Programos „Modernizmas ateičiai“ tinklalaidėse – radikalios mintys apie paveldą
„Žmogus be savo istorijos, kurioje svarbius vaidmenis kuria jo kiemas, gatvė, kvartalas, kaimynai ir santykiai su jais, tėra vieniša būtybė“, – sako žurnalistė, kultūros leidinių redaktorė, LRT RADIJO bendradarbė Kotryna Lingienė, pokalbyje palietus paveldosaugos temą.
Kadaise architektūrą studijavusi K. Lingienė kartu su sutuoktiniu Kęstučiu Lingiu kuria tinklalaidžių ciklą, kuriame bus įamžintos tarptautinės konferencijos „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ įdomiausios įžvalgos. Rugsėjo 21–22 dienomis Kaune vykstanti konferencija užbaigia penkerius metus trukusią „Kaunas 2022“ programą „Modernizmas ateičiai“.
Pasak K. Lingienės, paviršutiniška, neargumentuota kritika ar stereotipinis visuomenės įsivaizdavimas, esą už paveldą yra atsakinga tik valdžia, rodo mūsų emocinio ryšio su aplinkos objektais, praeitimi trūkumą. Iš naujo permąstyta tema ir ženkliai praplėstas interpretacijų laukas leidžia visuomenei atkurti gijas, jungiančias ją ir supančią aplinką. Juolab, kad šiuolaikinėje kultūroje apstu įrankių subjektyviai meninei ar objektyvesnei mokslo tyrimų interpretacijai skleisti – tam itin pasitarnauja šiuolaikinės medijos. Apie tai ir daugiau – šiame pokalbyje.
Kotryna, kiek pačiai yra artima paveldo tema? Ar tavo dėmesio centre Kauno – miesto, kuriame gyveni, paveldas? Ar tavo interesai apima daugiau?
Prieš keliolika metų baigiau architektūros, vėliau – architektūros istorijos ir teorijos studijas. Nors pagal specialybę neteko rimčiau dirbti, šešeri metai universitete, akademinės pažintys su savo sričių profesionalais architektais, urbanistais, paveldosaugininkais, galiausiai karjeras darantys bendramoksliai, kurių darbai mane pasiekia įvairiausiais kanalais, negalėjo neįsiminti visam likusiam gyvenimui. Tai viena mano interesų sričių, tik nepasakyčiau, kad paveldas man įdomiau už šiuolaikinę architektūrą ar plytos svarbesnės už medžius. Stebiu visumą ir bandau suprasti, iš ko ji sudaryta, kaip ir kodėl tos sandaros formulė keičiasi.
„Modernizmas ateičiai“ – penkerius metus trunkanti programa, kurią galima vaizdingai sulyginti su kelione. Ko šioje kelionėje įdomaus, artimo pavyko aptikti? O gal yra ir ne tokių malonių atradimų?
Nors aktualios yra visos „Kaunas 2022“ programos ir kaip žurnalistė esu ne kartą pasakojusi ir apie jaunimo ar bendruomenių idėjas, taip pat Kauno Žvėrį, man, kaip tiesiog Kotrynai, artimiausios yra dvi. Tai „Atminties biuras“ ir „Modernizmas ateičiai“. Mano galvoje jos persipynusios, papildo ir vis naujai atskleidžia viena kitą. Abejose svarbūs žmonių liudijimai ir gebėjimas žvelgti tarp eilučių, taigi ir plytų ar lentų eilių. Namas be čia gyvenusių žmonių likimų pažinimo tėra mūro krūva. Žmogus be savo istorijos, kurioje svarbius vaidmenis kuria jo kiemas, gatvė, kvartalas, kaimynai ir santykiai su jais, tėra vieniša būtybė. Nesu tikra, ar čia daugiau malonių atradimų, ar verčiančių susimąstyti. Galbūt visgi pastarųjų, bet tai nėra blogai. Tai augina ir turtina. Didelė privilegija, kad šiandien į skaudžius dalykus galime žvelgti iš istorinės perspektyvos, kad mūsų šalyje masiškai nežudomi žmonės, negriūna miestai, nors tai vyksta visai šalia. Turime savo situaciją vertinti ir kasdien mokytis tam, kad tamsa nenugalėtų.
Pavyzdžiui, gali žiūrėti į Kaune kadaise Petro Klimo šeimai pastatytą vilą, pavadintą diplomato dukters vardu – „Eglutė“ – ir galvoti, aha, neblogai tarpukariu žmonės gyveno, dailius namus statėsi. Dabar vila padalinta keliems savininkams, ji stokoja pirminio grožio – tai irgi nesunku pastebėti, tai primena okupaciją ir nacionalizaciją. Bet svarbu ir pažvelgti į kitą Vaižganto gatvės pusę, į Klimo svainės namą, kuriame jis glaudėsi jau Lietuvą okupavus sovietams, jau grįžęs iš Sibiro lagerio (o prieš tai dar kalintas nacių). Ar galite įsivaizduoti skausmą žmogaus, kuris penkiolika metų kasdien pro langą mato savo šeimos, likusios vakaruose, Prancūzijoje, namus? Namus, dedikuotis dukteriai, kurios daugiau taip ir nebepamatė. Aš to suvokti negaliu. Ir kas pasakys, modernizmo tai istorija, valstybingumo, ar tiesiog vieno žmogaus tragedija?
Kaip manai, kokie mitai, susiję su paveldu, egzistuoja kolektyviniame suvokime? Kokius konflikto taškus galima įžvelgti? Galbūt tinklalaidės padės sklaidyti įtampą?
Paveldas, krepšinis, žalieji plotai, šiuolaikinis menas, krašto ar sveikatos apsauga – visame kame turime dešimtis tūkstančių ekspertų, ir Lietuva šiuo klausimu nėra kažkuo išskirtinė pasaulyje. Manau, čia ir yra didysis paradoksas – nepasitikime metų metus konkrečioje srityje dirbančių, nuolat kompetencijas auginančių žmonių įžvalgomis, patarimais, idėjomis. Bet patys, skyrę gal tik kelias valandas pasidomėti vienu ar kitu klausimu, o gal ir visai nepasidomėję, nes mums tai atrodo nereikšminga, tolima, per brangu, per pretenzinga, įsivaizduojame žinantys geriau. Todėl, apibendrintai kalbant, mediniai langai, galintys tarnauti dar dešimtmečius, keičiami plastmasiniais. Arba išnyksta postmodernistiniai kūriniai, nes kuo trumpesnė istorinė distancija, tuo mažiau vertės objekte ar asmenybėje įžvelgiame. Lygiai kaip į jauną žmogų žiūrime įtariai, tiesa? Dar vienas gana plačiai paplitęs įsivaizdavimas – kad paveldu turi rūpintis išskirtinai valdžia ar valstybė. Manau, taip yra dėl emocinio ryšio nebuvimo, o jo nėra, nes tam neskiriama laiko. To nemokoma mokykloje, kaip ir daugelio kitų išties svarbių žmogiškų dalykų. Taip, tinkalalaidėse apie tai kalbėsime tikrai daug.
Kaip „Modernizmas ateičiai“ pakeitė pačios suvokimą apie paveldą? Kokios idėjos, pavyzdžiai jau dabar „užkabino“ permąstyti paveldo temą iš naujo? Kokie nauji klausimai kyla?
Man patinka, kad ši programa nėra tik apie gražius vaizdus, tobulas fotografijas, sėkmės istorijas. Asmeninis ryšys su architektūra, urbanistika, kraštovaizdžiu atskleidžiamas ne visuomet tikėtais būdais. Nuo kino filmo iki tortų, nuo garso įrašų iki šokio. Skulptūra, fotografija, tekstilė, video, tekstai, dabar ir tinklalaidės – pasitelkiamos turbūt visos įmanomos medijos, kurios, beje, padeda ne tik geriau suvokti pastatus, bet ir atrasti asmenybes. Nekantrauju įsigyti naują knygą apie architektą Arną Funką. Architektūros istorikė Marija Drėmaitė yra nuostabi ir tuo pačiu labai tiksli ir atsakinga istorijų pasakotoja, ir neabejoju, kad jos bendras kūrinys su savitai miestą fiksuojančiu fotografu Luku Mykolaičiu bei leidinio ir parodos apie Funką dizainere Vika Pranaityte, kuri pati dirba architekte, bus vienas prasmingiausių 2022 metų suvenyrų.
Dar labai patinka galimybė aplankyti pastatus, į kuriuos gal ir visai nepažvelgdavai, arba tuos, į kuriuos tik seilę pavarvindavai. Pavyzdžiui, to paties Funko projektuotas Iljinienės namas K. Donelaičio gatvėje – su žurnalu sekėme jo istoriją, pardavimą, lankėmės dar vykstant remonto darbams, taip pat – ką tik juos baigus. Dabar pastate veikia dizaino studija „Blank Page“, smagu, kad jos įkūrėjai suvokia, kokioje lobių skrynioje įsikūrė. Labai laukiu galimybės apsilankyti čia konferencijos „Modernizmas ateičiai“ metu atidaromoje parodoje „Interpretuotas Kauno modernizmas“. Norėčiau, kad panašios iniciatyvos nesibaigtų su metų pabaiga. Juk, tarkim, į „Ekskurso“ pasivaikščiojimus neįmanoma patekti, visos vietos išgraibstomos vos paskelbus registraciją. Vadinasi, žmonėms vis labiau įdomu giliau pažinti miestą. Čia vėl grįžtu prie asmeninės akistatos. Priversti susimąstyti gali vienintelė detalė ar net kvapas, sužadinantis prisiminimą.
Kaip kilo idėja rengti „Modernizmas ateičiai“ tinklalaidžių ciklą? Ar buvo įvykis, idėja, žmogus, kurie paskatino tai padaryti?
Reikėtų padėkoti programos kuratorei Viltei Migonytei-Petrulienei – tai ji nusprendė atsisakyti tradicinio leidinio, lydinčio konferenciją. Pati matau tam keletą racionalių priežasčių – pasaulinė popieriaus krizė, sausakimšos lentynos, tradicinio spaudos formato apribojimai turinio kiekiui ir įvairovei. Be to, tinklalaidė gali pasiekti daugiau žmonių, net tų, kurie apie programą, konferenciją ir patį Kauną iki šiol nėra girdėję. Galbūt tai bus pašnekovų aplinka, o gal atsitiktinai „Spotify“ epizodą atradę klausytojai. Ką gali žinoti, gal jie dėl to aplankys Kauną ar bet kurį kitą objektą, apie kurį kalbame tinklalaidėse? Kritiškiau pažvelgs į savo rajoną? Nueis į kaimynų susitikimą? Sustabdys ar incijuos procesą?
Kokią matote jūsų, kaip tinklalaidės kūrėjų, misiją? Vardan ko tai darote? Ir ko tikėtis būsimiems klausytojams?
Kviesdami pašnekovus neapsiribojome tik konferencijos dalyviais, nors, žinoma, jų minčių bus galima išgirsti tikrai nemažai. Iš viso epizodų bus dešimt, jie bus publikuoti iki „Kaunas 2022“ uždarymo. Internetinis formatas suteikia galimybę pakalbinti ir tuos, kurie iki šiol programoje „Modernizmas ateičiai“ niekaip nedalyvavo. Kartu su Vaidu Petruliu ieškojome tokių žmonių, kurie galėtų papasakoti išskirtines istorijas, atskleistų netikėtą, net radikalų požiūrį į paveldą, galėtų diskutuoti apie jo apibrėžimą apskritai. Tai nebūtinai architektai ir nebūtinai paveldo ekspertai, nors jau galiu pasidžiaugti pokalbiu su savo srities žvaigžde Jorge Otero-Pailos. Jis „Modernizmo ateičiai“ konferencijoje pasakos apie eksperimentinę paveldosaugą ir meną kaip globos būdą, o tinklalaidei aptarėme ir dar šį tą, kas tikrai privers suklusti ir permąstyti savo įsitikinimus.
Apskritai dabartinis etapas priverčia kvestionuoti daugelį iki šiol galiojusių normų ir susitarimų, tai neišvengiama ir asmeninio santykio su aplinka, atsakomybės prisiėmimo kontekste. Galbūt įrašiusi visus pokalbius galėčiau papasakoti dar daugiau, bet kol kas mane labiausiai palietė interviu su ukrainiečiu Dmitrijumi. Jis su bendraminčiais gana netikėtu būdu tvarko rusų sugriautus kaimus – projektas „Repair Together“ atskleidžia itin subtilius ryšio su namais, išlikimo savimi ir buvimo bendruomenės dalimi bei psichologinės būsenos karo metu niuansus.
Daugiau informacijos apie rugsėjo 21–22 dienomis Kaune vyksiančią konferenciją „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ ir ją lydinčius renginius galima rasti čia. Tinklalaidžių klausytis galima „Spotify“ platformoje, „Modernism for the Future“ kanale. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
IX forte performansą atliksiantis T. Ramasike’ė: „Bjaurastyje slypi grožis, tamsoje – šviesa“
Pietų Afrikoje gimęs šokėjas ir choreografas Tebby’is W. T. Ramasike’ė jau tris dešimtmečius yra profesionaliojoje scenoje. Jis nevengia remtis skausmingais istoriniais įvykiais, kuriuos, susiejęs su asmenine patirtimi, perteikia kūno kalba. 2022 m. rugsėjo 24 d. T. W. T. Ramasike’ė Kauno IX forto muziejuje atliks performansą „Mano kūno fragmentai“. Daugiau apie pasirodymą, šokį trauminių patirčių kontekste ir tai, kodėl svarbu prisiminti istorinius įvykius, kviečiame skaityti interviu.
Pasirodymas „Mano kūno fragmentai“ yra tarptautinio projekto „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ dalis. Projektą įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Rugsėjo 24 d. Kauno IX forto muziejuje atliksite performansą „Mano kūno fragmentai“. Pirmiausia norėtųsi klausti, kokie įspūdžiai, emocijos apėmė apsilankius IX forte, kai 2021 m. buvote atvykęs ruoštis pasirodymui?
Tai buvo gana pribloškianti patirtis. Anksčiau mačiau nuotraukas, kuriomis pasidalino Bruce’as [menininkas Bruce’as Clarke’as], tad tikėjausi kitokios vietos. Bet kai atvykome, tiesiog pajutau – oho! Iš pradžių nežinojau, kaip tai išreikšti. Buvau toks priblokštas... Jaučiau, kiek čia daug skausmo... Balsas manyje rėkė iš skausmo, balsas šaukė iš vilties. Iš tikrųjų, tai viršijo mano lūkesčius. Jaučiau, kad stoviu šventoje žemėje. Šioje vietoje energija buvo stipri ir unikali. Mano dėmesį patraukė ne vietos struktūra, o aplinka, medžiai. Jie tapo šios simbolinės tautos, kurios nariai čia neteko gyvybių, reprezentacija. Šioje vietoje dvasia buvo gyva.
Man pasirodė labai įdomu, kad ėjau ne į muziejų. Ėjau ne į ekspozicines erdves. Buvau įtrauktas į gyvąją žmonijos sielą. Žmonijos, kuri prarasta. Pajutau ryšį ir iš karto galvoje ėmė gimti kūrybinės idėjos. Tariau: „Manau, kad atvykau į reikiamą vietą. Štai, kur priklausau, štai, ką noriu daryti.“ Mano siela, mano širdis virpėjo, o dvasia norėjo gyventi, stverti, skristi. Mane tai labai praturtino.
Gal galėtumėte trumpai pristatyti performansą, kurį atliksite IX forte?
Grįšiu prie projekto pradžios. 2018 m. dalyvavau butoh ir akusmatinės muzikos festivalyje Paryžiuje. Atsitiko, kad atlikau pasirodymą pagal Jacobo kompoziciją. Buvo ir kitas butoh šokėjas Denisas, su kuriuo iš pradžių bendradarbiavome, bet, deja, jis smarkiai susirgo. Denisas atliko pasirodymą pagal René kompoziciją. Jacobo kompozicija man metė iššūkį – trumpa, sudėtinga ir tokia, pagal kurią niekada nesvajojau pasirodyti. Buvo sunku, bet per performansą viskas susidėliojo į vietas. Man patiko Deniso performansas ir René kompozicija. Tada jiems trims papasakojau savo idėją: keturiese esame toje pačioje erdvėje, mes, šokėjai, kuriame šokį, o jūs, kompozitoriai, tuo pačiu metu komponuojate. Pasiūliau jiems bendradarbiauti nedideliame projekte Amsterdame.
Tada pradėjau vystyti idėjas apie Holokaustą ir apartheidą. Tuo laiku rašiau eilėraštį, pavadintą „Mano kūno fragmentai“. Šį eilėraštį inspiravo matyti Holokausto vaizdai. Viską – Holokausto ir apartheido vaizdus – sudėjau kartu. Tuo metu labai susirgau. Buvau paguldytas į ligoninę, man atliko 3 operacijas. Gulint ligoninėje visi šie vaizdai ėmė grįžti, jaučiau, tarsi būčiau viso to dalis. Mano kūnas iro. Jaučiau, kad kūnas byra į dalis, tad tiesiog ištariau – „Mano kūno fragmentai“.
Kitas klausimas – ką man su tuo daryti? Kas šiame projekte svarbiausia? Ar jis yra apie Holokaustą? Ar apie apartheidą? Ar apie mane, gulintį ligoninėje ir mirštantį? Kaip butoh praktikas, visada daug dirbu su kūnu. Ir sakau – jis [projektas] apie kūną.
Kai po ilgo laiko pamačiau savo tėvus Pietų Afrikoje, jų kūnai buvo deformavęsi, pasikeitę. Tada pradėjau galvoti apie žmones naikinimo stovyklose. Kas nutikdavo, kai jų kūnus sudėdavo į krosnis? Ėmiau galvoti apie žmones, kurie Pietų Afrikoje buvo iškeldinti. Mačiau, kaip kankino ir degino mano vaikystės draugą, regėjau jo kūną... Taigi, tai buvo apie yrantį kūną, kuris keičiasi, deformuojasi.
Patirtis ligoninėje ir kovojimas mane paveikė psichologiškai. Buvo labai sunku. Tuo metu turėjau atlikti pasirodymą. Jis buvo apie pasipriešinimą priespaudai, pasipriešinimą sunkumams, taip pat – apie viltį, kovą prieš kažką, atsparumą.
Galvodamas apie tuos krosnyse esančius ar degančius kūnus, mąsčiau apie tylų jų riksmą. Įsivaizdavau šaukiantį kūną. Kūną, pavirstantį šaukiančiu balsu. Tas balsas tapo mano vidiniu „aš“. Šokis virto mano gelbėtoju, gydytoju. Balsai galvoje tarsi sakė – „šok, šok ir niekada nenustok šokęs.“ Turėjau šokti, kad išgyvenčiau. Iki šiol kartoju, kad jei nešokčiau, turbūt jau seniai būčiau atsisveikinęs su šiuo gyvenimu. Šokis man padėjo judėti toliau. Taip pat – priešintis, niekada nesustoti ir turėti vilties.
Žmonės klausia, ar šis kūrinys yra apie Holokaustą. Ne, nėra. Ir jis nėra apie apartheidą. Nors mano šaltiniu tampa siaubingi žmonijos istorijos įvykiai, nutikę praeityje (deja, jie vis dar vyksta dabar), kūrinys kartu yra apie socialinę krizę, kurioje mes, kaip žmonės, atsiduriame. Tai tylus būdas kalbėti kūnu, šokiui tampat nutildytų žmonių balsu: išryškinti tą skausmą, tą kančią, atkreipti dėmesį į tai, į ką daugelis neatkreipia.
Šiame kūrinyje nusprendžiau pasitelkti butoh žanrą, perteikiantį kūno pasipriešinimą gravitacijai. Mano kūnui tai meta didelį iššūkį išeiti iš komforto zonos į nežinomą teritoriją. Kartu tai susiję su vidine laisve, kuri išreiškiama butoh, ritualiniu šokiu ar net elektronine muzika, kuri taip pat turi savo pasipriešinimo būdą.
Paminėjote butoh žanrą. Ką galvojate ir jaučiate šokdamas butoh? Kuo butoh išsiskiria iš kitų žanrų?
Tai perėjimas į kitą pasaulį. Daug dirbu su dvasingumu, stengiuosi jį susieti su ritualiniu šokiu ir butoh praktika. Man tai visada yra tarsi dvasinė kelionė. Jaučiu, kad pereinu iš vieno gyvenimo į kitą. Iš būties į nebūtį.
Butoh suteikia man žengimo į gilų pasąmoninį pasaulį jausmą. Esu aukštesniame dvasingumo, o gal egzistencijos, lygmenyje. Tuo pačiu visada kyla klausimai: kur tai mane nuves? Kiekvienas klausimas sukelia skirtingą jausmą, skirtingą mintį. Niekada nebūna taip pat.
Manyje tai vis dar auga. Negaliu sakyti, kad esu tobulas butoh šokėjas ar kad esu blogas butoh šokėjas. Esu butoh praktikas, tiesiog praktikuojuosi. Išplėtojau savo afrobutoh konceptą. Galėčiau sakyti, kad butoh iš tiesų praturtino mano, kaip šokėjo, karjerą. Į šokį ir save, kaip šokėją, žiūriu iš kitos perspektyvos, suprasdamas savo kūną, mintis.
Kaip butoh išsiskiria iš kitų žanrų? Na, visų pirma, žmonės jo bijo. [juokiasi] Kai kalbame apie butoh, jie sako: „O, ar čia tas apie bjaurius kūnus ir mirtį?“ Taip žmonės reaguoja į butoh. Jie nenori turėti nieko bendro su tuo, kas susiję su skausmu, kančia ir mirtimi. Ypač mirtimi ir tamsa. Visada žmonėms sakau, kad toje bjaurastyje slypi grožis, tamsoje – šviesa.
Trumpam stabtelkime pasvarstyti apie grožį, šviesą ir šokį – kas, Jūsų manymu, tragedijos ir trauminių patirčių kontekste yra šokis? Priemonė įsijausti į kitų žmonių patirtį? Gijimo būdas?..
Į šį klausimą nelengva atsakyti, bet pabandysiu. Kai žvelgiu apibendrintai, nėra taip labai paprasta, bet asmeniškai man – lengva šokiu išreikšti traumines ar tragiškas patirtis, nes su jomis teko daug susidurti. Nors žmonės visada sako, kad esu laimingas, mano pasaulis iš tiesų yra tragiškas ar susijęs su trauma.
Sugeriu daug žmonių tragiškų ir trauminių patirčių, klausausi jų istorijų. Iš esmės įsijaučiu į jų situaciją. Kai pradedu tai daryti, kartais galiu iš to kažką sukurti. Šokiu man lengviau tai išreikšti. Taip pat pastebiu, kad šokis man padeda pagyti. Galiu turėti daug rūpesčių ir visko gali man nutikti, bet vos tik sudedu visa į šokį, jaučiu tą gydančią jėgą. Kaip man sakė žmonės, į jų gyvenimo tamsą atnešu šviesą ir juos gydau. Štai kodėl visada į savo veiklą žiūriu kaip į dvasinį gydymą.
Nereikėtų sakyti: „O, mano kūrinys bus apie traumines patirtis.“ Manau, kad jei pradėčiau taip teigti, mano šokėjai išskubėtų pro duris, o jei tai pasakyčiau publikai, ji neateitų pažiūrėti performanso. [juokiasi] Tai kažkas, ką laikai kūrinyje. Trauminėmis patirtimis įprastai nesidalini. Jos yra viduje. Kiekvienas susiduria su trauma vis kitaip. Kiekviena trauminė patirtis yra skirtinga.
Iš tiesų, keliuose šokiuose išreiškiu daug savo trauminių patirčių, kurios kartais mane gąsdina. Tada iškyla problema – ką jaučia auditorija, kai išgyvenu trauminę būseną? Įsijautimas į ją, kai atlieku šokį, man padeda kažką paleisti, gydo mane, apvalo. Man tai tarsi ritualas. Tai tampa lyg apeigine kelione. Man ir, manau, daugeliui žmonių, šokis yra gijimas, terapija. Gaila, kad daug žmonių to nemato. Jie į šokį žvelgia kaip į hobį, tiesiog šokimą, nesuvokia, kad šokant žmogaus viduje kažkas įvyksta. Šokis teikia džiaugsmą, gyvenimą, šviesą, gydo daugelį žmonių.
Grįžkime prie Jūsų pasirodymo IX forte. Prie jo prisideda tarptautinė komanda. Gal galėtumėte pristatyti jos narius?
Trumpai juos pristatysiu. Pradėsiu nuo René. René Baptistas Huysmansas yra kompozitorius ir garso menininkas iš Amsterdamo. Jo specializacija – elektroninių garsų koliažai ir lauko įrašai.
Jacobas Elkinas yra multiinstumentalistas iš Niujoko, JAV. Jis moko Jungtinių Tautų tarptautinėje mokykloje, yra elektroninės mikrotoninės muzikos specialistas. Neklauskite manęs, kas tai... Štai kodėl jo muzika tokia sudėtinga – visi šitie terminai... Tai ne ta pati elektorinė muzika, kurią žinome. [juokiasi]
Vienas pirmųjų komandos narių buvo Denisas Sanglardas, bet dėl sveikatos problemų jis nebegalėjo tęsti projekto. Denisas yra butoh šokėjas ir aktorius. Jis vis dar labai įsitraukęs į kūrinį, tik laikosi nuošalyje – yra tarsi treneris, teikia atgalinį ryšį.
Tada turime Ellen Knops, kuri yra iš Amsterdamo. Ji mūsų šviesų dizainerė, mėgstanti improvizuoti ir pajausti vietą. Ellen nuvyksta į vietą ir mato, kokia yra tos vietos energija bei ką ji leidžia padaryti su šviesomis. Ellen dirbo su daugeliu mano kūrinių. Su ja dirbti fantastiška.
Tada – Anne Oomen, olandų mados tekstilės dizainerė iš Šiaurės Brabanto. Anne specializacija – šilkas. Ji daug dirba su šokėjais, judesiu. Anne pati buvo šokėja. Susižavėjimą šokiu ji paverčia sklandžiu šilko judesiu. Anne kūrinius labai įdomu stebėti ant šokėjo kūno. Ją pasirinkau ir dėl to. Daugelį metų norėjome dirbti karu, pagaliau čia pirmasis projektas. Įkvėpimo ji semiasi iš abstrakčiosios tapybos ir moderniojo meno kūrėjų.
Toliau – Elizabeth Damour. Ji yra iš Paryžiaus. Elizabeth – prancūzų butoh atlikėja, psichoterapeutė. Jai patinka dalintis, perduoti, prisijungti prie nuolatinio tobulėjimo proceso. Ji taip pat dirba su jaunais žmonėmis. Iš tiesų, pradžioje Elizabeth prisijungė prie projekto kaip mano asistentė, o ne šokėja. Galiausiai, kai Denisas nebegalėjo toliau dalyvauti, vienintelė išeitis buvo Elizabeth.
Dar turime Zo Fan. Projekte ji yra išorės menininkė. Iš tikrųjų, ji – Bruce’o asistentė. Bruce’as ją pasiūlė būti mūsų videografe. Zo yra iš Singapūro, bet gyvena Paryžiuje. Ji – kino režisierė, fotografė ir videografė.
Prie projekto prisidėjo ir daugiau žmonių, ne vien mes – yra žmonių iš išorės, kurie įsitraukė.
Jūsų performansas glaudžiai siesis su menininko Bruce’o Clarke’o dviejų dalių paroda, eksponuojama Kauno IX forto muziejuje, – bus atliekamas jos fone. Koks jos ir šokio santykis? Kaip jie papildo vienas kitą?
Įdomu, kad pradžioje Bruce’o nepažinojau. Frankas [Frankas Schroederis, Nacionalinio rezistencijos ir žmogaus teisių muziejaus direktorius] žinojo mano kūrinius ir pažinojo Bruce’ą, taigi, pakvietė jį kurti parodą [Liuksemburge]. Manau, kad pamatęs Bruce’o kūrinį, jame įžvelgė mane. Kai pirmą kartą išvydau Bruce’o skulptūras, norėjosi klausti: „Kur tu mane radai?“ [juokiasi]. Taip pat įžvelgiau save. Manau, kad iškart užsimezgė ryšys.
Iš tiesų, mane sudomino Bruce’o kilmė: gimęs Didžiojoje Britanijoje, turintis žydišką šeimą, [ryšių] su Lietuva, gyvenęs Pietų Afrikoje, įsijungęs į kovą prieš apartheidą. Tada pamačiau jo darbus ir buvau visiškai suviliotas. Norėjau sužinoti daugiau apie jo kūrinius, ėmė gimti idėjos. Mane patraukė ir jo darbas Ruandoje genocido tema. Galvojau: „Visa tai susiję su trauma. Šios tragiškos situacijos sukėlė daug traumų žmonių gyvenimuose.“ Ir man patiko, nes tai buvo Tebby’is. [juokiasi] Taigi, pagalvojau: „Nebijosiu bandyti rasti sąsajų su jo kūryba. Tiesiog būsiu atvira knyga.“
Esu dirbęs su menininkais praeityje – šokdavau, ką jie nutapydavo, arba pagal jų skulptūras. Bet dabar yra kitaip. Savo istorijas stengiamės papasakoti skirtingais būdais, bet tuo pačiu papildome vienas kitą. Nusprendėme įvesti mano ir skulptūrų tarpusavio dialogą, kaip jas naudoju, – jos turi būti kitas atlikėjas.
Šis tas įdomaus atėjo man į galvą apie IX forto muziejų: jei turime Bruce’o skulptūras ir aš, susisiejęs su šia instaliacija, palieku erdvę, kas nutinka? Mano idėja – tu sukuri ryšį su šiomis skulptūromis, išvyksti, o ryšys turėtų likti, nors fizinio kūno ten ir nebėra. Ryšys turėtų pasilikti tose skulptūrose, nes jos buvo performanso dalis. Tai įmanoma, nes visada galvoju, kad sukurta energija net išėjus iš erdvės turėtų joje likti. Turiu omenyje, pabuvęs IX forto muziejuje ir išvykęs, vis dar galėjau kvėpuoti ta energija.
Kas nutinka man? Tai kitas klausimas – ryšys tarp instaliacijos ir šokio. Kas nutinka man, kai šoku su tomis skulptūromis, kai užmezgu su jomis ryšį? Kas nutinka man po to, kai išeinu kaip šokėjas? Ar tiesiog išeini ir pamiršti apie jas [skulptūras]? Ne. Galėčiau pasirinkti taip daryti, bet nenoriu, nes jos yra gyvos. Tai didis, labai svarbus meno kūrinys. Bruce’o kūryboje tikrai radau kažką stipraus, kas iš tikrųjų gali praturtinti šokį.
Paskutinis klausimas – kaip manote, kodėl šiandienos žmogui svarbu ir reikalinga prisiminti traumines patirtis, pavyzdžiui, Holokaustą?
Kas nutiko praeityje, per Holokaustą kuria mūsų ateitį. Tai mūsų istorijos dalis. Ar esi žydas, ar afrikietis, ar europietis... Tai dalis mūsų, ne tik žydų bendruomenės. Pasaulio, kuriame gyvename, dalis. Ir, deja, kas nutiko per Holokaustą, vėl grįžta – tai vyksta dabar. Nors ir kitokiu mastu, kitokiu būdu... Matau tai augant. Matau, kaip Prancūzijoje grįžta nacionalistai. Tada Putinas. Jis nori, kad rusai būtų valdančiąja rase, kaip Hitleris kadaise norėjo, jog valdančiąja rase būtų vokiečiai.
Žinoma, žmonės nenori turėti nieko bendro su trauma, jie nori atsiriboti nuo Holokausto. Tai – ne tragiška istorija, o labai traumuojanti, žudanti žmonijos dvasią. Gebėti išsaugoti ją atmintyje reiškia tuo tikėti, suprasti ir suteikti reikiamą svarbą. Čia ne tas įvykis, kuriam įvykus jį lengvai užmiršti. Tai svarbus istorinis įvykis mūsų gyvenimuose. Dabartinei, mūsų ir ateities kartoms būtina suprasti, prisiminti, žinoti, kas įvyko. Nes tai nutiks. Jau sakome, kad istorija kartojasi.
Tikiuosi, kad pasaulis atsivers, patikės, galiausiai pasakys „mes supratome“ ir nustos neigti. Holokaustas įvyko, trauminės patirtys, kurias patyrė žmonės, buvo, mes negalime to paneigti. Gaila, bet neigimas sukelia daug smurto, o tai baugina.
Parengė Henrika Kryževičienė
Tebby’io W. T. Ramasike’ės performansas „Mano kūno fragmentai“ vyks 2022 m. rugsėjo 24 d. Kauno IX forto muziejuje. Daugiau informacijos apie renginį: www.9fortomuziejus.lt
Projektas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Projektą įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas 2022“
Informaciniai partneriai: LRT, „Kauno diena“, KB „Katos grupė“ | ACM
Partneriai: Nacionalinis rezistencijos ir žmogaus teisių muziejus (Liuksemburgas), „Ešas 2022“
Kūrybiška Kauno modernizmo interpretacija: filmas „Klostės“ grįžta į gimtąjį miestą
„Kaunas – apie Kauną“, – taip būtų galima įvardinti idėjinę, airių kūrėjos ir menininkės Aideen Barry režisuoto filmo „Klostės“, jungiančiąją giją. Juodai balto kolorito, nebylusis ir stop kadro animacijos technikos siurrealistinis filmas pasakoja (ne)įtikėtinas ryškių kauniečių istorijas, vykstančias Kaune skirtingais istoriniais laikotarpiais, įliejant jas į esminius Kauno modernizmo architektūros simbolius. Meninis–eksperimentinis architektūros filmas, nuo pat vasario mėnesio buvo pristatomas užsienio kino festivaliuose, o rugsėjo 21-24 dienomis sugrįžta ten, kur ir gimė – Kauną, ir bus pristatytas simbolinėje vietoje – kino centre „Romuva“.
Filmą kūrė gausi kelių šimtų žmonių kūrybinė komanda, pradedant nuo aktorių, kurių šįkart didelė dalis nebuvo profesionalūs kino atlikėjai, o įvairių profesijų atstovai – šokėjai, dainininkai, fotografai, sporto treneriai ir net „Kaunas 2022“ savanoriai. Spalvingos asmenybės turi ir skirtingus santykius su Kaunu: vieni – čia gimę ir augę, kiti – atvykę jau vėliau, tačiau visi be išimties turintys savitą ryšį su miestu ir jo įvairiasluoksne kultūra, istorija ir architektūra. Visi jie – Kauno gyventojai.
Natūralu, kad didžiulė komanda dirba ne tik žiūrovui matomoje pozicijoje – kadre, tačiau ir už jo. Tai – žmonės, atsakingi už šviesą, garsą, vaizdą. Tad šiandien apie filmavo užkulisius, iššūkius ir Kaune pasislėpusias bei atrastas klostes kalbame su atstovais iš abiejų kadro pusių: aktoriais – profesionaliais šokėjais, filme įkūnijusiais velnius – Mariumi Pinigiu ir Adrian Carlo Bibiano bei video, animacijos ir garso menininku, „Klosčių“ kinematografu Miku Zabulioniu.
Kadre šokantys velniai – duoklė lietuviškajam folklorui
Viename savo interviu, filmo režisierė Aideen Barry yra minėjusi, jog pastebėjo, kad lietuviškame folklore labai svarbus velnias, tad natūralu, jog filme skirta duoklė tiek šiam personažui, tiek pasauliniame kontekste unikaliam, Kaune įsikūrusiam Velnių muziejui ir jo įkūrėjui Antanui Žmuidzinavičiui.
Filme vaidinate velnius, sakykite, kaip sekėsi įkūnyti šiuos personažus, apie ką jie?
Marius: mes vaidinome skirtingus velnius, maniškis, kurį vaidinau, buvo labai aiškiai paimtas iš lietuviško folkloro – aš vaidinau lietuviškąjį velnią – Pinčiuką. Lyginant su kitomis kultūromis, lietuviškasis yra labiau žaismingas, mėgstantis smagias išdaigas, bet ne blogybes. Buvo nepaprastai smagu įkūnyti savąjį personažą, galbūt dėl to, kad aš netgi vizualiai buvau panašus į velniūkštį Pinčiuką (juokiasi). Be to, Aideen buvo labai kūrybiškai atvira, o tai leido per trumpą laiką atrasti savąjį personažą ir jį įkūnyti.
Carlo: filme režisierė per velnio personažą kartu atskleidžia ir lietuviškąjį folklorą, jo išskirtinumą, nes, pavyzdžiui, mano kultūroje, iš kurios atvykau, velnias nėra toks žaismingas kaip lietuviškasis, jis – turintis negatyvų, pykčio atspalvį. Kalbant apie asmeninę patirtį, galimybė įkūnyti „blogiuką“ – man suteikė labai daug džiaugsmo ir smagumo! Juk gyvenime neturime tokio šanso būti blogais, daryti blogus dalykus, o vaidinti „blogiuką“ ir įkūnyti jį filmo aikštelėje suteikia labai daug smagių akimirkų.
Marius: taip, tikrai pritariu Carlo. Šiek tiek paatvirausiu – vienoje iš filmo scenų, kurioje pasirodome, vyko kova. Tikra fizinė kova, bet juk realybėje mes fiziškai nekovojame, na, o štai filmavimo aikštelėje turėjome tokią smagią galimybę (juokiasi).
Carlo: žinoma, toji kova buvo surežisuota choreografija. Kadangi filme pasitelkiama sustabdyto kadro animacija (angl. stop motion), kuomet kiekvieną judesys užfiksuojamas atskiru kadru, tad, tarkime, norint užfiksuoti dešimties sekundžių sceną, kurioje vyko choreografija grįsta velnių kova, gali prireikti ir keturių valandų! Tai reikalauja didelės fizinės ištvermės ir kantrybės, kadangi suklydus kadrą gali tekti kartoti vėl ir vėl.
Ar fizinės ištvermės reikalaujančios scenos ir buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėte filmavimo metu? Papasakokite apie patį kūrybinį procesą.
Marius daug laiko atimantys kadrų fiksavimai, smulkios klaidelės, kurios versdavo kartoti ilgai fiksuojamus kadrus bei didelės fizinės ištvermės reikalaujančios scenos. Kadangi mūsų scena buvo labai fiziška – daugybė, ne itin kūnui komfortabilių pozicijų, daug dinamikos, turėjome sustoti nepatogiose pozose – kaip, pavyzdžiui, Neo „Matricos“ filme (juokiasi) – tai kėlė tikrai nemažai sunkumų ir iššūkių. Ir, žinoma, visuomet reikėjo sekti savo judesius. Įdomu, kad filme viskas labai kinta, labai daug dinamikos, sunku nuspėti logiką, tačiau pati filmo technika kino pasaulyje yra viena seniausių – stop kadras, šiame kūrinyje įgaunantis naują atspalvį.
Carlo: dėl stop kadro animacijos technikos turėjome ir smagių, kuriozinių situacijų. Esu dirbęs su šia technika mėgėjiškai ir dabar, kai dirbau su profesionalais, mano patirtis pasiteisino: turėjome sceną, kurią užtruko užfiksuoti geras trisdešimt minučių, kol galiausiai supratau, jog viską darėme klaidingai ir visos fotografijos nuėjo perniek, kadangi aktoriai buvo pasisukę ne į reikiamą pusę. Tad viską turėjome pakartoti iš naujo (šypsosi).
Grįžtant prie filmo idėjos, kaip galvojate – ar filmas labiau yra apie architektūrą ar apie žmones, kurie gyvena tuose pastatuose?
Marius: mano manymu, žinoma, apie žmones. Žmonės ir jų istorijos įprasmina tuos pastatus. Mes naudojame architektūrą kaip vietą, kurioje veikiame, kuriame santykius. Mes nekuriame santykių su pastatais. Žinoma, yra daugybė kadrų, kurie skirti pastatams, dizainui, jų ornamentams, detalėms, tačiau tai tik papildo veikėjų santykius, suteikia laiko pajautimą, tam tikrą skonį ir atmosferos pojūtį.
Carlo: sakyčiau, jog nėra architektūros be priešistorės, kuri yra sujungta su žmonėmis: kaip toji architektūra atsirado, kas ją sukūrė ir kokią rolę ji vaidina dabar – jau kitoje istorijoje, kitu laikmečiu. Viskas yra persipynę.
Ar sutinkate su teiginiu, jog filmas gali papasakoti miesto istoriją?
Marius: Tai nėra linijinis, kaip mums dažnai įprasta, tradicinis Kauno istorijos perpasakojimas. Tai – šiuolaikiškas postdramaturgiškas kūrinys, kuriame apie Kauną pasakojama jam būdingu, fluxišku būdu – sumaišant istoriją, modernizmą, persipinančius folkloro elementus. Pirmiausiai – tai meninis filmas, kuriame nesiekiama preciziškai tikslaus istorinio Kauno atvaizdavimo. Tai žinia, kad turime keistis, tartum alternatyvi istorija, kuriame kortos šiek tiek sumaišytos.
Carlo: trumpas atsakymas būtų – taip (šypsosi). Man labai svarbu, kad nors ir filme viskas pateikiama kūrybiškai, nors ir žiūrime meninį filmą, tačiau jame vis tiek tas pats Kaunas, kurį gali surasti išėjus į gatvę. Filmas tik atkreipia dėmesį, tarsi paryškina esminius objektus ir momentus, o vėliau, jį pažiūrėjęs, gali išeiti į lauką ir surasti juos skirtingose šviesose.
„Klosčių“ operatorius Mikas Zabulionis: šis filmas – tai kūrybiška Kauno miesto interpretacija
Mikai, filme „Klostės” užimate operatoriaus, kinematografo poziciją. Esate video, animacijos ir garso menininkas. Sakykite, kokius savo „gebėjimus” „technikas” panaudojote filmo kūryboje? Esate studijavęs animaciją, ar jos čia prireikė? Galbūt prisidėjote ir prie muzikinio takelio?
Šio filmo kūryboje buvau atsakingas tik už vaizdą. Dažnai, kai dirbu su video kūryba, liečiuosi ir prie postprodukcijos, tačiau šiuo atveju, gal kiek neįprasta man, tačiau reikėjo stipriai specializuotis ir dirbti tik su kamera.
Ne paslaptis, kad jūsų šeima stipriai prisidėjusi prie Kauno architektūrinio išpildymo. Kadangi filmas pasižymi detaliu atidumu architektūriniams akcentams galbūt konsultavotės ar gavot pastabų?
Šiuo atveju ne, neteko. Apie pačius objektus, jų fiksavimą sprendė filmo režisierė Aideen kartu su Kaunas 2022 komanda. Aš atėjau vėlesniame etape, kuomet tas sugalvotas idėjas reikėjo ištransliuoti į vaizdinį formatą.
Papasakokite apie patį filmavimo procesą. Kiek užtrukote, kaip vyko darbas, kokie iššūkiai jūsų laukė? Turint omeny, kad pati filmo režisierė – negyvena Lietuvoje. Ar dirbant kartu vizijos sutapo, kaip sekėsi siekti bendro išpildymo?
Buvo intensyvus laikas – viską padarėme per du etapus: rudenį ir vėliau – pavasarį, visą gegužės mėnesį filmavom. Kadruotes apspręsdavome iš vakaro, kartais dar aptardami ryte prieš pat filmavimą. Būdavo taip, jog tos dienos kadrus, suderindavome iš vakaro. Dažniausiai filmo kūrime tokie procesai apima savaites ar net mėnesius, tačiau šiuo atveju intensyvumas natūralu – buvo daug kintamųjų. Būdavo ruošiamos skirtingos lokacijos, koją kišo ir COVID situacija, dėl kurios „iškrito“ ir kai kurie komandos nariai – pagal tai kito ir filmavimo tvarkaraštis.
Kalbant apie techninius iššūkius, daugelyje scenų buvo naudojamas žaliasis fonas (angl. green screen), tad visuomet reikėdavo labai tiksliai prieš filmavimus įsivardinti atspindžius, kitus aspektus, kaip vaizdas turės būti apdirbtas vėlesniuose etapuose. Kadangi nebuvau dizaino efektų vadovas, šia role dalijomės su filmo režisiere.
Mikai, ar galima sakyti, kad šis filmas yra Kauno istorijos pasakojimas ir būtent per jį galima susipažinti su miesto istorija, jos architektūrinėmis klostėmis?
Tai nėra koks nors dokumentinis, analitinis filmas. Atvirkščiai – tai kūrybinė Kauno miesto interpretacija. Suprasti istoriją per ją būtų galima, tačiau pirmiausiai tai – interpretacija. Filmas vienareikšmiškai yra apie žmones, kadangi jame atsispiriama į tuose pastatuose įvykusias istorijas, ten gyvenusius ar juos kūrusius asmenis, o architektūra naudota kaip priemonė, įveiklinanti tuos personažus.
Filmo premjera su išankstine registracija vyks rugsėjo 21 d. Nespėję užsiregistruoti, filmą išvysti galės ir rugsėjo 22-24 d. Šiomis dienomis „Romuvos“ foje žiūrovus taip pat pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija. Įsigyti bilietus galima „Romuvos“ kino teatro internetinėje svetainėje.
Litvakų kultūros forumas pagerbs žmones, garsinančius Lietuvą svetur
„Lietuvos žydų praeitis vis dar neužima jai tinkamos vietos mūsų šalies istoriniame panteone. Masinėje Lietuvos kultūroje apie ją iki šiol žinoma per mažai, turint omenyje, kokią didelę įtaką Lietuvos žydai turėjo mūsų miestų, kaimų, meno, kultūros raidai. Labai dažnai būtent jų dėka Lietuva yra žinoma pasaulyje. Vien tarp Nobelio premijos laureatų yra nemažai Lietuvos žydų... Tad svarbu pagerbti žmones, kurie išvykę iš Lietuvos tiek daug nuveikė, garsindami mūsų šalies vardą“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Šarūnas Liekis, vienas iš rugsėjo pabaigoje Kaune vyksiančio Litvakų kultūros forumo patariamosios tarybos narių. Forumą organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“.
Pasak profesoriaus, žydų istorija Lietuvoje siekia jau daugiau nei 600–700 metų. XIV amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė skatino žydų persikėlimą, joje jau buvo apie 6 tūkst. žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo, istorinėje LDK teritorijoje iš viso gyveno daugiau nei milijonas žydų, iš jų 147 tūkst. – Lietuvoje.
Istorinėje LDK teritorijoje gimę žydai, arba litvakai, turėjo ir tebeturi didelę įtaką viso pasaulio kultūrai ir mokslui: jų pasiekimai JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse svariai prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo – neretai net labiau, nei mūsų šalyje ir svetur plačiai pripažinti lietuviai. „Pavyzdžiui, Kaune yra gatvė, pavadinta žydų rašytojo Abraomo Mapu vardu. Kai kuriose šalyse, tarkim, Izraelyje, A. Mapu yra kur kas labiau žinomas nei Maironis ar kiti iškilūs Lietuvos veikėjai“, – pažymi prof. Š. Liekis.
Tokių litvakų asmenybių, kurios yra pripažintos pasaulyje, o Lietuvoje – nepakankamai įvertintos, yra nemažai, tikina profesorius. Pavyzdžiui, Vilniaus gubernijoje gimė leksikografas Eliezeris Ben–Jehuda, kuris sukūrė šiuolaikinę hebrajų kalbą ir parengė pirmąjį hebrajų kalbos žodyną. Balstogėje gimė gydytojas, filologas Liudvikas Zamenhofas, kuris sukūrė labiausiai paplitusią dirbtinę kalbą esperanto.
Rugsėjo 29–30 dienomis Kaune vyksiantis Litvakų kultūros forumas sieks paskleisti žinią apie Lietuvoje gyvenusių žydų kultūrą ir istoriją: renginys suburs dešimtis akademikų, istorikų, muziejininkų, meno, švietimo ir kitų sričių atstovų. Forume bus aptariama ne tik litvako tapatybė, bet ir kultūra kaip raktas į istoriją, atminties įamžinimas kaip būdas kurti geresnę ateitį. Kai kuriems forumo dalyviams tai bus pirmas apsilankymas tėvų gimtinėje.
„Forumo programa akcentuoja paveldą, Lietuvos žydų vietą Lietuvoje, Europoje ir pasaulinėje kultūroje ir civilizacijoje, bando tai apmąstyti. Pakviesta daug iškilių žmonių, kurie patys šiuos klausimus apmąstė, kurie tapatinasi, sieja savo šaknis su dabartine Lietuvos Respublika“, – apibendrina VDU profesorius.
Litvakų kultūros forume susirinks gausus būrys kūrėjų, menininkų ir akademikų. Tarp jų – litvakas, garsiosios kauniečių Soloveičikų giminės palikuonis, Jeilio universiteto prezidentas, VDU garbės daktaras prof. Peter Salovey, taip pat – garsus istorikas, Brandeis universiteto profesorius emeritas, Lenkijos žydų istorijos ekspertas prof. Antony Polonsky.
Forume taip pat dalyvaus rašytoja, meno kuratorė Paulina Pukytė, dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, menininkė Jyll Bradley, psicholingvistė prof. Tsvia Walden, atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė ir daugybė kitų.
Aptardamas litvakus ir jų reikšmę, prof. Šarūnas Liekis pabrėžia, kad šis terminas gali apibūdinti ne tik Lietuvos žydus. „Litvakas pirmiausia reiškia žmogų, kuris išpažįsta tam tikrą judaizmo religinę srovę. Pas mus ši religinės tapatybės atmaina yra sutapatinama su lietuviškumu, tačiau iš tikrųjų tai neturi nieko bendro su etniškumu“, – patikslina profesorius.
„Per žydišką kultūrą, norime parodyti Lietuvos praeities ir kultūros universalumą. Pavyzdžiui, „Fluxus“ yra universalus reiškinys Vakarų kultūroje, per kurį lengva atpažinti ir Lietuvą, kadangi jį kūrė išeiviai iš Lietuvos. To paties siekiama ir šiuo forumu“, – tikina prof. Š. Liekis.
Forumo dienomis vyks ne tik pranešimai ir diskusijos, bet ir specialūs muzikiniai projektai „Žalgirio“ arenoje: Marijos Krupoves jidiš dainų koncertas bei kompozitoriaus Philipo Millerio ir menininkės Jenny Kagan „Kauno kantata“.
„Kantatoje“ muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. Įspūdingas muzikos ir video vaizdų labirintas sukurtas bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos ir užsienio atlikėjais. „Kantatą“ atliks daugiau nei 200 muzikantų, Kauno simfoninis orkestras, chorai ir ansambliai.
Litvakų kultūros forumas vyks rugsėjo 29–30 d. VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Forumą pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais.
Forumo programa ir registracija: https://kaunas2022.eu/litvakforum/
„Kauno kantata“ „Žalgirio“ arenoje suburs beveik 300 atlikėjų: žiūrovai patys pasirinks, ko klausyti
„Kauno kantata“ „Žalgirio“ arenoje suburs beveik 300 atlikėjų: žiūrovai patys pasirinks, ko klausyti
Įtraukianti patirtis – daugybę kartų įvairiuose anonsuose skambėjusi frazė. Visgi rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje laukia būtent tai. Dviejų iš Lietuvos kilusių menininkų Philipo Millerio (PAR) ir Jenny Kagan (JK) kuriama „Kauno kantata“ – tai nepaprastas ir nepakartojamas garso ir vaizdo labirintas, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo.
Šis projektas – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas, atminties temas šiuolaikiškai pateikiantis kūrinys, kurio premjerai ruošiamasi jau kelerius metus.
Beveik 300 atlikėjų gyvai
„Pati bandžiau atsiminti, ar daugybėje aplankytų muzikos renginių kada teko ką nors panašaus patirti, bet ne“, – įsitikinusi „Kauno kantatos“ prodiuserė, teatrologė Ina Pukelytė. Ji išduoda, kad šio eksperimentinio kūrinio premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš itin arti stebėti kantatą atliekančius muzikantus. Tarp atlikėjų, kurių projektas subūrė beveik 300 – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daugelis kitų.
Tokio masto ir kompleksiškumo imersinis kūrinys neįsivaizduojamas be choro – jų prie projekto prisijungė ne vienas. Tai ir Kauno valstybinis choras, ir „Cantate Domino“, ir vaikų kolektyvai. Taip pat solistai – Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas.
„Itin malonu šiame projekte dirbti su vienu užimčiausių šalies aranžuotojų Jievaru Jasinskiu, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaethesis“ įkūrėju dirigentu Karoliu Variakoju bei „Kaunas 2022“ atidarymo renginio režisieriumi Chrisu Baldwinu“, – apie bendradarbystę geriausio įmanomo įspūdžio vardan pasakoja „Kauno kantatos“ prodiuserė. Paklausta apie didžiausius iššūkius I. Pukelytė sako, kad sudėtingiausia buvo suderinti šimtų žmonių grafikus – profesionalūs muzikantai dirba įprastu metu, o mėgėjų kolektyvai repetuoti gali tik vakarais.
Kantatoje sklendžianti mintis – žvilgsnis į kitą
Pirmoji „Kauno kantatos“ sėkla pasėta „Kaunas 2022“ vadovei Virginijai Vitkienei lankantis Pietų Afrikos Respublikoje, kur moteris išgirdo ją palietusį litvako kompozitoriaus Philipo Millerio kūrinį apartheido tema. Iš Lietuvos kilęs menininkas dalyvavo ne vienoje Kauno bienalėje – čia susipažino su Anglijoje gimusia vizualių sprendimų menininke Jenny Kagan, kurios tėvai – kauniečiai (šiuo metu Gimnazijos g. 4 veikia menininkės šeimos istoriją atskleidžianti paroda „Iš tamsos“). Tad į kvietimą parašyti kūrinį pagrindinei „Kaunas 2022“ programai kompozitorius atsakė pasiūlymu dirbti kartu su J. Kagan.
Dokumentinę medžiagą kantatai menininkai pradėjo rinkti 2020 m., jiems talkino archyvuose ne vieną valandą praleidęs Kauno jaunimas. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų bei atsiminimų, ieškota ir kitų šalių archyvuose. Be Holokausto temos, „Kauno kantatos“ kūrėjams svarbios ir Sibiro tremtys, taip pat – pokariu kentėjusių „vilko vaikų“ likimai.
„Nesiekiame dokumentinio atpasakojimo – juk kuriame meną. Norime atskleisti istorijos kompleksiškumą. Į faktus Jen ir aš žiūrime kaip į akimirkas, į dviejų žmonių susidūrimus, kuriuose slypi vienas kito žmogiškumo atpažinimas. Kai tai įvyksta, kai supranti, kad kitas yra pažeidžiamas, kad jo gyvybė gal net priklauso nuo tavęs, tampi kito atžvilgiu etiškas – apie tai juk rašė Kaune gimęs filosofas Emmanuelis Levinas“, – svarsto P. Milleris, trečios kartos PAR litvakas, kurio seneliai iš Lietuvos ir Latvijos išvyko dar iki Antrojo pasaulinio karo.
J. Kagan atskleidžia, kad kantatoje bus ir Kauno gete išgyvenusios, čia būsimąjį vyrą sutikusios jos mamos istorija apie gelbėtoją: „Šis kūrinys yra visų pirma Philipo Millerio darbas, jo pasakojimas, tačiau aš savo tyrimais irgi prisidėjau. Iš pradžių parodą „Iš tamsos“ ir kantatą siekiau atskirti, bet vėliau supratau, kad bus puiku, jei šie projektai susikirs. Tas pats tekstas, kurį rasite parodoje, bus ir kantatoje. Tai mano mamos žodžiai: „Kodėl kas nors renkasi rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų mus – neišsprendžiamas klausimas.“
„Kauno kantata“ vyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Aleksoto bendruomenė kviečia gyvenimo patirtis pažinti per spalvas
Ar važiuojant autobusu jūs esate ramūs, kad jums tikrai nepradės snigti ant galvos? Ar minant dviračiu miesto gatvėmis, kada nors teko pasijusti lyg Niujorke? Ar prisimenate savo pirmojo bučinio skonį? Šiems ir kitiems klausimams atsakyti, kartu kurti, pasidalinti savo patirtimis bei geriau pažinti save pakvies šį savaitgalį Aleksoto bendruomenės šventės metu Kaune vyksianti performatyvi patirtis „5 spalvų istorijos”.
„5 spalvų istorijos” - Aleksoto bendruomenės darbo rezultatas, atskleisiantis asmeniškose patirtyse gyvenančias istorijas, raginsiantis pažinti save, kitus bei patį Aleksotą per stebėjimą ir kūrybą. Trijų - kvietimo, dalyvavimo, kūrybos - dalių performatyvi patirtis pakvies žiūrovus susipažinti su netikėtais Aleksotiškių pasakojimais, kartu išgyventi jų patyrimus bei kolektyviai kurti, savo bei kitų asmenines istorijas atrandant Aleksoto spalvose.
Per įsiklausymą ir dalyvavimą performatyvios patirties metu žiūrovai galės artimai pažinti visą Aleksoto bendruomenę. „Nuo vienos nežinomo Aleksoto gyventojo istorijos mes einame į bendruomeniškumą, kolektyviškumą bei suderėjimą jame, kuriame gali gimti kažkas daugiau, nei pati bendruomenė. Čia gimsta kūrinys, kurį galime įgyvendinti kartu,” - teigia Adelė Šuminskaitė, viena iš projekto sumanytojų.
„5 spalvų istorijos” - Menų agentūros „Artscape”, partneriaujant su Baltijos taikomojo teatro mokykla (BATS), vykdomo taikomojo teatro projekto „Pajausk Kauną” rezultatas, gimęs kūrybinių taikomojo teatro dirbtuvių metu. Aleksote vykę susitikimai taikomojo teatro metodų, žaidimų bei diskusijų pagalba padėjo surasti atspirties tašką - istorijas, iš kurių gimė patirties koncepcija ir turinys.
Taikomojo teatro praktikės, scenos menų profesionalės Adelė Šuminskaitė ir Rūta Šmergelytė kuria ne pirmoje „Artscape” produkcijoje. Kartu su taikomojo meno fasilitatore, režisiere Kristina Werner (Vokietija) aktorės 2020, 2021 m. dalyvavo projekte „Žaiskime Pabradę”; 2020 m. vykdė taikomojo teatro projektą „Užeikite”.
Projekto kūrybinė grupė: Adelė Šuminskaitė, Rūta Šmergelytė, Kristina Werner (Vokietija), Aistė Ulubey, Nataliia Guliaeva. Partneriai: Aleksoto bendruomenės centras, „Fluxus Labas!” bendruomenių programa. Renginys yra “Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022” programos dalis.
Performatyvi patirtis vyks rugsėjo 18 dieną, 14 valandą, Aleksoto bendruomenės šventės „Skrydis laiko erdve” metu, VDU Botanikos sode (Ž. E. Žilibero g. 6, Kaunas). Renginys nemokamas. Daugiau informacijos performatyvios patirties Facebook įvykyje.
Šimtmetį švenčianti Kauno meno mokykla kviečia į parodą bei tarptautinę konferenciją
Kauno meno mokykla 2022 metais mini 100 metų jubiliejų. Jam pažymėti skirta tarptautinė mokslinė konferencija „Menas moderniai šaliai moderniame mieste” ir lydinti paroda „Prieš... ir po 100 metų“ įsilies ir į Kauno Europos kultūros sostinės 2022 metų renginius.
Šia proga pažymima aukštųjų dailės studijų reikšmė moderniai meninei kultūrai ir poveikis vėlesnei tos kultūros plėtrai bei transformacijai.
Jubiliejaus proga rengiama tarptautinė mokslinė konferencija kviečia susitelkti į dailės studijų reikšmę modernybei ir išryškinti jų sąsajas su modernių valstybių bei miestų formavimosi procesais, aptariant dailės mokymo istorinę, esamą ir būsimą padėtį, nagrinėti dailės edukacijos klausimus. Siūloma naujai apmąstyti Kauno meno mokyklos istoriją, jos ištakas ir raidą miesto istorinės, politinės ar ekonominės kaitos kontekste, atskleisti paraleles su kitomis XX a. pirmos pusės Europos meno mokyklomis ir modernizmo sąjūdžiu. Konferencija taip pat siekia aktualizuoti mokyklą kūrusių ir joje besimokiusių asmenybių – dailininkų, pedagogų, architektų, dailės istorikų – veiklą, išryškinti jų kūrybos sąsajas su vietos, nacionaliniu ir globaliu dailės kontekstu; atskleisti Kauno meno mokyklos tradicijų kilmę ir tęstinumą.
Šimtmečiui pažymėti pristatoma paroda „Prieš... ir po 100 metų“
Aplinkos kaita ir kontekstai turi įtakos meno vystymuisi. Menas ypač reaguoja į vietos ar situacijos pasikeitimus. Per šimtą metų įvykusiai kaitai (naujų technologijų atsiradimas, atvirumas pasauliui, globalizacija ir t.t.) atliepia ir profesionali kūryba. Išlaikydama Kauno meno tradicijas ji sparčiu žingsniu žengia su šiuolaikiniu gyvenimu, atspindėdama visas jo realijas.
Paroda sudaryta iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose esančių Kauno meno mokykloje dirbusių pedagogų – menininkų kūrinių ir šiuo metų dirbančių ir kuriančių Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojų – menininkų. Ekspozicijoje žiūrovams pristatomi kūriniai, sukurti beveik prieš šimtą metų ir dabar, jau po šimto metų, atskleidžiant kūrybinių principų kaitą ar panašumus plastikos ir technologiniuose sprendimuose. Žiūrovui siūloma susipažinti kaip aplinka ir kontekstas šimtmečio bėgyje keitė ir keičia meno suvokimą ir išraišką, kuri atsispirdama ir tęsdama Kauno meno tradicijas įsipina į pasaulio Didįjį Peizažą.
Konferencijos datos: rugsėjo 15 d., 9:00 – 17:00 val. ir rugsėjo 16 d., 9:30 – 16:10 val.
Konferencijos vieta: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Muzikos salė (V. Putvinskio g.55, Kaunas).
Konferencijos pranešėjai: prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas (LT), prof. dr. Stanislavas Mostauskis (LT), doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė (LT), doc. dr. Aušrinė Cemnolonskė (LT), dr. Stella Pelše (LV), Margus Meinart (EE), dr. Theodor Liho (BG), Yaroslav Kravchenko (UA), Lina Mumgaudytė (LT), doc. dr. Aušra Vasiliauskienė (LT), Rūta Marija Purvinaitė (LT), doc. dr. Inese Sirica (LV), Šelda Puķīte (EE), dr. Lijana Natalevičienė (LT), prof. dr. Raimonda Simanaitienė (LT), dr. Aistė Dičkalnytė (LT), Daina Zozaitė (LT), doc. dr. Odeta Žukauskienė (LT), dr. Vilma Gradinskaitė (LT), Vaida Sirvydaitė (LT), Lina Hall (LT), Ilona Mažeikienė (LT), doc. dr. Rasa Butvilaitė (LT), doc. dr. Lina Preišegalavičienė (LT), doc. dr. Vaida Almonaitytė-Navickienė (LT)
Parodos atidarymas: rugsėjo 15 d., 18 val.
Paroda veiks: nuo 2022 m. rugsėjo 16 d. iki 2023 m. sausio 29 d.
Parodos vieta: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (V.Putvinskio g. 55, Kaunas).
Parodos menininkai, dalyviai:
Justinas Vienožinskis (1886–1960), Adomas Galdikas (1893–1969), Stasys Ušinskas (1905–1974), Antanas Gudaitis (1904–1989), Antanas Samuolis – Samulevičius (1899–1942), Viktoras Vizgirda (1904–1993), Juozas Zikaras (1881–1944), Jonas Mikėnas (1899–1988), Viktoras Petravičius (1906–1989), Adolfas Vaičaitis (1915–2015), Mastislavas Dobužinskis (1875–1957), Vytautas Bičiūnas (1893–1943), Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997), Liudvikas Strolis (1905–1996), J. Steponavičius (1907- 1996) Marcė Katiliūtė (1912–1937), Telesforas Kulakauskas (1907–1977).
Arūnas Vaitkūnas (1956–2005), Laima Drazdauskaitė, Audronė Petrašiūnaitė, Pranas Griušys, Eimutis Markūnas, Aušra Vaitkūnienė, Aleksas Andriuškevičius, Andrius Zakarauskas, Petras Lincevičius, Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Povilas Ramanauskas, Darius Rakauskas, Sandra Kvilytė, Milda Gailiūtė, Rosanda Sorakaitė-Ramanauskienė, Rimas Mulevičius, Evaldas Mikalauskis, Rolandas Rimkūnas, Tadas Vosylius, Alfonsas Vaura.
Rengėjai: Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas, Kauno kolegijos Menų akademija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Partneriai: Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022, Lietuvos dailės istorikų draugija
Visą renginių programą rasite čia.
Ukrainiečių fotografas O. Zakleckis: rusų kultūra atkuria laukinio elgesio modelį
„Kultūra – tai koncentruota visuomenės civilizacinė patirtis, išsaugota tam tikromis priemonėmis ir galinti toliau vystyti šią visuomenę, motyvuoti žmones pereiti nuo barbariškumo prie žmogiškumo. Rusijos kultūra šiuo metu demonstruoja didžiausią savo defektą: ji ne tik neužkerta kelio žiaurumams, bet, priešingai, atkuria laukinio, barbariško elgesio modelį. Nuotraukose matome, kaip veikia „didžioji rusų kultūra“, – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) penktadienį pristatydamas fotografijų parodą „Karo geometrija“ kalbėjo ukrainiečių fotografas Oleksandras Zakleckis. Parodos atidarymas buvo Europos kultūros parlamento (EKP) 20-osios sesijos ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Tai pirmasis kartas, kai EKP sesija buvo surengta Baltijos šalyse.
O. Zakleckio parodoje eksponuojamos fotografijos, kuriose – Rusijos vykdomo karo nusiaubta Ukraina. Pasak fotografo, šiuo metu naikinama ne tik jo gimtoji šalis, bet ir jos kultūra. „Rusai pirmiausia bando sunaikinti ukrainiečių tapatybę, o tapatybė – tai kultūra. Dramos teatras Mariupolyje buvo visiškai sunaikintas, tačiau tai – tik vienas objektas. Kai kuriuose miestuose buvo sunaikinta visa kultūros infrastruktūra. Laisvai samdomiems darbuotojams Ukrainos kūrybiniame sektoriuje dabar – sunkus metas. Todėl prašau palaikyti programas, skirtas ukrainiečių menininkams ir kultūros veikėjams. Turime sugalvoti, kaip su tuo susidoroti“, – sakė menininkas, prisijungęs prie Europos kultūros parlamento. O. Zakleckio parodos atidaryme Kaune dalyvavo ir Nobelio literatūros premijai nominuotas ukrainiečių rašytojas Serhijus Žadanas.
Skiria dėmesį demokratijai, daugiakultūriškumui ir imigracijai
Europos kultūros parlamentas yra nevyriausybinė organizacija, siekianti užtikrinti, kad menininkų balsas būtų girdimas, ir skatinti dialogą tarp menininkų ir kitų kūrybingų žmonių. Iš viso jį sudaro apie 160 narių iš 43 valstybių: nepriklausomi menininkai, rašytojai, muzikantai, istorikai, filosofai, dizaineriai ir kitų kultūros sričių atstovai iš D. Britanijos, Švedijos, Graikijos, Airijos, Nyderlandų ir kitų Europos šalių. Šiemet prie parlamento prisijungė dar 8 nariai, tarp jų – 4 lietuviai ir 2 ukrainiečiai.
„Siekiame priminti europiečiams, kad kultūra yra visuomenės ir mūsų ateities šerdis. Diskutuojame apie demokratiją, žiniasklaidos, kultūros veikėjų vaidmenį visuomenėje, politikoje, taip pat – apie aktualijas, tokias kaip daugiakultūriškumas, imigracija ir t. t. Šiemet skiriame dėmesį karo pasekmėms universitetams ir kitiems kultūros lauko atstovams“, – apie parlamento veiklas pasakojo EKP generalinis sekretorius K. E. Norrman, kuriam VDU suteikė garbės daktaro vardą.
Kultūra – pasipriešinimo ir paguodos šaltinis
„Džiaugiuosi Jus visus sveikindamas Vytauto Didžiojo universitete, kuris šiais metais mini šimto metų jubiliejų. VDU puoselėja EKP keliamą tikslą – išlaikyti pagarbų ir laisvą tarpusavio supratimą įvairiapusėje kultūrinėje erdvėje. Šią Misiją įgyvendinti padės ir naujieji EKP nariai“, – sakė VDU rektorius prof. Juozas Augutis, sveikindamas EKP sesijos dalyvius VDU didžiojoje salėje.
Viena iš naujųjų EKP narių, VDU Menų fakulteto dekanė ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Tarybos pirmininkė prof. Jurgita Staniškytė tikina, jog kultūros svarba yra nenuginčijama – tai yra žmonių pasipriešinimo, europietiškos tapatybės šaltinis, kurį praradę susidurtume su tragedijomis.
„Pandemijos ir karo metu, kultūra yra paguodos ir eskapizmo šaltinis. Žmonės nori pabėgti nuo žiaurių realijų ir ieško kultūros. Tiek EKP, tiek VDU ir „Kaunas – Europos kultūros sostinei“ labai svarbu, kad kultūra būtų sugrąžinta į darbotvarkę, kad kultūra, jos institucijos ir menininkai būtų atstovaujami“, – pabrėžė prof. J. Staniškytė.
Ieško būdų padėti Ukrainos menininkams
EKP sesijos renginyje kalbėjo ir LR Kultūros ministras Simonas Kairys – jis pabrėžė, jog Kaunui itin reikšminga tapti pirmuoju Baltijos šalių miestu, kuriame vyksta Europos kultūros parlamento sesija, tačiau svarbu ir nepamiršti konteksto – Ukrainoje vykstančio karo.
„Kai kalbame apie dabar dirbančius menininkus, privalome kalbėti ir apie karą. Nes karas Ukrainoje pakeitė viską. Ukrainos menininkai šiandien demonstruoja ne tik savo tvirtybę ir pasipriešinimą, bet ir kultūrinės diplomatijos galią. Jie gina ne tik laisvės sodą, bet ir visų Europos vertybių sodą“, – pažymėjo ministras.
Europos kultūros parlamentas pripažįsta, kad, vykstant karui, kaip niekad svarbu atverti daugiau galimybių ukrainiečių menininkams. „Šiemet ieškome būdų vystyti ryšius su ukrainiečių menininkais, kaip juos paremti. Norime pakviesti juos dalyvauti Lietuvos, Baltijos šalių ir Europos kultūrinėje rinkoje. Lietuvoje dažnai pamirštame, kad kultūra yra vienas iš svarbiausių Europos pasiekimų“, – kalbėjo EKP narys, filosofas, VDU profesorius Gintautas Mažeikis.
Nauju Europos kultūros parlamento nariu tapęs LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis savo kalboje taip pat akcentavo būtinybę palaikyti Ukrainos menininkus. „Didvyriški Ukrainos žmonės vis dar kovoja – ir ne tik jėga. Aukščiausio meistriškumo menininkai ukrainiečiai rengia pasirodymus tiek Lietuvoje, tiek daugelyje prestižinių Europos erdvių. Ukrainiečių kūrybiškumas, optimizmas ir tikėjimas savo pergale nepalieka jokios abejonės, kad gėris triumfuos prie blogį“, – sakė V. Juozapaitis, išreiškęs viltį, kad diskusijos Kaune metu padės rasti naujus sprendimus ir iniciatyvas, skirtas kultūros palaikymui Europoje.
EKP prezidentas Päras Stenbäckas pasveikino „Kauną – Europos kultūros sostinę“ ir padėkojo VDU už šiltą priėmimą. Savo kalboje prezidentas paragino kultūros atstovus garsiai prieštarauti agresijai.
„Galite sakyti, kad tokia maža ir idealistinė organizacija kaip EKP turi mažai įtakos Europos reikalams. Tačiau mes priklausome didesniam ir nuolat augančiam pilietinių organizacijų tinklui, kuris kryptingai vienija Europos tautas“, – akcentavo P. Stenbäckas.
Pristatė „Kaunas 2022“ veiklas
Renginio Kaune metu buvo surengtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ veiklų pristatymas. Įspūdingą renginių, iniciatyvų, projektų, parodų programą pristatė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, taip pat prisijungusi prie EKP. Anot jos, iš viso šiemet buvo surengta net 1,5 tūkst. renginių, tarp jų – intelektualiu karnavalu vadinamas „Fluxus“ festivalis, geriausiu jaunimo festivaliu Baltijos šalyse šiemet išrinkta „Audra“, Yoko Ono paroda, Marinos Abramovič paskaita, artėjantis Litvakų kultūros forumas ir nesuskaičiuojama gausybė kitų renginių Kaune ir Kauno apskrityje.
„Kaunas 2022“ programą uždarys renginys „Sutartis“, kuriame aidės opera, elektronika, džiazas ir čiurlioniški motyvai, o iš viso pasirodymą surengs daugiau nei 150 atlikėjų, aktorių ir šokėjų. Pasak V. Vitkienės, užbaigiant Europos kultūros metus, dėmesys bus skirtas ir Ukrainai.
„Mes jaučiame Ukrainą savo kraujyje, nes esame to paties likimo šalis. Ir mes puikiai žinome, ką tai reiškia, turėdami savas asmeniškas istorijas. Laimei, mums šios istorijos pasibaigė 1990 m., o Ukraina turi kovoti už savo vertybes dabar. Todėl ačiū jums, ukrainiečiai“, – dėkodama Ukrainos žmonėms kalbėjo „Kaunas 2022“ vadovė.
Naujais Europos kultūros parlamento nariais tapo LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, VDU Menų fakulteto dekanė, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Tarybos pirmininkė prof. Jurgita Staniškytė, pianistas, VDU Muzikos akademijos lekt. Rimantas Vingras ir „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Europos kultūros parlamento 20-oji sesija vyko Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ patalpose rugsėjo 8–11 d. Renginys buvo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Didžiausias Lietuvoje Litvakų kultūros forumas burs kultūros ir istorijos mylėtojus
Kultūros entuziastai rugsėjo 29–30 d. laukiami Kaune, VDU Didžiojoje salėje. Čia vyks pirmasis Litvakų kultūros forumas. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ inicijuotą renginį lydės marga renginių programa, pabirusi po įvairias miesto vietas.
Akademikai, istorikai, muziejininkai, švietimo ekspertai, meno pasaulio atstovai, bendruomenių nariai – forumas suburs dešimtis prelegentų, atstovaujančių įvairioms sritims. Ne vienas iš Lietuvos kilęs svečias savo tėvų žemėje lankysis pirmąkart gyvenime – šios patirtys renginyje, keliančiame klausimą, ką reiškia būti litvaku, itin svarbios. Kitos forumo diskusijų ašys – kultūra ir menas kaip raktas į istoriją ir atminties įamžinimas kaip būdas kurti geresnę ateitį, skatinti atvirumą ir dialogą.
Sugrįžti į protėvių žemę
Kaip teigia „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Price, Litvakų kultūros forumas tarsi apibendrina šios programos pastangas ir projektus, kurių pradžia siekia 2017 metus. „Penkerius metus bandėme priminti, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas, o žydiškoji, litvakiškoji jo istorijos dalis sudaro svarbią šio miesto tapatybės dalį. Įvairiais meno projektais kalbėjome apie sudėtingus miesto istorijos puslapius, II pasaulinio karo istoriją ir Holokausto tragediją. Taigi forumo metu bandysime apibendrinti – kas yra ta litvakiškoji kultūra, litvakiškoji tapatybė? Kaip menas mums padeda suprasti istoriją, kaip menas padeda prisiminti?“, – intriguoja kaunietė.
Anot kuratorės, svarbu, kad į šį dialogą apie mūsų istorijos žaizdas įsitraukė ne tik lietuviai menininkai, projektas paskatino į savo protėvių žemę sugrįžti litvakus menininkus ir mokslininkus. Vienas jų – garsiosios kauniečių Soloveičikų giminės palikuonis, litvakas, Jeilio universiteto prezidentas prof. Peter Salovey. „Forumas – puiki proga dar kartą pakalbėti apie mūsų bendrą istoriją, susitikti ir pasvarstyti apie ateitį, padiskutuoti, kokios ateities norime šiame mieste, kaip (ar) menas gali geriau padėti suprasti istoriją ir mokytis iš jos klaidų“, – įsitikinusi D. Price.
Akademininio ir meno pasaulių atstovai
Savo asmenine ir profesine patirtimi forume dalinsis tokie Lietuvos ir pasaulio kūrėjai kaip rašytoja ir meno kuratorė Paulina Pukytė, Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė (projektas „Sienos prisimena“), mezuzas į Kauno gatves sugrąžinusi Jyll Bradley (JK), Kaune kūrusios rašytojos Lėjos Goldberg knygos „Nuomojamas butas“ leidėja, rašytoja Daiva Čepauskaitė ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė bei daugelis kitų.
Akademinei visuomenei atstovaus atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė bei gausus būrys litvakų istoriją ir identitetą tyrinėjančių mokslininkų iš viso pasaulio. Tai Brandeis universiteto profesorius emeritas, daugelio monografijų autorius prof. Antony Polonsky (PAR/JK), socialinės psichologijos profesorius, Jeilio universiteto prezidentas, VDU garbės daktaras Peter Salovey (JAV), psicholingvistė prof. Tsvia Walden (IL) ir kt.
Turtinga renginių programa – visame Kaune
Forumo dienomis dalyviams ir svečiams bus pristatomi specialūs muzikiniai projektai „Žalgirio“ arenoje. Rugsėjo 29 d. – koncertas „Nuo pelenų iki šlovės: Kauno ir Vilniaus getų muzikantai Niurnbergo Operoje (1946)“. Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. – kompozitorius Philipo Millerio ir menininkės Jenny Kagan „Kauno kantata“. „Kantatoje“ muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. „Kantatą“ atliks virš 200 muzikantų, Kauno miesto simfoninis orkestras, chorai ir ansambliai. Ši akistata su istorija tampa kaip niekada aktuali šių dienų kontekste.
Litvakų kultūros forumo metu Kaune įvyks ne vienas netikėtas meninis įvykis, padėsiantis praplėsti diskusijų kontekstą ir pratęsti pokalbius. Rugsėjo 28 d. VDU centriniuose rūmuose bus pristatyta Izraelyje gimusio litvako Michael Shubitz fotografijų paroda „Sugrąžinti į Kauną“, o LSMU Emanuelio Levino centre laukia koncertas-pasakojimas „Muzikinė geldutė“. Jo metu tarptautinė menininkų grupė atliks originalią muziką, įkvėptą žydų liaudies dainų, apeiginės muzikos bei profesionaliosios muzikos kūrinių motyvų.
Rugsėjo 29 d. Forumo metu VDU Didžiojoje salėje vyks net du koncertai – pianisto Aleksandr Paley ir klarnetininko Karolio Kolakausko klezmerių muzikos pasirodymas bei koncertas „Po Šagalo“. Neseniai miręs Anatolijus Šenderovas apie šį kūrinį sakė: „[Jame] apstu simbolių – klarnetas primena buvusį žydų gyvenimą Europoje, mušamieji ir styginių kvartetas yra lyg biblijinio pasaulio aliuzija.“ Šenderovo kūrinį atliks styginių kvartetas „Chordos“, klarnetistas Algirdas Žiūra ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.
Renginių programoje – ir jau veikiančios bei itin didelio miesto gyventojų ir svečių susidomėjimo sulaukiančios parodos, kaip William Kentridge „Tai, ko nepamename“ ir Jenny Kagan „Iš tamsos“.
Forumo dalyviai taip pat bus kviečiami apsilankyti Kauno tvirtovės IX forte, kuriame menininkai Bruce Clarke (FR) ir Tebby W. T. Ramasike (NL) pristatys vizualaus meno ir šiuolaikinio šokio kūrinį „Ecce homo: tiems, kurie liko, ir tiems, kurie išvyko“.
Litvakų kultūros forumo globėja – Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Garbės globėjai – prof. Liudas Mažylis ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos žydų bendruomenė.
Visą Litvakų kultūros forumo programą rasite čia.
Neeilinės „Šetenių skaitymų“ dovanos: susitikimai su Jurijumi Andruchovyčiumi ir Svetlana Aleksijevič
Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ rugsėjo 15–22 d. sukvies į naują renginių ciklą. Gražia pavasario tradicija tapęs renginys plečiasi: nuo šiol rugsėjį žymūs pasaulio rašytojai ir intelektualai atvyks į Lietuvą gvildenti svarbiausių šiandienos Europos ir pasaulio klausimų – į literatūros vakarus ir pranešimų ciklus suburs „Šetenių skaitymai“.
„Kas yra Šeteniai tikriausiai visi literatūra besidomintys lietuviai žino – tai Česlovo Milošo (Czesław Miłosz), vienintelio šalyje gimusio Nobelio premijos laureato, gimtinė. Į „Šetenių skaitymus“, skirtingai nei į mūsų pavasario festivalį, kviečiame ne būrį rašytojų, o vienu metu po vieną žymų pasaulio autorių. Č. Milošas nebuvo idėjos „menas menui“ šalininkas: jo paskaitos, pranešimai, esė, gvildenantys aktualius ne tik literatūros, bet ir visuomenės bei politikos klausimus, sudaro svarbią palikimo dalį. Taigi, jis tinkamas patronas renginiui, kuriame vyksta ne tik literatūriniai skaitymai, bet ir intelektualios diskusijos, svarstomos įžvalgos ir klausomasi paskaitų“, – teigė festivalio iniciatorius ir meno vadovas, rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus. Anot jo, visuomenė yra pavargusi nuo paviršutiniško bėgimo nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, tad atėjo metas lėtam skaitymui, atidžiam įsiklausymui ir grįžtamajam ryšiui.
Pirmuosius „Šetenių skaitymus“ inauguruos net du garsūs autoriai iš Vidurio–Rytų Europos. „Č. Milošo svarstytas Europos padalijimas tarp Rytų ir Vakarų ir iš to kylantis ypatingas Vidurio Europos tapatybės klausimas šiandien įgauna naują aktualumą. Ukrainos karo kontekste atgyja skaudžios Baltijos šalių, Lenkijos ir kitų regiono visuomenių istorinės patirtys, kurioms deramos vietos Europos moraliniame ir kultūrinės vaizduotės žemėlapyje ieškojo Č. Milošas ir daugelis kitų iš šio regiono kilusių intelektualų, suvokusių būtinybę Vakarams kalbėti savo autentišku balsu ir taip žadinti europiečių sąmoningumą“, – naujojo skaitymų ciklo svarbą ir atvykstančių svečių pasirinkimą aiškina „Kauno literatūros savaitės“ vadovė, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Rūta Eidukevičienė.
„Rugsėjo 15-ąją Kaune ne vieno lietuvių rašytojo pažįstamas ir mėgstamas Jurijus Andruchovyčius (Jurij Andruchovyč) atviroje paskaitoje pristatys specialiai šiai progai parašytą esė „Pavergta beprotybė: antipasaulis“, kurioje Ukrainos pasipriešinimo agresijai fone plėtos Č. Milošo „Pavergto proto“ įžvalgas. Kitą dieną iš Kauno veiksmas kelsis į Č. Milošo gimtinę, čia J. Andruchovyčius susitiks su literatūros lauko ir universiteto bendruomene. Rugsėjo 21–22 „Šetenių skaitymais“ savo viešnagę šalyje pradės Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič (Svetlana Alexievich)“, – teigė L. Katkus. Šio vizito Kaune metu S. Aleksijevič taip pat bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos.
Kviečiame iki rugsėjo 14 d. registruotis į susitikimą su J. Andruchovyčiumi (https://bit.ly/jurij-andruchovis-kaune). Vietų skaičius ribotas. Renginys vyks rugsėjo 15 d. nuo 18 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56).
Susitikimas su S. Aleksijevič vyks rugsėjo 22 d. nuo 18 val. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28).
Daugiau informacijos apie „Šetenių skaitymus“: www.literaturossavaite.lt bei https://www.facebook.com/literaturossavaite/. Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Poetas, prozininkas ir eseistas J. Andruchovyčius gimė ir gyvena Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivske. Po TSRS žlugimo jis ėmėsi radikalaus ukrainiečių literatūros atnaujinimo ir šiandien kartu su Serhijumi Žadanu yra pasaulyje žinomiausias šalies rašytojas. Šokiruojanti ir mąsli jo kūryba išversta į visas pagrindines pasaulio kalbas, apdovanota daugeliu premijų, o jo romanas „Dvylika ratilų“ išverstas ir į lietuvių kalbą.
Rašytojas teigia, kad jis labai mėgsta ir vertina Č. Milošą, ypač jo keltą Vidurio Europos idėją. „Šetenių skaitymuose“ jis pristatys specialiai šiai progai parašytą esė, įkvėptą Č. Milošo knygos „Pavergtas protas“. Rusijoje įsigalint naujai „pavergto proto“ atmainai, Milošo totalitarizmo analizė vėl tampa nepaprastai aktuali ir verta naujų apmąstymų.
Svetlana Aleksijevič gimė tame pačiame mieste kaip ir J. Andruchovyčius, Ivano Frankivske. S. Aleksijevič ypač domėjosi ir rašė apie dramatiškus sovietmečio įvykius ir savosios kartos patirtis – karą Afganistane, Sovietų Sąjungos griūtį, Černobylio katastrofą ir jos padarinius, o pastaraisiais metais išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos diktatūrinio režimo kritikė. 2000-aisiais dėl politinio persekiojimo rašytoja buvo priversta išvykti iš šalies, vėliau grįžo, tačiau 2020-aisiais numalšinus Baltarusijos revoliuciją vėl paliko tėvynę. S. Aleksijevič sukūrė savitą dokumentinės literatūros žanrą, kurį vadina „balsų romanu”. Pagrįstas šimtais interviu, jis leidžia iš autentiškų pasisakymų sukurti plačią gyvenimišką ir dvasinę dabarties panoramą.
S. Aleksijevič knygos išverstos į daugiau nei penkiasdešimt kalbų. Lietuviškai pasirodė net penkios jos knygos – „Paskutinieji liudytojai“, „Karo veidas nemoteriškas“, „Laikas iš antrų rankų“, „Černobylio malda“, „Cinko berniukai“. Pagal pastarąsias dvi knygas režisierius Eimuntas Nekrošius sukūrė teatro spektaklį.