Kultūringos kelionės Kaune: renginių kalendorius balandžio mėnesiui
Šį mėnesį Kaune einant ten, kur nosis veda, nejučiomis galima apkeliauti visą pasaulį. Balandžio mėnesio kelionės kryptys: Šilainiai – Japonija (ir atgal). Kultūrai erdvė neribota: renginiai vyks kiemuose, mikrorajonuose, vitrinose ir kino salėse. Viena iš erdvių nusipelnė ypatingo palaikymo – tai „CulturEUkraine“ centras, vieta kurti ir leisti laiką kartu, skirta nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tačiau laiką įprasminti Kaune visada gali kiekvienas: teatro mėgėjai ir džiazo entuziastai, vyriausieji kultūros dalyviai ir mažiausi Kauno Mitinio Žvėries gerbėjai.
Kultūros kelionių maršrutas paruoštas jūsų balandžio mėnesio išvykoms:
Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“
Vienas laukiamiausių Kauno ir visos Lietuvos meno įvykių – pirmą kartą pristatoma performansų meistrės, vienos garsiausių pasaulyje menininkių Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“. Ekspozicijoje išsamiai pristatoma M. Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų, o taip pat paroda dėmesį traukia unikalia forma – pirmą kartą ji rengiama kaip įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių šios menininkės performansų dokumentacijų ir filmų.
Kada: 2022 03 30 - 2022 07 31
Kur: Kauno paveikslų galerija
Parodos lankymas mokamas.
Organizatorius: galerija ,,Meno parkas“ ir ,,Kaunas 2022“
Programa „Europietiškos kino kelionės“
Balandžio 22 d. pagaliau duris atvers atsinaujinęs kino teatras „Romuva“. Jame balandžio 22 – rugpjūčio 18 d. vyks Europos kino naujienų kelionė. 12 išankstinių šiuolaikinio kino kūrėjų filmų premjerų, vyksiančių kino teatre bei lauko kino seansuose, kviečia atrasti spalvingą europietiško kino kultūros įvairovę. Programa pristato šiuolaikines temas nagrinėjančius filmus bei svarbiausius šiandienos kino kūrėjus Europoje. „Europietiškos kino kelionės“ – išrankiam gero kino žiūrovui ir vertintojui!
Kada: Balandis
Kur: Kino centras „Romuva“
Parodos lankymas mokamas.
Organizatorius: Kauno Kino centras „Romuva“
Kultūra į kiemus: Šilainiai
Bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ jau antrą kartą rengia karantino metu sumanytą, tarptautinį pripažinimą pelniusį projektą „Kultūra į kiemus“ tam, kad netoliese gyvenančius pripildytų laukimo jauduliu, iš balkonų aidėtų plojimai ir džiaugsmas, nes kultūra ir vėl užpildys Kauno kiemus! 11 seniūnijų kiemuose pasirodymus surengs teatro, šokio, šiuolaikinio cirko, muzikos profesionalai. Šį kartą kviečiame įsitaisyti Šilainių balkono ložėse ar išsirinkti stovimą vietą kiemo teritorijoje.
Kada: 2022 04 19–21
Kur: Šilainių mikrorajonas
Organizatorius: „Kaunas 2022“
Japonijos dienos Kaune „WA!“
„Japonijos dienos Kaune WA“ – jūsų bilietas į tekančios saulės šalį. Festivalio programoje – Kauno šokio teatro „Aura“ ir garsaus Japonijos modernaus šokio choreografo Ryu Suzuki jungtinis projektas, pasaulyje pripažintos kaligrafijos menininkės Aoi Yamaguchi performansas, per įspūdingą spektaklį kviečiantis pažinti šį meną, roboto gyvai kuriami piešiniai, daugiau nei 1000 metų skaičiuojanti tradicinė Sakurų stebėjimo šventė Hanami Matsuri, vienos garsiausių Japonijoje tradicinio instrumento liutnios atlikėjos Tanaka Kyokusen koncertas, parodos, paskaitos, koncertai, maisto degustacijos ir kiti renginiai.
Kada: Nuo 2022 04 25
Kur: Kaunas
Parodos lankymas nemokamas.
Organizatorius: „Kaunas 2022“, MB „Azija LT“, Kauno šokio teatras „Aura“, VšĮ „Kultūrinės ir
organizacinės idėjos“, VšĮ „KyūmeikanKendo“
Paroda „Kaunas – Vilnius: nuversti kalnus“
Miestų konkurentų – Kauno ir Vilniaus – draugystės paslaptis atskleis MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus tuo pačiu metu Vilniuje ir Kaune veikianti paroda. Ekspozicijose bus galima pažinti dviejų miestų priklausomybę, kaip jie formavo vienas kitą ir kaip iš jų įtampos atsirado šiuolaikinė Lietuva. Parodos kalnai ir motyvai atsikartoja abiejų muziejų ekspozicijų salėse, bet pasakoja skirtingas istorijas. Šitaip parodos „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ koncepcija ir architektūra pati įkūnija Kauno ir Vilniaus būtinybę būti kartu: norint pamatyti visą parodą, reikia aplankyti abu miestus.
Kada: 2022 04 23 - 2022 08 28
Kur: Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, MO muziejus Vilniuje
Parodos lankymas mokamas.
Organizatorius: Kauno miesto muziejus, MO muziejus
Anksčiau atvertos parodos laukia lankytojų
Paskutines ekspozicijos dienas skaičiuoja Kauno architektūros ir jos konteksto svarbą atskleidžianti tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“. Nemokamai galima aplankyti meno pasaulio nonkonformistės Yoko Ono instaliaciją istoriniuose Lietuvos banko rūmuose arba šimtmetį švenčiančios Kauno meno mokyklos kas mėnesį atnaujinamą parodų ciklą „Kauno meno mokyklai – 100. 12 parodų. 12 mėnesių“. Laisvės alėjos vitrinose eksponuojama paroda „Lietuvos dizainas: from Temporary to Contemporary“ tebekviečia grožėtis dizaino istorija. Dialogui su savimi gilinti primename litvakiškų šaknų turinčio kūrėjo iš Pietų Afrikos Williamo Kentridge’o parodą „Tai, ko nepamename“.
Japonijos dienos Kaune WA
2022 m. balandžio 25 - gegužės 1 d. Kaunas Europos Kultūros sostinė kartu su partneriais
pakvies į festivalį „Japonijos dienos Kaune WA“.
Japonijos ambasadoriusLietuvoje Tetsu Ozaki teigė: „Labai džiaugiuosi ilgus metus
besitęsiančiomis kauniečių iniciatyvomis skatinti kultūrinius mainus su Japonija. O šis festivalis
yra juo svarbesnis, kad vyksta jubiliejiniais metais, kuomet minime abiejų šalių draugiškų
santykių šimtmetį“.
Japonų kalboje skiemuo WA yra daugiaprasmis. Pirmiausia, jis simbolizuoja japonų
kultūrą ir gyvenimo būdą, bet taip pat jis reiškia darną ir sugyvenimą tarpusavyje.
„Žodis WA gali reikšti ir ratu sustojusius draugus. O tokie ir yra šio festivalio organizatoriai ir
partneriai, kartu susibursiantys iš Lietuvos ir Japonijos tam, kad dovanotų Kaunui mažą
stebuklą. Nekantriai laukiu šių renginių.“ – sakė „Kaunas 2022“ direktorė Virginija Vitkienė.
Tarp laukiamiausių festivalio pasirodymų, - garsaus choreografo iš Japonijos Ryū Suzuki
kartu su Kauno šokio teatru „Aura“ specialiai festivaliui kuriamas spektaklis, įspūdingas
pasaulyje žinomos kaligrafės Aoi Yamaguchi kaligrafijos meno performansas, So Kanno ir
Takahiro Yamaguchi pasaulinio garso instaliacija „Bejausmis piešiantis robotas”, kviesianti
pamatyti roboto gyvai kuriamus piešinius, žymios jiutamai šokio atlikėjos Tokijyo Hanasaki
pasirodymai, sakurų stebėjimo šventė hanami, tradicinio instrumento liutnios atlikėjos Tanaka
Kyokusen koncertas, parodos, paskaitos, koncertai ir kiti nemokami renginiai. Ypatingas
dėmesys festivalyje bus skiriamas ir vienos seniausių Japonijoje ainų etninės mažumos
kultūrai.
„Šis festivalis, kuriam ruošiamės jau antrus metus, vyksta išskirtiniame kontekste, - sakė
Japonijos dienų vadovė Emilija Šakalienė, - dar nesibaigus pandemijai Europoje išgyvename
karą. Todėl mums tai tampa ne tik proga pristatyti japonišką kultūrą Lietuvoje, bet kartu ir
kalbėti apie taiką, prisidėti prie paramos Ukrainai“.
Vasario mėnesį prasidėjus Rusijos invazijai, Japonija išreiškė palaikymą Ukrainai ir pasirašė
susitarimą pažadėdama tiekti šiai šaliai gynybinę įrangą, kuri padės priešintis Rusijos agresijai.
Visoje šalyje vyksta demonstracijos smerkiančios šį karą, o Jaocu miestelyje (kuris yra Kauno
miesto partneris) esantis Č. Sugiharos muziejus yra apšviečiamas geltona ir mėlyna šviesomis.
Festivalio Japonijos dienos Kaune WA renginiai vyks BLC (K. Donelaičio g. 62), Kauno
menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) ir kitose miesto erdvėse. Festivalio naujienas sekite:
https://www.facebook.com/JapanDaysWA ir www.kaunas2022.eu/wa . Renginiai nemokami.
Organizatoriai: MB „Azija LT“, Kauno šokio teatras „Aura“, VšĮ „Kultūrinės ir organizacinės
idėjos“, VšĮ Kyumeikan mokykla. Festivalį pristato: Kaunas Europos kultūros sostinė 2022, EU-
Japan Fest. Informacinis partneris: LRT. Tarp renginio partnerių: Japonijos ambasada Lietuvoje,
Gifu Prefektūra, Jaocu miestelis (Japonija), Kauno miesto savivaldybė, VDU Azijos studijų
centras, „Toyota“ ir kiti.
Marinos Abramović paskaita Kaune – masinis energijos siuntinys Ukrainai ir šiuolaikinio meno dešifravimas
Šeši tūkstančiai žmonių, sujungusių delnus ir petis, siunčiančių meilės energiją už savo laisvę kariaujančiai Ukrainai. Ne, tai ne protesto akcija ar mitingas kur nors centrinėje miesto aikštėje. Tai šeši tūkstančiai žmonių, kovo 31 d. vakarą Kaune susirinkusių pasiklausyti, ką ir kaip apie performanso meną ir gyvenimą mene kalbėjo Marina Abramović. „Paskaitą pratęsiu dėl to, kad šiuo metu vyksta karas“, – pradėdama vakarą tarė bene atpažįstamiausia meno pasaulio atstovė, aplankiusi Kauną.
Į savo bičiulio Jono Meko tėvynę menininkė atvyko atverti retrospektyvinės parodos „Būties atmintis“. Atidarymo renginį palydėjo ir atvira paskaita „Žalgirio“ arenoje „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Ją vainikavo meninė Ukrainos palaikymo akcija bei trumpa, bet efektinga klausimų ir atsakymų sesija. Tai – vieni gausiausio tarptautinio susidomėjimo sulaukusių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos renginių.
„Tai didžiausia auditorija, prieš kokią man yra tekę kalbėti“, – galbūt juokais, o gal ir visiškai rimtai pasisveikino su į Kauną iš visos Lietuvos, taip pat užsienio, suvažiavusia publika pasisveikino iš Serbijos kilusi menininkė. Tuometinę Jugoslaviją į liberalius Vakarus, kur sužydėjo kaip menininkė, prieš beveik penketą dešimtmečių iškeitusi M. Abramović per geras dvi valandas išdėstė išsamų įvadą į performanso meną ir šio įtaką kitoms, dažnai labiau tradicinėmis laikomomis, meno sritims.
Nuorodas į būtinus žinoti menininkus bei jų darbus – performansų vaizdo įrašus, muzikos kūrinius, filmų ištraukas – viena populiariausių šiuolaikinio meno atstovių pasaulyje papildė įžvalgomis apie menininko vietą žmonijoje, geriausio rezultato padedantį siekti pačios išgrynintą metodą, santykius su kitu ir buvimo menininku kainą, kuri susideda ir iš aukojimosi, kančios bei vienatvės.
Fragmentiška, tačiau plati jos pačios kūrybos perspektyva vieniems tapo savalaikiu pasikartojimu to, kas skaityta, girdėta, matyta, bei sąsajų suvedimu prieš aplankant parodą Kauno paveikslų galerijoje, kitiems – raktu į tolimesnę pažintį su šiuolaikiniu menu ir, rodosi, neribotomis jo formomis bei žmogaus proto ir kūno galimybėmis.
„Buvusi Jugoslavija buvo tiltas tarp Rytų ir Vakarų – o ant tilto dažniausiai pučia vėjas, sąlygos čia atšiaurios“, – taip menininkė pradėjo aiškinti skirtumą tarp rytietiškos ir vakarietiškos kūno sampratos. Ji teigė, kad vakariečiai prisirišę prie technologijų, o Rytuose remiamasi intuicija ir kūno galia. „Esu daugybę kartų buvusi Rytuose, dalyvavusi galybėje ritualų – ne kaip stebėtoja, o iš tiesų dalyvavusi tam, kad suprasčiau, kaip geriausiai galiu išnaudoti savo kūną, kad atitolinčiau savo protines ir fizines ribas – to išmokusi, galiu rytietiškas praktikas vežti į Vakarus ir kurti meną.“
Įdomu, kad religija ir netikėjimas niekuo, išskyrus savimi, menininkės gyvenime persipynę – vaikystėje prižiūrėta itin tikinčios močiutės vėliau serbė augo liberalesnėje aplinkoje, ir tiki, kad toks kontrastas jau padėjo išmokti ir laikytis disciplinos, kuri menininko praktikoje būtina. „Nemanau, kad kiekvienas gali būti menininku, ir nemanau, kad menininkai gali pakeisti pasaulį – bet jie gali besti į svarbius klausimus. Jie visuomenės tarnai, ir turi būti atsakingi“, – pabrėžė „Kaunas 2022“ ir galerijos „Meno parkas“ kvietimu Kauną aplankiusi viešnia.
Keletą kartų M. Abramović paminėjo Ulay – neseniai mirusį vokiečių performanso menininką Uwe Laysiepen, su kuriuo serbė gyveno ir kūrė – kūrė tyrinėdami poros ir judviejų kūnų santykius, bandydami du ego sulieti į vienį – dvylika metų. Didžiuliame „Žalgirio“ arenoje pakabintame ekrane rodyti ir kelių jų performansų įrašai. „Išsiskyrėme ant Didžiosios kinų sienos – kiekvienas atėjome po 2500 km, kad tai padarytume. Kodėl negalėjome tiesiog susiskambinti? Na, norėjome dramatiškos pabaigos“, – subtiliai juokavo M. Abramović. Ir ji, ir Ulay gimę po Šaulio ženklu, susipažino per abiejų gimtadienį – šį sutapimą įprasmino 1980 m. Amsterdame rodytas performansas „Rest Energy“. „Jis truko vos keturias minutes, buvo pats trumpiausias o man atrodė, kad ilgiausias“, – prisiminė serbė. „Rest Energy“ – kūrinys apie absoliutų pasitikėjimą, kai tavo gyvybė priklauso nuo kito. Įspūdį sustiprino prie menininkų krūtinių pritaisyti mikrofonai, kad patys geriau girdėtų vis stiprėjantį savo širdžių plakimą.
Tarp tokių vardų, kaip Bruce Nauman, Laurie Anderson, Pina Bausch, Alejandro Jodorowsky M. Abramović paminėjo ir taivaniečių kilmės JAV menininką Tehching Hsieh. „Manęs kiti menininkai neįkvepia. Kodėl turėčiau įsikvėpti „iš antrų rankų? Einu į šaltinį – mane įkvepia gamta. Bet yra vienas žmogus, kurį vadinu meistru. Tai Tehching Hsieh. Jis sukūrė penkis kūrinius, kurių kiekvienas truko metus. Tuomet aš paklausiau jo – o ką darai dabar? Jis atsakė – darau gyvenimą, gyvenu savo gyvenimą. Supratau, kad jis patyrė transformaciją – pasiekė aukščiausią žmogui įmanomą stadiją“, – susirinkusiems Kaune pasakojo menininkė. Anot jos, tikrąjį zen pasieki tik darydamas sunkius dalykus, nes daryti tai, kas patinka, labai paprasta. Nebijoti tyrinėti, nebijoti klysti – tokie, rodosi, paprasti patarimai neturėtų būti praleisti pro ausis, jei nori daugiau nei šimto procentų. O stengtis, anot M. Abramović, reikia 150-čiai.
Nors savo kūriniuose tyrinėja svarbias, sudėtingas, neretai sunkias temas, šaltas protas ir sveikas humoro jausmas šiai kūrėjai itin svarbūs. „Man septyniasdešimt šešeri, gal prisėsiu“, – paskaitą pradėjusi stovėdama po kurio laiko nusprendė menininkė, gebėjusi lengvai pasišaipyti ir iš „neklausančių“ skaidrių. Meistrystę juokauti ji paminėjo ir kalbėdama apie Joną Meką, kurį pavadino tiesiog nuostabiu žmogumi. „Pasaulį dalinu į dvi dalis – originalieji ir tie, kurie šiuos seka. Jonas Mekas buvo tikrai originalus“, – šią M. Abramović mintį publika palydėjo ovacijomis.
Matyt, norinčių ir svajojusių buvo dešimtys, jei ne šimtai, tačiau garsenybės autografus gauti ar su ja nusifotografuoti pavyko tik tiems, kurie lankėsi parodos „Būties atmintis“ atidaryme antradienį. Tiesa, po ketvirtadienio vakarą vykusios paskaitos keli atkakliausieji galėjo užduoti rūpimus klausimus. Kaune šiuo metu viešinti menininkė iš Ukrainos teiravosi, kaip pradėti kurti patyrus didelį skausmą. M. Abramović išsitarė po Balkanų karo jautusi didelę gėdą ir buvusi itin sukrėsta – tuomet negalėjusi kurti dvejus metus, tiesiog buvo per daug sunku: „Norint netapti laikraščiu, kuris rytoj bus pasenęs, reikia laiko suvirškinti informaciją, kad galėtum sukurti paveikų meno kūrinį, kuris kalbėtų ne tik apie konkretų karą, karą Ukrainoje, bet karą apskritai“. Čia menininkė paminėjo savo kruviną performansą „Balkan Baroque“, 1997 m. Venecijos bienalėje apdovanotą auksiniu liūtu.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ proga galerija „Meno parkas“ pristato meno pasaulio ikonos, performanso menininkės Marinos Abramović parodą „Būties atmintis“, kuri Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veikia nuo kovo 30 iki liepos 31 d. Ekspozicijoje, kurią sudaro vaizdo ir garso instaliacijos, galima susipažinti su menininkės kūrybine biografija, jos garsiuoju Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti interviu su autore ir kitą dokumentinę medžiagą, įsigyti specialiai šiai progai lietuvių kalba išleistą iki šiol išsamiausiai Abramović kūrybą pristatantį katalogą „Valytoja“ („The Cleaner“).
Nuotr. autorius Martynas Plepys
Virginija Vitkienė: „Kultūra yra stipriausias priešnuodis propagandai, turintis ilgalaikį poveikį“
Prieš porą savaičių Kauno centriniame pašte duris atvėrė „CulturEUkraine“ erdvė, kuri kviečia įsikurti ukrainiečius kultūros sektoriaus darbuotojus, menininkus ir visus, norinčius kurti. Pašte įrengtoje bendradarbystės erdvėje jie ras aplinką kūrybinėms idėjoms įgyvendinti. „Norime išnaudoti savo turimus išteklius ir prisidėti prie paramos Ukrainai“, – teigia organizacijos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Pasak jos, šiandien vykstantis karas atidengė kariaujančių šalių skirtingas kultūrines sanklodas: imperialistinį menkavertiškumą iš vienos pusės ir europietiškomis vertybėmis grįstą laikyseną iš kitos.
„Kultūra prasideda šeimoje, prie pietų stalo, ji ugdoma darželyje, mokykloje. Žiūrint į tai, kaip laikosi Ukrainos vykdomoji valdžia, jos žmonės, kaip jie kalba ir reaguoja į kitų pasisakymus, matosi, jog ta visuomenė mąsto plačiomis, europietiškomis kategorijomis, vadovaujasi tomis vertybėmis“, – teigia V. Vitkienė.
Ji primena, kad egzistencinės grėsmės akivaizdoje psichologai ragina visų pirma rūpintis savo sveikata. Estetinės patirtys, kultūriniai renginiai, kuriuose susitinkame su panašiais į save, stiprina psichologinį visuomenės atsparumą.
Žemiau publikuojamame interviu su V. Vitkiene kalbamės apie naujai įrengtą erdvę, „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programą Rusijos ir Ukrainos karo akivaizdoje ir apie tai, kaip kultūros sektoriaus stiprinimas gali padėti naikinti karo padarinius.
– Praėjusią savaitę Kauno centriniame pašte duris atvėrė „CulturEUkraine“ erdvė. Gal galite papasakoti plačiau apie tai? Kam skirta ši erdvė?
– Karo akivaizdoje, kaip ir daugelis Lietuvos įmonių bei gyventojų, supratome, kad norime išnaudoti savo turimus išteklius ir prisidėti prie paramos Ukrainai. Visų pirma, Kaunui esant Europos kultūros sostine, turime tikrai nemažą matomumą, platų partnerių tinklą Europoje, esame girdimi Briuselyje. Galime siųsti žinią įvairiose platformose, skaityti pranešimus konferencijose, pasistengti, kad ukrainiečių balsas būtų girdimas
Mūsų įstaiga, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, yra gavusi panaudai visą Kauno centrinį paštą. Tai – pakankamai geros būklės patalpos, kurios visos kol kas nebuvo įveiklintos. Jas parengėme, kad patalpos būtų jaukios ir tinkamos naudoti, ir kviečiame jose įsikurti darbui ukrainiečius kūrybinio sektoriaus darbuotojus. Kviečiame dizainerius, menininkus, rašančius žmones, žurnalistus, programuotojus, medijų kūrėjus, kurie laikinai rado prieglobstį Kaune. Kauno centriniame pašte jiems nemokamai siūlome bendradarbystės erdvę, kurioje jie ras pagrindinius biuro patogumus.
– Ar jau atsirado tokių darbuotojų?
– Kol kas – ne. Tiesa, ukrainiečių šeimos, daugiausiai – mamos su vaikais – ateina, ieško informacijos, teiraujasi, kur galėtų gauti kokias paslaugas. Dabar tai – tiesiog atvira erdvė, kur žmonės gali ateiti pabendrauti. Joje yra įsikūrusi Kauno ukrainiečių bendruomenė, organizuojamos nedidelės veiklos, pavyzdžiui, meno terapijos užsiėmimai, susitikimai su psichologais.
– Kalbate apie tai, kad „ukrainiečių balsas būtų girdimas“. Kaip tai atrodo praktiškai?
– Na, pavyzdžiui, „CulturEUkraine“ erdvėje yra ir bendro naudojimo patalpų, kuriose tikimės organizuoti įvairius renginius, susitikimus su Lietuvos visuomene, kauniečiais. Turime platų kultūros organizacijų tinklą, manome, kad galime padėti kūrybinio sektoriaus darbuotojams iš Ukrainos į jį įsilieti, galbūt rasti naujų klientų, ryšių, partnerių.
Kita vertus, planuojame kurti renginių, kuriuose dalyvautų ir mūsų, ir Ukrainos menininkai iš visos Lietuvos, įrašų ciklą. Šią medžiagą pamatytų platesnės auditorijos, tokia meninė komunikacija pasiektų daugelį Europos šalių.
– Šie metai Kaunui – ypatingi. Mieste vyksta didžiulė kultūros šventė, lankosi įspūdingo masto kultūros pasaulio žvaigždės, numatyti didžiuliai renginiai. Kaip jaučiatės Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje? Kiek jis turi įtakos jūsų numatytai programai?
– Karas – tai, kad jis įvyko ir tebevyksta, mus visus sukrėtė. Peržiūrėjome savo programą, siekiame įtraukti į ją kuo daugiau Ukrainos partnerių (jų turėjome, bet planuojame atrasti daugiau), kviesti Ukrainos menininkus į rezidencijas, atlikėjus – koncertuoti Kauno scenose. Stengiamės tokiu būdu išreikšti palaikymą Ukrainai.
Iš tiesų, šiandien mes matome, kokia aktuali yra mūsų parengta programa. Daugiau nei pusė jos renginių yra skirta traumų gydymui, istorinės atminties atgaivinimui. Šiandien Kaune eksponuojami Williamo Kentridge’o, Yoko Ono darbai yra apie karo, represijų poveikį visuomenei. Netolimoje ateityje planuojami renginiai tik sustiprina pojūtį, kad šiomis temomis kalbėtis yra kaip niekada aktualu. Štai gegužės mėnesį vyks rezistencinio judėjimo paroda „1972: pramušti sieną“, skirta Romo Kalantos susideginimo 50-mečiui – labai aktuali šiuolaikiniam kontekstui. Kovo pabaigoje į Kauną atvyksta Marina Abramovič, kurios visa kūryba paženklinta jos jaunystės išgyvenimų komunistinėje Jugoslavijoje ir kuri yra asmeniškai sujaudinta šiandien vykstančio karo Ukrainoje. Garsiausia pasaulyje performanso menininkė M. Abramovič yra sukūrusi ir instaliacijų, kurių viena – krištolinė raudų siena, skirta holokausto aukoms atminti – yra Kijeve. Netoli tos vietos neseniai krito bombos.
Žinoma, ir iš savo partnerių girdime, ir patys matome, jog bilietai į kultūros renginius netirpsta taip greitai, kaip tikėjomės. Žmonės tarsi nejaukiai jaučiasi mėgaudamiesi estetiniais išgyvenimais, kai visai netoli siaubiami miestai ir žudomi žmonės. Tačiau psichologai teigia, jog, norėdami išgyventi ir padėti kitiems, turime saugoti savo sveikatą. Kultūriniuose renginiuose susitinkame su panašiais į save, galime pasidalinti skausmu ir nerimu, tampa lengviau. Kultūra yra didžiausias propagandos priešnuodis, turintis ilgalaikį poveikį.
– Šiandien vykstančiame kare iš dalies turbūt ir stebime kaip susiduria skirtingos kultūros.
– Šis karas atidengė esminį skirtumą tarp Ukrainos ir Rusijos žmonių, visiškai skirtingą jų kultūrinę sanklodą. Parodė, kad egzistuoja imperialistinis menkavertiškumas ir europietiška laikysena. Kultūra prasideda šeimoje, prie pietų stalo, ji ugdoma darželyje, mokykloje. Žiūrint į tai, kaip laikosi Ukrainos vykdomoji valdžia, jos žmonės, kaip jie kalba ir reaguoja į kitų pasisakymus, matosi, jog ta visuomenė mąsto plačiomis, europietiškomis kategorijomis, vadovaujasi tomis vertybėmis.
Kita vertus, ta neapykantos kalba, kurią girdime iš Rusijos, kariniai agresijos veiksmai akivaizdžiai parodo tos šalies kultūrą. Netikiu didinga Rusijos kultūra – tai yra mitas. Visi aiškiai tai pamatėme.
– „CulturEUkraine“ atidarymas buvo pažymėtas renginiu, pritraukusių gausų kauniečių būrį. Ukrainos palaikymo renginiai vyksta nuolat daugelyje Lietuvos miestų. Kiek jie iš tiesų veiksmingi kovojant prieš agresiją?
– Renginys buvo skirtas informuoti visuomenę, kad atidarėme tokią erdvę, siekėme, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių. Kasdienis darbas, žinoma, nėra toks parodomasis, bet jis labai prasmingas. Kaip jau matėme iš pandeminės situacijos, šis karas pateiks stiprių išbandymų mūsų visuomenei. Visiems reikės susikaupti, kad juos išlaikytume. Todėl tikiu, kad padėdami kultūros sektoriui mes prisidėsime ne tik prie to, kad ukrainiečiai kūrėjai atras ryšių, užsakymų Lietuvoje ir Europoje, bet ir prie visuomenės atsparumo ugdymo.
Karui pasibaigus to reikės – turėsime padėti Ukrainai atsistatyti. Beje, Kauno centrinis paštas, kuriame jau veikia architektūros centras, po karo galėtų tapti centru dirbti tarptautinei architektų komandai, planuojančiai tuos atstatymo darbus. Tai bus sudėtingas procesas – ne tik pastatyti naujus miestus, bet ir išvalyti karo griovimo pasekmes.
– Na, o realiai, šiandien – sakykime atsiranda dizainerė iš Ukrainos, kuri nori pradėti darbą biure Kauno centriniame pašte. Ką ji ten gali rasti?
– Yra darbo vieta – stalas, kėdė, internetas, kava, arbata. Galima eiti, jungtis kompiuterį ir dirbti. Kol kas ukrainiečių kultūros darbuotojų bendruomenė Kaune, Lietuvoje – tik kuriasi. Čia yra viena iš vietų, kurioje galėtų tarpti jų idėjos.
– Ačiū už pokalbį.
„CulturEUkraine“ centro erdvės yra atviros kūrybai, bendradarbystei, parodoms ir kitiems meniniams projektams. Taip pat, tai yra platforma visiems Ukrainos kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus atstovams, padėsianti rasti darbo pasiūlymų – šiuo metu esama keletas laisvų pozicijų Kaunas 2022 bei partnerių projektuose. Registracija vyksta šioje formoje.
Interviu parengė Aldona Tüür
Mariną Abramović į Kauną pakvietęs Arvydas Žalpys: „Kaunas su „Būties atmintimi“ pateks į pasaulinį šiuolaikinio meno žemėlapį“
Likus savaitei iki vieno didžiausių „Kaunas 2022“ įvykių, Marinos Abramović parodos „Būties atmintis“ atidarymo, su jos kuratoriumi, galerijos „Meno parkas“ vadovu Arvydu Žalpiu susėdome kavinėje „Kultūra“. Besikalbant apie iki liepos vyksiančią išsamią serbų menininkės kūrybos retrospektuvą ir kovo 31 d. įvyksiančią atvirą jos paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“, į Kauno paveikslų galeriją bandė patekti grupelė užsieniečių. Likus savaitei!
A. Žalpys įsitikinęs, kad mūsų regiono gyventojų pasaulėvaizdis artimas šios menininkės kūrybai. Apsilankymas neatpažįstamai pasikeitusioje Paveikslų galerijoje, pasinėrimas į vizijas, kuriose gausu fatališkų ateities nuojautų, žada tapti dramatišku, magišku iššūkiu. Rekomenduojama tam skirti gal net visą dieną. O kol „Būties atmintis“ įrenginėjama, su kuratoriumi kalbamės apie parodos priešistorę, būsimą paskaitą ir kitas įdomias detales.
Arvydai, kada jūs susipažinote su Marinos Abramović kūryba? Turbūt sovietinės okupacijos metais tai padaryti nebuvo lengva?
Tikrai seniai, dar tada, kai ji aktyviai kūrė, o mes Lietuvoje apie tai gaudavome šiokių tokių žinių. Jos kūrybą matėme kaip socialinį protestą, išmąstytą, konceptualų meną. „Performanso“ sąvoka į Lietuvą atėjo vėliau. Man ji buvo įdomi aktualijomis kūryboje ir tuo, kaip ji tai darė. Be abejo, žinios buvo skurdžios, bet informacija praslysdavo. Pavyzdžiui, per draugus gaudavome lenkiškų žurnalų, tokių, kaip „Sztuka“. Dar užsisakinėjau vengriškos spaudos – buvau pramokęs šios kalbos. Šios šalies žurnalai buvo itin svarbus langas į pasaulį – vartydamas puslapius, žiūrėdamas į reprodukcijas bandydavau užčiuopti, kaip žmonės kuria, kaip atrodo ekspozicijos... Visi tuomet panašiai ieškojome informacijos. Žinios, bent man, buvo siekiamybė. Grįžtant prie Abramović, tikrai taip, jos, kaip ištrūkusios iš Rytų bloko, asmenybė, mums visiems tuo metu darė didelį įspūdį, intrigavo. Na, o atkūrus Nepriklausomybę, kai eteris atlaisvėjo, vėliau ir internetas atsirado, gavus daugiau informacijos, tapo dar įdomiau. Man asmeniškai Abramović kūryba yra tai, ko noriu mene – menininko pozicijos buvimas, profesionalumas, ne tiesiog „menas vardan grožio“, bet menas tam, kad išjudintų, priverstų mąstyti.
O kada pamatėte jos kūrybą gyvai?
Esu vieną kitą kūrinį matęs užsienio galerijose. Bet tikrasis susitikimas įvyko 2019 metais, kai Marinos Abramović retrospektyvinė paroda „Valymas“ surengta Torunės šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“. Paroda užėmė net 3000 kvadratinių metrų. Mūsų galerija, „Meno parkas“, artimai draugauja su kolegomis šiame Lenkijos mieste. Vykau į parodos, jau keliavusios iš Belgrado į Vokietiją, Švediją, atidarymą. Įrašai internete niekuomet neatstos to įspūdžio, kuris kyla pamačius meną realybėje. Tai verčia permąstyti daug ką – visą gyvenimą, idėjas, prasmę. Ne tik meną. Tai mane paveikė, iki šiol negaliu pamiršti to jausmo, nors pažintis buvo palyginti trumpa. Tokių retrospektyvų – tai yra, kad per gyvenimą sukurtų tokių kūrinių – galėčiau tik palinkėti daugeliui menininkų.
Torunėje dalyvavau spaudos konferencijoje. Uždaviau vieną kitą klausimą, tik net nebeatsimenu, kuo domėjausi. Turiu pasakyti, kad ji tikrai nėra toks žmogus, kokiu ją bando parodyti kritikai, turiu galvoje ne meno kritikus. Galbūt su jos komanda sudėtingiau, bet pati Abramović yra šilta, jautri, atvira aplinkai. Jai jau 75-ri, tai jaučiais, ir tame nieko keista – kai jaunystėje savo kūną aukoji didžiajam menui tikrąja to žodžio prasme, tai negali neturėti įtakos ateityje.
Į Kauną iš Lenkijos grįžau su viltimi – supratau, kad norėtųsi ją pasikviesti pas mus. Tuomet dar neturėjau vizijos, kokio lygio parodą galėtume surengti. Neturėjau ir tokios patirties, nors 30 metų kuruoju parodas. Bet į šį darbą, kurį šiuo metu dirbame Kauno paveikslų galerijoje, įeina viskas nuo A iki Z. Mūsų nedidelei komandai tai milžiniškas iššūkis. Na, bet pamaniau, kad Kaunas juk taps Europos kultūros sostine, galbūt mano idėja sudomins projekto organizatorius.
Negi kilo abejonių dėl sudominimo?
Na, žinote, „Kaunas 2022“ nuo pradžių turėjo aiškius tikslus, programos rėmus, o mes, kaip ir kiti, turėjome galimybę teikti pasiūlymus ir tikėtis būti išgirsti, kalbėtis, ar sutampa įsivaizdavimas. Tenka ir dabar išgirsti komentarų, kad va, atvežame senus darbus, gerai žinomą vardą...
Bet juk būtent vardo žinojimu daugelio santykis su Marina Abramović ir baigiasi.
Tikrai taip. Todėl reikia pamatyti. Reikia pamatyti ją pačią. Nors meno erdvių situacija Kaune gerokai apriboja mūsų galimybes pačios parodos turiniui – tai net ne biudžeto klausimas. Kalbant apie pinigus, visuomet yra galimybė tartis, atvirai išsakyti galimybes. Tartis, beje, reikia ne su pačia Abramovič, o su tekstų autoriais, distributoriais, architektais (jie kūrė parodą Belgrade, jų kandidatūra Kaunui buvo pasiūlyta pačios menininkės), kūrinių video dokumentacijų teisių turėtojais. Bet visi linkę klausytis ir įvertinti situaciją. Taigi turime geriausia, ką galėjome turėti su savo pajėgumais.
Kiek laiko truko pasiruošimas parodai Kaune?
Trejus metus nuolatinio darbo. Komunikavimo, diskusijų. Visa tai labai įdomu, nors tikrai nelengva. Kaip jau minėjau, „Meno parko“ kolektyvas kamerinis. Šiemet dėl darbų krūvio atsisakėme dalyvavimo užsienio mugėse, o pačioje galerijoje dar turėsime ne vieną „Kaunas 2022“ programos parodą. Kartais net stebiuosi, kaip visa tai pavyksta.
Užtruko koncepcijos sukūrimas – ką mes galime padaryti, ką ir kaip rodysime? Didžiosios Abramović instaliacijos Kaune tiesiog netilptų. Daug padėjo Torunėje jos parodą kuravęs Waclawas Kuczma. Per diskusijas gimė mūsiškė paroda. Norėjau kaip galima daugiau gyvo veiksmo, paroda „Būties atmintis“ – milžiniška video instaliacija. Daug persipinančių garsų, vaizdų. Tai labai išsamus kūrybos pristatymas nuo pat pirmųjų darbų, žiūrovui suteikiant perspektyvą iš šių dienų pozicijos. Kaip sakė pati menininkė, tai lyg choras. O su ja bendraujame nuolat, dabar – kiekvieną dieną. Kiekviena detalė svarbi. Pavyzdžiui, suprojektavus apatinį parodos aukštą turėjome du variantus. Man priimtinesnis buvo vienas, už kitą kovojo architektai. Malonu, kad galiausiai sutapo mano ir menininkės nuomonės. Beje, ji pati jau šeštadienį atvyksta į Kauną.
Ar nebuvo minčių atkurtį kurį nors performansą?
Buvo, juk performansas Lietuvoje populiarus, pati menininkė tai pastebėjusi ir domėjosi detaliau. Bet net džiaugiuosi, kad nepavyko dėl to susitarti. Matote, nebūtume galėję to siūlyti išskirtinai lietuvių menininkams, būtų reikėję rengti tarptautinį atvirą kvietimą, kūrybinę stovyklą, kviesti mentorius. Pamatėme, kad tai – ne mūsų jėgoms, neturėtume tam biudžeto. Bet turime geriausia, ką galėjome turėti. Net baigus derinti sutartį dėl kūrinių parodai, dar pavyko įtraukti keletą, dėl kurių pradžioje nesitarėme, bet man atrodė labai svarbu juos pristatyti.
O ar iškart buvo tariamasi ir dėl pačios menininkės atvykimo į atidarymą, paskaitos surengimo?
Taip, tai buvo mano svajonė.
Galbūt įtakos turėjo geopolitinė situacija? Ar ji jaučia kokį nors ryšį su Baltijos šalimis?
Apie tai daug nekalbame, išskyrus pačias aktualiausias detales, pavyzdžiui, karo pabėgėlių situaciją. Abramović visgi svarbiausia tema yra menas. Kaip jau minėjau, performansas Lietuvoje, taip pat Mačiūnas, Mekas. Domėjosi, ar turime Meko muziejų. Nors, taip, ji viešai yra paskelbusi savo aiškią poziciją prieš Rusijos karą Ukrainoje, tai padarė pirmomis karo dienomis, ruošia apie tai meninį projektą.
Grįžtant prie paskaitos, pradžioje buvo numatytas susitikimo su publika formatas – toks, kaip buvo Torunėje. Tuomet dalyvavo keletas kuratorių, meno kritikai, kažkiek žiūrovų. Bet kai į Kauną atvyko Marinos Abramović instituto direktorius Giuliano Argenziano ir pamatė, kiek Lietuvoje pažengęs performanso menas, sulaukėme pasiūlymo formatą keisti. Ši paskaita Kaune ruošiama specialiai Lietuvos auditorijai, iki šiol ji nebuvo skaityta. Tai bus pasakojimas apie performanso praietį, dabartį, ateitį. Daugiau turinio negaliu išduoti, nelabai ir žinau detalių. Didžiulėje „Žalgirio“ arenos scenoje ji bus viena. Jau turime atsiųstą medžiagą, bus tikrai daug vaizdo, įrengiami specialūs ekranai. Smagu, kad pastaruoju metu kalbantis, kai papasakojome, į kokią auditoriją orientuojamės, kiek publikos planuojame sulaukti, ji sutiko, kad renginys truktų ne valandą, o ir visas dvi. Tai gražus gestas. Tad esu įsitikinęs, kad šis susitikimas norintiems ją pamatyti, išgirsti kalbant, yra unikali proga. Bus galimybė užduoti klausimus – menininkės pageidavimu stovės du mikrofonai, iš abiejų scenos pusių, ir visi norintys galės, sulaukę eilės, paklausti to, kas juos labiausiai domina.
Tad paskaita gali užsitęsti ir kokias penkias valandas...
Matysime, kokia kalbi mūsų auditorija (juokiasi). Bet susidomėjimas tikrai juntamas – tiek kalbant apie paskaitą, tiek apie parodą. Į jos atidarymą taip pat pasiūlėme nedidelį kiekį bilietų, jie jau beveik išparduoti. Planuojame, kad atidarymo metu menininkė pasirašys bent 150 knygų. Priminsiu, kad lietuvišką katalogo „Valytoja“ versiją, kurią išvertė Agnė Narušytė, išleido „Meno parkas“ – tai padarėme dar rugsėjį, ir publika tikrai noriai jį perka. Beje, jau yra atvykę TV žurnalistai iš Vokietijos, jie filmuoja pasirengimą. Interviu galimybe domisi švedai. Menotyrininkė Laima Kreivytė jau parengė interviu, dar vieną filmuos LRT. Menininkės pasiryžimas skirti tiek dėmesio Lietuvai irgi daug pasako.
Net meno mokyklos iš visos Lietuvos domisi, planuoja vykti grupėmis. Nekalbu jau apie artimus kaimynus Latvijoje, Lenkijoje. Kaunas su „Būties atmintimi“ pateks į pasaulinį šiuolaikinio meno žemėlapį. Ir čia kalbu ne tik metaforiškai – Kauno paveikslų galerijoje iš tikrųjų kabos žemėlapis, keliaujantis su menininkės kūriniais iš šalies į šalį. Ir jame pažymėsime mūsų miestą. Vėliau jis keliaus toliau.
Ką iš parodos jos lankytojai galės parsinešti namo, atsiminimui?
Suvenyrų, žinoma. Ne tiek daug, kiek galbūt kokiame „Tate Modern“, bet tikrai bus. Dalį jų atsivežame iš užsienio, iš kompanijų, įsigijusių autorines teises. Tokie dalykai, kaip dėlionės, stiklinės, kortos. Išdrįsome pasiūlyti ir savo idėjų – „Meno parko“ kuratorė ir dizainerė Airida Rekštytė sukūrė keletą projektų. Marškinėliai, puodeliai, krepšiai – tai buvo patvirtinta, parodos lankytojai galės įsigyti ir kaunietiškų suvenyrų.
A. Abramović gyva paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.” vyks kovo 31 d., Žalgirio arenoje. Bilietus galite įsigyti čia. Kaune menininkė viešės savo retrospektyvinės parodos „Būties atmintis“ atidarymo proga. Paroda Kauno paveikslų galerijoje visiems žiūrovams bus atverta nuo kovo 30 d.
Parengė Kotryna Lingienė
Ryškiausios Tarptautinio lėlių teatrų festivalio KAUNAS PUPPET 22 trupės ir pasirodymai
Spektaklis “Peregrinus” (Teatras KTO Lenkija, Krokuva)
Režisierius, scenarijaus ir muzikos autorius - Jerzy Zoń
Premjera 2015 m.
Trukmė - 50 min.
Keliaujantis teatro šou, įkvėptas poetinių T.S. Elioto darbų, vaizduoja vieną įprastą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dieną. Akį patraukianti vizualinė forma, neįprasta choreografija ir groteskiškas pristatymas, pagardintas žiupsneliu druskos, skausmingai atskleidžia šiuolaikinio pasaulio spąstus, kuriuose daugelis iš mūsų negrįžtamai prarandame savo sielos išskirtinumą. Mobilus pasirodymo pobūdis atskleidžia pagrindinio veikėjo nuotykius skirtingose miesto erdvėse ir kontekstuose. Šį nebylų pasirodymą iliustruoja įvairių žanrų muzika.
KTO Teatras įkurtas 1977 m., o 2005-aisiais jam buvo suteiktas Krokuvos miesto teatro statusas. Jis garsėja savo pasirodymais atvirose erdvėse. Trupė gastroliavo 40-yje šalių, jų pasirodymus pamatė per du milijonus žiūrovų.
Spektaklis „Animare“ (Šešėlių teatras „Kakashiza“, Japonija, Yokohama)
Režisierius / prodiuseris - Goto Kei
Trukmė - 1 valanda (be pertraukos); amžius - +5 metai; be žodžių
Šviesų ir šešėlių pagalba šiame spektaklyje gimsta nuostabiausi vaizdai, o įvairių gyvūnų siluetai yra meistriškai sukuriami profesionalių aktorių rankomis. Spektaklis sudarytas iš 8 trumpų scenų, atskleidžiančių unikalias šešėlių teatro galimybes: žiūrovai išvys šešėlinių gyvūnų šokį, gorilų meilės istoriją, tradicinį japonų žaidimą, Bjauriojo Ančiuko ir pingvinų Pento ir Penko istorijas. Jūs tikrai nustebsite, išvydę, kaip išmaniai aktoriai sugeba atkurti gyvūnų judesius, pasitelkę tik savo rankas ir kūną.
Teatras „Kakashiza“
1952 m Jakahomos mieste įsikūręs teatras „Kakashiza“ - yra pirmasis profesionalus šiuolaikinis šešėlių teatras Japonijoje. Pradžioje ši trupė rodydavo tiesiogines šešėlių teatro transliacijas per televiziją. Tai buvo šešėliniai lėlių teatro spektakliai karpinių fone, sukurti panaudojant daugybę washi (klasikinis rankų darbo japoniškas popierius) bei tradicinio popieriaus sluoksnių ir taip sukuriant siluetines lėles. Nuo 1970-ųjų ši trupė ėmė kurti pasirodymus pradinėse mokyklose visoje Japonijoje, nuo 2009 m. - gastroliuoti užsienyje, taip pristatydami rankų šešėlių teatrą visame pasaulyje. Šiuo metu suvaidinama 1200 spektaklių per metus, kuriuos aplanko apie 270 000 žiūrovų.
Spektaklis „Labirintas” / Maze (Underwater teatras, Italija)
Idėja, režisūra, vaidyba: V. Bianchi, A. Buzzetti, G.De Canio
Premjera- 2018 m.
Nuo 12 m.
Tai šešėlių teatro spektaklis. Aktorių rankomis kuriami trimačių skulptūrų šešėliai projektuojami
dideliame ekrane. Publika gali pamatyti, kaip scenoje atlikėjai manipuliuoja objektais ir naudoja kamerą kaip šviesos šaltinį - tokiu būdu sukuriama kino filmo žiūrėjimo iliuzija.
Jaudinančios scenos, primenančios vizualius eilėraščius, vaizduoja brangių ir reikšmingų gyvenimo akimirkų nuotrupas, žmogaus gyvenimo cikliškumą, egzistencinės prasmės paieškas.
Spektaklyje nėra teksto, tačiau originalus garso takelis persipina su šešėlių teatro scenomis ir tampa esmine pasakojimo dalimi. Spektalis įkvėptas vizualių menų kūrėjų - S. Steinbergo, E. Tresoldi, A. Modiljanio, M. Lai, A. Kalderio darbų.
Universali vizualinio teatro kalba tampa instrumentu leidžiančiu gilintis į žmogaus sąmonę ir daugybę jos aspektų.
Underwater teatras
„UnterWasser“ yra eksperimentinio teatro grupė, kurią 2014 m. įkūrė Valeria Bianchi, Aurora Buzzetti ir Giulia De Canio.
Kompanija kuria vizualiojo ir šiuolaikinio meno ribose, tirdama, kaip jie sukuria originalią, poetišką kalbą kaip žmogaus protą ir daugelį jo aspektų tyrimo instrumentą.
Dėmesys sutelkiamas į meninį objektą, rankų darbą, vaizdą, skulptūrą, judančią medžiagą.
Spektaklis yra tarsi „mobilioji instaliacija“, kuria galima mėgautis besikeičiant scenoms.
Spektaklis „Didysis sprogimas“ (Idėjos autorius ir režisierius – Zvi Sahar, „PuppetCinema“)
Trukmė – 45 min. Premjera – 2020 m.
Nuo 5 m.
2021 m. „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimas spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje.
2021 m. Klaipėdos miesto apdovanojimas „Padėkos kaukė“ už geriausią spektaklį vaikams ir jaunimui
Spektaklis „Didysis sprogimas“ – Klaipėdos lėlių teatro ir „Itim Ensemble“ (Izraelis) koprodukcija.
Zvi Sahar kuriamo teatro misija – lėlių teatro ir kinematografijos sinergija: spektaklių metu miniatiūrinės lėlės yra filmuojamos, o vaizdas tiesiogiai projektuojamas ekrane. Spektaklyje „Didysis sprogimas“ pasaulis kuriamas pasitelkiant įvairias elektroninių prietaisų detales.
Spektaklis „Didysis sprogimas“ – savotiška spektaklio „Planeta Kiaušinis“ priešistorė: žiūrovai bus sugrąžinami į pradžių pradžią, kai, įvykus Didžiajam sprogimui, susikūrė Visata. O toje Visatoje atsirado daug planetų – vienoje iš jų ir vyksta spektaklio „Didysis sprogimas“ veiksmas. Šiame klestinčios visuomenės, miestų ir kultūrų pasaulyje mes stebime mažo roboto ir jo šuns gyvenimą, kol vieną dieną iškyla pavojus: pradeda lyti.
Kaip šis metalo ir įvairių elektros prietaisų pasaulis reaguos į vandenį? Ar vanduo jį sunaikins? Kas nutiks robotui ir jo šuniui per šią klimato kaitos tragediją? Šiuo konkrečiu momentu žmonijai reikia užduoti sau klausimą ne tik apie tai, kaip atsirado gyvybė, bet ir kaip ji pasibaigs.
Klaipėdos lėlių teatras – vienas jauniausių ir perspektyviausių nepriklausomų lėlių teatrų Lietuvoje – nuolat ieško naujų lėlių teatro meninės kalbos būdų, yra šiuolaikiškas, kokybiškas, reprezentatyvus, įdomus ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Klaipėdos lėlių teatro misija – supažindinti Klaipėdos bei Klaipėdos krašto vaikus ir jaunimą su tradiciniu ir netradiciniu lėlių teatro menu, ugdyti jų intelektualines, kultūrines žinias bei formuoti vaiko ir jaunuolio vertybinę sistemą. Klaipėdos lėlių teatras - vienintelis profesionalus, repertuarinis lėlių teatras Vakarų Lietuvoje.
Didžiojoje konkurso „Prix Laurence 2022“ scenoje – laureatai iš Lietuvos
Į Vytauto Didžiojo universiteto kvietimą jaunuosius literatūros kūrėjus siųsti savo tekstus ir dalyvauti „Prix Laurence 2022“ konkurse sureagavusių dalyvių iš Lietuvos ir atsiųstų tekstų skaičius pranoko lūkesčius. Betembūro literatūros festivalio „LiteraTour“ (Liuksemburgas) organizuojamam konkursui lietuviai pateikė net 50 tekstų, iš kurių komisija atrinko devynis laureatus – jie balandžio 23–24 d. Liuksemburge pristatys savo kūrybą didžiojoje „Prix Laurence 2022“ finalo scenoje.
Lietuvoje konkursu rūpinosi VDU festivalio „Kauno literatūros savaitė“ komanda, taip prisidėdama prie jaunimo kūrybos skatinimo ir dviejų Europos kultūros sostinių – „Kaunas 2022“ ir „Ešas 2022“ – bendradarbiavimo.
Festivalio „Kauno literatūros savaitė“ vadovė, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė doc. Rūta Eidukevičienė džiaugiasi dideliu jaunųjų kūrėjų aktyvumu. „Mūza Svetickaitė, Linas Daugėla, Evelina Gudukaitė, Jovaras Kelpšas, Milda Lileikaitė, Dominykas Matulionis, Ieva Marija Sokolovaitė, Monika Staugaitytė, Gustė Vyšniauskaitė – šie tekstų autoriai yra kviečiami vykti į Liuksemburgą savo kūrybą pristatyti didžiojoje „Prix Laurence 2022“ finalo scenoje. Finalinių skaitymų metu bus įteiktas ir publikos prizas, o už patikusius tekstus skaitytojai gali balsuoti jau dabar oficialioje konkurso svetainėje https://www.prixlaurence.lu/home/17/lt/. Be to, finalo dalyviai net penkias dienas praleis tarptautinėje rezidencijoje kartu su Liuksemburgo, Prancūzijos, Vokietijos, Portugalijos ir Italijos jaunaisiais kūrėjais, turės galimybę dalyvauti „Ešas 2022“ renginiuose ir plėsti kontaktų ratą. Visų finalistų tekstai suguls į konkurso antologiją, kurią planuojama išleisti rudenį“, – teigė doc. R. Eidukevičienė.
„Vykusi abstraktumo ir realijos dermė, aktualus tekstas“, „Gyvas, charakteringas pasakojimas, kuriame gerai juntamas pasakotojo pasaulis“, „Gausi vaizdiniais, metaforiška, inteligentiška poezija“, „Jaunatviškas, nenuglaistytas, atpažįstamos realijos, skaudžiai atvirai pristatomas psichologinių traumų pamušalas“, „Turintis magiškojo realizmo elementų, rišlus ir savitas tekstas, paliekantis vietos skaitytojo vaizduotei“, – tai tik keletas apibūdinimų, kuriais nacionalinė Lietuvos komisija, vadovaujama rašytojos Sandros Bernotaitės, pagrindė savo pasirinkimą ir linkėjo jauniesiems kūrėjams sėkmės tarptautinėje scenoje.
Nauja patirtis kūrėjams bus ir ta, jog savo tekstų ištraukas teks skaityti užsienio kalba. Čia į pagalbą literatams atskubėjo VDU Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros studentai ir dėstytojai – kovo 18 d. universitete vyko literatūrinio vertimo dirbtuvės, kuriose dalyvavo Anglų filologijos programos studentai ir kurioms vadovavo dėstytoja, vertėja Kristina Aurylaitė. Dirbtuvių metu buvo siekiama, kad autoriai ir būsimi vertėjai, konsultuodamiesi vieni su kitais, surastų geriausius vertimo sprendimus ir pajustų tokio kūrybinio bendradarbiavimo prasmę.
„Dalyvavimas konkurse – tai dar vienas postūmis jauniesiems rašytojams augti. Džiugu, jog prie šios misijos prisideda ir mūsų universitetas, vis dažniau tampantis jaunųjų Kauno kūrėjų susibūrimo vieta. Konkursantai jau spėjo sudalyvauti ne tik universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse, bet ir festivalio „Kauno literatūros savaitė“ jaunimo renginiuose – vieni jų lipo į „Naujųjų vėjų“, kiti – į atviro mikrofono sceną. Dalis laureatų – Jovaras Kelpšas, Evelina Gudukaitė, Milda Lileikaitė – studijuoja Vytauto Didžiojo universitete, tikimės, kad jų pavyzdys padrąsins ir kitus ne tik rašyti, bet ir dalintis savo kūryba plačiau. Tokios iniciatyvos padeda pradedantiems kūrėjams pasitikrinti savo literatūrinius gebėjimus, išmokti viešai pristatyti savo kūrinius, reaguoti į pastabas ir kritiką, užmegzti kontaktus su bendraminčiais ir vyresniais literatūros lauko žmonėmis. Linkime konkurso laureatams sėkmės ir tikimės, kad jų žodžiai prisidės kuriant bendrą Europos jaunimo tekstą“, – sako doc. Rūta Eidukevičienė. Ji tikisi, kad konkurso dalyvius ir laureatus taip pat išvysime tarptautiniame rašytojų ir knygų festivalyje „Kauno literatūros savaitė“, kuris šiemet vyks gegužės 4–8 dienomis.
VDU organizuojamas festivalis yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, o prie jo įgyvendinimo jungiasi ir kiti partneriai – bibliotekos, muziejai, kultūrinės ir literatūrinės miesto bendruomenės. Šiemet festivalio programoje dar daugiau dėmesio vertų pasimatymų su Lietuvos ir užsienio autoriais, taip pat ir netikėtų susitikimų su knyga viešose miesto erdvėse. Informaciją apie festivalį rasite oficialiame festivalio puslapyje https://literaturossavaite.lt/ bei socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/literaturossavaite.
Kvietimas dalyvauti meno mugėje Ukrainai paremti
Kauno menininkų namai kartu su Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetu, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriumi ir Kauno kolegijos Menų akademija kviečia dalyvauti Meno mugėje Ukrainai paremti. Mugė vyks kovo 26 d. (šeštadienį) nuo 11 val. iki 19 val. VDA Kauno fakulteto kiemelyje, Muitinės g. 2.
Mugėje bus galimybė įsigyti tiek žinomų, tiek kylančių menininkų darbus. Surinkti pinigai bus tiesiogiai paaukoti Ukrainą remiančioms organizacijoms VšĮ "Mėlyna ir Geltona" ir VŠĮ “Stiprūs kartu” bei studentams, atvykusiems iš Ukrainos. Mugėje už meno kūrinius svečiai galės atsiskaityti bankiniu pavedimu arba grynaisiais pinigais.Visus menininkus, norinčius prisidėti prie iniciatyvos pateikiant meno kūrinius ar vedant edukacines veiklas, kviečiame registruotis. Registracijos forma: https://bit.ly/meno_mugė_Ukrainai_paremti
Kaune atidaryta Ukrainos žmonėms skirta kultūrinė–kūrybinė erdvė „CulturEUkraine“
Vakar Kaune, istoriniuose centrinio pašto rūmuose, visuomenei buvo atverta ir pristatyta kūrybinė-kultūrinė erdvė „CulturEUkraine”, skirta nuo karo bėgantiems Ukrainos žmonėms, laikinai įsikūrusiems Kaune. Atidarymo dieną centro patalpas užpildė šurmulys: čia telkėsi įvairios organizacijos, menininkai, sveikatinimo ekspertai bei kitos iniciatyvos, teikiančios ir organizuojančios paramą Ukrainai, lankėsi miestiečiai, o taipogi jau sulaukta ir pirmųjų besikuriančios bendruomenės narių – Ukrainos piliečių. Vakare centro atidarymas buvo pažymėtas solidarumą išreiškiančiu „mėlynai-geltonu” koncertu, kuriame pasirodė Lietuvos ir Ukrainos atlikėjai.
Kaip jau anksčiau skelbė vieni pagrindinių šio centro iniciatorių ir kūrėjų – Europos kultūros sostinės „Kaunas 2022” atstovai, šio centro tikslas – suteikti erdvę ir vietą, kurioje nuo karo pabėgę žmonės galėtų tęsti savo pradėtas kūrybines veiklas, ieškoti įkvėpimo ir galimybių naujoms ir tiesiog susitikti, bendrauti, rasti šviesią emocinę užuovėją, kuri, šiai akimirkai, yra esmiškai svarbi karo baisumų išvargintiems žmonėms.
Atidarymo dieną Centre būrėsi norintieji padėti ir pirmieji bendruomenės nariai
Kauno centrinio pašto rūmų 3 aukšte, kuriame, planuojama, įsikurs atviros erdvės kūrybai ir bendradarbystei, meno terapijos užsiėmimams, bendravimui ar edukacinėms veikloms, atidarymo dieną netrūko šurmulio: čia telkėsi įvairios organizacijos ir iniciatyvos, kurių tikslas – informuoti, padėti ir suteikti paramą Ukrainai ir jos žmonėms. Naujajame centre netrūko ir miestiečių, norinčiųjų įvairiomis formomis prisidėti prie Centro kūrimo.
Kontaktų mugėje dalyvavo puikiai pažįstamos didžiosios organizacijos – Lietuvos Raudonojo Kryžius, „Gelbėkit vaikus“, Maltos Ordino pagalbos tarnyba, kurios konsultavo ir teikė informaciją visiems, norintiems padėti ar savanoriška veikla prisijungti prie paramos veiklų.
Vilniaus Dailės akademijos, Kauno fakulteto atstovai kvietė norinčiuosius prisijungti prie tapybos veiklų ir užsiimti dailės terapija. Pasak šios veiklos organizatorių, tai ne tik laisvalaikio užsiėmimas, tačiau ir emocinę gerovę stiprinanti veikla, kuri meninei terapijai suteikia dar didesnę vertę ir prasmę.
„CulturEUkraine” atstovai pabrėžė, jog siekiama, kad šioje erdvėje rastų vietų visi – nuo didžiausio iki mažiausiojo, tad tiek planuojant ateities veiklas, tiek atidarymo dieną, didelis dėmesys buvo skirtas ir vaikams – centre juos linksmino ir į aktyvias, edukacines veiklas įtraukė spalvingi animatoriai, kurie mažuosius, ir jų mamas, pasitiko jau Centro prieigose.
Modernistinio stiliaus patalpose buvo galima įvairiais būdais ir formomis prisidėti prie finansinės paramos Ukrainai, įsigyjant atributikos: „Kaunas 2022“ kvietė įsigyti Ukrainą palaikančius marškinėlius, puoštus Herojaus mokyklos vaikų piešiniais, o Kauno menininkų namų stende buvo pristatytos sagės, pažymėtos, simbolinę prasmę turinčiu, saulėgrąžos motyvu.
Ukrainiečių bendruomenė Kaune: tai erdvė mūsų savirealizacijai ir kultūros išsaugojimui
Atidarymo renginyje įsikūrė ir Ukrainiečių bendruomenės nariai, kurie džiaugėsi kuriamo centro idėja ir pavirtinimo tokios vietos būtinybę. Vienas iš bendruomenės atstovų Volodimir Vasilenko teigė, jog tai – erdvė jų savirealizacijai.
„Ilgą laiką neturėjome fizinės erdvės, kurioje galėtume paprasčiausiai susitikti, pabendrauti, o tai apsunkino pačios bendruomenės kūrimą ir vystymą. Džiaugiamės, kad turėsime erdvę savirealizacijai, galimybei mokytis kalbų, organizuoti kitas kultūrines veiklas. Tai galimybė mums surasti vieni kitus ir išsaugoti savo kultūrą”,- apie „CulturEUkraine” prasmę kalbėjo V. Vasilenko.
„Mėlynai geltoname“ koncerte jaudinantys pasirodymai ir tvirta žinutė: Ukraina atstovės
Mėlynu-geltonu spalvų deriniu užlietose pašto prieigose, atidarymą pažymėjo solidarumo gestas: čia pat, ant Laisvės alėjos grindinio įsikūrusioje scenoje, skambėjo jungtinis Lietuvos ir Ukrainos atlikėjų koncertas.
Koncertą atidarė vienuolikmečio ukrainiečio, prieš keletą savaičių atvykusio į Lietuvą, Kiril Dernovoj sugiedotas Ukrainos valstybinis himnas. Stipriu vokalu ir tvirta laikysena scenoje pasižymėjęs Kiril sujaudino ne vieną – susirinkusieji, išlydėjo mažąjį ukrainietiį gausiais aplodismentais ir šūksniais „Slava Ukraini”.
Nemažiau jaudinantis buvo ir kitas Ukrainos piliečių pasirodymas: trio – vos prieš keletą valandų susibūrę muzikantai, atvykę iš skirtingų Ukrainos vietų ir dar ryte vieni kitų nepažinoję. Kondratyeva Olga Mikhailovna (smuikas), Nekh Nikita Alexandrovich (smuikas), Radkova Natalia Stanislavovna (smuikas) – nepriekaištingai atliko klasikinių kūrinių instrumentinį pasirodymą ir sužavėjo publiką.
Į sceną kilo ir Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje 3-ioji sekretorė Elena Kuzmenchuk, kuri savo trumpoje, tačiau turiniu tvirtoje, kalboje dėkojo Lietuvai už paramą bei ištransliavo aiškią žinutę, jog Ukraina ir jos žmonės, demonstruodami stiprybę, atstovės ir atlaikys bet kokius sunkumus.
Koncerto metu pasirodė ir Lietuvos atlikėjai: skambėjo Šaruko Joneikio (grupės „Garbanotas“ narys) dainos, atlikėjos Clara Giambino, elektroninės muzikos atlikėjo Mesijaus ir matematinio roko grupės jautì muzika.
Centro atidarymas – tik pirmas žingsnis link tolimesnių veiklų
Renginio uždarymo metu „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė pabrėžė, kad Centro atidarymas tik pirmasis tvirtas žingsnis link didelių, kartais pilnų iššūkių, darbų. Jau kitą savaitę čia prasidės veiklos, skirtos ukrainiečiams, o registruotis galima jau dabar, šioje formoje.
„CulturEUkraine” erdvės kuratoriai primena, kad miestiečiai vis dar aktyviai kviečiami prie Centro gimimo prisidėti parama būtiniausiais buityje naudojamais daiktais, ypatingai laukiama informacinių technologijų prietaisų – kompiuterių, vaizdo monitorių, planšetinių kompiuterių ir kitų. Kviečiame registruotis turimus daiktus, kuriuos norėtumėte padovanoti centrui čia.
Pranešimą parengė Vaida Morkūnaitė
Nuotr. autorius Martynas Plepys
