Valerija Ema Cukermanienė. Fotelis

Fotelis, 1964
Valerijа Emа Cukermanienė (1935–2018)
Valerija Ema Cukermanienė 1960 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Iš karto pradėjo dirbti Baldų projektavimo konstravimo biure Vilniuje, kur projektavo baldus net 30 metų. Po to baldų dizainerė ir kūrėja trumpai dirbo Vilniaus baldų kombinate, baldų įmonėje Skraja. Jos baldai pelnė ne vieną apdovanojimą.
1964 m. Valerija Ema Cukermanienė suprojektavo dėmesio sulaukusį svetainės baldų komplektą Ąžuolas. Komplektas buvo gaminamas Vilniaus baldų kombinate. Šis fotelis – aukščiau minėto komplekto dalis. Šiuo metu Valerijos Emos Cukermanienės darbai iš naujo atrandami, intensyviai ieškoma dizainerės baldų, kad būtų galima juos restauruoti. 2016 m. šią kėdę atnaujino dizaineris Ramūnas Gilys.

Eksponatas priklauso Lietuvos dizaino forumui

Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary

Daugelis leidinių apie dizainą prasideda sakiniu, kad dizainą sunku apibrėžti. O kaip pasakoti apie Lietuvos dizainą? Kas yra Lietuvos dizainas? Kada jis atsirado? Kas nepatenka į dizaino sąvoką? Šiuos klausimus kelia ne tik tyrėjai, bet ir plačioji visuomenė.
Parodoje Lietuvos dizainas: from temporary to contemporary susitinka skirtingi ir netgi, nebijokime šio žodžio, eklektiški objektai. Tai neišvengiama, kai pristatomi trijose epochose (tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę) sukurti dizaino gaminiai. Jie priklauso skirtingiems laikmečiams, nevienodas jų dydis, paskirtis, medžiagos, iš kurių jie pagaminti ir t. t. Taip pat tarp eksponatų rasime ir masinės gamybos (sukurtų gamyklose), ir vienetinių objektų.
Rengiant parodą, iššūkiu tapo objektų savitumas, neleidžiąs jų apibendrinti ar ieškoti panašumų. Kadangi kontrastingi ir patys laikotarpiai, nusprendėme nejungti objektų į vieną naratyvą, ir juos „miksavome“, parodydami jų kontrastus, o kai kur – panašumus. Parodos rengėjai nekelia sau užduoties parodyti, kas priklauso Lietuvos dizaino istorijai, eksponatai neskirstyti pagal įdomumą, sėkmingumą ar tiesiog „gerumą“.
Tikime, kad viena iš dizaino funkcijų – jaudinti ir kelti klausimus. Tokia ir šios parodos misija.
Parodos kuratorė Sonata Šulcė

Armchair, 1964
Valerijа Emа Cukermanienė (1935–2018)
Valerija Ema Cukermanienė graduated from the Kaunas Polytechnical Institute in 1960. She immediately began working at the Furniture Design and Construction Office in Vilnius, where she designed furniture for 30 years. The furniture designer and creator then briefly worked at a Vilnius furniture factory with the Skraja furniture company. Her furniture earned numerous awards.
In 1964, Valerija Ema Cukermanienė designed the Ąžuolas line of living room furniture, which generated significant attention. The set was manufactured at the Vilnius Furniture Factory. This armchair is part of the aforementioned set. Today, Valerija Ema Cukermanienė’s works are being rediscovered, as people actively search for the designer’s furniture in order to restore them. The designer Ramūnas Gilys refurbished this chair in 2016.

The exhibit belongs to the Lithuanian Design Forum

Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary

Most publications about design begin by stating that design is difficult to define. What, then, can be said about Lithuanian design? What is Lithuanian design? When did it emerge? What falls outside the concept of design? These questions are posed not just by researchers but by society at large.
Diverse and even – dare we say it – eclectic objects meet in the Lithuanian Design: From Temporary to Contemporary exhibition. This is unavoidable, considering that design items created during three different epochs (interwar, Soviet, and after Lithuanian independence in 1990) are presented. They belong to different times, and they vary in size, purpose, production materials, etc. Also, the exhibits include both mass-produced (i.e., made in factories) and unique items.
In organizing the exhibition, the uniqueness of the objects posed a challenge, making it difficult to generalize them or identify similarities. With the time periods themselves also contrasting, we decided not to combine the objects into a single narrative. Instead, by intermixing them, we were able to demonstrate their contrasts – and in some cases, their similarities. The exhibition’s organizers do not strive to present what does or does not belong to the history of Lithuanian design, nor are the exhibits organized based on how interesting, successful, or “good” they are.
We believe that one of the functions of design is to excite and generate questions. Such is the mission of this exhibition.
Sonata Šulcė, exhibition curator