Tarptautiniame scenos menų festivalyje „Contempo“ rugpjūčio 22-23 dienomis pristatomas spektaklis „Work“ – trečiasis scenos meno virtuozo italo Claudio Stellato kūrinys, šiemet Avinjono festivalio įtrauktas į 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą. Visi menininko gerbėjai žino, kad reikia paskubėti – vienas ryškiausių Europos vardų iš kitų išsiskiria tuo, jog vienu metu kuria tik vieną spektaklį, su juo keliauja po įvairias šalis ir po tam tikro pasirodymų skaičiaus niekada prie jo nebegrįžta, todėl proga jį pamatyti Kaune, – beveik unikali.
„Daugelio žmonių pagrindinis siekis – viską daryti greitai, – viename interviu užsimena C. Stellato. ⎯ Jie nori spektaklį sukurti per mėnesį, dvidešimt dienų ar aštuonias savaites. Ir man atrodo, kad tai toks keistas prieštaravimas: kritikuoti visuomenę, kuri gyvena per greitai, ir tuo pat metu labai greitai kurti. Gyvenime aš irgi esu labai greitas, bet kūryboje – baisiai sulėtėju. Tam tikra prasme, esu prieštara. Bet aš myliu tą, ką darau, o šiai aistrai, kaip ir kūrybai, reikia tiek laiko, kiek jai reikia. Kūryboje negali būti aiškių terminų. Darbas yra baigtas tada, kai jis baigtas – nei anksčiau, nei vėliau.“
– Naujasis jūsų projektas, kaip sufleruoja pavadinimas, yra apie darbą, tačiau įtariu, kad iš tikrųjų yra ne visai taip.
– Man „Work“ yra apie aistrą. Aš neinu į darbą – aš nedirbu, o tik turiu galimybę patirti malonumą. Nuėjęs į studiją galiu žaisti su daiktais ir žmonės man už tai moka. Juk tai nuostabu! Ruošdamas pasirodymą aš tiek daug išmokstu. Man tai nėra tik paprastas spektaklis – tai gyvenimo patirtis, kurios vedamas aš vis labiau ir labiau tampu kažkuo kitu.
– Esate menininkas, kuris dirba lėtai, rengia nedaug pasirodymų, daug gastroliuoja. Matydami tokį darbo principą, viena vertus, galime kalbėti apie lėtą, sąmoningą kūrybą bei tvarumą, kita vertus – spektaklio kūrimo procesas tampa labai ilgas ir jo metu daug kas gali pasikeisti. Ką suteikia galimybė neskubėti?
– Man labiausiai patinka tai, kad pirmuosius metus mes esame visiškai laisvi – neturime premjerų, be jokių apribojimų galime išpildyti kiekvieną šovusią idėją. Jeigu kas nors ateina ir man sako, kad nori sudaužyti mašiną plaktuku, jis gali imti ir tą daryti. Aš visiškai nieko neriboju: darome viską, kas šauna į galvą ir gali būti naudinga būsimam projektui. Nuostabu būti nevaržomam. Taip galime tyrinėti, studijuoti vienus ar kitus dalykus, nejaučiame streso, kad turime būti pasiruošę pabaigti spektaklį konkrečiai dienai. Mes galime pristatyti savo kūrinį tada, kai jaučiame, kad galime tą daryti. Taigi aš nejaučiu tos įprastinės įtampos dėl pasiruošimo, kad premjera vyks už kelių dienų, kad reikia spėti kažką padaryti per ateinančias kelias savaites. Mes nuolat viską darome: kuriame scenografiją, atliekame kitus fizinius darbus. Pavyzdžiui, mūsų atlikėjai kartu yra ir technikai. Aš esu režisierius, scenografas ir technikas. Mūsų trupėje visi daro viską ir mes mėgaujamės savo laisve.
– Greičiausiai susiduriate su labai stipriomis asmenybėmis –  juk dirbti keletą mėnesių ar metų, nematant jokio apčiuopiamo rezultato, tikrai ne kiekvienam.
– Taip, tai labai ypatingi, stiprūs žmonės, turintys daug aistros, kuriems nesvarbu, kad pradirbę visą dieną mes neturime jokio rezultato. Jie žino, kad rezultatai ateis vėliau. Jie nejaučia įtampos dėl to, kad dienos pabaigoje reikia turėti sukurtą scenografiją ar tam tikrą fragmentą. Mes galime praleisti 12 valandų darydami vieną dalyką ir net nežinoti, kodėl tai darome.
– „Work“ yra trečiasis jūsų kūrinys, kuriame jūs toliau tyrinėjate ryšį tarp kūno ir objekto. Kuo jis jums įdomus?
– Esu cirko artistas ir mane labai džiugina daiktai, kurie, kitaip negu šokyje, yra kūno pratęsimas. Žinote, pradėjęs dirbti prie naujo projekto, aš iš pradžių dirbu vienas, o kai esi vienas, pradedi ieškoti draugų (juokiasi). Daiktai juos imituoja lengviausiai.
– Mėgstate dirbti ne tik su scenos profesionalais, bet ir visiškai su scena nesusijusiais žmonėmis. Ką tai suteikia pasirodymui ir visam procesui?
– Dirbdamas su neprofesionalais nesi įpareigotas taikytis prie vienos ar kitos cirko mokyklos kalbos ir turi atrasti kūno kalbą, paremtą paprastais judesiais ar veiksmais: bėgimu, griovimu, statymu, taisymu. Tai tokia kūno kalba, kuri pasiekiama visiems – tereikia stumti save į kraštutinumus.
– Praėjusieji metai buvo nelengvi mums visiems. Pasikeitusi kasdienybė, nesaugumas, tuščios scenos, uždari muziejai, galerijos ir kino salės pavertė mus šiek tiek tingiais ir apatiškais. Tačiau gyvenimas tęsiasi: mes ir toliau dirbame, susitinkame su žmonėmis, pramogaujame, kuriame. Kas šiuo metu jums padeda išlaikyti kūrybiškumą?
– Kol kalbamės, mūsų autobusiukas su visa komanda keliauja į Prancūziją. Kelionė truks dvi dienas, todėl aš ir mano kolega nusprendėme pasidaryti kažką panašaus į rezidenciją autobuse. Mes piešiame,o  sustoję poilsio aikštelėse ir pasitelkdami autobusiuką bei pieštukus, kuriame tam tikrus fizinius objektus.
Aš manau, kad pavojus kūrybiškumui kyla nustojus dirbti. Ir tai ne visuomenės ar pandemijos klausimas. Karantino metu aš nesustojau – darbui ir kūrybiškumui reikia aistros. Žinoma, kartais man visai nesinori kurti. Bet be kūrybiškumo aš negaliu gyventi.
 
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
 
Nuotraukos autorius Hubert Amiel