Menininkas Alexanderis Vantournhoutas ankstyvoje jaunystėje užsiėmė gimnastika, lankė dziudo, cirką bei šoko gatvės šokius. Tarptautiniame scenos menų festivalyje „Contempo“ rugpjūčio 20-22 dienomis spektaklį „Screws“ pristatysiantis kūrėjas sako per visus tuos metus pastebėjęs, jog jam įdomiausia tyrinėti tuos dalykus, kurių sprendimui tenka pasitelkti judėjimą, kūną ar judesio kalbą.
 „Tai susiję su situacijomis, kur žodžiai, kad ir kokie stiprūs jie būtų, nėra pakankami“, – sako A. Vantournhoutas. – Kaip galima mirtį apibūdinti žodžiais? Kas ją gali geriau atskleisti per judesį ir ramybę negu kūnas? Arba kaip dar aiškiau parodyti meilę, jeigu ne intymiu judesiu, tam tikru gestu, kurį visiškai unikalus, atskiras žmogus perduoda kitam? Man įdomu tyrinėti šias temas – nesuprantamas, pernelyg ambicingas, apimančias sudėtingus, nežodinius žmonių tarpusavio sąveikos taškus.“
 – Spektaklyje „Screws“ žiūrovą vedate maršrutu, kuriame daugybė mikro pasirodymų – nuo trumpučių solo ir duetų iki kelių šokėjų kompozicijų. Neatsiejama šio meninio proceso dalimi tampa papildomi daiktai, tokie kaip ledo batai, boulingo kamuolys ar dviračio šalmas. Kaip jie atsirado pasirodyme?
– Daiktai visada mane žavėjo. Kaip sumažinti rankų darbą ir vietoj jo naudoti, pavyzdžiui, derliaus ėmimo mašiną? Spektaklyje, užuot bandęs būti originalus su mus supančiais, kasdieniais daiktais, nusprendžiau, kad turėtų būti įdomu naudoti labai specifinius objektus ir leisti atlikėjams judėti tiek, kiek leidžia tų objektų ergonomika – kiek daiktas pats gali tą padaryti. Jei boulingo kamuolys yra skirtas užsimoti ir mesti tam tikra kryptimi, aš jį taip ir naudoju. Skirtumas tik tas, kad kamuoliui įgavus inerciją, pradedu sekti kiekvieną jo judesį.
– Prisitaikyti prie šių papildomų daiktų turbūt nėra lengva. Kiek laiko reikia atlikėjui susigyventi su jais?
– Tai šiek tiek užtrunka. Spektaklyje šie objektai nėra vien tik daiktai – čia jie tampa protezais, kurie pritvirtinti prie žmogaus sukuria naują kūną. Pavyzdžiui, ledo batai žmogų prailgina 4 centimetrais. Ir atlikėjas gali susižeisti vien dėl to, kad mūsų refleksai yra labai stiprūs ir prie pokyčio taip greitai neprisitaiko.
Tuo pat metu labai įdomu yra tai, kad atlikėjas niekada iki galo nepripranta prie papildomo daikto ar jo keliamo pokyčio. Papildomi objektai scenoje keičia kūną, pavyzdžiui, ledo batai suteikia daugiau sukibimo, nors sukti pėdą darosi sudėtingiau negu prieš tai. Visi šie procesai man atskleidžia labai įdomią trintį – kaip atlikėjai susigyvena su tokia į užduotį orientuota choreografija, kurioje niekaip nepaslėpsi asmenybės – ji tampa puikiai matoma.
 – Spektaklio metu žiūrovas gali laisvai judėti, vaikščioti, pasirinkti kampą, iš kurio nori stebėti pasirodymą. Tam tikra prasme lankytojas gauna galimybę prie spektaklio priartėti tiek, kiek jam patogu ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Ką tokia laisvė suteikia?
– Žiūrovas kviečiamas judėti kartu su spektakliu, kuris nuostabiai sustiprina jo kinestetiškai fizinę patirtį. Juk priartėjęs prie atlikėjo gali matyti, kaip parausta jo oda, kaip pradeda bėgti prakaitas ar pasirodo tikri, nesuvaidinti bruožai ir emocijos.
– „Screws“ matome figūras, kurių vienas atlikėjas negali atlikti. Kiek šiuolaikiniame cirke ar šokyje svarbus partneris?
– Šiame spektaklyje niekas negalėtų vykti be objekto ir partnerio. Pagrindinė „Screws“ tema yra vidinė ir tarpusavio priklausomybė. Juk dėl bendro svorio, pusiausvyros tarp stūmimo ir traukimo radimo, bendro judėjimo viskas yra labai glaudžiai susiję. Tai judėjimas kartu tam tikromis geometrinėmis formomis: radialine, veidrodine, taškine.
 – Praėjusieji metai privertė sulėtėti ar net sustoti nemažą dalį kūrėjų. Ką jie atnešė jums?
– Kadangi visas pasaulis pamažu atitolo nuo prisilietimų, mes sukūrėme pasirodymą „Snakearms“, kuris yra duoklė rankos paspaudimui – pirmajam realiam kontaktui su kitu. Kartu su Emmi Väisänen paprastą veiksmą pavertėme sudėtingu delnų, rankų, galūnių duetu.
Taip pat karantino laikotarpiu sukūrėme „Through the Grapevine“ ir tą darėme 18 savaičių, o ne 10, kaip paprastai. Visus metus mes sunkiai dirbome. Todėl dabar, šiek tiek šviesesniais laikais, galime sau leisti truputį paatostogauti, turėti daugiau laisvalaikio. Karantinas, bent jau pradžioje, buvo puikus laikotarpis ieškoti, besąlygiškai tyrinėti ir tą daryti nesiekiant jokio tikslo. Tiesą pasakius, jaučiausi labai išlaisvintas.
 
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
 
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
Nuotraukos autorius: Laurent Paillier