G. Balčytis: „Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=wu7tTngMgZo[/embedyt]
Ne pati patogiausia vieta pokalbiui, bet tikrai simboliška – su architektu Gintaru Balčyčiu, šiemet įvertintu Nacionaline kultūros ir meno premija, susitikome… jau beveik šimtamečiame Aleksoto funikulieriuje. Interviu įsibėgėjus, netrukome pamesti skaičių, kiek gi kartų kilome viršun ir leidomės žemyn, bet pašnekesio apie amžinybę ir laikinumą, tendencijas ir tikrąją kokybę, nuolatinį miesto augimą vagono judėjimas palaikė tiesiog puikiai.
Kiek architektas yra solo atlikėjas, o kiek – komandos žaidėjas?
Architektas juk sau nestato, jis tik projektuoja, turi užsakovą. Bet galutinis architektūrinio darbo objektas yra pastatas. Tu gi kuri pastato viziją, o statant įsitraukia užsakovas, bendruomenė, statybininkai – tai begalė įvairių interesų, kurie suderinami arba ne. Tad neabejotinai architektas yra komandos dalis, o kokį vaidmenį užima, priklauso nuo asmenybės, jos savybių. Manau, visi vaidmenys geri – vieni muša įvarčius, kiti treniruoja, bet visi yra svarbūs. O dalyvauti privalai, jeigu nori, kad pastatytas pastatas būtų bent kiek panašus į tai, ką tu sugalvojai.
Ar kurdamas architektas, miesto planuotojas turi siekti amžinumo, ar aktualumo?
Tikriausiai, svarbiausi dalykas architektui yra erdvė ir funkcija. Šiuo požiūriu architektas turėtų kokybės, kurią galima laikyti amžinu dalyku. Kita vertus, meninėse disciplinose visada yra madų, ir tai nebūtinai blogas dalykas. Blogai nebent tai, kad nutinka, jog, kai projektuojama laikantis karščiausių tendencijų, pastačius pastatą jis jau būna morališkai pasenęs. Tarkime, šabloniniai, visiems architektams įkyrėję, fasadiniai sprendimai vis pristatomi kaip nauji atradimai – tokie dalykai link amžinybės neveda. Vėlgi, kadangi architektūra yra funkcinis menas, aš nemanau, kad pastatai laikui bėgant neturėtų kisti – jeigu kinta pastato funkcija, natūralu, kad ir architektūra kinta. Tad galbūt sakyčiau, kad amžina tas kas sugeba keistis... Šiuo požiūriu tie pastatai, kurie suteikia galimybę esant poreikiui juos modifikuoti, nėra blogi. Nors kūrėjas galbūt tikisi, kad jo kūrinys toks, koks pastatytas, yra pats geriausias, ir jo be autoriaus sutikimo ar žinios keisti nepadoru. Bet aš taip nemanau.
Architektas ir miestiečiai, bendruomenė, visuomenė. Kiek skiriate savo laiko išgirsti, kaip miesto ateitį mato kiti, ne tiesioginis užsakovas? Kaip integruojate bendruomenės poreikius į savo vizijas
Bendruomenės nuomonė ir interesų suderinimas yra labai svarbūs ir tampa vis aktualesni. Tikiu, kad architektas visą profesinį gyvenimą apie tai mąsto, galbūt ne visada tiesiogiai. Juk negali negalvoti apie miesto vystymąsi. Vėlgi pastebėsiu, kad patys architektai namų nestato ir miestų nekuria – tai daro užsakovai, tiek privatūs, tiek savivaldybės ar valstybės lygmens. Visgi, prisimenant, kad architektūra yra meninė specialybė, kūrybinis procesas, turbūt sunku nesutikti, kad šimtui žmonių bendrai suprojektuoti pastatą neįmanoma. Reikėtų nepamiršti, kad kūrėjas turi ambicijų, kurias siekia įgyvendinti, ir jo kūriniai neprivalo visiems patikti. Neretai būna, kad plačiajai visuomenei pastatas labai patinka, o štai architektų bendruomenėje jis kritikuojamas. Arba, atvirkščiai, kolegoms labai patinka, o visuomenė nesupranta, nevertina. Ir tai nieko nuostabaus – kiekvienam dalykui suprasti, reikia vienokio ar kitokio pasiruošimo, ir architektūrai suprasti bendrojo išmanymo tikrai nepakanka. Reikia domėtis tendencijomis, kaip ta architektūra vystosi, kaip ir bet kuris menas. Tad manau, kad argumentas „negražu“ ar „nepatinka“ neturi didelio pagrindo. Iš abiejų pusių yra taškų, kuriuos reikia nugludinti. Čia daugiau kalbu apie ambicingesnius projektus, kurie, nepriklausomai nuo dydžio, pasižymi originalesne architektūra. O kas originalu, tas iškelia diskusijas, iššaukia apmąstymus. Menas, jeigu nekviečia diskutuoti, tai tikriausiai nelabai ko ir vertas.
Iš visos kūrinių, iškilusių per jūsų karjerą, paletės, kuris yra pats bendruomeniškiausias?
Tikriausiai naujausias, Vilkaviškio autobusų stotis. Visų pirma, ten įkūnyta ne tik funkcija, kuriai numatytas pastatas, bet ir viešoji erdvė, kurioje bendruomenė jau pradėjo savarankiškai daryti įvairius renginius, vystyti veiklas. Beje, tas projektas dar ne visai pabaigtas, ten dar numatyta aikštė, kurioje norui pastatyti medžio formos betoninį laikrodį. Ir ši dalis turėtų būti įgyvendinta šią vasarą – laikrodžio statybai bendruomenė renka pati pinigus. Ne savivalda, ne investuotojas, bet žmonės rūpinasi – tai įrodo, jog jie pastatą priėmė.
Apie Kauno autobusų stotį taip pat netrūko pozityvių kalbų – visgi ar vilkaviškiečiams pasisekė labiau?
Jos tiesiog kitokios. Kauno autobusų stotis – vienas iš Kauno ženklų, kuris labai greitai pritapo, nebuvo kažkokių didelių nepasitenkinimų. Gal atvirkščiai – toks netikėtas Kauno žingsnis nuskambėjo per visą šalį, o, tarkime, sostinėje sprendimai iki šiol nepriimti. Bet tai yra miesto pastatas, jis savo architektūra ir urbanistiniu užmanymu labai taikliai ir gerai įsiliejo į aplinką ir dabar apie jį galbūt ir nedaug kas kalba, nes jis tapo tiesiog įprastas, o tai reiškia, kad labai gerai susigyveno su aplinka. O Vilkaviškio autobusų stotis dabar daug kur akcentuojama, nes yra nauja, o ir jos koncepcija yra šiek tiek kitokia. Tai pastatas-parkas. Dabar gi daug kalbama apie medžių kirtimą, tad pagalvojau, kad juos reikia kaip tik išsaugoti. Reikia tausoti ką turi. Juk sakoma, kad pastatų pasaulyje yra ženkliai per daug pristatyta, naujų mes galėtume šimtą metų nestatyti išvis, ir vis tiek jų būtų pakankamai.
Prieš šimtą metų turbūt kauniečiai lygiai taip pat stebėjosi naujais pastatais, naujais kūriniais, kuriuos šiandien atrandame iš naujo, žavimės jais, siekiame pasaulio dėmesio. Ko galėtume pasimokyti iš tuometinių architektų, kūrusių modernistinį Kauno veidą?
Lengva pastebėti ar diskutuoti apie tokius reiškinius, kurie įvyko seniai. Taigi tą Kauno vystymąsi, kuris vyko prieš šimtą metų, dabar galima susisteminti. Tai yra gera starto pozicija – atsiremti į tai, ką turime, ir kurti kažką naujo. Įvertinti dabartinius procesus tikriausiai nėra taip paprasta. Visų pirma dėl to, kad Kaunas, tiesą sakant, mažai stato. Mano supratimu, tiek kokybiniu, tiek ir kiekybiniu požiūriu dar toli gražu atsiliekam nuo to Pirmosios respublikos laikotarpio. Dažnai lyginamės su Vilnium, bet, manau, niekad sostinės nepavysim. Tikriausiai to ir nereikia daryti, tiesiog Kauno išskirtinumas galėtų būti ypatingai kokybiško produkto – tiek planavimo, tiek rezultato, – siekimas.
Tad kiek šiuolaikiškas yra dabartinis architektūrinis Kauno veidas, profesionalo akimis?
Negalima sakyti, kad viskas yra gerai, arba viskas yra blogai. Taip paprasčiausiai nebūna. Visgi pastebėsiu, kad didelės iniciatyvos iš savivaldybės planavimo procesams nėra. Pavyzdžiui, atnaujinome Laisvės alėją, viskas puiku, bet ji jau egzistavo. Ar sala eksploatuojama – statomas muziejus. Manau, tai labai gerai. Nežiūrint to, upės kaip buvo atskirtos nuo miesto, taip ir yra atskirtos. Miestas kaip plėtėsi į užmiesčius, taip ir plečiasi toliau, nežiūrint to, kad yra milžiniškos teritorijos miesto centre, kurios taip ir stovi neužstatytos. Dėl to galėtų būti daugiau optimizmo urbanistine prasme, daugiau naujų procesų, kurie inicijuotų miesto plėtrą ateičiai, nes architektūra per vieną dieną nevyksta. Jeigu optimizmas randasi planavimo projektuose, tai tie projektai išsikristalizuoja ir realybėje pasimato po gerų dešimtmečių. Taigi galvočiau, kad Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose. Jeigu mes to sieksime, tai neabejoju, kad ir pasieksime, belieka... siekti, norėti to.
Architektas Gintaras Balčytis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. G. Balčyčiui – pakeliui. O jums?
Nuotraukos autorius Martynas Plepys
13-oji Kauno bienalė: Once Upon Another Time…gyveno jie jau kitaip
Vienas didžiausių šiuolaikinio meno festivalių, Baltijos regione, 13-oji Kauno bienalė, vyks 2021 m. lapkričio 12 d. – 2022 vasario 20 dienomis. Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Bienalė suburs 23 tarptautinius menininkus ir jų grupes iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Brazilijos. 13-ojoje Kauno bienalėje – viename svarbiausių šiuolaikinio meno renginių, atidarysiančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus, bus pristatyti dešimties menininkų nauji, specialiai šiai parodai sukurti kūriniai.
Pasak parodos kuratorės J. Drouin-Brisebois, pasinėrę į susitikimų su šiuolaikiniu menu neįprastose vietose seriją, lankytojai įsitrauks į tiriamąją architektūros ir gyvos Kauno istorijos kelionę, pateikiamą stebinančiais ir gyvybingais būdais. „Savo darbais, išreiškiančiais įtraukias ir rezonuojančias istorijas, menininkai analizuoja gyvų būtybių, kurios vis dar patiria įvairias priešiškumo formas: neteisybę, priespaudą ir klimato pokyčius, atsparumą ir prisitaikymą. Parodos tikslas – per istorijų pasakojimo sukuriamą artumo jausmą, skatinti auditorijas susijungti, puoselėti empatiją ir, tikimės, sukurti naują supratimą“, – sako parodos kuratorė.
Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik pabrėžia, jog šių metų parodos tema yra reikšminga ne tik vietos, bet ir globaliu mastu. „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ – tai nuoroda į pasakojimo, gyvos istorijos svarbą. Retai visą pasaulį vienu metu apima tokia krizė, kurios padariniai – socialiniai visuomenės gyvenimo sferų pertvarkymo rezultatai. Tamsiausiais žmonijos istorijos etapais išlieka gyvos istorijos, iš kurių mes mokomės įveikti gyvenimo mums skirtus iššūkius, surasti išeitį iš sudėtingų situacijų, tikėti šviesios ir taikios ateities vizija. Pristatydami pasakojimus iš įvairių pasaulio šalių – nuo Lietuvos iki Kanados – siekiame atrasti sąlyčio taškus tarp skirtingų (o gal ir ne?) asmeninių ar kolektyvinių patirčių. Man be galo džiugu, kad daugeliui užsienio menininkų Lietuva yra atradimas, o kai kurie mato ją kaip vilties pavyzdį savo gimtosioms (Kosovas, Baltarusija) šalims“, – parodos temą pristato N. Kulik.
13-oje Kauno bienalėje dalyvaujantys menininkai atsižvelgia į šiuo metu aktualias temas: migracijos problemas, aktyvizmo ir komunikacijos svarbą, bendruomenės kūrimą, kelia ekologijos ir tvarumo klausimus. Paroda siekiama kviesti lankytojus į prasmingus susitikimus su šiuolaikiniu menu ir jį kuriančiais profesionalais, iš naujo atrasti netikėtas erdves, apmąstyti žmonijos išgyvenimo istorijas su kuriomis susiduriame šiandien ar patyrėme netolimoje praeityje bei pasinerti į alternatyvios ateities vizijas.
Parodą organizuoja Kauno bienalė. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, renginiui skirta Kanados menų tarybos parama. Renginys pristatomas bendradarbiaujant su Kanados ambasados biuru Lietuvoje, ir yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.
Nuotraukos autorė M. Stasiulionytė