„MoFu“ projekto menininkai apie legendines „Tris mergeles“ ir sovietmečio modernizmą: diskusija tik prasideda
„Architektūra yra ne tiek to laikmečio dvasios, kiek mūsų asmeninių istorijų ir patirčių jame atspindys“, – teigia menininkas Tadas Stalyga, kuris kartu su interjero architekte Rita Kundrotaite rengia legendinio Kauno restorano „Trys mergelės“ meninę interpretaciją. Pasak menininkų, pastatas ir šiandien kupinas gyvybės, o jo architektūriniai sprendimai vis dar stebina.
Savo projektu, kuris bus pristatytas visuomenei kitų metų pradžioje bendroje Kauno, Lvovo, Kortrijko, Brno ir Tel Avivo parodoje „MoFu 360/365“ [Modernism for the Future 360/365], kūrėjai tikisi paskatinti visuomenę diskusijai apie tą architektūros palikimą, kurio dar neišmokome vertinti.
Ne Kaune gimę, tačiau save kauniečiais laikantys menininkai teigia asmeninių prisiminimų, susijusių su „Trimis mergelėmis“ neturintys, tačiau pastato idėja ir jos menine raiška susižavėję nuo pirmojo apsilankymo.
„Kai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda kūrybinei interpretacijai pasiūlė rinktis vieną iš sovietmečio modernizmo pastatų, Rita iškart prisiminė „Trijų mergelių“ restoraną. Esu tame pastate kūręs vieną iš savo projektų, jis, nepaisant dabartinės būklės, yra iš tiesų įstabus“, – sako T. Stalyga.
T. Stalygos ir R. Kundrotaitės rengiamoje instaliacijoje kauniečiai ir miesto svečiai galės susipažinti su autentiškomis legendinio restorano interjero ir eksterjero detalėmis, vaizdo medžiaga. Žiūrovas bus pakviestas diskusijai: instaliacija leis įvertinti skirtingus požiūrius į tai, kaip būtų galima integruoti sovietmečio modernizmą į šiuolaikinio miesto veidą.
„Visuomenės įsitraukimas į pastatų restauravimo darbus gali turėti svorio. Štai neseniai virė diskusija dėl Kauno viešosios bibliotekos renovavimo. Iš pradžių buvo siūloma pastatą padengti žaliu tinku, tačiau kauniečiai idėjai pasipriešino, tad buvo rastas kitas sprendimas“, – teigia R. Kundrotaitė.
Žemiau publikuojamame interviu menininkai pasakoja apie tai, ką pavyko atskleisti tyrinėjant vieną iš įspūdingiausių 1970-ųjų architektūros objektų mūsų regione.
– Kaip pasirinkote interpretuoti „Tris mergeles“?
Tadas Stalyga (toliau – T.S.): Vienam iš mano organizuojamo festivalio „Corpi Sonori: Sugihara House“ projektų šiek tiek ten filmavau. Tai – nepaprastas pastatas su ilga istorija, kurioje gausu posūkių, o jo ateitis po rekonstrukcijos taip pat gali būti vertinama įvairiai. Mane jis suintrigavo ir įtraukė.
– Ką turite omenyje?
T.S.: Šiandien buvusį restoraną planuojama perstatyti, padidinant jo aukštingumą (numatyti berods papildomi keturi aukštai), pakeičiant paskirtį. Tuo pačiu pasikeis ir pastato forma, ir, tikėtina, jo dvasia. Gali būti, kad atsitiktiniai praeiviai nebesupras, kad tai buvo išskirtinė vieta.
Rita Kundrotaitė (toliau – R.K.): Pasikeis pastato architektūrinė kalba, pati jo idėja. Kiek mes žinome, architektai, suprojektavę „Tris mergeles“, siekė jį kuo labiau integruoti į krantą. Po rekonstrukcijos jis nebe įsilies į aplinką, o išsiskirs iš jos.
– Kalbate apie išskirtinę „Trijų mergelių“ architektūrą, kuriamą nuotaiką. Gal galite paaiškinti plačiau? Kokias asociacijas jums kelia šis pastatas? Kuo jis ypatingas?
R.K.: Pastatas labai atliepia aplinką. Įsivaizduokite – ten yra netgi tokia akmeninė sienelė, kurią tais laikais naudodavo pramoginiam laipiojimui. Paprastai sovietmečiu buvo kuriami tipiniai projektai: keliose vietose buvo galima rasti tokį patį kino teatrą ar parduotuvę, o čia – visiškai unikalus projektas. Jauni architektai Alfredas ir Viktorija Jakučiūnai juo labai sėkmingai perteikė to laikmečio idėjas.
T.S.: Iš tiesų, įdomu tai, kad nors „Trijų mergelių“ architektūra modernistinė, minimalistinė, interjere buvo šiltesnių, „minkštesnių“ akcentų, pasitaikė ir liaudies meno motyvų. Tam laikotarpiui tai buvo tikrai unikalūs sprendimai, dėl kurių architektai pelnė pripažinimą Sovietų Sąjungos mastu.
Nors į Kauną atsikrausčiau jau gerokai po „Trijų mergelių“ žydėjimo laikotarpio ir neturiu jokių asmeninių prisiminimų, susijusių su šia vieta, pastato idėja ir jos meninė išraiška stulbina dar ir dabar. Šiandien belikęs tik pastato kevalas, tačiau tai, kokie yra tūriai, kokios erdvės, kaip jos tarpusavyje sąveikauja, rodo jo išskirtinumą.
– Kaip planuojate tai pertekti savo instaliacijoje?
T.S.: Instaliacijoje planuojame turėti du pagrindinius elementus: vaizdo įrašus ir vietoje surinktus artefaktus – nuolaužas, nuotrupas, fasado, interjero detales. Šiuo metu renkame medžiagą, rugsėjo pradžioje pristatysime projektą vietos bendruomenei, o vėliau projektas keliaus į parodą, kurioje bus eksponuojamos visos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” kuruojamo tarptautinio projekto „MoFu 360/365“ metu sukurtos modernizmo interpretacijos penkiuose užsienio miestuose.
Iš savo pusės, aš rengiu vaizdo instaliaciją, kurioje skirtinguose ekranuose bus rodomi skirtingų žmonių interviu, tame tarpe ir interviu su pastato architekte Viktorija Jakučiūniene. Interviu tarsi atstovaus skirtingas pozicijas, o žiūrovas bus patalpintas į diskusijos centrą. Šalia to bus Ritos surinkti objektai, kurie atspindi tam tikrus sprendimus, savotiškas apčiuopiamas „Trijų mergelių“ archyvas.
R.K.: Aš juokaudama sakau, kad užsiimu archeologija – renku medžiagas, „skaitau“ jų pasakojamas istorijas. Per tuos objektus man labai aiškiai atsiskleidžia laiko tėkmė: paimi kažkokį gabalą ir matai: originalus teraco grindinys, ant jo – kiliminė danga ir taip toliau... Per tokias detales matosi, kaip pastatas apaugo istoriniais sluoksniais. Tai – juslinis, jutiminis ne teorinis prisilietimas prie architektūros.
T.S.: Pavyzdžiui, radom fasado apdailos, pagamintos iš cemento, sumaišyto su grūstu stiklu, gabalą – jis žvilga, tviska... Įdomus sprendimas, nesam tikri, kaip dažnai naudojamas.
R.K.: Jis šiek tiek primena vandens mirgėjimą ar žvaigždžių švytėjimą. Tarpukario modernizmo pastatuose toks švytėjimas buvo kuriamas įvairiomis medžiagomis, naudojant smulkintą akmenį.
– Papasakokite apie tas dvi diskusijos puses: ką jos atstovauja?
T.S.: Tai nėra konfliktas tarp tų, kurie sako, jog pastato nereikia tvarkyti, ir tų, kurie sako – tvarkyti būtina. Abi pusės sutaria, jog pastatą reikia restauruoti. Mes bendravome su vietos gyventojais, architektais, paveldosaugininkais ir jie visi teigė, jog tvarkyti būtina. Klausimas, vertas diskusijos: kaip tą daryti?
Vienas variantas: paimame projektą, pavadiname jį rekonstrukcija, nekreipiame dėmesio į tai, kad išnyksta ir pastato dvasia ir jo funkcija. Kitas: pagalvojame apie tai, kuo pastatas reikšmingas Kaunui, kuo jis unikalus, kiek įmanoma išsaugoti jo išskirtinių savybių ir kaip jas pritaikyti šiuolaikiniam miesto poreikiui. Šiandien turime ir medžiagų, ir šiuolaikiškų sprendimų tokiam požiūriui įgyvendinti, bet tam reikia miesto įsitraukimo. Situacija yra tokia, kad Kaune nebeliko daugelio sovietmečio modernizmo pastatų: „Merkurijus“ nugriautas, o galėjo tapti, pavyzdžiui, meno galerija; „Buities“ pastatas Vytauto prospekte, kuris pagal brėžinius buvo tobulas bauhauzo architektūros pavyzdys, yra neatpažįstamai rekonstruotas.
Yra išlikęs pėsčiųjų tiltas į Nemuno salą, kurtas „Merkurijaus“ architekto Algimanto Antano Sprindžio, viliuosi, kad jis išliks. Dar yra „Britanikos“ viešbučio griuvėsiai – ne pats geriausias ir ne geriausios būklės sovietmečio modernizmo pavyzdys.
Jei kalbėtume apie interjerą, puikus pavyzdys galėtų būti Kauno „Spurginė“. Išsaugotas originalus interjeras ne tik neatbaido kauniečių ir miesto svečių, bet netgi tampa traukos objektu. Todėl mes klausiame: o kodėl kažkas panašaus negalėtų atsitikti „Trims mergelėms“?
R.K.: Apskritai, klausimas, kaip sovietmečio modernizmo architektūra turėtų būti atnaujinta yra labai sudėtingas – net ir architektai neprieina vieningos nuomonės. To pavyzdys: diskusija apie Panevėžio kino teatrą „Garsas“, kuriame kuriasi Stasio Eidrigevičiaus meno centras. Buvo daug diskutuojama, ar pastatą reikėtų iš esmės perstatyti ir pakeisti, ar iš esmės palikti, koks jis yra.
– Panašią temą paliečiau kalbėdamasi ir su kita „MoFu“ kūrėja – Belgijoje gyvenančia lenke architekte Malgorzata Olchowska. Ji teigė, kad Lenkijoje, skirtingai nei Belgijoje, 1950-60-70-aisiais pastatyta architektūra nėra vertinama, nekalbama apie jos išsaugojimą. Kalbėjome apie tai, kiek tai susiję su pačių pastatų architektūrine verte, ir kiek – su laikmečiu ir santvarka, kada jie iškilo.
R.K.: Manau, kad patys neturėtume elgtis kaip okupantai – mėginti ištrinti istoriją taip, tarsi jos nė nebūtų buvę.
T.S.: Jei kalbame konkrečiai apie „Tris mergeles“, tai tas pastatas yra ne sovietmečio atspindys, o dviejų labai talentingų kauniečių projektuotas objektas. Joje daugelis žmonių išgyveno savo istorijas, turi prisiminimų, patirčių, susijusių su ta vieta. Beje, net nesu tikras, kad „Trijų mergelių“ atveju ypač veiksmingas tas sovietmečio palikimo naratyvas – jau greičiau baiminamasi, kad ta vieta neliktų apleista, kad nebūtų pavojinga aplinkiniams gyventojams.
– Jūsų tiesa: ideologinės dilemos tikriausiai kyla, kai diskutuojame apie sovietmečio figūroms pastatytų paminklų likimą. Tačiau, vis dėlto, nors Kauno tarpukario modernizmui jau suteiktas Europos paveldo ženklas, tačiau vėlesnių modernizmo objektų vis dar nepastebime kaip kuo nors ypatingų.
T.S.: Iš tiesų, nors ši tendencija ypač ryški posovietinėse šalyse, tačiau net ir ne visose vakarų Europos šalyse vadinamasis brutalizmas (architektūrinis stilius, iškilęs 1950-aisiais – aut. past.) yra deramai vertinamas. Pavyzdžiui, gyvendamas Birmingeme, Anglijoje stebėjau kaip nemaža dalis to laikmečio pastatų buvo griaunami, vietoj to statoma nauja stiklinė architektūra. Gali būti, kad mums tiesiog neužtenka 50-ies ar 60-ies metų laikotarpio, kad įvertintume architektūrą kaip saugotiną.
– Gal galėtumėte man, paprastam žmogui, ne architektei, paaiškinti, kodėl reikia išsaugoti modernistinę architektūrą ir kuo joje reikėtų žavėtis?
T.S: Jei kalbėtume apie XX a. modernizmo lūžį – konstruktyvizmą, bauhauzą, kai tiek menas, tiek architektūra pasuko funkcionalizmo kryptimi, buvo atsisakyta dekoratyvių elementų – atsirado įdomi to laikmečio raiška. Praėjus tam tikram laikui viskas keičiasi – keičiasi medžiagos, sprendimai ir to, kas buvo nebelieka. Kiekvienas, eidamas pėsčiųjų tiltu į Nemuno salą šiandien gali pamatyti formas, elementus, kurių šiuolaikiniuose objektuose nebeliko. Gal kai kam jos gali tapti įkvėpimu?
R.K.: Man atrodo, kad svarbiausias argumentas čia yra istorinis palikimas – išsaugoti prisiminimą aplinkos, kurioje gyveno mūsų tėvai. Pasistengti, kad neišnyktų tas laikotarpis visiškai. Istorinė atmintis padeda labiau gerbti aplinką kurioje gyveni ir jausti atsakomybę už jos ateitį.
– Ką modernizmas davė šiuolaikinei architektūrai? Kas išliko?
R.K.: Išliko funkcionalumo idėja, tūrių komponavimas, linijų švarumas. Taip pat – siekis įsijungti, reaguoti į aplinką – čia labai geras pavyzdys yra amerikiečių architekto Franko Lloydo Wrighto projektuoti pastatai.
– Rengiant paraišką „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektui Kauno tarpukario modernizmas buvo įvardytas kaip viena iš „probleminių“ sričių: kauniečiai, esą, nežino, kokią vertę turi šis paveldas. Kaip jūs vertinate situaciją šiandien?
T.S.: Manau, kad tarpukario modernizmo vertė plačiajai visuomenei šiandien yra atskleista – atliktas didžiulis viešinimo darbas, į kurį įsitraukė ir patys kauniečiai. Prie to prisidėjo ir menininkų interpretacijos, įvairios kūrybinės dirbtuvės, renginiai. Tiesa, kalbant apie sovietinio modernizmo paveldą esame tik diskusijos pradžioje.
– Esate skirtingų sričių – konceptualaus ir taikomojo – meno atstovai. Kaip sekasi bendradarbiauti? Ką gaunate iš tokios patirties?
R.K.: Nors esame, kaip jūs sakote, iš skirtingų sričių, bet mus sieja interesai, žinios, patirtys. Tas skirtingumas labai praturtina rezultatą, atsiranda daugiau sluoksnių, gylio...
T.S.: Ir daugiau ginčų.
– Dėl ko dažiausiai ginčijatės?
T.S.: Dėl visko. Nors, galbūt reikėtų sakyti, kad mes ne ginčijamės, o papildome vienas kito nuomonę: Rita reiškiasi viena forma, aš – kita. Mes ieškome, kaip integruoti tas mintis į vieną visumą, kad jos derėtų, o ne konfliktuotų tarpusavyje.
Aš apskritai esu linkęs į tarpdisciplininį bendradarbiavimą, man toks procesas yra labai praturtinantis. Vienas ne visada viską pamatai.
R.K.: Tai – jau antrasis mūsų projektas kartu, ir, nors nesinori apie ateitį daug kalbėti, kol šis darbas nepabaigtas, tikriausiai – ne paskutinis.
T.S.: Taigi – jau apsišlifavom.
– Ačiū už pokalbį.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027” – Europos Sąjungos programos.
Interviu autorė: Aldona Tüür
Nuotr. autorius: M. Plepys
Kaunas 2022 will reveal its programme during special Forum
"Kaunas - European Capital of Culture 2022," is preparing for an extraordinary event: in September, the European Capital of Culture year-long program, put together with many partners, will be unveiled. At the international press conference on September 22, the details of the programs of "Kaunas 2022" and other European Capitals of Culture – "Esch 2022 "and "Novi Sad 2022 "- will be presented to the international and national audience of journalists. After the press conference, "Kaunas - European Capital of Culture 2022" will be inviting to the fourth European Capital of Culture Forum, dedicated to a detailed review and evaluation of the "Kaunas 2022" program.
September 23-24 The curators and program partners of the six Kaunas 2022 programs will speak about the vision of the Capital of Culture, the results of the activities developed over five years, the most remarkable achievements, the lessons learned from the Capital of Culture that influenced the program and - most importantly - about the brightest projects and events in 2022. "The annual European Capital of Culture Forum, established in Kaunas back in 2018, is the first initiative of this format in the European Capitals of Culture network. It's highly proven, in demand among local cultural practitioners, valued internationally. The leaders, curators, and producers of the European Capitals of Culture network regularly share their experiences at the Forum. It has also become a place for networking. Many Kaunas cultural organizations have turned the creative contacts established during the Forum into international art projects for 2022. In this year's Forum, titled "Being the European Stage," we want to not only announce what will be on the stage of Kaunas and Kaunas district but also to share what was going on behind the scenes in five years. The organizers of the forthcoming European Capitals of Culture are especially looking forward to this information," said Virginija Vitkienė, the head of Kaunas 2022.
This live meeting will provide a opportunity to gather and exchange the latest news from each European Capital of Culture program. In 2022, Kaunas will become European cultural scene – there will be more events than days in a year. The Kaunas - European Capital of Culture 2022 program, will flood Kaunas and Kaunas district's usual and unexpected spaces. It will be hard to escape culture: Kaunas residents and guests will be awarded world-class exhibitions and premieres of plays, works of public art, performing arts displays in cozy chamber spaces, and a new quality of mass events in Kaunas and Kaunas district. Kaunas 2022 program features over 1000 events. Next year over 40 festivals, over 60 exhibitions, more than 250 performing arts events (of which - more than 50 premieres), and more than 250 concert performances will take place.
According to Anna Kočegarova-Maj, the head of the Kaunas 2022 program, the program of the Capital of Culture is limitless. Therefore, this year the largest Kaunas 2022 discussion platform - the European Capital of Culture Forum – was dedicated solely to it and the detailed exploration of which projects will form the program and what results are already being enjoyed today. "Also, the Forum participants will learn about the participants' experience of the program, the partnerships developed in Kaunas and Kaunas district. The topic of program sustainability might be touched upon too. The press conference and Forum are like the last glance at the path traveled, which will begin the countdown to the actual start of 2022. In the cycle of September events, Kaunas will be the focus of attention throughout Europe for about a week. Many foreign colleagues, currently taking the initial steps of their own Capital of Culture projects, have already expressed their desire to participate. Local and foreign media representatives have also expressed interest in visiting Kaunas for the first time, and I hope they will bring back good impressions. In parallel with the press conference and forum, we will organize a congress of the European Capitals of Culture network, which will attract about 130 organizers of past and future Capitals of Culture to Kaunas," said A. Kočegarova-Maj.
The Forum's organizers will invite the participants to visit the different cultural spaces of the city related to the 2022 program and the Capitals of Culture partnerships. The event's program, which will last as long as two days - September 23 and 24 - will be complemented by cultural content, as usual. Kaunas 2022 invites you to register for the Forum events and watch the program updates on www.forumas.kaunas2022.eu . The number of registration spots for different forum sessions is limited; therefore, the Forum organizers invite participants to register as early as possible. The press conference and Forum will be broadcast live on www.facebook.com/kaunas2022, recordings will be posted on www.kaunas2022.eu.
Startuoja tarptautinis šokio projektas: italų choreografai jungs šokį ir kovos menų praktikas
Dvi praėjusias savaites Klaipėdoje vyko tarptautinio šokio projekto kūrybinė rezidencija. Pirmą kartą būsimo spektaklio „Mikado“ repeticijose susitiko Šeiko šokio teatras, Kauno šokio trupė „Nuepiko“, italų šiuolaikinio šokio kūrėjai Vittoria de Ferrari Sapetto, Andrea Valfrè ir septyni specialią atranką įveikę šokėjai iš penkių Europos šalių. Tai išskirtinis projektas Lietuvos šokio ir kultūros lauke, kai bendro spektaklio kūrimui pajėgas sujungia du šokio teatrai, kviečiami užsienio kūrybinė grupė, atranką praėję Europos šokėjai ir vietinės bendruomenės. Trejų metų kūrybinio darbo finalu taps šokį ir kovos menus jungiančio spektaklio premjera „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje.
Šokis ir kovos menai
„Mikado“ tyrinės šiuolaikinį žmogų, kurio gyvenimas keliasi į virtualų pasaulį, o fizinis kontaktas mąžta. Scenoje vaizdus kurs žmogaus kūnas, medinės lazdos ir nuolat mus lydintys mobilūs įrenginiai. Kūrinyje derinamos skirtingos judesio kalbos: natūralus kūno fiziškumas, archajinė Aikido ir kitų kovos menų tradicijos bei šiuolaikinis šokis.
„Mikado“ tyrinėja temą, kuri pandemijos metu tapo esmine: kaip kuriami žmonių ryšiai, kaip esame vieni nuo kitų priklausomi. Ironiška, kad lazdos, su kuriomis dirbame 1 metro ilgio, „saugaus atstumo“. Kūrybiniam procese jos tampa pagrindiniu komunikacijos įrankiu, kuris atriboja, bet tuo pačiu ieškai, kaip per jį gali kurti santykį. Ryškus ir domino efektas. Kadangi scenoje 16 šokėjų, sujungtų lazdomis, kiekvienas judesys veikia visą sistemą. Turi būti atsargus, jautrus ir ieškoti balanso su kitais šokėjais.“ – spektaklio idėją pristato Kauno šokio trupės „Nuepiko“ meno vadovas ir šokėjas Marius Pinigis.
Italijos geriausi
Prie spektaklio dirba net trys ryškūs Italijos menininkai. Choreografė Vittoria de Ferrari Sapetto – didžiulę patirtį turinti šokėja, dirbanti su svarbiausiais Europos choreografais ir režisieriais, tokiais kaip Jan Fabre, Sidi Larbi Cherkaoui, Damien Jalet, Quan Bui Ngnoc, Akram Khan, Romeo Castellucci ir kitais.
„Kurti kartu su ja garbė ir didelis laimėjimas Šeiko šokio teatrui ir „Nuepiko“ Kauno šokio trupei bei partneriams, o taip pat reikšmingas žingsnis Lietuvos šokiui į tarptautinę „lygą“. Labai įdomi V. de Ferrari Sapetto darbo metodika. Kūryboje ji jungia šiuolaikinį šokį, rytų kovos menus ir teatrą. Iš to gimsta labai įvairiapusė, turtinga kūryba.“ – apie choreografę atsiliepia Šeiko šokio teatro meno vadovė Agnija Šeiko.
Šeiko šokio teatro šokėja Gintarė Marija Ščavinskaitė papildo A. Šeiko pristatydama italų kūrybos principus ir užduotis, kurių pagalba kuriama choreografija:
„Medžiagą kuriame nuo mažo impulso ir auginame iki didesnės kompozicijos. Įsiklausome ir leidžiame judesiui tekėti per lazdas ir šokėjų kūnus tarsi vandeniui. Taip atsiranda labai natūralios, vientisos judesių sekos.“
Dar du italai kurs šviesų dizainą ir muziką. Tai garsus šviesų dailininkas Giacomo Gorini, taip pat dirbęs su režisieriumi Romeo Castelluci ir pripažintas kompozitorius Giorgio Ferrero.
Atrinkti šokėjai iš visos Europos
30 į 1 vietą – tokią atranką turėjo įveikti 7 šokėjai iš Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ir Rumunijos, kad galėtų prisijungti prie „Mikado“. Pandemijos įkarštyje paviešintas kvietimas dalyvauti atrankoje sulaukė didelio susidomėjimo – daugiau nei 200 paraiškų. Finaliniame atrankos etape Milane, Italijoje, septyni atlikėjai buvo pakviesti papildyti lietuvių ir italų kūrybininkų grupę.
„Kartu su mumis dirba labai įdomi, skirtinga komanda. Ne tik šiuolaikinio šokio šokėjai, bet ir cirko artistas prancūzas Nino Wassmer bei Kung Fu kovotojas rumunas Dan Mihai Rădulescu. Kurdami glaudžiame fiziniame kontakte turime galimybę keistis patirtimi, įsiklausyti ir kurti organišką ir autentišką judesį.“ – apie svečius teatre pasakojo Šeiko šokio teatro šokėjas Mantas Černeckas.
Iš užsienio atvykusius atlikėjus dalyvauti projekte patraukė galimybė dirbti su italų choreografais ir būsimo spektaklio tema – santykių kūrimas, tarpusavio priklausomybės ryšiai, hierarchija ar jos nebuvimas.
„Mane labai domina komunikacijos tema, santykių kūrimo strategijos. Šokdama pastebiu, kad esu linkusi laukti impulso, bet ne inicijuoti, todėl dabar mokausi išlyginti šias svarstykles. Tai, kas vyksta šokyje, atsikartoja gyvenime, kasdienybėje. Iš šio proceso galiu pasisemti naujų būdų kurti ryšį su pasauliu. Manau, kad „Mikado“ – labai gražus projektas, atmosfera organizacijoje labai atvira, laisva. Mano manymu, tai praturtina būsimą kūrinį, nes padeda atrasti galimybes, panaudoti bendrą komandos kūrybinį potencialą.“ – mintimis dalijosi šokėja Steffi De Leeuw iš Nyderlandų.
Šoks ir miestiečiai
Neringai 2021 metais nešant Lietuvos kultūros sostinės titulą į „Mikado“ įtrauki ir „Kultūros salos“ gyventojai, kuriems rengiami kūrybiniai šokio užsiėmimai. Kitais metais, Kaunui tampant Europos kultūros sostine, prie kūrybinio proceso prisijungs Kauno miesto ir rajono bendruomenė, šokio mėgėjai. Užsiėmimus veda spektaklio choreografai V. de Ferrari Sapetto ir A. Valfrè bei Lietuvos teatrų meno vadovai M. Pinigis ir A. Šeiko. Kartu su būriu profesionalių šokėjų bendruomenių nariai pasirodys spektaklio premjeroje.
„Mikado“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, projektą finansuoja VšĮ „Kaunas 2022“, Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Goethe’s institutas, Thomo Manno kultūros centras.
Nuotr. autorė - E. Sabaliauskaitė