Mokyklą ir darželį įkūrę kauniečiai: pirmokus ir antrokus pradėjome mokyti universitete, nes dar neturėjome patalpų

Nes ne kiekvienas suaugęs gali dirbti mokykloje ir vėl pasijusti vaiku. Nes aš pats – šiek tiek vaikas. Nes visą laiką šypsausi. Nes noriu išmokyti vaikus pažinti ne tik pasaulį, bet ir aplinką, kurioje jie yra. Tai – Kauno darželio ir mokyklos „Herojus“ mokytojų pasvarstymai atsakant į klausimus, kodėl jie yra mokytojai. Ir kokie. Kaune esantis „Herojus“ ne tik ypatinga vieta – išskirtinė ir pačios mokyklos istorija.

„Aš niekada nesvajojau, kad būsiu mokyklos direktorius“, – šypteli Andrius Pelegrimas.

„O man mokyti visą laiką patiko ir gerai sekėsi“, – sako Dovilė Pelegrimė.

Jie abu yra šeima ir „Herojaus“ įkūrėjai. Pokalbis su Dovile ir Andriumi – apie Lietuvoje atrastas amerikas, vaikus, požiūrį į mokymo procesą ir kūrybiškumą.

„Įdomūs kauniečiai“ – 15min straipsnių ciklas, skirtas supažindinti su žmonėmis, kurie savo gyvenimo būdu, pomėgiais ir požiūriu yra savo miesto ambasadoriai. 2022 metais Kaunas kartu su Kauno rajonu taps Europos kultūros sostine. Kurkime ją kartu. Kultūra – ne tik koncertų salės, muziejai ar dailės parodos. Kultūra – tai žmonės.

– Be istorijos, kaip atsirado „Herojus“, kalbėti būtų sunku. Taigi, kaip?

Andrius: Natūraliai. Žinot, kai būni dešimtoje klasėje, galvoji ir planuoji kuo būsi užaugęs: teisininku, verslininku, gaisrininku ar valstybės prezidentu.

Mano sąraše nebuvo plano, kad tapsiu mokyklos direktoriumi. Įstojau į VDU mokytis istorijos, ten pat baigiau istorijos magistrą. Dovilė – literatūros magistrą.

Būdamas antrame kurse, išvažiavau į Ameriką ir taip susiklostė, kad 12 metų dirbau vadovu didelėje korporacijoje, kurioje kuriamos ir leidžiamos knygos bei aplikacijos, skirtos lavinti vaikų skaitymo įgūdžius, emocinį intelektą ir tuo pačiu mokant tėvus tam tikrų ugdymo principų.

Tai buvo tiek kūrybinis, tiek su žmogiškųjų išteklių valdymu susijęs darbas. Emocinis intelektas ir bendradarbiavimas – iš ten ateina visa mūsų patirtis.

Dovilė: Kai paaugo mūsų vaikai, kartais vykdavau kartu į Ameriką ar Kanadą. Per šias keliones pažinome daug įdomių mokyklų. Būdama Lietuvoje, dirbau korepetitore.

Andrius: Dovilės pomėgis yra mokymas, tad nuo to viskas ir prasidėjo. Kai mūsų vaikai ūgtelėjo, atidarėme studiją, kurioje vyko popamokinė veikla. 2015-ais metáis pradėjo vaikų daugėti. Galvojome apie jų mokymą, bet niekada neplanavome, kad tai bus didelė mokykla.

Viskas buvo žingsnis po žingsnio, bendruomenė pasitikėjo mumis ir taip viskas pradėjo augti. Šiuo metu pas mus mokosi 180 vaikų ir dirba 50 profesionalių mokytojų.

– O kas toliau, gal universitetu tapsit?

Dovilė: Universitetu, sakot?

Andrius: Mes ir pradėjom labai juokingai. Mes pradėjome prieš beveik penkerius metus universitete.

Dovilė: Šios patalpos, kuriose šiuo metu esame, buvo įrenginėjamos. Artėjo rugsėjo 1-oji ir reikėjo patalpų, kuriose vyktų pamokos. Viskas taip susidėliojo, kad mus laikinai priėmė universitetas į savo auditorijas.

– Kur jūs esate įsikūrę dabar?

Dovilė: Šiuo metu „Herojaus“ pradinė ir pagrindinė mokykla yra Kauno „Doke“, o darželis – atskirame pastate Aleksote.

– Jūsų manymu, kur yra skirtis tarp valstybinės ir nevalstybinės ugdymo įstaigos?

Andrius: Valstybinės mokyklos steigėjas būna savivaldybė, tuo tarpu nevalstybinės gali būti fizinis ar juridinis asmuo. Taip pat reiktų skirti, ar tai tradicinio ar netradicinio ugdymo mokykla. „Herojus“ yra tradicinio ugdymo mokykla, kuri vadovaujasi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bendrosiomis programomis, tačiau pasirenka įvairias programos įgyvendinimo formas, o ugdymo turinį išplėčia.

Labiausiai akcentuočiau pačios mokyklos kultūros išskirtinumą. Tiek valstybinės, tiek nevalstybinės gali būti labai geros mokyklos. Ir atvirkščiai. Čia didžiausią vaidmenį atlieka mokyklos vadovas ir mokytojai – kokią kultūrą jie kuria ir puoselėja.

– Kaip jūs atsirinkote mokytojus?

Andrius: Tai procesas, trunkantis apie tris savaites. Yra keturi etapai, per kuriuos žingsniuoja mokytojai, norintis būti „Herojaus“ komandos dalimi. Mano tikslas – kad mokytojai suprastų, kaip veikia „Herojus“. Jie susipažįsta su mokyklos kultūra, mokymo įrankiais, esminiais principais ir, svarbiausia, su kitais komandos nariais.

Čia dirbti nėra lengva. Taip, klasės mažesnės, tačiau tokį variantą pasirinkome, nes norėjome, jog mokytojo laikas administracijai sumažėtų, o visa energija būtų skirta kontaktui su vaikais, mokomojo turinio kūrimui ir asmeniniam tobulėjimui.

Aš tikiu, kad mokykla yra stipri tiek, kiek stiprūs joje esantys mokytojai. O stiprumą aš suvokiu ne kaip tobulumą. Noriu, kad žmogus stengtųsi, reflektuotų savo paties gebėjimus. Noriu, kad mokytojas šiandien būtų nors šiek tiek geresnis, negu buvo vakar. Motyvuotas ir nuolat tobulėjantis mokytojas vaikams yra pats geriausias pavyzdys.

– O kaip jums atrodo, jei tėvai pasirenka privačią mokyklą – jų lūkesčiai ir reikalavimai didesni?

Dovilė: Matyt, kad taip. Būna pokalbiai ir su tėvais, kurių metu pamatome, ar mūsų lūkesčiai sutampa su jų. Tėvams čia patinka tiek dėl bendros mokyklos kultūros, stiprios ir kūrybiškos mokytojų bendruomenės, tiek dėl mokinių kiekio klasėse. Turime savo sistemą, programas, viziją ir stiprias vertybes.

Andrius: Taip, yra procesas. Mes vaikų neatsirinkinėjame, nes tai būtų neetiška ir nelogiška, bet tėvai turi suprasti, kokia ši įstaiga. Kuomet ugdome vaiką – reikalingas ir tėvų indėlis. Jei pamatinėmis vertybėmis mūsų nuomonės nesutampa, tuomet mums nepakeliui.

– Kas yra pamatinės vertybės?

Andrius: Tėvams papasakoju, parodau įvairius mokymo įrankius, mūsų „Dienos planą“, „Dalyko žurnalą“, kokia yra vizija, kokį vaiką mes matome ateityje. Ir paprastai jie jaučia: ta kultūra jiems patinka ar ne. Jau per pirmąjį pokalbį šeima, pabuvusi bendroje „Herojaus“ erdvėje ir pamačiusi kaip vaikai mokosi, tai pajaučia.

Kitame etape duodu namų darbų: daugiau sužinoti apie pačią organizaciją ir principus, susitarimus, lūkesčius.

Kitas žingsnis – komunikacija, kaip su mokytoju reikia bendrauti, kokius klausimus galima užduoti, ko negalima daryti.

Vienas iš esminių punktų – jei yra žeminamas mokytojo vardas, nepagarbiai kalbama, kelionė su „Herojumi“ baigiasi. Bet kol kas to dar nėra tekę daryti.

– Andriau, jūs esate griežtas mokyklos direktorius?

Andrius: Gal reikėtų sakyti, kad reiklus. Matot, mes turime tokį principą – kieta meilė. Aš padėsiu žmogui, kuo galėsiu. Kalbu apie savo mokytojus. Jei aš keliu lūkesčius, kad jie kuria turinį, kuria mokymo priemonę – mes sutariame tą terminą.

Ir tada aš jiems padėsiu. Jei lūkesčiai aukšti, tai turi būti pagalba žmogui, kad juos galėtų įgyvendinti. Mes tai darome kartu. Tačiau terminas niekur nedings, įsipareigojimas irgi ir tikslas nebus mažinamas. Lygiai taip pat su vaikais.

Dovilė: Andrius laikosi taisyklių, griežtų susitarimų, bet tuo pačiu ir dūksta ant kalno su vaikais, maudo juos sniege, kartu žaidžia. Visuomet yra balansas. Vaikai gauna daug linksmų dalykų, mes juokaujame kartu, praleidžiame daug laiko, žaidžiame stalo žaidimus, einame į lauką. Jei niekas kitas tuo metu negali – su vaikais į lauką eina Andrius.

Andrius: Mūsų mokytojai yra reiklūs vaikų pastangoms ir veiksmams, tačiau pagarba asmeniui visuomet išlieka. Svarbiausia yra sutarimas ir atsakomybė. Manau, kad mokytojas ar vadovas turi gauti leidimą, teisę kritikuoti ir girti mokinį. Jeigu leidimas yra, tada tai tampa konstuktyvia kritika, o ne bausme ir asmenybės žeminimu. Taip mes galime mokytis, vesti žmogų, padėti jam atskleisti visa potencialą.

Beje, vaikai į mus kreipiasi taip, kaip mes kreipiamės vieni į kitus. Mokytoja Dovile, direktoriau Andriau. Priešmokyklinukas Kajus mane vadina erektoriau Andriau. Jis dar susipykęs su D raide.

– Keičiasi tėvų ir vaikų požiūris į patį udymo procesą?

Andrius: Kartais yra sakoma: vaikai dabar kitokie. Su jais sunku surasti kontaktą, jie negerbia mokytojų. Aš nelabai tikiu tuo ir manu, kad suaugę nededa pastangų juos suprasti ir kurti santykius. „Herojuje“ mes laikomės principo duok, kad gautum. Paradokyt vaikams, kas esate, kuo jūs gyvenate, kokie jūsų pomėgiai, kokios jūsų stiprybės. Tada vaikai dalinsis savais dalykais. Taip rasis tikroji pagarba asmeniui. Vaikai tiesiog jumis žavėsis, o jūs – jais.

Pavyzdžiui, valgymo zona pas mus yra bendra. Galima matyti mokytoją, sėdintį su vaikais ir kartu užkandžiaujantį. Kalbantį apie šios dienos mokymosi tikslus ar tiesiog diskutuojantį bendromis temomis.

Atsimenu, mano mokykloje mokytojai buvo vienoje pusėje, o mokiniai kitoje. Mokytojus praleisdavo užsisakyti maisto be eilės. Tai isivaizduokit, jei aš esu paauglys ir matau tokį procesą? Kas darosi mano maištaujančioje galvoje?

Mes, mokytojai, patys turime žengti pirmąjį žingsnį, parodyti pavyzdį. Tada mus gerbs dėl to, ką darome ir nereikės reiklauti pagarbos dėl to, kas esame.

– Ugdymo procese svarbu kūrybiškumas?

Andrius: Labai. Bet žmonės kartais nežino, kas yra kūrybiškumas, jie tai maišo su meniškumu ir stiliumi. Aš, pavyzdžiui, drabužiams mažiau dėmesio skiriu, o Dovilė visą laiką gerai atrodo. Ji turi savo braižą, dar gražiai piešia. Tai visi ir sako, kad Dovilė kūrybiška, o aš bele kaip.

Dar tikima, kad kūrybiškumas yra įgimta. Tu arba esi toks, arba ne. Ir neva to ugdyti negalima, tai nelavinimas dalykas. Tai netiesa. Mes visi esame kūrybiški vien todėl, kad esame žmonės. Atkreipkite dėmesį į darželinukus. Jie gali viską: piešti, šokti, dainuoti, kurti ir visuomet yra pilni originalių idėjų. Tikrieji darželio mokytojai būna tokie patys, jie gali viską. Tad pirma yra mūsų pačių požiūris ir tikėjimas. Aš galiu būti ar aš esu kūrybiškas.

Kūrybiškumas yra visose srityse. Tiek menuose, tiek matematikoje, tiek maisto gaminime, versle ar sporte. Vien tik lakios vaizduotės ir originalių idėjų nepakanka, visa tai reikia paversti realybe, o tai yra darbas, pastangos, nuolatiniai bandymai ir nesekmės.

Mes pamirštame, kad didžiausi pasaulio kūrėjai yra savo srities meistrai, ekspertai, į savo darbą investavę dienas, mėnesius ir metus. Savo originalias idėjas įgyvendino kasdienių darbu.

Vincentas van Gogas sukūrė kelis tūkstančius meno darbų, Pikaso dar daugiau. Geriausi pasaulio atletai, verslininkai, vadovai skiria 4–5 valandom daugiau laiko meistrystės ugdymui per dieną, nei vidutinis darbuotojas tiesiog atlikdamas esmines darbo funkcijas savo darbe.

Tad kūrybiškumas yra ir kai tu atlieki dalykus geriau, nei kitas, esi produktyvus, nuolatos tobulėjantis žmogus. Vaizduotė, originalios idėjos tampa realybe tik tada, kada mes imamės veiksmo.

– Andriau, minėjote, kad kūrybiškumą maišo su meniškumu. Bet taip pat ir kultūrą maišo su menu.

Andrius: Kultūra yra visuomenė, ji yra mūsų sukurti produktai, pridėtinė vertė. Viskas, ką mes sukuriame ir viskas, kas lieka po mūsų. Juk gyvename vieną kartą. Arba atsimename po vieną gyvenimą. Jei jau taip yra, tai reikia sušokti taip, kad visi matytų, girdėtų, žinotų. Atiduoti visą save.

Dėl to „Herojuje“ mes ir stengiamės. Mūsų mokytojai dalyvauja LRT pamokėlėse, mes patys kuriame mokymo įrankius, priemones ir tai darome maksimaliai gerai. Kiekvieną dizaino elementą stengiamės išdirbti geriausiai, kaip galime.

Dovilė: Jei parduodame senas knygas, tai padarome socialinį projektą, padarome jas rožines.

Andrius: Ir detektyvas su vaikais rašytas yra, ir spektakliai kurti, ir galerijos atidarytos. Mes darome produktą. Kodėl? Nes galime padaryti ir tai gali būti pelninga tiek materialine, tiek dvasine prasme. Antras labai svarbus momentas – vaikai tą mato bei supranta – jų indėlis neša visuomenei vertę.

Rožinės knygos projektas mums atvėrė akis. Jau daug metų bendradarbiaujame su R.Kaukėno labdaros grupe. Mums „Herojaus“ tėveliai ir kiti žmonės aukoja senas knygas, kurias mūsų mokiniai ir mokytojai apvelka rožiniu viršeliu, padaro gražų dizainą ir jas parduoda iš naujo. Visas lėšas skiriame onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

Dovilė: Jau ketverius metus iš eilės su šiomis knygomis važiuojame į Knygų mugę. Ta pinkknygė jau tapo mūsų prekės ženklu. Vaikai žino, kad pinkinti reiškia paversti knygą rožine, paversti ją gražia, parduoti ir pinigus skirti onklogine liga sergantiems vaikams.

Andrius: Šis projektas vaikams suteikia jausmą, kad jie prisideda prie pokyčio visuomenėje, už mokyklos ir savo šeimos ribų.

– Kokį matote „Herojų“ po, pavyzdžiui, penkerių metų?

Andrius: Man labai patinka kūrybinė pusė, tad labai akcentuojamės į mokymų priemonių kūrimą, video turinio kūrimą, animaciją. Tai ir tęsime.

„Herojus“ yra trys dalykai: mokykla, darželis ir mūsų pačių kuriami produktai, kuriuos vadiname „Herojaus daiktais“ (literatūra vaikams, knygos, mokymosi priemonės, ugdymo programa, animacija ir video turinys, „Herojaus“ drabužių linija).

Šiuo metu statome naują mokyklą – daugiafunkcinį pastatą. Ketiname į ją įsikelti 2022-aisiais, Kauno – Europos kultūros sostinės metais. Tai bus didelis pastatas miesto centre, o mūsų tikslas – auganti mokykla. Mokykla, kurioje žmogus ruošiamas gyvenimui. Norime, kad ši mokykla taip pat būtų atvira miestui ir kultūrai.

– Didelis užmojis.

Andrius: Taip, bet sakyčiau, kad natūraliai atsiradęs. „Herojus“ auga ten, kur auga jo mokytojai ir vaikai.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. Eriko Ovčarenko


Kiekvieną dieną su Kaunu susipažįstanti K. Lingienė: visi žino, kad yra Ožeškienės gatvė. O kas yra Ožeškienė?

Miesto – iki pat jo apatinio rūbo – pažinti neįmanoma. Jis nesileidžia nurengiamas. Bet ieškoti jo sluoksnių verta. Kaunietė Kotryna Lingienė tą ir daro. Ieško Kauno, skirtingų jo spalvų, didelio ir mažo miesto jausmo, tylos arba triukšmo, esančių tarp buvimo ir užmaršties. Ieško visur: centre, klaidžiodama miegamuosiuose rajonuose, architektūroje, gatvės mene, žiūrėdama į įvairias iškabas, skaitydama gatvių pavadinimus. Ne tik ieško – dalijasi atradimais. „Bet kuo daugiau žinai, tuo labiau atrodo, kad nieko nežinai“, – sako Kotryna.

Kotryna yra žurnalistė, puikiai pažįstama Kauno, o ir ne tik jo, kultūros lauko žmonėms. Kartu su vyru ir bendraminčiais ji kuria žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“, yra LRT radijo bendradarbė, pasakojanti apie Kauną ir jo žmones.

K. Lingienė – ir viena iš miesto kultūros trenerių. Nuo vasario vidurio toliau tęsis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ savanorystės programa, kviesianti jungtis savanorius. Pažinti miestą ir pasakoti apie jį – to mokomi „Kaunas 2022“ savanoriai, vadinami kultūristais.

Kauno kultūristų programa startavo pernai, kai savanoriai buvo kviečiami jungtis prie „Kaunas 2022“ komandos. Jiems buvo rengiami mokymai, kurie vadinami Kauno kultūros treniruote. Būtent ją ir vedė Kotryna.

Artėjant 2022-iesiems, kultūros sostinėms metams, savanorių gretos augs, o 2022 metais, jei baigsis pandemija, mieste lankysis daug užsienio svečių – ne tik turistų, tačiau ir kultūros ekspertų, menininkų.

– Kotryna, kaip pati tapai miesto kultūros trenere?

– Parengiau vieną iš leidinių savanoriams – „Kultūristo atlasas“. Jis yra apie tai, kaip galima pasakoti apie Kauną atvykusiems ir 2022 metais atvyksiantiems svečiams. Pagal tą leidinį parengiau mokymus savanoriams. Pirmieji mokymai vyko liepos mėnesį, kiti – žiemą, jau nuotoliniu būdu.

– Tad kaip pasakoti apie Kauną?

– Aš pasirinkau du atskaitos taškus – oro uostą ir geležinkelio stotį, nes tai miesto vartai, kur ir atvyks svečiai. Žinoma, gali ir automobiliu, tačiau šios dvi vietos buvo mano kūrybinis pasirinkimas.

Tad nuo geležinkelio stoties aš keliauju per Vytauto prospektą, Kauno centrą, tada – per Senamiestį.

Centrinėje miesto dalyje kalbame apie programą „Modernizmas ateičiai“ ir modernizmo architektūrą, taip pat naudojamės „Atminties biuro“ programos, atidengiančios Kauno istorijos sluoksnius, atradimais.

Aplankome mikrorajonus, kur bendruomenės jau dirba kartu su menininkais ir taip ieško savo tapatybės, stiprybės, sprendžia, kaip save pristatyti pasauliui. Apėję visą Kauną, toliau keliaujame į Kauno rajoną. Ten koncentruojamės į „Šiuolaikinių seniūnijų“ programą – kas gyvenvietėse jau vyksta arba vyks artimiausiu metu, taip pat prisimename miestų, miestelių istoriją. Taip pat domimės, kas yra įdomaus, istorinio, ką jau galima pamatyti, ką žmonės veikė ir veikia.

– Kur tu pati išmokai Kauno?

– Vienas pirmų dalykų, ką sakau mokymų metu dalyviams, ir visą laiką sau primenu: kuo daugiau žinai – tuo daugiau nežinai. Geriausias gidas tas, kuris nebijo pasakyti, kad jis kažko nežino. Bet jis nutuokia, kur ieškoti atsakymo. Kartais geriau pasakyti, kad nesi tikras, nei bandyti išvesti teoriją iš kažkur girdėtų istorijų, kurios nebūtinai yra teisingos.

Aš pati jau šešti metai vėl gyvenu Kaune, sugrįžau iš Vilniaus, kuriame gyvenau 14 metų. Tad sugrįžusi pradėjau Kauno mokytis iš naujo. Su vyru ir bendraminčiais leidžiame žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“, tad kiekvieną mėnesį vis ko nors naujo apie Kauną pasimokome. Ar apie skulptūrą, ar apie muziką, apie literatūrą, kūno kultūrą, maisto kultūrą, gatvės meną.

Taip pat esu Lietuvos radijo bendradarbė – kiekvieną savaitę irgi pasakoju ką nors apie Kauną. Žinios vis akumuliuojasi, o ratas žmonių, kurie gali man papasakoti ką nors įdomaus, plečiasi.

– Tavo nuomone, kiek svečio įspūdis apie miestą priklauso nuo to, kaip jis bus sutiktas?

– Manau, kad labai stipriai priklauso. Jei tai žmogus, kuris atvyksta ne darbo reikalais, o laisvalaikiu, vadinasi, jam Kaunas kuo nors jau yra įdomus. Svarbu suprasti, kuo. Gal tai architektūra besidomintis žmogus, o gal jam svarbus gatvės menas, o gal žmogus čia atvyko tiesiog gerai praleisti laiką? Galbūt jis ieško savo giminių šaknų? Šis keliavimo būdas – ar priežastis – vis populiarėja. Žmonės atvažiuoja tyrinėti, kelia klausimus. Na, ir gamtos atžvilgiu Kaunas gali būti puiki stotelė.

Svarbu yra pirmas kontaktas, pirmas pasikalbėjimas. Tad iki tol nereikia užsibrėžti tikslių ribų.

– Kas tau pačiai buvo atradimas Kaune?

– Aš esu iš tų žmonių, kuriems įdomu viskas. Ir man patinka nustebti. Patinka vis ką nors naujo sužinoti.

Su viena kolege, kuri dirba paveldo srityje, neseniai kalbėjome apie dabartinę J.Jablonskio gimnaziją. Abi joje mokėmės (aš trumpiau), ir tuo metu visai nekreipėme dėmesio į mokyklos pastatą, o dabar juk tai pripažintas modernistinis šedevras. Daug tokių objektų, vietų Kaune, kuriuos atrandi tik po kurio laiko. Gal net per atstumą.

Man patinka tiesiog vaikščioti gatvėmis, nebūtinai centre, bet ir gyvenamuosiuose rajonuose. Esu žodžio žmogus, tad man visada labai įdomios iškabos – kaip žmonės savo fantaziją šioje srityje išreiškia. Paslaugų užvadinimai – kokių tik nėra. Žodžiu, labai patinka iškabų menas.

Paskutiniu metu susidomėjau gatvių pavadinimais – dabar tai mano aistra. Kalbinau specialistus, esu apsikrovusi knygomis, straipsniais, taip pat bandau atkasti dalykų, kodėl gatvės pavadintos vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, visi žino E. Ožeškienės gatvę Kaune. O kas ji pati? Tai va, praėjusią savaitę nusipirkau seną Elzės Ožeškienės knygą.

Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą E.Ožeškienė Vilniuje turėjo savo knygyną, pati buvo rašytoja. Itin glaudaus ryšio su Kaunu daug neturėjo, nors labai mėgo Nemuną, leisdavo laiką Druskininkuose. Yra parašiusi romaną, kuris taip ir vadinasi „Prie Nemuno“. Lietuvių kalba knyga pasirodė 1958 metais. Ją ir įsigijau.

Galima manyti, kad dėl to Nemuno jos vardo gatvės pavadinimas Kaune išliko per visas okupacijas. Niekas jos nepervadino. Nes mums juk Nemunas yra irgi labai svarbus. Bet tai ne išvada, tik pamąstymas.

– Yra dvi kategorijos keliautojų. Vieni lanko vadinamas turistines vietas, kiti – tas, kurios neturistinės. Tu taip pat siūlai susipažinti ir su Kauno mikrorajonais. Kuo jie įdomūs?

– Centras visuomet yra dailus, sutvarkytas, jis yra tai, ką miestas nori, kad tu matytum. Gali labai puikiai, patogiai praleisti laiką vien tik Senamiestyje, vien tik Rotušės aikštėje.

Bet autentiška gyvybė verda gyvenamuosiuose rajonuose. Juose taip pat gausu kultūros – nebūtinai aukštosios – objektų. Sienų piešiniai, skulptūros, naujos bažnyčios, parkai. Galų gale, turgūs.

– Kalbant apie savanorius, kaip manai, kad skatina jungtis prie kultūros savanorystės?

– Savanoris ieško, kaip įdomiai praleisti savo laisvą laiką, ir kad tai būtų naudinga ne tik jam. Kultūros savanoriai ir patys save turtina, ir su kitais geru dalijasi. Nors įprasta galvoti, kad savanoriauja jaunimas, kurie mokosi mokyklose ar pirmuose universitetų kursuose, nes tai turi įtakos stojamiesiems balams ir t. t. Bet man smagu ir įdomu buvo pamatyti, kad tarp Kauno kultūros savanorių yra įvairaus amžiaus žmonių. Ir jų akys dega lygiai taip pat.

Jie domisi Kaunu, siekia jį atrasti iš naujo. Tarp savanorių yra žmonių, kurie neseniai atvykę į Kauną, tačiau yra ir tokių, kurie nemažai metų čia gyvena, yra senbuviai. Ir jiems vis dar įdomu. Tai yra svarbiausia, tai, man rodos, ir vienija juos. Jie domisi savo miestu, nebijo nežinoti, taip pat nori apie Kauną papasakoti kitiems.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. Martyno Plepio