Romeo kostiumas, spektaklis Romeo ir Džiuljeta, 1925   Olga Dubeneckienė – Kalpokienė (1891–1967)

Olga Dubeneckienė – Kalpokienė – talentinga baletmeisterė, dailininkė ir pedagogė. Studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje, vėliau mokėsi Berlyne. Į Kauną atvyko kartu su vyru, architektu Vladimiru Dubeneckiu. Kaune kurį laiką organizavo plastikos ir estetikos šokių kursus.
1921 m. Olga Dubeneckienė – Kalpokienė įsteigė pirmąją lietuvių baleto studiją, buvo Valstybės teatro baletmeistere. Intensyviai piešė, kūrė kostiumus, rengė parodas Lietuvoje, Europoje, JAV, tapė portretus ir kitus kūrinius. Ne vienerius metus Valstybės teatre kūrė puikius kostiumus ir dekoracijas.
Šis kostiumas yra sudėtingas, jam būdingi keli sluoksniai, detalių ir spalvų gausa. Nepaisant to, kostiumas atrodo harmoningas, ornamentai ir spalvos darniai jungiasi.

Originalas saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Romeo costume, from a staging of Romeo and Juliet, 1925
Olga Dubeneckienė – Kalpokienė (1891–1967)

Olga Dubeneckienė – Kalpokienė was a talented ballerina, artist, and teacher. She studied at the Saint Petersburg Academy of Arts before continuing her studies in Berlin. She came to Kaunas along with her husband, the architect Vladimiras Dubeneckis. For a while she organized “plastic and aesthetic dance” courses in Kaunas.
In 1921, Olga Dubeneckienė – Kalpokienė founded the first Lithuanian ballet studio, was a Ballet Master of the State Theatre. She actively drew; created costumes; organized exhibitions in Lithuania, Europe, and the US; and painted portraits and other works. For many years she created magnificent costumes and decorations for the State Theatre.
This costume is complex, and it is characterized by several layers and an abundance of details and colours. Nonetheless, the costume looks harmonious, with the ornaments and colours combining complimentarily.

The original is held at the Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator