Europos kultūros sostinės šventė atkeliauja į Klaipėdą
Liepos 31 d., šeštadienį, 21 val. Klaipėdos uoste įsikūrusioje TEMA galerijoje (Naujoji uosto g. 3) bus atidaryta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasada. Atidarymo metu „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas pasakos apie Europos kultūros sostinės metus bei kultūros renginius Kaune ir Kauno rajone. Po pokalbio vyks „Despotin Fam ir Genys“ koncertas.
„Labai džiaugiuosi, kad pirma „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ ambasada įsikuria būtent Klaipėdoje. Mieste, kurį labai mėgstu. Mieste, kuriame yra labai daug gerų kultūrinių iniciatyvų. Europos kultūros sostinės titulas yra svarbus ne tik miestui, bet visai valstybei, visam regionui. Tai yra naujų kultūrinių įgūdžių kūrimas, taip pat europinių vertybių puoselėjimas. Tos vertybės yra inkliuzyvumas, regiono plėtra, pasiekiamumas. Šį savaitgalį Europos kultūros sostinės šventė atkeliauja į Klaipėdą, tačiau tikiu, kad vieną dieną pati Klaipėda taps Europos kultūros sostine“, – teigė „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas. Anot jo, „Kaunas 2022“ ambasada įsikurs progresyvaus jaunimo susibūrimo vietoje – tokiu būdu yra palaikomi šie originaliai, kūrybiškai, ekologiškai mąstantys žmonės. TEMA galeriją įkūrė kūrybinė bendruomenė TEMA ir šviesų menininkas Linas Kutavičius.
„Kaunas ir Klaipėda, kaip du Lietuvos didmiesčiai, pateko į finalą dėl Europos kultūros sostinės titulo. Didžiausi komplimentai uostamiesčiui, kuris siūlė parengti labai puikią programą. Todėl „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ su malonumu pakvies į Kauną Klaipėdos kūrėjus, atlikėjus, menininkus – norime išlaikyti kultūrinį Kauno ir Klaipėdos bendradarbiavimą. Ambasadą atidarysime ir Vilniuje – lankytojams patogioje vietoje bus galima gauti aktualiausią informaciją apie kitų metų programą. O ji – išties įspūdinga ir ambicinga! Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau, nei metuose yra dienų: su 80 partnerių organizacijų surengsime daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Išsami programa visuomenei bus pristatyta jau šį rugsėjį“, – teigė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Šiuo metu TEMOS galerijoje galima aplankyti Remigijaus Treigio fotografijų parodą „Vilniaus dienoraštis“. Paroda veiks iki rugpjūčio 12 d. Daugiau informacijos https://www.facebook.com/tematema/
Nuotraukos autorė Arūnė Baronaitė
MoFu artist K.Pisarikova interprets Kaunas 9th fort
„That suffering or what was happening in the 9th fort is indescribable and incomprehensible. I am thankful for the opportunity to live in peace and freedom” – says Karin Pisarikova, the artist from Brno, Czech Republic.
K.Pisarikova – one of the artists participating in „Kaunas – European Capital of Culture 2022“ project, that is partly funded by „Creative Europe'' – „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). These are art interpretations on modernism architecture. Various artists together with local researchers and heritage community will create 17 art projects in the 20th century modernism buildings. Six of them are located in Kaunas.
“The Idea of “Come in the form of milk” (“Atplauk pieno puta”) project – to interpret and present the memorial of Kaunas 9th fort in the form of visual language using not logical but emotional associations. To capture genius loci and to remind of human resilience: psychological, emotional, physical and social.
Project iconology was directly selected from the highest memorial part “Liberation” (“Išsilaisvinimas”), that depicts powerful figures, emerging and freeing themselves from violence, terror, oppression. An important part of iconology is clenched fists crowning the composition. That is why I focused on this unique gesture and developed it further.” – says the artist.
K.Pisarikova – artist, curator and associate lecturer born in Brno city, Czech Republic. The biggest inspiration for her creation comes from life: human connections and daily rituals.
Karin usually creates art installations, has experience in performance, visual art and photography fields. Typical material for an author's work is human hair. Such a choice is determined by hair ambiguity, connection with the body. Main artist’s topics are: human’s life, creative process in everyday life, authenticity, fiction and reality.
That is why human hair used for the project wasn’t new or an accidental element. K. Pisarikova has been using this material in her creations for a long time: for its meaning - positive or negative connotation and for its direct connection with the human body, connection with ancestors, and finally - for its infinite cycle of growth.
The costumes of the creative group represent the people from the whole world who are united by the uniforms - sportswear, grey colour - they merge with the concrete shades of Kaunas 9th fort memorial.
Artist’s children who worked together on this project, symbolize hope and being “here and now“. Children who don’t belong to anyone, who appear and disappear, who can be a gift and at the same time a doom for a planet. However, they symbolize human resilience, ability to rise and look forward, no matter all the bad things that had happened in the past.
– Why are you participating in the “MoFu” project? What is interesting to you about it?
– I grew up in a modernist house built in the 30s. It was my family home from when I was three. That's why I thought it's perfect because I have done projects around home and I feel connected to it.
Since I got children I started thinking about the first home. First home is inside the mother and after birth we change home. What is home for us? It’s an extension of our body or a shelter for it. This concept was interesting, so I was hoping to work with modernism architecture. What is more, my father is an architect. He is connected to brutalist architecture.
At first I was worried about the pandemic, so I applied for a project in Brno but I was chosen to participate in Kaunas. I was excited - I love visiting various places. In my work and in my life I love coincidences. Sometimes you meet someone and I think this is a very nice coincidence.
– You create interpretations for Kaunas 9th fort. What was the first impression of this object after “meeting” it?
– I think it's a dark place with a lot of heavy energy. When I visited it for the first time, it was shocking. I think it is hard to even touch the subject. I think that suffering or what was happening in the fort is indescribable, incomprehensible for us or just for me because I have not had any hurdles like that in my life.
In the fort you are thinking about the memorial in a respectful way without going too much into the concrete details of what used to be happening there.
– Can you elaborate about your idea for interpretation underline fort and what is the form of your creation here in Kaunas?
– I focused on the memorial monument after the ninth fort. It’s a brutalist monument. Regarding the message I was very interested in how it’s phases changed through the time.
I was looking at the final form and what message this sculptor wanted to convey as much as the permanent aspect of the monument. Suffering and hope can be seen. There are three parts and the final one - victory - that was the most noticeable. It's a bit controversial but it's like a strong visual signal for me.
– Your inspiration comes from life: human connections, daily rituals. For your creations the common material is human hair. How did human hair become like an instrument for your creation?
– I believe each of us has something in their life that you are drawn to and you don't know why. For me it has always been hair. Since I was little I have really liked hair or this kind of material.
I work as a hairdresser as a part time job. But I really started using hair after moving to Japan (in 2015 the artist completed her PhD. at Tama Art University, Tokyo – author’s note). This was something I already knew and I could relate to even in a foreign country. I could not speak the language and I was really lost. However, there was a hairdresser’s next to the place I lived and I could smell the familiar smell of wet hair. You know, it has a certain smell.
Then I slowly started to make a connection with the people by going there and asking them for the material for my works.
Also in Japan (I guess in many cultures, but in Japan particularly) the hair is connected to life. There's a parallel between. Long, black, thick hair symbolizes energy. So if you start going gray or lose hair it means you're losing energy. That's why so many Japanese men color their hair, because showing that you have gray hair is a sign that you cannot work anymore. Hair has a super power. For me it’s the energy.
I started doing some sculptures and installations from the hair. I made a jellyfish out of hair. Hair contains both life and death. It is beautiful when it's attached to your head and it's part of it. But once it's cut, it's something disgusting, it becomes an object. In a matter of a split of a second - it changes from beautiful to ugly.
– What connection have you created with Kaunas and its history?
– We had a guided tour around Kaunas modernism architecture objects. I love it, I think it's beautiful. The monuments are also impressive and memorable. What connection have I created? There's this connection between Brno and Kaunas - they are the partner cities, and also they have a similar history of modernism.
From 1930 to 1995 there was a big wave of modernism architecture. Just like you, we also had a big Jewish community, so there’s a lot of their cultural legacy and UNESCO monuments. So, in Kaunas this kind of similarity feels like home now. But I enjoy the differences as well.
– Can your project become a bridge between these two cities and deepen the awareness of 20th architecture and its stories?
– Yes, that would be nice. I always think about connecting cultures or how to learn more about them. It's super useful and super important to me because it basically lets you learn about yourself. You look at your beliefs and find out about yourself. Traveling in different cultures, you can travel inside your soul.
– A month in Lithuania, creating and traveling with your family. What is your family connection with your creation, what is their role?
– They are part of me. This is a long story. We have this movement in Check that is called “Mothers art lovers”. It's a group of artists who are mothers and we were trying to discuss the possibility of working because it's not easy. For instance, I have been to some artists' residencies, but usually they don't accept families. It's just the artist, but if you have small children you can’t really leave them alone at home. Since my husband is working, I can’t leave a 2 year old. But I also want to work, because I would have more than a 10 year gap if I did not. I don't want to wait, so I try to include my family and work with them. This is how I developed some of the projects. Of course, when I can, I also do something on my own. But sometimes I need a longer period of time because for me it's important to see what Kaunas is about. I didn’t want to come and shoot a few photos and just leave. I really wanted to see the atmosphere, so I had to include my family. Sometimes they become an inspiration. I always tell them about the place, and they are interested to know what happened there. They were reading the stories to see the world the other children went through.
– What are the key values you share in your art and how do they help expressing your idea?
– I want to step back and talk generally about humanity and human experience. The most attention is for values like hope, resilience and survival. I like mythology a lot, so I think I use it to express them. It (mythology) tells us a lot. So I used it for the work I did.
Hero’s journey, as the hero starts and goes. He encounters challenges, and comes to the lowest point. There is a fight which can be internal or external. Now the hero's journey can be applied also to your internal struggles. So the hero sets off into the unknown and then there are some struggles, challenges and temptations. There's death and rebirth.
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=n8EiRYW9OV8[/embedyt]
Photos by M. Plepys
Text authors: journalist of „15min“ Jurgita Lieponė and Sandra Karnilavičiūtė. Text in lithuanian can be found here 15min.lt.
Kauno IX Fortą interpretuojanti K. Pisarikova: kančia ten yra neapsakoma
„Įvykiai, su kuriais yra siejamas Kauno IX forto memorialinis kompleksas, yra pernelyg žiaurūs, kad bent viena jiems apibūdinti skirta metafora taptų pakankama. Lenkiuosi savo kartai, kuri nepatyrė panašių išgyvenimų ir kartu jaučiu begalinį dėkingumą už galimybę gyventi taikoje ir laisvėje“, – sako menininkė iš Čekijos Karin Pisarikova.
K.Pisarikova – viena iš menininkų, dalyvaujančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekte, iš dalies finansuojamame „Creative Europe“, „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). Tai – modernizmo architektūros meninės interpretacijos. Įvairūs menininkai kartu su vietos tyrėjais ir paveldo bendruomene sukurs 17 meninių projektų XX amžiuje statytuose modernistiniuose pastatuose. Iš jų – šeši objektai Kaune.
„Projekto „Atplauk pieno puta“ idėja – interpretuoti ir perteikti Kauno IX forto memorialą vizualine kalba pasitelkiant ne logines, o emocines asociacijas. Užfiksuoti genius loci ir priminti apie žmogaus atsparumą: psichologinį, emocinį, fizinį ir bendruomeninį.
Projekto ikonologija buvo tiesiogiai pasirinkta iš aukščiausios memorialo skulptūrinės grupės dalies „Išsilaisvinimas“, vaizduojančios galingas figūras, kylančias ir besivaduojančias iš smurto, teroro, priespaudos. Svarbi šios ikonologijos dalis yra sugniaužti kumščiai, vainikuojantys kompoziciją, todėl susitelkiau į šį unikalų gestą ir plėtojau jį toliau“, – sako menininkė.
K.Pisarikova – menininkė, kuratorė ir asocijuotoji dėstytoja, gimusi Brno mieste, Čekijoje. Įkvėpimo savo kūrybai ji daugiausia semiasi iš gyvenimo: žmogiškų ryšių, kasdieniškų ritualų.
Karin dažniausiai kuria menines instaliacijas, taip pat turi patirties performansų, vaizdo meno ir fotografijos srityse. Autorės kūriniams būdinga medžiaga yra žmogaus plaukas. Tokį pasirinkimą lemia plauko nevienareikšmiškumas, taip pat jo ryšys su pačiu kūnu. Pagrindinės menininkės kūrybos temos: žmogaus gyvenimas, kūrybinio proceso įsiliejimas į kasdienybę, autentiškumas, fikcija ir realybė.
Todėl projekte naudojami žmogaus plaukai nebuvo naujas ar atsitiktinis elementas. K.Pisarikova savo kūrybiniams sumanymams juos naudoja jau daugelį metų: dėl jų reikšmės – tiek teigiamos, tiek ir neigiamos konotacijos bei tiesioginio ryšio su žmogaus kūnu, ryšio su protėviais, galiausiai – tai begalinio augimo ciklas.
Kūrybinės grupės dėvimi vienodi kostiumai atspindi viso pasaulio žmones suvienodinančias uniformas – sportinė apranga, pilka spalva – jos taip pat susilieja su Kauno IX forto memorialo betono atspalviais.
O kūrėjos vaikai, su kuriais šiame projekte dirbo kartu, simbolizuoja viltį bei buvimą „čia ir dabar“ – vaikai, kurie niekam nepriklauso, kurie atsiranda ir dingsta, kurie gali būti tiek dovana, tiek pragaištis visai planetai, tačiau, be jokių abejonių, jie simbolizuoja žmonijos atsparumą, gebėjimą pakilti ir žiūrėti pirmyn, nepaisant visų praeityje nutikusių blogybių.
– Kodėl dalyvaujate „MoFu“ projekte ir kas jus paskatino tą padaryti?
– Užaugau modernistiniame name, pastatytame 1930 metais. Tai buvo mano šeimos namai nuo tada, kai man sukako treji. Todėl pamaniau, kad šis projektas puikiai tiks man.
Anksčiau buvau kūrusi projektus, susijusius su namais. Taip pat sujungdavau juos į vieną kūną. Taigi, kai susilaukiau vaikų, aš pradėjau galvoti apie namus. Vis tiek pirmieji vaiko namai yra motinos vidus ir nuo tada tu pradedi keisti savo namus. Ir kas mums yra namai? Tai tik prieglobstis mūsų kūnui. Šis konceptas pasirodė įdomus, tikėjausi darbo su modernistine architektūra. Be to, ir mano tėtis architektas. Jis turėjo ryšį su brutalizmo architektūra.
Iš pradžių bijojau pandemijos, todėl pildžiau paraišką dalyvauti projekte Brno, bet buvau atrinkta darbui Kaune. Nekantravau čia atvykti, nes aš mėgstu aplankyti skirtingas pasaulio vietas. Tiek darbe, tiek gyvenime mėgstu netikėtumus. Kartais susitinki kažką arba atsitinka kažkas ir supranti, jog tai buvo malonus netikėtumas.
– Interpretuojate Kauno IX fortą. Kokia buvo jūsų pažintis su šiuo objektu? Koks jis jums pasirodė?
– Manau, jog tai tamsi vieta su labai daug sunkios energijos. Kai pirmą kartą čia apsilankiau, vizitas buvo šokiruojantis. Sunku kalbėti šia tema. Tai, kas ten vyko, to kančia yra neapsakoma, nesuprantama mums arba tik man, nes aš niekada neturėjau tokių sunkumų savo gyvenime.
Čia atvykęs stengiesi pagarbiai kalbėti apie atminimą be jokių gilių detalių, kas vyko šioje vietoje.
– Ar galėtumėte detalizuoti savo idėjos interpretaciją?
– Didžiausią dėmesį skyriau IX forto memorialui. Tai brutalistinis paminklas. Žiūrint į skleidžiamą žinutę man buvo įdomu, kaip keitėsi jo fazės per laiką.
Didžiausią dėmesį skyriau jo galutinei formai ir kokią žinutę norėjo atskleisti skulptorius, taip pat laikinam skulptūros aspektui. Čia matoma kančia, viltis. Yra trys dalys ir finalinė yra pergalė, kuri ryškiausiai išsiskyrė. Tai šiek tiek kontraversiška, bet man tai buvo stiprus vizualinis signalas.
– Įkvėpimo savo kūrybai jūs semiatės iš gyvenimo: žmogiškų ryšių, kasdieniškų ritualų, o kūriniams būdinga medžiaga yra žmogaus plaukas. Kaip žmogaus plaukas – kaip kūrybinis „instrumentas“ – atsirado jūsų kūryboje? Ir kodėl?
– Manau, jog kiekvienas iš mūsų savo gyvenime esame patyrę, kai kažkas atsiranda atsitiktinai ir tu nežinai, kodėl. Man tai visada buvo plaukai. Nuo mažens mėgau plaukus ir tokio tipo medžiagas.
Aš dirbu kirpėja, tai mano antrasis darbas. Ypač plaukus pradėjau naudoti atsikrausčiusi į Japoniją (menininkė 2015 m. Tama menų universitete, Tokijuje, įgijo mokslų daktarės laipsnį – aut. past.) , nes tai buvo kažkas, ką aš žinojau ir galėjau tapatintis net ir svetimoje šalyje. Aš nesupratau kalbos ir buvau pasimetusi. Netoli tos vietos, kurioje gyvenau, buvo kirpykla ir aš galėjau užuosti pažįstamą kvapą ant šlapių plaukų. Plaukai išties turi specifinį kvapą.
Tada iš lėto pradėjau megzti ryšius su žmonėmis eidama ten ir prašydama medžiagų savo darbams.
Taip pat Japonijoje (manau, kad ir daugelyje kultūrų, bet ypač – Japonijoje) plaukai yra glaudžiai susiję su gyvenimu. Ilgi, vešlūs ir juodi plaukai simbolizuoja gyvybę, gerą energiją. Todėl, jei žmogus pradeda žilti, tai reiškia, jog jį apleidžia jėgos. Būtent dėl to daugelis japonų vyrų dažosi plaukus, nes žili plaukai simbolizuoja, jog žmogus negali daugiau dirbti. Plaukai turi supergalią. Man tai buvo energija.
Pradėjau daryti skulptūras ir įvairias instaliacijas iš plaukų. Padariau iš plaukų medūzą. Man plaukai asocijuojasi su gyvenimu ir mirtimi. Gražu, kai jie būna ant galvos, tačiau juos nukirpus tai tampa atgrasu, tai tampa objektu. Tik vieno grybšnio klausimas – virsmas nuo gražaus iki šlykštaus.
– Kokį santykį jūs, kaip kūrėja, užmezgėte su Kaunu ir jo istorija?
– Mums buvo surengtas turas po Kauno modernistinės architektūros objektus. Ir man ji pasirodė labai graži. Įsimintinos ir skulptūros. Kokį ryšį bandžiau sukurti? Brno ir Kaunas turi stiprų ryšį ne tik todėl, kad jie – miestai partneriai, bet ir todėl, kad dalijasi panašia modernizmo istorija.
Nuo 1930 iki 1995 metų šiuose miestuose buvo stipri modernizmo architektūros banga. Pas mus, kaip ir pas jus, gyveno nemažai žydų, likęs jų kultūrinis palikimas, yra memorialinių skulptūrų, kurios yra įtrauktos į UNESCO sąrašus. Taigi, tokie panašumai leidžia jaustis kaip namuose.
– Ar jūsų projektas Kaune galėtų tapti tiltu tarp dviejų miestų, kuris gilintų pažinimą su XX a. architektūra ir jos istorijomis?
– Tai būtų šaunu. Aš visada stengiuosi galvoti, kaip sujungti arba išmokti daugiau apie skirtingas kultūras. Tai ypač naudinga ir svarbu man, nes taip tu gali daugiau išmokti apie save. Taip tu gali pažvelgti į savo įsitikinimus, labiau suprasti save. Tai – savotiška kelionė po savo sielą.
– Lietuvoje buvote beveik mėnesį, kuriate ir keliaujate su šeima. Koks jūsų šeimos ryšys su jūsų kūryba, koks vaidmuo?
– Jie yra dalis manęs. Tai ilga istorija. Čekijoje mes turime judėjimą, jis vadinasi „Mamos – meno mylėtojos“. Ten yra grupelė kūrėjų, kurios tuo pačiu metu yra ir motinos.
Ne visada lengva dirbti su šeima. Būna menininkams skirtos vietos apsistoti, bet dažniausiai ten nepriima su šeima. Jei turi mažą vaiką, tu negali jo tiesiog palikti vieno namuose.
Kai mano vyras dirba, aš ne visada turiu galimybę su kažkuo palikti dvejų metų vaiką. Bet kartu aš noriu dirbti, nes kitu atveju turėčiau dešimties metų pertrauką.
Nenoriu laukti, todėl turiu į kūrybinį procesą įtraukti ir savo šeimą. Taip ir įgyvendinu didžiąją dalį savo idėjų. Žinoma, kai turiu galimybę, bandau viena atlikti projektus. Tačiau, jei tai užtrunka ilgiau, turiu įtraukti ir savo šeimą. Dalyvaudama projekte Kaune aš norėjau ne tik pasidaryti keletą nuotraukų ir išvykti, bet ir pajusti čia tvyrančią atmosferą, o kad tą padaryčiau – turėjau įtraukti ir savo šeimą.
Kartais jie yra inspiracija. Aš jiems aiškinu, kokia tai vieta, kas joje vyko. Ir jie buvo ypač susidomėję. Vaikai skaitė istorijas ir su jomis tapatinosi. Tai padėjo pamatyti pasaulį, kuriame gyveno tie – kiti – vaikai.
– Kokias vertybes akcentuojate mene ir kaip tai padeda išpildyti idėjas?
– Aš noriu šiek tiek atsitraukti ir kalbėti apskritai apie žmoniją, žmogaus patirtis. Didžiausią dėmesį noriu skirti žmonių ištvermei, vilčiai, išlikimui. Kaip aš jas išreiškiu? Mėgstu mitologiją, manau, tai daug ko mus išmoko. Taigi, aš panaudojau mitologiją ir savo darbe.
Herojaus kelionę, kai herojus pradeda ir eina. Jis patiria iššūkių, sunkumų, pasiekia žemiausią tašką. Ten visada būna kova, vidinė arba išorinė. Taigi, herojaus kelionė gali būti skirta ir vidinėms kovoms apibūdinti. Herojus leidžiasi į nežinomybę, ten patiria sunkumus, iššūkius ir pagundas. Ten yra mirtis ir atgimimas.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.
Nuotraukos autorius – M. Plepys
Teksto autorės – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė ir Sandra Karnilavičiūtė. T
Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ – geriausi Europos scenos meno kūriniai ir kūrybiškumą skatinantys susitikimai
Vasaros pabaigoje, kai dažnas mūsų ieškome įkvėpimų naujiems darbams, kūrybai ir gyvenimui, tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ visus, palengva grįžtančius į rudenėjantį Kauną, kviečia papildyti savo kūrybiškumo rezervuarus bei atverti duris smalsumui, juokui, nuostabai ir netikėtiems patyrimams. Rugpjūčio 17-26 dienomis jau trečiąjį kartą Kauno mieste ir Kauno rajone vyksiantis renginys miestiečius bei miesto svečius per 10 festivalio dienų kvies pamatyti 10 geriausių Lietuvos ir Europos šiuolaikinio scenos meno projektų, tarp kurių – ir į Avinjono festivalio 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą įtrauktas Claudio Stellato spektaklis „Work“.
„Nuo 2019-ųjų Kaune ir Kauno rajone organizuojamas festivalis „ConTempo“ labai nuosekliai atspindi pamatinę „Kaunas 2022“ vertybę – visuomenės įtraukimą į kultūrą viešosiose erdvėse. Tiesa, labai aukšto lygio, profesionalų kurti spektakliai vyksta ir tradicinėse erdvėse, tad žiūrovai gali rinktis jiems patrauklias vietas ir ten vykstančius šiuolaikinio meno pasirodymus. Festivalis planuoja augti, plėstis – kitais metais, kai Kaunas ir Kauno rajonas bus tituluojamas Europos kultūros sostine, „ConTempo“ renginiai vyks daug ilgiau – visą rugpjūčio mėnesį. Renginiuose netrūks tarptautinio lygio žvaigždžių, trupių, tad labai kviečiu sekti informaciją ir žymėtis kalendoriuose šiuos įtraukiančius ir praturtinančius šiuolaikinius scenos meno pasirodymus“, – teigė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
„ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė sako, kad pandemijai šiek tiek sujaukus festivalio planavimą ir nuoseklumą, šiemet žiūrovų laukia labai ambicinga ir šiuolaikiška programa. „Pirmą kartą „ConTempo“ vyks net dešimt dienų ir jų metu meniniais tiltais sujungs ne tik Kauną, Klaipėdą ir Vilnių, bet ir visą Europą. Šių metų festivalio programoje – puikiai visoje Europoje žinomi vardai: scenos meno virtuozas italas Claudio Stellato, cirko ir šokio pasaulyje pripažinimą pelnęs Alexanderis Vantournhoutas, cirko bei judesio konceptualistai Rhizome ir Jordi Gali, taip pat išskirtinai festivalio programai sukurti darbai. Todėl Lietuvos žiūrovai turės tikrai išskirtinę galimybę pasimėgauti aukščiausios prabos scenos meno darbais, kurių pavyzdžių Lietuvoje kol kas dar neturime“, – atskleidžia ji.
Garsiausi Europos scenos meno kūriniai ir fantastinis lietuvių kūrėjų pasakojimas
Formuojant šių metų programą buvo svarbiausia, kad ji nebūtų atrenkama pagal įsivaizduojamą miesto ar regiono auditorijos skonį. „Manome, kad festivalio programa leidžia susipažinti su labai plačiai išvystytais scenos meno žanrais, naujausiomis Europos ir viso pasaulio tendencijomis, menininkais, kurie šiuo metu stebina, glumina ir kelia klausimus. Siekiame, kad festivalio programa įkvėptų ne tik žiūrovus, bet ir vietos meno bendruomenę bei patį miestą augti, eksperimentuoti, išbandyti naujus kūrybinius kelius. Neturime tikslo patikti visiems, siekiame kurti diskusiją ir dialogą per santykį tarp kūrėjo ir žiūrovo bei tos magiškos energijos apykaitos, vykstančios spektaklių metu, kai nutinka patys didžiausi stebuklai. Mes labai pasitikime žiūrovais ir esame tikri, jog tie, kurie pakliūva į festivalį planuotai arba ne, puikiai susidoros su jiems mestais iššūkiais“, – neabejoja ji.
Vienas tokių spektaklių – italo Claudio Stellato spektaklis „Work“, įtrauktas į Avinjono festivalio 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą. Vinys, šiek tiek medžio, dažų, įrankių ir kasdienių veiksmų, kurie iš pažiūros nėra svarbūs, spektaklyje yra naujai reflektuojami ir transformuojami nepaprastoje statybų aikštelėje. Medžiagoms ir scenografijos elementams nuosekliai keičiantis, pradės ryškėti tikrieji paveikslai, o žiūrovas taps sudėtingo, nelogiško ir absurdiško meno kūrinio kūrimo liudininku.
Kvestionuoti kūno ir objekto santykius kvies naujasis belgų kūrėjo Alexanderio Vantournhouto spektaklis „Screws“. Pasitelkę ledo batus, boulingo kamuolius ir kitus neįprastus daiktus spektaklio šokėjai virs būtybėmis, nepaisančiomis jokių fizikos dėsnių. Kartu su penkiais šokėjais-akrobatais A. Vantournhoutas žiūrovą ves maršrutu, kuriame daugybė mikro pasirodymų – nuo trumpučių solo ir duetų iki kelių šokėjų kompozicijų. Šis įvietintas spektaklis kvies pajudėti iš savo vietos, vaikščioti po spektaklio erdvę ir kiekvienam žiūrovui pačiam pasirinkti kampą, iš kurio galima stebėti visas miniatiūrines kompozicijas.
Mokslininkams tyrinėjant, kaip spalvos, veikdamos informacijos apdorojimo procesus smegenyse, pakeičia žmonių elgseną ir ar gali turėti įtakos mūsų norui padėti kitiems, vokiečių cirko artistas Kolja Huneckas spektaklyje „CM_30“ žiūrovus kvies į pasivaikščiojimą po spalvų pasaulį, kuriame kartu su jais kurs sinestetinę spalvų erdvę, akustiškai užpildytą Rutgerio Zuydervelto sukurtomis kompozicijomis, padedančiomis stipriai patirti visatos laikinumą ir grožį.
Į fantastinį pasakojimą kvies lietuvių režisierius Artūras Areima. Savo spektaklio adaptacijoje–meniniame filme „Už geresnį pasaulį“ kūrėjas vysto mintį, jog žmogus turėtų ieškoti gilaus santykio su gamta, į ją žvelgti ne iš naikinimo, o iš išsaugojimo perspektyvos, suvokti save kaip jos dalį, o ne apibrėžtos teritorijos savininką, pažvelgti į sutirštintą dabartinę socialinę ir psichologinę žmonijos realybę bei susidurti su galimais žmogaus neatsakomybės sukeltais padariniais.
Konceptualieji Rhizome ir Jordi Gali bei Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Stepai, gazo!“
Per metus festivaliui stipriai ūgtelėjus, programą praplėtė ir lietuvių kūrėjų darbai, kuriuos šiemet „ConTempo“ atstovauja išskirtinai jaunosios kartos Lietuvos režisieriai – Artūras Areima, Aleksandras Špilevojus ir teatrai „Kosmos Theater“ bei „Teatronas“.
Aleksandras Špilevojus festivalio gerbėjams pristatys spektaklį „Stepai, gazo!“, kurio metu papasakos iki šiol mažai girdėtą, realiais faktais paremtą, taip pat ir pačių aktorių išmone, fantazija ir smagiomis prielaidomis praskiestą istoriją apie kunigaikščio Stepono Batoro gyvenimą.
Cirko bei judesio konceptualistai Rhizome ir Jordi Gali patiks subtilius, meditatyvius pasirodymus mėgstantiems žiūrovams – Jordi Gali spektaklyje „Orbes“, kaip ir ankstesniuose savo kūriniuose, tyrinėja judesio atsiradimą materijos ir konteksto atžvilgiu, o Rhizome reflektuoja gravitaciją sustingusiame laike.
„ConTempo“ vadovė sako, kad būsimi ir esami festivalio žiūrovai turėtų būti pasiruošę leistis į nuotykius, būti atviri naujoms formoms, nematytiems kūrybiniams sprendimams ir, svarbiausia, kokybiškam bei geram laikui. „Pažadame, kad visi apsilankiusieji gaus geros energijos ir kūrybiškumo dozę. Mes labai laukiame smalsių ir atvirų žmonių, nebūtinai didelių scenos meno gerbėjų. Programa labai plati, dinamiška ir joje kiekvienas tikrai ras savo favoritą. Tie, kurie seka festivalį nuo jo pradžios jau žino, kad tikrai labai verta pamatyti ir apsilankyti bent keliuose jo renginiuose“, – ragina ji.
Festivalis „ConTempo“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“. Visa festivalio programa: www.contempofestival.lt.
Nuotraukos autorius Johann Walter
„Kaunas 2022“ komandai – Ingridos Šimonytės komplimentai
Liepos 19 d. „Kaunas – Europos kultūros sotinės 2022“ biure lankėsi LR Ministrė Pirmininkė. Ingrida Šimonytė iš „Kaunas 2022“ komandos išgirdo apie paskutiniuosius pasirengimo titulo metams darbus bei negailėjo komplimentų dėl būsimos ambicingos programos: renginių gausos ir gylio. Ministrę Pirmininkę džiugino faktas, kad tai nebus vien tik vienkartiniai renginiai miestiečiams bei Kauno ir Kauno rajono svečiams – tai, kas yra planuojama ir bus pristatoma, kurs bendruomenių pokytį ir turės išliekamąją vertę.
„Ministrės pirmininkės dėmesys mums yra labai svarbus. Džiugu dėl komandos darbų įvertinimo: „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais, kurių atidarymo renginys numatomas 2022 m. sausio 22 d., renginių bus daugiau nei metuose yra dienų. Visuomenei pristatysime daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai“, – po susitikimo su Ingrida Šimonyte teigė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Anot „Kaunas 2022“ vadovės, visą pasirengimo titulo metams laikotarpį Vyriausybė bei Kultūros ministerija buvo patikimas ir stabilus partneris, leidžiantis sklandžiai pasiruošti momentui, kai Kaunas taps didžiausia Europos scena. Vyriausybė, kartu su Kauno miesto bei Kauno rajono savivaldybėmis, yra pagrindiniai šio projekto finansuotojai, valstybės indėlis siekia dešimt milijonų eurų.
Kaunas galimybę gauti Europos kultūros sostinės titulą laimėjo 2017 metais.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
Pakaunėje kylančius meno objektus vietos gyventojai ir įkvepia, ir palaiko
Kultūra ir menas – ne tik kažkur toli, miesto centre esančios, elitui priklausančios vertybės, bet ir savoje aplinkoje gimstantys, vietos gyventojų idėjomis praturtinti, jų pačių inicijuoti kūriniai. Būtent apie tai yra „Šiuolaikinės seniūnijos“ – trečius metus Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas. Šia „Kaunas 2022“ programos dalimi metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes ir puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių.
Projekte dalyvauja penkiolika Kauno rajono seniūnijų: Akademija, Babtai, Domeikava, Ežerėlis, Garliavos apylinkės, Kačerginė, Karmėlava, Kulautuva, Lapės, Linksmakalnis, Raudondvaris, Ringaudai, Rokai, Samylai bei Vilkija. Nėra dviejų tokių pat seniūnijų, visos jos išsiskiria ryškiu identitetu, kurį meniniai procesai tik stiprina. Kol vienur vis garsiau skamba muzika ar kuriami scenos menų pasirodymai, kitose gyvenvietėse kyla nauji skulptūriniai objektai ir gaivinamos viešosios erdvės.
Jau šią vasarą ir rudenį keliaujant aplink Kauną galima įvertinti ne vieną tokį kūrinį. Štai liepos 15 d. Raudondvaryje, visai greta istorinio dvaro, spalvingai ir triukšmingai atverta nauja jaunimo laisvalaikio erdvė. „Esu dalyvavęs ne viename savo objekto atidaryme, bet šis tikrai buvo pats įspūdingiausias“, – juokiasi architektas, „Kaunas 2022“ ambasadorius Algimantas Grigas. Simboliška, kad Raudondvaryje augęs menininkas į pagalbą pasikvietė savo keramikos mokytoją, čia pat gyvenantį ir kuriantį Ričardą Gašką. Kartu jie darbavosi su vietos jaunimu, išreiškusiu norą turėti naują susitikimo vietą, kurioje galėtų jaustis laisvai. Pavyko – jau atidarymo vakarą vedėjo vaidmenį puikiai atliko vienas dirbtuvių dalyvių.
„Tiesa, pradinėse diskusijose aktyviau dalyvavo vietos abiturientai, kurie prasidėjus fizinėms dirbtuvėms jau buvo baigę mokyklą – čia juos pakeitė jaunesni moksleiviai, kurie šioje erdvėje dažniausiai ir rinksis“, – pastebi architektas. Jis buvusiame stadione suprojektavo dvi terasas, sujungtas kartimis. „Tai vaikai pasiūlė nudažyti kartis baltai ir raudonai – juk Raudondvaris“, – šypsosi A. Grigas. Ir pastebi, kad atidarymo vakarą naujasis objektas, kuriame patogu piknikauti, žaisti ar tiesiog šnekučiuotis, visai netikėtai tapo ir scena – čia muzikinę programą atliko vietos gyventojas bardas Ignas Lapienis. Beje, nors objektas – atviras, jis gali būti naudojamas ir lankomas visais metų laikais.
Grigas teigia, kad bene svarbiausia „Šiuolaikinių seniūnijų“ idėja ir yra nepertraukiamas darbas su vietos bendruomene – vaizdžiai kalbant, ne tiesiog „žuvies įdavimas“, bet mokymasis meškerioti. Susitikimuose ir diskusijose apie naująją erdvę jaunimui ir architektūrinį objektą dalyvavo visas Raudondvaris – kultūros centro, mokyklos atstovai, taip pat bendruomenių, kurių čia oficialiai veikia keletas, nariai. O dirbtuvių birželio ir liepos sandūroje metu vyko ir jaunimo dienos stovykla, taigi dalyviai dalį laiko skyrė Kauno pažinimui, lankėsi festivalio „Per_kūnija“ renginiuose, o vakarais drauge plušėjo statybose.
Be jaunimo erdvės atidarymo, Raudondvaris vis intensyviau ruošiasi ir kitų metų šventei, kurios metu visuomenei bus pristatytas bendruomenės narių kurtas spektaklis, kurio kūrybinį procesą lydės menininkų Eglės Valadkevičiūtės ir Mariaus Pinigio indėlis.
Tiek naujienų iš Raudondvario – keliaukime toliau palei Nemuną. Ir jei anksčiau plaukiant laivu pro Kulautuvą nebuvo matyti jokio ryškesnio šios istorinės kurortinės gyvenvietės simbolio, šią vasarą būtent toks ir randasi. Iš žiemą Kulautuvos miškuose išlaužytų pušų medienos ryškiai geltoną skulptūrinį objektą čia jau du mėnesius kuria architektas-menininkas Džiugas Karalius.
„Esu dėkingas savo šeimai, kad mane mažą vežiodavo po įvairias vietoves Lietuvoje, įskaitant ir Kauno apylinkes, Kulautuvą“, – prisimena D. Karalius, kuriam apie atvirą konkursą šiame miestelyje sukurti meninį objektą papasakojo žmona. Architektas teigia vertinantis kūrybos atokesnėse vietovėse, ne miesto centre, patirtį – pavyzdžiui, ne taip seniai iš čia pat surinktų šiukšlių jis sukūrė keletą skulptūrinių objektų Kauno tvirtovės VIII forte. O Kulautuvoje jis atrado itin stiprią ir kūrybišką vietos bendruomenę, kurią sudaro ir senieji gyventojai, ir naujakuriai, ir savo kraštą mylintis jaunimas. Anot D. Karaliaus, kulautuviškiai atidžiai stebi jo kūrybinį procesą, kuris vyksta bet kokiomis oro sąlygomis, negaili patarimų, o ir įdėmiai išklauso jo pasakojimų apie tai, koks gali būti menas ir kaip jis gali būti kuriamas.
Skulptūra „Uoste šuolis“, kurios aukštis – 4,5-5 m, ilgis – 7-8 m, plotis – 5 m, taps kelrodžiu ne tik plaukiantiems Nemunu. Mažųjų laivų uoste konstruojamas objektas puikiai matomas ir ateinant iš miestelio – mat pati upė artėjant yra tik nuspėjama, bet neregima, iki jos reikia eiti per užliejamą pievą. Beje, tai nebus tik vizualus, dekoratyvinis objektas – šiaudinius sodus primenančioje struktūroje, kurioje nerasite stataus kampo, bus galima karstytis, piknikauti ar tiesiog atsipūsti. „Tai susitikimo vieta“, – sako architektas ir priduria, kad tokios apimties objektas – itin imlus laikui. Visgi iki rugpjūčio pabaigos „Uoste šuolis“ bus visiškai pabaigtas – o jei į Kulautuvą užsuksite anksčiau, galite stebėti, kaip darbuojasi D. Karalius.
Taip pat šiemet Kulautuvoje baigta kurti ir tekstilininkės, žemės meno kūrėjos Gailos Akelienės idėja – „bendrystės erdvė“. Tai skulptūros-suoliukai iš nukirstų akacijų, kurios taip pat yra svarbi Kulautuvos identiteto dalis. Juk dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“ skaičiuoja jau dvi dešimtis metų!
Kitame Kauno rajono gale, ties riba su miestu – dar vienas „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto dalyvis – Rokai. Čia menininkų šeimoje gimusi ir augusi „Kaunas 2022“ komandos narė Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė tapo ir kūrybinių procesų kuratore. „Džiugu tai, kad jei pernai menines dirbtuves čia vedė atvykę į Rokus kūrėjai, tai šiemet tuo užsiėmė jau vietos gyventojai“, – tokių projektų prasmę vietos bendruomenei vienu sakiniu nusako ji.
Bene ryškiausias Rokų identiteto elementas – molis, mat dar 1603 m. čia įkurta Bernardinų vienuolyno plytinė. Nenuostabu, kad būtent į šią medžiagą ir keramiką apskritai Rokuose koncentruojamasi labiausiai – tiesa, šiemet į kūrybinius procesus įsisuko ir naujas paukštis. Taip, paukštis, vardu Rokas – tai mitinis gyvūnas, nuo kurio vardo, kaip sako viena legendų, kilo gyvenvietės pavadinimas.
Šį mitą bendruomenės nariams žygio metu papasakojo Vanda Mažeikienė, išleidusi jau ne vieną knygą apie Rokų savastį ir istoriją. Taigi nors projektas Rokuose, kurio sezono uždarymo renginys įvyks rugsėjo 10 d., vadinasi „Molio kelias“, sparnų ir polėkio jo rezultatuose taip pat netruks. Mitinio paukščio Roko skulptūrą kartu su bendruomene kuria menininkas Algimantas Šlapikas, tiesa, šios „premjera“ – tik kitąmet. O į jau tradicine tampančią „Molio kelio“ šventę, kurioje kūryba liesis toliau, jau siunčiami kvietimai – juos linoraižinio technikos pagalba sukūrė dirbtuvių dalyviai. Jie, beje, vis jaunėja – tai rodo, kad vietos istorija ir tapatybė jaunąją kartą gali dominti ne mažiau nei naujausios interneto tendencijos.
Jau liepos 24 d. į savo bendruomenės šventę kvies ir Babtai, kuriantys keliaujančią kūrybinę laboratoriją… troleibuse. Nors šios elektra varomos priemonės lynai iki Babtų seniūnijos, susidedančios iš Sitkūnų, Panevėžiuko, Pagynės gyvenviečių, tikrai „netraukia“, troleibusą seniūnija įsigijo atnaujinant miesto viešojo transporto parką. Pernai nauju troleibuso „veidu“ pasirūpino bendruomenė ir menininkas Gabrielius Žvirblis. Šiais metais rūpinamasi troleibuso įrengimu, o šį procesą lydį kūrybinių dirbtuvių ciklas. Šventės metu Babtų bendruomenė kvies atvykti ir pasidžiaugti bendrais pasiektais rezultatais.
Dar viena svarbi data – rugsėjo 4 d. Tądien į svečius kvies, nuo 2019 m. save pristatantis kaip Angelų miestą. Anksčiau buvęs kariniu sovietmečio miesteliu, dabar Linksmakalnis kviečia pažinti besikeičiantį seniūnijos įvaizdį. Angelai pasirinkti ne atsitiktinai – čia yra įkurtas Angelų muziejus, gyvūnų prieglauda. Dabar Linksmakalnyje galima išvysti ir jau minėto menininko A. Šlapiko sukurtą skulptūrą-suolelį, gatvės meno kūrinių, susijusių su angelų tema. Šiais metais į Linksmakalnį atvyksta užsienio menininkė, skulptorė Marit Benthe Norheim, kuri savo kūryba dar labiau sustiprins Linksmakalnio, kaip angelų miestelio, identitetą ir praturtins viešąsias erdves. Menininkės kūryba bus pristatyta Linksmakalnio šventėje rugsėjo 4 d.
Projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
Martyno Plepio nuotr.
The 13th Kaunas Biennial: Once Upon Another Time…gyveno jie jau kitaip
One of the largest international contemporary art festivals in the Baltic region, the 13th Kaunas Biennial will take place from 12 November 2021 to 20 February 2022. The exhibition, titled “Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip” offers reflections on current global situations, including the pandemic, with a curatorial project that explores human resilience and adaptation. Curated by Josée Drouin-Brisebois, the biennial investigates different forms of storytelling and narrative in contemporary art. At times these stories are grounded in myths and fictions associated with the passage of time, transformation and evolution. In other moments they explore experienced personal and communal tales of survival. The exhibition proposes a sharing of stories rooted in diverse worldviews and moments in time, from the past, present and even the future.
The biennial will bring together 23 international artists and groups from Lithuania, Poland, Germany, France, United Kingdom, USA, Canada and Brazil. Ten new artworks are being commissioned for the 13th Kaunas Biennial, an event which will be one of the most significant contemporary art events opening Kaunas European Capital of Culture 2022.
Drouin-Brisebois stated: “Through a series of engaging encounters with contemporary art in unusual places, visitors will embark on an exploratory journey of the architectural and lived history of Kaunas, which will be animated in renewed and surprising ways. Through their artworks that convey compelling and resonant narratives, the artists consider the resilience and adaptation of living beings, as many continue to face adversity, injustice, oppression and climate change. The aim is to encourage audiences to connect through the familiarity of storytelling, to foster empathy and hopefully new understanding”.
The exhibition is organised by Kaunas Biennial. The project is supported by the Lithuanian Council for Culture, Kaunas City Municipality and with the support of the Canada Council for the Arts. The event is presented in collaboration with the Office of the Embassy of Canada to Lithuania and is a part of the project Kaunas European Capital of Culture 2022.
Picture by M. Stasiulionytė
„Įdomiosios atostogos“ atkeliauja į 2022-ųjų kultūros sostinę – Kauną
Liepos 23 d. penktadienį, 13 val. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kartu su savo partneriu LRT televizija pakvies dalyvauti edukacinėje pramoginėje laidoje „Įdomiosios atostogos“. Laidos vedėjai Raminta Naujanytė-Bjelle ir Vidas Bareikis su vietos gyventojais ir svečiais sveikinsis iš nuostabios vietos – Kauno pilies amfiteatro.
„Ypatingo populiarumo sulaukusi edukacinė pramoginė laida vaikams tęsia turą per Lietuvą ir šį kartą dalyvauti renginyje bei stebėti tiesioginę transliaciją pakvies kauniečius bei jų svečius. Žiūrovų laukia įdomūs pasakojimai apie išskirtines Kauno vietas bei kultūrą, šokių studijos „Me gusta” pasirodymas ir ypatinga dovana – vedėjo Vido Bareikio ir „Baltų varnų” premjerinė daina „Miškuose”, – teigė televizijos prodiuseris Laurynas Šeškus.
Kauniečius laidos kūrėjai kvies drauge žaisti populiarųjį „Prototo“, vietos moksleiviai susirungs „Juodųjų ir baltųjų“ žaidime.
Tiesioginę „Įdomiųjų atostogų“ transliaciją Kauno pilies amfiteatre stebėsiantys kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami pasirūpinti apdangalais nuo saulės ar lietaus, vandeniu ir laikytis Vyriausybės nustatytų saugumo reikalavimų.
Primename, kad „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
D. Umbraso LRT nuotr.
G. Balčytis: „Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=wu7tTngMgZo[/embedyt]
Ne pati patogiausia vieta pokalbiui, bet tikrai simboliška – su architektu Gintaru Balčyčiu, šiemet įvertintu Nacionaline kultūros ir meno premija, susitikome… jau beveik šimtamečiame Aleksoto funikulieriuje. Interviu įsibėgėjus, netrukome pamesti skaičių, kiek gi kartų kilome viršun ir leidomės žemyn, bet pašnekesio apie amžinybę ir laikinumą, tendencijas ir tikrąją kokybę, nuolatinį miesto augimą vagono judėjimas palaikė tiesiog puikiai.
Kiek architektas yra solo atlikėjas, o kiek – komandos žaidėjas?
Architektas juk sau nestato, jis tik projektuoja, turi užsakovą. Bet galutinis architektūrinio darbo objektas yra pastatas. Tu gi kuri pastato viziją, o statant įsitraukia užsakovas, bendruomenė, statybininkai – tai begalė įvairių interesų, kurie suderinami arba ne. Tad neabejotinai architektas yra komandos dalis, o kokį vaidmenį užima, priklauso nuo asmenybės, jos savybių. Manau, visi vaidmenys geri – vieni muša įvarčius, kiti treniruoja, bet visi yra svarbūs. O dalyvauti privalai, jeigu nori, kad pastatytas pastatas būtų bent kiek panašus į tai, ką tu sugalvojai.
Ar kurdamas architektas, miesto planuotojas turi siekti amžinumo, ar aktualumo?
Tikriausiai, svarbiausi dalykas architektui yra erdvė ir funkcija. Šiuo požiūriu architektas turėtų kokybės, kurią galima laikyti amžinu dalyku. Kita vertus, meninėse disciplinose visada yra madų, ir tai nebūtinai blogas dalykas. Blogai nebent tai, kad nutinka, jog, kai projektuojama laikantis karščiausių tendencijų, pastačius pastatą jis jau būna morališkai pasenęs. Tarkime, šabloniniai, visiems architektams įkyrėję, fasadiniai sprendimai vis pristatomi kaip nauji atradimai – tokie dalykai link amžinybės neveda. Vėlgi, kadangi architektūra yra funkcinis menas, aš nemanau, kad pastatai laikui bėgant neturėtų kisti – jeigu kinta pastato funkcija, natūralu, kad ir architektūra kinta. Tad galbūt sakyčiau, kad amžina tas kas sugeba keistis... Šiuo požiūriu tie pastatai, kurie suteikia galimybę esant poreikiui juos modifikuoti, nėra blogi. Nors kūrėjas galbūt tikisi, kad jo kūrinys toks, koks pastatytas, yra pats geriausias, ir jo be autoriaus sutikimo ar žinios keisti nepadoru. Bet aš taip nemanau.
Architektas ir miestiečiai, bendruomenė, visuomenė. Kiek skiriate savo laiko išgirsti, kaip miesto ateitį mato kiti, ne tiesioginis užsakovas? Kaip integruojate bendruomenės poreikius į savo vizijas
Bendruomenės nuomonė ir interesų suderinimas yra labai svarbūs ir tampa vis aktualesni. Tikiu, kad architektas visą profesinį gyvenimą apie tai mąsto, galbūt ne visada tiesiogiai. Juk negali negalvoti apie miesto vystymąsi. Vėlgi pastebėsiu, kad patys architektai namų nestato ir miestų nekuria – tai daro užsakovai, tiek privatūs, tiek savivaldybės ar valstybės lygmens. Visgi, prisimenant, kad architektūra yra meninė specialybė, kūrybinis procesas, turbūt sunku nesutikti, kad šimtui žmonių bendrai suprojektuoti pastatą neįmanoma. Reikėtų nepamiršti, kad kūrėjas turi ambicijų, kurias siekia įgyvendinti, ir jo kūriniai neprivalo visiems patikti. Neretai būna, kad plačiajai visuomenei pastatas labai patinka, o štai architektų bendruomenėje jis kritikuojamas. Arba, atvirkščiai, kolegoms labai patinka, o visuomenė nesupranta, nevertina. Ir tai nieko nuostabaus – kiekvienam dalykui suprasti, reikia vienokio ar kitokio pasiruošimo, ir architektūrai suprasti bendrojo išmanymo tikrai nepakanka. Reikia domėtis tendencijomis, kaip ta architektūra vystosi, kaip ir bet kuris menas. Tad manau, kad argumentas „negražu“ ar „nepatinka“ neturi didelio pagrindo. Iš abiejų pusių yra taškų, kuriuos reikia nugludinti. Čia daugiau kalbu apie ambicingesnius projektus, kurie, nepriklausomai nuo dydžio, pasižymi originalesne architektūra. O kas originalu, tas iškelia diskusijas, iššaukia apmąstymus. Menas, jeigu nekviečia diskutuoti, tai tikriausiai nelabai ko ir vertas.
Iš visos kūrinių, iškilusių per jūsų karjerą, paletės, kuris yra pats bendruomeniškiausias?
Tikriausiai naujausias, Vilkaviškio autobusų stotis. Visų pirma, ten įkūnyta ne tik funkcija, kuriai numatytas pastatas, bet ir viešoji erdvė, kurioje bendruomenė jau pradėjo savarankiškai daryti įvairius renginius, vystyti veiklas. Beje, tas projektas dar ne visai pabaigtas, ten dar numatyta aikštė, kurioje norui pastatyti medžio formos betoninį laikrodį. Ir ši dalis turėtų būti įgyvendinta šią vasarą – laikrodžio statybai bendruomenė renka pati pinigus. Ne savivalda, ne investuotojas, bet žmonės rūpinasi – tai įrodo, jog jie pastatą priėmė.
Apie Kauno autobusų stotį taip pat netrūko pozityvių kalbų – visgi ar vilkaviškiečiams pasisekė labiau?
Jos tiesiog kitokios. Kauno autobusų stotis – vienas iš Kauno ženklų, kuris labai greitai pritapo, nebuvo kažkokių didelių nepasitenkinimų. Gal atvirkščiai – toks netikėtas Kauno žingsnis nuskambėjo per visą šalį, o, tarkime, sostinėje sprendimai iki šiol nepriimti. Bet tai yra miesto pastatas, jis savo architektūra ir urbanistiniu užmanymu labai taikliai ir gerai įsiliejo į aplinką ir dabar apie jį galbūt ir nedaug kas kalba, nes jis tapo tiesiog įprastas, o tai reiškia, kad labai gerai susigyveno su aplinka. O Vilkaviškio autobusų stotis dabar daug kur akcentuojama, nes yra nauja, o ir jos koncepcija yra šiek tiek kitokia. Tai pastatas-parkas. Dabar gi daug kalbama apie medžių kirtimą, tad pagalvojau, kad juos reikia kaip tik išsaugoti. Reikia tausoti ką turi. Juk sakoma, kad pastatų pasaulyje yra ženkliai per daug pristatyta, naujų mes galėtume šimtą metų nestatyti išvis, ir vis tiek jų būtų pakankamai.
Prieš šimtą metų turbūt kauniečiai lygiai taip pat stebėjosi naujais pastatais, naujais kūriniais, kuriuos šiandien atrandame iš naujo, žavimės jais, siekiame pasaulio dėmesio. Ko galėtume pasimokyti iš tuometinių architektų, kūrusių modernistinį Kauno veidą?
Lengva pastebėti ar diskutuoti apie tokius reiškinius, kurie įvyko seniai. Taigi tą Kauno vystymąsi, kuris vyko prieš šimtą metų, dabar galima susisteminti. Tai yra gera starto pozicija – atsiremti į tai, ką turime, ir kurti kažką naujo. Įvertinti dabartinius procesus tikriausiai nėra taip paprasta. Visų pirma dėl to, kad Kaunas, tiesą sakant, mažai stato. Mano supratimu, tiek kokybiniu, tiek ir kiekybiniu požiūriu dar toli gražu atsiliekam nuo to Pirmosios respublikos laikotarpio. Dažnai lyginamės su Vilnium, bet, manau, niekad sostinės nepavysim. Tikriausiai to ir nereikia daryti, tiesiog Kauno išskirtinumas galėtų būti ypatingai kokybiško produkto – tiek planavimo, tiek rezultato, – siekimas.
Tad kiek šiuolaikiškas yra dabartinis architektūrinis Kauno veidas, profesionalo akimis?
Negalima sakyti, kad viskas yra gerai, arba viskas yra blogai. Taip paprasčiausiai nebūna. Visgi pastebėsiu, kad didelės iniciatyvos iš savivaldybės planavimo procesams nėra. Pavyzdžiui, atnaujinome Laisvės alėją, viskas puiku, bet ji jau egzistavo. Ar sala eksploatuojama – statomas muziejus. Manau, tai labai gerai. Nežiūrint to, upės kaip buvo atskirtos nuo miesto, taip ir yra atskirtos. Miestas kaip plėtėsi į užmiesčius, taip ir plečiasi toliau, nežiūrint to, kad yra milžiniškos teritorijos miesto centre, kurios taip ir stovi neužstatytos. Dėl to galėtų būti daugiau optimizmo urbanistine prasme, daugiau naujų procesų, kurie inicijuotų miesto plėtrą ateičiai, nes architektūra per vieną dieną nevyksta. Jeigu optimizmas randasi planavimo projektuose, tai tie projektai išsikristalizuoja ir realybėje pasimato po gerų dešimtmečių. Taigi galvočiau, kad Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose. Jeigu mes to sieksime, tai neabejoju, kad ir pasieksime, belieka... siekti, norėti to.
Architektas Gintaras Balčytis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. G. Balčyčiui – pakeliui. O jums?
Nuotraukos autorius Martynas Plepys
13-oji Kauno bienalė: Once Upon Another Time…gyveno jie jau kitaip
Vienas didžiausių šiuolaikinio meno festivalių, Baltijos regione, 13-oji Kauno bienalė, vyks 2021 m. lapkričio 12 d. – 2022 vasario 20 dienomis. Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Bienalė suburs 23 tarptautinius menininkus ir jų grupes iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Brazilijos. 13-ojoje Kauno bienalėje – viename svarbiausių šiuolaikinio meno renginių, atidarysiančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus, bus pristatyti dešimties menininkų nauji, specialiai šiai parodai sukurti kūriniai.
Pasak parodos kuratorės J. Drouin-Brisebois, pasinėrę į susitikimų su šiuolaikiniu menu neįprastose vietose seriją, lankytojai įsitrauks į tiriamąją architektūros ir gyvos Kauno istorijos kelionę, pateikiamą stebinančiais ir gyvybingais būdais. „Savo darbais, išreiškiančiais įtraukias ir rezonuojančias istorijas, menininkai analizuoja gyvų būtybių, kurios vis dar patiria įvairias priešiškumo formas: neteisybę, priespaudą ir klimato pokyčius, atsparumą ir prisitaikymą. Parodos tikslas – per istorijų pasakojimo sukuriamą artumo jausmą, skatinti auditorijas susijungti, puoselėti empatiją ir, tikimės, sukurti naują supratimą“, – sako parodos kuratorė.
Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik pabrėžia, jog šių metų parodos tema yra reikšminga ne tik vietos, bet ir globaliu mastu. „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ – tai nuoroda į pasakojimo, gyvos istorijos svarbą. Retai visą pasaulį vienu metu apima tokia krizė, kurios padariniai – socialiniai visuomenės gyvenimo sferų pertvarkymo rezultatai. Tamsiausiais žmonijos istorijos etapais išlieka gyvos istorijos, iš kurių mes mokomės įveikti gyvenimo mums skirtus iššūkius, surasti išeitį iš sudėtingų situacijų, tikėti šviesios ir taikios ateities vizija. Pristatydami pasakojimus iš įvairių pasaulio šalių – nuo Lietuvos iki Kanados – siekiame atrasti sąlyčio taškus tarp skirtingų (o gal ir ne?) asmeninių ar kolektyvinių patirčių. Man be galo džiugu, kad daugeliui užsienio menininkų Lietuva yra atradimas, o kai kurie mato ją kaip vilties pavyzdį savo gimtosioms (Kosovas, Baltarusija) šalims“, – parodos temą pristato N. Kulik.
13-oje Kauno bienalėje dalyvaujantys menininkai atsižvelgia į šiuo metu aktualias temas: migracijos problemas, aktyvizmo ir komunikacijos svarbą, bendruomenės kūrimą, kelia ekologijos ir tvarumo klausimus. Paroda siekiama kviesti lankytojus į prasmingus susitikimus su šiuolaikiniu menu ir jį kuriančiais profesionalais, iš naujo atrasti netikėtas erdves, apmąstyti žmonijos išgyvenimo istorijas su kuriomis susiduriame šiandien ar patyrėme netolimoje praeityje bei pasinerti į alternatyvios ateities vizijas.
Parodą organizuoja Kauno bienalė. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, renginiui skirta Kanados menų tarybos parama. Renginys pristatomas bendradarbiaujant su Kanados ambasados biuru Lietuvoje, ir yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.
Nuotraukos autorė M. Stasiulionytė