Tris rugpjūčio sekmadienius Kauno krantus sujungs upių pašto laivas
Visą vasarą Kauno pakrančių rajonuose (Senamiestyje, Šančiuose, Vilijampolėje, Jiesioje, Centre ir Aleksote-Marvelėje) kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA komanda rinko ir registravo kauniečių paruoštus laiškus, dovanas, rankdarbius bei įvairius kitus siuntinius, skirtus kitų upės krantų gyventojams. Šios sukauptos siuntos tris rugpjūčio sekmadienius (rugpjūčio 14, 21 ir 28 d.) bus plukdomos Nemuno bei Neries upėmis ir įteikiamos prie upės žaidimo „UPYNĖS: Kitam Krante“ prisijungusiems kauniečiams, gyvenantiems skirtinguose miesto krantuose. Renginio dienomis upės žaidime vis dar kviečiami dalyvauti ir tie miestiečiai, kurie iki šiol dar nespėjo užregistruoti savo siuntų kitam krantui – jie galės prie upės atnešti savarankiškai paruoštus siuntinius ir iškart sulaukti pašto laivu atgabenamos siuntos iš kito kranto.
Upės žaidimas „Kitam Krante“ yra siekis kauniečiams priminti turtingą Kauno uostamiesčio praeitį ir pamirštas gyventojų tradicijas, besiformavusias kadaise daug gyvesnėse buvusiose miesto pakrantėse ir upėse. Tuo pačiu – tai ir siekis užmegzti dialogą su upe bei kitu jos krantu, taip simboliškai atkuriant anksčiau buvusius tamprius paupių bendruomenių diplomatinius ryšius, kuomet gyventojai upėmis naudojosi ne vien rekreaciniais tikslais, bet ir aktyviai laivuodavo, keldavosi į kitą upės krantą keltais, lankydavo kito kranto kaimynus, dalyvaudavo bendruose renginiuose. Vis tik Kauno istorija yra upių istorija. Daugelį metų vandens keliais į miestą atkeliaudavo laivais gabentos prekės, knygos, laiškai – upės ilgus šimtmečius buvo svarbiausias Kauno kelias į pasaulį, svarbiausias naujienų ir kultūros sklaidos kanalas. Nors šiandien stipriai sunykęs, senojo Kauno uostamiesčio vaizdas vis dar kelia nuostabą, vartant istorines nuotraukas, paveikslus bei skaitant amžininkų atsiliepimus.
Visiems savo siuntinius upės pašto sistemoje jau užregistravusiems kauniečiams buvo išrašyti UPYNĖS pašto kvitai, įrodantys, kad siuntėjas iš vieno kranto turi teisę su pristatytu kvitu atsiimti ir vieną jam priklausančią siuntą iš kito kranto. Kitaip tariant, kiekvienas siuntėjas yra ir gavėjas – tik taip įvyksta apsikeitimas laiškais. O kokia bus ta, iš kito kranto gauta, siunta ir kas buvo jos siuntėjas žaidimo dalyviai sužinos tik renginio dieną pristatę savo kvitą projekto komandai.
Atsiimti savo siuntą iš kito kranto bus galima: rugpjūčio 14 d. – Šančių paplūdimyje ir Napoleono kalno papėdėje, rugpjūčio 21 d. – Marvelės paplūdimyje, Aleksoto pakrantėje ir miesto centre, ant naujojo pėsčiųjų tilto į Nemuno salą; rugpjūčio 28 d. – Vilijampolės ir Senamiesčio pakrantėse šalia P. Vileišio tilto. Šiuose krantuose pašto zonas žymės iškeltos žydros spalvos projekto UPYNĖS vėliavos, rodančios kryptį ne tik žaidimo dalyviams, bet ir upėje plaukiojančiam upių pašto laivui, kuris renginių dienomis kursuos tarp krantų ir gabens kauniečių paruoštus pašto siuntinius. Turintys pašto kvitą galės siuntą iš kito kranto atsiimti bet kuriame iš trijų renginių (ne tik krante, kuriame registravo savo pačių siuntinius). Atvykti prie vandens kviečiami ir tie kauniečiai, kurie vasarą nespėjo sudalyvauti upės žaidime: jie galės atnešti savarankiškai paruoštą, tvarkingai supakuotą ir ne sunkesnę kaip 6 kg. siuntą į vieną iš pašto krantų, ją užregistruoti, ir iš karto atsiimti siuntinį iš kito kranto!
Pirmasis pašto gabenimo renginys rugpjūčio 14 d., sekmadienį, vyks nuo 13 iki 17 val. Šančių ir Jiesios pakrantėse. Tuo tarpu kituose krantuose vyksiančių renginių laikas bus patikslintas artėjant renginiams. Daugiau informacijos galima rasti projekto puslapyje www.upynes.lt ir kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA paskyroje facebook.com/tekakrantine
……………………………………………………………………
Projektą vykdo kultūrinė upių tyrimų platforma TẽKA
Projektą pristato Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022
Projekto partneris – Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius
Nuotr.autorius Arvydas Čiukšys
Arkadijus Gotesmanas apie klezmerių muziką: tai yra judesio muzika, kuri gali būti visokia
„Labai nenoriu, kad prie straipsnio būtų tik mano vienintelio nuotrauka. Juk čia svarbiausia yra žmonės“, – sako Lietuvos džiazo padangėje gerai žinomas muzikantas, perkusininkas, klezmer muzikos entuziastas, docentas Arkadijus Gotesmanas, kuris kartu su bendraminčiais Kaune ir Kauno rajono miesteliuose pristato Litvakų muzikos programą.
Rugpjūtį ir rugsėjį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuojamus pasirodymus galės pamatyti ne tik didžiųjų koncertų salių Kaune lankytojai. Žydų muzikos melodijos skambės Čekiškės, Babtų, Vilkijos, Kulautuvos, Zapyškio, Kačerginės miesteliuose, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausios žydų bendruomenės.
„Istorijų festivalio“ Litvakų programa – puikus akstinas dar kartą klausytojams atrasti klezmer muzikos skambesį ir ją grojančius žmones. Pasak A. Gotesmano, šioje muzikos kryptyje susimaišo visa emocijų gama – klezmer talpina ir melancholiją, ir džiaugsmą, ir šėlsmą. Šiuolaikiniame muzikos pasaulyje kūrėjai klezmer melodijas interpretuoja naujai ir drąsiai „miksuoja“ su džiazo ar net elektronikos garsais.
„Tam tikra prasme klezmer muzikos likimas panašus kaip ir afro muzikos – tai yra ji keliavo ten, kur keliavo ją muzikuojantys ir klausantys žmonės, jie nešėsi ją su savimi, sugėrė tai, kas buvo aplinkui“, – lygina A. Gotesmanas.
Tradicijos žemėlapyje – ir Lietuva
Klezmer įvardinama tradicinė neliturginė Rytų Europos žydų muzika. Klezmeriais kadaise vadinti žydų liaudies muzikantai, grojantys klajojančiuose ansambliuose. Tokias kapelas šeimos kviesdavo pagriežti įvairiomis progomis – dažniausiai prireikdavo vestuvėms, baliams, vadinamosioms bar micvoms, t.y. pažymint berniukų pilnametystę. Keliaujantys ansambliai neaplenkdavo ir didesnių masinių susibūrimų, mugių.
XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje gyvavusi klajojančių žydų liaudies muzikantų tradicija apėmė Ukrainą, Lenkiją, Besarabiją, Galiciją. Dėl plačios geografijos klezmerių muzikai įtaką darė vokiečių, ukrainiečių, lenkų, rumunų ir kitų tautų muzikinis folkloras.
Anot A. Gotesmano, klezmer muzika savo prigimtimi yra judesio muzika, niekas laidotuvėse jos negrodavo: „Ji turi savitą atlikimo manierą – be greito ritmo ir tempo ji neegzistuoja. Būna viena kita lėta daina. Na, bet ne paslaptis, visa žydų muzika yra mažoras minore arba minoras mažore. Tai reiškia, kad čia ir liūdesys, ir džiaugsmas tampa vieniu. Ta muzika gali būti visokia“.
Klezmerių keliai vedė ir į Lietuvos miestus bei miestelius. Pavyzdžiui, žinomas faktas, kad klezmer melodijos skambėjo ir tarpukario Kaune – atvykstantys muzikantai grieždavo garsiajame „Metropolio“ restorane.
Paprastai klezmerių ansamblyje grodavo trys muzikantai: būtinai reikėjo smuiko, klarneto, būgno su lėkštelėmis. „Tais laikais jokios žydų vestuvės nebuvo įsivaizduojamos be smuiko ir klarneto skambesio“, – pasakoja atlikėjas. Tokie instrumentai – lengvi ir puikiai tinkantys kelionėms.
Pasak A. Gotesmano, tradicinis klezmer atlikimo būdas yra specifinis, todėl kai kurie klarneto garsai gali sudaryti klaidingą pirmą įspūdį: „Joje yra ypatinga atlikimo maniera, kartais atrodo klausytojui, kad klarnetas klysta, tačiau taip nėra – tai specialūs dengimai, ta muzika taip ir turi skambėti. Jei išimtume iš tos sudėties kažką, tai ir nebeliktų to bendro konteksto, to šurmulio, to draivo, vidinio pojūčio, to skrydžio. Klezmer muzika turi savyje daug svingo“, – sako jis.
O štai kontrabosas, trimitas, fleita klezmerių orkestruose atsirado žymiai vėliau – kai prieš keletą dešimtmečių tradicinius klezmer kūrinius atrado ir ėmė naujai interpretuoti profesionalūs, netgi akademinį išsilavinimą turintys muzikantai. Tokiu būdu trūkinėjanti klezmer muzikos tradicija atgijo, įgydama naujus pavidalus.
Klezmer vardai ir veidai
Pasak A. Gotesmano, klezmer muzika, kadaise skambėjusi privačiose šventėse, pamažu įžengė į koncertų sales: „Šiais laikais klezmer tapo toks gana universalus dalykas. Žydų liaudies muzika, folkloras, skambėjęs mažame ratelyje, trijų ar keturių muzikantų muzikinis dialogas šiais laikais išaugo į orkestrus, bendras kolektyvų jungtis, dideliam muzikantų būriui skirtas aranžuotes“.
Daugiau negu du dešimtmečius šalia džiazo, dėstymo studentams, teatro projektų, festivalių organizavimo ir įvairių eksperimentų klezmer muziką propaguojantį A. Gotesmaną ypač džiugina jaunoji Lietuvos muzikantų karta, tęsianti klezmer muzikos atradimus. Tarp jų – orkestras „Rakija Klezmer Orkestar“, grojantis balkanišką, čigonišką muziką ir litvakišką klezmerį.
„Klezmer – viena iš mano veiklos sričių, ji papildė mano žinias, mano atlikimo praktiką. Labai smagu, kad ją pamėgo ir kiti. Atsirado jaunimas, kuris groja labai stilingai ir itin daug įdeda savęs į tos muzikos populiarinimą“, – sako A. Gotesmanas.
Anot jo, ypač didelis indėlis atvedant šią muziką į didžiąsias pasaulio scenas priskirtinas trimitininkui Frankui Londonui ir jo grupei „The Klezmatics“ iš JAV. A. Gotesmanas su F. Londonu prieš daugybę metų susipažino viename renginyje Rusijoje. Jis džiaugiasi, kad pažintis nenutrūko – F. Londoną pavyko pasikviesti į pirmąjį Baltijos šalyse organizuotą klezmerių muzikos festivalį Vilniuje, tąkart jis grojo su Jungtiniu klezmerių orkestru. Taip pat grupė „The Klezmatics“ prieš daugiau negu penketą metų koncertavo Vilniaus rotušėje.
A.Gotesmanui ne mažiau įdomūs ir kolegų klezmer muzikos eksperimentai, kuomet ji suskamba kiek kitaip ir naujai: „Tikra tiesa, kad klezmer šiandien glaudžiai susijusi su džiazu. Daug atlikėjų atranda gryną folklorinį kūrinį ir jį naujai interpretuoja“.
Pasak jo, tokiu būdu gimsta ir galima išgirsti netikėtų kokteilių, kuriuose – ir Kubos ritmai, ir šiuolaikinės elektronikos garsai, ir netgi avangardiniai eksperimentai. „Gana tradiciniu repertuaru, bet savitu pateikimu man visada imponuoja kūrėjas iš JAV John Zorn, Vokietijos atlikėjas Karstenas Troyke, kompozitorius ir muzikantas Dmitri Slepovitch ir, aišku, dainininkė Marija Krupoves“.
Pastarąją A. Gotesmanas mini itin dažnai. Pasak jo, muzikės Marijos Krupoves žinios ir pastangos siekiant atkurti žydų muzikos paveldą yra milžiniškos. Ji kartu su kolega Lietuvoje ir Baltarusijoje yra surengusi daugybę žydų muzikos tyrinėjimų ekspedicijų, per kurias muzikos kalba užrašyti žmonių atmintyje likę kūriniai. „Ji padėjo ant piupitrų muzikantams daug nežinomų melodijų ir muzikos“, – pasakoja A. Gotesmanas. Jis džiaugiasi, kad šią atlikėją Litvakų programoje turės galimybę išgirsti ir Kauno klausytojai.
„Visada kirbėjo mintis, kad privalome daryti koncertus mažuose miesteliuose, kur kadaise gyveno žydai, ne tik didmiesčiuose. Tą pradėjome daryti, rengdami Klezmerių muzikos festivalį, o vėliau „Jewish Art festival in Lithuania“. Supratau, kad žmonėms tai įdomu, jie klauso, jie šoka, jie domisi. Klezmer nutiesė tam tikrą kelią – tokiu būdu mes atradom ir savo sceną, ir savo publiką“, – sako A. Gotesmanas, pats ženkliai prisidėjęs prie šios muzikos atgimimo Lietuvoje ir svetur.
A.Gotesmano kuruojamoje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Litvakų muzikos programoje numatyta: turas po Kauno rajono miestelius, jungtinio Lietuvos klezmerių orkestro koncertas, gyvo garso koncertas „Malda“, Anatolijaus Šenderovo kūrinio „After Shagal“ koncertas, dainininkės Marijos Krupoves atliekamų dainų koncertas.
Išsamesnę informaciją galite rasti čia.
Programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė: „Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims“
Architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė 2022-uosius neabejotinai atsimins visą gyvenimą. Projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ architektūros ir paveldo programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė su būriu talkininkų šiemet Kauno centrinį paštą keliems mėnesiams pavertė Architektūros centru, žinią apie optimistinį kaunietiškąjį modernizmą skleidė po visą pasaulį, o dabar jo laukia čia, mūsų mieste – rugsėjį Kaune įvyks tarptautinė konferencija „Modernizmas ateičiai“. Jos metu – ir ypatingo filmo „Klostės“ premjera. Maža to – praėjusių metų pabaigoje kaunietė išleido monografiją „Weekendų miestai ir priemiesčiai“ apie kurortus Lietuvoje! Atostogų temą šįkart palikome nuošalyje – su Vilte ir taip vos spėjome aptarti modernistų judėjimą, auginamą jau penkerius metus.
Ką tu asmeniškai laikai didžiausia šios programos sėkme? Galbūt tai vienas nedidelis įvykis, o gal tavo pačios nauji įgūdžiai, pažintys, būsimi projektai, kurių idėjos kilo šiemet?
Asmeniškai – patirtį. Nesu dirbusi įdomesniame, tiek galimybių bei iššūkių turinčiame projekte, su tokia profesionalia komanda. Žinoma, ne visų programos veiklų pradžios, kaip, matyt, įprasta, buvo sklandžios, ne visos naktys miegotos, bet visi patyrimai verti ir brangūs. Norėtųsi tikėti, kad panašų jausmą po projekto išsineš ir mūsų partneriai, miestiečiai. Nuo 2018 metų stojusi už programos „Modernizmas ateičiai“ vairo jau mačiau, kaip gerai strategiškai buvo parengta programa, kaip logiškai išskirtos tikslinės veiklų grupės, apimančios skirtingas auditorijas, iškelti ambicingi tikslai, beliko mąstyti apie priemones jiems pasiekti, išsibandyti naujus įrankius. Tiesa, neturėjome stebuklingos sėkmės formulės, nežinojome, kas mūsų aplinkoje pasiteisins, kas ne, o ir Europos kultūros sostinių kontekste architektūros ir paveldo temų tyrinėjimas ir interpretavimas nebuvo ir dar dabar nėra dažna praktika.
Didžiausia motyvacija buvo ta, kad Kaunas jau turėjo tarptautinį pripažinimą, 2015 metais gautą Europos paveldo ženklą, o sulig tuo ėmė vis aktyviau veikti bendruomeninės iniciatyvos, pavyzdžiui, „Gražinkime Kauną“. Taigi, vienu metu tai buvo ir dovana, ir atsakomybė. Dalintis ja kvietėme Kauno ir kitų miestų kultūros organizacijas. Nepaisant to, kad intensyviai darbavomės visus penkerius metus, pirmas stiprus jausmas, kad programa tikrai pasiteisina, apėmė po pirmojo kvietimo partneriams teikti paraiškas į visas Kultūros sostinės programų kryptis. Kad „Modernizmas ateičiai“ idėja tikrai sėkminga, jaučiu šiais metais pagaliau dalyvaudama partnerių renginiuose. Visi jie yra vientisa programos sėkmės ir skirtingų patirčių istorija. Tuo labai tikiu.
Visgi kuriuos partnerių renginius įsiminsi kaip itin pasisekusius?
Visus! Nebūčiau svajojusi geresnio turinio modernizmui. Partnerių programa apima labai plačią auditoriją, kurta skirtingų interesų ir amžiaus grupėms. Nuo architektūros specialistams ir entuziastams skirtų projektų, tokių kaip: knygos apie Arną Funką leidybos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), su aklaisiais ir silpnaregiais kurto taktilinio interaktyvus architektūros pažinimo paviljono, geidulingas modernistinio miesto paslaptis dekoduojančios parodos „Geismo architektūra“ ar kaskart aktualiausias pasaulines šiuolaikinės architektūros temas aktualizuojančios Kauno architektūros festivalio programos (Lietuvos architektų sąjunga), tarpkontinentines architektūros idėjas jungiančios modernizmo vasaros mokyklos (KTU)… Iki įspūdingas fotografijos asmenybes pristatančių parodų (Kauno fotografijos galerija), meno objektų, inspiruotų modernizmo istorijų, miesto viešose erdvėse (Lietuvos dailininkų sąjunga), išplėsti modernybės geografines ribas skirtų pranešimų, paskaitų, parodų, performansų (Kauno menininkų namai), patyriminių ekskursijų („Ekskursas“, Kauno šokio teatras „Aura“) ar intelektualios muzikos festivalio metalo fabrike „Optimismo“ bei po įvairias Kauno ir Kauno rajono erdves pasklidusių pasaulio muzikos programų („GM Gyvai“).
Sausį kultūros sostinės metus Kaune pradėjo tarptautinė paroda „MoFu 360/365“, kurios pavadinime esantys skaičiai simbolizavo atitinkamai visas galimas modernizmo perspektyvas bei kasdienybės paveldą. Kaip pačiame Kaune sekėsi su komanda įgyvendinti užsibrėžtą formulę „360/365“?
Visad mačiau šią programą kaip bendruomeninių ir tarpsektorinių paveldo patirčių platformą, kurioje visi mokomės, turime teisę suklysti, nesutarti, atrasti ir bendrai kurti, dalintis atsakomybe už tai, kad modernizmas būtų dar labiau suprastas, pastebėtas ir įvertintas. Prisipažinsiu, tiesioginis darbas su bendruomene man niekada nebuvo komforto sritis, todėl esu be galo dėkinga komandos nariams, kurie ėmėsi lyderystės mezgant kontaktą su vietos gyventojais. Žilvinas Rinkšelis su savanoriais aplankė daugybę modernistinių butų, nufilmavo dešimtis įdomių pasakojimų, aprašė šimtus pastatų modernizmo svetainės žemėlapyje. Taip palaipsniui skaičiais „360/365” užkoduota kasdienybės paveldo sąvoka įgavo aiškesnį pavidalą.
Taip, „360“ – visos įmanomos modernizmo perspektyvos: kultūrinė, socialinė ir t.t., buvo paliestos ne tik asmeninių pokalbių su gyventojais, viešų diskusijų metu, bet ir įvairių sričių kūrėjų atliktose meninėse interpretacijose apie XX amžiaus architektūrą ir ją liudijantį idėjų sudėtingumą bei skirtingus pastatų, visuomenės likimus. Kitaip tariant, sukaupti autentiški liudijimai apie Kauno modernizmą tapo inspiracija naujo pasakojimo kūrimui ir kalbai, kuri būtų suprantama platesnei auditorijai.
Tuo tarpu skaičius „365“ skirtas atkreipti dėmesį ne tik bažnyčių, muziejų ar pan. įstaigų reprezentatyvumą, bet ir į kasdienybės architektūrą: gyvenamuosius namus, pramonės pastatus ar laisvalaikio vietas. Ar visiems modernizmo interpretacijų kalba buvo įdomi? Būtų naivu manyti, kad ir šio laikotarpio paveldą visi iki ausų ėmė ir įsimylėjo kaip ir, kad visų kūrėjų perduodamas žinutes perskaitė ar jomis susižavėjo. Tai nedemotyvavo, gal tik didesnį galvosūkį kėlė – kaip dar, kaip kitaip, kur ieškoti sumanymams lėšų.
Džiaugiuosi, kad fortūna stovėjo ne nugarą atsukusi ir ne visai toli, tik laukė didesnių pastangų, kurios pasiteisino visus keturis kartus gaunant papildomą finansavimą iš „Kūrybiškos Europos“ ir „Interreg Europe“ fondų. Tai atrišo rankas pasitelkti užsienio parnerystes, kviesti ir priimti Ukrainos, Belgijos, Čekijos, Izraelio ir kitų šalių kūrėjus, siekiant vientisesnio pasakojimo apie modernizmo architektūrą kaip reiškinį, kurį patyrė Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos miestai. Didelė pagalba ir entuziazmas jaučiamas ir iš užsienio ambasadų, Lietuvos kultūros instituto. To rezultatas matomas ir šiandien. Kaip tik šiuo metu visą rugpjūtį Kaune vieši Ukrainos menininkė Lia Dostlieva. Kuruojama Monikos Amyros Pociūtės, Lia kuria dviejų kultūrų tapatybę apjungsiantį futuristinį kostiumą, kuriame menininkė paliks žinutę ir apie savo šalies ateities (at)statymo / (at)kūrimo jausmą.
Kaip vertintum kauniečių įsitraukimą į savo aplinką? Ar jis padidėjo „Modernizmo ateičiai“ ir partnerių iniciatyvų dėka – ekskursijos, parodos net vaikams, straipsniai, video, projektai su šokiu ir kitais menais… ar tai sužadino didesnę meilę miestui? Ir ar būtent meilė, empatija yra tas jausmas, apie kurį reikia kalbėti kalbant apie miesto ir asmens santykį?
Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims. Tikiu, kad inerciją tokiam pojūčiui sukurti suteikė partnerių veiklos ir miestiečių iniciatyvos. Tiek minėtos ekskursijos, tarptautinės fotografijos, architektūros parodos, šokio pasirodymai, intelektualios šiuolaikinės ir pasaulio muzikos koncertai, skulptūrinės kompozicijos, atsiveriančios netikėtose miesto erdvėse ir t.t. Nors kokybiško kultūrinio turinio, kuris yra skirtas architektūros temai, šiais metais ypač daug, kartais imu galvoti, jog modernizmas kaip reiškinys čia turi vis mažesnę rolę. Ypač naujamiestyje tarpukario palikimas kultūrai yra ideali scenografija, kuri kartais inspiruoja, kartais papildo ar asistuoja, o kartais padeda išpildyti ar sustiprinti projekto idėją, meninei formai suteikia unikalumo, ženkliškumo. Tai vienareikšmiškai padeda didinti žinojimą, auginti smalsumą ir supratimą, pamatyti galimybes, kas sąlygoja ir tampresnio emocinio ryšio su savo aplinka atsiradimą. Iš to seka ir praktiniai sėkmingi mažieji ar didieji paveldosaugos procesai. Vieni susiję su asmeninėmis meilės modernizmui istorijomis, kiti – su politine valia ir intelektualinių resursų jungimu.
Vienas itin lauktų įvykių, dėl karo ir jo pasekmių nukeltas neribotam laikui – Kauno modernizmo architektūros įtraukimas į UNESCO (tai yra, nukelta UNESCO sesija Rusijoje, kur ir galėjo būti priimtas šis sprendimas). Optimizmo lyg ir mažiau... Kokios nuotaikos dėl to tvyro „Modernizmo ateičiai“ ir bendraminčių komandoje?
Visgi būkim optimistai. Kol laukiam ir viliamės agresoriaus kapituliacijos – niekas rankų nesuriša veikti išvien paveldo išsaugojimo ir darnaus, kokybiško miesto kūrimo linkme. UNESCO miestui vertės neprideda, tik žinomumą, todėl čia svarbus kasdienis visų indėlis ir pastangos.
Viena programos puošmenų, režisierės Aideen Barry kurtas filmas „Klostės“, jau pristatytas ne viename tarptautiniame festivalyje. Kokių atgarsių sulaukė šis kūrinys?
Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad filmas, nuo metų pradžios rodytas didžiuosiuose Kanados, Anglijos, Airijos ir Italijos ekranuose, rugsėjį pagaliau bus pristatytas ir Kaune, kino teatre „Romuva“. Ilgai to laukėme.
Tarptautinių filmų festivalių organizatoriai dalinosi labai pozityviais atsiliepimais, daugelis žiūrovų po peržiūrų spėriai „googlino“ artimiausius skrydžių bilietus į Kauną, domėjosi miesto istorija ir kultūrine programa. Beje, prieš seansus žiūrovai buvo kviečiami perskaityti Sandros Bernotaitės tekstą, kuriame rašytoja meistriškai sudėlioja esminius filmo naratyvo akcentus, atsako į klausimą, koks architektūros, kaip pagrindinio personažo, vaidmuo ir kodėl pasitelkiama siurrealistinė, kelianti nuostabą bei šypseną judančių paveikslėlių estetika. Premjeros Kaune metu lauks įdomus pokalbis, kuriame dalyvaus filmo režisierė Aideen Barry, Sandra Bernotaitė ir filmui į tarptautinius festivalius padėjusi patekti kino komunikacijos specialistė Rita Stanelytė.
Šis projektas pristatomas ir kaip unikalus daugiau kaip 600 vietos gyventojų ir profesionalų apjungęs kūrybinis procesas, trukęs du metus. Filmo kūrimas buvo lydimas pandemijos, todėl jo valdymas mūsų komandai, ir ypač prodiuserei Ugnei Marijai Andrijauskaitei, pareikalavo milžiniškų pastangų. Įsitraukti buvo kviečiami muzikos, kūrybinio rašymo, stop kadro animacijos entuziastai ir net maisto gamybos studentai iš Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro, kurie, beje, po filmo peržiūros žiūrovus pakvies pasivaišinti milžinišku modernistiniu tortu. Nespėję užsiregistruoti į premjerą rugsėjo 21 d., filmą pamatyti galės ir 22-24 dienomis. „Romuvos“ fojė žiūrovus pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija.
Modernistai jau laukia ir tarptautinės konferencijos rugsėjį. Kaip šis renginys, pavadintas kaip irpati programa, išaugo nuo 2018 m., kai vyko pirmąkart?
Pirmoje tarptautinėje konferencijoje „Modernizmas ateičiai“ (2018 m.), kuri tuo pačiu metu buvo ir simbolinis programos atidarymas, didžiausias dėmesys buvo skiriamas kultūrinės modernizmo paveldo vertės suvokimui ir Kauno unikalumo paieškoms, ypač pasitelkiant užsienio šalių patirtis. Tarp jų pristatyti ir pirmą kartą Lietuvoje viešėjusios Filmo „Klostės“ kūrėjos Aideen Barry video projektai, skirti jautrioms socialinėms temoms, Sharon Golan Yaron Tel Avivo – Liebling House taikomi šiuolaikiniai kūrybiniai ir edukaciniai paveldo pažinimo metodai, diskutuota ir mūsų kontekstui aktualia nacionalinių modernizmų tema ir kt.
Šių metų konferencijoje (rugsėjo 21–22 d.) „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“, uždarančioje programą, turėsime daug daugiau kuo pasidalinti ir patys. Penkerius metus šiuolaikinėje „kultūros paveldo laboratorijoje“ veikė, mokė ir neįtikėtinas patirtis dovanojo šimtai miestiečių ir rajono gyventojų, dešimtys kultūros organizacijų ir menininkų, todėl, tikiu, kad dviejų dienų programoje įdomybių ir aktualumų ras visi.
Nuo kūrybinių paveldo prieinamumo dirbtuvių, seminarų, kuriuose, remiantis Kauno – Europos kultūros sostinės patirtimi, bus diskutuojama apie šiuolaikinių interpretacijų vaidmenį, taip pat šia tema vyks aktualūs pokalbiai, pranešimai ir diskusijos „Žalgirio“ arenoje su žymiuoju Niujorko menininku, architektu ir paveldosaugininku Jorge Otero-Pailos, architektūros kritiku ir tyrinėju Grzegorz Piątek, architekte, architektūros istorike, architektūros ir meno projektų kuratore Ievgenija Gubkina ir daugeliu kitų. Programoje taip pat numatyti ir dviejų parodų atidarymai, Marijos Drėmaitės knygos apie Arną Funką pristatymas bei jau minėta „Klosčių“ premjera. Taigi, simbolinis atsisveikinimas bus labai optimistinis.
Kokių planų turi „Modernizmo ateičiai“ komanda pasibaigus šiam projektui?
Labai sunku kalbėti ar svajoti apie ateitį, nors ir netolimą, kai priešaky su nepamainoma Vaiva Marija Bružaite ir kitais kolegomis liko tiek darbų nuveikti. Žinau, kad visi modernistai, kad ir ką ateityje veiktų, turės ypatingą asmeninį ryšį su paveldu. Galiu tik visiems palinkėti, kad neprarastų užsidegimo ir nepatingėtų dalintis su kitais išmoktomis pamokomis ir patirtimi.
Projekte „Kultūra į kiemus“ – ypatingi svečiai iš užsienio ir daugiau nei 30 pasirodymų
Bene daugiausiai šypsenų kauniečiams padovanojęs projektas „Kultūra į kiemus“ tęsiasi. Profesionalūs menininkai ir atlikėjai jau antrus metus buriasi tam, kad kiemų bendruomenės mėgautųsi įvairiais muzikiniais, teatro, šiuolaikinio cirko pasirodymais ir bent trumpam atsidurtų renginių sūkuryje. Šiais metais „Kultūra į kiemus“ programa plečiasi ir aplankys daugiau nei 80 miesto kiemų. Prie projekto jungiasi ir vis daugiau menininkų bei atlikėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Rugpjūtį pasirodymus Kaune surengs svečiai iš Latvijos, Ukrainos, Vokietijos, Japonijos, Prancūzijos.
„Kultūra į kiemus“ – „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ idėja. Žiūrovams keliauti į koncertų ar teatro sales nereikia – užtenka patogiai įsitaisyti balkonuose ir savo kiemuose.
Anot „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorės Godos Pomerancevos, vis dažniau iniciatyva įvertinama tarptautiniame kontekste. „Kultūra į kiemus“ buvo išrinktas tarp dešimties geriausių projektų su pandemija kovojančioje Europoje Politikos inovacijų instituto apdovanojimuose, o 2021 m. iniciatyva įvertinta kaip unikaliausias muzikos projektas pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ apdovanojimuose. „Džiugu, kad į Kauno kiemus ne tik sugrįžta Lietuvos kūrėjai ir atlikėjai, bet sulaukiame ir svečių iš kitų Europos bei pasaulio šalių. Projekto tikslas – nešti kultūrą ir šviesą į vietas, kurios retai atsiduria įvykių centre. Smagu, kad projektas plečiasi, o mikrorajonų gyventojai gali pamatyti užsienio profesionalų kuriamus pasirodymus neišeidami iš namų. Tai – reta proga išvysti ar išgirsti kūrėjus, kurie ne taip dažnai lankosi Lietuvoje, plėsti kultūrinį akiratį, o galiausiai – pajausti bendrystę ir gaivinti primirštas miesto erdves. Galbūt šiuo Kaune užgimusiu projektu paseks ir kitos šalys“, – džiaugiasi G. Pomeranceva.
Nuo Vokietijos iki Japonijos: pasirodymais džiugins profesionalai iš užsienio
Rugpjūčio 10 d. Petrašiūnuose pasirodymą surengs ypatingas menininkų iš Japonijos ir Prancūzijos duetas. Sayoko Onishi – daugybe tarptautinių apdovanojimų įvertinta šokėja, choreografė, naujo šokio stiliaus pradininkė, besisukanti didžiausiose Europos scenose, į Kauną atvyksta kartu su projektu
„Kraštovaizdžio kūrėjo pasirodymas“. Unikali šokio ir muzikos sinergija kuriama kartu su kompozitoriumi, kontrabosininku Emmanuel Fleitz.
Petrašiūnų kiemuose rugpjūčio 11 d. skambės ir vis dažniau Lietuvoje pasirodančio latvių atlikėjo „Pacific K“ atliekama muzika. Dainų kūrėjas Kristaps Bedritis užburs meditaciniais roko/indie stiliaus garsais ir lengva melancholija.
Muzikos į Vilijampolės kiemus atneš smuiko ir akordeono duetas „YeS Duet“ iš Ukrainos. „YeS Duet” groja du Mukačevo valstybinio universiteto dėstytojai – Jevgenijus Musijetsas ir Serhijus Dobošaso. Dueto ruošiamose programose paprastai skamba ukrainiečių kompozitorių, žymių klasikų kūriniai, muzika iš kino filmų, hebrajiškos melodijos. Kokiais kūriniais „YeS Duet“ nustebins Kauno kiemų gyventojus, sužinoti bus galima rugpjūčio 17 d.
Rugpjūčio 19 d. Vilijampolėje svečiuosis ir spalvingas moterų duetas iš Miuncheno – UMME BLOCK. Grupės atliekama muzika (vokalas, analoginiai sintezatoriai, elektrinės gitaros ir beat machine) kuria įtemptą atmosferą, kviečia tyrinėti eksperimentinę kūrybą. Norintys grupę išgirsti dar sykį, tądien galės apsilankyti ir jų koncerte „Kaunas 2022 Vasaros scenoje“.
„Kultūra į kiemus“ programoje – šiuolaikinio šokio pasirodymai, dirbtuvės ir koncertai
Rugpjūtį ir rugsėjį „Kultūra į kiemus“ keliasi į Žaliakalnį, Petrašiūnus, Vilijampolę ir Aleksotą. Šiuose mikrorajonuose numatoma daugiau nei 30 renginių, tarp kurių – koncertai, parodos, šokio spektakliai, Žvėries aitvarų laidymo edukacijos vaikams. Mikrorajonų gyventojai ir svečiai nemokamai galės stebėti Dominyko Vaitiekūno, Jurgos Šeduikytės, Roko Kašėtos, Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“, Kauno šokio trupės „Nuepiko“ ir kitų menininkų dovanojamus pasirodymus. Daugiau informacijos ir pasirodymų programą galite rasti čia.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Į Kauną sugrįžta „Fluxus festivalis“: sieks tapti didžiausiu renginiu festivalio istorijoje
Rugsėjo 10 d. į Kauną sugrįžta „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ organizuojamas „Fluxus festivalis“ – tradicija tapęs miesto renginys, kasmet nustebinantis netikėtais, originaliais ir su šypsena į gyvenimą žvelgiančiais pasirodymais. Pagrindiniu festivalio akcentu šiemet ir vėl taps kopimas į Parodos kalną, kurį palydės fluxus judėjimo įkvėpti muzikos, šokio ir teatro prisistatymai, primenantys šiais metais vykusius bendruomenių renginius.
Miestui ir miestiečiams skirta šventė kviečia bent trumpam pamiršti rūpesčius ir pakeisti kasdienybę – kopti į Parodos kalną savo sugalvotais lipimo būdais, pasidabinus netikėčiausiais kostiumais, mėgaujantis fluxus įkvėptais pasirodymais ir švenčiant bendrystę. „Fluxus festivalio“ idėja gimė 2018 m. – tuomet renginyje dalyvavo 500 žmonių. Originalus sumanymas mieste atrado savo vietą – jau kitąmet dalyvių skaičius išaugo trigubai. Per kelerius festivalio gyvavimo metus buvo galima išvysti visko – nuo kojūkininkų, žonglierių ir orkestrų pasirodymų iki netikėčiausiais kostiumais – kosmonautų, milžinų, mėgstamų filmų herojų – pasidabinusių kauniečių. Kasmet vis daugiau dalyvių pritraukiantis festivalis penktuosius savo metus pasitinka išaugęs, sustiprėjęs ir paruošęs ypatingą bendruomenių kuriamą kultūrinę programą.
„Fluxus“ – XX amžiaus septintajame dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų judėjimas, kuriam būdinga ironija, paprastumas, eksperimentavimas. Fluxus pradininkas Jurgis Mačiūnas gimė būtent Kaune, tad labai simboliška ir smagu, kad festivalis tapo šio miesto tradicija. „Fluxus“ nariai nebijojo kūrybos grįsti atsitiktinumu, žaidimu, o tai puikiai atsispindi ir organizuojamo renginio atmosferoje, žmonių nusiteikime. „Fluxus festivalis“ kasmet tampa savotišku nuotykiu, į kurį gali leistis kiekvienas, – pasakoja „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė Simona Savickaitė.
Fluxus festivalio programoje – dirbtuvės, kultūriniai pasirodymai ir diskusija
Šiemet festivalis sugrįžta išlaikęs pagrindinius akcentus bei parengęs unikalią programą. Jau nuo rugsėjo 5 d. bus pradėti pasiruošimo darbai ir stebins įvairios mieste vyksiančios fluxus judėjimo įkvėptos akcijos.
Rugsėjo 8 d. kauniečiai ir miesto svečiai galės susitikti su amerikiečių režisieriumi, fluxus judėjimo nariu ir Jurgio Mačiūno bei Jono Meko bendražygiu Jeff Perkins. Menininkas kvies diskutuoti apie fluxus judėjimą praeityje bei šiandien, vyks jo režisuoto filmo „George“, dedikuoto Jurgiui Mačiūnui, peržiūra.
Rugsėjo 8– 9 d. Zapyškyje vyks tarptautinė konferencija, skirta reflektuoti įpusėjusių Europos kultūros sostinės metų gerąsias patirtis bei ateities perspektyvas. Pirmoji konferencijos diena bus skirta tvariai upių turizmo praktikai, o antroji – gyvybingų bendruomenių kūrimui ir palaikymui. Tarptautinė konferencija sulauks svečių iš Prancūzijos, Italijos, Slovėnijos bei kitų Europos šalių.
Nuo rugsėjo 9 d. įvairiose Kauno ir Kauno rajono vietose vyks kostiumų dirbtuvės, kuriose bus galima pasiruošti originalius aprangos akcentus, gamintis kaukes ar kitas detales. Dirbtuvės rugsėjo 9 d. įsikurs Rotušės aikštėje, o 10 d. – prie Kauno soboro (nuo 15 val.) ir šalia J. Mačiūno aikštės (nuo 19 val.)
Rugsėjo 10 d. festivalis pasieks kulminaciją – temstant, 21 val., spalvingas renginys pakvies į „Fluxus“ pradininko Jurgio Mačiūno skverą, iš kurio bus kopiama į Parodos kalną. Užkopę dalyviai įsitrauks į specialiai paruoštą festivalio programą – čia lauks bendruomenių ir profesionalų nuo 2018 m. kuriami pasirodymai, tarp kurių – kolektyviniai išgyvenimai, improvizacijos, šokiai, aktyvacijos, spektakliai, muzikinės kompozicijos, poetinės akcijos, ugnies skulptūros ir daugybė kitų fluxiškų siurprizų. Tądien iš viso bus galima pamatyti per 30 performansų, 7 šviesos instaliacijas ir beveik 400 pasirodančių Kauno miesto ir Kauno rajono bendruomenių narių.
„Fluxus“ – tai niekada nesibaigiantis judėjimas ir noras kilti, kopti, keistis: iš laikinosios – į šiuolaikinę sostinę. Kartu tai galimybė būti čia ir dabar, švęsti mylimą miestą ir į gyvenimą įsileisti netikėtumus“, – kviečia renginio organizatoriai.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Nuotr.autorius A.Aleksandravičius
Kompozitorė Zita Bružaitė: viskas man Kaune gražu, istoriška ir prasminga
Nuo gegužės vidurio Kauno centriniame pašte veikiančią parodą „1972-ieji. Pramušti sieną“ ekspertai laiko būtinąja Europos kultūros sostinės programos stotele. „Tai – galimybė vienoje vietoje pamatyti „pilkojo amžiaus“ panoramą“, – teigia parodos muzikinės dalies kuratorė kompozitorė Zita Bružaitė. Rugpjūtis – paskutinis ekspozicijos veikimo mėnuo.
Pasak jos, vien kalbėti apie sovietų okupaciją nepakanka; išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių.
Įžengus į pagrindinėje centrinio pašto salėje esančią muzikos ekspoziciją lankytoją užlieja 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio muzika. Z. Bružaitės teigimu, taip kelionė į tą laikmetį, kurį daugelis norėtume pamiršti, tampa emociškai paveikesnė.
„Muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Dėl slėpinių pati itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia įjungti savo vaizduotę,“ – sako kompozitorė.
Z. Bružaitė teigia, jog nors kiekvienas, apsilankęs parodoje susidėlios savo paveikslą, „1972-ieji. Pramušti sieną“ gali tapti geru startu platesniems ir gilesniems to laikotarpio atminties tyrimams. Kaune gimusi ir užaugusi kompozitorė ypač vertina Europos kultūros sostinės titulo suteiktą galimybę menininkams kartu kurti ir garsinti miesto kultūrinį gyvenimą.
– Kiek ir kaip jūs pati prisimenate laikotarpį, kuriam skirta paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“? Kokios jūsų asmeninės asociacijos su juo?
– Tuo metu buvau ikimokyklinio amžiaus. Tik paauglystės metais, mokydamasi Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) išgirdau apie Romą Kalantą, Kauno bigbyto dvasią, „Prahos pavasarį“, nes tuomet mano viduje budinosi maištininkės dvasia. Žinoma, „bitlomanijos“ kerai veikė, tačiau kai jų klausiausi, „The Beatles“ muzika jau nebuvo toks neprieinamas ir uždraustas vaisius – dainos skambėjo ir iš plokštelių, ir iš juostinių magnetofonų.
Beje, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išgirdau „Emerson, Lake & Palmer“, o per juos naujai atradau Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlius“ ir amerikiečio Aarono Coplando „Fanfaras paprastam žmogui“. Taip rokas man padėjo pažinti XX-ojo amžiaus šiuolaikinės muzikos aukso fondą ir šiek tiek pajutau to laikotarpio dvelksmą. Paskui roko muzikos karuselė įsisuko visu greičiu – tarsi vieną dieną prabusčiau atmerktomis akimis. Tuo metu aplink skambant disko muzikos hitams pradėjau gaudyti ir vytis roko istoriją... Klausiausi „Pink Floyd“, „Kiss“, „Styx“, „Led Zeppelin“, „The Eagles“, „The Doors“, „Deep Purple“ ir kitų.
– Kokius šio laikotarpio atspindžius matote savo gyvenime ir kūryboje?
– Dideliu atradimu man buvo „King Crimson“ grupė, kurios muzika mane pasiekė gan vėlai, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ji padėjo suprasti, kad riba tarp progresyvaus roko ir šiuolaikinės muzikos yra trapi, daug linijų persipina, viena kitą papildo. Tokios paralelės dar ir šiandien man leidžia savo muzikoje žaisti in-between (liet. „tarp“ – aut. past.).
– Apie sovietmečiu vyravusią meno cenzūrą, visuomenės represijas parodoje „1972. Pramušti sieną“ kalbama ir per muziką. Kuo ypatinga to laikmečio muzika?
– Vis tik muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Antai, Broniaus Kutavičiaus muzika, jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ – tai buvo totalus kultūrinis sprogimas! O atrodo labai „nekaltai“ sukomponuotas kūrinys – lietuvių liaudies dainų motyvai, atliekami solistės ir choro, ragai, vargonų skambesys... Tačiau žmonės pajuto ir išgirdo B. Kutavičiaus siunčiamą žinutę. Todėl dėl slėpinių itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia įjungti savo vaizduotę – be pavadinimo, kuris gali būti labai abstraktus, gali daugiau nieko nebūti.
Kita vertus – yra pavojų, kad tokią muziką aktyvūs ideologai „perpasakos“ taip, kaip jiems reikės. Perpasakos, interpretuos, prisigalvos didaktinių veiklų. Aš pamenu savo šviesios atminties profesoriaus, kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno pasakojimus, kaip, jam rašant operą „Sukilėliai“ pagal Vinco Mykolaičio Putino romaną, jis ne kartą, ir dar viduryje nakties (!), saugumui turėjo aiškintis dėl operos siužeto vingių. Opera dėl politinių priežasčių buvo uždrausta ir galiausiai buvo pastatyta po 20-ies metų – 1977-aisiais. Kaip žinia, vėliau J. Juzeliūnas labai aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinį gyvenimą, nuo 1988 m. buvo Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Tai – tik viena istorija, net ne istorija, o praeities gyvenimo krislas. O kiek jų būta... Kiek tikrinimo, nepasitikėjimo, gaudymo, įtarumo, vienos ideologijos propagandos...
– Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį parodos lankytojams?
– Kiekvienas surikiuos savo verčių stulpelius, kuriuose bus įvairių meno sričių eksponatų. Aš taip pat pabandžiau susidėlioti savąjį, kuris, manau, yra ir bus vertingas laikmečio kūrybos liudijimas. Tai – Modrio Tenisono pantomima, Raimondo Vabalo vaidybinis filmas „Birželis, vasaros pradžia“, Orūno Urbono sukonstruoti sintezatoriai, Alvydo Šaltenio tapybos darbai, režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Mamutų medžioklė“.
Na, o to laikmečio muzika mus pasiekia visur ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis – tai yra jos tvarumo ir vertės įrodymas.
– Esate „1972. Pramušti sieną“ parodos muzikinės dalies kuratorė. Apskritai, muziką „rodyti“ yra gana netradicinis formatas – juk jos klausome.
– Visą laiką kartojau tai, kas man atrodo svarbu – įžengus į ekspozicinę muzikos salę turi užlieti to meto muzika. Taip kelionė į 8-ojo dešimtmečio pradžią bus tikslingesnė ir emociškai paveikesnė. Rengiant parodą, visuose žingsniuose daug bendravome su jos kuratore prof. dr. Rasa Žukiene. Rodėsi, kad veriame buvusio laikmečio karoliukus iš muzikos, afišų, nuotraukų, instrumentų, repertuaro sąrašų, sąsiuvinių, natų, plokštelių, radijo imtuvų... O kur dar istorijos, kurias teko išgirsti bendraujant su žmonėmis.
Žinoma, graužia kartėlis, kad vis tik – tai labai mažas to laikmečio atspindys, kad pilnam paveikslui dar visko galėtų būti daugiau ir giliau. Kita vertus, guodžia mintis, kad ši paroda gali tapti geru startu kitoms.
– Parodoje demonstruojama labai įvairi kolekcija – nuo realių iki savadarbių instrumentų, koncertų plakatų, aprangos. Kuo jie įdomūs? Kuris iš jų vertingiausias?
– Inžinieriaus Orūno Urbono sukurtas sintezatorius, A1, „String Machine“ ir efektams skirtas „Phaser“ – elektroniniai muzikos instrumentai ir prietaisai. Jų išskirtinumas – talentingo žmogaus alkis, kurio rezultatais naudojosi ir džiaugėsi kompozitorius Giedrius Kuprevičius, ansamblio „Kertukai“ nariai ir visi kiti.
– Galbūt teko girdėti atsiliepimų iš parodos lankytojų? Kokie jie?
– Įstrigo kelių žmonių mintys, kurie panašiai kalbėjo, vertindami parodą, kaip galimybę vienoje vietoje pamatyti „pilkojo amžiaus“ panoramą. Buvo ir raginimų: kol dar yra žmonių, galinčių pasidalinti daiktais, meno kūriniais, istorijomis – skubėti tai padaryti. Svarbu nuspręsti, kaip ir kur, tai yra – kokia atminties institucija galėtų tuos darbus nuosekliai daryti, nes yra grėsmių, kad apeidami sovietiniais metais patirtus asmeninius skaudulius liksime be reikšmingų to laikmečio artefaktų.
– Įdomu, jog vartojate žodį „apeiti“. Jis iš dalies susišaukia su didelės mūsų visuomenės dalies nuostata neprisiminti sovietmečio, ignoruoti to laikmečio palikimą, tarsi tikintis, kad šis mūsų istorijos tarpsnis išnyks kaip nebuvęs. Iš tiesų, tema – sudėtinga. Koks jūsų būdas apie tai kalbėti?
– Reikia ir būtina kalbėti. Kaip? Argumentuotą ir kritinio vertinimo disputą įsivaizduoju paremtą tyrimais. Sovietinė okupacija ženklino, jei ir ne mūsų ar mūsų vaikų, tai tikrai – mūsų tėvų ar senelių gyvenimus. Būtų daugiau nei lengvabūdiška kalbėti trafaretinėmis frazėmis, kurių nemažai girdisi aplinkui – pamirškime, ši epocha mums nesvarbi, skausminga, veidmainiška ir panašiai. Tačiau nė vienas laikmetis negali būti išimtas, ištrintas iš istorijos žemėlapio, kitaip mes matysime ne visą panoramą. Dar daugiau – vien kalbėjimo nepakanka, nes išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių ir kitų artefaktų. Ir jie turėtų būti prieinami, pasiekiami.
– Jūsų pavardę randu ir prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarymo renginio kūrėjų. Kuo jums svarbus bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte?
– Gimiau Kaune, čia – mano namai. Kur buvus, kur nebuvus, visada noriu grįžti namo, prie Neries, į Vilijampolę, kurioje gimusi pradėjau vaikščioti ir kurioje gyvenu dabar. Daug kas žino ir ne kartą girdėjo mane sakant, kad geriausiai jaučiuosi čia ir viskas man šiame mieste gražu, istoriška, prasminga. Jaučiau pasididžiavimą ir pakylėjimą, kai perskaičiau žinutę, kad Kaunas bus Europos kultūros sostine. Bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte man pirmiausia reiškia miesto ir jame kuriančių žmonių darną bei kūrybinę sinergiją.
– Kaip manote, kaip šis projektas pakeis Kauno kultūrinį gyvenimą? Galbūt jo poveikį jau pajutote asmeniškai?
– Manau, kad šis projektas visus mus įsuko į verpetą. Į tokį didelį, kuris prasideda Kaune, bet juo nesibaigia. Europos kultūros sostinė – ne tik įspūdingas kiekis iniciatyvų, parodų, koncertų, spektaklių ir panašių renginių, tai – garsas, kuris sklinda į visas puses ir padeda atrasti miestą ir žmones, šalį ir kultūrą.
Paroda Kauno centriniame pašte veiks iki rugpjūčio 31 d. Parodos kuratorė: Rasa Žukienė. Organizatorius: „Kaunas 2022“.
Nuotr.autorius M.Plepys
Maisto ir kultūros festivalis „Skanaus: Europos virtuvės 2022” stebins europietiško maisto įvairove
Po septynerių metų pertraukos vienintelis Lietuvoje maisto ir kultūros festivalis, pritraukęs per tris šimtus dalyvių bei tūkstančius lankytojų, sugrįžta. Šis unikalus renginys – „Kaunas 2022“ Europos kultūros sostinės programos dalis. Festivalis šių metų rugsėjo 8–11 dienomis bus surengtas Kauno rajone, Garliavos „Šimtmečio” parke ir Vytauto g.
Maisto ir kultūros festivalis „Skanaus: Europos virtuvės 2022” supažindins su Europos maisto įvairove, istorija ir naujausiomis tendencijomis. Renginys įtrauks daugiau nei 150 dalyvių ir visas galimas maisto gaminimo kategorijas – nuo tradicinio lietuviško maisto, amatų zonų iki aukščiausios „Master“ klasės pamokų su savo srities profesionalais šefais, gaminančiais netradicinius patiekalus.
Festivaliu siekiama ne tik pristatyti ir išbandyti skirtingas Europos virtuves, bet ir atrasti kultūrų įvairovę, kuri sujungtų vietos žmones ir partnerius bendram tikslui. Renginiu siekiama lankytojams įdiegti, kad maistas – tai ne tik kaip poreikio patenkinimas, bet ir malonumas, suderinamumas ir sveikatingumas.
Renginio vieta pasirinkta neatsitiktinai. Garliavos gatvės garsėja senosios ir naujosios architektūros deriniu, unikaliais ir puikiai išlikusiais įvairių stilių istoriniais pastatais, autentiška atmosfera alsuojančiomis pėsčiųjų gatvelėmis, žaliuojančiais medžiais ir spalvingais gėlynais su poilsio zonomis. Šimtmečio parką puošia neseniai pasodinti ąžuolai, tvenkinys ir gražiai sutvarkyta aplinka, tinkanti šeimoms su vaikais.
Gerą nuotaiką ir nepamirštamas patirtis festivalyje garantuos renginio vedėjai – televizijos laidų ir renginių vedėja Indrė Kavaliauskaitė ir iliuzionistas, dviejų Guinnesso rekordų savininkas, JAV magijos šou „Fool us” nugalėtojas Rokas Bernatonis.
Indrę Kavaliauskaitę žavi Italijos maisto virtuvė. Kiekvieną savaitę ji neapsieina be trupučio Italijos savo maisto racione. Rokas Bernatonis, priešingai nei Indrė, dažniau renkasi valgyti patiekalus iš jūros gėrybių – krevečių, austrių, moliuskų ar krabų. Renginio metu vedėjai pasidalins ypatingų patiekalų receptais, be kurių neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Kartu su renginio vedėjais festivalio lankytojai surinks gardžiausius ingridientus iš viso pasaulio ir sumaišys juos į nepamirštamą kultūrinę patirtį.
Rugsėjo 9-11 dienomis festivalio lankytojais galės vaikščioti po mugę, dalyvauti „Masterclass” šefų pamokose, susipažinti su skirtingų šalių maisto produktais ir klausytis chorų, ansamblių ir kitų muzikinių pasirodymų. Visomis dienomis renginio lankytojų lauks kulinarijos naujovės, paskaitos, žymių žmonių pokalbiai apie maistą ir kultūrą, adrenaliną keliantis grilinimo čempionatas, pramogos ir daugybė kitų veiklų.
Festivalio lankytojus taip pat linksmins muzikiniai pasirodymai – šeštadienį pasirodys Lietuvos indie pop muzikos grupė „Sisters On Wire“ ir kiti žymūs atlikėjai. Renginį vainikuos įspūdingas lazerių šou, kuris suteiks festivaliui žavesio bei paliks neišdildomą įspūdį ir sustiprins šventinę atmosferą.
Visomis renginio dienomis mažųjų festivalio svečių lauks specialiai jiems įrengta zona skirta pažinti Europos maistą ir kultūrą. Edukacinės pamokos, kūrybinės užduotys ir animatorių komanda užtikrins mažųjų smagurių įsitraukimą ir pozityvias emocijas.
Festivalio organizatoriai kartu su Carito partneriais rūpinsis nepriteklių patiriančiais žmonėmis. Lankytojai galės atnešti rudens gėrybių ir sudalyvauti masinėje uogienių gamyboje. Džemai bus dalijami, o visos gautos lėšos bus skirtos Lietuvos Caritui.
Festivalis sudarys galimybę įsitraukti menininkams, kūrybininkams, aktyvistams, šefams, verslininkams ir kitiems. Tikimasi ne tik vietinio verslo susidomėjimo, bet ir užsienio bendruomenių, gyvenančių Lietuvoje.
Šio festivalio ištakos siekia 2014 m., kada buvo surengtas kepsnių kepimo čempionatas „Grilinam urmu” Kaune. Šiuo renginiu buvo siekiama sukurti atvirą erdvę visiems – pradedant dalyviams suteikta galimybe gaminti, o rėmėjams – pristatyti savo produkciją.
Pirmasis festivalis „Skanaus“ buvo surengtas 2015 m. Kaune, Rotušės aikštėje. Šio renginio unikali idėja siekė supažindinti ir edukuoti mūsų šalies gyventojus maisto kultūros tema. Ryškus dalyvių, rėmėjų ir žiniasklaidos susidomėjimas festivaliu inspiravo festivalio sugrįžimą. Nors dabartiniai įvykiai Europoje neleidžia atsipalaiduoti, tačiau tikimasi aktyvaus lankytojų ir rėmėjų susidomėjimo pažinti maistą ir jo kultūrą.
Daugiau informacijos rasite festivalio tinklapyje www.skanaus2022.eu arba socialiniuose tinkluose „Facebook” ir „Instagram”. Taip pat, norintys dalyvauti renginio programoje yra kviečiami susisiekti su organizatoriais el. paštu: [email protected]
Kaunas ir Kauno rajonas 2022-aisiais tapo Europos kultūros sostine. Projektas įgyvendina 8 krypčių programą, kurios svarbi dalis – kultūros partnerysčių projektai, vystomi su 64 kultūros organizacijomis. „Kaunas 2022“ – tai judėjimas iš laikinosios sostinės šiuolaikinės link, vykdant projektus, skatinančius pokytį Kauno kultūros sektoriuje.
TOP „Smaragdo kelio“ objektai Kauno rajone, kuriuos būtina aplankyti
Kauno rajone veikia viešo meno objektų maršrutas „Smaragdo kelias“, kuriame – pastarųjų metų Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniai. Lyg brangakmeniai netikėtose erdvėse sužibę objektai Kauno rajoną pavertė išskirtine galerija po atviru dangumi.
„Smaragdo kelyje“ – tiek pirmą kartą pristatomi, tiek jau ne vienerius metus džiuginantys Kauno rajono meniniai objektai – skulptūros, instaliacijos, šiuolaikinio meno kūriniai ir net senoji technika, paversta į meno galeriją ar gastronomijos centrą. Gamtoje, miestelių skveruose ir įvairiose netikėtose erdvėse pastaraisiais metais realizuotos Lietuvos ir užsienio menininkų idėjos nuo šiol lengvai randamos specialiai sudarytame „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ maršrute.
Iš viso „Smaragdo kelyje“ galima rasti apie 50 po visą Kauno rajoną išsibarsčiusių objektų. Visi jie kurti netradicinėse erdvėse ir itin skirtingi: nuo skulptūrų iki gatvės meno kūrinių, stimpankinių suolelių, laisvalaikio erdvių ar net interaktyvaus žaidimo. Kai kurie objektai nustebins ir savo dydžiu, kai kurie – netikėtu požiūriu.
Vasara – puikus metas aplankyti turiningą maršrutą. Objektai stebina savo vieta, turiniu ar technologija: nuo medinio etno instrumento, skirto pagerbti partizanus, iki dirbtinio intelekto valdomo ekrano. Be to, keliaudami šiuo maršrutu pakeliui rasite ir daugiau gatvės meno, mažosios architektūros ir kitų kūrinių.
Kotryna Čalkaitė ir Vėjas Aliukas „Susibėgimas“ (Daugėliškių kaimas, Vilkijos seniūnija). Šviesos instaliacija sukurta iš daugybės švytinčių segmentų, kurie – tarsi rodyklės, tarsi daug kelio ženklų – kviečia vykti toliau. Žmonės atvažiuoja iš skirtingų krypčių, susitinka ir toliau juda skirtingais keliais. Visai kaip gyvenime.
Daugėliškių vandens bokštas yra atviroje erdvėje, matomoje iš įvairių pusių, tad menininkai, kurdami instaliaciją, taip pat norėjo, kad ji būtų matoma iš įvairių pusių. Todėl buvo pasirinktas atsikartojantis motyvas – šviečiančios kūgių formos, apsupančios bokštą visu perimetru ( 8,50 m) bei tampančiomis vientisu kūnu su pačiu bokštu. Tai tarsi augalo spygliai, bokštui suteikiantys gyvumo, gamtiškumo, šiek tiek atšiaurumo ir išskirtinumo, jau iš tolo signalizuojantys apie save.
Tadas Černiauskas-Tadao „Atpasakojimas“ (Neveronys). Pakabintame didžiuliame ekrane dirbtinio intelekto pagalba žiūrovai gali išvysti iš viso pasaulio publikuojamas žmonių nuotraukas, kuriose – saulėlydžių akimirkos. Dirbtinis intelektas jas „skolinasi“, modifikuoja ir pateikia taip, kaip, jo „supratimu“, yra gražiau. Tai tarsi drive-in kinas arba vakarojimas lietuviškame pajūryje.
Donatas Jankauskas-Duonis „Veneros gimtadienis“ (Piliuona, Taurakiemio seniūnija). Idėja: Sandro Botičelio paveikslo replika. Kriauklė geldenė-bedantė, per parą išvalanti apie 40 litrų mūsų platumų vandenų. Bet Kauno marių dugne ji „išvalė“ beveik 40 kaimų pavadinimų... Originaliame Sandro Botičelio paveiksle vaizduojama kriauklėje į krantą atplaukianti Venera ir tai primena iš Kauno marių dugno iškeltus kaimus.
Vytautas Viržbickas „Prarastų namų raktai“ (Čekiškė). Aukščiausioje vietoje pakabinti pamestų namų raktai – priminimas apie praeityje Čekiškėse gyvenusius žmones. Dalis iš jų dėl okupacijos ir karo prarado savo namus.
Donatas Bielkauskas-Donis „Tabalai“ (Pabartupio kaimas, Alšėnų seniūnija). Šis meno kūrinys – duoklė miško broliams, medžiu perduodant žinią, komunikuojant su jais per ritmą. Gamtoje esanti garso instaliacija „Tabalai“ – dedikacija partizanui Juozui Lukšai-Daumantui.
Gediminas Banaitis-Skrandis, Sigita Kundrotaitė-Savickė, Ūla Marija „Nemuno7“ (Zapyškis). „Nemuno7“ yra originalus žemkasės, naudotos upės vagai Nemune gilinti, pavadinimas. Dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos ji nebegali būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį. Užuot objektą sunaikinus, pasirinktas tvaresnis sprendimas – suteikti jam naują vaidmenį ir transformuoti į kultūrinę erdvę, kviečiančią apmąstyti vandens temą iš meno, istorijos ar mokslo perspektyvos.
„Nemuno 7 – ne tik Lietuvoje, tačiau ir Europoje unikalus upių technikos ir landšafto dizaino projektas. Nors laivas yra atnaujintas, tačiau jame justi ir 8-asis dešimtmetis – paliktos metalinės dalys, išlikusi medžiagiškoji dalis.
Netikėtoje kultūrinėje erdvėje dera technikos istorija, paveldas ir šiuolaikinė architektūra. Laive pristatomos parodos, vyksta menininkų rezidencijos, edukaciniai ir kiti renginiai. Čia veikia nuolatinė ekspozicija bei keičiamos parodos, o kiekvieną, įžengusį į žemsiurbę, pasitinka augalai pionieriai.
Nuolatinė laivo denio ekspozicija „Tarpti“ – tai denyje išdėstyti 9 meno objektai. Atspirties taškai, kviečiantys pažvelgti į laivo, Nemuno ir vandens mikro ir makro aplinkas. Nuolatinės ekspozicijos menininkai – Dovilė Gecaitė, Kipras Dubauskas, Tauras Kensminas, Ieva Kieliauskaitė Mališauskė, Žygimantas Kudirka ir Adas Gecevičius, Adomas Palekas, Sigita Simona Paplauskaitė, Irina Peleckienė, Julija Pociūtė.
„Takūs kūnai“ – „Nemuno7“ parodų ciklas, o parodos keičiamos kartą per mėnesį. „Takūs kūnai“ paliečia ne tik vandens ir žmogaus santykį su juo, tačiau ir ekologijos temas.
Džiugas Karalius „Uoste šuolis“ (Kulautuva). Skulptūra-kelrodis – ne tik plaukiantiems Nemunu. Mažųjų laivų uoste sukonstruotas objektas puikiai matomas ir ateinant iš miestelio. Šiaudinius sodus primenanti struktūra nėra tik dekoracija, bet ir poilsio vieta – čia galima prisėsti, užsilipti, iškylauti ar tiesiog atsipūsti. Tai – ir susitikimo vieta esantiems ant kranto ir plaukiantiems upe.
Mantas Maziliauskas „Pasimatymas“ ir Linas Kutavičius „Kauno Žvėries tvirtovė“ (I fortas, Ringaudai, lankyti patariama tamsos paros metu). Manto instaliacija skirta susitikimui, pasimatymui ir MATYMUI. Forte „įtaisyta“ akis stebi gyvai kuriamą istoriją, šios dienos aplinką ir ateitį. Lino šviesos instaliacija – kvietimas prijaukinti fortą, jį pažinti ir atrasti. Mitinio Kauno Žvėries guolio instaliacija provokuoja kurti pasakas, ieškoti naujų simbolių, palikti naujas reikšmes ir nuorodas ateities kartoms. Žvėries apgyvendinimas – atminties ir vaizduotės kooperacija, skiriama kūrybiškai vietos interpretacijai.
Serge Ecker ir Algimantas Šlapikas „Skraidantys cepelinai“ (Karmėlava). Meno objektas, sujungiantis vietos bendruomenei svarbius, kitiems Lietuvos gyventojams žinomiausius Karmėlavos seniūnijos elementus – beveik dešimt metų vykstantį Ramučių „Gatvės roko“ festivalį (jungtis – per legendinę roko grupę „Led Zeppelin“), Karmėlavos oro uostą (nuoroda į dirižablį) ir gausybę cepelinų restoranų. Tarp Karmėlavos I ir Karmėlavos II esantis meno kūrinys tampa ne riboženkliu, o šių dviejų vietovių jungtimi.
Kotryna Čalkaitė ir Vėjas Aliukas „Sodas“ (Užliedžiai). Šviesos instaliacija, pražydusi jaukiame mažame, bet tamsiame vietos bendruomenės parkelyje.
Parduotuvė „Lokali“ (Akademijos miestelis, Ringaudų seniūnija). Tai vieta, kurioje galima įsigyti Akademijos gyventojų kuriamų produktų. Akademijos bendruomenė pirmieji Lietuvoje sukūrė darnaus apsipirkinėjimo platforma, apjungianti vietos gamintojus, augintojus, kūrėjus ir bendruomenės narius. Pirkėjai čia ras su meile ir rūpesčiu pagamintas, kokybiškas vietos kūrėjų prekes, paslaugas visai šeimai, namams, dovanoms, laisvalaikiui.
Unikalus „Smaragdo kelio“ maršrutas – ilgalaikis projektas, Kauno rajono gyventojus ir svečius džiuginsiantis ne vienerius metus. Prie jo įgyvendinimo prisidėjo Kauno rajono savivaldybė, vietos bendruomenės, kultūros centrai, bendrovė „Giraitės vandenys“.
Maršruto žemėlapį galima rasti čia.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Nuotr. autoriai: M. Plepys ir G. Jovaiša
Paskutinis vasaros mėnuo: pasaulį talpinantis Kaunas ir kelios dešimtys šiuolaikinio meno įvykių
Paskutinį vasaros mėnesį „Kaunas 2022“ pasitinka renginių gausa ir tarptautiniais vardais. Rugpjūčio mėnesio programoje – didžiausia koncentracija šiuolaikinių scenos menų iš viso pasaulio. Kauną lankys kelios dešimtys tarptautinių „ConTempo“ pasirodymų, istorijas pasakos ilgiausias Istorijų festivalis ir džiugins bendruomenių šventės.
Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“
2022-ųjų „ConTempo“ programoje laukia įspūdingiausi projektai festivalio istorijoje. Vietoje scenos – upė arba 12-os metrų aukščio išskirtinė metalinė cilindro formos arena. Programą pildo kraštovaizdžio opera, ore pakibę atlikėjai ir ankstesnių metų favoritai. Laukia daugiau kaip 140 pasirodymų. Repertuare: garsaus prancūzų šiuolaikinio cirko menininko Boriso Gibé filosofiškas spektaklis „L’absolu“, Nyderlandų garso menininkų Jeroeno Strijboso ir Robo van Rijswijko kraštovaizdžio opera „Signal“, sukurta specialiai Kauno rajono apylinkėms, ir dar virš 20 kitų reginių. Vienas jų – šiuolaikinio šokio projekto „Tribune // Dance yourself!“ metu gimusi dviejų kultūros sostinių, Kauno ir Esch-sur-Alzette, premjera.
Kada? 2022 08 01-21 d.
Programą rasite čia.
Performatyvi instaliacija: PITCH BLACK Asamblėja
„Asamblėja“ – daugialybė instaliacija, kurioje kiekvienas atėjusysis tampa kūrėju ir Balso atminties visatos dalimi. Instaliacija sukurta bendradarbiaujant Kaunas 2022 ir Esch 2022, ji jungia ne tik kūrybines grupes, bendruomenes ir organizacijas, bet ir dviejų miestų bendruomenes.
Kada? 2022 08 07-13 d.
Kur? Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54
Daugiau informacijos rasite čia.
Šokio spektaklis „Mikado“
Spektaklis, filosofiškai nagrinėjantis žmogaus kūno ir virtualumo ryšį. Žiūrovai išvys, kaip dera skirtingos judesio kalbos: natūralus kūno fiziškumas, archajinės Aikido ir kitų kovos menų tradicijos bei šiuolaikinis šokis. Pojūčius sustiprins scenoje kuriami ritmai, muzika ir nuorodos į Italijos kultūrą. „Mikado“ choreografiją kuria žinomi italų choreografai Vittoria de Ferrari Sapetto ir Andrea Valfre), atlieka Šeiko šokio teatras, Kauno šokio trupė „Nuepiko“, šokėjai iš kitų Europos šalių bei Kauno miesto ir rajono bendruomenės. Šviesų dizainą kuria garsus šviesų dailininkas Giacomo Gorini, o muziką – pripažintas italų kompozitorius Giorgio Ferrero.
Kada? 2022 08 16-17 d.
Daugiau informacijos rasite čia.
OSTRALE bienalės jūrinių konteinerių su meno instaliacijomis parodos atidarymas
Tarptautinės OSTRALE bienalės menininkų rezidencijos programoje Dresdene 2021-ųjų vasarą kūrę menininkai savo kūrybos rezultatus pristatys 3 jūriniuose konteineriuose, kurie bus įkurdinti Zapyškyje, ant Nemuno kranto. Čia pristatomi Gabrielės Gervickaitės (LT), Anna Fabricius (HU) ir kūrybinio kolektyvo KOLXOZ (TI-CZ) kūriniai. Vėliau, spalio mėnesį Kauno centrinio pašto rūmuose bus galima išvysti pilną OSTRALE bienalės ekspoziciją.
Kada: 08 30 d. - 11 13 d.
Kuratoriai: Patricija Gilytė (LT), Ivana Meštrov (HR), Krisztián Kukla (HU), Natasa Bodrozic (HR)
Pasaulio muzikos žvaigždės Ukrainai
Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme – išskirtinis muzikinis projektas „Pasaulio muzikos žvaigždės Pažaislyje“, skirtas Ukrainai. Pasaulinio garso dirigentė ukrainietė Oksana Lyniv kartu su savo tautiečiais – baritonu Andrei Bondarenko, smuikininku Andrii Murza, Kauno miesto simfoniniu orkestru bei Kauno valstybiniu choru atliks programą, skirtą savo Tėvynei. Visos lėšos, surinktos už parduotus bilietus į šį koncertą, bus skirtos nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams paremti.
Kada? 2022 08 12 d.
Daugiau informacijos rasite čia.
Interaktyvus spektaklis jaunimui „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“
Šioje teatrinėje kelionėje istorija taps epiniu pasakojimu apie tikėjimą ir galimybes, o žiūrovai – aktyviais istorijos pasakotojais. Tai – keturių Europos teatrų kurtas spektaklis, pasakojantis fantastinę istoriją apie naujo pasaulio ir naujos žmonių genties kūrimą po visuotinės planetos katastrofos.
Kada? premjera 2022 08 19, 20, 26 d.
Daugiau informacijos rasite čia.
Kultūra mikrorajonuose ir jų kiemuose
„Kultūra į kiemus“ – viena populiariausių Fluxus Labas! iniciatyvų, pavertusi kiemus koncertų ir spektaklių scenomis. Rugpjūčio mėnesį pasirodymai džiugins Žaliakalnio, Petrašiūnų ir Vilijampolės kiemus. Tačiau kultūros vyksmas neapsistos tik kiemuose, šių mikrorajonų bendruomenės ruošia festivalius, pilnus ekskursijų, muzikos ir kitų kultūrinių netikėtumų. Žaliakalnyje rugpjūčio 6 dieną vyks šokio spektaklis-ekskursija „Pakopa po pakopos“ bei aibė pažintinių pasivaikščiojimų po rajoną. Rugpjūčio 13-14 dienomis Petrašiūnuose vyks spalvinga „Marių šventė“, pabrėžianti Kauno marių svarbą miesto veide. Tuo tarpu Vilijampolė rugpjūčio 20 d. pakvies į sporto ir meno šventę „Kultūrtonas“, kuriame bus atidaryta instaliacija „Under the Carpet“ (liet. „Po kilimu“).
Daugiau informacijos rasite čia.
Šiuolaikinės seniūnijos
Festivaliais alsuoja ir Kauno rajonas. Čia – įvairiose rajono seniūnijose savo identiteto atradimais dalijasi ir renginius kuria Kauno rajono gyventojai. Samylų (08 25-26) tradicinis renginys „Pėdos marių dugne“ primins Kauno marių užlietų kaimų tradicijas, gyvenimo papročius teatralizuotame pasirodyme. Ringaudų (08 20) seniūnija kviečia pažinti seniūniją per bendruomenės ir menininkės Paulinos Ružauskaitės sukurtą „Ringaudų almanachą“, kuris atskleis kaip visi žmonės skirtingai mato savo seniūniją.
Daugiau informacijos rasite čia.
Istorijų festivalis
Istorijų festivalis kviečia grįžti namo į daugiatautį, daugiakultūrį ir istorijomis apipintą Kauną. Kelis mėnesius trunkantis festivalis žadina žydiškąją miesto atmintį ir kelia klausimus apie šiuolaikinio Kauno istoriją. Rudenį renginį vainikuos Kaunas 2022 litvakų kultūros forumas ir pasakojimų programa „Kur man tave rasti?“. Visa festivalio programa čia.
Istorijų festivalis. Marillios Destot paroda „Kelionė“
Prancūzų menininkės Marilia Destot paroda „Kelionė“ pakvies lankytojus į intymų asmeninių išgyvenimų pasaulį. Parodoje pristatomi įvairia technika atlikti pastarųjų metų projektai, kuriuose menininkė tyrinėja savo šeimos istorines šaknis Lietuvoje ir atkuria vaizduotės atmintį.
Kada? Iki 2022 08 28
Daugiau informacijos rasite čia.
Istorijų festivalis. Klezmeriai grįžta į Kauno rajoną
Jungtinio Lietuvos klezmerių orkestro turas po Kauno rajono miestelius ketina priminti čia gyvenusius žmones ir jų kultūrą. Kauno rajono miesteliuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausios žydų bendruomenės. Autobusu keliaujantis orkestras aplankys Čekiškę, Vandžiogalą, Vilkiją, Babtus, Kačerginę, Kulautuvą ir Zapyškį. Keliaujančių muzikantų pasirodymą papildys ekskursijos.
Kada? 08 12-14
Daugiau informacijos rasite čia.
Istorijų festivalis. Paroda „Iš tamsos“
Pirmą kartą paroda pristatyta Didžiojoje Britanijoje. Dabar ji perkurta specialiai Kaunui, nes čia ir įvyko parodoje pasakojama istorija. Menininkė Jenny Kagan (GB) atgaivina tėvų pasakojimus apie jų išgyvenimus Kaune Holokausto metu. Parodos aplinka – vaizdai, muzika, projekcijos ir kiti elementai – įtraukia žiūrovus į asmenišką ir kartu universalų pasakojimą, kviečiantį tyrinėti savo jausmus ir išgyvenimus atminties, šviesos ir tamsos akivaizdoje.
Kada? 2022 08 04 d. - 10 30 d.
Kur? Gimnazijos g. 2/4
Daugiau informacijos rasite čia.
Kaunas 2022 Vasaros scena
Visą šiltąjį sezoną Kauno senamiesčio širdis – Rotušės aikštė – plaka kultūros ritmu. Rugpjūčio mėnesį scenoje nemokamai bus galima išgirsti užsienio atlikėjus Lavoisier (Portugalija), Anna Kaneelina (Estija), Jonas f.k (Estija), Umme Block (Vokietija). Klausytojus stebins ir lietuvių atlikėjai. Savo muzikine energija dalinsis grupė „Graži ir ta galinga“, o Monikazė ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras atliks išskirtinę elektroakustinę simfoniją „Laws of Distraction“. Vasaros scenoje – ne vien koncertai. Oskaro Koršunovo teatras pristatys spektaklį „Vestuvės“, o rugpjūčio 25 d. minėsime Ukrainos nepriklausomybės dieną su YeS Duet ir VDU kameriniu orkestru.
Kur? Kauno rotušės aikštė
Daugiau informacijos rasite čia.
Vasara baigsis, o kultūra – išlieka
Iki rugsėjo 19 d. Kauno fotografijos galerijoje bus eksponuojama Mari Katayama personalinė paroda, nagrinėjanti grožio, moteriškumo ir pažeidžiamumo klausimus, kartu kvestionuodama negalios sampratą ir moters kūno reprezentaciją. Paskutinis mėnuo pamatyti tarptautinio dėmesio sulaukusią parodą „1972: pramušti sieną“. Kitos vykstančios parodos, dėl kurių verta atvykti: Williamo Kentridge‘o „Tai, ko nepamename“, „Kaunas – Vilnius: nuversti kalnus“, Lietuvos aviacijos muziejaus paroda „ANBO fenomenas“.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir Pažaislio muzikos festivalio koncertas, skirtas paremti talentingiausius Ukrainos jaunuosius muzikantus
Pažaislio muzikos festivalis ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ rugpjūčio 12 d. pakvies į išskirtinį muzikinį projektą „Pasaulio muzikos žvaigždės Ukrainai“, skirtą paremti Ukrainos jaunimo simfoninį orkestrą (YsOU). Orkestro, kuris vienija talentingiausius Ukrainos jaunuosius muzikantus, įkūrėja ir meno vadovė – pasaulinio garso dirigentė ukrainietė Oksana Lyniv. Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme O. Lyniv kartu su savo tautiečiais – baritonu Andrei Bondarenko, smuikininku Andrii Murza, jauna Lietuvos dainininke Austėja Zinkevčiūte, Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru atliks programą, skirtą savo Tėvynei. Visos už koncerto bilietus surinktos lėšos bus skirtos minėtam orkestrui.
O.Lyniv Ukrainos jaunimo simfoninį orkestrą (YsOU) įkūrė 2017 m. Orkestro nariai dėl jų šalyje Rusijos pradėto karo buvo priversti palikti Ukrainą. O. Lyniv iniciatyva ir pastangomis su Europos partnerių pagalba Slovėnijos sostinėje buvo įkurta stovykla „Muzika ateičiai: Ukraina“, kurioje jaunieji menininkai turi visas galimybes tęsti savo muzikinį kelią, taip apsaugodami ukrainiečių kultūrą nuo šiuo metu vykstančio agresyvaus naikinimo.
Menininkė savo „Facebook“ paskyroje neseniai prisiminė „YsOU“ įkūrimą ir jo pasiekimus šiandiena: „Dabar net sunku įsivaizduoti, kad buvo laikas ir Ukrainos jaunimo simfoninio orkestro nebuvo. O pristatant šią idėją kolegoms, teko išgirsti ir tokių atsiliepimų, kad Ukrainoje niekam jo neprireiks ir šis projektas neįdomus. Mes ne tik gyvuojame jau 6 metus, bet ir tapome tikru, stipriu prekės ženklu, viena ryškiausių Ukrainos jaunųjų muzikantų kolektyvų tarptautinėje arenoje. O šio sezono kvietimas koncertuoti Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene – geriausias to patvirtinimas.“
Ukrainos jaunimo simfoninio orkestro sėkmė paskatino plėtoti veiklą. O. Lyniv pasidalino informacija, jog neseniai „YsOU“ paskelbė konkursą talentingam jaunimui dalyvauti orkestro projektuose.
„Didžiuojamės ir be galo džiaugiamės galėdami pakviesti tokio lygio menininkus kaip O. Lyniv ir jos kolegas koncertuoti Pažaislio muzikos festivalyje. Kartu su lietuviais ukrainiečiai publikai pristatys įspūdingą programą, kurioje skambės gražiausia muzika nuo ukrainietiškų baladžių, patriotinės muzikos kūrinių iki didžiųjų meistrų – Mozarto, Verdi, Rosinni kūrybos. Šis koncertas neeilinis – jo publikai teks garbinga pareiga prisidėti prie jaunų, talentingų ukrainiečių muzikantų sėkmingos veiklos, kuri negali nutrūkti dėl jų šalyje vykstančio brutalaus Rusijos sukelto karo. O. Lyniv įkurta kūrybinė stovykla „Muzika ateičiai: Ukraina“ privalo gyvuoti, o mes turime prie to prisidėti taip, kaip galime“, – programą ir ypatingą koncerto misiją pristatė Pažaislio muzikos festivalio direktorė Giedrė Mikaitienė.
O. Lyniv savo šalyje, be nuopelnų ugdant jaunus talentus, dar yra festivalio „LvivMozArt“ įkūrėja ir meno vadovė. Tarptautinį pripažinimą pelniusi menininkė taip pat yra pirmoji italų operos teatro „Comunale di Bologna“ orkestro vyriausioji dirigentė moteris, o nuo 2022 m. ir šio teatro muzikos vadovė, bei pirmoji moteris dirigentė „Bayreuth Festival“ istorijoje. 2020 m. Tarptautiniuose operos apdovanojimuose („International Opera Awards“) ji pelnė „operos Oskarą“ geriausios dirigentės kategorijoje.
_________________________
Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme įvyksiantis muzikinis projektas „Pasaulio muzikos žvaigždės Ukrainai“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 “ programos dalis.
Daugiau informacijos
Lina Krėpštaitė
Projektų kuratorė
Pažaislio muzikos festivalis
Mob. +370 686 40 516
El. p. [email protected]
