Arbatos servizas, 1985  Regina Lisauskienė  

1974 m. Jiesios keramikos gamykloje pradėta eksperimentinio kaulo porceliano gamyba. Gamyklos technologai eksperimentavo, ruošdami tinkamą porceliano masės gamybos technologiją, o Jiesios gamyklos dailininkės iš sukurtos porceliano masės kūrė įspūdingus dizaino gaminius: vazas, dėžutes, žvakides, lėkštes ir net papuošalus.
Kaulinis porcelianas – trapi, tačiau menininkų fantazijai pasiduodanti medžiaga. Porceliano kūrinius kūrė daugiausia moterys: Irena Petravičienė, Lilija Olšauskienė, Aldona Višinskienė, Virginija Jasiūnaitė-Juršienė, Valerija Liaugaudienė, Nijolė Šulcaitė-Vaškevičienė, Viktorija Karatajūtė, Marija Kiauleikytė, Gintė Pinkutė, Erika Vaivadaitė ir, žinoma, keramikė Regina Lisauskienė. Nuotraukoje matoma tik dalis šios keramikės sukurto arbatos servizo iš kaulinio porceliano.

Originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Tea set, 1985
Regina Lisauskienė

In 1974, the Jiesia ceramics factory began production of experimental bone china. The factory’s technologists experimented to find suitable technology for producing the porcelain mass, while the Jiesia factory artists created impressive design products from the porcelain mass: vases, boxes, candlesticks, plates, and even jewellery.
Bone porcelain is a fragile yet indulgent material for the artist’s imagination. Porcelain works were created mostly by women: Irena Petravičienė, Lilija Olšauskienė, Aldona Višinskienė, Virginija Jasiūnaitė-Juršienė, Valerija Liaugaudienė, Nijolė Šulcaitė-Vaškevičienė, Viktorija Karatajūtė, Marija Kiauleikytė, Gintė Pinkutė, Erika Vaivadaitė, and, of course, the ceramic artist Regina Lisauskienė. The photograph shows only part of the bone porcelain tea set created by this ceramic artist.

The original is held at the Lithuanian National Museum of Art

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator