Vaza su dangčiu, 1935    Liudvikas Strolis (1905–1996)

Keramikos dirbinius nuo seno gamino amatininkai, puodžiai. Tarpukariu pradėjo formuotis profesionali keramika. Užsisakyti norimą kūrinį, įvardindamas savo poreikius, užsakovas galėjo užėjęs į amatininkų dirbtuvę. Buvo galimas ir kitas variantas – besti pirštu į užsienio dirbinių katalogą ir užsisakyti patikusio keramikos dirbinio kopiją. Tarpukario Lietuvoje keramikai buvo rengiami amatų mokyklose arba amatininkų dirbtuvėse. Reikšmingas lūžis – 1931 m. Kauno meno mokykloje atidaryta Keramikos studija.
Liudvikas Strolis Kauno meno mokykloje mokėsi tapybos. Vėliau tęsė studijas Paryžiaus Nacionalinėje aukštojoje dailės ir amatų konservatorijoje. Rinkosi tapybą ir keramiką. 1936 m. L. Strolis pradėjo dalyvauti keramikos parodose, po to pasirinko pedagoginį darbą.
1935 m. sukurta vaza su dangčiu yra iš molio. Kūrinys ypatingas reljefu – trimis aiškiai išreikštomis banguojančiomis linijomis. J. Strolio keramika pasižymi tamsiomis spalvomis (juoda, pilka, tamsiai mėlyna, ruda), dekoruojama įrėžiais arba bangelėmis, spiralėmis.

Originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Vase with lid, 1935
Liudvikas Strolis (1905–1996)

Ceramic products have been made by artisans and potters since ancient times. During the interwar period, professional ceramics began to emerge. A client could head to an artisan’s workshop to order a desired piece, specifying his or her needs. Alternatively, a client could point to a catalogue of foreign works and order a copy of an admired product. In interwar Lithuania, potters were trained at vocational schools or artisan workshops. A significant breakthrough occurred in 1931, when a ceramics studio was opened at the Kaunas Art School.
Liudvikas Strolis studied painting at the Kaunas Art School. Later, he continued his studies at the National Conservatory of Arts and Crafts in Paris. Here, he specialized in painting and ceramics. Strolis began participating in ceramics exhibitions in 1936 before gaining employment as an educator.
This vase and lid were created out of clay in 1935. The work is noteworthy due to its relief – three clearly expressed wavy lines. Strolis’ ceramics are characterized by dark colours (black, grey, dark blue, brown) and decorated with incisions or waves, as well as spirals.

The original is held by the Lithuanian National Museum of Art

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator