Parodos „Kaunas–Vilnius koncepcijos bendraautorius: tarp Kauno ir Vilniaus nėra nei pradžios, nei pabaigos
Vilniuje įsikūręs MO muziejus ir Kauno miesto muziejus kviečia į dualistinę ekspoziciją, kurioje – pasakojimas apie du miestus arba du miestai, pasakojantys istoriją: nuo balandžio 23 dienos čia bus atverta, abu didmiesčius jungianti, bendra paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“. Parodos rėmuose kalbama apie šių dviejų miestų (ne)priklausomybę vienas nuo kito, raidos žingsnius ir tapatybės ieškojimą įvairiais Lietuvos istorijos tarpsniais.
Svarbu paminėti, kad prie parodos išpildymo ir įgyvendinimo dirbo gausi komanda kuratorių, tarp kurių – Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė.
Apie tarp Vilniaus ir Kauno stūksančius kalnus, eksponuojamus miestiečių reliktus ir šio unikalaus formato miestų dialogo svarbą pasakoja vienas iš parodos koncepcijos bendraautorių – Tomas Vaiseta.
Parodos pavadinime, kaip ir jos išpildyme, naudojamas kalno simbolis. Sakykite, kodėl parodos naratyvui pasirinktas būtent šis gamtos, o ne, tarkime, kitas, abiems miestams būdingas, gamtos motyvas (upė, miškas/parkas vidury miesto ir t.t.)?
Kauno ir Vilniaus santykiams nagrinėti tikrai galėtų tikti ir kiti gamtos elementai, pavyzdžiui, upė. Juk daina „Žemyn upe“ pasakoja ir apie šių miestų konkurenciją dėl Lietuvos širdies statuso, ir apie jų pamatinį ryšį (jie įsikūrę vienos upės slėnyje ir yra jos sujungti), bet kalnai šiuo požiūriu atrodo mažiau tikėtas pasirinkimas.
Viena vertus, kalno idėja leidžia šiek tiek atitrūkti nuo dviejų konkrečių miestų ir juos pamatyti kaip universalią miesto ar polio idėją. Polis kuriasi kalne ir aplink kalną, todėl jis tampa centro simboliu. Kaunietis Algirdas Patackas rašė, kad Kaunas yra Lietuvos kalnas, o kitas kaunietis Gintaras Beresnevičius, persikėlęs gyventi į Vilnių, teigė, kad Lietuvos kosminis kalnas yra Gedimino kalnas. Taigi jie būtų nesutarę, kur yra mitologinis Lietuvos centras, bet būtų sutarę, kad tai yra kalnas.
Kita vertus, kalno metafora labai plati, todėl tinka nusakyti sudėtingiems Kauno ir Vilniaus santykiams. Kalnas – tai ir kliūtis, ir jungtis. Nuo kalno viršaus galima apžvelgti panoramą, o jo papėdėje pakliūti į šešėlį, būti užgožtam. Pagaliau, Lietuvos kontekste „kalnas“ gali reikšti ir iš stokos kylantį kompleksą, nes kalnų Lietuvoje neturime. O jų neturėdami, kalvas vis tiek vadiname kalnais.
Beje, net pačios parodos erdvės susijusios su kalnais. Kaune ji rodoma ant Pelėdų kalno, o Vilniuje – Tauro kalno papėdėje.
Viešojoje erdvėje įsišaknijusi, kiek komiška, idėja apie dviejų miestų priešpriešą, ir jau folkloru tapęs Kauno-Vilniaus lyginimas(is). Ar paroda, griaudama kalnus, stengiasi drauge nuversti ir šį stereotipinį mąstymą/matymą? Jei taip, kokiu būdu tai daroma?
Taip, pavadinime užrašytas posakis „nuversti kalnus“ nusako parodos rengėjų siekį pamatyti, kas slepiasi už paviršutiniškai ryškiausiai matomų, stereotipais ir klišėmis apipintų Kauno ir Vilniaus santykių formų – konkurencijos, stumdymosi, vienas kito gnaibymo. Nuversti kalnus – tai bent pamėginti įveikti tarp dviejų miestų esančias kliūtis ir kompleksus. Tai nereiškia, kad tarp Kauno ir Vilniaus neegzistuoja konkurencija, nuolatinis lyginimasis ir su tuo susijusi begalė nuoskaudų, tam tikros miestų savivokos formos, kurios kartais vadinamos antramiestoze ir vilnocentrizmu.
Varžymosi reiškinys gana natūralus ir tipiškas, ir nebūtinai turi vien neigiamą įtaką miestų gyvenimui ir tarpusavio sąveikai. Todėl apie konkurenciją parodoje taip pat kalbame, parodome tuos pačius popkultūroje iškylančius stereotipus ir klišes (pavyzdžiui, vienas kitų pravardžiavimą „portugalais“ ir „kavianskais“, kvailą konkuravimą kalėdinėmis eglėmis). Dviem politiniams ir kultūriniams centrams išsitekti šalia, vos šimto kilometrų atstumu, nėra paprasta.
Tačiau daug svarbiau pasakyti, kad tai nėra vieninteliai Kauną ir Vilnių siejantys ryšiai. Bent žvelgdami į XX amžiaus politinę, kultūrinę ir socialinę istoriją, galime matyti, kaip vieno miesto buvimas šalia (net tada, kai jie atsidurdavo skirtingose valstybėse) veikė kito raidą. Pavyzdžiui, tarpukario Kauno ir iškilimą, ir to iškilimo ribojimą veikė tai, kad Vilnius priklausė Lenkijai ir trokšta jį atgauti. Tarp jų visuomet vyko žmonių, kultūros, idėjų apytaka, jie tarsi sujungti vieno kraujotakos rato, ir tai paliko abiejuose miestuose daug pėdsakų.
Mūsų užduotis buvo parodyti tų pėdsakų pavyzdžius – kaip kultūros artefaktais įsispaudė Kauno ir Vilniaus poveikis vienas kitam ir kaip menininkai nuo XX a. pradžios iki šių dienų savo darbais sąmoningai ar ne tai atspindi. Tarkime, architektas Vladimiras Dubeneckis, XX a. pirmoje pusėje, Kaune, kurdamas modernų tautinį stilių, įkvėpimo sėmėsi ir iš Vilniaus baroko. Parodoje galima pamatyti išlikusius jo Kaunui skirtų projektų eskizus, kuriuose randame tai, ką jis pats vadino „Vilniaus atbalsiu“. Arba, pavyzdžiui, šiuolaikinis Lietuvos menininkas Juozas Laivys yra pasiūlęs idėją „Dvimiesčio galerija Vilnius–Kaunas“. Jis sukūrė šimtą atvirlaiškių ir juose pateikė greitkelyje tarp Vilniaus ir Kauno galimas įgyvendinti menines idėjas. Taigi, iš vienos pusės – miestai tarsi simboliškai sujungiami, bet iš kitos pusės tos meninės idėjos taip sunkiai įgyvendinamos, kad aiškiai ironizuoja dviejų miestų sujungimo galimybę.
Paroda gvildena dviejų miestų (ne)priklausomybę vienas nuo kito, jų raidą ir identitetą nagrinėja įvairias pjūviais. Sakykite, kokia forma parodoje pristatomos šios tapatybės? Nuotraukos, video formatas, o gal tai pačių miestiečių reliktai, turintys simbolinę prasmę?
Parodą daugiausia sudaro meno kūriniai (tapyba, fotografija, instaliacijos ir pan.) ir kultūros artefaktai (vaizdo įrašai, internetiniai memai, vaikų piešiniai, dokumentai, laiškai, spauda). Tarp jų vizualiai, ko gero, išsiskirs gana didelės arba labai ryškios šiuolaikinės skulptūros ir instaliacijos, pavyzdžiui, Kaune Dano Aleksos „Sietynas“ iš stiklo šukių, Vilniuje Cooltūrisčių rožinės pūkuotos kregždės ir Augusto Serapino šiltnamis ar specialiai parodai Andriaus Labašausko Kaune ir Vilniuje sukurti „Bonkeris“ ir „Suvaržyta“, kuria sukuriamas kelių metrų aukščio kalno karkasas.
Miestiečių reliktų taip pat bus galima pamatyti. Turbūt įdomiausi bus susiję su sporto sirgalių atributika. Pavyzdžiui, Kaune galima pamatyti matematikos mokytojos Vandos šeimai megztus Kauno „Žalgirio“ spalvų ir simbolikos kostiumėlius, sirgalių trisdešimt metų muštą būgną, vardu Akela, ir pan. Prie panašių eksponuojamų daiktų paminėčiau ir dar vieną įdomybę – žirkles ir juostą iš Vilniaus-Kauno magistralės atidarymo ceremonijos.
Visiškai unikalūs, prie jokių kitų eksponatų nepriskirtini bus architekto Povilo Konkulevičiaus kolekcijos pavyzdžiai. Jis ne vienerius metus vaikšto po Žaliakalnį ir iš griaunamų medinukų griuvėsių traukia vertingus namų elementus – langų rėmus, rankenėles, vyrius, kabliukus, duris, profilius.
Norint suprasti ir pajausti parodą, reikia aplankyti abiejuose miestuose esančias ekspozicijas. Kaip pradėti skaityti pasakojimą apie du miestus? Ar kažkuris miestas yra pradžia, o kažkuris – pasakojimo pabaiga?
Tarp Kauno ir Vilniaus nėra nei pradžios, nei pabaigos. Jie – viename apskritime, rate, užburtame rate, nors parodos kontekste tiksliau būtų sakyti – užburtame kalne. Todėl pradėti žiūrėti parodą galima bet kuriame mieste, tačiau būtina nuvykti ir į kitą, nes kitaip pasakojimas apie dviejų miestų santykius nebus išpildytas iki galo. Įtariu, kad pabuvojus vieno miesto ekspozicijoje, o paskui aplankius kitą, gali kilti noras grįžti į pirmąją ir pamatyti kitomis akimis. Užburto rato įspūdį turėtų sustiprinti ir tai, kad abiejuose miestuose parodos skyriai yra tie patys, tik turinys kitas.
Kaip iš to užburto kalno ištrūkti, neįsivaizduoju. Bet ant jo išaugusi šiuolaikinė Lietuva, tad ištrūkti gal visai ir nereikia.
Prieš keliolika metų pristatyta Kauno ir Vilniaus kaip dvimiesčio-dipolio idėja, prieš keletą metų buvo vėl atgaivinta ir įtraukta į Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano 2030 m. strategiją. Jūsų nuomone, ar tai tik utopinė vizija, liksianti dūlėti teorinėse perspektyvose ar galimas realus planas? Ar miestus sieja tik pragmatiniai panašumai ir fizinis artumas?
Dipolio idėja atsirado vėliausiai paskutiniais sovietinės okupacijos dešimtmečiais, o politikai ją kartas nuo karto ištraukia rūpindamiesi savo politiniais interesais, o ne Kauno ir Vilniaus ateitimi. Du miestai nuo pradžių pradžios, kaip minėjau, yra sujungti gamtos – vienos upės, jos slėnio. Tad gamtinis dipolis egzistuoja seniai ir jį sukūrė ne politikai, o ledynai. Intensyvi žmonių migracija tarp dviejų miestų, kapitalo, kultūros, idėjų mainai juos taip pat daro tam tikrais aspektais panašius į dipolį. Pavyzdžiui, modernaus šokio tradicija, iš dalies prasidėjusi tarpukariu Kaune nuo Danutės Nasvytytės, dabar jau įgavusi dipolystės bruožų.
Bet, tiesą sakant, to ir užtenka. Teisingiau, verta gerinti (greitinti) susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno, bet palikti juos gyvuoti kaip atskirus miestus. Jie unikalūs, įdomūs, autentiški, skirtingi. Vizija Kauną ir Vilnių sujungti į vieną miestą (ką tai bereikštų) turbūt skamba pragmatiškai, tačiau manau, kad kultūros požiūriu yra nedovanotina ir abiem miestams kenksminga: nesiliaujantis kultūrinis alsavimas vienas kitam į veidą šiems miestams daug vertingesnis ir prasmingesnis nei jų pavertimas vienu kūnu, urbanistiniu mutantu.
Dėkoju už pokalbį.
Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ nuo balandžio 23 dienos veiks MO muziejuje Vilniuje, kita ekspozicijos dalis – Kaune, Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27). Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
