Šokio spektaklio „Esybė“ choreografas Ryu Suzuki: mūsų kūnai ir protai yra neatsiejami
Tekančios saulės šalies kultūrą kviečiantis švęsti festivalis, nuo balandžio 25-osios iki gegužės pirmosios, apims visą Kauną – čia vyks, jau tradicija tampančios, Japonijos dienos „WA“. Šiomis dienomis fiziškai tolimos valstybės atstumas sumažėja iki minimumo, kadangi miestas, per įvairias iniciatyvas, renginius ir meninius pasirodymus gyvena japonų kultūra ir siekia susipažinti su šios šalies žmonių gyvenimo būdu ir kasdienybės filosofija.
Vienas laukiamiausių festivalio pasirodymų – choreografo iš Japonijos Ryu Suzuki kartu su Kauno šokio teatru „Aura“ specialiai festivaliui kuriamas šokio spektaklis „Esybė“, kuriame pasakojama ir diskutuojama apie šių dienų žmonijos siekį realybę patraukti į užribį ir persikelti į alternatyvų, metapasaulį, kuriame nebelieka kūniškojo žmogaus pavidalo, tik visada gebantys transformuotis abstraktūs vizualiniai pavidalai – avatarai, kartais savo esybe primenantys anapus esančius vaiduoklius.
Apie žmogaus kūno reikšmę, jo (ne)pamatuojamas galimybes ir baimes bei kaip istorinės asmenybės, japonų diplomato Čijunės Sugiharos, idėjos atsispindi šių laikų kontekste, kalbame su šokio spektaklio „Esybė“ choreografu Ryu Suzuki.
Kokia istorija slypi už spektaklio „Esybė“ ir ką jis pasakoja žiūrovui?
Šokio spektaklis „Esybė“ neturi vienos siužeto linijos, tačiau yra padalintas į tris skirtingas dalis. Pirmojoje dalyje pasakojama apie kūnus, kurie slepiasi už avatarų (liet. vizualinė asmens reprezentacija internete (aut. past)) virtualiame pasaulyje. Kam juos naudojame? Pavyzdžiui, žmogus turi ką pasakyti, tačiau nedrįsta to sakyti savo lūpomis, savo vardu, bijote išreikšti tikrąjį aš, tuomet avataras veikia kaip apsauginis skydas prieš pasaulį.
Antroji dalis yra apie elgesį su fiziniu kūnu taip, lyg jis būtų virtualiame pasaulyje. Problema yra tame, kad tiek suaugę, tiek vaikai, kalbėdami anonimiškai, pamiršta, kad už avatarų slepiasi realūs žmonės, o išsakyti žodžiai virtualybėje, gali sužeisti kūną realybėje. Šioje dalyje, priešingai nei pirmoje, avataras yra ne kaip skydas, bet veikia kaip ginklas.
Trečioji dalis vis dar kūrybinėje būsenoje, tačiau norėčiau, kad ši dalis pristatytų kūno teikiamą džiaugsmą ir jo galimybes.
Pačioje pradžioje, tikiu, jog žiūrovai ateis su idėja, kad sąmonė ir protas juos apibrėžia kaip asmenybes, tačiau kūrinio pabaigoje, norėčiau, kad jie atsigręžtų į savo kūnus ir išeitų su mintimis: „O, Dieve, mes turime tokius nuostabius kūnus!”
Kodėl pasirinktas avatarų motyvas? Iš kur jis kilo?
Iš tiesų avatarai atsirado labai seniai. Japonijoje mes turime labai daug siaubo istorijų, kuriose veikia anapusiniai veikėjai – vaiduokliai, šmėklos. Šios istorijos atsirado dar senovėje, tuomet, kai nebuvo virtualaus pasaulio, tad žmonės save išreikšti tikrąsias savo mintis pasirinkdavo per trečiąjį asmenį – vaiduoklį. Taigi vaiduokliai tapo savotiškai avatarais. Tie herojai siaubo istorijose gali pasakyti daug dalykų, ko negalėtų realybėje, tačiau kartu sako, kad – „Ei, tai juk netikra, tai tik siaubo istorija“. Pradėjau galvoti, kad šiuolaikiniame pasaulyje galėtų būti vaiduoklio atitikmuo, suvokiau, jog tai – avatarai internete – be kūno, bet kalbantys ir pasakantys daug.
Gyvename pasaulyje, kuris „keliasi“ į metapasaulį – alternatyvią virtualybę, kuriame, atrodytų, jog fizinis kūnas nebėra reikalingas ar nėra toks svarbus. Kokius jausmus tai kelia Jums, kaip šokėjui, kurio pagrindinis darbo „įrankis“ yra kūnas – baimę, skausmą, suvokus, jog kūnas gali ir neegzistuoti, kad egzistuotų žmogus?
Nors iš dalies tai gali skambėti baisiai, tačiau suvokiu, kad persikėlimas į virtualų pasaulį iš dalies gali būti ir išgelbėjimas: tarkime, jeigu įvykus nelaimei, netekčiau galimybės vaikščioti, skirtingi avatarai virtualiame pasaulyje man suteiktų jausmą, jog galiu vėl šokti ir vaikščioti. Bet tuo pačiu metu, įsivaizduokite, jeigu taip lengvai galėtume tai padaryti realiame gyvenime – nustotume tinkamai rūpintis savo kūnu ir jo svarba kažkur dingtų, tai taptų kažkuo, ką galima lengvai pakeisti. Ir tai neramina.
Štai pavyzdžiui, Japonijos Vyriausybė pristatė mokslinių tyrimų programą, kuri siekia sukurti technologiją, kuri leistų valdyti kelis avatarus vienu metu. Šią idėją jie pateikia, kaip „proto išlaisvinimą nuo ribojimų“, turint omenyje, kad mūsų kūnai ir yra apribojimas mums patiems. Tai šiek tiek liūdina.
Ar manote, kad mes tarytum apleidžiame savo materialiuosius kūnus, kurdami save virtualybėje?
Iš esmės, ir taip – ir ne. Kol kas dar negalime egzistuoti be kūno, kadangi turime valgyti, daugintis, tačiau judame link to. Apleidžiame savo kūnus, nors to ir labai nenoriu.
Mes kalbame apie kūną ir sąmonę, protą kaip du atskirus vienetus. Ar galime kelti klausimą, kuris iš jų yra stipresnis – kūnas ar protas? Ypatingai dabar, išgyvenant labai sunkius laikus. Ar toks sulyginimas apskritai yra įmanomas?
Manau, kad tai vienis – kūnas ir protas yra sujungti. Jų atskirti negalime. Pamenu, buvau Tokijuje, kuomet buvo paskelbtas griežtas karantinas – negalėjau treniruotis, nes buvau „įkalintas“ vieno kambario bute, kūnui trūko erdvės judėjimui, tačiau išgyveno ir vidinis pasaulis, kadangi nuolatinis buvimas viename kambaryje slėgė. Taigi, buvo sunku dvejopai. Kūnas ir protas – neatskiriami.
Ryu, galbūt tokį stiprų dėmesį telkiate į virtualų pasaulį ir šiuolaikines technologijas, nes esate iš šalies, kuri būtent ir garsėja savo technologine pažanga?
Sakyčiau, turbūt garsėjo (juokiasi). Daugybė šalių, pavyzdžiui, Kinija ir Pietų Korėja ar kai kurios Europos šalys lenkia Japoniją savo technologine pažanga. Galų gale – Lietuva! Kol viešiu čia, Kaune, dar nei karto neatsiskaičiau grynais pinigais, visada – bankine kortele, o, štai, Japonijoje tenka, ir dažnai.
Ar pirmą kartą viešite Lietuvoje?
Ne, tai antrasis kartas. Prieš šešerius metus šokau tarptautiniame šokio festivalyje AURA, kuriame atlikau solo partiją, tačiau šis kartas yra pirmasis, kuomet pasirodysiu kaip choreografas. Tai – pirmasis mano spektaklis Europos šalyje! Taigi – tai mano Europinis debiutas.
Kaunas švenčia Europos kultūros sostinės titulą, o vienas programos renginių – Japonijos kultūros dienos. Kaip jaučiatės, kad Kaunas tiek dėmesio skiria jūsų gimtosios šalies kultūrai?
Jausmas išskirtinis ir puikus, pasirodyti Kaune, kuris turi istorinį ryšį su Japonija. Manyčiau, kad už tai turėtume dėkoti japonų diplomatui Čijunei Sugiharai, kurio nuveikti darbai buvo pagerbti ir įamžinti Kaune. Man Čijunės Sugiharos idėjos itin artimos – jis suprato, kad žmonės – tai ne tik skaičiai, tačiau tai – tikri gyvenimai ir kūnai, kurie yra svarbesni už bet kokią sistemą pasaulyje, net jei ji būtų didžiausia pasaulyje. Net ir repeticijų metų šokėjams niekuomet neduodu numerių, o visuomet kreipiuosi į juos vardais – tokiu būdu noriu juos kur kas geriau pažinti kaip žmones.
Dėkoju už pokalbį.
Šokio spektaklio „Esybė“ premjera įvyks balandžio 29 d., Verslo lyderių centre (BLC), Kaune. Šis renginys yra Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 programos dalis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
