Litvakų kultūros forumo pranešėjas A. Polonsky: gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą visuomenę
Istorikas Antony Polonsky, Brandeis universiteto profesorius emeritas, daugelio monografijų autorius, į Lietuvą grįžta nebe pirmą kartą. Pietų Afrikos Respublikoje gimusio, šiuo metu Anglijoje gyvenančio profesoriaus šaknys – mūsų šalyje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šiame regionui ir litvakiškajai tapatybei jis skiria daugiausiai savo dėmesio, mokslinių tyrimų ir publikacijų. Rugsėjo 29–30 d. vyksiančiame Litvakų kultūros forume A. Polonsky skaitys pranešimą ir moderuos diskusiją. Prieš kelionę į Kauną jis sutiko pasidalinti keletu minčių.
Gal galime pradėti mūsų pokalbį nuo to apibrėžimo, kas esate? Juk istorijos studijos – tai siekis išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esi. Ar ne taip?
Gimiau Pietų Afrikoje. Jaunystėje dalyvavau politikoje. Aktyvistai buvo pasidalinę į liberalus, kurie norėjo išplėsti afrikiečių teises, ir marksistus-leninistus, kurie manė, kad vienintelis būdas tai pasiekti – socialistinė revoliucija. Tuo metu aš priklausiau pastarajai grupei, nors niekada nebuvau komunistų partijos narys.
Vėliau, studijuodamas Lenkijoje, įsitikinau, kad komunizmas šiame regione prarado daug daugiau laisvės, nei tikėjausi, ir daug daugiau nei Pietų Afrikoje. Tai paveikė visus gyvenimo aspektus. Įsitikinimas, kad tai buvo veiksmingesnė ekonominė sistema nei vakarietiškoji, neatitiko tikrovės. Dėl to apsisukau 180 laipsnių kampu, kaip dažnai nutinka tokiose situacijose, ir tapau aktyviu politinės opozicijos Lenkijoje, išaugusios į „Solidarumo“ judėjimą, šalininku. Opozicijos tikslas buvo sukurti alternatyvią politinę visuomenę, kuri iš esmės išstumtų komunistinę sistemą. Perėjimas Lenkijoje vyko derybų keliu. Yra teigiančių, kad derybose buvo nusileista per daug, bet aš manau, kad tai buvo bene geriausias kelias priekin. Tai paskatino ne tik panašių pokyčių bangą Rytų ir Vidurio Europoje, bet ir Michailo Gorbačiovo bandymus pertvarkyti sovietinę sistemą. Pastarojo problema buvo ta, kad jis buvo nuoširdus reformatorius ir tikėjo, kad Sovietų Sąjungą galima pakeisti, o tai galiausiai pasirodė neįmanoma. Sąjunga žlugo, o įvairios respublikos, pradedant Lietuva, tapo nepriklausomos. Viltis, kad tai bus naujos politinės santvarkos pradžia, buvo labai reali. Visgi liberalių demokratinių sistemų sukūrimas Rytų Europoje ir Rusijoje buvo sunkesnė užduotis, nei tikėjomės.
Taigi esu žmogus, kuris savo politines idėjas plėtojo veikiamas Pietų Afrikos Respublikos politinės sistemos ir Lenkijos raidos, ir kuris vis dar pasisako už liberalią politinę transformaciją ir parlamentinę konstitucinę sistemą visoje Rytų Europoje ir Rusijoje. Galiu pridurti, kad esu iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusių žydų šeimos, ir tai turėjo įtakos mano požiūrio formavimuisi.. Nuo mažens suvokiau savo žydiškąją tapatybę, tuo pačiu ir tapatybių įvairovę Rytų Europoje. Buvau įsitikinęs, kad įvairovę reikia išsaugoti tuo pat metu judant į priekį ir randant politinį ir socialinį sutarimą. Visgi pastaraisiais metais reikalai ėmė krypti atgal.
Kaip į tai, jog norite tyrinėti savo šaknis, reagavo Jūsų šeima?
Mano šeimos istorija gana marga. Tėvo šeima buvo tipiški imigrantai iš Gardino, išvykę, nes susidūrė su ekonominiais sunkumais. Jie kalbėjo jidiš kalba, o ryšiai su gimtuoju kraštu buvo riboti. Mamos šeima – iš Marijampolės ir nedidelio Smilgių miestelio. Senelis mokėsi rusiškoje gimnazijoje, įsteigtoje po 1863 m. sukilimo, vėliau išvyko studijuoti medicinos į Charkivo universitetą. Čia buvo tarp geriausiųjų, bet išgirdo, kad jei norėtų siekti karjeros Rusijoje, turėtų tapti stačiatikiu. Jis to nepadarė. Išvyko į Vokietiją, kur tęsė mokslus. Galiausiai atsidūrė PAR. Jų požiūris buvo rusifikuotas, jei galima taip pasakyti. Kai pasakiau močiutei, kad noriu studijuoti Lenkijos istoriją, ji atšovė: „Juk lenkai visi baisūs šovinistai“.
Taigi suvokiau regiono kompleksiškumą, o ir mano tėvams mano domėjimasis Lenkija ar Lietuva neatrodė keistas, jie jį net skatino. Manau, mano patirtis šiek tiek skyrėsi nuo kitų Pietų Afrikos žmonių. Čia virė savi konfliktai, ir žydai, būdami atskira etnine grupe, taip pat ne visuomet sutarė, kurią pusę palaikyti. Šie vidiniai prieštaravimai iš dalies priminė tai, kas vyko ir Rytų Europoje.
Lietuviškai yra išėjusi Jūsų knyga „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“. Įdomu, kad mūsų šalies pavadinimas atsirado būtent ruošiant ją lietuviams skaitytojams. Taip pat buvote dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano Šarūno Liekio disertacijos vadovas. Kaip užsimezgė šis ryšys?
Šarūnas įstojo į Brandeiso universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriame dėstau. Jo disertacija buvo apie žydų autonomiją Lietuvoje, ji vėliau išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Mes glaudžiai bendradarbiavome, žaviuosi jo darbu. Tai yra žmogus, įsipareigojęs plėtoti demokratinę tradiciją Lietuvoje bei išryškinti daugiatautę ir daugiakultūrę šalies praeitį.
Savo darbuose visada stengiausi pabrėžti buvusios Abiejų Tautų Respublikos žydų bendrumą. Savo trijų tomų veikalą šia tema pavadinau „Žydai Lenkijoje ir Rusijoje“. Daugeliu atžvilgių man būtų labiau patikęs toks pavadinimas, kokiu knyga pasirodė Lietuvoje, bet leidėjas Didžiojoje Britanijoje norėjo trumpesnio.
Knygoje pasakoju bendrą Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų istoriją ir analizuoju, kaip šios bendruomenės vystėsi po ATR padalijimų tiek iš dalies autonomiškoje Lenkijoje, tiek Rusijos imperijos sudėtyje buvusiose Vilniaus ir Kauno gubernijose. Dėstau, kaip vystėsi lietuvių tautinis atgimimas, ir kaip jo veikėjai ieškojo sąjungininkų tarp vietos žydų. Visa tai neabejotinai padėjo žydams sukurti nepriklausomą švietimo sistemą ir galimybes puoselėti savo kultūrą. Tuomet sekė lituanizacija. Kas žino, kaip reikalai būtų klostęsi, jei ne karas.
Leidėjo noras gana simptomiškas, jis parodo, kaip iš Vakarų matomas mūsų regionas.
Lietuva yra nepriklausoma ir svarbi šalis. Vienas iš dabartinės krizės rezultatų yra tai, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai šiandien yra daug artimesni nei prieš penkerius metus. Žinoma, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vis dar egzistuoja konfliktas tarp populistinio ir nacionalistinio žvilgsnio į istoriją, menkinančio neigiamus nacionalinės praeities aspektus, ir savikritiškesnio požiūrio, kuris sako, kad norėdami judėti į priekį, turime pripažinti praeityje padarytas klaidas.
Tikiuosi, kad kova už demokratinių vertybių išsaugojimą prieš Rusijos keliamą grėsmę taip pat paskatins geriau suprasti, kad reikia susitaikyti su sunkiais nacionalinės praeities aspektais, tamsiąja praeitimi. Pamatysime, kaip visa tai pavyks įgyvendinti. Juk ir vienas Litvakų kultūros forumo tikslų yra pripažinti žydų praeities Lietuvoje svarbą ir su ja susitaikyti.
Jauniems žmonėms, šiandien regintiems karą Ukrainoje, tai pirmas toks įvykis jų gyvenimuose, jie neturi su kuo palyginti savo emocijų ir reakcijų. Kaip manote, ar empatijos galima išmokti?
Empatijos jausmo ugdymas, gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą pliuralistinę visuomenę. Bet tam, kad empatija išsivystytų, reikia ir saugumo jausmo. Dabar jo trūksta. Nežinome, kaip baigsis karas Ukrainoje. Lietuva ir Lenkija yra Rusijos ekspansijos perspektyvoje, jei rusai pasiektų savo tikslus. Tokiomis aplinkybėmis labai lengva jausti empatiją ukrainiečių pabėgėliams. Tai bendras Lenkijos ir Lietuvos bruožas, nes kovojame su tuo pačiu priešu.
Bet, žvelgiant plačiau, supratimo trūksta. Vienas iš tokio empatijos trūkumo pavyzdžių galėtų būti Lenkijos pareikštas ketinimas pateikti reikalavimus Vokietijai dėl reparacijų. Niekas neneigia to, kad Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu smarkiai nukentėjo, bet kelti šį klausimą dabar, kai Vokietija yra toje pačioje koalicijoje ir yra viena neryžtingiausių jos narių, atrodo labai trumparegiška.
Jūs esate ne tik „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumo pranešėjas, bet ir patariamojo komiteto narys. Kas jums buvo svarbiausia sudarant forumo programą?
Man svarbūs ryšiai tarp žmonių. Norisi kalbėti apie litvakų tapatybę, aiškintis, kokį vaidmenį litvakai atlieka šiuolaikinėje Lietuvoje. Kaip galima sustiprinti litvakų diasporos ir Lietuvos ryšius? Kaip šiuos pokyčius veikia dabartinė politinė krizė? Kaip galime su ja tvarkytis? Kaip litvakų diasporos ir nedidelės Lietuvos žydų bendruomenės bei visos Lietuvos santykius veikia būtinybė susitaikyti su tamsia praeitimi, su tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais, skirtingai nei žydai, lietuviai susidūrė su dviem priešais – naciais ir sovietais? Daliai žydų tapimas Sovietų Sąjungos dalimi rodėsi kaip vienintelis būdas išsigelbėti nuo Holokausto. Bet sovietų vaidmens nacių pralaimėjime problema šiandien yra daug gilesnė nei prieš 10 metų.
Didelė forumo programos dalis – parodos, koncertai, meninių tyrimų pristatymai. Ar jūs, kaip akademikas, tikite, kad menas iš tiesų gali išgelbėti pasaulį – na, bent jau padėti jam susikalbėti?
Išgelbėti – ne, bet menas gali padėti kurti tokį pasaulį, kokio norime. Manau, kad turime pabrėžti rašytojų, dailininkų, muzikantų indėlį į pliuralistinio politinio klimato palaikymą. Menas yra tai, kas žmones sieja, o ne skiria. Žinoma, šiandien tai ir vėl tapo problema. Ar dera viešai atlikti rusiškus kūrinius, ypač – Ukrainai skirtuose renginiuose? Reikia iš naujo ieškoti bendros kalbos, taip pat ir meno pasaulyje.
„Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pakvietė po visą pasaulį pasklidusius litvakus trumpam sugrįžti į protėvių žemę ir susitikti Litvakų kultūros forume. Rugsėjo 29–30 d. suplanuotos garsių menininkų, mokslininkų bei kultūros pasaulio atstovų diskusijos, kurių metu kalbama apie litvakišką tapatybę, atmintį ir kultūros vaidmenį kuriant galimas ateities dialogo vizijas. Diskusijas lydės turtinga kultūrinė programa – koncertai, parodų atidarymai ir kt. Daugiau informacijos galite rasti čia.
Litvakų kultūros forume – apie meno vaidmenį sudėtingoje istorijoje
Litvakų kultūros forume – apie meno vaidmenį sudėtingoje istorijoje
„Lietuvos žydai yra neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Mūsų žodynas, mūsų virtuvė ir kitos sritys yra neatsiejamai susijusios su žydiška kultūra. Holokausto tragedija ne tik sunaikino 90 procentų mūsų kaimynų – žydų. Ji paliko tokį trauminį pėdsaką mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kurio dar iki galo nesuvokiame. Juk buvo sunaikinta dalis mūsų tapatybės, mūsų istorijos. Todėl kalbėti apie litvakus pirmiausia yra svarbu mums, norintiems geriau suprasti savo istoriją ir save pačius joje“, – tikina dr. Daiva Price, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja, menotyrininkė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ ir Litvakų kultūros forumo kuratorė. Litvakų kultūros forumą rugsėjo 29–30 dienomis Kaune organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“. Renginys pakvies aptarti ne tik litvakiškosios tapatybės bruožus, bet ir meno vaidmenį kalbant apie sudėtingą istoriją.
Pasak dr. Daivos Price, forumas vainikuos ilgamečius „Atminties biuro“ darbus, skirtus atkreipti dėmesį į tai, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas, kurį pastatė įvairių tautybių, religijų ir kultūrų kauniečiai. Svarbu šiandien prisiminti jų vardus, istorijas ir nuopelnus – o ypač žydų, kurie tarpukariu buvo didžiausia etninė mažuma mieste.
„Beveik trečdalis kauniečių buvo žydai. Tai tikrai didelė bendruomenė, įnešusi nepaprastai reikšmingą indėlį į miesto kultūrą, mediciną, pramonę, architektūrą, sportą. Kauno žydai mylėjo savo miestą, aktyviai prisidėjo prie jo augimo, modernėjimo, kūrė čia savo ateitį. Jei mes darysime tą patį, šis miestas turės ateitį“, – žydų reikšmę Lietuvos ir Kauno istorijai primena dr. D. Price.
Būsimame Litvakų kultūros forume sudėtingos temos, siejamos su litvakais, bus nagrinėjamos pasitelkiant meną. „Meno kalba kaip jokia kita gali kalbėti apie sudėtingas žmonijos patirtis, traumas, skausmą, mirtį ir gyvenimą, kviesti dialogui apie atvirumą kitam ir kitokiam. Taigi Litvakų forume bandysime apibendrinti – o kaip menui sekasi kalbėti apie sudėtingą istoriją, kaip menas gali mums padėti prisiminti? Kartu padiskutuosime, ką reiškia būti litvaku. Tačiau forumas skirtas ne tik litvakams – jis skirtas visiems, kuriems rūpi miesto istorija ir jo ateitis“, – svarbiausias būsimo renginio temas įvardija „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė.
Forume lankysis pasaulio litvakai, kauniečiai, sugrįšiantys į savo tėvų, protėvių šalį: tarp jų ir vienas garsiausių pasaulio litvakų, menininkas William Kentridge, Jenny Kagan, Philip Miller, Marilia Destot ir daugelis kitų. Forumas pakvietė į Kauną ir garsius akademikus – prof. Peter Salovey, prof. Antony Polonsky, prof. Tsvia Walden ir kitus.
Iškiliausi Kauno žydai – garsesni pasaulyje, nei Lietuvoje
Žydų svarbą Lietuvai primena ir kitas „Atminties biuro“ projektas, knyga „Kauno žydai“, kurioje dr. Daiva Price kartu su VDU istoriku Arvydu Pakštaliu pristato nepaprastai turtingą žydų istoriją Kaune.
„Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste veikė žydų įkurtos ligoninės, kirpyklos, siuvyklos, spaustuvės, teatrai, sporto klubai, fabrikai, kino teatrai, bibliotekos ir knygynai. Ši knyga – mūsų duoklė čia gyvenusiems, šį miestą ir savo ateitį kūrusiems kauniečiams, kurių gyvenimas buvo taip drastiškai nutrauktas“, – paaiškina knygos „Kauno žydai“ sudarytoja ir bendraautorė.
Pasak pašnekovės, talentingi žydai paliko ryškų pėdsaką visose Kauno gyvenimo srityse – pavyzdžiui, miesto muzikinis gyvenimas tarpukariu buvo itin aktyvus, nepaprastai aukšto profesionalaus lygio. Dauguma muzikantų buvo žydai, europinio lygio menininkai: Hofmekleriai, Stupeliai ir kt. Tokia pati tendencija buvo pastebima ir kitose srityse.
„Paradoksalu, bet dauguma iškiliausių kauniečių žydų šiandien yra labiau žinomi pasaulyje, nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lėja Goldberg – bene garsiausia Izraelio poetė, vaikų literatūros autorė, vertėja, kurios atvaizdas yra ant šimto šekelių kupiūros. Tai viena garsiausių kauniečių Izraelyje, bet mes iki šiol nieko apie ją nežinojome, neturėjome jos kūrybos vertimų. Laimei, padėtis keičiasi, šiai temai skiriama vis daugiau parodų, leidinių, televizijos laidų“, – pasakoja dr. Daiva Price.
Monografijoje – apie žydų teatrą tarpukario Lietuvoje
Vieną iš itin reikšmingų darbų, skirtų Lietuvos žydų kultūrai, parengė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto docentė dr. Ina Pukelytė – jos monografija „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“ atskleidžia įdomių detalių apie teatro srityje dirbusių litvakų veiklas tarpukariu.
„Faktai rodo, kad ne tik Kaune, bet ir Lietuvos mažuose miesteliuose, štetluose, kur buvo žydų bendruomenės, vyko intensyvus teatro gyvenimas. Grupė žydų intelektualų, kultūros žmonių darė viską, kad žydų teatras klestėtų“, – pasakoja doc. dr. I. Pukelytė, monografijoje chronologiškai atkūrusi žydų teatro Kaune istoriją.
Tarp Lietuvos žydų, palikusių ryškiausią pėdsaką Kauno teatre, docentė įvardija entreprenerius Gabrielių Laną ir Borisą Bukancą, kurie į Lietuvą atveždavo žvaigždes iš viso pasaulio. Viena tokių žvaigždžių – iš Rumunijos kilusi aktorė Rachelė Berger, karjeros pradžioje dirbusi Paryžiuje ir Londone.
„Ji tapo Žydų teatro Lietuvoje direktore ir labai intensyviai rūpinosi teatro repertuaro, atlikimo kokybe. Galima teigti, kad tai buvo viena pirmųjų moterų Lietuvoje, kuri užėmė vadovaujančią poziciją kultūros lauke“, – pabrėžia teatrologė, papildydama, jog tiek iš šio teatro, tiek kitų kultūros įstaigų veiklos matyti, jog Kaunas tarpukariu buvo aktyvus kultūros centras.
Verta pasimokyti bebaimiškumo
Doc. dr. I. Pukelytės teigimu, iš tarpukario Kaune gyvenusių žydų šiandien mums visiems verta pasimokyti gebėjimo žvelgti į priekį, siekio visada eiti pirmyn.
„Tai bebaimė, į ateitį žiūrinti tauta, kuri daro viską, kad skleistų savo kultūrą, neprisiriša prie vienos vietos – galbūt tai prieštarauja mūsų lietuviškam sėsliam būdui, bet tarpukariu jie daug keliavo, turtino aplinkinius, atveždavo naujienas iš šalių, į kurias lietuviai nevažiuodavo, ir taip juos užkrėsdavo noru keistis patiems“, – pasakoja VDU docentė.
Pasak jos, prieš dešimtmetį, pradedant rengti monografiją, Lietuvoje buvo dar nedaug žinoma apie litvakų, Lietuvos žydų paveldą, trūko išsamesnių tyrimų. Tačiau Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenės jau tuomet skleidė žinią apie žydų kultūrą, atsivėrė skaitmeniniai archyvai ir kiti šaltiniai – tai paskatino teatrologę pasidomėti ir tarpukario Lietuvos žydų teatru.
„Egzistuoja ryški takoskyra tarp dviejų žydų kultūrų – jidiš kalbos, kuri buvo naudojama kasdieniam gyvenimui, labiau žemesnių, vidutinių klasių, ir hebrajų, sakralios kalbos, kurią dabar naudoja žydai Izraelyje, ir kuri siejama su konservatyviomis pažiūromis, siekiu suburti žydus po viena pasaulėžiūra. Tai atsispindėjo ir teatre: jidiš yra liaudies teatras, skirtas masėms, tad populiarus, o hebrajų – siejamas su meniniais iššūkiais, avangardinis, eksperimentinis“, – žydų teatro ypatumus atskleidžia doc. dr. I. Pukelytė.
Rengiant knygą, mokslininkei įvairiuose šaltiniuose pavyko rasti daug netikėtų atradimų, tarp jų ir keliančių šypseną. „Pavyzdžiui, dienraštyje „Sekmadienis“ aprašomos žydų aktorės Rachelės Berger bėdos – kaip ją persekioja gerbėjai, nori įlašinti jai į akis valerijono. Tokia trumpa žinutė, skatinanti eiti žiūrėti jos spektaklio į žydų teatrą. Tarpukario spaudoje tokių smagių istorijų buvo gausybė“, – pažymi teatrologė, taip pat parengusi ir romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“, kuriame pasakojama apie dvi jaunas moteris tarpukario Kaune – žydaitę Rachelę ir lenkaitę Zofiją.
Litvakų kultūros forumas vyks rugsėjo 29–30 d. VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Forumą organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais.
Avangardinio meno parodoje Kaune – autentiški kilimai iš viso pasaulio
„Paroda, XX amžiaus laikmečio dvasią atskleisianti per persipynusią skirtingų meno rūšių sinergiją“ – taip būtų galima pristatyti vieną unikaliausių programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristatomų renginių – parodą „Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“. Šios avangardinio meno simbiozės rėmuose bus pristatomi ne tik ryškiausiųjų pasaulio menininkų, tokių kaip Jean Lurçat, Jacques Borker, Laila Karttunen, Ivan Da Silva Bruhns, Louis Marcoussis, Ralph Pearson, Frankas Stella Jean Burkhalter kurti kilimai, tačiau ir lietuvių – kolekcininko Dainiaus Lanausko 1920–1955 m. laikotarpio dizainerių Jono Prapuolenio, Jono Virako, architekto Arno Funko kolekciniai baldai.
Simbolinę prasmę turinčioje lokacijoje, architekto Vytauto Landsbergio – Žemkalnio projektuotame pastate – dabartiniuose Kauno menininkų namuose, įsikursiančią parodos ekspoziciją rengia rytietiškų kilimų ekspertė, persiškų kilimų galerijos Kaune įkūrėja Lauros Bohne drauge su išskirtinių, antikvarinių kilimų galerijos, įsikūrusios Milane, savininku bei kilimų meno žinovu – Alberto Levi.
Su parodos organizatoriais – Laura Bohne ir Alberto Levi kalbame apie XX amžiaus kilimų meno įtaką pasaulio meno istorijai, parodos reikšmę pasauliniame kultūros kontekste ir nuolatines estetų grožio paieškas nūdienos pasaulyje.
Jeigu pradėtume kalbėti apie kilimų meną, dažnas paminėtų Turkiją, Iraną – vietas, kur kilimas „gimė“. Parodoje bus pristatomi XX amžiaus Europos ir Amerikos menininkų kurti kilimai. Kodėl pasirinkti būtent šie kontinentai ir šis laikotarpis?
Alberto: Mane visada žavėjo XX amžius: šio amžiaus menas, dizainas. Ir tuo pačiu, žinoma, visada mėgau kilimus. Taigi, kai atradau XX amžiaus menininkų sukurtus kilimus, aš užsidegiau, kadangi iki tol didžiausia problema, kalbant apie kilimų meną, būdavo anonimiškumas, trūko autorystės elemento. Tu niekada negalėjai žinoti, kas yra vieno ar kito kilimo autorius. Gal tai moteris iš kažkokio kaimo, genties? Žinoma, būta tokių, kurie buvo pagaminti dirbtuvėse ir jie visi turėjo autorystę, tačiau dažniausiai jie buvo gaminami komerciniais pagrindais ir siunčiami į Vakarus.
Europietiškieji ar amerikietiškieji XX a. kilimai turi savo kūrėją, dingsta anonimiškumas, o pats kilimas nėra gaminamas, siekiant patenkinti rinkos poreikį, siekis čia – išreikšti meniškąją sielą. Daugybę šių kilimų kūrė garsūs architektai, didieji dizaineriai ir tapytojai, todėl aišku, kad jie turėjo meniškąjį elementą.
Mes matome kilimus labai dažnai ir juos nuasmeniname: mes pastebime spalvas, iš jo sklindančią magiją, matome ir dizainą, tačiau neturime koordinačių, kurios leistų nusakyti, kieno tai meno kūrinys ir apskritai, kad tai – meno kūrinys. Tuo tarpu, kalbant apie 20 amžiaus Europos ir Amerikos kilimus, mes turime tas taip reikalingas koordinates, kadangi dažnai tuo laikmečiu sukurti kilimai referuoja į tam tikrus stilius.
Kalbant apie XX a. Ameriką, tai buvo didžių galimybių žemė. Žinoma, ši šalis visuomet buvo galimybių žemė, tačiau XX amžiuje ypač. Daugybė kūrėjų, menininkų bėgo į Ameriką, kuomet prasidėjo karas Europoje. Amerika buvo labai „imli“ Europoje kuriamam menui (yra ir dabar), o štai Amerika supažindino atvykusius su tam tikromis technikomis, kurios nebuvo vystomos Europoje. Taigi Amerikos ir Europos simbiozė buvo ypatinga, leidusi laisvai išreikšti tai, apie ką yra XX amžius, ką jis turi naujo. Modernizmas, pertrauka nuo tradicijų, inovacijos daugybėje sektorių – politikoje, psichologijoje, filosofijoje. XX a. buvo jaudinantis amžius, kuriame susijungė ir persidengė rašytojai, filosofai, menininkai, rankdarbių kūrėjai. Ir, jei geriau pažvelgtume, kilimai yra geriausias šio ryšio pavyzdys.
XX amžiaus menininkų kurti kilimai žavi. Kadangi juose atsiranda judesys, trimatis vaizdas. Šio amžiaus Amerikos ir Europos menininkai kilimų meną ir jų tekstūrą perkėlė į kitą lygį. Turiu omenyje, kad čia nebeliko svarbiausias objektų detalumas (kaip pavyzdžiui persiškuose kilimuose), kilimas tapo savęs išraiškos terpe, tad manau, kad netgi dabartiniai kilimai, kurie yra daromi Indijoje ar Irane yra labai įkvėpti XX amžiaus Europos ir Amerikos menininkų darbų. Šis laikotarpis buvo nepaprastai svarbus kilimų meno istorijoje.
Pagrindinė parodos ašis – kilimai, tačiau čia bus pristatomi ir lietuvių kūrėjų, dizainerių istoriniai baldai. Kaip kilo idėja kurti tokią sinergiją parodos pavidalu?
Laura: XX amžiaus modernizmas palietė labai daug sričių: meną plačiąja prasme, muziką, taikomąją dailę. Ir Lietuva čia nėra išimtis: kas tuomet vyko Europoje, sinchroniškai vyko ir čia – Kaune, tad tai, ką tuomet turėjome geriausio Europoje, norėjome parodyti šioje parodoje. Lankytoją norėjome supažindinti iš to laikmečio perspektyvos, padėti jam suprasti, kaip tai buvo modernu – formos, raštai, žinutė per formą. Žinoma, žiūrint iš dabartinės pozicijos visos tos spalvos ir formos mums dabar yra pažįstamos, priimtinos, nešokiruoja, tačiau tuomet – 1920-1930 metų laikotarpiu – priversdavo pakelti antakį. Esminė šios sinergijos žinutė – avangardas nebuvo tik apie kilimą, jis buvo visame kame, tad yra labai svarbu susieti Europos virsmą, ir Lietuvos – kaip neatsiejamą dalį.
Parodos idėją apibūdina ir garsiojo vokiečių filosofo Johanno Gottfriedo terminas „zeitgeist“, lietuviškai reiškiantis „laiko dvasią“. Toji „laiko dvasia“ viena idėja, jausmu, mintimi jungia individus, nepaisant jų sociokultūrinės padėties, kilmės, amžiaus, net gi šalies, o parodoje šis terminas atsiskleidžia per skirtingose lokacijose kurtus, tačiau tą pačią modernizmo žinią nešančius kūrinius – nesvarbu ar tai būtų kilimas, ar baldas. Svarbiausia čia tampa laiko dvasią atsispindinčios idėjos.
Alberto: kai Laura pasiūlė padaryti instaliaciją, t.y. pristatant kilimus, šalia jų eksponuoti to paties laikotarpio baldus, pamaniau, jog tai – puiki sinergija, nes abu eksponatai gali papildyti vienas kitą ir padėti suprasti, kaip viskas buvo taip susiję. Audėjai, baldininkai, tekstilininkai – jie visi dirbo viename dideliame XX amžiaus projekte – siekdami naujovių, palikdami tradicijas kitapus. Tad matyti, kaip lietuvis Art Deco baldininkas gamina daiktą, kalbantį ta pačia amerikietiško avangardinio kilimo kalba, yra gražu. Tai padeda padaryti šią žinią dar universalesnę. Ir todėl manau, kad tai gera idėja.
Laura, kodėl parodos vietai buvo pasirinkti Kauno menininkų namai? Kaip tai padės atskleisti ekspozicijos grožį, prasmę?
Laura: labai trumpai – mano nuomone, tai pati geriausia vieta šiai parodai atsiskleisti, kadangi, visų pirma – tai nėra muziejus – tai vila, turėjusi itin spalvingą gyvenimą, sąsajas su Italija ir reprezentuojanti modernizmo stilių, dėl to ši vieta leidžia geriausiai ištransliuoti mūsų norimą žinutę, kadangi pati ekspozicijos vieta nukelia į aną laikmetį, tarsi viską apjungia. Šios vietos parodai būčiau laukusi ir keletą metų, kadangi tuomet nežinojau ar mano norimu laiku ji bus laisva, tačiau šie metai – Europos kultūros metai – atrodė labiausiai tinkami.
Būdama Italijoje, šį pastatą nuotraukoje pristačiau Alberto ir jo žmonai – sulaukiau paskatinimo, jog darytume parodą būtent čia. Man asmeniškai, tai yra viena gražiausių vilų Kaune, kuri emociškai įstrigusi dar nuo vaikystės.
Ar galima teigti, jog per kilimų raštus, technikas ir spalvas galime skaityti pasaulio istoriją?
Alberto: Žinoma! Kilimai yra gryniausias jų laikmečio reprezentavimas. XX amžiaus kilimuose, kuriuos kūrė Europoje ir Amerikoje, tai atsispindi labai stipriai – jie labai tampriai susiję su meno istorija, kadangi juose atsispindi abstrakcionizmo, kubizmo idėjos ir raštai, ar architektūroje matomas Bauhaus stilius. Kilimai – tai austiniai XX amžiaus istorijos dokumentai, kuriuos galima skaityti.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte, ruošiant parodą? Juk kolekciniai kilimai reikalauja specialių eksponavimo, gabenimo sąlygų?
Laura: pirmiausiai, ribotos galimybės leidžiančios tvirtinti eksponatus viloje. Nei kalti, nei gręžti nebuvo galima. Žinoma – katalogo ruošimas, trukęs visą vasarą ir reikalavęs daug derinimo darbų, atidumo. Ir, aišku, pačio pagrindinio didžiojo kilimo eksponavimas. Didžioji menininkų namų aktų salė pavirs dideliu „salionu“ (šypsosi).
Eksponatų pristatymas yra susijęs su dideliu stresu – tokį krūvį jau esu nešusi prieš dešimtmetį, kuomet rengėme pirmąją kilimų parodą Kaune. Vienas svarbiausių ir džiaugsmingiausių momentų, tai, kad žmonės, kurie yra mūsų komandos nariai, turi idėjų, yra savo srities žinovai. Esu be galo jiems dėkinga. Nežiūrint į tai, kad tai yra įtemptas laikas – tuo pačiu tai yra be galo malonus procesas, kuris suteikia galimybę augti.
Alberto: kai nusprendėme rengti parodą, atskridau į Kauną apžiūrėti patalpų. Žinoma, mus ribojo erdvių galimybės. Kilimai yra dideli, jie gali būti ir labai dideli! Štai, pavyzdžiui, eksponuosime menininko Jean Lurçat kurtą kilimą, kuris kadaise priklausė Helenai Rubenstein – labai svarbus Art Deco stiliaus kilimas. Mums reikėjo didelio kambario. Laimei, Kauno menininkų namuose tokį kambarį, kuris talpintų bene 7 metrų kilimą, radome. Dėl erdvių ribotumo, turėsime 11 meno dirbinių.
Turiu didžiulę kolekciją, tad turėjome būti labai atidūs atsirenkant, bet tam tikra prasme tai buvo gerai, nes mes tikrai labai atidžiai vykdėme atranką, nes kai neturi daug erdvės, atsineši tik būtiniausius dalykus, kurie iš tikrųjų sukuria žinią. Ir man patinka tai, ką pasirinkome. Galų gale, tai nėra didžiulė paroda, tačiau kiekvienas kūrinys labai reprezentuoja stilių.
Jūsų manymu – kokia yra pagrindinė žinutė, kurią neša ši paroda? Ką jums reiškia ši paroda, kaip estetui, meno pasaulio žmogui?
Laura: kadangi jau penkiolika metų kiekvieną dieną „gyvenu kilimais“, man tai yra artimiausia ir svarbi tema. Šios parodos tikslas, man asmeniškai, yra sklaida apie Kauną ir Lietuvą, kuri pasieks mano draugus ir kolegas įvairiose pasaulio šalyse. Pažindami vieni kitus per kultūrą, mes tampame artimesni vieni kitiems. Kilimas, kaip taikomosios dailės kūrinys, yra ir žinomas, bet tuo pačiu metu apipintas įvairiausiomis būtomis ir nebūtomis istorijomis. Kilimo likimas yra it pasmerktas nuo pat jo sukūrimo pradžios: patiestas ant žemės jis apstatomas baldais, ir tampa savaime suprantamas su laiku lyg ir nematomas, o pakabintas ant sienos jis lyg ir praranda savo paskirtį. Šioje parodoje mes norime atskleisti taip pat ir ši aspektą. Kaunui avangardo, modernizmo tema – aktuali ir svarbi. Kuo mes daugiau matome, apsikeičiame patirtimi, kuo labiau mes tampame tarptautiški kultūrine prasme – tuo daugiau atsiranda idėjų, noro, galimybių ir žinoma drąsos jas realizuoti.
Sociumas, ryšiai, santykiai ir tarpusavio pasitikėjimas – yra pagrindas tam, kad vyktų kultūriniai mainai.
Alberto: kaip ir minėjau, manau, kad austinė terpė pasiūlė menininkams ir dizaineriams naują saviekspresijos būdą. Tai buvo naujas būdas save išreikšti, nepaisant to, kad Europoje kilimai buvo kuriami ir 18, 17 ar 16 amžiuose, net gi – Viduramžiais tam tikruose kraštuose. Bet tuo metu jie buvo labai skirtingi. Jie buvo reprezentuojantys – pastatus, žmones – kaip gobelenai. Jie buvo visiškai skirtingi ir neturėjo tokios pridėtinės vertės, kokią turėjo XX amžiuje kurtieji. Manau, kad kilimo indėlis XX a. Europos meno istorijoje yra esminis, nes kilimo mene pavyko užfiksuoti ir ant austos drobės užšaldyti koncepcijas, kurios dizaino ir tapybos srityje būtų tik trumpalaikės.
Manau, kad pasauliui pats laikas suprasti, kokie gali būti kilimai, kadangi tiek metų į juos nebuvo kreipiamas pakankamas dėmesys. Daugelis žmonių kilimo nematė kaip meno kūrinio – jie gražūs, praktiški, bet tai nėra menas jų akyse. Paroda pramuš šį barjerą. Ir tai – mano troškimas, nes visada jaučiau, kad kilimas ilgą laiką buvo apribotas amatininkų erdvėse.
Paroda veiks spalio 1 -14 dienomis Kauno menininkų namuose (KMN), V. Putvinskio g. 56. Paroda yra Kaunas 2022 programos „Dizainas laimei“ dalis. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
