Pieno butelis, XX a. 4 deš.   Pieno centras Rūta

Tarpukario Lietuvoje ypač gerai buvo išvystyta maisto pramonė. Pagrindinės Lietuvos kooperacijos bendrovės buvo Maistas, Lietūkis ir Pieno centras. Pastarasis nuo 1928 m. tapo pagrindine ir vienintele pieno supirkimo, perdirbimo, gamybos ir eksporto bendrove. Nuo 1928 m. įregistruotas prekybos ženklas Rūta. Šis ženklas buvo dedamas ant kiekvienos pirmos rūšies sviesto statinaitės arba pieno butelio. Sviestas ir pieno gaminiai buvo viena pagrindinių šalies eksporto sričių .
Jei pažvelgsime atidžiau, ant pieno butelio pamatysime įspaustą užrašą Nešvarios bonkos nepriimamos. Taigi išvalytus pieno butelius tarpukariu buvo galima grąžinti pieno gamyklai. Sudėtinga gaminį vertinti dizaino prasme, tačiau tai yra dalis pramonės dizaino istorijos.

Eksponatas priklauso Art Deco muziejui Kaune

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Milk bottle, 1930s
Pieno centras Rūta

The food industry in interwar Lithuania was particularly well developed. The main Lithuanian cooperative companies were Maistas, Lietūkis and Pieno Centras. In 1928, Pieno Centras became the only milk purchasing, processing, manufacturing, and exporting company. Also in 1928, the Rūta trademark was registered. This trademark was placed on every barrel of top-grade butter and every bottle of milk. Butter and dairy products made up one of the country’s main export categories.
A closer inspection of the milk bottle reveals the inscription “Dirty bottles are not accepted”. Thus, we know that during the interwar years clean bottles could be returned to the milk producer. It is difficult to evaluate the product from a design perspective, yet it is a part of the history of industrial design.

The exhibit belongs to the Art Deco Museum in Kaunas

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator