Atrodo, kad žodis „pasirodymas“ buvo specialiai sukurtas apibūdinti šioms dvidešimt penkioms minutėms poezijos tarp dangaus ir žemės. Jų metu, nepaisydama jokių gravitacijos dėsnių, liekna figūra baltais marškinėliais 6 metrų aukštyje, be jokių apsaugų, pasikliaudama vien tik savo rankų jėga ir raumenų galia, kuria minimalistinį baletą vis kitame gamtos, miesto ir architektūros fone, kuriame vieninteliu garso takeliu tampa menininkės kvėpavimas ir aplinkos skleidžiami garsai.
Toks yra šiandien festivalį „ConTempo“ atidarysiančių cirko bei judesio konceptualistų „Rhizome“ ir jo įkūrėjos Chloé Moglia spektaklis „Horizon“, kurį festivalio žiūrovai galės pamatyti net keliose skirtingose Kauno ir Kauno rajono vietose: prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro), Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, IX forto aukų paminklo ir Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje.
Menininkė C. Moglia įsitraukia į pokalbį visa esybe, tarsi judėtų ant trapecijos ar stulpo. Nesvarbu, kokiu atstumu būtų pakilusi virš žemės paviršiaus – šešis metrus ar vos du centimetrus – menininkė visuomet susimąsto, dėl kokių priežasčių pasirinko kabėti ore. „Pirmiausia dėl to, kad ten jaučiuosi beveik gyva. Kabėjimas viena ranka tuštumoje leidžia visu kūnu pajusti, kas yra rizika ir pavojus. Tai lavina vaizduotę, galingesnę už tą, kuri atsiskleidžia atliekant virtuoziškas figūras“.
Gimusi Perpinjane, Prancūzijoje, ir augusi keramikos, kurią maitino žemės, vandens ir ugnies sąveika, pasaulyje, C. Moglia mokėsi akrobatikos su trapecija ir kovos menų, o 2009 m. Bretanėje įkūrė „Rhizome“. Sujungus kovos menus ir meninį mastymą, jos akistata su tuštuma tapo dar vienu eksperimentavimo būdu, kuriančiu prasmę ir keliančiu nebylius klausimus, sudarančius jos pasirodymų esmę.„Kas yra tuštuma? Paskubomis užmetę akį į žodyną liekame sugluminti – pasirodo, yra visokių tuštumų ir tuštuma, kurią žmogus pasiekia vakuuminio siurblio dėka, mažai ką turi bendro su induistine, budistine tuštumomis, vakuumu, kurį kažkas sukuria apie save uždegdamas cigarą, dar mažiau su ta, kuri baugina akrofobą, bet jaudina alpinistą. Pasirodo, jog žodis „tuščias“, kad ir kaip ironiškai skambėtų, yra perpildytas prasmėmis. Todėl dažnai turime patikslinti, ką šiuo miglotu žodžiu norime pasakyti. Dažnai manoma, kad vakuumas yra tai, kas lieka inde, kai viskas iš jo pašalinama. Kitaip sakant, tai žiojėjimo, visiškos tuštumos vieta. Tačiau taip galvodami susiduriame su loginiais netikslumais: jei tuštuma egzistuoja, tai tik todėl, kad ji nėra niekas, priešingai – dėl to, kad ji yra kažkas ypatingo. Todėl akivaizdu, jog norint sukurti tuštumą, reikia pašalinti visiškai viską, išskyrus ją pačią“.
 Savo spektakliui „Horizon“ C. Moglia sukūrė specialią įrangą, vadinamą kreive. Ant trijų kojų sumontuota lanksti, 6 metrų aukščio ir 250 kg svorio rampa gali būti pastatyta visose įmanomose vietose. „Nestandartinėse erdvėse man įdomu tai, kokią vietą užimu šią akimirką, kai aplink vyksta įprastas gyvenimas. Aš siūlau situacijas, kurios palankios stebėti gyvus daiktus. Mane ypač domina tankio ir nykimo, svorio ir lengvumo kreivės, susijusios su išplėstu erdvėlaikiu. Stengiuosi išgryninti stebėjimo ir dėmesio sistemą, kad suvokčiau smulkiausias detales. Sustabdymo praktika, atkreipianti dėmesį į stiprybės ir trapumo paradoksą, yra veiksmingas būdas padidinti gyvenimo „čia ir dabar“ intensyvumą. Aš jį naudoju kaip prasmės ir tankio generatorių“.
 Pasirodyme visi žiūrovai priverčiami pakelti savo galvas į viršų, kur virš jų atsivėręs horizontas kupinas įtampos ir, paradoksalu, atsipalaidavimo. Stebint judančią artistę sustingsta laikas ir grožis slypi toli gražu ne efektuose ar rekvizituose. C. Moglia juda sklandžiai, tyrinėdama gravitaciją, valdydama galūnes, susisukdama ir išsitiesdama. Begalinės tuštumos variacijoje jausmų aštrumas, visiškai sutelktas į dabartį, padeda sutramdyti pavojų kvapą sulaikiusios auditorijos akyse. Galinga ir tuo pat metu lengva menininkė puoselėja tylą, iš kurios gimsta įsiklausymas ir lavinama vaizduotė. Kas mane įkvepia? Kiekvieno „išsikvėpimo“ pabaigoje nepaprastai gera jausti, kaip atsiranda naujas „įkvėpimas“. Kad tai pajusčiau, leidžiu sau pratęsti laiką. Be prievartos, labai lengvai. Paskęsti šioje tuštumoje, tyloje, kur galėčiau išgirsti tam tikrą skambutį ir pajusti ateinančio „įkvėpimo“ galią. Tai man nepriklauso – aš nieko nedarau. Jis pats įvyksta ir vis prasideda iš naujo. Kiekvieną kartą tas jausmas yra unikalus, tačiau tuo pat metu nieko nėra įprastesnio. Tai tarsi visą naktį laukti saulės. „Įsikvėpti“ man reiškia duoti laiko šiems pastebėjimams. Taip pat aš kvėpuoju knygomis, nes jos yra būtina pertvarkos dalis. Ypač tos, kurios siūlo daugiau dėmesio skirti pasauliui už mūsų minčių ir diktuojamų modelių ribų.
 
 Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
Nuotraukos autorius: Nans Kong Win Chang