Muilinė, apie XX a. 4 deš. Berar ir Ko fabrikas

Tarpukariu grožio industrija visų pirma asocijavosi su švaros ir higienos prekėmis. Nenuostabu, kad muilas ir įvairios jo rūšys tapo itin paklausia grožio preke. Dar 1853 m. Kaune įsteigtas S. Vislickio muilo fabrikas, o 1899 m. pradėjo veikti Z. Chvoleso muilo fabrikas Marsel. Netrukus Kaunas tapo Lietuvos muilo pramonės centru. Tiesa, muilo dirbtuvės buvo visai nedidelės, tačiau jų buvo daug.
Berar ir Ko – pirmasis tarpukariu Kaune įsikūręs muilo ir parfumerijos fabrikas. Konkurenciją jam sudarė kiti muilo fabrikai: S. Vislickio muilo fabrikas (1928 m. šio fabriko skalbimo muilas Saulė gavo aukso medalį tarptautinėje mugėje Paryžiuje), O. Levitano muilo dirbtuvė, muilo fabrikas Marsel, Lietuvos muilo fabrikantų sąjungos akcinės bendrovės fabrikas Muilas, tualetinių muilų dirbtuvė Savolit bei daugelis kitų fabrikų, siūlančių kvepiantį muilą.
Muilo ir parfumerijos fabrikas Berar ir Ko veikė 1921–1940 m. Savininkas – M. Bermanas. Jame buvo gaminami muilai, odekolonai, kita parfumerija. Gamino seriją muilų ir muilinių su firminiu meškos ženklu. Būtent toks jų firminis ženklas pavaizduotas ant medinės muilinės. 1928 m. Berar ir Ko savo ekspoziciją pristatė 7-ojoje Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune.

Eksponatas priklauso Art Deco muziejui Kaune
Plakato originalas saugomas Lietuvos valstybiniame centriniame archyve

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Soap dish, circa 1930s
The Berar ir Ko factory

During the interwar years, the beauty industry was primarily associated with cleanliness and hygiene products. Unsurprisingly, soap and related items became highly sought-after beauty products. In 1853, S. Vislickis established a soap factory in Kaunas, while Z. Chvolesas opened the Marsel soap factory in 1899. Soon Kaunas became the centre of the Lithuanian soap industry. Granted, the soap workshops were not large, but they were numerous.
Berar ir Ko was the first soap and perfume factory established in interwar Kaunas. Competition came from other soap factories: S. Vislickis’ soap factory (in 1928 this factory’s Saulė laundry soap earned a gold medal at an international exhibition in Paris), O. Levitanas’ soap workshop, the Marsel soap factory, the Lithuanian Soap Manufacturers Union’s Joint Stock Company’s Muilas factory, the Savolit toilet soap workshop, and a plethora of other factories offering scented soap.
The Berar ir Ko soap and perfume factory operated from 1921 to 1940. The owner was M. Bermanas. It produced soap, cologne, and other perfume products. One series of soaps and soap dishes featured a proprietary bear logo, which adorns the displayed wooden soap dish. In 1928, Berar ir Ko presented an exhibit at the 7th Lithuanian Agricultural and Industrial Exhibition in Kaunas.

The exhibit belongs to the Art Deco Museum in Kaunas
The original of the poster is held at the Office of the Chief Archivist of Lithuania

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator