„Didžiausias nuotykis yra pats gyvenimas. Dėl to visada reikia būti laiku ir vietoje, kad tas nuotykis nepraeitų pro šalį kaip pro tuščią vietą“, – sako verslininkė Gitana Markovičienė.

Naujienų agentūros ELTA ir įmonės „GM žurnalų leidybos grupė“ savininkė, žurnalo „Moteris“ vyr. redaktorė G.Markovičienė prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių komandos.

Pokalbis su Gitana – apie Kauną ir ją, Kauną joje, kultūros įspaudus gyvenime bei sėkmę, kuri jai, atrodytų, skirta dovanų.

– Gitana, kaip jūsų gyvenime atsirado „Kaunas 2022“?

– Patį Kauną gavau dovanų. Ateidama į šį pasaulį, be savo nuostabių tėvų, dovanų gavau ir mažytį Visatos taškelį – Kauną. Vėliau jis tapo pažinimo, mokymosi, meilės planeta. Namais. Ramybe. O „Kaunas 2022“ pats mane susirado. Sulaukusi skambučio iš projekto organizatorių šiek tiek sutrikau, bet vėliau pagalvojau, kodėl neprisijungus prie šios puikios komandos ir nepadėjus Kaunui tapti pačia geriausia, veržliausia, kūrybiškiausia Europos kultūros sostine. Puikiai žinau, kad tuo pačiu metu gavau daug pareigų, kad reikės ir pastangų. Bet visiems ačiū.

– Koks jūsų pačios santykis su Kaunu, kas jums yra šis miestas ir koks jis? Kokį matote ateities Kauną?

– Kaunas yra mano namų miestas. Kiek sekretų čia pridėliota, kiek čia vietų slėpiningų, kiek laiko praleista su tėvais, kiek lepintasi pas močiutę. Vaikystės paslaptys, paauglystės kaprizai, pirmagimio verksmas.

Ateities Kaunas? Linksmas, jaukus, laimingas. Nebūna? Būna. Bet miestu besirūpinantiems žmonėms reikia pamiršti save ir labai daug dirbti, turėti didelę širdį ir šviesią galvą. Kad galvotų, kur bus smagu vaikams, kur galės akis paganyti seneliai, kaip vyks miesto renginiai. O kas pasirūpins įvairiausių kartų talentingais menininkais, aktoriais, dainininkais, pedagogais ir daugybe kitų kūrybingų žmonių? Manau, kiekvienas norėtų jaustis Kauno bendruomenės dalimi, bet dažnai jaučiasi gal įskaudintas, gal nepastebėtas, neįvertintas, nepaskatintas.

– Kiek laiko jūs pati praleidžiate Kaune, ar dažnai čia lankotės? Kokią idėją, tapdama Kaunas 2022 ambasadore, atsinešate?

– Dabar, kai pandemija daro savo tvarką, Kaune būnu dažniau nei Vilniuje, kur dirbu. O dirbu ten, kur tuo metu esu. Įkvėpimas gyvenamosios vietos nesirenka, o kai jis pasirenka mane, galiu ir iki ryto prie kompiuterio sėdėti. Dažnai aplankau savo mamą, kuri gamina taip skaniai, kad vos įvažiavusi į Kauno Savanorių prospektą, rodos, jau jaučiu jos gaminamo maisto kvapą.

Ambasadorės titulas man nėra įprastas ir nenoriu, kad jis būtų butaforinis. Norėčiau visą savo dėmesį skirti menininkams – pradedantiems, dirbantiems šį sunkų darbą ar jo netekusiems. Tokia yra tik mano vizija. Žinau, kad sudėtinga, bet pastangų netaupysiu. Po susitikimų su komanda bus aiškesni ir norai, ir tikslai, ir galimybės. Kol kas atsinešu gerus norus.

– Kalbant apie kultūrą, kiek ji jūsų gyvenime svarbi ir ką labiausiai mėgstate? O kokie kūriniai, spektakliai, filmai yra palikę žymę?

– Labiausiai mėgstu gyvenimą, o be kultūros jis kaip ir neįmanomas. Ne kartą per įvairias kultūros laidas esu gailėjusi pašnekovų, kai jų paprašo tai išvardinti. Tai labai sunku ir nelabai reikšminga, kas kokiam žmogui iki tos akimirkos patiko labiausiai. Nepraleidžiu „Kino pavasarių“, vis prisimenu filmus „Prieš bangas“, „Medžioklė“, „Atpirkimas“, o paskutinis matytas – nuostabus dokumentinis filmas „Medaus šalis“. Dar laiko ėdikai serialai „Kortų namelis“, „Tėvynė“ ir daugybė kitų. Dažniausiai, beje, patys geriausi įsigyvena savyje ir pavadinimas neatgimsta. Kaip ir su knygomis bei spektakliais. Mano mėgstamiausiai autoriai – skandinavų, o spektakliai – Kauno muzikinio teatro.

– Prieš kelerius metus įsigijote naujienų agentūrą ELTA, o kai kurie jūsų draugai, artimi žmonės keistai sureagavo į tokį pirkinį. Kodėl nutarėte jėgas išbandyti žiniasklaidos versle? Ir kokios buvo tos aplinkinių reakcijos?

– Tikri draugai ir artimieji į tai nereagavo keistai, nes jie mane pažįsta. Gal tik bijojo, kad man bus sunku ir mes rečiau susitiksim. Bet jie žinojo ir tai, kad iš manęs galima visko tikėtis ir aš noriu išbandyti tai, ką, man atrodo, sugebu. Tapau savininke ir ELTOS, ir žurnalų grupės irgi pirmiausia dėl tos priežasties, kad mačiau, jog daug ką galima pakeisti. Agentūrą, kartu su nuostabiausiais žmonėmis, kurie ją išlaikė, taip pat ir žurnalus galima iš naujo atrasti. Tai nėra tik verslas. Tris gyvenimus atiduočiau už bendravimą su žurnalo „Moteris“ herojėmis ir herojais, ir tiek pat už naujienų agentūros darbuotojus.

– Konkurse „DELFI Metų moterys 2020“ jūs nugalėjote verslo kategorijoje ir buvote paskelbta Metų moterimi. Kaip galvojate, ar dabar, lygėjančiame laikmetyje, galima kalbėti apie tai, kiek svarbu versle, esi vyras ar moteris? Koks ir kieno įvertinimas yra svarbiausias jums pačiai?

– Visiškai nesvarbu – vyras ar moteris. Kai man sako: tai ne moters pečiams, atsakau: o gal pirma – pažiūrim? Versle, ir ne tik, žmonės yra arba stiprūs, arba silpni. Arba turi tą „amžinąjį varikliuką“, arba nežino, kur jį gauti ir kaip užvesti. Čia jau vyrų ir moterų galimybės vienodos. O ir pasakymas, kad už kiekvieno stipraus vyro stovi dar stipresnė moteris – ne iš piršto laužtas. Kad ir kas man suteiktų vieną ar kitą „titulą“, dėl įvertinimo svarbos paprastai tariuosi su savimi. Ausys žmogui, be visa ko, duotos ir maloniems žodžiams klausytis, bet kartais tie vertinimai per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Svarbiausi būna mano šeimos, saviškių įvertinimai.

– Kartais, kai skaitai žmonių sėkmės istorijas, jos įkvepia, tačiau daugybė žmonių taip ir nedrįsta imtis pokyčių: dirba nemylimus darbus, galbūt net gyvena su nemylimais. Kas pokyčiai yra jums, ir iš kur ateina drąsa?

– Nuo pat vaikystės esu drąsi, o stipri ir atsakinga išmokau būti. Drąsa juk mumyse ir gyvena, tik dažniausiai ją užklostome, kad ramiai miegotų ir mums patiems būtų ramiau, saugiau, patogiau. Bet man taip netinka. Moku džiaugtis paprastais dalykais, eiti nuvaikščiotais takeliais, bet mane traukia ir šunkeliai, ir kalnų keteros, ir akligatviai, ir šaligatvių borteliai naktimis.

Nedirbu nemėgstamo darbo, negyvenu su nemylimais. Noriu, kad viskas būtų tikra. Ir aistra, ir laužo liepsna, ir ištartas žodis. Man įdomu tai, ko niekas nedarė. Rizikuodama turiu tryliktą jausmą, kad pasiseks. Degu laukdama rezultato, į kurį sudedu visą save, netausodama nei laiko, nei poilsio.

– Kas jums yra nesėkmė?

– Nesėkmė man yra pamoka. Ypač, jei dar kartą užlipi ant to paties grėblio. Bet tada abu liekam sveiki. Trečią grėblį paprastai padovanoju.

 

Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Asmeninio archyvo nuotr.