Aktualijos

Japonų kompozitorė Midori Takada: tyla man – geriausia muzika

„Žmonėms kariaujant, visuomenė praranda žmogiškumą, o tai – tas pats, kas paukštis prarastų balsą“, – teigia japonų minimalistinės ir ambient muzikos legenda Midori Takada. Septintąją dešimtį perkopusią kompozitorę perkusininkę M. Takada profesionalai vertina kaip nepaprastą energiją skleidžiančią atlikėją, kurios gyvi pasirodymai tampa vietoje gimstančia legenda.

Antrą kartą Lietuvoje besilankanti japonų muzikos žvaigždė Kaune surengs vienintelį pasirodymą: festivalio „Audra“ metu birželio 30 d. ji, kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devynragė“, atliks kūrinį „Tylūs paukščiai“.

Čia pakviesta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ partnerių, M. Takada džiaugiasi galimybe pasimėgauti atgimusia popandemine realybe ir galimybe koncertuoti gyvai. Kauną ji vadina gražiu atskiru pasauliu, kuriame gyvena ramūs ir atsipalaidavę žmonės, o japonų ir lietuvių dvasinę bendrystę ji sieja su mūsų tautų artumu gamtai.

„Japonai nuo seno tikėjo, kad visur gamtoje egzistuoja dievybės – tiek kalnuose, tiek vandenyje, visur. Panašiai buvo manoma ir jūsų kraštuose“, – sako M. Takada.

– Lietuvoje jau esate buvusi, pačioje mūsų nepriklausomybės pradžioje. Kaip jums atrodome dabar?

– Tada lankiausi tik Vilniuje. Prieš trisdešimt metų jūsų šalis išgyveno sunkius laikus, ji dar ne visiškai buvo išsivadavusi iš ryšių su Rusija – net gatvių pavadinimai tuomet buvo užrašyti rusiškai, o nuėjus į restoraną nelabai buvo ką užsisakyti. Vis dėlto, prisimenu labai šviesius, linksmus žmonių veidus.

Šiandien viskas atrodo kitaip. Buvau užėjusi į kelių bažnyčių vidų – jos atnaujintos, šviežiai atrestauruotos freskos ir tapyba. Matyti didžiulis pokytis. Manau, kad būtent tie nujaučiami pokyčiai ir pats išsilaisvinimo procesas tuo metu ir kėlė džiugesį žmonėms. Ilgai prisiminiau malonų bendravimo su Lietuvos publika jausmą.

– Šįkart pirmą kartą lankotės Kaune. Kaip jis jums patinka?

– Kaunas – labai ramus miestas. Žiūrint globaliu mastu, jis man nepanašus į jokį kitą – tarsi gražus, atskiras pasaulis, kur visi žmonės atrodo tokie atsipalaidavę. Užvakar buvome tradiciniame Joninių apeigų festivalyje. Jaučiau, kad tos tradicijos tęsiasi šimtmečius, kad praeitis, dabartis ir ateitis susiūta tuo pačiu vertybiniu siūlu. Buvo labai stiprus įspūdis.

– Esu girdėjusi, kad lietuviai ir japonai yra iš dalies panašūs. Ką apie tai manote?

– Iš dalies, manau, kad taip: tradicijos, dvasingumas mums turi didelę reikšmę. Pagrindinės religijos Japonijoje yra budizmas ir šintoizmas, kurios praktikuojamos jau daugiau nei tūkstantmetį. Daugelio japonų pasaulėjautoje tie tikėjimai yra susipynę, praktikuojamas dvasingumas persipina su šiuolaikiškumu. Žinoma, tam, kokie mes esame, didelę įtaką padarė ir II-asis pasaulinis karas.

Lietuva taip pat turi istorijos paliktų randų, o dvasinis pradas, žmogiškumas čia labai gyvas. Be to, mus sieja įkvepianti Čijunės Sugiharos istorija.

– Žinau, kad nemažai japonų keliauja į Kauną vien tam, kad apsilankytų vietose, siejamose su Č. Sugiharos gyvenimu.

– Taip, tiesa. Mums jis labai svarbus.

– Savo pasirodyme „Audros“ festivalio metu koncertuosite kartu su lietuviškais folkloro ansambliais, atliekančiais sutartines. Ar šis dainavimo stilius artimas japonų kultūrai?

– Muzika yra glaudžiai susijusi su dvasingumu apie kurį kalbėjau, tai – garsinė jo išraiška. Mano pasirodymų pagrindas tikriausiai yra gamta, ir iš jos kylantys garsai. Senajame japonų tikėjime šintoizme tikima, kad visur gamtoje egzistuoja dievybės – tiek kalnuose, tiek vandenyje, visur. Tas tikėjimas persismelkia per visą mūsų pasaulėjautą ir skamba muzikoje. Atsakant į jūsų ankstesnį klausimą, manau, kad tikėjimas gamtos dievybėmis, kuris buvo būdingas senajai lietuvių religijai, mus taip pat sieja.

Sakyčiau, kad sutartinių žanras yra artimas budistiniam ritualiniam giedojimui, kuris praktikuojamas ir Japonijoje. Vis dėlto, ne tiek svarbu, kokios religijos žmogus atlieka muziką. Svarbu tai, kas toje muzikoje skamba, kaip joje atsiskleidžia ją atliekančiojo širdis.

– Jūsų kūrinys „Tylūs paukščiai“ skirtas Ukrainai palaikyti, siunčia žinutę prieš karą. Kaip menas gali padėti šioje situacijoje?

– Menas yra ne tik kiekvieno jį kuriančiojo saviraiška, bet jis perteikia ir kontekstą – mene atsispindi viskas, kas veikia menininką, visuomenę. Jei nebūtų visuomenės, nebūtų reikalingas ir menas. Taip, mūsų pasirodymas yra skirtas atkreipti dėmesį į karą, bet mes siekiame žiūrėti plačiau, už šio, dabar vykstančio karo konteksto. Mes klausiame, kodėl žmonės kariauja. Ir, galiausiai, kas yra žmogus?

Žmonėms kariaujant, visuomenė praranda žmogiškumą, o tai – tas pats, kas paukštis prarastų balsą.

– Gyvename nenuspėjamais laikais – dar pernai nebuvo aišku, ar šie pasirodymai galės vykti gyvai dėl siaučiančios pandemijos.

– Džiaugiuosi, kad galėjau atvykti čia. Ištrūkus iš Japonijos, pamačiau, kad Europa jau beveik grįžo į įprastą gyvenimą, o Lietuvoje kasdienybė daugmaž normali, kaip buvusi. Kartu grįžo ir įprastinės erdvės, kuriose galima pasirodyti gyvai. Atvykau anksčiau, kad spėtume pasirepetuoti kartu.

– Turėsite tik vieną pasirodymą. Jei nebus įrašų, tai – vienetinė, į koncertą atėjusių klausytojų patirtis. Kuo ji svarbi, išskirtinė?

– Muzika – tai garsai ir balsai, kuriuos skleidžia žmogus. Tuo pačiu, perteikiama ir tam tikra atmosfera. Tyrimais įrodyta, kad koncerto metu sinchroniškai veikia atlikėjų ir klausytojų smegenys, atlikėjas perduoda savo energiją klausytojams. Be to, garsinė vibracija, kuri pasiekia mūsų ausų būgnelius koncerto metu, skirtingai veikia mūsų smegenis nei tada, kai, pavyzdžiui, klausomės įrašo iš kokio nors elektroninio prietaiso. Gyvo pasirodymo metu mūsų smegenys į muziką reaguoja visai kitaip.

– Įdomu, kad taip sakote, nes būtent pirmasis jūsų albumo „Through the Looking Glass“ leidimas yra tarp labiausiai melomanų vertinamų įrašų. O jo perleidimas prieš penkerius metus atnešė jums pasaulinį žinomumą.

– Tiesa. Įrašiau „Through the Looking Glass“ prieš keturiasdešimt metų. Japonijoje albumas visai nebuvo populiarus, pavyko parduoti tik šiek tiek. Nuostabu, kad internetas leido mano muzikai pasiekti žmones Europoje, Amerikoje. Perleidus albumą, jis išpopuliarėjo tarp jaunų žmonių – esu labai dėkinga likimui. Vis dar negaliu tuo patikėti.

– Jūsų muzika kartais vertinama kaip relaksuojanti, rami. Ką apie tai manote?

– Kai siekiu išgauti garsą, aš įvertinu kiekvieną medžiagą iki smulkmenų, kurdama tiksliausią skambesį. Jei naudoju medinius instrumentus, noriu, kad jie ir skambėtų kaip medis, jei metalinius – kaip metalas. Į muziką neįdedu savo minčių, nenoriu klausytojui nieko įpiršti, muzika – tai skambesys. Noriu, kad žmonės mano muziką ir girdėtų kaip medį, metalą, taip, kaip girdime vandenį, paukščius, mišką. Viliuosi, kad taip manęs ir klausosi – taip, kaip klausomasi gamtos.

Jei žmogus gali nurimti klausydamasis mano muzikos, manau, kad pasiekiau savo tikslą.

– Ką jūs pati klausote?

– Tiesą pasakius, nenoriu klausytis jokios muzikos. Tyla man – geriausia muzika.

Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Daugiau informacijos – https://www.audrafestival.lt/ .

Interviu parengė Aldona Tüür
Nuotr. autorius Martynas Plepys

by Sandra

Liepą „Kaunas 2022“ vasaros scenoje – baskai, akapela iš Aliaskos, šiuolaikinis cirkas ir didžiausias repo orkestras

Vasarojantys Kaune jau priprato prie kultūringos šio sezono rutinos – nuo ketvirtadienio iki sekmadienio vakarai leidžiami Rotušės aikštėje. Čia iki pat rudens veiks „Kaunas 2022“ vasaros scena, kurioje telpa ne tik įdomiausių Lietuvos atlikėjų koncertai, bet ir pačių egzotiškiausių grupių iš viso pasaulio pasirodymai, taip pat – scenos menai, pasikalbėjimai ir kitos veiklos. Liepą Kauno senamiesčio širdyje pradės festivalio „Audra“ savaitgalis, o baigs melodingo „miegamojo pop“ atlikėjai iš Baskų krašto.

Stichijos neaplenks senamiesčio

Birželio ir liepos sandūroje vyksiantis pirmasis šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ aplankys netikėčiausias Kauno erdves – nuo istorinių taksi parko ir metalo fabriko iki galerijų, kavinių ir net Ąžuolyno. Žinoma, „Kaunas 2022“ jaunimo programai „Kylantis Kaunas“ dedikuotas festivalis neaplenks ir senamiesčio. Liepos 1–3 dienomis „Kaunas 2022“ vasaros scenoje – išskirtinai „Audros“ programa. Programos „NEfonas“ kvietimu penktadienį roko, grunge, alt-pop žanrų perkūną Rotušės aikštėje pirmieji paleis jaunieji muzikantai „Saulės Dievas“, „P404“, „Nouvelle“ ir „Stotis“. Šeštadienio dieną čia bus rodomas serbų spektaklis „Palikimas“, po kurio lauks diskusija. Liepos 3 d., sekmadienį scenoje karaliaus esportas – čia dienos programą rengia komanda „Iron Wolves“ ir inovatyvus pramogų, naujųjų medijų ir bendruomenių tinklas „Trys kubai“.

Nuo Kipro iki Prancūzijos

Antrasis liepos savaitgalis „Kaunas 2022“ vasaros scenoje simboliškai dedikuotas muzikinėms kelionėms. Europos Komisijos inicijuoto projekto EMEE, vienijančios žemyno muzikos eksporto biurus, dėka liepos 7 d. mieste lankysis grupė iš Kipro „Monsieur Doumani“. Kaip rašė „The Guardian“, tai vienas kūrybingiausių ir labiausiai savimi pasitikinčių kolektyvų. Visame pasaulyje koncertuojantis trio įkvėpimo ieško šiuolaikiniame Kipre, bet muzikoje remiasi ir savo salos tradicijomis.

EMEE kvietimu liepos 9 d. Kaune pasirodys graikų atlikėjas Theodore, savo muzikinį kelią pradėjęs Londone. Klasikiniai ir elektroniniai klavišiniai instrumentai, ambient ir minimal nuotaikos, būgnų ir gitarų bangos – visa tai Theodore papildo savo hipnotizuojančiu vokalu.

Iš skirtingų gaublio taškų į „Kaunas Piano Fest“ liepą sulėks kylantys fortepijono talentai, klasikinės muzikos šedevrus prikeliantys šviežiam skambesiui. Festivalį Rotušės aikštėje liepos 8 d. atidarys specialios George Gershwin „Rhapsody in Blue“ aranžuotės pasaulinė premjera, kurią atliks Monika Mašanauskaitė, Robertas Lozinskis, Žilvinas Brazauskas bei Peter Fleckenstein.

„Kaunas 2022“ vasaros scenos savaitgalį liepos 10 d. uždarys prancūzai „Rémi Panossian Trio“, savo 12-ojo gimtadienio proga šiemet išleidę albumą šmaikščiu pavadinimu „Happy Birthdé!“. Šis humoro nestokojantis trio – tai prancūziškojo džiazo skleidėjai, savo energiją skleidžiantys nuo Urugvajaus iki Tokijo.

Šiuolaikinis cirkas ir „Eurovizijos“ dalyviai

Jei didžiausias Europos dainų konkursas jums asocijuojasi su sentimentais ir rožine kepurėle, metas atsukti laiko juostą atgal ir prisiminti gerai mokėtus judesius. „Kaunas 2022“ ambasadoriai THE ROOP ketvirtadienio, liepos 14 d., koncerte neabejotinai atliks abu didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje skambėjusius savo kūrinius „On Fire“ ir „Discoteque“. Taip pat grupės viešnagė Kaune taps puikia proga išgirsti, kuo ji gyvena šiandien.

Tarptautinė trupė iš Lietuvos – taip galima pristatyti šiuolaikinio cirko kūrėjus „Kanta Company“. Jų spektaklis „Drabužiai ir mes“ pernai atidarė festivalį „Cirkuliacija“, o visai netrukus, liepos 16 d., specialia programa jie ruošiasi sudominti ir mažuosius Kauno senamiesčio lankytojus. Pasirodyme bus galima išvysti kinišką stulpą, oro šilkus, klounadą ir žongliravimą!

Techno, repas ar rokas?

Nebūtina rinktis vieno – per vieną liepos savaitgalį „Kaunas 2022“ vasaros scenoje gyvai nuskambės visi trys žanrai. Liepos 21 d. Europos kultūros sostinėje viešės austrai „Elektro Guzzi“, techno muziką atliekantys gitara, bosu ir būgnais. Vieniečiai įsitikinę, kad analoginė šio žanro interpretacija – joks nusikaltimas.

Techno nuotaikas į repo ritmus keis bene margiausias lietuviškas hiphopo kolektyvas „Despotin’ Fam“, kurio nariai muzikinių įtakų priveža iš Australijos ir Berlyno. „Grupė, sucementavusi scenos lyderius“, – taip taikliai skamba vienas du dešimtmečius grojančios grupės, neretai pristatomos ir repo orkestru, apibūdinimų. „Despotin’ Fam“ koncertas Kaune – liepos 22 d.

Liepos 23 d. „Kaunas 2022“ vasaros scenoje – laisvė gitaroms. Iš lietuviškuoju Mančesteriu vadinamų Šiaulių kilę „Colours of Bubbles“ roko skambesį visuomet pateikia moderniai ir nenuobodžiai – jų muzika skamba ne tik teatro scenoje, bet ir kartu su orkestru. Kas laukia Kaune? Visų pirma – pasiilgti gerbėjai!

Artėjant rugpjūčiui – dar tarptautinių akcentų

Kaip skamba akapela Aliaskoje? Ko išmokyti gali beatbox’as? Atsakymai į šiuos klausimus vasaros scenoje gali nuskambėti jau liepos 28 d., kai JAV ambasados Lietuvoje kvietimu Kaune viešės du šio žanro kolektyvai iš už Atlanto. Būtent iš Aliaskos valstijos yra merginų trio „Pipeline Vocal Project“, savo pasirodymuose pristatantis unikalias įvairių epochų muzikos interpretacijas. O „Freedom’s Boombox“ nariai yra po visą pasaulį keliaujantys atlikėjai ir kūrėjai, tikintys itin stipria šviečiamąja muzikos jėga.

Liepos 29 d., penktadienį į „Kaunas 2022“ vasaros sceną kops dar viena šio projekto ambasadorė – Jurga Šeduikytė. Šią vasarą ji keliauja po Lietuvą, lanko gerbėjus sostinėje Jonavoje, Druskininkuose, pajūryje, uždainavo ir ukrainietiškai – ir būtent šią vasarą sukanka 17 metų kultiniam atlikėjos kūriniui „Nebijok“. Be to, Jurga birželį apdovanota svarbiausiu Lietuvos kino apdovanojimu „Sidabrinė gervė“ už savo režisuotą animacinį filmą „Mora Mora“.

Paskutinieji antrojo ir priešpaskutinio vasaros mėnesio svečiai Kaune – baskai „Oki Moki“. „Lo-fi“ pop, „miegamojo pop“, „pop su panko siela“ – ironiškų, tačiau muzikos lengvumą ir nepretenzingumą atskleidžiančių epitetų sau nevengiantis klijuoti duetas susikūrė San Sebastiano mieste ir šiemet tapo trio, kuriame vis dar labai svarbus vokalas. „Oki Moki“ Rotušės aikštėje – liepos 30 d.

Visi „Kaunas 2022“ vasaros scenos renginiai – nemokami. Koncertai ir kiti įvykiai Kauno rotušės aikštėje suplanuoti iki pat rudens.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

by Sandra

Audringa savaitė Kaune: kaip visur spėti ir ką pamatyti festivalyje „Audra“?

Vasara įsibėgėjo, o su ja atidundėjo ne tik įelektrintas dangus, bet ir griausmingi renginiai po atviru dangumi. Vienas didžiausių šią vasarą Lietuvoje vyksiančių – tai šiuolaikinio miesto festivalis Kaune „Audra“. Birželio 29 – liepos 3 dienomis Europos kultūros sostinę užklupsianti „Audra“ — penkių dienų trukmės muzikos ir meno festivalis miesto erdvėse. Renginių kiekis privers suglumti net ir didžiausius gurmanus, tačiau ką daryti, jei norisi spėti visur ir pamatyti geriausius iš geriausių? Festivalio kuratoriai dalinasi savo patarimais, kaip nepasimesti audringame Kaune ir siūlo 10 rekomendacijų, kurių nevalia praleisti festivalio metu.

NR. 10: VAKARAS BRUTALIZMO ŠEDEVRE

Patį pirmąjį festivalio vakarą birželio 29 d. Kauno taksi parkas vienai dienai taps italų elektroninės muzikos kompozitorės Caterinos Barbieri pasirodymo vieta bei išskirtinės audiovizualinės Kamilės Rimkutės, Naurimo Michailiuk, Domo Veriko, Viliaus Smalinsko bei Pauliaus Varonenka „Hiding From The Inside“ instaliacijos erdve. Šis nemokamas renginys įvyks įspūdingame 1978 m. statybos Kauno taksi parke, Vilijampolėje. Šiandien dėl savo itin vaizdingos lokacijos svarstomą nugriauti šį parką, tad tai gali būti pirma ir greičiausiai paskutinė proga jame išvysti kultūrinį renginį. Po atidarymo audiovizualinę instaliaciją bus galima išvysti visas likusias festivalio dienas nuo 14:00 iki 22:00. Sekmadienį – iki 18:00.

NR. 9: BERLYNAS PRIE SOBORO

Visame pasaulyje tarp elektroninės muzikos fanų linksniuojama Berlyno radijo stotis „HÖR“ vienai dienai persikelia į Kauną. Ketvirtadienį (birželio 30 d. nuo 18:00 iki 00:00) šios radijo stoties transliacijos visam pasauliui bus filmuojamos tiesiai iš Mykolo Žilinsko dailės galerijos, įsikūrusios prie pat garsiojo Kauno Soboro. Transliacijos metu galima bus gyvai apsilankius pamatyti arba internete klausytis pačių berlyniečių atrinktų Lietuvos didžėjų pasirodymų – Manfredo, Mario Moretti, Marios Paskevic su Meri Hov, Mamiko Motto ir VHS Library.

NR. 8: MINIMALIZMAS IR JAPONŲ SUTARTINĖS

Tarp muzikos intelektualų ir snobų ši programos dalis – pati laukiamiausia. Tai japonų kompozitorės, perkusininkės ir minimalistinės muzikos pionierės Midori Takada kūrinio „Silent Birds“ pasaulinė premjera. Šis kūrinį kompozitorė jau keletą mėnesių ruošė kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devyniaragė“. Kas kartą vis naujas unikalus kūrinys dedikuotas tai šaliai ir pasaulinė jo premjera – tai unikalus kompozitorės braižas. Naujasis kūrinys taipogi niekur prieš tai negirdėtas. Midori Takada jį sukūrė galvodama apie Rusijos agresijos nusikaltimus Ukrainoje. Paukštis japonų atlikėjai yra laisvės simbolis, kurio skleidžiamas giesmes ir garsus ji atkurs pasitekusi tradicines lietuviškas ir japoniškas sutartines. Kodėl būtent sutartines? Lietuva ir Japonija – vienintelės šalys,

kuriose vis dar gyvas toks dainavimo stilius. Renginys vyks birželio 30 d., 20 valandą VDU didžiojoje salėje.

NR. 7: DIDYSIS AKORDAS SANTAKOJE

Vienas įspūdingiausių viešų, atvirų ir visiškai nemokamų festivalio renginių. Tai didysis muzikinės dalies uždarymo koncertas įspūdingiausioje Kauno vietoje – Neries ir Nemuno santakoje. Liepos 3 d. nuo 17:00 iki 23:00 valandos čia pasirodys estų repo superžvaigždė Tommy Cash, o jį apšildys post-punk ir alternative stilių muziką grojanti grupė ba., lietuvos R&B muzikos pirmūnas Free Finga bei kaunietiško roko pažibos Flash Voyage.

NR. 6: OKUPUOTA, BET ATVIRA GALERIJA

Festivalio metu trumpam savo duris lankytojams atvers ir prieš dvejus metus rekonstrukcijai uždaryta Mykolo Žilinsko dailės galerija, tapsianti pagrindine festivalio meninių veiklų erdve. Birželio 30-liepos 2 dienomis galerija bus nemokamai atvira visiems nuo 12 iki pat 22 valandos, o liepos 3 – iki 18 valandos. Vienas iš svarbiausių eksponatų – muzikologo, robotų inžinieriaus Moritzo Simono Geisto instaliacija „MR-808“, kurioje pristatoma didžiulė robotizuota būgnų mašina, gyvai programuojama pačių žiūrovų ir leidžianti parodos lankytojams realiuoju metu kurti muziką. Taip pat čia veiks Jurgos Marcinauskaitės instaliacija „(ne) išsakyti. (ne) žodžiai“, menininkės GIA RAM paroda, veiks virtualios realybės VR zona, o liepos 1-ąją vyks Vilniaus miesto šokio teatro Low Air spektaklis „Me two / Savoj Krūvoj“. Bendradarbiaujant su prancūzų VR patirčių platintojais „Diversion Cinema“, į kultūros sostinę bus atvežti trys įtraukiantys filmai – CONSCIOUS EXISTENCE, STRANDS OF MIND ir PEACH GARDEN.

NR. 5: NAKTINIO MIESTO PASAKOJIMAI

M.Žilinsko dailės galerijoje veiksmas vyks ne tik dieną. Du vakarus iš eilės, birželio 29-30 dienomis, ant galerijos fasado išryškės audiofestivalio „Banguoja“ vizualizacijos. Naktinės perklausos metu renginio organizatorius „Nepatogus kinas“ pristatys naktinę audiodokumentikų programą po atviru dangumi. Tarptautinių ir vietos audio menininkų kūrinius lankytojai galės išgirsti originalo kalbomis per belaides ausines.

NR. 4: MEILĖ IR ŠOKIAI ĄŽUOLYNE

Be galo šilta, laukiama ir turbūt vasariškiausia festivalio dalis – tai įspūdingas nemokamas koncertas bei vakarėlis po atviru dangumi šventoje Kauno vietoje – Ąžuolyno parke. Šeštadienį (liepos 2 d. nuo 14:00 iki 22:00) tarp ąžuolų ir žaliuojančios augmenijos išdygusi scena priglaus didžėjų Bradley Zero, Violet ir Gabrielle Kwarteng, bei grupių Planeta Polar, Garbanotas, Esa Afro-Synth Band, The Mauskovic Dance Band ir kitus pasirodymus.

NR. 3: NFT KARŠTLIGĖ AKROPOLYJE

Inovacijos visada yra vienas iš tų dalykų, kurį įaudrina menininkų vaizduotę. Būtent apie tai ir kalbės sekmadienį (liepos 3 d.) prekybos centre „Akropolis“ atidaroma paroda „NFThon: Ateitis“, kuri akcentuos iki šiol neatskleistą kultūros, blokų grandinėmis grindžiamų inovacijų ir tvarumo sintezę, siekiančią įkvėpti naują menininkų, mąstytojų ir atsakingų piliečių kartą.

NR. 2: PILNA ATEITIES IDĖJŲ KOMODA

„Kaunas 2022 - Europos kultūros sostinė“ jaunimo programos projektas KOMODA savo darbą pradėjo nuo idėjos suteikti Kauno ir Lietuvos kūrėjams platformą visuomenei parodyti savo kūrybą. Šiemet šis projektas organizuoja jau antrus metus iš eilės vyksiantį mados renginį, kuriame 14 kylančių dizainerių iš Lietuvos ir užsienio pristatys savo kolekcijas plačiajai Kauno auditorijai. Mados šou įvyks Karo Muziejaus sodelyje liepos 1 dieną, 16 valandą.

NR. 1: PERGALINGOS NAKTYS PERGALĖJE

Visų festivalio įspūdžių aptarimo, svečių susibūrimų ir draugystės židiniu taps dvi naktis truksianti naktinio klubo „Lizdas“ bei reivų „Prisukamas Abrikosas“ organizuojama šokių muzikos programa. Tiek penktadienį, tiek šeštadienį nuo pat 22 valandos buvusioje metalo gamykloje „Pergalė“ užsikursiantis milžiniškas renginys sukvietė bene aktyviausias ir garsiausias elektroninės šokių muzikos žvaigždes: Helena Hauff, Job Jobse, Call Super, Partiboi69, Kittin & The Hacker, LSDXOXO, Hector

Oaks, o juos apšildys visa plejada geriausių vietinių scenos atstovų, tokių kaip Manfredas ar Loranas Vaitkus.

Šie dešimt punktų – tai tik maža dalelė to, ką per visas festivalio „Audra“ dienas bus galima pamatyti Kaune. Visą renginių programą galite rasti čia: https://www.audrafestival.lt

Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai i

by Sandra

Prestižinėje Milano dizaino savaitėje – „Kaunas 2022“ kuruojama paroda

Milano dizaino savaitė – vienas svarbiausių įvykių dizaino pasaulyje. Birželio 7–10 d. vykusiame renginyje tarptautinė publika galėjo susipažinti ir su Baltijos šalių menininkų darbais. „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ kuruojama paroda „The Baltic Vibe“ pristatė 7-ių kūrėjų iš Lietuvos, Estijos bei Latvijos keramikos ir stiklo dizaino objektus.

Niekas nepaneigs, kad tris Baltijos šalis sieja ne tik sienos žemėlapyje, bet ir istorinis paveldas, kolektyvinės atminties gyvumas bei gamtos unikalumas. Natūralu, kad visa tai įkvepia ir vietos menininkus, kurių kūryba, turinti savitą, unikalų braižą, tuo pačiu turi ir bendrų, baltiškų sąlyčio taškų. Juos menininkai atskleidė parodoje „The Baltic Vibe“.

Milano dizaino savaitės ekspozicijų erdvėje „Milano Luiss HUB“ birželio 7-10 dienomis pristatyta paroda sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Iki birželio 30 d. ją bus galima išvysti Lenjane, „Tozzo Atelier“ erdvėje. Apie parodos idėją, lankytojų reakcijas ir Baltijos šalių menininkų panašumus pasakoja „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ ir parodos „The Baltic Vibe“ kuratorė Donata Jutkienė.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip kilo idėja Baltijos šalių kūrėjų darbus pristatyti Milane?

Viskas prasidėjo nuo atsitikinės pažinties su Valentina Kovaļišina – menininke ir aktyvia kultūros lauko veikėja. Nors pati Valentina yra iš Latvijos, jau daug laiko gyvena Italijoje. Taip kilo mintis eksponuoti regiono menininkų darbus Milane. Mūsų tikslas – populiarinti ir pristatyti Baltijos šalių meną.

Parodos anotacijoje rašoma, kad parodoje dėmesys sutelkiamas į Baltijos regiono gamtą ir klasikinius elementus. Ar galite plačiau papasakoti, kokie kūriniai eksponuojami?

Pasirinkome gamtos temą ir pagrindinius elementus – vandenį, žemę, orą ir ugnį. Pagal šią temą buvo atrinktos menininkės bei jų darbai. Baltijos šalių kūryba, ypač taikomasis menas, gali būti labai platus – nuo tekstilės, dvimačių objektų iki stiklo, keramikos ir kitų trimačių mažosios plastikos kūrinių. Nusprendėme, kad šįkart pristatysime stiklo ir keramikos meno objektus. Išsigryninusios idėją, pradėjome ieškoti menininkių. Organiškai gavosi, kad kiekvieną šalį atstovauja dvi menininkės, o prie parodos prisijungė ir latvių architektas.

Kokie lietuviški elementai, temos atsiskleidė menininkų darbuose?

Menininkų kūrybos ieškojimuose, faktūrų dinamikoje atsiskleidė įvairialypis baltiškasis gamtovaizdis, regionui būdingi gamtos reiškiniai, susipinantys su mitologija bei folkloru.

Lietuvą atstovavo dvi menininkės – Laura Rainė ir Monika Gedrimaitė. Tiek viena, tiek kita menininkė kūryboje naudoja organines linijas, formas, susijusias su gamtos elementais.

Monikos darbai organiški, inspiruoti gamtos, bet taip pat persipynę su jos pačios pasaulėjauta, unikalia keramikos technika. Menininkę domina naujos keramikos panaudojimo galimybės: autorė pristato objektus, kurių funkcija nebūtinai susijusi su pirmine paskirtimi, darbams ji suteikia naujas sampratas, įsivaizduojamas funkcijas.

Lauros darbai siejasi su vandens tema, pelkėmis. Tai – viena svarbiausių lietuviško kraštovaizdžio dalių, atsispindinti ir folklore, šalies mitologijoje. Menininkė specialiai šiai parodai sukūrė tris kūrinius iš laisvai formuotos karšto stiklo masės.

Darbus eksponavo 7 menininkai iš Baltijos šalių. Kas vienija šiuos kūrėjus?

Visus menininkus vienija organiškos formos, linijos ir gamtos jausena, motyvų perteikimas. Skaitydama menininkių siųstus aprašymus nustebau – visos kūrėjos labai unikalios, jų meninės raiškos formos ir technikos skiriasi, tačiau jų emocinis fonas, gamtos pajautimas per kūrybą yra tai, kas jas jungia. Į parodą menininkės įsiliejo labai organiškai, papildė viena kitą, o tai padėjo atspindėti bendrą Baltijos šalių kontekstą.

Parodoje eksponuojami ir Latvijos bei Estijos kūrėjų darbai. Sunku paneigti, kad šalys artimos kultūriškai, istoriškai. Ar šios šalys panašios, ar skiriasi savo dizaino, meno tradicija?

Turi ir panašumų, ir skirtumų. Mano nuomone, su Latvija turime daugiau panašumų, bet su estais, kaip ir atstumu, taip ir kūrybos prasme, esame kiek toliau vieni nuo kitų. Visgi šia paroda nesiekėme koncentruotis į skirtumus. Norėjome atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas mus jungia, kuo Baltijos šalys yra įdomios, tačiau ir atskleisti individualios menininkių kūrybos išskirtinumą. Įdomu tai, kad visos menininkės beveik viena kitos nepažinodamos, parodoje eksponuojamuose darbuose organiškai susijungė ir papildė viena kitą.

Jei kalbėtume kiek abstrakčiau, kaip Baltijos šalių kūrėjai atrodo tarptautiniame kontekste? Kuo išskirtiniai mūsų kūrėjai?

Kalbant apie Italiją, Milano dizaino savaitę, Baltijos šalių paroda išsiskyrė ir sulaukė didelio susidomėjimo. Parodą pristatėme du kartus, čia susirinkę žmonės dalyvavo tikslingai, atėjusiems tikrai rūpėjo darbai, jie norėjo pabendrauti su kūrėjais, sužinoti technikos subtilybes, geriau pažinti Baltijos šalių meną, dizainą. Manau, kad susirinkusiai publikai regiono menas buvo ir savotiška naujovė, su kuria jie anksčiau nebuvo susipažinę.

Italija – šalis, kurioje dizainas, menas itin vertinami, šalis turi ne vieną puikų kūrėją. Kaip Lietuvos darbai buvo sutikti, kokį įspūdį paliko? Galbūt girdėjote kokių nors atsiliepimų?

Darbai buvo priimti labai entuziastingai, netgi nutiko viena smagi istorija. Po atidarymo renginio projekto iniciatorė ir vadovė Valentina dalyvavo kitame renginyje. Jame sutiko lietuvį, jai pasiūliusį nueiti į labai įdomią parodą. Kaip galima atspėti, paroda buvo „The Baltic Vibe“.

Taigi, panašu, kad įspūdis buvo teigiamas. Tikimės, kad tai puikus startas Baltijos šalių menininkus pristatyti platesniame kontekste, o užsimezgusi draugystė padės pradžią ir ateities parodoms Italijoje. Smagu, kad parodoje taip pat apsilankė ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Lucio Sarno, Latvijos Respublikos garbės generalinė konsulė Patrizia Signorini. Žmonės domėjosi ne tik darbais, bet ir Europos kultūros sostine, tuo, kas šiemet vyksta Kaune, prašė rekomendacijų, norėjo aplankyti Lietuvą ir ypač Kauną. Džiaugiuosi, kad ši paroda papildė „Dizainas laimei“ programos turinį ir kad turėjome galimybę pristatyti lietuves menininkes tarptautiniame kontekste.

by Sandra

Eimutis Kvoščiauskas: „Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito“

Kai maždaug prieš pusantrų metų aktorius Eimutis Kvoščiauskas sulaukė kvietimo prisijungti prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“, jis nė nenutuokė, kur ši kelionė nuves jį patį ir kokių naujų patirčių suteiks. Praėjusią savaitę Kauno rajone Kulautuvoje įvyko finalinis projekto renginys – kulautuviečiai su E. Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“

Jį režisavęs E. Kvoščiauskas sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Lygiai taip pat ne tik atsiminimuose liks žmonės, kuriuos aktorius sutiko ir pažino čia, Kulautuvoje, o beveik pusantrų metų trukęs kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės bei prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.

Iš Kauno rajono Vilkijos kilęs aktorius sako nudžiugęs dėl to, kad spektaklį Kulautuvoje žiūrėjo ne tik vietos gyventojai. Žiūrovai atvyko iš Vilkijos, Kauno miesto, o prieš premjerą tvyrojęs nerimas galutinai išsisklaidė išgirdus žiūrovų aplodismentus.

– Eimuti, profesionalaus teatro ir bendruomenės spektaklio premjera. Ar skirtis tarp jų didelė?

– Būsena absoliučiai ta pati, kaip ir prieš premjerą teatre. Kai pradėjau dirbti su Kulautuvos bendruomene, iš karto žinojau: mes stengsimės, mes turime išlaikyti kokybę, profesionalumą. Požiūrio, kad „čia ne miestas, o provincija“, „čia ne aktoriai, o tik mėgėjai, todėl bus kaip bus“ nebuvo. Norėjome, kad būtų geras rezultatas. Buvo visko – ir nuotykių, kokie gali nutikti tik profesionaliame teatre, ir jaudulio. Spektaklio išvakarėse medikų pagalbos prireikė vienai pagrindinio vaidmens atlikėjai, o mes meldėmės, kad tik viskas baigtųsi gerai.

Man tai buvo išbandymų laikas, nes pirmą kartą – kaip režisierius – prisiliečiau prie tokio didelio darbo.

– Ar po šitos premjeros nekilo minčių, apie tai, kas yra tas profesionalus aktorius ir kas yra neprofesionalus, kokia tarp jų skirtis? Kaip jums apskritai sekėsi dirbti su Kulautuvos bendruomene?

– Labai daug apie tai galvojau. Esu nemažai kalbėjęs su dėstytojais, kitais aktoriais, kurie statydavo operas ar miuziklus didžiuosiuose teatruose ir ne kartą iš jų girdėjau, kad sunkiausia dirbti su choru – dėl įvairių niuansų. Kulautuvos bendruomenės spektaklyje didžiulį vaidmenį atliko būtent choras. Buvau nustebęs dėl jų požiūrio į darbą, neišgirdau jokio nepasitenkinimo, jokių priekaištų, nebuvo jokio nesusiklabėjimo. Toks pat požiūris – ir visų, kurie vaidino spektaklyje ar dirbo užkulisiuose.

Kartais profesionalūs aktoriai, pavargę nuo savo specialybės, sako: ai, kažkaip praeis. Čia to nebuvo. Manau, atsakymas, ar tu esi profesionalus, ir yra požiūryje į savo darbą.

– Apie ką buvo spektaklis Kulautuvoje, kokia jo siužetinė linija?

– Iš karto klaidžiojome tarp klasikinių medžiagų, o apsistojome ties Kulautuvos legenda, kuri savotiškai turi tam tikrus klasikinės pjesės bruožus, struktūrą. Meilės tema, siužetinė meilės linija yra aktuali visais laikais, tik ji skirtinga. Mes šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.

Kulautuvos legenda baigėsi tragiškai, kai karalaitė buvo paversta akmeniu. Diskutuodami kalbėjome ir apie tai, kad daug senųjų mūsų legendų, pasakojimų yra liūdni, net tragiški. Išsigrynino mintis spektaklyje pakeisti legendos pabaigą, nes šiais laikais ji jau nesibaigtų tragiškai, mes pasuktume savo likimą į teigiamą pusę. Juk dabar žmonės yra laisvesni, džiaugiasi gyvenimu, o labai ilgą laiką mes buvome verkianti, dejuojanti, besiskundžianti tauta. Gal tai buvo užprogramuota nuo mažumės, girdint liūdnas pasakas?

Tad kuriant spektaklį išsigrynino ir žinutė, apie kurią iš karto negalvojome. Ji banali, tačiau šiais laikais labai svarbi – kad meilė yra didis dalykas ir ji turi nugalėti. Blogis gali užvaldyti, turint mintyse ir šalia mūsų vykstantį karą, bet jį turi nugalėti gėris. Ši žinutė tarsi užvedė, tonizavo mus pačius.

– Kiek vietos bendruomenės žmonių įsijungė į kūrybinį procesą, vaidino ar kitaip prisidėjo prie spektaklio?

– Ant scenos buvo daugiau nei 20 žmonių, bet daug jų buvo ir už scenos. Tai – kompozitorius,  choreografė, daug kitų žmonių. Nuostabiai dirbo Kulautuvos seniūnijos komanda. Pavyzdžiui, mums nepavyko sprendimas su viena dekoracija, tad ieškojome kito sprendimo. Pamatėme gulinčią metalinę konstrukciją ir sugalvojome panaudoti ją. Tik problema buvo, kad ji – didelė ir apversta beveik aukštyn kojomis. Kulautuvos seniūnija pasirūpino, kad būtų suvirintos papildomos dekoracijos dalys ir ji pastatyta. Kita situacija – ant pušų reikėjo pakabinti langus. Jie taip pat tą padarė. Tą dieną vyko ne tik spektaklis, tačiau ir šventė, kur taip pat savo pasirodymus surengė vietos žmonės, koncertavo mokyklos mokiniai. Manyčiau, kad renginyje – kaip dalyviai – buvo apie 100 žmonių.

– Kaip jūs galvojate, kokią emociją gavo patys žmonės?

– Dar prieš spektaklį guodėme vieni kitus, drąsinome – jei būsime nepatenkinti rezultatu, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet procesas juk buvo labai geras. Bet kai rezultatas pasiteisino, kai sulaukėme gerų atsiliepimų – emocijų buvo daug. Šis spektaklis – tarsi vienkartinis projektas, bet mes norime jį dar kartą parodyti, negalime šio projekto numarinti. Apie tai, kur dar gali būti rodomas spektaklis, kalbėsime kartu su bendruomene.

– Kaip jums pačiam pavyko rasti kalbą su bendruomene?

– Jei nebūtų pavykę – nebūtų ir tokio rezultato. Mes vis kalbame, kaip nenutraukti ryšių ir dėl to labai džiugu. Taip, šis procesas galėjo nuvesti kitu keliu, galėjom, grieždami dantimis, suvaidinti finalinį spektaklį ir išeiti savo keliais. Likti nesusikalbėję. Bet mes susikalbėjome, žmonės tikėjo tuo, ką darome, mumis labai tikėjo ir šio projekto kuratorė.

– Minėjote, kad tai buvo pirmasis didelis darbas, prie kurio prisilietėte kaip režisierius. Tad koks pasirodė režisieriaus drabužis?

– Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito. Susapnavau, kad jau premjera, o mes nebaigę darbo. Buvo momentų, kad norėjosi, kad greičiau būtų finišas. Galiu pasakyti, kad dabar kur kas geriau suprantu ir vertinu režisieriaus darbą. Pats, dirbdamas teatre ir ne pirmus metus būdamas scenoje, diskutuoju su režisieriais, drįstu paprieštarauti ir panašiai. Dabar puikiai supratau, ką reiškia būti režisieriaus kailyje, už kiek daug dalykų jis yra atsakingas. Ir kad šis darbas – tikrai ne kiekvienam.

– Apibendrintai: kodėl svarbu kurti tokius renginius ne miestų centruose, o seniūnijose, kurios gana dažnai, kalbat apie kultūrą, tapatinamos su popkultūra?  

– Nes reikia, nes svarbu įvairiapusiškumas. „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte jame dalyvaujančios seniūnijos turėjo galimybę pasikviesti profesionalų menininką ir kurti kartu su juo. Toks žmogus tarsi sujaukia metus iš metų tekančią upę ir įneša naujų vėjų. Tai yra labai naudinga ir sveika.

Antra mintis, kodėl tai svarbu, man kilo važiuojant iš repeticijos Kulautuvoje ir klausantis LRT radijo. Pats gal būčiau to ir nesuvokęs, bet įstrigo vienas radijo interviu fragmentas, kai buvo kalbinamas iš savo šalies pabėgęs rusų žurnalistas. Jis sakė: jie visi juokiasi iš Putino mokyklos, juokiasi daugelį metų. Dabar žuvusieji kare Rusijos armijos vaikinai yra maždaug 28 metų amžiaus ir jaunesni. Tai yra ta Putino mokykla, kurioje Putinas prilyginamas Leninui, apie jį rašoma knygose, piešiami jo paveikslai, per televiziją rodoma, kaip jis joja ant meškos. Tačiau Rusijos provincija yra visiškai nualinta, žmonės neturi karšto vandens, tualeto ir taip toliau. Bet – svarbiausia – tai žmonės, užaugę absoliučiai be jokios kultūros.

Todėl tai, ką mes darome – skatiname, prisidedame prie žmogaus ugdymo. Kokio amžiaus jis bebūtų. Tai gerai ir dėl to, kad taip mes tvirtiname savo tautą, kultūra daro mus stipresnius ir ne tokius demoniškus, kokia yra ta šalis.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

Interviu parengė Jurgita Lieponė
Nuotr.autorius Eitvydas Kinaitis

by Sandra

Nutylėtos miesto istorijos suskambės „Kauno kantatoje“: devyniose scenose pasirodys virš 200 atlikėjų

Kauno miesto sienos gali papasakoti ne vieną istoriją. Kartais jos – džiuginančios ir įkvepiančios, kartais – priverčiančios susimąstyti. Rudenį susidurti su savo žmogiškumu, žvelgti į kito žmogaus veidą ir klausytis mus supančių išgyvenimų kvies „Kauno kantata“ – žiūrovus įtraukianti muzikinė patirtis, sukurta specialiai Kaunui.

Ruduo Europos kultūros sostinėje kvies atversti neretai nutylimus ir skaudžius istorijos puslapius. Liepą prasidėsiantis ir iki pat rudens vidurio vyksiantis „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojamas „Istorijų festivalis“ padės išgirsti daugiataučius Kauno ir jo apylinkių prisiminimus, užmirštas vietos patirtis. Pastarosios prabils ir unikaliame patyriminiame pasirodyme „Kauno kantata“, kuriam menininkai intensyviai ruošiasi jau dabar.

Kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir vizualių sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija) pasiryžo surinkti vietos istorijas – trėmimų, Holokausto, istorinių perversmų ir vingių pasakojimus bei jų paliktus pėdsakus kartų likimuose, individualiuose žmonių gyvenimuose. Jų išgirstos istorijos rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje virs Žalgirio arenoje įkurtu muzikos ir video vaizdų labirintu.

Su menininku Philipu Milleriu Kauno gyventojai ir svečiai galėjo susipažinti William Kentridge parodoje „Tai, ko nepamename“, kur skamba kompozitoriaus kūriniai. Išvysti Jenny Kagan kūrybą bus galima nuo rugpjūčio vyksiančioje parodoje „Iš tamsos“. Iš PAR ir Didžiosios Britanijos atvykstantys menininkai Kaune – neatsitiktinai. Abiejų menininkų istorijos vienaip ar kitaip persipynusios su miestu: Jenny Kagan tėvai išgyveno Holokausto įvykius, o Philip Miller protėviai kilę iš Šiaulių. Abu aktyviai bendrauja su vietos menininkais.

„Jenny Kagan ir Philipas Milleris niekuomet neieško lengviausio kelio – jų kūriniai kompleksiški, keliantys iššūkius. Pasirodymo libretui medžiagą jie rinko iš archyvų, asmeninių istorijų ir pasakojimų. Kūrybinis procesas vyksta ne tik su profesionalais, bet ir su mėgėjais. Pasirodyme skambės žinomi lietuvių liaudies muzikos motyvai“, – pasakoja „Kaunas 2022“ prodiuserė Ina Pukelytė.

Gimus pasirodymo idėjai, kūrėjai organizavo kūrybines dirbtuves, kuriose buvo svarstoma apie susitaikymą, žvilgsnį į kitą žmogų, bendradarbiaujama su VDU studentais bei menininkais. Nors dėmesys pasirodyme kryps į sudėtingus miesto istorijos vingius, „Kauno kantata“ taps pretekstu kalbėti apie žmogų bei mažąsias istorijas. Šiame projekte muzika ir dainos – priemonės, padedančios sukurti bendrystę ir užmegzti naują santykį su prieštaringais įvykiais.

„Kauno Kantata“ bus atliekama Žalgirio arenoje. Devynias scenas iš visų pusių sups ekranai, kuriuose bus galima išvysti menininkės Jenny Kagan kuriamus šiuolaikiškus vaizdus. Muzikos ir video vaizdų labirinte žiūrovas galės pats pasirinkti, kokio skambesio ar atlikėjo klausytis, kokį vaizdą žiūrėti. Renginyje išgirsime gyvos ir elektroninės muzikos skambesį. „Kantatoje girdime daugybę balsų. Klausomės giesmių skirtingomis kalbomis ir skirtingose erdvėse. Čia susitikę patiriame harmonijos ir disonanso, kakofonijos ir tylos akimirkas. Ir tokias akimirkas, kai garsas tampa vienu“, – sako kompozitorius Philipas Milleris.

Šis imersinis kūrinys gimė bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos atlikėjais – „Kantatą“ atliks virš 200 žmonių: solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), folklorinių ansamblių „Babadag“, „Ainiai“, „Ratilėlis“ atlikėjai, Kauno simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU studentų styginių kvartetas, VDU choras „Vivere Cantus“, sakralinės muzikos mokyklos choras „Cantores David“, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių choras, chorai „Cantate Domino“, „Gintaras“, skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas. Režisierius – Chrisas Baldwinas (Didžioji Britanija/Bulgarija), dirigentas – Karolis Variakojis.

„Labai džiugu, kad prie „Kauno kantatos“ prisijungs tiek daug skirtingų menininkų ir atlikėjų. Pavyzdžiui, išgirsime ir klezmerių orkestrą iš Seinų (Lenkija), autentiško skambesio suteiksiantį muzikantą Tshegofatso Moeng iš PAR, aktyviai prie renginio prisideda ir su muzikantais dirba dirigentas Karolis Variakojis bei kompozitorius, aranžuotojas Jievaras Jasinskis“, – pasakoja Ina Pukelytė.

Išgirsti ir pamatyti „Kauno Kantatą“ bus galima rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. Žalgirio arenoje. Įsigyti bilietus galima čia.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

by Sandra

Kultūra keliasi į Kauno rajonus: Dainava ir Šančiai kviečia į festivalius

Kauno mieste vykstančių renginių diapazonas plečiasi – kultūra keliasi ir į mikrorajonus. Aukštaūgių daugiabučių pavėsyje gyventojus budins ir į lauką išlįsti visą vasarą vilios „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ kartu su gyventojais kuriami renginiai. Naujai pažinti, ištyrinėti ir prisijaukinti Kauno mikrorajonus birželį kviečia Dainava ir Šančiai.

Kauno mikrorajonai – daugelio dar neatrastas pasaulis. Miestui švenčiant Europos kultūros sostinės metus, čia vis dažniau skamba muzika, vyksta ekologijos, meno festivaliai ir renginiai. Jau nuo 2018 „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Kauno miesto rajonų aktyvius gyventojus, bendruomenes ir vietos verslus ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas. Visą šiltąjį sezoną – nuo pat birželio iki rugsėjo vidurio – gyventojus ir svečius su projektų rezultatais susipažinti kvies Šilainiai, Dainava, Eiguliai, Panemunė, Gričiupis, Žaliakalnis, Vilijampolė, Petrašiūnai ir Aleksotas. Renginiai padės įsitikinti, kad kultūros toli ieškoti nereikia, o mikrorajonuose yra vietos kokybiškam veiksmui.

Vasarvidį kviečia pasitikti Dainavoje – nuo promenados iki senųjų papročių

Birželio 18 dieną, Vasarvidžiui artėjant, Dainava pasitiks senaisiais papročiais, folkloru ir kūrybine laisve persismelkusiu vyksmu. Skaičiuojant valandas iki vidurnakčio, V. Krėvės prospekto kiemais keliaus lietuviškų sutartinių įkvėpta muzikinė promenada, tris savaites kurta 50 profesionalų iš viso pasaulio („Academy of the Unfulfilled“) ir Kauno bendruomenės scenos menų atstovų. Menininkai kelias savaites ruošėsi renginiui dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse bei bendraudami su vietos kūrėjais ir bendruomene. Specialiai renginiui jie netgi mokėsi lietuviškų sutartinių. Anot „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorės Godos Kacilevičiūtės, menininkams Dainava pasirodė įdomi ir egzotiška – sužavėjo žali mikrorajono kiemai bei draugiški žmonės. Unikali eisena su teatralizuotomis stotelėmis seks René Daumalio alegorinio romano „A Night of Serious Drinking“ motyvais, pasakojančiais apie neretai kiekvieną aplankantį dvasinį troškulį.

Pastarąjį numalšinus – veiksmas kelsis į Draugystės parką. Čia postindustrinės muzikos garsais, griaudinčiais ritmais bei ugnies ir šviesų žaismu bus pristatyta daugiau nei metus mikrorajono bendruomenės ir profesionalių atlikėjų bei meno kolektyvų kurta misterija. Prie įspūdingo renginio „Dainava vyksme. Vasarvidžio burtai“ įgyvendinimo prisidėjo net 200 kauniečių.

„Manau, kad mikrorajonuose svarbu kurti bendruomeniškumą, terpę kultūrai, stiprinti ryšius su kaimynais. Tikiu, kad nebūtina važiuoti į miesto centrą tam, kad nuveiktume ką nors gražaus. Dainava – dainų kraštas, o tuo pačiu – pramoninis rajonas. Pasirodymuose išvysime šias abi Dainavos puses,“ – žada G. Kacilevičiūtė.

Šančiuose naujai atgims unikalios erdvės

Birželio 23-24 d. veiksmas kelsis į Šančius. Trumpiausią metų naktį netikėtomis spalvomis atsiskleis mažiau žinomos rajono erdvės ir pastatai, kurie pasitiks su muzika, šokiais ir plačiai atvertomis durimis.

„Šančiai – ypatingas rajonas, turtingas savo istoriniu paveldu. Čia gyveno ar savo kūrybos pėdsakus paliko ne vienas žymus žmogus, vietovėje galima rasti modernizmo stiliaus, kitų architektūriškai svarbių pastatų, nuolat atsiveria ir naujos erdvės. Šventėje istorinė rajono dalis pinsis su šiuolaikiškais pasirodymais, instaliacijomis. Festivalis pasiūlys savotišką tradicijos ir naujovių sinergiją“, – teigia Goda Karbonskytė.

Pirmoji stotelė – buvęs parako sandėlis, kuriame jau nuo 2018 m. verda aktyvus kūrybinis gyvenimas. Birželio 23 d. čia pasitiks tautinio meno ansamblio „Ratelinis“ pasirodymas, soprano, elektronikos ir šokio sintezė „Burtažodžiai“, grupių „It Was Us“ ir „Arklio galia“ koncertai. Vidurnaktį, kaip ir pridera trumpiausią vasaros naktį, laukia siurprizas – ugnies skulptūros įžiebimas. Viso renginio metu vyks kūrybinės dirbtuvės, į vidų užklysti vilios instaliacijos, o atsvarą ugniai kurs skulptorius Jomantas Padgurskas, kuris iš ledo pjaustys specialią skulptūrą.

Išlydėjus trumpiausią vasaros naktį, birželio 24 dieną, Šančiuose vyks ekskursijos, įtrauksiančios įvairių skonių smalsuolius. Istorijos entuziastus vilios turas po Kauno tvirtovės statinius, pasivaikščiojime prie Nemuno bus kalbama apie gamtą, paukščius, augalus ir tvarumą, lobių ieškotojai keliaus maršrutu „Nuo barakų iki Parako“, o norintys daugiau iššūkių, galės prisijungti prie ilgametės rajono gyventojos ir žinovės gidės Rolandos vedamos ekskursijos dviračiais. Visi keliai tądien ves į restoraną „Kastytis“, kuris pasitiks autentišku interjeru, to meto muzika, atkurtais restorano užkandžiais ir čia išsaugotais prisiminimais bei istorijomis.

Dar vienas svarbus sustojimas – buvusios kareivinės, birželio 24 d. duris atveriančios kaip renovuota, judri ir menininkų įveiklinta erdvė. Plačiajai visuomenei atsiveriantis pastatas prisistatys kaip „Gyvas namas“, kuriame bus galima pasisemti idėjų ar sudalyvauti ne viename kūrybiniame užsiėmime. Turiningoje programoje – būgnininkų bendruomenės pasirodymas, molio edukacijos, performansas, šokio pasirodymai, koncertas ir kitos veiklos.

„Dainava vyksme. Vasarvidžio burtai“ žiūrovų lauks jau birželio 18 d. Šančių festivalyje sudalyvauti mikrorajono gyventojai ir svečiai kviečiami birželio 23-24 d. Susipažinti su kitais mikrorajonuose vyksiančiais renginiais galima čia.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

by Sandra

Kauno miesto pakrantėse visą vasarą vyks unikalus socialinis upės žaidimas „Kitam Krante“

„Kitam Krante” – tai visą vasarą truksiantis unikalus bandymas sugrąžinti miesto krantams upių kultūros tėkmę, kuri sustojo praėjusiame amžiuje po šimtmečius trukusios turtingos Kauno uostamiesčio istorijos. Tuo pačiu – tai kvietimas kauniečiams atrasti miesto paupius ne vien kaip rekreacijos oazę, bet prisijaukinti juos per kultūrinį veiksmą – visiems atvirą upių paštą – , kuris suteiktų šalia tekančioms upėms Nemunui ir Neriai naują vaidmenį šiuolaikinio miesto gyvenime.

Daugybę metų Kaunas augo ir vystėsi šalia upių – vos prieš šimtmetį miestas vis dar buvo vienas didžiausių upių uostų visame regione! Čia kasdien aukštyn ir žemyn upe kursuodavo laivai, atplaukdavę iš Mažosios Lietuvos bei Nemuno aukštupio, o miesto pakrantėse galima buvo skaičiuoti dešimtis (ir netgi šimtus!) įvairaus dydžio vandens transporto priemonių: baidokų, vytinių, o vėliau – garlaivių ir motorlaivių. To meto upeiviai į uostamiestį atplukdydavo ne tik prekių, bet ir naujienų, laiškų, neregėtų papročių ir tradicijų. Krante, tuo tarpu, klostėsi unikalus
socialinis gyvenimas, tampriai surištas su upėmis, upeiviais bei jų kultūra. Šalia prekybinių laivų, Nemuną bei Nerį raižė ir mažesni gyventojų laiveliai bei keltai, tarsi tiltai jungę skirtingas upių pakrantes ir šių krantų gyventojus. Upės ir paupiai tais laikais nebuvo rezervuoti rekreacijai, bet veikė kaip pati tikriausia viešoji erdvė, pilna gyvenimo ir veiklos. XIX a. ir XX a. pradžios Kauno gyventojui „išėjimas“ į upę buvo toks pats natūralus ir įprastas reiškinys kaip mums kasdienė kelionė automobiliu ar viešuoju transportu.

Deja, šiandienos Kaune turtinga uostamiesčio atmintis beveik išnykusi ir likusi tik pačių seniausių miesto gyventojų prisiminimuose arba aptariama istorikų tyrimuose. Kartu pamirštos ir su upėmis bei upių krantais surištos ilgametės kauniečių paupių tradicijos. Upės šiandien dažniau skiria, o ne jungia miesto bendruomenes. Nuo 2016 m. veikiančios kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA komanda kviečia visus kauniečius semtis įkvėpimo iš turtingos Kauno uostamiesčio istorijos ir pradėti kurti šiuolaikinio miesto šiuolaikinę upių atmintį, dalyvaujant unikaliame visą vasarą vykstančiame socialiniame upės žaidime „UPYNĖS: Kitam Krante“!

Upės žaidimas „Kitam Krante“ – tai siekis užmegzti dialogą su upe ir kitu krantu bei atkurti kadaise buvusius tamprius paupių bendruomenių diplomatinius ryšius, kuomet gyventojai aktyviai naudojosi upe ir bendravo su kito kranto kaimynais, dažnai lankydavo vieni kitus. Ši krantų interakcija bus kuriama per simbolinį socialinį procesą, panaudojant unikalią upės pašto platformą: visą vasarą kauniečiai galės registruoti savo siuntas kitam krantui, o taip pat gauti siuntas iš kito kranto. Tokiu būdu pati upė taps reikšmingu komunikacijos koridoriumi tarp skirtingų krantų gyventojų. Šie siuntiniai – kiekvieno kauniečio vaizduotės vaisius. Tai galės būti atvirlaiškis arba laiškas, rankdarbis, įdomus radinys, meno kūrinys arba bet koks kitas nepavojingas daiktas, sveriantis ne daugiau kaip 6 kg.

Per vasarą surinkti ir užregistruoti siuntiniai tris rugpjūčio savaitgalius bus plukdomi iš vieno kranto į kitą trijose Kauno lokacijose: Nemune – tarp Šančių ir Jiesios krantų bei tarp Aleksoto ir Centro (Naujamiesčio) krantų, Neryje – tarp Vilijampolės ir Senamiesčio krantų. Šios logistinės pašto operacijos metu visi upės žaidime dalyvavę miestiečiai pateikę savo išsiųstos siuntos įrodymą žymintį kvitą galės iškeisti šį kvitą į siuntinį, atkeliausiantį iš kito kranto.

Upės žaidime „Kitam Krante“ dalyvauti ir siuntas registruoti galima jau dabar! Savo savarankiškai paruoštas siuntas nuo birželio 20 d. kauniečiai galės pristatyti skirtinguose krantuose vyksiančio dirbtuvių ciklo „Laiškai kitam krantui“ metu, kuris tęsis birželio ir liepos mėnesiais. Dirbtuvių metu taip pat bus kuriamos įvairios originalios kitam upės krantui dedikuotos siuntos kartu su projekto komanda.

Nuoroda į renginį: Laiškai kitam krantui (https://fb.me/e/2fs9b6oTe)
Sekite informaciją projekto UPYNĖS tinklapyje www.upynes.lt ir kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA paskyroje facebook.com/tekakrantine
……………………………………………………………………
Projektą vykdo kultūrinė upių tyrimų platforma TẽKA
Projektą pristato Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022
Projekto partneris – Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius

by Sandra