Žvakidė, 1963    Juozas Kėdainis (1915–1998)

Juozas Kėdainis Kauno meno mokykloje mokėsi iš garsiausių skulptorių – Juozo Zikaro ir Juozo Mikėno. Antrasis pasaulinis karas paveikė skulptoriaus likimą. 1941 m. Juozas Kėdainis iš sovietinės kariuomenės dalinio parbėgo namo ir likusius karo metus praleido tėviškėje. Sugrįžus Raudonajai armijai, skulptoriui už dezertyravimą grėsė tremtis. Teigiama, kad įtakingas skulptorius Juozas Mikėnas pagelbėjo savo buvusiam mokiniui ir pakvietė Juozą Kėdainį tapti padėjėju.
Nuo 1945 m. Juozas Kėdainis dėstė piešimą Kauno dailės mokykloje, vėliau – skulptūrą, kompoziciją, piešimą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Nuo XX a. 6 deš. Juozas Kėdainis jau dėstė Vilniaus dailės institute, ir čia išdirbo net 46 m. Visą laiką važinėdavo iš Vilniaus į Kauną, nes Kauną laikė savo namais.
Juozas Kėdainis kalė granitą, varį, lankstė geležį. Jam būdingas naujų skulptūros formų ieškojimas, lengvumas ir tarsi kilimas į viršų. Daug darbų įgyvendino kartu su savo broliu kalviu Broniumi. Kūriniuose dominuoja plastiškumas, ekspresyvumas, nebūdinga žmogaus kūno idealizacija.

Originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Candlestick, 1963
Juozas Kėdainis (1915–1998)

Juozas Kėdainis studies at the Kaunas Art School under the most famous sculptors – Juozas Zikaras and Juozas Mikėnas. World War II had an effect on the sculptor’s fate. In 1941, Juozas Kėdainis defected from his Soviet army unit and spent the remainder of the war in his homeland. Once the Red Army returned, the sculptor faced the threat of exile due to his desertion. It is said that the influential sculptor Juozas Mikėnas helped his former student by inviting Juozas Kėdainis to be his assistant.
Starting in 1945, Juozas Kėdainis taught drawing at the Kaunas Art School, then taught sculpture, composition, and drawing at the Kaunas Institute of Applied and Decorative Arts. Beginning in the 1950s, Juozas Kėdainis taught at the Vilnius Art Institute, remaining there for 46 years. The whole time, he commuted between Vilnius and Kaunas, because he considered Kaunas home.
Juozas Kėdainis worked with granite, copper, and iron. The search for new sculptural forms, lightness, and a sense of levitation are characteristic of his pieces. Many of his works were made in collaboration with his brother, the blacksmith Bronius Kėdainis. Plasticity and expressiveness dominate his works, which are not characterized by the idealization of the human body.

The original is held at the Lithuanian National Museum of Art

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator