį su urbanistiniu peizažu bei kultūra – toks pagrindinis „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ tikslas
Kiek modernizmo turime?
Kaunas, tarpukariu okupavus Vilnių tapęs laikina Lietuvos sostine, tapo reikšmingų Lietuvos ir Europos istorijos įvykių epicentru. Šio laikotarpio palikimas – daugiau kaip 6000 modernizmo dvasia sukurtų privačių ir visuomeninių pastatų, išlikusių iki mūsų dienų – nuo stilingų vilų iki tautinį ir modernistinį požiūrius suderinančių reikšmingų objektų.
Tačiau tai ne tik pastatai ir vietos, bet ir jų autoriai, statytojai, puoselėtojai. Kartu tai ir jų likimai. Turėti tokį koncentruotą palikimą, persunktą pačių įvairiausių individualių istorijų ir reikšmių, yra didžiulė vertybė – tiesa, ne vienas įdomus pastatas kol kas neatrado savo vietos šiuolaikiniame Kaune. Būtent tai kartu su vietos kultūros organizacijomis, iniciatyvomis ir kitais partneriais siekia pakeisti ši „Kaunas 2022“ programa.
Pirmieji žingsniai
„Modernizmas ateičiai“ – tai atvira iniciatyvų ir susitikimų erdvė, kurioje bendroms diskusijoms, idėjų dirbtuvėms, meno ir kultūros veikloms susitinka įvairių sričių profesionalai, pastatų savininkai, paveldo bendruomenė ir kultūros iniciatyvų atstovai, drauge kuriantys modernistinio paveldo išsaugojimo, interpretacijos ir sklaidos scenarijus.
Siekiama iki 2022 m. pabaigos įveiklinti – simboliškai – 365 modernistinius pastatus Kaune ir Kauno rajone. Tokiu būdu siekiama atkreipti dėmesį ne tik į reikšmingiausius tarpukario modernizmo pastatus, bet ir į kasdienybės paveldą.
Pirmasis žingsnis – interneto svetainė, kurioje modernistinį žemėlapį gali pildyti tokių namų gyventojai, istorikai ir entuziastai, žinantys pastatų istorijų, mėgstantys fotografuoti ir naršyti archyvuose. Skaitmeninė modernizmo domenų kaupykla veikia ir kaip bendruomenės telkimo platforma, padedanti susipažinti ir dalinis geromis patirtimis, o ten atsirandantys pasakojimai tampa inspiracija įvairiems kūrybiniams projektams.
2018 m. Kaune įvyko pirmoji tarptautinė „Modernizmas ateičiai“ konferencija. Taip pat programos rėmuose surengtos dvi tarptautinės architektūros ir paveldo mokyklos – vieną vasarą studentai ir entuziastai tyrinėjo Kauno centrą, kitą – Kačerginės kurortą. 2021 ir 2022 m. šio renginių ciklo organizavimą tęsia Kauno technologijos universiteto komanda.
Unikalus filmas – į tarptautinius vandenis
Bene netikėčiausias „Modernizmo ateičiai“ užmojis – filmas, kurio premjera jau 2022 m. pradžioje įvyks tarptautiniuose kino festivaliuose užsienyje. Stop kadro animacijos pagalba Europai ir pasauliui bus papasakota Kauno modernizmo istorija ir kūrybiškai permąstyta jo vertė ateities kartoms. Airių menininkė Aideen Barry į filmo „Klostės“ kūrybą įtraukė Kauno moksleivius, video ir garso meno studentus, savanorius, modernistinių pastatų gyventojus, kūrybinio rašymo entuziastus, šokėjus, Mitinį Kauno Žvėrį ir kt.
„Dar rengiant konkursinę kultūros sostinės paraišką buvo mąstoma apie tarptautinei programos sklaidai skirto videomeno projekto sukūrimą. Pirminė jo idėja – kad pasakojimas apie unikalaus charakterio Kauno tarpukario modernizmo architektūrą neaplenktų ir čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių ir jų kasdienybės. Projektas tapo labai ambicingas prieš du metus kūrybinį procesą patikėjus charizmatiškai menininkei Aideen Barry. Ji iki šiol savo įvairiuose kūriniuose daug dėmesio skiria socialiai jautrioms temoms ir vietos bendruomenės įtraukimui. Ne išimtis ir filmas „Klostės“, tapęs įvairaus amžiaus, gebėjimų ir interesų Kauno ir Kauno rajono gyventojų kūrybiškų susitikimų priežastimi“, – pasakoja programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė.
Kuratorė atskleidžia, kad Aideen kvietė į meno kaip terapijos ir žaidybinio patyrimo bei mokymosi dirbtuves, kurių rezultatas – filmas – tapo tiek pat svarbus, kaip ir kelias jį kuriant. „Tai bus pati tikriausia bendruomeninė žinutė Europai ir pasauliui apie modernistinį ateities Kauną ir jo lobius - žmones ir miestą, kurį jie pažįsta ir myli“, – įsitikinusi V. Migonytė-Petrulienė.
Nuo elektroninės muzikos iki gėdos jausmo tyrimų
Dar viena programos „Modernizmas ateičiai“ stiprybė – kartu su partneriais įgyvendinamos kūrybinės idėjos, kurių dėka ne tik plečiamos paveldu ir jo integracija į Šiuolaikinę sostinę besidominti auditorijos, bet ir efektyviau skleidžiama žinia apie Kauną kaip išskirtinės architektūros miestą.
„MoFu 360/365“ – tai Europos sąjungos programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ iš dalies finansuojamas tarptautinis projektas, kurį įgyvendina partneriai iš Kauno, Lvovo (Ukraina), Brno (Čekija), Kortrijko (Belgija) ir Tel Avivo (Izraelis). Iš viso bus sukurta 17 meninių projektų modernistiniuose pastatuose, o pagrindinė paroda Kauno centrinio pašto rūmų duris keturiems mėnesiams atvers „Kaunas 2022“ atidarymo savaitgalį sausį.
Drauge su „Kaunas 2022“ projektą „100 Kauno atvaizdų“ 2022 m. pristatys viena seniausių kūrybinių organizacijų šalyje – Lietuvos dailininkų sąjunga. Ši idėja – tai įvietintų meno kūrinių ir kuruojamų parodų ciklas įvairiose tarpukarį menančiose erdvėse Kaune ir Kauno rajone.
Savitą, įvairių šalių kūrėjų žvilgsnius į Kauną demonstruojančią koncepciją pasiūlė Kauno menininkų namai su partneriais iš užsienio. „DeMo“ (Dekoduojant modernybę) – tai meno rezidencijų mainų programa, kurios metu menininkai analizuoja modernybės vystymosi procesus bei eigą skirtinguose socialiniuose, kultūriniuose kontekstuose. Kauno fotografijos galerija taip pat rengia rezidencijų programą „Fotografija – dokumentas ateičiai“, kuri skirta tyrinėti ir reprezentuoti Kauno modernizmą tarptautiniame kontekste.
Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius 2022 m. pristatys tris projektus, skirtus tyrinėti ir kūrybiškai pasakoti apie Kauno dvidešimtojo amžiaus architektūrą: projektas „[Ne]matoma architektūra“ (aut. Rasa Chmieliauskaitė) skirtas regos sutrikimus turinčių gyventojų dalyvavimo įtraukimui į architektūrinės aplinkos pažinimą; projektas „Geismo [architektūra]“ (aut. Tautvydas Urbelis) vykdo gėdos jausmo architektūroje tyrimą ir pristatys interpretaciją, susijusią su įvietintomis geismo apraiškomis Kauno mieste. Taip pat architektas Gintaras Balčytis su komanda atskleis įtraukiančią Kauno architektūros festivalio programą, kurią lydės parodos, dirbtuvės ir forumas.
„Gera Muzika Gyvai“, savo šiltais koncertais Lietuvos gyventojus pažindinanti su pasaulio muzika (world music) organizacija, kitąmet pakvies į koncertų ciklą „Pasaulio muzika Kaunui“. Koncertai tarpukariniuose butuose, visuomeninės paskirties objektuose ir viešose miesto ir rajono erdvėse vyks ištisus metus.
Nauju žvilgsniu į juos supančią aplinką bus pakviesti pažvelgti ir elektroninės bei eksperimentinės muzikos gerbėjai – festivalis „Optimismo“ industrinio paveldo objektus išskirtinės muzikinės programos, avangardinių scenografijos ir šviesų sprendimų pagalba pavers platformomis ateities skambesiui.
Kauno šokio teatras „Aura“ 2022-iesiems pasiūlė idėją „Pulsuojantis Kauno modernizmas“ – tai interaktyvių ekskursijų ciklas, kuriame gido pasakojimas bus papildytas gyvu pasirodymu. Ekskursijų, žinoma, kitąmet bus ir daugiau – neformalus įvairių sričių jaunų profesionalų ir savanorių sambūris „Ekskursas“ jau kviečia į pasivaikščiojimus metu tyrinėjami Kauno tarpukario modernizmo architektūros tipai, pristatomos ryškiausios architektų asmenybes, jų kūryba ir, žinoma, platesni tarpukario visuomeniniai reiškiniai.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – ne tik modernistine „karūna“ padabintas pagrindis jo pastatas, bet net 8 padaliniai, įsikūrę reikšminguose Kauno pastatuose. Dalis jų – tai žymių tarpukario asmenybių memorialiniai butai. Viename jų, A. ir P. Galaunių namuose, jau veikia paroda „Arno Funk[cionalizmas]“. Arnas Funkas – vienas darbščiausių modernizmo architektų, suprojektavęs ir Galaunių namus.
Prie „modernistų“ judėjimo jungiasi ir tarptautinis dokumentinių filmų festivalis, siekiantis per kino meną užduoti nepatogius klausimus, tikromis istorijomis įkvėpti atvirus pasauliui žiūrovus ir paskatinti teigiamą pokytį visuomenėje. Nuo 2007 metų kasmet vykstantis renginys 2022 m. pakvies į filmų peržiūras Kauno tarpukario modernizmo erdvėse.
„Modernizmas ateičiai“ – tik viena iš „Kaunas 2022“ programų, kurios padeda Kaunui ir Kauno rajonui tapti Šiuolaikine sostine. Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.
Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
Robertas Wilsonas: „Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti“
Daugiau nei pusę amžiaus savo kūriniais teatro pasaulį stebinantis Robertas Wilsonas jau pažįstamas Lietuvos auditorijai. Dukart kūręs Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šįkart amerikietis dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Spektaklio „Dorianas“ premjera numatyta kitų metų rugsėjo pabaigoje, tai – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Tiesa, kalbantis su formos meistru tituluojamu režisieriumi iškart po aktorių atrankos, iškyla netikėtas klausimas – ar tai tikrai bus monospektaklis?..
Man susidarė įspūdis, kad čia, Kaune, teatro darbuotojai jūsų bijo – pagarbiai, bet bijo. Greičiausiai ne tik Kaune. Ką apie tai manote?
Aš pats savęs bijau (juokiasi).
Iš tiesų nežinau. Visuomet buvau kiek kitoks. Manau, šiandien aktoriams atranka galėjo pasirodyti keista. Tokie mano metodai, niekuomet nesu tikras, kaip pasielgsiu. Matyt, jei būčiau studijavęs teatro profesiją, jei būčiau norėjęs dirbti teatre, jo nekurčiau.
Esu iš Teksaso. Į teatrą pirmąkart nuėjau palyginus vėlai, ir man labai nepatiko. Nepatiko aktoriai, nepatiko vaidyba, ji pasirodė nereikalinga ir sudėtinga. Nenorėjau sėdėti priešais trupę, besistengiančią man primesti savo emocijas. Geriau būčiau sėdėjęs vienas kambaryje. Tuomet nuėjau į operą, ir man dar labiau nepatiko. Vėl mieliau būčiau grįžęs į savo kambarį, užsidaręs duris ir klausęs įrašo, nei stebėčiau, kaip solistas man prieš akis pervaidina. Kostiumai pasirodė tiesiog juokingi, kaip ir scenografija. Tikrai mieliau būčiau užmerkęs akis (juokiasi).
Taigi greičiausiai dėl to, kad labai nepatiko viskas, ką mačiau, ir ėmiau kurti teatrą. Šios karjeros neplanavau, viskas nutiko netyčia. Su kurčiu juodaodžiu berniuku, niekuomet nelankiusiu mokyklos ir nemokėjusio žodžių, parašiau pjesę. Jos trukmė – septynios valandos. Niujorke žmonės sakė, kad negaliu tokios statyti – ji per ilga, žmonės nesupras, jie neišsėdės septynių valandų veiksme be žodžių.
Tuomet nuvykau į Prancūziją. Pierre Cardin pakvietė mane dviems pasirodymams teatre. Rodėme „Kurčiojo žvilgsnį“ penkis su puse mėnesio, kiekvieną vakarą, 2200 žiūrovų auditorijai. Charlie Chaplinas žiūrėjo spektaklį du kartus. Taip padariau karjerą, nors nieko nežinojau apie teatrą ir jo nemėgau. Mane ėmė kviesti Milano „La Scala“, Berlyno opera… Ir, žinote, kaskart maniau: „Gerai, pastatysiu dar vieną spektaklį, nes reikia mokėti nuomą“. Iš tiesų norėjau būti tapytoju, bet nebuvau pakankamai geras (juokiasi). Taigi jau 55-rius metus dirbu teatre.
Ar Kaune radote, ko ieškojote?
Tiesą sakant, ne. Bet esu plačių pažiūrų. „Dorianą“ statome ir Vokietijoje, ten jau turime aktorių, ir jis visiškai, visiškai kitoks, nei tie, kuriuos sutikau Kaune. Jis unikalus.
Monospektalio žanras man nesvetimas. Pats 1975 m. parašiau Hamleto monologą, 1977 m. suvaidinau spektaklį Paryžiuje. Dabar monologą atlieka kitas aktorius, ir pirmiausia, ką aš jam pasakiau, buvo „tu niekada nepadarysi to, ką padariau aš“. Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti. Jis – nedidelio ūgio, o aš tuomet buvau aukštas ir lieknas. Visai kitoks kūno sudėjimas ir visai kitoks aktorius. Iš dalies dėl tų skirtumų jį ir pasirinkau. Judesiai tie patys, apšvietimas toks pats, scenografija ta pati, bet jis – visai kitas žmogus. Ir Kaune mes ieškome kitokio. Nenorėtume padaryti kažko panašaus kaip Vokietijoje.
Tai bus skirtingi spektakliai?
Žinoma, nes skirsis aktoriai. Aš karts nuo karto prikeliu spektaklius. Pavyzdžiui mano ir Philipo Glasso operos „Einšteinas paplūdimyje“ premjera įvyko 1976 m., o prieš keletą metų jį vėl pastatėme. Judesio, scenografijos, muzikos, šviesų prasme viskas tas pats, bet žmonės jau kiti, taigi ir istorija kita.
Monospektaklis – tai daug kūrybinės laisvės, bet ir daug spaudimo aktoriui, ar ne taip?
Žinote, šįvakar pagalvojau, kad galbūt kviesime du aktorius. Nežinau, dar mąstau.
Du – vis tiek mažiau nei, tarkime, dešimt.
Sunkumas tame, kad būdamas vienas scenoje neturi partnerio. Partneris – tai publika.
Prieš keletą metų stačiau „Mariją, Škotijos karalienę“, šiame monospektaklyje vaidino prancūzė Isabelle Huppert. Planavau, kad vaidins Nicole Kidman, tuomet Meryl Streep, Cate Blanchett… Visos jos atsisakė, nes nenorėjo scenoje būti be partnerio. Isabelle tame nematė jokių problemų.
Mūsų pokalbio metu paminėjote jau nemažai žymių asmenybių, garsių muzikos, kino kontekste. Galima dar pridėti Lou Reed, David Byrne ar Lady Gaga, kuri irgi nėra profesionali teatro aktorė. Ko išmokstate iš menininkų, dirbančių kitose sferose?
Lady Gaga yra nepaprasta. Jos talentas milžiniškas. Ji puikiai skambina fortepijonu, pavyzdžiui, Mocartą. Kūriau jos videoportretą – nufilmavau gal dvi dešimtis variantų. Viename ji vienuolika valandų stovėjo nejudėdama. Vienuolika valandų, o ji juk superžvaigždė. Kaip išstovėti nejudant tiek laiko ir būti įdomiam? Ji tai sugeba, nes ji – nuostabi. Dar ji skaitė tekstą apie Markizą de Sadą, kurį parašiau remdamasis paveikslais, rodomais Luvre. Ji tai sugeba ne prasčiau nei klasikinė aktorė. Profesionaliau nebūna. Todėl, kad ji ruošia namų darbus, sunkiai dirba. Yra itin inteligentiška.
Ar jūs visuomet sunkiai dirbote?
Taip. Aš lėtai mokausi. Mokykloje būdavau paskutinis, o dirbdavau sunkiau nei daugelis klasės draugų. Teksaso universitete gyvenau viename kambaryje su vaikinu, kuris buvo pirmas savo grupėje, o aš vos išlaikiau. Visą laiką mokiausi, ruošiau namų darbus, o jis tarsi prašvilpė mokslus. Man buvo daug sunkiau. Pavyzdžiui, Hamletą mokiausi ketverius su puse metų. Toks lėtas esu. Mokiausi dieną naktį, duše, gatvėje, autobuse, visur. Bet jau kai išmokstu, tai visam laikui.
Ilgai nešiojotės mintį apie „Dorianą“?
Gal trejus ar ketverius metus. Pradėjau nuo idėjos apie tai, kad du yra vienas. Nors tai monospektaklis, bet jame du personažai yra vienas. Tai lyg dvi rankos, kairė ir dešinė, bet vienas kūnas. Arba kairys ir dešinys smegenų pusrutuliai, bet vienas protas. Manome, kad vienas plius vienas – tai du, bet suma gali būti ir vienas. Rojus ir pragaras – vienas pasaulis, ne du.
Su rašytoju, dramaturgu Darrylu Pinckney pirmąkart dirbote prieš daugiau nei trisdešimt metų, buvo daug sėkmingų pastatymų. Ar jis buvo pirmasis kandidatas rašyti „Doriano“ scenarijų?
Žinote, teatre man ypač nuobodus dialogų pingpongas. - Labas, kaip sekasi? Kaip tavo vardas? Tavo gražūs plaukai. - Mano vadas Bobas. - Ką veikei vakar? - Daug degtinės išgėriau. - Tai šiandien nekažką? Va šito teatre aš nekenčiu. Darrylas tuo tarpu žodžiais formuoja kūną, kuriame pingpongo situacijai nėra vietos. Jis su kalba dirba itin elegantiškai. Įdomu, kaip „Dorianas“ išverstas į lietuvių kalbą. Net jei galiausiai turėsime du aktorius, tai tikrai nebus - Labas, kaip tu? - Normaliai. atvejis.
„Dorianas“ paremtas Oscaro Wilde‘o kūriniu ir rašytojo biografija, taip pat – tapytojo Francis Bacono gyvenimu. Kieno tai idėja?
Labiau Darryllo. Su juo klausėmės Peggy Lee dainos „The Alley Cat Song“. Peggy Lee tokia cool ir tuo pat metu karšta – ironiška. Mąstėme apie benamę katę, taip ir prasidėjo „Dorianas“. Netyčia atradome paralelę su Francis Baconu – sakoma, į jo studiją įsibrovęs vagis, o jis, vietoje to, kad iškviestų policiją, pasisiūlė nutapyti nepažįstamojo portretą. Jie tapo mylimaisiais. Pasirodė, kad tai neįprasta, keista, paralelė su Oscaru Wilde’u.
Ar galime tikėtis klasikinio Wilsono pastatymo?
Kaip teigė Marcelis Proustas, „visuomet rašau tą patį romaną“. O kai Alberto Einsteino paprašė pakartoti, ką sakė, jis atšovė: „Nėra prasmės kartotis, nes mintis visuomet ta pati.“
Atsibundu ir darau tai, ką turiu padaryti. Neinu į biurą, iš biuro negrįžtu namo, nežiūriu televizoriaus, neglostau šuns. Mano darbas yra gyvenimas, aš nemąstau apie tai, kaip apie darbą. Darau, ką darau.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=MYyrTPiAczo[/embedyt]
Pasaulyje garsus režisierius Robertas Wilsonas lankėsi Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Spalio 11 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko aktorių atranka į vaidmenį Roberto Wilsono spektaklyje „Dorianas“. Šiuo etapu prasidėjo išskirtinis teatro ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos įvykis, – jo premjera numatyta 2022 m. rugsėjo pabaigoje.
Premjera kuriama pagal režisieriaus bendražygio dramaturgo Darrylo Pinckney pjesę, kuri konstruojama Oscaro Wilde‘o romano „Doriano Grėjaus portretas“ bei tapytojo Francio Bacono (1909-1992) biografijos motyvais. Premjera pasaulinė – R. Wilsonas ją pristatys Diuseldorfe, D‘haus teatre 2022-ųjų metų birželio mėnesį, o rugsėjį – Kaune. Projekto partneriai: D'haus teatras (Diuseldorfas), „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, Nacionalinis Kauno dramos teatras, taip pat prisideda Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Lietuvoje.
R. Wilsonas į Lietuvą grįžta po dviejų metų pertraukos – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre statė G. Puccini operą „Turandot“. Būtent šios premjeros metu Gintautas Kėvišas supažindino teatro generalinį direktorių Egidijų Stanciką su R. Wilsonu, ir taip užsimezgė bendradarbiavimas. Vizito teatre metu R. Wilsoną maloniai nustebino Nacionalinio Kauno dramos teatro jaukumas, scena, techninės galimybės, personalas.
Kadangi R. Wilsono spektaklis „Dorianas“ tik iš dalies paremtas O. Wilde‘o kūriniu, žiūrovų lauks kitoks požiūris į šią istoriją. „Tai vieno aktoriaus psichologinė kelionė per skirtingų asmenybių prizmę,“ – sumanymą įvardijo menininkas. Diuseldorefe ir Kaune spektakliai vyks su skirtingais aktoriais, tad spektakliai skirsis. Kaune režisierius rinkosi vaidmens atlikėją iš septynių kandidatų. Paklaustas, kokius reikalavimus kelia aktoriui šiame pastatyme, R. Wilsonas sakė, jog darbas su aktoriumi ir nulemia režisūrinių sprendimų kryptį. „,Man svarbus ne tiek vaidybos preciziškumas, bet aktoriaus fizinė savivoka, nuo kurios prasideda spektaklio kūrimo procesas. Aš duodu tik formalius nurodymus aktoriams, sukuriu formą, o kaip ji užpildoma, priklauso tik nuo aktoriaus“,–– teigė kūrėjas.
Vienu metu scenoje dirbęs ir su būriu atlikėjų ( netgi 587!), ir su vienu atlikėju, menininkas teigė, kad mono žanras suteikia daugiau laisvės, bet yra sudėtingas, nes visų pirma nėra asistuojančio partnerio, nėra dialogų bei prisiminė savo spektaklį „Hamletas: monologas“, kuriame pats interpretavo W. Shakespere‘o pjesės tekstą, – visi likusieji herojai buvo jo vaizduotėje. Maestro taip pat kaip pavyzdį pateikė ir prieš keletą metų Paryžiuje vykusį jo spektaklį „Mary Sad What She Said“ pagal pjesę „Merė – škotų karalienė“ su prancūzų aktore Izabelle Huppert: vaidmuo buvo pasiūlytas aktorėms Nicole Kidman ir Meryl Streep, bet jos abi atsisakė.
Režisierių Kaune lydėjo Europoje dirbantys jo komandos nariai: vykdančioji režisierė Ann-Christin Rommen, vadybininkas Christophas Schletzas. R. Wilsonas į Kauną sugrįš likus kelioms savaitėms iki premjeros kitą rugsėjį. Aktoriaus pasirinkimas paaiškės netrukus.
Teatro avangardo kūrėjas
„Man teatras – visada yra muzika. Teatras visada yra šokis, judesys“, – sakė R. Wilsonas. Išties, vienas žymiausių šiuolaikinių teatro režisierių ir scenografų pasaulyje pakeitė modernaus teatro meno idėją ir žiūrovų suvokimą apie vyksmą scenoje. Formos meistru tituluojamas menininkas, savo spektaklius grindžiantis peizažu, kurį ištobulina apšvietimas, vaizdo projekcijos, judesio architektūra. „Kaip pagrindinį poveikio įrankį šis menininkas naudoja ne kalbą, o judesį ir šviesą, tikrąją spektaklio prasmę ir grožį jis atskleidžia vaizdo pagalba. Jo darbai scenoje netradiciškai integruoja įvairiausias menines raiškos formas, įskaitant šokį, apšvietimą, muziką ir tekstą, jo kūryba pelnė žiūrovų ir kritikų pripažinimą visame pasaulyje bei daugybę apdovanojimų. Režisieriaus ir kūrėjo asmenybę gaubia daug legendų, susijusių su jo preciziškumu, reiklumu. Repeticijos vyrauja maksimalus susikaupimas: čia nei vienas komandos narys nenuobodžiauja paniręs į išmaniojo telefono ekraną, visada yra maksimaliai pasiruošęs“, – vardino E. Stancikas.
Pasak NKDT meno vadovo Edgaro Klivio, labai intriguoja, kad Robertas Wilsonas šįkart Lietuvoje kurs būtent dramos spektaklį: „Šio režisieriaus operose mes labai aiškiai matome jo išgrynintą vizualinį stilių, bet dramos spektakliuose, o tiksliau sceniniuose performansuose, geriau atsiskleidžia kitos jo režisūrinės idėjos: kaip neįprastai plėtojamos skirtingos temos, kaip dirbama su dramos aktoriumi, kaip konfliktiškai sintetinami spektaklio vaizdai ir garsai. Roberto Wilsono spektakliai atskleidžia labai nuoseklią teatrinę filosofiją ir estetiką, kuri buvo plėtojama dešimtmečiais, tačiau netapo mechanine ar inertiška. Svarbu pastebėti, kad šios estetikos pagrindas – dėmesys formai yra svetimas lietuviškajai teatro tradicijai, kur formalizmas dažniausiai buvo suvokiamas kaip antihumaniškas, sunaikinantis mene žmogiškumą. Man regisi, kad mūsų teatrui labai svarbu patirti iš vidaus tą formos vertę ir jos galią, kaip režisūrinį principą, o žiūrovams – sugrįžti prie estetikos.”
Garsiausi R. Wilsono spektakliai: „Kurčiojo žvilgsnis“ (1970), „KA MOUNTAIN AND GUARDenia TERRACE: istorija apie šeimą ir besikeičiančius žmones” (1972, ant Haft Tan kalno Širaze Irane), opera „Einšteinas paplūdimyje“ (1976, Avinjono festivalis), H. Müllerio „Hamleto mašina“ (1986), opera „Juodasis raitelis“ (1990) kartu su Tomu Waitsu ir Williamu S. Burroughsu, „Hamletas: monologas“ (1995), Giacomo Puccini opera „Madam Baterflai“ (1993, Paryžiaus nacionalinė opera), G. Verdi „Makbetas“ (2013), „Traviata“ (2016) ir „Otelas“ (2019) ir kiti.
Lietuvoje vyko du režisieriaus pastatymai: 2007 m. Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“ ir 2019 m. G. Puccini opera „Turandot“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Už šio spektaklio scenografiją Robertas Wilsonas apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
NKDT informacija
D. Stankevičiaus nuotraukos