Skulptorius A. Šlapikas: „Rutina yra labai puikus dalykas. Disciplina – taip pat. Nes tada gali tikėtis iš chaoso sukurti kūrinį“

„Kartais geriau, kad žmogus iš lėto meną išlukštentų. Jeigu greitai supranti, jei viskas aišku – greitai perjungi kanalą. Menas turėtų kalbėti užuominomis“, – sako skulptorius Algimantas Šlapikas. Ne vieną personalinę parodą surengęs menininkas pernai įsitraukė ir į Kauno rajono bendruomenių veiklas bei dirbo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ „Šiuolaikinių seniūnijų“ programoje. „Jie mane ištraukė iš mano celės“, – juokavo A.Šlapikas.

Neseniai menininkas baigė darbą Linksmakalnio seniūnijoje ir miestelyje jau pastatyta jo sukurta skulptūra – granito suoliukas su angelo sparnais. Kiek seniau jis sukūrė skulptūrą Lapių miestelyje, kai čia vyko „Šiuolaikinių seniūnijų“ inicijuotas tvarumo festivalis. Ši skulptūra, atsižvelgiant į festivalio temą ir vietos specifiką, vaizduoja lapes, sprunkančias iš konteinerio.

– Tai buvo pirmas jūsų darbas, nauja patirtis, kada kūrybos procese dalyvavo ir vietos bendruomenė?

– Turbūt taip, Lietuvoje pirmą kartą. Kalbant apie Lapes, prieš tai pasiūliau keturis eskizų variantus. Bendruomenė apsisprendė, kuris jiems patinka. Jis ir buvo kuriamas.

– Kaip jums sekėsi dirbti su bendruomene? Esate labiau individualistas, kalbant apie kūrybą?

– Individualistas. Jie mane ištraukė iš mano celės. Ar įmanoma visą darbą daryti žmonių aplinkoje? Neįmanoma, o kaimynai mano ir taip yra labai kantrūs. Triukšmas, dulkės. Tas procesas yra visiškai neromantiškas – tai kaip fabrikas, tai gamyba. Eskizo pristatymas, o paskui pabaigtuvės ir finalas buvo su bendruomene.

– Kada pristatėte darbą bendruomenei, nebuvo nustebimo, pavyzdžiui, blogąja prasme? Ne taip suprato žmonės, jie ne to norėjo?

– Ne, nes prieš tai su bendruomene vyko teisingas procesas. Jie ne tik matė maketus, tačiau buvo paaiškinta ir idėja. Dėl to nebuvo netikėtumo, kada gauni Kalėdų dovaną, o išsivyniojęs – nustembi. Tuomet jau galvoji, kur ją padėti. Čia viskas vyko palaipsniui ir, manau, teisingai. Kartais atrodo, kad Vilniuje, Kaune ar kituose didmiesčiuose – centre – kažkaip lengviau priimamas, mažiau konfliktuoja menas, bet bendruomenėje ir rajone inciatyva, kūrinys irgi buvo priimtas labai draugiškai. Tai malonu. Aš manau, kad nebūtina visko labai centralizuoti, kad viskas – tik į centro taškus.

– Jūsų manymu, kaip skulptūra keičia aplinką?

– Kontekstas visada yra svarbu. Aš sau paprieštaraučiau: ne visą laiką aplinka būna tokia graži, kad nieko ir nereikia, kad jos nesugadintume. Menas yra skirtingas: vienas yra puošybinis, kitas – memorialinis, o kitas konceptualusis. Pastarasis yra objektas, aplinkai pasakojantis pasakojimą.
Tai nėra puošmena, tai nėra skirta tiesiog ant jo atsisėti. Skulptūra Lapėse ir byloja, kad tai yra simbolis. Konteineris, lapių siluetai. Tai ir protestuojantis simbolis. Nes mes savo nereikalingus daiktus vežam į Lapes, į sąvartyną. Ta idėja tarsi įvyniota į gražų saldainio popieriuką, ji konfliktuojanti. Menas iš tiesų atlieka šią funkciją – ne tiesiog gražaus daikto išpildymas.

– Kiek skulptūroje svarbūs simboliai? Skulptorius S. Žirgulis yra pasakęs: jei padarysi tiesiai, tai išeis plakatas.

– Taip, teisingai. Arba koks šūkis, raginimas ginti, raginimas kariauti. Geras menas turi daug sluoksnių. Ir kartais geriau, kad žmogus iš lėto jį išlukštentų. Jeigu greitai supranti, jei viskas aišku – greitai perjungi kanalą. Menas turėtų kalbėti užuominomis.

– Kalbant apie skulptūrą, ji įdomi ir tuo, kad yra viešas menas. Tarkim, dailininkas savo darbus pristato galerijose, parodose, kur ateina tuo besidomintys žmonės. Skulptoriaus darbai dažnai – nori jis to, ar ne – tampa vieši. Jūsų tai netrikdo?

– Čia yra turbūt didžioji problema. Jei turi savo sklypą, savo sodą ir darai jame skulptūrų parką, tada darai sau. O kai kūrinys iškeliauja – tu pateiki jį aplinkai. Ne į savo smėlio dėžę padedi. Pavyzdžiui, diskusijos dėl Lukiškių aikštės. Jos turbūt bus nesibaigiančios, nes yra autorius su savo sprendiniu ir yra žmonės, kuriuos tai tiesiogiai liečia: per jų praeitį, per jų veiklą. Kuo kūrinys atlieka labiau visuomenišką memorialinę funkciją, tuo labiau autorius turi užmiršti savo ambicijas.

Nors, aišku, nėra tai visai įmanoma – juk braižas vis tiek išlieka. Bet dailininkas turi suprasti kontekstą, kam jis kuria, kas bus jo žiūrovai. Jei tau tinka tas vaizdas – nebūtinai kitam jis gali būti priimtinas. Menas turi įvairius aspektus. Kokia proga – toks ir rūbas.

– Kitas pavyzdys: Vyčio paminklas Kaune, taip pat sukėlęs nemažai diskusijų. Kodėl visuomenė taip jautriai reagavo?

– Jis yra didelis, atsiranda istorinėje vietoje. Pavyzdžiui, menininkai, skulptoriai, kurių tai duona, nagrinėja tą abėcėlę po kiekvieną raidę. Mes dar giliau galime diskutuoti: kaip jis nulipdytas, kokia jo stilistika. Labai plačiai. O jei žiūri visuomenė – žiūri kaip į simbolį.

– O jūs mėgstate dalyvauti tokio pobūdžio diskusijose?

– Mėgstu, tik neturiu daug progų. Todėl su savimi padiskutuoju, nes dirbant savo ceche diena su naktimi tik kaitaliojasi. Arba su savo mokiniais Kauno dailės gimnazijoje dar padiskutuoju. Tai padeda visiškai nesulaukėti. Man ir dabar įdomu kalbėti. Juk visą laiką kalbi su medžiaga, savo kūriniu. Kartais aplinkui vyksta dalykų, apie kuriuos norėtųsi savo nuomonę pasakyt.

– Kokias medžiagas mėgstate?

– Šiuo metu daugiausia kuriu iš granito, metalo. Anksčiau dažnai medį naudojau. Bet, žinot, yra problema. Medį išnešus į lauką, jis greitai supūva, o į rūsį nebetelpa. Su akmeniu, metalu paprasčiau – „išmeti“ į lauką, ir jam nieko. Bet kuriant neįmanoma, paspartinti proceso. Techniniai procesai vyksta tam tikru greičiu. Parašyt turbūt irgi greitai negalima?

– Na gal.

– Bet gal priklauso ir nuo to, kaip greitai rašai ir kaip galvoji? O skulptūroje yra tonos, kilogramai, medžiagos pasipriešinimas. Kūrybos – 10 minučių. Visa kita – akmentašio darbas.

– Esate sakęs: nereiktų pradėti kūrybos siekiant įtikti visiems. O kam reikia įtikti ir ar apskritai reikia?

– Kalbėti ir kurti reikia tai, kuo tiki. Daryti tai savitai ir daug kartų. Aš manau, kad žmonės vėliau ar anksčiau tai supras ir įvertins. Bet pataikauti tikrai negalima. Čia ne politika.

– Kaip keičiasi idėja nuo pirmosios vizijos iki rezultato, ir kas tą pokytį lemia?

– Svarbiausia prieš akis matyti jau pabaigtą darbą. Tada tik lieka jį įgyvendinti. Dabar gal lėčiau dirbu, bet tikslingiau. Tačiau netikėtumo faktorius visą laiką egzistuoja. Eskizas yra viena, o bedarant jis vis tiek varijuoja ir kinta. Net po kelių metų, pažiūrėjęs į savo darbą, pagalvoji, kad gal kažką kitaip reikėjo padaryti. Baigtas darbas yra tik proceso pjūvis tam tikrame taške.

– Skulptūra yra paranki meno forma menininkui kalbėti – meno kūriniu pasakyti tai, ką jis nori?

– Viena geriausių po muzikos, nes skulptūra yra trimatė, ji apžiūrima iš visų pusių. Ji gyvena viduje ir lauke, apsupta žmonių ir gamtos. Aš manau, kad skulptorius turi įveikti medžiagą arba prisitaikyti prie jos. Skulptūra yra brangi investicija laiko, energijos prasme. Dabar skulptūra, manau, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Mūsų šiuolaikinio gyvenimo sprinto rungtyje jai sunku tapti nugalėtoja.

– Minėjote, kad tikro kūrybinio proceso nėra tiek daug. Jums savo kūryboje netrūksta pačios kūrybos?

– Turiu kelias knygeles. Vieną ironiškai vadinu išminties knygele. Kai ką nors sugalvoju – ten piešiu mažus eskizus. Skulptūrų sumanymus. Pavyzdžiui, kai pavargęs ar nėra minčių, pasklaidau šią užrašų knygutę, pasiimu kokią nors idėją ir turiu darbo maždaug mėnesiui. Toje knygelėje užfiksuoju spontaniškai kilusias idėjas – tai trunka kelias minutes, o po to ilgas kūrinio įgyvendinimo procesas. Kitoje knygelėje užrašau darbo valandas, kiek laiko sugaištu prie konkretaus projekto. Tai ateityje leidžia nuspėti kūrybos proceso trukmę. Šios dvi knygelės man – kaip dangaus ir žemės sąjunga. Aš manau, kad rutina yra labai puikus dalykas. Disciplina – taip pat. Nes tada tu gali tikėtis iš chaoso sukurti kūrinį.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. Eriko Ovčarenko