[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=Vk3vE3Gzris[/embedyt]
Nors pristabdė aktyvią televizijos laidų vedėjo veiklą, Edmundas Jakilaitis neprarado žurnalisto geno. „Man nejauku, kai mane kalbinate – norėčiau klausinėti jūsų“, – šypsosi jis, diskutuodamas apie tai, ko mus išmokė pandeminiai metai, ir kaip sparčiai keičiasi miestai. Konkrečiai – kokie pokyčiai jį džiugina gimtajame Kaune, jau mažiau nei po metų oficialiai tapsiančiame Europos kultūros sostine.
Ar sunku suderinti visuomenininko ir žurnalisto vaidmenis?
Šiuo metu man nieko derinti nereikia, nes žurnalistu nedirbu, tik prodiuseriu. Kuriu dokumentinius filmus, laidas, bet pats jų nevedu – nekalbinu politikų, ekonomistų, visuomenininkų ir taip toliau. O visuomeninė veikla nėra tai, ką reikėtų su kuo nors derinti. Tai yra spontaniškas reikalas. Kai jauti, kad reikia, tai eini ir darai, ir, mano galva, tai jau yra darnu.
Kada supratote, kad savo darbais galite įgyvendinti realius pokyčius?
Viena, kai tu dvidešimt kelerių parengi reportažą, po kurio atsistatydina ministras, tada antras, trečias. Tai yra geri pokyčiai, kai atskleidi tai, ko neturėtų būti valstybėje ir visuomenėje.
O kiti pokyčiai, kad ir savanorystės projektas pandemijos metu „Stiprūs kartu“. Kažkada važiuodamas automobilyje mąsčiau, kokie čia tie pandeminiai metai, geri ar blogi. Prisiminiau, kad prieš kokius 15-20 metų kalbinau Tėvą Stanislovą. Jis pasakojo, kaip jie su kitu nuostabiu žmogumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, leido laiką Sibire, anglių skaldyklose. Sako, mes visą dieną po 12 valandų skaldom anglis, tada skaitom, nes turėjo, biblioteką. Bet kai viską perskaitėm, tada pradėjom skaityti antrą kartą, tada trečią. Tu pagalvok, kokia Dievo dovana yra išmokti šitiek knygų mintinai. Tad viskas priklauso nuo atskaitos taškų.
Pastarieji metai parodė, kad Lietuvoje yra šimtai, tūkstančiai, kelios dešimtys tūkstančių žmonių, kurie pirmiausiai linkę galvoti apie kitus, o ne apie save, kurie linkę aukoti ar net aukotis dėl visuomenės. Man atrodo, tai buvo labai geri metai ir jaučiuosi šiek tiek prisidėjęs prie to, kad mes pamatėme daug tokių žmonių. Tai, man atrodo, vienas prasmingiausių dalykų, kuriuos esu gyvenime padaręs. Dėl to labai džiaugiuosi.
Kuo jus įkvepia buvimas dėmesio centre?
Buvimas dėmesio centre manęs neįkvepia niekaip. Aš tai jau daugybę metų priimu kaip buvimo ekrane lydintį faktą. Jei dirbčiau spaudoje, turbūt nieko panašaus nebūtų, ir žmonės prekybos centre neprieitų prie manęs kalbėti apie kokią nors neteisybę, mažą pensiją…
Tas visuotinis žinomumas yra ne tikslas, o šalutinis poveikis, kaip nuo vaistų gali skaudėti skrandį, tai ir tave gali pažinti kiekvienas žmogus bet kurioje viešoje vietoje. Kai rinkausi televizijos žurnalistiką, žinomumas nebuvo argumentas. Mano vadovas tiesiog pasakė po penkių minučių pokalbio – matau, balsas neblogas, naglas, ateik rytoj devintą.
Kas dar svarbu šiame darbe?
Man atrodo, kad svarbiausia yra tai, kad kiti žmonės tau yra įdomesni už tave patį. Jeigu tu pats sau labai gražus ir labai įdomus, tai žurnalistika nėra tavo pasirinkimas. Ji yra apie gebėjimą atskleisti kitus žmones – gerąja ar blogąja prasme, ir aiškinti procesus. Tad jei patinka klausytis, o ne kalbėti, jeigu pavyksta girdėti, o ne tik klausyti, tai yra žurnalistika.
Grįžkime į jūsų vaikystės miestą, kurį, tikėkimės, stebite ir dabar, negyvendamas Kaune. Ar matote, kaip jis keičiasi? Į ką jis išaugo?
Kai gimsta vaikas, tu negali suvokti, kad jis tikras – atrodo, kad per mažas, per silpnas. Praeina keliolika  metų, ir matai metro aštuoniasdešimt paauglį, 45-o batų dydžio, ir sunku suvokti, kad jis per tokį trumpą laiką nukeliavo tokį didelį atstumą. Čia gal ir stiproka metafora, bet kalbant apie miesto vystymąsi, tai, kas atsitiko Kaune per pastaruosius dešimt metų aš prilyginčiau kokiems penkiems dešimtmečiams. Palyginčiau tai su tarpukario bumu, kai pastatyta keliolika tūkstančių mūro pastatų ir iš balanos gadynės, purvo pilnų gatvių ir medinių bakūžių Kaunas virto europietišku, moderniu miestu. Man tas tempas yra labai įspūdingas. Ne mažiau džiugu, kad visas šis kismas, kuriame vieni dalykai gali patikti visiems, kiti – ne visiems, vis tiek rodo, kad turime bendrą matymą. Ir tai labai gerai.
Jau kitais metais Kaunas ir Kauno rajonas taps viena didele scena. Kokią Europos kultūros sostinės projekto svarbą matote pasibaigus 2022-iesiems?
Pirmiausia, tai jau antras kartas per 31-erius atkurtos Nepriklausomybės metus, kai vienas iš Lietuvos miestų tampa Europos kultūros sostine. Tai visai valstybei yra tikrai didelis įvykis.
Antra, tikiuosi, pandeminė situacija leis išgirsti, ką Kaunas ir Lietuva turi pasakyti, kad būsime Europos dėmesio centre. Pirmiausia, kaip valstybė. Kita, tai yra galimybė visiems kūrybingiems, talentingiems, dalyvaujantiems įvairiuose „Kaunas 2022“ projektuose, pristatyti save, liekant savo mieste ar savo šalyje, ir tuo pačiu atsiduriant europiniame kontekste. Tokių progų mes Lietuvoje neturim per daug, kai nereikia vykti į bienales, berlynus, niujorkus, ir vis tiek būti rampos šviesoje.
Kokia jūsų Kauno vizija? Kaip Kaunas gali atrodyti netolimoje ar tolimoje ateityje?
Kas aš toks, kad turėčiau Kauno viziją? Aš galiu papasakoti kaip aš norėčiau, kad jis atrodytų. Man labai norisi, kad Kaunas išlaikytų du dalykus. Pirmiausia, grožį – Kaunas yra iš tikrųjų gražus, ir jis yra visiškai kitaip gražus, nei visi kiti miestai. Turiu omenyje tarpukario modernistinę architektūrą ir kito miesto Lietuvoje tokio nebus, niekada. Kanas per amžius bus toks – XX amžiaus architektūros miestas. Na, ir veržlumą – tą kaunietišką charakterį. Nežinau, kaip jį apibūdinti, iš kur tas veržlumas ateina. Galbūt tai tarpukarį siekianti lyderystės dvasia, atsakomybės prisiėmimas, inteligencija. Būtų gerai, kad tai išliktų.
Manau, Kaunas turėtų būti labiau atviras ir labiau tolerantiškas. Jame vis dar yra likę per daug vadinamojo budulizmo, bet tai išnyks, čia tik laiko klausimas. Turbūt tiek, nes Kaune gyventi galima jau labai seniai.
Prodiuseris, visuomenininkas, šaulys „Kaunas 2022” ambasadorius Edmundas Jakilaitis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Edmundui Jakilaičiui – pakeliui. O jums?
 
Nuotr. autorius – M. Plepys