Kostiumas spektakliui Donja Rosita arba Gėlių kalba, 2003   Juozas Statkevičius 

Nacionalinis Kauno dramos teatras, kurdamas spektakliams scenografiją ir kostiumus, bendrauja su žymiausiais Lietuvos dizaino ir scenografijos meistrais. Vienas jų – dizaineris Juozas Statkevičius.
Šis moteriškas kostiumas sukurtas 2003 m. spektakliui Donja Rosita arba Gėlių kalba. Režisierius – Gintaras Varnas, scenografijos dailininkė – Rūta Biliūnaitė, kompozitorius Giedrius Puskunigis, o visų šio spektaklio kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius. J. Statkevičiaus kurti kostiumai yra sudėtingi ir įmantrūs: iki maksimalaus kruopštumo išpildytos detalės, lengvai krintantys kokybiški audiniai, o kostiumai neretai turi net kelis sluoksnius. Nepaisant dizaino sudėtingumo, kostiumai atrodo natūraliai, lengvai ir papildo spektaklį stipria vizualine emocija.

Eksponatas priklauso nacionaliniam Kauno dramos teatrui.

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Costume for the play Doña Rosita the Spinster, 2003
Juozas Statkevičius

The National Kaunas Drama Theatre works with the most famous Lithuanian masters of design and scenography in creating scenography and costumes for plays. One of them is the designer Juozas Statkevičius.
This female costume was created in 2003 for the play Doña Rosita the Spinster. The director was Gintaras Varnas, the scenography artist was Rūta Biliūnaitė, the composer was Giedrius Puskunigis, and the artist who made all the play’s costumes was Juozas Statkevičius. The costumes designed by Statkevičius are complex and elaborate: meticulous details are addressed with the utmost diligence, high-quality fabrics hang effortlessly, and the costumes often have several layers. In spite of the complexity of the design, the costumes look natural and light, enhancing the show with strong visual emotion.

The exhibit belongs to the National Kaunas Drama Theatre.

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator