„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ skelbia antrojo partnerysčių kvietimo vertinimo rezultatus
Į rudens pradžioje paskelbtą „Kaunas 2022“ kvietimą partnerystei, kuriant Europos kultūros sotinės programą 2022-aisiais, atsiliepė 47 kultūros organizacijos, pateikusios 52 baigtinius įvairių meno krypčių projektus, galinčius įsilieti į pagrindinę programą ir ją sustiprinti.
Read more
Kauno modernizmo architektūros paraiška pateikta UNESCO: ekspertai vertins ne tik tai, kas išliko, tačiau ir norą išsaugoti
Po kelerius metus trukusio intensyvaus ekspertų darbo UNESCO Pasaulio paveldo centrui Paryžiuje pateikta nominacinė paraiška „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“ Ji teikiama vertinti tarptautiniams ekspertams ir UNESCO Pasaulio paveldo komitetui, siekiant Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Pirmieji darbai rengiant dokumentus, reikalingus Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pradėti dar 2016 metais. Tokią paraišką gali teikti tik valstybė, ją pasirašo šalies kultūros ministras.
„Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiandien savo rankose laikome šią solidžią paraišką, kurią jau galime vadinti mūsų visos šalies laimėjimu.
Kelerius metus trukęs procesas leido iš naujo pažvelgti į unikalią Kauno modernizmo architektūrą, išryškinti ją kaip ypač reikšmingą vertybę, paskatinti didesnį visuomenės susidomėjimą ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Šis rezultatas nebūtų buvęs įmanomas be Kauno miesto savivaldybės lyderystės, be nuoseklaus dialogo su vietos bendruomene ir kultūros organizacijomis. Tikiu, kad šios pastangos bus vainikuotos palankiu sprendimu ir Kauno modernizmo architektūra taps UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo dalimi“, – teigė kultūros ministras Simonas Kairys.
Paraišką rengusios ekspertų grupės vadovė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė sako, kad jos vertinimas gali užtrukti ir iki 2023 metų, nes pandemija riboja galimybę keliauti: „Priklausys, kaip sparčiai galės keliauti tarptautiniai ekspertai, kurie vertins paraišką. Jie privalo atvykti į vietą, susitikti su specialistais, bendruomenėmis, valdžios institucijomis. Tai nėra tik vietos vertinimas, bet ir bendravimas su žmonėmis“.
Urbanistikos paveldo vietovė sudaryta iš dviejų dalių
Nominacinė byla „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–39“ yra išsamus 500 puslapių leidinys.
„Pats procesas, žinoma, buvo labai ilgas ir dėl to naudingas, nes kiekviena šalis UNESCO konvencijos narė, teikianti paraišką Pasaulio paveldo sąrašui, turi pakankamai laiko įsivertinti, ką ji turi ir ką ji teikia.
Tai atsakingas sprendimas, nes pateikus paraišką šalis turi būti įsipareigojusi išskirtinę visuotinę vertę, kurią užrašo – kuo objektas ir vietovė vertinga – išsaugoti“, – sakė M.Drėmaitė.
Pasak M.Drėmaitės, 2016 metais prasidėjęs paraiškos rengimas, 2017 metų parengta paraiška į preliminarųjį sąrašą, o vėliau pilnoji paraiška buvo svarbus laikas patiems tyrėjams, rengėjams, miesto valdžios atstovams, paveldosaugininkams: „Galima net sakyti, kad tai buvo laikas užaugti, subręsti, suprasti, kas tai per daiktas, koks procesas, kokia tai nominacija, objektas. Nes keitėsi ir ribos, ir sampratos, ar čia yra tik pastatų sąrašas. Dabar pateiktas vadinamasis urbanistinis kraštovaizdis. Urbanistikos paveldo vietovė sudaryta iš dviejų dalių - Naujamiesčio ir Žaliakalnio. Procesas ilgas, bet labai naudingas – įsivertinimui pačiam – kas gi yra tas Kauno modernizmas.“
Vertybės teritoriją sudaro Naujamiestis (trys teminės zonos: centrinė (administracinė), gyvenamoji ir pramoninė) ir Žaliakalnis (penkios teminės zonos: miestas-sodas (Minties ratas), Kauko rajonas, Perkūno rajonas, Ąžuolyno parkas su sporto infrastruktūra ir Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (dabartinis Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetas).
Teikiama nominacija apima 1919–1939 metų statybas
M. Drėmaitė akcentavo, kad kalbama ne apie atskirus objektus ar pastatus, tačiau apie visumą, o visuma ir yra stiprioji Kauno modernizmo pusė.
Teikiama nominacija apima 1919–1939 metų laikotarpio statybas, kai Kaunas buvo laikinoji sostinė.
„Ir tas laikinosios sostinės statusas buvo staigus, netikėtas, nes niekas neplanavo, kad Kaunas bus sostinė. Kai 1919 metų sausį vyriausybė turėjo staiga persikelti į Kauną, visi galvojo, kad apsistos trumpam, o tai užtruko 20 metų. Per tą laiką reikėjo spręsti ir pastatyti naujai nacionalinei valstybei tinkamą europietišką miestą. Tokia yra pagrindinė paraiškos idėja – kad tai europietiškas modernistinis miestas, kuris patyrė nepaprastai greitą ir gausią modernistinio sluoksnio transformaciją.
O po Pirmojo pasaulinio karo, kai žlugo didžiosios imperijos, Europoje atsirado daug naujų valstybių, kurios turėjo susikurti naujas sostines ir jos visos pasirinko modernizmą kaip savo architektūrinę kalbą. Tai leido atsikratyti imperinių patirčių, susikuriant modernų įvaizdį nebeatrodyti imperiniais provincijos miestais“, – kalbėjo istorikė.
Ar miestas turi šansų?
Ar Kaunas turi šansų? Tokio klausimo bene dažniausiai sulaukia paraiškos rengėjai. Pasak M. Drėmaitės, atsakymas į šį klausimą priklauso ir nuo Kauno gyventojų noro išsaugoti miesto modernistinį sluoksnį.
„Kiek jie nori tai išsaugoti, pabrėžti, išryškinti? Kai tarpukariu daug miestų modernizavosi, Kaune šis sluoksnis išliko autentiškas ir jis, ko gero, geriausiai Kaune ir yra išlikęs. Tokioje kompaktiškoje teritorijoje didelė koncentracija modernistinių pastatų.
Kiek miesto gyventojai, valdžia, paveldo specialistai, investuotojai, verslas – norės šį sluoksnį išsaugoti, išryškinti, puoselėti – tiek to šanso ir bus. Atvykę UNESCO ekspertai žiūrės ir išlikimo laipsnį, ir norą išsaugoti. Net, sakyčiau, įsipareigojimą išsaugoti“, – kalbėjo M.Drėmaitė.
Istorikės nuomone, paraiškos rengimas ir kelias, kuris per šį laiką buvo nueitas viešinimo, supratimo, istorijos pažinimo, praeities urbanistinio sluoksnio prasme jau pats savaime yra labai naudingas.
„Atlikti tyrimai, darbai, kurie yra sudėti į 500 puslapių bylą gali būti labai gera miesto inventorizacija, atlikta 2020 metais“, – sakė M. Drėmaitė.
Ne tik privilegija, bet ir didelė atsakomybė
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė sako, kad sėkmės atveju Kaunui gavus UNESCO pripažinimą, tai būtų puiki galimybė sustiprinti miesto ir šalies žinomumą bei tapti įkvepiančiu XXI a. paveldosaugos pavyzdžiu.
„Viena vertus, tarpukaris paliko išskirtinį pėdsaką mieste, kuris suteikia Kaunui unikalų charakterį ir dvasią, bet kita vertus, mes esame ne vienintelis miestas pasaulyje, kuris gali save tituluoti modernistiniu.
Tai reiškia, kad sėkmės atveju Kaunas įgytų galimybę reprezentuoti modernistinį miestą kaip savitą kultūrinį, socialinį ir, žinoma, architektūrinį XX amžiaus reiškinį tarptautiniu mastu. Tai yra ne tik didelė privilegija, bet ir atsakomybė.
Puoselėdami modernistinį miestą kaip iš praeities paveldėtą pastatų, gatvių, gamtos elementų ir, galiausiai, funkcijų visumą bendruomenė turės atrasti receptą kaip išlaikyti fizinį autentiškumą, tačiau tuo pat metu būti XXI amžiaus miestu.
Palikimas turės būti suvokiamas ne tik kaip istorinė vertybė, tačiau ir kai inspiracija kokybiškos, tvarios ir socialiai jautrios miesto ateities kūrimui. „Kaunas 2022“ labai palaiko siekį gauti nominaciją, linkime sėkmės ir neabejojame, kad tai prisidės prie bendrų „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ tikslų“, – kalbėjo V.Migonytė-Petrulienė.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Eriko Ovčarenko
Lėtosios mados dizainerė V. Strasevičiūtė: „Drabužių pirkimas yra kaip plintantis virusas. Man būtų įdomu pažvelgti į jūsų spintą“
Ar atnaujinate savo spintos turinį kaskart, kai parduotuvės skelbia išpardavimus ar paskelbia naujojo sezono pradžią? Jei taip, kiek jūsų spintoje yra nereikalingų ir nedėvimų drabužių? Ir ar tikrai drabužis yra tik vienam sezonui? Lėtosios mados dizainerė Vida Strasevičiūtė sako, kad mums kartais trūksta visai nedaug – tik, prieš perkant, pagalvoti.
Viena iš lėtosios mados iniciatyvos „Upcycled by LT“ įkūrėjų dizainerė V.Strasevičiūtė mada susidomėjo dar vaikystėje. Teisingiau, jai kilo klausimų, kokių mes kartais sau neužduodame metų metais. Arba neužduodame iš viso. Lėtoje kryptyje Vida dirba jau aštuonerius metus. Pernai ji prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandos ir taps ambasadore, o Vidos siunčiama žinutė yra tvarus vartojimas.
Vartojimo kultūra, tvarumas ir darnus vartojimas yra vienas iš programos „Kaunas 2022“ akcentų: tai yra kultūros dalis, o tvarus vartojimas gražina, ilgina, tausoja, puoselėja aplinką.
„Mano mama daug metų dirbo kailių pramonėje, o aš vaikystėje sukiodavausi jos darbe. Matydavau, kiek lieka žaliavos. Dar matydavau, kaip iš gabaliukų siūdavo gaminius ir juos parduodavo pigiau – tarsi antrarūšius. Man buvo labai įdomu, atrodė paradoksalu, kad tokia brangi žaliava, į kurią įdedama daug daugiau žmogaus rankų darbo, yra parduodama pigiau“, – sakė V.Strasevičiūtė.
– Vida, kilę klausimai vaikystėje padiktavo ir jūsų gyvenimo kryptį – pasirinkote su mada susijusias studijas?
– Studijavau kostiumo dizainą ir mane visada domino mados pramonės sukeliamos problemos. Intuityviai. Ilgainiui supratau, kad mano gyvenimo būdas įgavo terminą „lėtoji mada“.
Mano pomėgiai, užsiėmimai buvo ką nors sukonstruoti, sukurti iš to, kas jau yra, ir taip prikelti antram gyvenimui. Pradėjau gilintis labiau ir ieškoti pavyzdžių, kas vyksta pasaulyje, mados pramonėje, kokie yra sprendimai panaudoti likučius, atraižas. Pamačiau, kad tai pasaulyje yra augantis reiškinys.
Studijų laikais ėmiau daugiau eksperimentuoti su kailiu. Netrukus supratau, kad gaminio iš likučių, atraižų kainą galima pakelti tik dizaino pagalba. Tai reiškia, kad reikia ieškoti naujų būdų, naujų išraiškos formų. Svarbu žaliavos nešvaistyti. Taip pat svarbu įvertinti ir žmogaus rankų darbą.
Magistrinio darbo tyrimo metu teko susitikti su įmonėmis ir pamatyti, kokie kiekiai lieka po gamybos. Taip ir liko ši kryptis: panaudoti tai, kas jau yra, o ne imti naują ir gaminti dar vieną drabužį.
Prasidėjo viskas nuo kailių atraižų, o vėliau sprendimų buvo įvairiausių. Dabar mes dirbame ir su vilnos likučiais, ir su kitais audiniais.
– Ar pati pastebite didesnį susidomėjimą? Kas jūsų pirkėjas?
– Mūsų atveju yra kiek sudėtinga dėl naudojamo natūralaus kailio, dėl priešpriešos visuomenėje. Užduotis yra kiek sunkesnė, nes daug kas tiesiog pamatęs ir išgirdęs, kad tai natūralus kailis, net nebeklauso toliau, kad tai yra avikailio atraižos, kurios priešingu atveju būtų išmetamos. Tačiau mes stengiamės nešvaistyti tos žaliavos, kuri jau yra. Kailis yra be galo ilgaamžė žaliava.
Daug kas savo spintose dar turi senų kailinių, o juos išmesti gaila, nes kailis. Dėvėti – modelis pasenęs. Todėl teikiame ir tokią paslaugą: sukurti naują dizainą iš to, ką žmogus turi. Tai tikrai pasiteisino ir vis daugiau žmonių į mus kreipiasi, prašydami prikelti daiktą antram gyvenimui.
Kalbant apie pasirinkimą, jaučiasi, kad žmonių sąmoningumas auga ir jiems drabužio istorija, rankų darbas vis labiau svarbus. Ir dar ambasadorystės akcentas – tu pasirenki prikelti daiktą antram gyvenimui, o ne pirkti naują.
– Kur galima susipažinti su jūsų gaminiais?
– Socialiniuose tinkluose, platformoje etsy.com, kur reiktų ieškoti pagal mūsų pavadinimą – Upcycled by LT.
– Esate sakiusi, kad mūsų mąstymas apie drabužius išsikreipė tiek, kad padariniai dabar tampa katastrofiški. Ką turėtoje mintyse?
– Kalbu apie masinį vartojimą ir apie tai, kad rinka mus įpratino pirkti negalvojant, kas tą drabužį gamino, iš ko jis yra pagamintas, apie prekės ženklų sekimą ir beprotišką mados greitį.
Tokių drabužių gamyba didėja. Jie neišperkami, o jau atkeliauja į lentynas nauji. Taip didinami taršos kiekiai. Mano siūlymas yra atsigręžti kiekvienam į save ir pagalvoti apie tai, kodėl ir kiek, kuriam laikui tu rūbą perki. Buvo atlikti tyrimai Anglijoje, kiek žmonės apskritai nusiperka rūbų, kurių nė karto neapsivelka. Ankstesnių tyrimų duomenimis, Anglijoje apie 30 milijardų svarų per metus buvo išleista drabužiams, kurie nebuvo dėvimi nė karto. Ir šie skaičiai tik auga, atspindėdami, kad poreikį apsirengti keičia nesąmoningas poreikis tiesiog pirkti.
Drabužių pirkimas yra kaip plintantis virusas. Tačiau kam, kodėl? Taip drabužis nebetenka savo pirminės funkcijos – yra tik noras turėti daugiau. Čia – tiek madoje, tiek kitoje pramonėje.
– Jei pažvelgtume į didžiuosius prekybos centrus, dominuoja drabužių parduotuvės. Kas mus skatina pirki naujus drabužius – tik reklama ar tam tikros giluminės priežastys?
– Kalbant apie Lietuvą, manau, kad ir istorinės šaknys gana gilios. Ilgai gyvenome deficito laikais, kai nieko nebuvo. Ir staiga viskas atsidarė. Negana to, kad auga pasirinkimas, dar ir mažėjanti kaina, žinoma, prisideda. Tada tu pasijauti visagalis ir galintis turėti viską, turėti daug. Esi turtingas nuo daiktų ir drabužių kiekio.
Bet man smagu, kad viešoje erdvėje, žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie tvarią madą, darnų vartojimą. Žmonės atsigręžia ir supranta, kad jiems tiek nereikia, o nenumaldomas alkio malšinimas veda prie to, kad mes turime tiesiog per daug. Ir nebežinome, ką su daiktais daryti. Tada išmetame. Vis daugiau žmonių supranta, kad išmesti yra negerai. Tarša be galo didelė, o tekstilės perdirbimas – problema, kurios sprendimo dar nerandama.
– Drabužių pardavėjai kasmet skelbia naują sezoną. Kas yra naujas drabužio sezonas, ar apskirtai drabužis turi savo sezoną, pagaliau – ar jis gali susidėvėti per tokį trumpą laiką?
– Tai reklamos triukas, nes jie nuolatos turi atsinaujinti, ką nors naujo duoti žmonių akimis, kad pirkėjai pradėtų norėti pirkti.
O sezonas... Tai greitosios mados raktas. Ir, pripažinkime, jie siūlo ne aukštos kokybės drabužius. Todėl dažnai ir tarnaują tik vieną sezoną.
Be kita ko, sezonų nemažėja – jų yra dar daugiau. Yra pristatomos kolekcijos tarp sezonų, kurias pildo ir papildo. Seniau būdavo dvi kolekcijos: ruduo–žiema ir pavasaris–vasara. Dabar yra skaičiuojama iki aštuonių. Absurdiška.
Tačiau greitoji mada tinka ne visiems. Tyrimai rodo, kad vis labiau pasiteisina mažesnės nišinės parduotuvės, atsižvelgiančios į aktualius ir savalaikius pirkėjų poreikius.
– Pernai kartu su partneriu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pasiūlėte iniciatyvą „Tvarink spintą“. Tai buvo drabužių kūrimas konkretiems žmonėms pagal jų poreikius, atsižvelgiant į problemas, su kuriomis jie susiduria, naudoti tai, kas yra jų aplinkoje. Įvaizdį kūrėte dešimčiai skirtingų profesijų, poreikių ir išvaizdos žmonių. Kokia tai patirtis buvo jums pačiai?
– Tai buvo eksperimentas, labai įdomus ir smagus. Kai Lietuvos kultūros tarybai rašiau dėl stipendijos projektui, tada ir gimė šios iniciatyvos idėja.
Supratau, kad didžiajai visuomenės daliai perteikti savo vertybes ir idėjas yra gana sunku, nes didieji dažnai mus užgožia. Bet dirbti su individualiais žmonėmis, atsižvelgiant į realius jų poreikius ir problemas, pasiūlant ir parodant kitus pasirinkimus, sprendimus, buvo įdomu. Parodyti kryptį, kad galima perdaryti iš to, ką turi, sukurti tai, kas tinka tavo figūrai, panaudoti likučius ir atraižas – aš tikrai pajutau, kad žmones tai paveikė.
Po projekto vienas iš dalyvių man atvežė savo seną paltą ir sako: „Galvojau išmest, bet tu mokei, kad negalima. Tai gal čia galima ką nors padaryti?“ Žmonės suprato, kad yra kitas pasirinkimas.
Kiekvienas projekto dalyvis išsinešė tam tikrą patirtį. Mano tikslas buvo tą patirtį padaryti kuo gilesnę ir įsimintinesnę. Norėjau, kad drabužius, kuriuos išsinešė, iš tikrųjų jie vilkėtų su malonumu ir toliau skleistų tvaraus vartojimo, lėtosios mados žinutę.
Juk kiekvienas iš tų dešimties dalyvių turi savo ratą, žmones, su kuriais bendrauja. Tad kasdieninėse situacijose ar paklaustas, iš kur šis rūbas, jis skleis tvarumo idėją. Taip mažais žingsniais skleisis sąmoningumas.
– Ką pasakytumėte kiekvienam, galvojančiam apie tvarų vartojimą?
– Vieną mintį, kuri yra viską aprėpianti. Kiekvienas rūbas gali būti tvarus, jei mes prisiimsime atsakomybę, kad jis gyvuotų kuo ilgesnį laiką.
Jeigu mums patiems pabosta, gal galima pasiūlyti kam nors iš draugų? Žinoma, yra labdaros fondai, iniciatyvos, kur galima atiduoti nedėvimus drabužius. Bet dažnai tai būna atsikratymas – tarsi padarei gerą darbą, bet nebūtinai to drabužio kam nors reikia.
Todėl visų pirma siūlykime draugams, kam rūbas galėtų tikti ir patikti. Taip pat yra platformos, kur galima parduoti, atiduoti. Toks pasirinkimas ir yra atsakomybė, kad drabužis gyvuotų kuo ilgiau.
– Pirkimas dėvėtų drabužių parduotuvėje patenka po tvarumo ženklu?
– Taip, žinoma. Tvariu pasirinkimu vadinčiau ir vietinių gamintojų, siuvėjų ir dizainerių palaikymą. O dėvėtų drabužių parduotuvėje tu gali atrasti ką nors, kas nustebins ir spintoje liks ilgam. Svarbu yra vengti greitojo ciklo, kurį siūlo parduotuvės.
– Vida, jei pasikviesčiau jus į svečius ir parodyčiau savo spintą, pasiūlytumėte, ką galėčiau padaryti su nebedėvimais drabužiais?
– Čia idėją pasakėt. Projekto „Tvarink spintą“ kryptis buvo darbas su individualiais žmonėmis. Nevažiavau pas juos į namus. Jie patys atsinešdavo tuos drabužius. O tokį spintos eksperimentą labai maloniai priimčiau. Man būtų įdomu pamatyti jūsų spintą.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Kompozitorius P. Kilbauskas: kiekvienas garsas gali tapti muzika, bet iš uodo zvimbtelėjimo muzika nebus maloni
2020-uosius kiekvienas prisiminsime savaip. Vieniems tai – sunkūs, o kitiems – kūrybiški metai. Būtent tokie jie ir buvo kompozitoriui Pauliui Kilbauskui, kuris metus vadina išretėjusio laiko metais.
Paulius Kilbauskas – filmų, teatro ir medijos kompozitorius, projektų „Empti“, „Overtone“, „Bango Collective“, „Dublicate“, „Amberscope“ autorius ir bendraautoris.
„The Bus“ kartu su Domu Strupinsku už muziką I. Jonyno filmui „Lošėjas“ pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, o filmo „Čia buvo Saša“ kartu su Vygintu Kisevičiumi kurtas garso takelis buvo nominuotas Obanjė kino festivalyje.
Paulius – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius. Nors pats kūrėjas nėra kaunietis, tačiau šį miestą vadina savo antraisiais namais.
„Aš nesu kaunietis, bet man Kaunas – kaip antri namai. Mano tėtis, mano mama, mano pirma meilė, mano pirma videokasetė iš Kauno, netgi mano pirmas pamatytas videofilmas buvo Kaune. Kaune pradėjau groti – mano pirmasis koncertas įvyko kažkokiame VDU festivalyje rudenį, kai man buvo 16 metų.
Daug laiko praleidau Žaliakalnyje, pas močiutę. Nors mes jau seniai buvome persikraustę į Vilnių, kur gyvenom ir augom, bet tais kartais, kai išveždavo pas močiutę, išliko ryškiausi prisiminimai. Toks tas mano ryšys – viskas ten prasidėjo“, – apie save ir Kauną sako P. Kilbauskas.
– Pauliau, kokie jums pačiam buvo 2020 metai. Žinoma, palietė karantinas?
– Karantinas palietė labai. Jis davė daugiau laiko kūrybai. Sakyčiau, kad praėjusieji metai buvo su nemažai pliusų. Man visai gerai, kad laikas praretėjo, kad atsirado daugiau kūrybiško laiko. Nelabai galiu skųstis.
– Labai gražiai pasakėte: praretėjo laikas.
– Taip, nes iki tol buvo bėgam, skubam, darom. O dabar atsirado ramybės. Sako, kad tarp minčių reikia ilginti pauzes. Labai fainai, kad tos pauzės gyvenime atsiranda.
– Pernai pristatėte albumą „Vanduo“ ir jį lydintį vaizdo klipą...
– ... ten ne visai vaizdo klipas. Buvo taip. Kiekvienai kompozicijai buvo sukurtos, nufilmuotos Julijos Goyd vizualizacijos. Sumontuota vandens tėkmė, o Gabrielius Jauniškis nufilmavo visą kūrybinį procesą. Tai trumpas dokumentinis filmas apie tai, kaip vyksta albumo kūrybinis procesas.
– Tame filme yra įgarsinta Vilnelė? Kaip ir pačiame albume?
– Taip, aš ir pradėjau nuo Vilnelės garsų. Upė yra stuburas.
– Ar viskas turi savo garsą ir ar kiekvienas garsas gali tapti muzika?
– Gal ir gali kiekvienas garsas tapti muzika, bet klausimas tada, koks būtų toks muzikos taikinys? Yra tokių garsų, kurių ne visada malonu klausytis. Pavyzdžiui, iš uodo zvimbtelėjimo muzika bus nelabai maloni. Yra garsų, kurie teikia malonumą. Taip pat yra ir tokių, kur neteikia. Nesinori iš tokių daryti muzikos. Nepriimtum jų kaip muzikos.
– O jums pačiam, kurie garsai yra mieliausi ausiai?
– Turbūt gamtos, išskyrus uodą ir musę. Mano visas gyvenimas yra garsai ir muzika, todėl sunku išskirti. Neturiu kito darbo, pomėgio. Ir darbas, ir hobis, ir sportas, ir meditacija – viskas yra viename. Čia mano gyvenimas.
– Jūs esate sakęs, kad jūsų muzika yra daugiausia apie vandenį. Ar tiesa?
– Tiesa.
– Kodėl?
– Mano kūryboje nei motyvo, nei pagrindo, kodėl taip yra, nėra. Kodėl aš taip darau, ką? Filosofijų neieškau. Natūraliai viskas, net kodiniai gabalų pavadinimai dažniausiai būna susiję su vandeniu. Anksčiau į tai net nekreipdavau dėmesio. Upė, jūra, lašas... O pernai ėmė ir viskas susivedė: kaip albumas turi atrodyti, kaip turėtų būti. Vanduo natūraliai išplaukė – kelias, raktas į naują kūrybinį procesą.
– Apie albumą „Vanduo“ taip pat esate sakęs, kad jis atsirado ir po pažinčių su žmonėmis, kurie turi savitą požiūrį į tai, ką muzika sukelia žmogaus viduje. Jūsų kūrybos lauke žmonės dažnai keičiasi, ar turite branduolį, su kuo jums patinka dirbti?
– Priklauso nuo situacijos. Kartais ir vienam smagu pabūti, bet niekada neatsisakau ir pažinčių, kurios man įdomios. Pokyčiai visada smagūs.
– O jei pats atsakinėtumėt į klausimą, ką muziką sukuria žmogaus viduje?
– Nuo – iki. Priklausomai, ko klausai, kada, kur. Labai skirtingai. Štai dabar su kolegomis jau turime įsirengę patalpas. Jos gerai padarytos. Mano draugas yra tikras akustikos meistras, tad viską suskaičiavo. Pusantrų metų remontuose praleidom. Ir su akmens vata dirbom. Kai nori tobulo garso ar jo ieškai, labai daug aukoji. Bet dabar turim tobulas erdves, kur tikrai skamba muzika. Be pašalinių trukdžių ir akustiškai sutvarkytose patalpose.
– Esate ir filmų muzikos kompozitorius. Kaip gimsta garso takeliai? Pavyzdžiui, kalbant apie filmą „Čia buvo Saša“?
– Kiekvienam filmui yra atskiri kodai, atskiri susitarimai. Būna, kad skaitai scenarijų, o tada kalbiesi su režisieriumi, žiūri filmą kartu, būni pirminėje ar antrinėje montažo stadijoje. Prieš kuriant muziką dažniausiai apsisprendi, kokiais ginklais kovosi. Šiuo atveju mes kartu su režisieriumi žiūrėjome pagrindinę montažo stadiją, galvojome, ką ir kaip padaryti. Ir natūraliai... Pagrindinė aktorė vaidino dviprasmišką asmenybę. Jai tai gerai, tai blogai. Nesuprasi. Mes apsisprendėme: jos pasaulis visada yra juoda–balta. Gal pabandome visą filmą padaryti dviem instrumentais – pianinu ir senoviniu, 1976 metų gamybos, sintezatoriumi? Dar buvo mintis visą filmą padaryti tik su baltais klavišais. Bet nepavyko. Pianinas simbolizuoja šviesiąją aktorės pusę, o kitas instrumentas – dark (tamsų) pasaulį sukuria.
– Klausant jūsų man pasirodė, kad filmo takelio kūrimas kažkuo panašus į logotipo kūrimą. Yra iš ko, pasirinkimų daug, bet dizaineris turi tiesiog pataikyti. Jis tiesiog turi tikti. Ar tai nėra kažkas panašaus?
– Taip, tik mums dar špargalkė yra pats vaizdas. Aš ne filosofuotojas. Ir man viskas yra per jausmą. Ką padiktuoja pats vaizdas, tai muzika ir turi atspindėti. Tavo užduotis – padėti režisieriui papasakoti istoriją. Yra tam tikri rėmai, kuriuose tu turi žaisti savo žaidimą.
– Kai priimate pasiūlymą, svarbu, kad pats filmas patiktų?
– Tai pirmas reikalas. Kurdamas muziką, reklamai gali nusileisti, nes tai tavo uždarbis. Bet kinas kas kita, jis turi būti prie širdies. Aš nežinau, ar yra tokių žmonių, kurie, sukandę dantis, įgyvendina? Bet tada turėtų labai jaustis. Man atrodo, kad taip nebus vieno bendro darbo. Meniškų projektų, sukandęs dantimis, aš nekuriu.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T