Month: balandžio 2021

Kauno tvirtovės I fortas nušvito naujomis spalvomis

Ringaudų seniūnijoje stūksantis Kauno tvirtovės I fortas nušvito roplio odą primenančiais raštais.  Menininko Lino Kutavičiaus šviesos instaliacija – draugiška meninė instaliacija čia gausiai gyvenantiems šikšnosparniams, kviečia lankytojus iš naujo atrasti ir apžiūrėti šią tvirtovę.
Read more

by Egle_r

„Kauno literatūros savaitėje“ – nuo jaunimo skaitymų iki susitikimų su pasaulinio garso autoriais

Gegužės 20–23 d. Kauno kultūrinių programų tinkle atsiranda naujas kasmetinis įvykis – tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamo renginio programa Kauną pavers miestu, pilnu literatūros: šią iniciatyvą remia VšĮ „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, o prie jos įgyvendinimo jungiasi daug partnerių – bibliotekų, muziejų, kultūrinių ir literatūrinių miesto bendruomenių.
Kaip teigia organizatoriai, festivalyje siekiama reprezentuoti literatūros žanrų įvairovę ir atliepti skirtingus skaitytojų pomėgius. „Mūsų prioritetai – apgalvota renginių programa, lėti skaitymai, nuoširdūs susitikimai, kuriuose visada atsiras vietos autorių ir publikos dialogui. Festivalio komanda tiki, kad intriguojančios istorijos, protingi ir šmaikštūs pašnekesiai niekada neišeina mados“, – teigia meninės programos kuratorius, rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus.
Programoje – žymūs autoriai ir garsūs vardai
„Kauno literatūros savaitės“ renginiuose bus siekiama sinchronizuoti Lietuvos literatūrinį gyvenimą su pasauliniais ritmais ir parodyti, kuo gyvena šiuolaikinė lietuvių ir pasaulio literatūra. Festivalį atidarys populiaraus lietuvių rašytojo Rimanto Kmitos skaitymai iš naujausio romano „Remyga“ ir pokalbis su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuratoriumi Ryčiu Zemkausku apie miestus, istorijas ir mitinius žvėris.
Tarp šių metų svečių – žymus vidurinės kartos baltarusių prozininkas Viktoras Martinovičius, su kurio naujausiu romanu „Revoliucija“ protestų metu masiškai fotografavosi baltarusių jaunimas. Pagal Martinovičiaus  kūrybą yra sukurtas trumpametražis filmas „Laimės ežeras“ (2019), kuris buvo rodomas įvairiuose prestižiniuose kino festivaliuose. Jis bus pristatytas Kaune iš karto po susitikimo su autoriumi.
Festivalyje lankysis vienas garsiausių šiandienos vokiečių autorių Ingo Schulze, praėjusiais metais už nuopelnus kultūrai apdovanotas aukščiausiu Vokietijos ordinu „Didžiuoju kryžiumi“. I. Schulze knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, tarp jų – ir lietuvių, o Kaune jis pristatys naujausią savo romaną „Padorūs žudikai“, pasakojantį apie knygas ir nusikaltimą, gyvenimą socializmo santvarkoje, staigias permainas ir dabartį.
Prancūziškai rašanti Liuksemburgo prozininkė, poetė, dramaturgė Nathalie Ronvaux supažindins Lietuvos skaitytojus su mažai pažįstama daugiakalbe Liuksemburgo literatūra.
Itin didelis dėmesys – Kauno literatams
Žinoma, svarbiausi susitikimai literatūros mylėtojų laukia 2022 metais, kuomet Kaunas taps Europos kultūros sostine, tačiau jau šiemet „Kauno literatūros savaitės“ organizatoriai siekia pristatyti renginių formatus, kurie turėtų išlikti ir ateityje. „Festivalyje bus skiriamas itin didelis dėmesys kauniečių ir iš Kauno kilusių autorių kūrybai, o ypač – jauniesiems Kauno literatams, jų kūrybinio potencialo skatinimui. Programoje numatyti skaitymai, kuriais pradedame vakarų ciklą „Išeiviai ir namiškiai“, skirtą kauniečiams bei Kaune gimusiems ir augusiems autoriams“, – teigia viena iš festivalio iniciatorių ir organizatorių, VDU docentė Rūta Eidukevičienė.
Šiemet viename iš susitikimų dalyvaus dvi puikios poetės, neseniai išleidusios naujas poezijos knygas – Indrė Valantinaitė ir Enrika Striogaitė. Beje, E. Striogaitės knyga „Žmonės“ buvo išrinkta 2020 metų poezijos knyga. Dar kitame renginyje bus galima sutikti JAV gyvenantį šiuolaikinės lietuvių literatūros klasiką, Kaune gimusį 2020 m. nacionalinės kultūros premijos laureatą Saulių Tomą Kondrotą, kuris pristatys trumposios prozos kūrinių rinktinę „Kolekcionierius“, aptars savo santykį su Lietuvos kultūriniu gyvenimu ir atskleis literatūrinius planus. Jaunuosius Kauno literatus suburs speciali skaitymų platforma „Nauji vėjai“, o dar daugiau saviraiškos galimybių suteiks „Laisvas mikrofonas“. Jaunieji literatai taip pat bus kviečiami dalyvauti literatūriniame rašymo konkurse „Prix Laurence“, kurį organizuoja Betembūro literatūros festivalis LiteraTour (Liuksemburgas) ir Vytauto Didžiojo universitetas. Konkurso laureatai 2022 m. vyks į Liuksemburgą ir savo kūrybą pristatys Ešo – Europos kultūros sostinės 2022 renginiuose.
Pristatys naują literatūrinį maršrutą
„Kauno literatūros savaitė“ nori paversti skaitymą ir pokalbius apie knygas bendruomeniniu reiškiniu. Burdami partnerių ratą, siekiame parodyti, kad kiekvienas žodžio kultūros dalyvis – rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, studentas ar dėstytojas, leidykla, biblioteka ar knygynas, bukinistas ar plačioji skaitytojų bendruomenė – atlieka svarbų ir unikalų vaidmenį. Todėl festivalio programoje gausu tokių iniciatyvų, kaip naujo literatūrinio maršruto pristatymas ir kiti žodinėjimai netikėčiausiose miesto erdvėse“, – teigia doc. Rūta Eidukevičienė. Naujasis literatūrinis maršrutas, kurio įgyvendinimu rūpinasi Vytauto Didžiojo universiteto Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantai kartu su Turizmo informacijos centru (Kaunas In), leis aplankyti net 50 Kauno miesto erdvių ir surankioti negirdėtas jose menamas literatūros pasaulio gijas.
Atsižvelgiant į karantino ribojimus, festivalio organizatoriai pasiruošę dalį renginių perkelti į atviras erdves arba organizuoti juos virtualiu būdu.
Festivalio programa nuolat pildosi įdomiais ir vertais dėmesio akcentais. Informaciją apie festivalį rasite paspaudę šią nuorodą į internetinę svetainę bei socialiniame tinkle „Facebook“.

by Sandra

Kaunas will also share the practice of implementing ideas of modern Bauhaus

Mariya Gabriel, European Commissioner for Innovation, Research, Culture, Education and Youth, and Elisa Ferreira, European Commissioner for Cohesion and Reforms, have invited mayors of European Capitals of Culture and European Capitals of Innovation – Rijeka, Cork, Esch-sur-Alzette, Leuven, Barcelona and Kaunas – to a public discussion. Together with experts on regional policy, the mayors shared good practices on how to implement the priorities of the New European Bauhaus through citizen participation and mobilization of the creative and innovation sectors. The New European Bauhaus is a movement based on sustainability, accessibility and aesthetics, which aims to bring the European Green Deal closer to the people. Visvaldas Matijošaitis, the Mayor of Kaunas, also shared the good practices of the European Capital of Culture in creating long-term sustainable socio-cultural change in the city.
The Old Bauhaus phenomenon – the international architecture, art and design movement existed in Germany from 1919 to 1933, but has made a global impact on the development of cities around the world. At the Bauhaus school, artists from various fields – architects, designers, painters, choreographers, scenographers – taught and developed the ideas of a modern European city. Kaunas, as the temporary capital, underwent innovative changes during almost the same period and thanks to the breakthrough of modern architecture. During the 1920’s and 1930’s, the city grew sevenfold: administrative and social functions required educational and cultural institutions, state institutions, and housing. Thus, about 6,000 buildings of modernist architecture emerged in Kaunas, which became the city's architectural landmark. In 2015, Kaunas modernism was awarded the European Heritage Label, and in 2022, the year of the European Capital of Culture, a positive response from the UNESCO World Heritage Committee is expected.
"For our city, the title of European Capital of Culture is an opportunity to create the second phenomenon of the capital, just not temporary, but contemporary – to activate the social and economic life of the city through culture," says Kaunas city Mayor Visvaldas Matijošaitis.
Since the award of the title of European Capital of Culture in 2017, the diverse Capital of Culture program has gained momentum in Kaunas, involving communities and neighbourhoods of the city in creative processes based on cooperation and volunteering, including various environmental management solutions.
"One such program is Modernism for the Future, which aims to strengthen the awareness of city’s residents in the field of heritage. In 2022, the year of the Capital of Culture, several hundred art events will be related to the modernist architecture,” says Virginija Vitkienė, head of Kaunas – European Capital of Culture 2022.
Kaunas also undertakes other ambitious projects based on the idea of the New European Bauhaus: thanks to the heritage management program it promotes revitalization of modernist and other heritage buildings, innovatively develops economic zones such as Aleksotas territory – with the help of professionals in culture, art, design and architecture, and city’s residents, former military industrial zone is transformed into a valley of high technology and innovation. After the European Union has set an ambitious direction and goals for the Green Deal, in 2020 Kaunas presented a sustainable mobility plan, one aspect of which is the zero-emission zone of the Old Town, for which it received acknowledgements of the European Commission.
 
Photo by A. Aleksandravičius

by Sandra

Serge Ecker: “The real challenge is to see how to get digital information back into the real world”

“I am always a bit scared to call myself an artist because this is not for me to judge, but OK, there is no real other fitting description,” says Serge Ecker, a Luxembourger who’s about to leave a creative footprint in Kaunas, Lithuania. Among Serge’s previous works are fascinating ideas, including an aluminium intervention at the Luxembourg Police headquarters; a site-specific installation involving wood and projections for the Luxembourg Pavilion at the Venice Architecture Biennale; an infrared-heated sculpture; a concrete paper plane; a sailing installation–raft in Bulgaria and many more. Both with his personal projects and for group exhibitions, the artist has travelled to Austria, Greece, the US – Lithuania, too. And there’s more about Serge’s relationship with the latter.
Both Esch-sur-Alzette, where our interviewee was born, and Kaunas, the second city in Lithuania, will become Europen Capitals of Culture in 2022. Serge and Lithuanian sculptor Algimantas Šlapikas have been remotely working on a future project in Karmėlava, Kaunas district, for some time now. A few weeks ago, they won an idea competition with their proposal called “Flying Cepelinai”, which aims to embrace the importance of cepelinas, traditional Lithuanian food made from meat and potatoes resembling a flying object – the zeppelin. Time to hear more about the gastronomical installation and Serge’s artistic journey before it.
How did your artistic path start? What was the art climate in Luxembourg like back then, and has it changed a lot since?
I started working on art-related projects by coincidence and mainly out of curiosity about what I could do with my skills and tools back in 2010 when I did primarily architectural visualizations and had my own small company. The art climate in Luxembourg changed positively during the last years. My generation of artists realized that they need to work together and support each other to create a critical mass and be relevant in society. For the moment, we also have a well functioning Ministry of Culture, which (not only) but especially now does what it can to make the current Covid-19 situation somehow bearable and less threatening from an existential point of view.
How do you choose the best media for your ideas? Do you tend to search for new tools for expression, or do you trust those you know well?
As I said before, many things happen by coincidence or curiosity when I ask myself if something could work. Since I work a lot with digital tools – 3D software, digital photography, planning, sketching, 3D scanning – I love to see what happens if these “tools” screw up, and produce glitches or what happens, for example, if I transform or reduce the number of polygons ... Experiments like these, or reconstructions of reality, “scanning” a place, an object, by translating it into the digital world are interesting. Still, the real challenge and where I enjoy my work is to see how to get this information back into the real world, be it by 3D printing or through collaboration with other artists and craftsmen and their processes. In general, the process is the most interesting in each work that I am working on.
You and your work do not stay in Lux but travel quite a bit; do you see it as a way to promote your work or to gather inspiration for new projects?
Travelling is important to me and for developing new ideas, thinking about processes, seeing different realities than the one I come from, to see that there are so many places, countries, landscapes, people, methods, stories, ways, foods... It is fascinating, and this shows how little one actually knows and that contradictions are subjective. Exhibiting my work abroad or working in different places is a way to get to places, but I am not a “salesperson”, so I am not really good at “promoting” art. I prefer to work on projects and use possibilities to go places.
How did you find the residency in Nida in 2016? What made you apply for it?
Nida is a place to which I went a few times with friends from LT, but in 2016 during the work on the Luxembourg Pavilion for the architecture biennale in Venice, I felt that I needed to get out and away from the real world for a moment, so I sent my application for the Nida Art Colony and somehow I got accepted... Nida is a very special place; the stay there helped me calm down after the crazy Venice period and focus on new research and experimenting with new tools. Also, meeting people from the Vilnius Academy of Arts made it possible to give 3D scanning workshops in 2016 and 2017.
How did you get involved with the Capitals of Culture? 
I am a friend and fan of Lithuania for quite a while now due to the friends and people from there that I have met here in Lux and LT during my visits. When I saw that Kaunas would be an ECOC and, by coincidence, Esch, where I was born and went to school, with the Minett region around it, would be as well, I kind of felt obliged to contribute and engage myself in this process. For Esch 2022, I started some and applied for the projects I am involved in, but for Kaunas 2022, I was very surprised to get picked and asked if I would like to develop a sculpture/installation for Karmėlava in collaboration with Algimantas Šlapikas by the organizers, which I am quite grateful for.
Can you tell us more about the projects for Esch 2022?
“Anthroposcape” is a project for the commune of Kayl about an open pit mining which changed the landscape of the town I grew up in. We do it in collaboration with the last remaining iron foundry. “DKollage” is a process with our artist collective DKollektiv, where we are making a participatory renovation of an industrial hall in Dudelange which will become a common creative space, workshop and photolab. We’ll achieve that with the support of the commune of Dudelange the Oeuvre Nationale de Secours G.-D. Charlotte. Also there’s “Konkasser”, a project to construct a stone grinder in the commune of Sanem with two other members of the DKollektiv, Misch Feinen and Eric Marx. Besides, I was part of a jury to select photos for an exhibition of the Lithuanian society here in Luxembourg.
So, cepelinai. What do you think about this culinary object? When did you realize it can be more than just food?
I was introduced to cepelinai on my first trip to LT and love them ever since… Especially the fried ones. When working on the project and talking with Algimantas, we thought about shapes. Of course, the cepelinas has quite an iconic shape, also in relation to its flying counterpart.
What was the base for the idea in Karmėlava? How much was/is the local community involved?
The idea's base was the briefing which defined a particular framework in relation to Karmėlava, including the airport, war, and local folklore like the Cepelinai. Algimantas and I thought we should also add a little humour to spice up the recipe. I could not come to Kaunas, so, unfortunately, we couldn't meet or interact with the local community due to the Covid situation; otherwise, we could have imagined a cepelinai contest to find the most suitable and most iconic cepelinas to 3D scan. Maybe once the work is in place, we can inaugurate it with a cepelinai festival.
Cepelinas is often seen as a somewhat cheesy stereotype of Karmėlava. How will your installation influence that?
Honestly, playing with stereotypes can be quite funny sometimes, but I can't predict reactions or influences. My only hope is that people chuckle when they see the final work and make up their own ideas and meanings and be proud of their cepelinai.
How do you get along with Algimantas Šlapikas? Do you work remotely these days, or how does it go?
Algimantas is an interesting character and artist with a good sense of humour which I find very important to get along with a person. He is a much more experienced artist than me with a long career and his "tools, he knows how to work shapes and volumes, materials with his hands, and I admire this approach since I am working with plans and 3D models. It is always interesting to mix these worlds, which seem and are opposite, but this I see as a benefit and a true collaboration, where both artists use their tools for the project. Unfortunately, this all has to happen online through writing and sending sketches and photographs since I wasn't able to come to LT yet due to the situation. As soon as I can, I will use the opportunity to come and meet Algimantas in person.

by Sandra

Pedagogams talkinantis kūrybingumo mokytojų duetas: mokytojai gali turėti ir turi daug iniciatyvos

Visai neseniai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pakvietė Kauno miesto ir Kauno rajono mokytojus priimti iššūkį – dalyvauti „Kūrybingumo ambasadorių“ kurse ir taip pamankštinti bei pastiprinti savo kūrybingumo raumenis. Šis kvietimas buvo atviras visų sričių pedagogams, o mokymai jau prasidėjo. Kūrybingumo keliais ir takeliais dalyvius veda „Kūrybingumo mokyklos“ įkūrėjai komunikacijos specialistas Tomas Ramanauskas ir Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius Kristupas Sabolius. Apie tai, kuo naujos žinios svarbios ir „po pamokų“, pasakoja dėstytojų duetas.
„Kūrybingumo mokyklos“ kontekste esate dirbę su įvairiomis grupėmis, įvairiai motyvuotomis. Ar turite patirties konkrečiai su pedagogais?
Kristupas Sabolius: Jei kalbame apie švietimo ir edukacijos momentus kūrybingume, galime pažvelgti į tai iš dviejų pusių. Pirmiausia, kokios yra švietimo problemos ugdant kūrybingumą? Tai plati tema, matome čia daug skaudulių. Kita vertus, gali klausti – ar kūrybingumo galima mokytis. Čia atradome radikalią jungtį – mokydamasis kūrybingumo tu iš tiesų mokaisi kitaip mokytis, taip gali spręsti švietimo problemas. Ši įžvalga nuvedė mus į edukacijos sferą.
Pradėjome nuo darbo su moksleiviais, bet šiuo metu turime jau keletą programų, skirtų konkrečiai mokytojams, tai mūsų stiprioji pusė. Vilniuje antrus metus sėkmingai dirbame su dviejų lygių ambasadorių programa. Su atskiromis grupėmis dirbame ir kituose miestuose. Su suomiais ir estais vykdome fenomenais grįsto mokymo programą pedagogams. Kaunui skirta programa jau patikrinta metodiškai, norime gerąją praktiką perkelti čia. Iki šiol šiame mieste nesame dirbę. Smagu, kad „Kaunas 2022“ parodė iniciatyvą, radome sąlyčio taškų.
Paprastai nekyla didelių klausimų apie kūrybingumą humanitariniuose moksluose. O kuo tai naudinga, pavyzdžiui, fizinio lavinimo, matematikos pamokose, kurios stereotipiškai atrodo itin griežtai struktūruotos?
Tomas Ramanauskas: Tiesa, tikslieji mokslai – tai nuolatinis mokymasis testams. Natūralus klausimas, kylantis tiek pedagogams, tiek mokiniams – kam kūrybingumas, jei prizas yra teisingas atsakymas? Visgi, kaip Kristupas minėjo, kūrybingumą matome kaip įrankį geriau mokytis, geriau įsiminti, giliau suprasti. Kai esi susidomėjęs, geriau įsimeni informaciją. Tuomet ne taip svarbu, kokia tai disciplina. O kad tikslieji mokslai persisunkę kūrybingumu – faktas. Jie nėra tiesiog formulių rinkiniai. Juk už formulių slepiasi didieji išradėjai, kurie būtent dėka savo neordinaraus, inovatyvaus mąstymo sukūrė naujus etalonus, formules, lygtis, atradimus.
Ar nėra pavojaus, kad galbūt vyresnio amžiaus, savo sritį gerai išmanantys pedagogai į mokymus žiūrės skeptiškai? Ar stereotipas, kad jaunesnis žmogus yra atviresnis?
K.S.: Galbūt šiuo klausimu mums tiesiog pasisekė – mūsų metodikos mokytis norinčių kol kas yra tiek daug, kad vargiai susiduriame su skeptikais. Vos spėjame patenkinti pozityviai nusiteikusių poreikius. Mokytojai, su kuriais susiduriame, labai šviesūs, atviri ir smalsūs, nepaisant to, kad jų padėtis nėra lengva. Manau, humanitariniame spektre ši profesija viena sudėtingiausių. Pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų dėstytojams nedaug tenka susidurti su studentų angažuotumu – jei ir reikia, jie šio klausimo gali nespręsti. Pedagogai, dirbantys su vaikais, turi būti labai rimti motyvatoriai. Jie kovoja su abejingumu, socialine neteisybe, disproporcijomis. Čia kūrybingumas ateina kaip daugybės faktorių – kritinio mąstymo, motyvacijos, požiūrio į problemas – sudedamoji dalis. To ir mokome – neskleidžiame žinių kietąja prasme. Mokome, kaip atgaivinti žinias, nekeičiant turinio paversti jas dinamiškomis.
Skepsio esame išgirdę mažai, ir dažniausiai dėl to, kad žmonės per mažai žino apie tai, kas iš tiesų yra kūrybingumas. Jie mano, kad tai dailės būrelio analogas, kažkas nerimto. Kai supranta viso to praktinę vertę, pamato, kad tai yra požiūrio kampas, problemų diagnozavimo ir sprendimo būdas, nuomonė keičiasi.
Projekte remiamasi ambasadorystės principu. Kas labiausiai motyvuos programos dalyvius dalintis naujomis žiniomis su kitais? Ar tai, kad ir pačių darbas bus lengvesnis, jei kolegos „kalbės ta pačia kalba“?
K.S.: Norime kuo plačiau paskleisti idėjas, todėl ir sukūrėme ambasadorių programą. Vilniuje jau veikia programos antrasis lygis. Siekiame, kad ambasadoriai patys taptų lektoriais, pristato teorinę medžiagą kolegomis, taip pat siekiame, kad jie taptų specialistais, galėtų vesti mokymus, perkelti metodikas į kitus kontekstus nepriklausomai nuo mūsų.
T.R.: Žinoma, sėkmės formulėmis dalintis ne visi nori. Bet logika čia paprasta – pasidalindamas tuo, ką pats sužinojai „Kūrybingumo mokykloje“, savo žinių poveikį padaugini keliasdešimt kartų. Tai draugiškos dalybos, padedančios gerinti atmosferą ne tik tavo kabinete. Teko pastebėti, kad mokytojai, kurie jungiasi prie ambasadorių programos, jau turi sparnus ir yra aukščiau vidurkio. Klausimas, ar jie moko mus, ar mes juos. Sulaukiame puikių idėjų, kaip dar galima taikyti mūsų siūlomas technikas.
K.S.: Dirbame su viešuoju sektoriumi – keliuose miestuose bendradarbiaujame su savivaldybėmis, taip įsipareigodami neelitizuoti žinių. Priešingai – viena iš mokymų užduočių ir yra dalintis tuo, ką išgirdai, su bent penkiais kolegomis, megzti kontaktus. Dalinamės prezentacijomis, kitais įrankiais, kuriuos dalyviai laisvi pildyti ir jais naudotis.
Galbūt po jūsų pamokų mokytojai taps drąsęsni kelti didžiuosius klausimus švietimo sistemoje, kurios tobulinimui ribų nėra? Ar neturite tokio tikslo?
K.S.: Ugdymo planuose, kuriuos priimame kaip duotybę, yra tikrai nemažai laisvės. Egzistuoja atspirties ir finišo taškai. Tačiau perėjimai nuo A iki Z gali būti kiekvieno pasirinkimas. Mokytojai gali turėti ir turi daug iniciatyvos. Tai, kaip reikia mokytis sisteminiu lygmeniu, yra svarbu. Mes gi ieškome gerųjų praktikų ir siūlome metodus, kurie atveria kitokią prieigą prie ugdymo turinį. Ne, mes tiesiog keliame klausimą, kaip mokytis ir išmokti geriau. Ne tik gauti žinių, bet ir kitų kompetencijų, apskritai praplėsti asmenybės spektrą. Su visomis mokyklinės programos dalimis galima dirbti įvairiai. Metodai, kuriuos siūlome, išmėginami praktiškai, nebėgant nuo ugdymo planų. Praktikų testavimas kuria prielaidą kalbėti apie alternatyvas, taip sistema ir keičiama iš vidaus – galima sakyti, molekuliniu lygmeniu. Galbūt laikui einant tai virs didesniais pokyčiais, bet mes manome, kad tai ilgesnio proceso dalis.
Kuo pamokos dalyviams padeda „po darbo“?
T.R.: Bet ko mokydamasis dedi žinias tiek į karjeros taupyklę, tiek į asmeninę. Ypač mūsų srityje – negali juk būti beprotiškai kūrybingas savo profesijoje ir siaubingai nekūrybingas likusiame gyvenime. Tikiu, tai susiję. Juk viena pagrindinių kūrybingumo sąlygų yra smalsumas, noras plėsti matymo lauką. Taigi mokymasis šiuo atveju reiškia visapusišką tobulėjimą. Edukacijoje sudėtinga pasakyti, kur baigiasi profesija ir prasideda laikas po darbo. Perfrazuojant poetą Aidą Marčėną, į vidų augantis žmogus visuomet turės, ką duoti kitiems. Emocinis krūvis šioje srityje itin didelis. Mokytojas – itin atsakinga ir sudėtinga specialybė. Palyginčiau net su chirurgais, kurių rankose yra gyvybės. Mokytojų rankose yra gyvenimai.
Prisiminkite savo laiką mokykloje. Ar išskirtumėt bent po vieną pedagogą, kuriam esate dėkingi už tai, kokie esate dabar?
T.R: O, ne (juokiasi)!
K.S.: Prisimenu įspūdingą matematikos mokytoją. Jis, tiesą pasakius, turėjo įtakos tam, kad stočiau mokytis klasikinės filologijos. Pitagoro teoremą, Euklido geometriją jis pristatydavo kaip stebuklus, įvykusius Graikijoje. Pitagorizmo žavesys tas, kad pasaulio prigimtis susiejama su skaičiais. Tai apsvaigina – graikai buvo pamišę dėl tokių dalykų. Taip pat diskutuodavome pamokose apie paraleles tarp režisieriaus Pier Paolo Pasolini ir matematikos... Taigi, vienas kūrybingiausių mano mokytojų buvo matematikas, išmokęs visų pirma požiūrio į savo discipliną, pristatęs, kiek joje esama turto. Turtas šiuo atveju yra sąsajos, kurios paverčia žinias lengvai suvaldomu dalyku. O tada teoremos pasirodo kaip jau šalutinis suvokimo produktas, leidžiantis, pvz., suprasti, kaip nuostabiai mąstė graikai.
T.R.: Mokiausi Šeškinės vidurinėje, kaip galite įsivaizduoti, sostinės paraštėse. Ten gyvenau, man labai patiko – ne tiek dėl mokyklos, kiek dėl draugų. Mokyklos iš esmės nekenčiau. Tai buvo prastas etapas mano gyvenime. Mokiausi vidutiniškai, patyriau daug streso, sunkiai sekdavosi susikaupti – ne tas man rūpėjo. Ir staiga vieną dieną į mūsų klasę įėjo naujas anglų kalbos mokytojas amerikonas – įsivaizduokite, ką tai reiškė laikais, kuriais dar nebuvo interneto ir beveik nesimatė užsienietiškų automobilių. Tik vėliau sužinojau, kad jis buvo misionierius, atvykęs skleisti tikėjimo. Visgi, tai jo pamokose neatsiskleidė. Buvome „apakę“ nuo jo gyvybingumo, noro susikalbėti visomis prasmėmis, galinčio ir leidžiančio juokauti. Laukdavome jo pamokų, nes jų metu nejausdavome mokymosi kupros, kaip įprastai. Palyginčiau tai su jausmu pirmąkart pradėjus naudotis internetu. Ar su vakarietiška kramtoma guma.
 
Straipsnis iš naujienų portalo Delfi.
Nuotr. V. Paškelytės

by Sandra

Kompozitorius Martynas Timinskas interpretuoja Kauno Brazilką. Garsų šulinyje – gyvūnai, žmonės, automobiliai

Kaip galima išgirsti mikrorajoną, jei jis būtų tik garsas? Jei Kauno Laisvės alėjoje girdėtųsi aukštakulniai ar praeivių telefonų skambėjimas, tai Žaliakalnio rajone esančioje Brazilkoje greičiau išgirsi paukščius ir lauko darbų garsus. Čia menines interpretacijas pradėjęs muzikantas Martynas Timinskas per garsus ieško šios vietos išskirtinumo.
Vis daugiau akių pritraukianti miesto modernistinė architektūra, vadinama Kauno pasididžiavimu, plečia savo gerbėjų ratą tiek užsienyje, tiek Lietuvoje ir tampa naujos kartos kūrėjų įkvėpimu. Ar dar liko kas nepastebėta? „Taip, nes mūsų tarpukario paveldas gausus dar daugeliu neiššifruotų galimybių, o jo pasakojimas turi giminingą tiltą su kitų – nuo rytinės, centrinės iki vakarų – Europos miestų istorijomis“ – teigia „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atstovai.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vykdo projektą, iš dalies finansuojamą „Creative Europe „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). Tai – modernizmo architektūros meninės interpretacijos. Jau prasidėjo lokalios, o kiek vėliau vyks ir tarptautinės menininkų rezidencijos Kaune, Lvove, Kortrijke ir Brno, Tel Avive, o projektas truks dar metus. Menininkai kartu su vietos tyrėjais ir paveldo bendruomene sukurs 14 meninių projektų modernistiniuose pastatuose.
Šie 14 unikalių projektų stiprins Europos modernizmo paveldo pasakojimą bei sieks atspindėti dabartinę jo reikšmę globaliai visuomenei. Galutinis projekto rezultatas bus pristatytas parodoje Kaune, Europos kultūros sostinės 2022 atidarymo savaitgalį. Jo metu taip pat bus galima susipažinti su parodoje dalyvausiančių meninių projektų bei visą kūrybinį procesą iliustruojančiu ir reprezentuojančiu leidiniu.
Koks yra miesto garsas?
Kaune, Žaliakalnio šiaurinėje pusėje (vadinamoje Brazilkoje), menines interpretacijas jau pradėjo muzikantas Martynas Timinskas. Muzikantas, kompozitorius, garso inžinierius M.Timinskas per garsus ieško šios vietos išskirtinumo.
M.Timinsko atliekamo garsinio tyrimo / projekto „Šiaurinio šlaito istorijos“ tikslas yra autorinis garso meno ir elektroninės muzikos kūrinys, atspindintis šiaurinio Žaliakalnio šlaito, vadinamo Brazilka, tapatybę ir jos socialinių santykių bei garsinio lauko dinamiką. Naratyvas konstruojamas remiantis rajono gyventojų pasakojimais, kūrinyje naudojami lauko tyrimų metu įrašyti garsai, taip pat pasitelkiami muzikos instrumentai, įrašyti tyrinėjamoje aplinkoje. Kalbantis su gyventojais dėmesys skiriamas bendruomenės ritualams, darbams, pramogoms, dainoms ir vaikų žaidimams, taip pat gyvūnų garsams. Miesto, gamtos garsai, gyventojų prisiminimų, kuriamų tradicijų interpretacijos bus sujungiamos į vientisą muzikinį kūrinį. Jį numatoma iliustruoti archyvine medžiaga, fotografijomis, vaizdo įrašais.
„Man ši tema pasirodė įdomi ir artima. Vienas pirmųjų Kauno prisiminimų, kai atvažiavome su tėvais, o mane čia atkraustė kaip studentą, ir yra Brazilkos pakraštys bei Argentinka, pro kur įvažiavom ir kur ilgą laiką studijuodamas gyvenau. Pirmasis Kauno įspūdis ir buvo tas šlaitas. Todėl kai pasiūlė dalyvauti šiame projekte, man suskambėjo. Net nežinau, kur link mane tai nuves“, – sakė M.Timinskas.
– Martynai, kaip mikrorajoną atspindėti garsu? Kas yra jo garsas?
– Pats sau dar į šį klausimą atsakinėju, renku medžiagą, klausau. Pagrindinis garsas, žinoma, kurio niekaip neišvengsi, yra aplink esantys automobiliai. Labai gaila, kad negalima nusikelti į tuos laikus, kai tokio eismo nebuvo. Antra vertus, jie lygiai taip pat yra rajono dvasia – žmonės nuolatos gyvena šiame garso fone. Automobiliai ant to kalno girdisi iš visur – iš Varnių, Jonavos gatvių. O kiti garsai – gyvūnai, kurių daug: šunys, katės, paukščiai. Labai džiaugiuosi, kad įrašinėti pradėjau žiemą, nes labai norėjau žiemos garsų. Pavyzdžiui, sniegas, ledas, taip pat paukščiai. Žiemą jie renkasi ten, kur juos lesina gyventojai. Dabar jau jų nerandu toje vietoje – jie išskrido maitintis kitur.
– Jūsų projektą galima įvardyti kaip garsinį tyrimą?
– Garsinis ir vaizdinis tyrimas, iš dalies – istorinis. Visoks. Kartu dirba fotografas Justinas Stonkus, instaliacijos dailininkas Cretu Alexandru Constantinas. Justinas fotografuoja architektūrą, buitį ir būtį, aš iš šių nuotraukų darau vizualizacijas būsimai parodai, kurioje pristatysim bent vieną, o gal ir kelias projekcijas. Viskas priklausys, nuo parodos erdvės ir architektų. Cretu Alexandru rengia šviesų ir dekoracijų instaliaciją Brazilkos prieigose – Antano Samuolio-Samulevičiaus skvere.
– Jei palygintume garsus čia ir, pavyzdžiui, Laisvės alėjoje, jie, žinoma, skirtųsi? Pavyzdžiui, miesto centre galbūt išgirstume daugiau aukštakulnių garsų?
– Taip. O čia nuosavų namų kvartalas, čia paprastai žmonės dirba lauko darbus. Kiekvienam laikui savi darbai – vieną kartą sniegą kasa, kitą kartą medžius geni, kažką kala, šluoja. Garsas yra žmogaus buvimas aplinkoje, suaugusiųjų darbai ar pašnekesiai, vaikai, žaidžiantys žaidimų aikštelėje. Kurdamas stengiuosi rasti tai, kas būtų prasminga, kad garso tyrimas netaptų tik žmonių istorijų, kurias aš surenku interviu forma ar tiesiog besikalbėdamas, perpasakojimu. Kaip tai papasakoti, kad tai nebūtų tik skaitomas tekstas?
– Kokios patirtys bendraujant su vietos gyventojais? Jie noriai kalbasi?
– Taip, nuo pat pradžios. Jie yra bendraujantys, jiems įdomu, kai vaikštai po jų rajoną su kažkokiu pūkuotu mikrofonu. Vieni paklausia: „gal jūs čia, vyrai, matuojate, nes kanalizacijos projekto laukiame, gal kada padarys“. Pasikalbam ir apie kanalizaciją. Vyresni gyventojai papasakoja ir apie šlaitus, apie Varnių gatvės šlaitą, kur buvo parodinis namukų griovimas. Tada susirinko „Komjaunimo tiesa“, pasifilmavo visi, nugriovė du namukus ir tuo griovimas baigėsi.
Išgirstame daug istorijų, daug ką tikriname. Vienas pašnekovas minėjo Juozą Gruodį, kurio namas įsikūręs kaimynystėje – kitoje Varnių gatvės pusėje. Aš pats dirbu su klasikine muzika, domiuosi ir lietuvių kompozitoriais. Tad ieškom čia ir J.Gruodžio darbų, mat pašnekovai minėjo apie jo sukurtą Brazilkai dedikuotą dainą. Bet kol dar tokių faktų neatradom – ieškom. Viskas yra procese, o pokalbiai su vietiniais žmonėmis atveria ir daug minčių, ir naujų galimybių.
– Jums pačiam šis projektas leido labiau pažinti – pamatyti naujomis akim ir išgirsti naujomis ausim – Brazilką?
– Visiškai. Pati Brazilka, jos slapti takeliai iki šiol tikrai buvo nepažinti. Taip pat visada buvau kūrėjas studijoje, niekada nebuvau daręs lauko įrašų. Tad tie atradimai yra kalbant ir apie patį įrašinėjimą, ir medžiagos atranką. Išmokau įdomių dalykų. Dabar reikia pagalvoti apie vizualizacijas, kaip viską pateksime.
Kas ir kodėl yra Brazilka?

• Yra mitas, kad į Brazilką kraustėsi iš Brazilijos grįžę asmenys, tačiau, istorikės Austros Meidutės-Drigotienės teigimu, jis nelabai pagrįstas.
• Rajonas tokį pavadinimą gavo dėl savo išvaizdos: čia stovėjo namai ant šlaitų, pastatyti iš bet kokių medžiagų (kartono, šiferio, metalo lakštų). Panašiai kaip Brazilijos favelos. Gyvenimo būdas taip pat priminė Brazilijos favelas.
• „Žmonės buvo vieningi, vienas kitą palaikė, buvo gana draugiški. Bendraudavo vieni su kitais, turėdavo susitikimo vietas, kur moterys kartu gamindavo vakarienę, vyrai kortom žaisdavo, vaikai visuomet šalimais lakstydavo. Tad ir išvaizda, ir gyvenimo būdas lėmė tą pavadinimą“, – interviu yra sakiusi istorikė.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.
Nuotr. Justino Stonkaus

by Sandra