Muzikos kūrėja ir atlikėja Rūta MUR muziką kurti padėjo 2015 metais, o šiandien jau džiaugiasi vis augančiu matomumu. Prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių prisijungusi Rūta, kalbėdama apie Kauno viziją, sako pasitikinti Kaunu ir jo žmonių sprendimais. „Tegu jis būna toks, koks nori būti. Lietuvos širdžiai suklysti neįmanoma. Tikiuosi prisidėti prie jo žydėjimo savo pasirodymais ir galbūt net tapti jo gyventoja ne tik vasarai. Tebūnie tai mano besąlygiškos meilės Kaunui prisipažinimas“, – sako atlikėja. Rūta MUR ne tik kuria pati, bet ir bendradarbiauja su kitais įvairių sričių menininkais. Ji išleidusi du albumus (vieną iš jų – riboto tiražo kasetės formatu), dirba kompozitore „nOrmaliame teatre“, 2018 metais apšildė Lykke Li „Compensa“ koncertų salėje, o 2020 metais įrašė dainą su Golden Parazyth.
– Rūta, koks jūsų santykis su Kaunu? Kodėl priėmėte pasiūlymą tapti „Kaunas 2022“ ambasadore ir su kokia žinia – kaip ambasadorė – ateinate?
– Su Kaunu mano pažintis prasidėjo gana vėlai. Būdama 23-ejų metų pradėjau lankytis ten vis dažniau, pažinti patį miestą, jo žmones. Galiu sakyti, kad per penkerius metus žavesys juo vis augo ir iki šiol atrodo, kad mane su Kaunu sieja ypatingas ryšys. Pradėjus bendradarbiavimą su „Kaunas 2022“ praėjusių metų pavasarį, užsimezgė maloni pažintis su puikia projekto komanda. Dar slapčia pasvajojau, o pamačiusi ambasadorių sąrašą pagalvojau, kad norėčiau būti viena jų. Be to, man tai didelė garbė žinant, kokie šviesūs ir man asmeniškai svarbūs žmonės yra „Kaunas 2022“ ambasadoriai. Tikiuosi prisidėti savo geriausiomis savybėmis ir gabumais prie to, kad Europos kultūros sostinė Kaunas gyvuotų ir klestėtų prieš, per ir po 2022 metų.
– Kaunui iki Europos kultūros sostinės metų liko visai nedaug, ir jau visai netrukus čia prasidės kultūros šventė. Ypatinga proga žmogui mes linkime meilės, sveikatos ir panašių dalykų. O ko tokia proga galima palinkėti miestui ir rajonui?
– Linkiu Kaunui ir jo žmonėms toliau būti tokiems šiltiems ir priimantiems kultūrą į savo įkvepiančias akis, spurdančius nuo idėjų protus ir atviras kaip mylimo glėbys širdis. Kaunas vertas šio vardo, o aš džiaugiuosi, galėdama būti to liudininke.
– Esate sakiusi, kad 9-asis dešimtmetis jus žavi savo estetika, naivumu ir kiču, kad tai vienintelė muzika, pagal kurią jums norisi šokti, taip pat kad 9-ajame dešimtmetyje niekada negyvenote, bet jaučiatės jo pasiilgusi. Kada pajutote simpatiją šiam laikmečiui?
– Atsimenu vakarėlį gal 2013 metais, kai pirmą kartą išgirdau Filomino DJs, kurių repertuarą tuo metu sudarė daugiausiai muzika iš 9-o dešimtmečio. Tai buvo pirma naktis, kai šokau iki paryčių ir krausčiausi iš proto – kokia gyva jaučiausi. Tąkart, atrodo, manyje kažkas pagaliau atkuto ir tai buvo dar vienas žingsnis savęs pažinimo link.
– Dar viena jūsų citata: „Jei tik žinotumėte, kiek barjerų ir nusistatymų galvoje teko sugriauti, kad pagaliau eičiau savo širdies keliu – muzika.“ Kokie buvo tie barjerai ir kokia jūsų muzikinio kelio pradžia?
– Muzika nuo vaikystės rasdavo kelią pas mane. Būta visokių ir pasiūlymų, ir galimybių, bet tada dar nebuvau pasiruošusi. Esu drovi ir mane atrakinti reikia nemažai laiko, bet esu ir drąsi: noriu atsiverti, būti pažinta ir išklausyta. Visuomet jausdavau šį dvylipumo susipriešinimą. Dalis manęs nori eiti ant scenos, o kita dalis padarys bet ką, kad tik tai neįvyktų. Mokausi susikalbėti su abiem poliais ir rasti kompromisą.
Tai vienas iš tų savęs apribojimų, kuriuos gavau augdama ir susidurdama su aštriaisiais buvimo visuomenės dalimi kampais. Tai išmoktas įprotis, kai kitų balsai su laiku tapo nebeatskiriamai mano pačios vidinio kritiko balsu.
– Pirmoji jūsų daina buvo sukurta Ispanijoje 2015 metais. Ar galite prisiminti jos sukūrimo aplinkybes ir kokia ji buvo?
– 2015-ieji buvo tikrasis lūžis mano muzikiniame kelyje. Ir lūžo viskas ne vienu kartu, bet ilgai ir nuobodžiai, kaip lūžta gluosnio šaka: plėšk, trauk, laužk – teks pasikankinti. Pradėjau 2015 metų vasarą kurti instrumentines kompozicijas, nė negalvojau dainuoti, nes drovioji aš žinojo – tai neįmanoma. Išvykusi į Ispaniją atsitiktinai internete radau amerikietę poetę Daphne Gottlieb. Tada jau nusprendusi visgi pabandyti padainuoti galvojau, kad tikrai nenaudosiu savo teksto – nejau visiems dabar rodysiu, ką galvoju? Todėl susisiekiau su poete ir ši davė man leidimą pagal jos tekstus kurti muziką. Galiausiai gimė ta pirmoji daina, kurią pavadinau „My Name Is A Flower“. Sudainuota pusbalsiu į ausinių mikrofoną, su svetimu, bet artimu tekstu, tai buvo drovus susitikimas su savimi.
– Jei emocija būtų garsas, koks jis būtų, kai esi ką tik sukūręs savo pirmąją dainą?
– Kaip prie stalo krašto prispaustos metalinės liniuotės virpėjimas: vibruojantis, lėtas ir sumišusiai klampus.
– Jūsų nuomone, kiek mūsų gyvenimuose lieka svarbios vietos, kuriose mums kažkas nutinka – gero ar blogo? Sakykim, Ispanija jums – ypatinga šalis?
– Stengiuosi neprisirišti ir neidealizuoti prisiminimų. Visada žinau, kad laukia kažkas įdomiau, stipriau ir geriau. O praeitis? Atėjo, išmokė ir išėjo.
– Muzika jums yra būdas ištransliuoti savo širdį. O kas dar, jei būtų galima įvardinti žodžiais, jums yra muzika?
– Kaip klausytojai, man muzika padeda pajausti stipriau tai, ką jau jaučiu. Esu romantikė, todėl atėjus į mano namus ar įsėdus į mano automobilį, neišgirsi atsitiktinių dainų. Mėgstu kurti atmosferas ir muziką naudoti kaip afrodiziaką. Ar tai būtų karštas pasimatymas, ar tiesiog jaukus pasivažinėjimas su gera drauge. Jei gyvenime kaip filme galėtų groti foninė muzika, turėčiau parinkusi po dainą kiekvienai situacijai.
– Jūsų gerbėjai sako komplimentus ir jūsų balsui („Balsas neša kažkur toliau negu tobulybė“). Tuo tarpu buvo laikas, kai pati gėdijotės savo balso. Kada supratote, kad jis yra ypatingas?
– Balso nesigėdijau, gėdijausi dainuoti viešai. Kai kurie muzikos mokytojai, su kuriais man teko susidurti mokykloje, buvo linkę spalvingai komentuoti mokinius. Su laiku ėmiau tik žiopčioti, kad nekibtų. Nebuvau ramus vaikas, todėl dažniausiai visgi sulaukdavau to ne itin malonaus dėmesio, o jei sudainuoti nepavykdavo, būdavau „nubaudžiama“.
– Esate žmogus, kuris savo gyvenimo akimirkomis dalijasi socialiniuose tinkluose. Jums svarbus ryšys su savo gerbėjais?
– Nemanau, kad socialiniuose tinkluose kuriu ryšį su gerbėjais. Greičiau kuriu jį koncertų metu, kai esu atsidavusi tam, dėl ko jie atėjo. Ir po koncertų, kai jie prieina, mes pasikalbame, apsikeičiame šypsenomis. Mano socialiniai tinklai lieka tiems, kas nori būti arčiau mano kasdienybės, kurioje ne visada būnu kūrėja ir atlikėja.
– Kaip praleidote pastaruosius – karantininius – metus? Kokius savo darbus pati įvardintumėt kaip svarbiausius, įsimintinus? Kodėl ir kuo?
– Dar 2019 metais, kaip žinodama, grįžau į savo gimtąjį miestą Klaipėdą, pailsėti nuo visų pastarojo metų audrų, kurios tuo metu buvo gerokai mane išvarginusios. Dabar džiaugiuosi, kad tokiu metu atsidūriau labiausiai sau tinkamoje vietoje. Jaučiuosi saugi ir arti savo šeimos.
Didžiausi įvykiai karantino laikotarpiu man buvo kasetės formatu išleistas antrasis albumas „Love Story Short“. Savarankiškai surengiau jo pristatymą „Legendos Klube“ Vilniuje. Taip pat bendradarbiavimas su „Golden Parazyth“ ir vaizdo klipo bei dainos „Aš Visada Žinojau Kuo Noriu Būt“ išleidimas ir tai, kaip mes ją pristatėme. Vilniaus centre pakabinome didžiulį plakatą su mūsų bendra nuotrauka. Jis kabėjo ten tik parą, bet tuo metu kaip tik buvau Vilniuje, tad tądien važiavau pro jį bent dešimt kartų ir labai džiaugiausi. Dvilypiai metai. Ir sėkmingi, ir sunkūs. Viltį palaiko tai, jog visi sunkumai augina. Nebūtinai maloniai, bet dažniausiai veiksmingai.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Dalios Mikonytės
