Kaip galima išgirsti mikrorajoną, jei jis būtų tik garsas? Jei Kauno Laisvės alėjoje girdėtųsi aukštakulniai ar praeivių telefonų skambėjimas, tai Žaliakalnio rajone esančioje Brazilkoje greičiau išgirsi paukščius ir lauko darbų garsus. Čia menines interpretacijas pradėjęs muzikantas Martynas Timinskas per garsus ieško šios vietos išskirtinumo.
Vis daugiau akių pritraukianti miesto modernistinė architektūra, vadinama Kauno pasididžiavimu, plečia savo gerbėjų ratą tiek užsienyje, tiek Lietuvoje ir tampa naujos kartos kūrėjų įkvėpimu. Ar dar liko kas nepastebėta? „Taip, nes mūsų tarpukario paveldas gausus dar daugeliu neiššifruotų galimybių, o jo pasakojimas turi giminingą tiltą su kitų – nuo rytinės, centrinės iki vakarų – Europos miestų istorijomis“ – teigia „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atstovai.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vykdo projektą, iš dalies finansuojamą „Creative Europe „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). Tai – modernizmo architektūros meninės interpretacijos. Jau prasidėjo lokalios, o kiek vėliau vyks ir tarptautinės menininkų rezidencijos Kaune, Lvove, Kortrijke ir Brno, Tel Avive, o projektas truks dar metus. Menininkai kartu su vietos tyrėjais ir paveldo bendruomene sukurs 14 meninių projektų modernistiniuose pastatuose.
Šie 14 unikalių projektų stiprins Europos modernizmo paveldo pasakojimą bei sieks atspindėti dabartinę jo reikšmę globaliai visuomenei. Galutinis projekto rezultatas bus pristatytas parodoje Kaune, Europos kultūros sostinės 2022 atidarymo savaitgalį. Jo metu taip pat bus galima susipažinti su parodoje dalyvausiančių meninių projektų bei visą kūrybinį procesą iliustruojančiu ir reprezentuojančiu leidiniu.
Koks yra miesto garsas?
Kaune, Žaliakalnio šiaurinėje pusėje (vadinamoje Brazilkoje), menines interpretacijas jau pradėjo muzikantas Martynas Timinskas. Muzikantas, kompozitorius, garso inžinierius M.Timinskas per garsus ieško šios vietos išskirtinumo.
M.Timinsko atliekamo garsinio tyrimo / projekto „Šiaurinio šlaito istorijos“ tikslas yra autorinis garso meno ir elektroninės muzikos kūrinys, atspindintis šiaurinio Žaliakalnio šlaito, vadinamo Brazilka, tapatybę ir jos socialinių santykių bei garsinio lauko dinamiką. Naratyvas konstruojamas remiantis rajono gyventojų pasakojimais, kūrinyje naudojami lauko tyrimų metu įrašyti garsai, taip pat pasitelkiami muzikos instrumentai, įrašyti tyrinėjamoje aplinkoje. Kalbantis su gyventojais dėmesys skiriamas bendruomenės ritualams, darbams, pramogoms, dainoms ir vaikų žaidimams, taip pat gyvūnų garsams. Miesto, gamtos garsai, gyventojų prisiminimų, kuriamų tradicijų interpretacijos bus sujungiamos į vientisą muzikinį kūrinį. Jį numatoma iliustruoti archyvine medžiaga, fotografijomis, vaizdo įrašais.
„Man ši tema pasirodė įdomi ir artima. Vienas pirmųjų Kauno prisiminimų, kai atvažiavome su tėvais, o mane čia atkraustė kaip studentą, ir yra Brazilkos pakraštys bei Argentinka, pro kur įvažiavom ir kur ilgą laiką studijuodamas gyvenau. Pirmasis Kauno įspūdis ir buvo tas šlaitas. Todėl kai pasiūlė dalyvauti šiame projekte, man suskambėjo. Net nežinau, kur link mane tai nuves“, – sakė M.Timinskas.
– Martynai, kaip mikrorajoną atspindėti garsu? Kas yra jo garsas?
– Pats sau dar į šį klausimą atsakinėju, renku medžiagą, klausau. Pagrindinis garsas, žinoma, kurio niekaip neišvengsi, yra aplink esantys automobiliai. Labai gaila, kad negalima nusikelti į tuos laikus, kai tokio eismo nebuvo. Antra vertus, jie lygiai taip pat yra rajono dvasia – žmonės nuolatos gyvena šiame garso fone. Automobiliai ant to kalno girdisi iš visur – iš Varnių, Jonavos gatvių. O kiti garsai – gyvūnai, kurių daug: šunys, katės, paukščiai. Labai džiaugiuosi, kad įrašinėti pradėjau žiemą, nes labai norėjau žiemos garsų. Pavyzdžiui, sniegas, ledas, taip pat paukščiai. Žiemą jie renkasi ten, kur juos lesina gyventojai. Dabar jau jų nerandu toje vietoje – jie išskrido maitintis kitur.
– Jūsų projektą galima įvardyti kaip garsinį tyrimą?
– Garsinis ir vaizdinis tyrimas, iš dalies – istorinis. Visoks. Kartu dirba fotografas Justinas Stonkus, instaliacijos dailininkas Cretu Alexandru Constantinas. Justinas fotografuoja architektūrą, buitį ir būtį, aš iš šių nuotraukų darau vizualizacijas būsimai parodai, kurioje pristatysim bent vieną, o gal ir kelias projekcijas. Viskas priklausys, nuo parodos erdvės ir architektų. Cretu Alexandru rengia šviesų ir dekoracijų instaliaciją Brazilkos prieigose – Antano Samuolio-Samulevičiaus skvere.
– Jei palygintume garsus čia ir, pavyzdžiui, Laisvės alėjoje, jie, žinoma, skirtųsi? Pavyzdžiui, miesto centre galbūt išgirstume daugiau aukštakulnių garsų?
– Taip. O čia nuosavų namų kvartalas, čia paprastai žmonės dirba lauko darbus. Kiekvienam laikui savi darbai – vieną kartą sniegą kasa, kitą kartą medžius geni, kažką kala, šluoja. Garsas yra žmogaus buvimas aplinkoje, suaugusiųjų darbai ar pašnekesiai, vaikai, žaidžiantys žaidimų aikštelėje. Kurdamas stengiuosi rasti tai, kas būtų prasminga, kad garso tyrimas netaptų tik žmonių istorijų, kurias aš surenku interviu forma ar tiesiog besikalbėdamas, perpasakojimu. Kaip tai papasakoti, kad tai nebūtų tik skaitomas tekstas?
– Kokios patirtys bendraujant su vietos gyventojais? Jie noriai kalbasi?
– Taip, nuo pat pradžios. Jie yra bendraujantys, jiems įdomu, kai vaikštai po jų rajoną su kažkokiu pūkuotu mikrofonu. Vieni paklausia: „gal jūs čia, vyrai, matuojate, nes kanalizacijos projekto laukiame, gal kada padarys“. Pasikalbam ir apie kanalizaciją. Vyresni gyventojai papasakoja ir apie šlaitus, apie Varnių gatvės šlaitą, kur buvo parodinis namukų griovimas. Tada susirinko „Komjaunimo tiesa“, pasifilmavo visi, nugriovė du namukus ir tuo griovimas baigėsi.
Išgirstame daug istorijų, daug ką tikriname. Vienas pašnekovas minėjo Juozą Gruodį, kurio namas įsikūręs kaimynystėje – kitoje Varnių gatvės pusėje. Aš pats dirbu su klasikine muzika, domiuosi ir lietuvių kompozitoriais. Tad ieškom čia ir J.Gruodžio darbų, mat pašnekovai minėjo apie jo sukurtą Brazilkai dedikuotą dainą. Bet kol dar tokių faktų neatradom – ieškom. Viskas yra procese, o pokalbiai su vietiniais žmonėmis atveria ir daug minčių, ir naujų galimybių.
– Jums pačiam šis projektas leido labiau pažinti – pamatyti naujomis akim ir išgirsti naujomis ausim – Brazilką?
– Visiškai. Pati Brazilka, jos slapti takeliai iki šiol tikrai buvo nepažinti. Taip pat visada buvau kūrėjas studijoje, niekada nebuvau daręs lauko įrašų. Tad tie atradimai yra kalbant ir apie patį įrašinėjimą, ir medžiagos atranką. Išmokau įdomių dalykų. Dabar reikia pagalvoti apie vizualizacijas, kaip viską pateksime.
Kas ir kodėl yra Brazilka?
- Yra mitas, kad į Brazilką kraustėsi iš Brazilijos grįžę asmenys, tačiau, istorikės Austros Meidutės-Drigotienės teigimu, jis nelabai pagrįstas.
- Rajonas tokį pavadinimą gavo dėl savo išvaizdos: čia stovėjo namai ant šlaitų, pastatyti iš bet kokių medžiagų (kartono, šiferio, metalo lakštų). Panašiai kaip Brazilijos favelos. Gyvenimo būdas taip pat priminė Brazilijos favelas.
- „Žmonės buvo vieningi, vienas kitą palaikė, buvo gana draugiški. Bendraudavo vieni su kitais, turėdavo susitikimo vietas, kur moterys kartu gamindavo vakarienę, vyrai kortom žaisdavo, vaikai visuomet šalimais lakstydavo. Tad ir išvaizda, ir gyvenimo būdas lėmė tą pavadinimą“, – interviu yra sakiusi istorikė.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Justino Stonkaus