Bienalėje Drezdene jūriniame konteineryje kursianti G.Gervickaitė: pagrindinė mano instaliacijos idėja – žmogus, jo vidus, jausmai
Šiemet liepą startuosiančioje ir iki spalio veiksiančioje „OSTRALE Biennale O21“ Drezdene (Vokietija) dalyvaus 11 menininkų iš Lietuvos. Apie tai panešta penktadienį spaudos konferencijos metu. Ši bienalė – viena didžiausių Vokietijoje rengiamų šiuolaikinio meno parodų. Drezdeno šiuolaikinio meno centro organizuojamos bienalės pagrindinė tema prasidėjo klausimu apie kvotą, augimo ribas ir pandemijos kontekste bienalė apsistojo ties pavadinimu „Breathturn“ (kvėpavimo posūkis). Ji apima tokias sąvokas kaip kvota, tikslas, BVP, (nebe)augimas, upės, srautai, srovės. Planuojamos trys pagrindinės tarptautinės bienalės parodos: 2021 metais Drezdene ir 2022 metais – Kaune ir Budapešte. Lietuvai Drezdene atstovaus Aleksas Andriuškevičius, Aurelija Maknytė, Mindaugas Gapševičius, Gabrielė Gervickaitė, Bronė Sofija Gideikaitė, Lukas Eugenijus Kolmogorcevas, Irma Leščinskaitė, Julija Pociūtė, Remis Ščerbauskas, Arturas Valiauga ir Daina Vanagaitė-Belžaikienė.
Kartais mes elgiamės kaip robotai, bet norime pasijusti gyvūnais. Kaip mes galime kvėpuoti ir permąstyti darbą ir malonumą, meną ir pramonę, politiką ir poeziją, kai viskas teka vienas į kitą, tarsi upeliai į upę? Ar visa planeta yra mūsų namai, ar tik mūsų užimti kvadratiniai metrai? Norėdami rasti naujų krypčių ir išvengti aklaviečių, turime kvėpuoti kitaip. Turime pakeisti savo požiūrį ir atkreipti dėmesį į tuos, kurie yra mūsų regėjimo lauko ribose: netinkamus, engiamus ir nežinomus, taip pat biosferas, pastatus ir socialines erdves. Kaip mes sugyvename su žmonėmis, gyvūnais ir sudėtingoje aplinkoje? Kartais atrodo, kad esame pakliuvę į srovę, prieš kurią beprasmiška kovoti, tačiau plaukimas prieš srovę atrodo kaip niekada svarbus, nes neturime tiek laiko, kiek paprastai reikėtų tokiems esminiams kultūros pokyčiams. Meno vaidmuo šiame kontekste yra probleminis: ar jis turėtų būti priemonė ugdyti jautrumą ir empatiją gilesniam šių klausimų supratimui? O gal tai būtų jau meno laisvės apribojimas? Ar menas yra išsivysčiusio pasaulio prabanga, kurią pirmiausia reikėtų panaikinti, kai sumažiname vartojimą ir apribojame materialinius poreikius? O gal priešingai, tai yra svarbiausia priemonė norint išgyventi ir išlaikyti viltį bauginančiame pasaulyje? Į šiuos klausimus menininkai iš viso pasaulio ieškos atsakymų šių metų „OSTRALE Biennale O21“. Viena iš lietuvių menininkų – tarpdisciplininio meno atstovė Gabrielė Gervickaitė – dalyvaus atskirame bienalės projekte, kur iš keturių šalių atrinkti menininkai kurs jūriniuose konteineriuose. G.Gevickaitė atsiliepė į Drezdeno šiuolaikinio meno centro „Ostrale“ ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ paskelbtą atvirą kvietimą.
– Gabriele, esate viena iš menininkų, kurie kurs jūriniuose konteineriuose. Koks tai bus projektas? Kodėl nutarėte sudalyvauti atvirame kvietime?
– Menininkai kartas nuo karto „žvejoja“ pakvietimus. Tai galimybė susitikti naujų žmonių, užmegzti meninius ryšius bei išbandyti save naujoje vietoje. Dalyvausiu bienalės rėmuose rengiamoje menininkų rezidencijoje rugsėjo mėnesį. Ten turėsiu galimybę sukurti meninę instaliaciją jūriniame konteineryje, kuris kartu su kitais (viso bus sukurti keturi skirtingų menininkų iš skirtingų šalių) atkeliaus ir į Kauną 2022 metais (kaip vienas iš Europos kultūros sostinės renginių – aut. past.). Darbai bus sukurti specialiai instaliacijai. Pagrindinė mano instaliacijos idėja – žmogus, jo vidus, jausmai, patirta tam tikra situacija, o konteineris kaip atminties archyvas.
– Esate ir Niujorke inicijuotos tarptautinės virtualios menininkų rezidencijos „UN/MUTE-10002“ dalyvė. Kokia ši patirtis jums pačiai? Ir ar žodžių junginiai „virtuali paroda“, „virtualus renginys“ dar nepradėjo varginti? „OSTRALE Biennale O21“ bus išskirtinė ir tuo, kad bus vienas pirmųjų realių įvykių po ilgo karantino?
– Pirmą kartą dalyvavau virtualioje rezidencijoje. Ir taip, labai įmanoma pavargti nuo virtualios aplinkos. Kita vertus, labiau galime pavargti nuo nežinomybės, kas bus toliau, kaip gyvensime, kokie laukia apribojimai, kada viskas pasidarys laisviau, kada galėsime nevaržomai keliauti ir pan. Manau, kad internetas pasitarnavo sukuriant galimybes pamatyti, pabūti ar apsilankyti ten, kur gal paprastai negalėtum atsirasti dėl tam tikrų priežasčių. Šiuo atveju dėl pandemijos. Ir tai turėtų būti kaip galimybė, o ateityje dar labiau išvystyta sistema, ypač žmonėms, turintiems mažiau galimybių pasiekti nepasiekiamus dalykus. Ši rezidencija buvo inicijuota dėl pandemijos suvaržymų. Buvo pakviesta net dvidešimt menininkų, gyvenančių Niujorko mieste ir Europoje. Mes nepažinojome vieni kitų. Per tris mėnesius dešimt porų sukūrė koloboracinius meno kūrinius. Mano porininkė buvo menininkė Yi Hsuan Lai ir mes iš tikrųjų labai gerai sutarėme. Netikėjau, kad nepažįstant ir niekada nesutikus žmogaus, galima taip „susilipdyti“. Tikrai įspūdinga ir turtinga patirtis. Labai laukiu šios bienalės, labai laukiu susitikimų ir kelionių.
– Apskritai, kuo kitokios yra tokios tarptautinės patirtys, kito pasaulio erdvės?
– Man asmeniškai tai yra galimybė keliauti ir pamatyti naujų dalykų, sutikti įvairius ir įdomius žmones. Tai ir tam tikros nuomonės formavimas, išlaisvėjimas, kai pasidarai tolerantiškesnis kitiems, atlaidesnis sau. Galima gauti daug kūrybinių impulsų. Ir, žinoma, tai galimybė parodyti save, užmegzti kultūrinius ryšius.
– Esate sakiusi: kosminė operacija. Man dirbtuvė yra operacinė, kur pjaustau torsais tampančias lipnias juostas, perdėlioju organus ir kaulus. Nagrinėdama santykį tarp kūno kaip medijos ir chirurgijos proceso kaip performanso, konstruoju kiborgišką organizmą. „Visi žinome Fridos Kahlo istoriją – ji pradėjo kurti po jaunystėje patirtos traumos, kai per autobuso avariją ją pervėrė metalinis strypas ir teko ilgai gulėti lovoje. Negalėdama vaikščioti ji pradėjo tapyti autoportretus žiūrėdama į veidrodį. Visko mokėsi pati. Gabrielę patirtos ortopedinės operacijos, kojos tempimas su specialiais fiksatoriais lydi nuo vaikystės“, – tai citata iš teksto apie jus portale 7md.lt. Kada nutarėte būti menininke ir rinktis šias studijas?
– Nuosekliai kurti kūno tematika pradėjau būdama Vilniaus dailės akademijoje magistrantūros studijose. Kūno atminties archyvas priminė apie turėtas medicinines patirtis. Tai buvo kaip impulsas, paskata pasinaudoti savo asmeniniu išgyvenimu ir jį transformuoti į meno kūrinį. Kurti visada traukė, todėl ir pabandžiau įstoti į Dailės akademiją.
– Vienų ar kitų patirčių savo gyvenime turi kiekvienas, tačiau ne kiekvienas jas „integruoja“ į savo darbą ar kūrybą. Jūs pasirinkote žmogaus ir medicinos santykį. Kodėl?
– Medicininės patirtys man yra labai artimos. Man, kaip kūrėjai, įvairūs kūniški transformaciniai procesai, instrumentai, detalės, formos, spalvos yra labai įdomūs. Pabandžiau su tuo kažką padaryti. Darau lyg šiolei. Šiuo metu mane apskritai domina įvairių kūnų santykiai, situacijos, kaip jie vieni su kitais bendrauja, kas yra stipresnis, kas mažiau galingesnis, o kas daro įtaką. 2021 m. „OSTRALE Biennale O21“ bus pristatoma daugiau nei 140 menininkų iš 34 šalių – Vokietijos, Lietuvos, Kroatijos, Vengrijos, Švedijos, Serbijos, Turkijos, Indijos, Šiaurės Makedonijos, Singapūro, Italijos, Prancūzijos, Togo, Nyderlandų, Rusijos, JAV, Lenkijos, Austrijos, Kinijos, Ukrainos, Slovėnijos, Moldovos, Čekijos, Bulgarijos, Suomijos, Bangladešo, Liuksemburgo, Azerbaidžano, Peru, Kosovo, Airijos, Norvegijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Gabrielės Gervickaitės asmeninio archyvo
„Kaunas 2022“ ambasadorė Vlada Musvydaitė: visos idėjos gimė iš pajutimo, arba Kaip apeiti Žemės rutulį?
Naudingų žingsnių programėlės, sėkmingo lietuviško startuolio #walk15 kūrėja arba moteris, kuri eidama skrenda. Taip sakoma apie lektorę, žurnalistę, Lietuvos lengvosios atletikos čempionę Vladą Musvydaitę. Prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių prisijungusi V.Musvydaitė sako, kad ėjimas nėra tik kojų dėliojimas, tačiau ir pažinimas aplink tave esančios aplinkos, kultūros, istorijos. O gal ir savęs paties.
„Mes kiekvienas savyje turime savo kultūrą“
V.Musvydaitės nuomone, tarp kultūros ir ėjimo yra ne viena stipri jungtis. Jų daug. „Kai man gimė idėja kurti šią mobilią aplikaciją, svarbiausia mintis ir buvo: kaip padaryti, kad ėjimas vestų žinių link? Artimiausia tema buvo kultūra. Mes sukūrėme ne vieną kultūrinį maršrutą Lietuvoje ir net užsienyje, kai eidamas gali pamatyti tam tikrą objektą, susipažinti su kultūros istorija. O norėdamas pamatyti, tu iki jo turi ateiti. Kai vaikštai ir tau yra sudaromas tam tikras kultūrinis maršrutas, tarsi patenki į kitą pasaulį, eini ir girdi audiogidą, kuris tau pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu. Dar svarbu, kad taip tu neniokoji pačios gamtos, tau nereikia jokių stendų, rodyklių – viską turi virtualioje platformoje ir eidamas susipažįsti, pavyzdžiui, ir su gatvės menu. Aš tikiu tuo, kad į mūsų gyvenimus, į mūsų vaikų gyvenimus, ypač mokantis istorijos, ateis patirtis mokytis einant, o mokytojai duos užduotis kurti savo kultūrinius maršrutus. Nes mes kiekvienas savyje turime savo kultūrą. Vienoks būtų mano maršrutas, kitoks – kito maršrutas Kaune“, – sakė V.Musvydaitė.
Kaunas asocijuojasi su laime
Kai sulaukė pasiūlymo prisijungti prie „Kaunas 2022“ ambasadorių komandos, ilgų svarstymų nebuvo. V.Musvydaitė su būsimos Europos kultūros sostinės komanda jau yra kūrusi bendrus projektus, o kaip tik šiuo metu kauniečiai bei rajono gyventojai kviečiami dalyvauti žingsnių iššūkyje „Nė žingsnio be kultūros“. „Kaunas 2022“ komanda su savo kreizi idėjomis papildė mus, o mes – kaip techniniai partneriai – galėjome jas išpildyti. Man imponuoja vienas pirmųjų mūsų bendrų projektų, kai kartu kūrėme „Laimės maršrutą“. Kaunas man asocijuojasi su laime – su laime vaikščioti, laime pažinti, laime sutikti savo gerus draugus“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak V.Musvydaitės, sulaukusi pasiūlymo tapti ambasadore ji visų pirma pagalvojo, kad norėtų skleisti žinią, jog apie ėjimą nebūtų galvojama tik kaip apie paprastą vaikščiojimą: „Man pačiai ėjimas visų pirma ėjimas per kultūrą, per susipažinimą, per žinių įgijimą. Sutapo mūsų požiūris, ir nusprendžiau tapti ambasadore.“ Kaunas Vladai – taip pat sporto ir draugystės miestas: „Būdama Kaune visą laiką aplankau savo geriausius draugus – olimpiečių porą Saulių ir Rugilę Binevičius. Šis miestas man taip pat idealus važiuoti dviračiu. Ir dar asmeniniai prisiminimai, žinoma. Stadionas. Kai buvau profesionali sportininkė, Dariaus ir Girėno stadione yra nukritęs ne vienas prakaito lašas.“
Jau nuėjo 710 milijonų žingsnių
Kaip pasakojo V.Musvydaitė, Kaunas laimi visus žingsnių iššūkius ir rekordai priklauso kauniečiams. Itin aktyviai miestas bei rajonas įsijungė į iššūkį „Nė žingsnio be kultūros“. Paskutinius paruošiamuosius žingsnius titulo metams dėliojanti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda pakvietė Kauno miesto ir rajono gyventojus titulo metų link žengti kartu ir dalyvauti žingsnių iššūkyje. Kartu su naudingų žingsnių programėle „#walk15“ organizuojamo žingsnių iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ tikslas – 20 220 121 žingsnis. Iššūkį, kuris truks visus 2021-uosius metus, įveikti kviečiama bendruomeniškai – buriantis į virtualias ar, jei leidžia karantino ribojimai, realias komandas ir eiti už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją. „Tačiau jūs įsivaizduokite! Jei tikslas buvo virš 20 milijonų žingsnių, jau dabar kauniečiai yra nuėję 710 milijonų žingsnių. Tai neįtikėtinas populiarumas“, – kalbėjo V.Musvydaitė.
Į bendruomenes ir komandas susibūrę miesto bei rajono gyventojai taip pat varžosi tarpusavyje, o šiuo metu pirmauja Raudondvaris (Kauno r.). Yra bendruomenių, kurios išsikelia sau tam tikrą ėjimo tikslą: „Tarkime, daugelis įmonių išsikelia tikslą – apeiti visiems kartu aplink Žemės rutulį. Tai yra tik 50 milijonų žingsnių. Ir tai labai veža.“ V.Musvydaitė sako, kad kūrybiškai į ėjimą pažvelgė įvairios įmonės bei organizacijos, kuriančios savo žingsnių iššūkius. Tarp jų – ir kultūros lauko žmonės. „Nacionalinis Kauno dramos teatras sukūrė savo maršrutą, kai tu gali pajusti kultūros dvasią, o jį įgarsino patys aktoriai. Kai tik turėsiu laiko, pati labai noriu jį išbandyti“, – sakė V.Musvydaitė.
Išaugo per dieną nueinamų žingsnių skaičius
Beje, ėjimą dar labiau išpopuliarino ir karantinas, kai eiti pradėjo ir iki šiol to nedarę žmonės. Kai užsivėrė renginių erdvės, miestų savivaldybės, sporto klubai – pasirodė, jog būtent ėjimas, važiavimas dviračiu arba bėgiojimas ir yra tos aktyvaus gyvenimo veiklos, kurioms negalioja griežti suvaržymai
„O ką daugiau veikti? Žmonės rūpinasi savo emocine sveikata, o daugelis psichologų, trenerių, gydytojų rekomendavo būtent ėjimą. Kiek galima būti namie? Manau, kad kiekvienas lietuvis jau aplankė aplink save esančius visus parkus. Beje, net pagal statistiką galima pasakyti, kad jei prieš karantiną vidutiniškai vienas žmogus per dieną nueidavo po 4000 žingsnių, tai šiuo metu eina po 4500 žingsnių“, – sakė V.Musvydaitė.
Idėja gimė iš pajautimo
Kodėl Lietuvoje taip išpopuliarėjo ne tik ėjimas, tačiau ir žingsnių iššūkiai, o V.Musvydaitės sukurta programėlė yra dažno, mėgstančio aktyvų gyvenimo būdą, mobiliajame telefone?
„Aš nieko nesitikėjau, mano noras buvo sukurti patogų įrankį, kad visos mamos ir tėveliai vaikams galėtų papasakoti kažką daugiau, nei kad čia yra medis ar varlė. Pamenu, kai vieną dieną vaikščiodama su savo vaikais miške, pagalvoju: kodėl nėra tokio „įrankio“, kad galėtum žinoti, kas tavęs laukia einant toliau?“ – kalbėjo V.Musvydaitė. Pavyzdžiui, jei eidamas tam tikru maršrutu galėtum išklausyti informacijos, pasinaudodamas programėle? Taip vaikams ne tik suteiktum aktyvų laisvalaikį, bet ir žinių, supažindintum su aplinka. „Taip man kilo idėja sukurti pirmąjį maršrutą Vilniuje. Vėliau gimė pirmųjų ėjimo varžybų idėja. Buvo nerealu, nes atėjo apie 3 tūkstančiai žmonių. Tai ir buvo #walk15 užuomazga. Tačiau apie pačią programėlę, jos funkcijas aš galvojau ilgai – tai truko apie ketverius metus. Prieš pusantrų metų gimė visiškai atsinaujinusi aplikacija, su naujausiomis funkcijomis. Ir tik prieš pusantrų metų mes pradėjome skaičiuoti vartotojus. Neįtikėtina, tačiau šiandien jų yra 188 tūkstančiai ne tik iš Lietuvos, tačiau ir iš kitų šalių. Visos mano idėjos gimė iš pajautimo, išieškojimo. Matyt, kad tai buvo geras sprendimas“, – kalbėjo V.Musvydaitė.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T