Lygija Marija Stapulionienė Transformuojama poilsio kėdė šezlongas, 1959-1960

Šezlongas – poilsio kėdė, 1959
Lygija Marija Stapulionienė (1928–2000)

Lygijos Marijos Kislauskaitės – Stapulionienės suprojektuota poilsio kėdė – šezlongas priklauso 1959 m. jos sukurtam svetainės baldų komplektui. Sąjunginėje baldų parodoje Maskvoje 1959 m. šis Lygijos Marijos Stapulionienės komplektas laimėjo skatinamąją premiją.
Šezlongas kitaip dar vadintas transformuojama poilsio kėde, nes jam būdinga keičiama atramos padėtis. Šezlongo dizainas minimalus, aiškios linijos, švelnumo suteikia užapvalinti kampai. Šezlongas nebuvo skirtas dirbti, jis suprojektuotas poilsiui – atsisėdus žmogaus padėtis tampa pusiaugula. Netgi 1959 m. fotografijose užfiksuota, kaip kėdėje patogu skaityti.
Nuo 1958 m. Lygija Marija Stapulionienė dirbo Vilniuje tik ką įsikūrusiame baldų konstravimo biure, kurį visi žinojo kaip PKB arba EKB (trumpiniai pagal pirmąjį pavadinimą Projektavimo konstravimo biuras, o nuo 1959 m. – Liaudies ūkio tarybos Eksperimentinis konstravimo biuras).

Eksponatas iš Erikos Mikulskienės asmeninės kolekcijos

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Chaise lounge / lounge chair, 1959
Lygija Marija Stapulionienė (1928–2000)

This lounge chair / chaise lounge was designed by Lygija Marija Kislauskaitė-Stapulionienė and belongs to her 1959 line of living room furniture. At the 1959 All-Union Furniture Exhibition in Moscow, this set by Lygija Marija Stapulionienė was awarded an incentive prize.
The chaise lounge is also called a transforming lounge chair, because it is characterized by an adjustable backrest. With a minimal design, the chaise lounge features clear lines, while rounded corners impart a sense of gentleness. The chaise lounge was meant for relaxation, rather than work – sitting on it results in a semi-reclined position. Even photographs from 1959 capture how comfortable reading in the chair is.
Lygija Marija Stapulionienė began working at the newly opened Vilnius furniture construction office, which everyone referred to as PKB or EKB (abbreviations based on the original name, the Design Construction Office, and, starting in 1959, the People’s Economic Council’s Experimental Construction Office) in 1958.

Exhibit from Erika Mikulskienė’s private collection

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator