Kaune vykstantis Istorijų festivalis nesibaigs su paskutine festivalio diena, nes miestui ir rajonui liks prisiminimas – gatvės meno kūriniai. Tiksliau – menininkų nutapyti piešiniai ant pastatų sienų, primenantys čia gyvenusių žmonių istorijas.

Kaip teigia Istorijų festivalio organizatoriai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, sienos taip pat pasakoja istorijas, todėl festivalio metu prabils ne vienas pastatas, bus prisiminta ne viena pertraukto gyvenimo istorija, o į sienų pasakojimus integruojamos šiuolaikinės technologijos.

Gatvės meno kūriniai ir garso bei šviesų instaliacijos atkels užmaršties uždangą ir primins kažkada gyvybingą, o šiandien sunaikintą Kauno žydų gyvenimą, čia gyvenusius pasaulyje garsius kauniečius. Gatvės meno kūriniai – „Kaunas 2022“ Istorijų festivalio iniciatyva, kurią patikėta įgyvendinti skirtingiems menininkams.

Ant pastato A.Mickevičiaus gatvėje – mergaitė su mama

Vienas toks piešinys jau puošia A.Mickevičiaus gatvės namo, esančio priešais Karininkų ramovę, sieną. Menininkas Tadas Vincaitis-Plūgas nutapė dviejų žydžių – mamos ir dukters – portretus. T.Vincaičio-Plūgo kūrinys inspiruotas tarpukario fotografijos, kurioje yra Rosian Bagriansky su savo mama Gerta.

***

Rosian gimė 1935 m. Kaune. Jos tėvas Paulius Bagriansky buvo klestintis tekstilės verslininkas, mama – Paryžiuje mokslus baigusi pianistė, Muzikinio teatro koncertmeisterė. Šeima išgyveno Holokaustą, o Rosian istorija žinoma ir pasaulyje. Istorija apie ją – ypatinga. Ji išgarsėjo dėl vienos savo nuotraukos, padarytos Kulautuvos miške. Rosian tėvai, Polis ir Gerta, siekdami išgelbėti dukrą, naktį prie Kauno geto tvoros iškasė duobę ir pro ją išstūmė Rosian į buvusios savo darbuotojos Bronės Budreikatės rankas.

Bronė pakrikštijo Rosian ir davė jai savo pavardę. Taip ji tapo Irena Budreikaite arba Ira. Mergaitę globojo vadinamosios „angelės“ – Kauno žydų gelbėtojos Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova ir Lidija Golubovienė, turėjusi sodybą Kulautuvoje. Į šį miestelį, kaip ir dauguma „angelių“ globojamų vaikų, karo pabaigoje buvo išvežta ir Rosian.

Mergaitės nuotrauka Kulautuvos pievoje yra daryta 1944 metais. 2013 m. UNESCO parodos, skirtos Tarptautinei Holokausto aukų dienai atminti kuratoriai pasirinko šią fotografiją kaip nuostabus gyvenimo liudijimą karo siaubo ir mirties akivaizdoje. Tiesa, kas ši mergaitė, koks jos likimas, parodos rengėjai žinių neturėjo. Tačiau kokia nuostaba ištiko pačią Rosian, kai kartą viename JAV oro uostų ji pamatė savo veidą, besišypsantį didžiuliame plakate – tą patį vaikystės veidą, fotografuotą Kulautuvos pievose. „Aš esu šis vaikas nuotraukoje! – paskambinusi kuratoriams sušuko ji. – Aš esu gyvas įrodymas, kad stebuklų būna.“

Prisilietimas prie istorijos

Pasak piešinio autoriaus, vieno iš gatvės meno Lietuvoje pradininkų T.Vincaičio-Plūgo, tai, kokią istoriją pasakos piešinys, svarbu ir pačiam menininkui. Iš nuotraukos nupiešti piešinį ant namo Kauno centre sienos menininkui pasiūlė „Kaunas 2022“, o tada prasidėjo bendras darbas – kaip siena turi atrodyti, kaip šią idėją vizualizuoti: „Šio piešinio aš pats nepavadinčiau prisilietimu prie Holokausto temos, gal greičiau – prisilietimu prie istorijos, kuri nesinori, kad nueitų užmarštin“, – sakė T.Vincaitis-Plūgas.

Pasak autoriaus, tapymas iš nuotraukos turi savą specifiką. „Galite užklausti bet kurio tapytojo, kiek jis užtrunka tapydamas portretą. Tai – atsakingas, imlus laikui užsiėmimas, kurį reikia padaryti per labai trumpą laiką. Dažnai būna, kad pabaigus darbą kamuoja klausimai, kad galėjau geriau, kad kažką pamiršau. Piešiant fotorealistinį vaizdą yra didelė atsakomybė. Reikia labai susikaupti, daug dėmesio skirti detalėms, anatomijai“, – sakė T.Vincaitis-Plūgas.

Piešinys kuriamas Kačerginėje

Dar vienas gatvės meno kūrinys atsiras Kačerginėje, o šiuo metu prie jo darbuojasi kaunietis menininkas, „Kiemo galerijos“ įkūrėjas Vytenis Jakas. Jis taip pat tapo iš nuotraukos. Šis gatvės meno kūrinys yra inspiruotas autentiškos tarpukario fotografijos, darytos Kačerginėje. Meno kūriniai – piešinys ir garso instaliacija – atspindės Kačerginės istoriją. Buvusį kurortą, gyvenimą prie upės, daugiakultūriškumą.

***

Fotografijoje, iš kurios piešiama – grupė draugų – Jehuda Zupovičius, Hirša Kadušinas, Liolą Bermann, Jaša Langlebenas ir dar vienas nežinomas asmuo. J.Zupovičius gimė 1916 m. Jonavoje. 1930 m. atvyko į Kauną studijuoti inžinerijos mokslų, prisijungė prie vieno iš sionistinių judėjimų. Po studijų J.Zupovičius dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas.

1938 m. jis susipažino su Dita Katz, kurią vedė 1941 m. Pora apsigyveno name, kuriame šiandien įsikūrusi Kiemo galerija (įkūrėjas menininkas V.Jakas). Karo metais J.Zupovičius kartu su dviem savo broliais tapo Kauno geto policininkais, aktyviai rėmė pogrindinį geto pasipriešinimo judėjimą. Jis buvo vienas tų, kurie padėjo paslėpti geto archyvą, taip pat ir H.Kadušino fotografijas. 1944 m. kovo mėn. buvo suimtas ir nužudytas IX forte.

H.Kadušinas (George Kadish) buvo mokytojas ir savamokslis išradėjas, dėstęs Kauno Hebrajų gimnazijoje. Kai 1941-ųjų vasarą Kauno žydai buvo priversti įsikelti į Vilijampolės getą, H.Kadušinas ėmėsi svarbios misijos – fiksuoti nacių nusikaltimus. Pasidaręs savadarbį fotoaparatą jis padarė daugiau nei tūkstantį fotografijų, liudijančių geto gyvenimą. Dauguma jų padarytos pro palto skylutę. Karo pabaigoje, kai naciai ėmė ieškoti fotografo, savo archyvą jis paslėpė geto teritorijoje. H.Kadušino dėka yra išlikusi bene labiausiai dokumentuota Kauno geto istorija. H.Kadušinas mirė JAV, 1997 metais.

  • Abu piešinius (A.Mickevičiaus gatvėje ir Kačerginėje) lydinčius garso takelius kuria Iduba Selecta, kuris yra senosios DJ mokyklos atstovas, puoselėjantis meilę muzikai, analoginiam garsui ir plokštelių traškesiui.
  • Menininkas palaiko underground kultūrą ir įvairius muzikinius žanrus, kiekviename jų rasdamas žavesio, užtaiso, įkvėpimo.
  • „Istorijų festivaliui“ parinkta ambient muzikos selekcija su Nemuno, greta jo gyvenusių įvairių kultūrų žmonių reminiscencijomis ir srovėmis.

Meno kūrinys turi būti susijęs su vieta

Menininkas V.Jakas, šiuo metu dirbantis Kačerginėje, sako kad šis darbas jį sudominęs visų pirma dėl asmeninių priežasčių – du nuotraukoje esantys žmonės gyveno Kaune, V.Jako kaimynystėje. „Man įdomi ši istorija, esu ją palietęs ir tapydamas „Kiemo galerijoje“, – sakė V.Jakas. Pasak menininko, jei orai bus geri, piešinį Kačerginėje ant vieno prekybos centro pastato jis baigs maždaug po dviejų savaičių: „Šį darbą atlieku su teptuku, tapau neįprastai. Taip bandau pagauti charakterius, emocijas. Todėl užtrunka. Dirbu nuo ryto iki vakaro, bet toks portreto įgyvendinimas, kokio aš noriu, reikalauja laiko.“

Kalbėdamas apie tai, kodėl žmonėms patinka matyti gatvės meną, menininkas visų pirma akcentavo pokytį. „Žmonės yra įpratę prie savo aplinkos, jie gyvena ir su ja susigyvena, vėliau pradeda jos nepastebėti. Atsiradus tokiam turiniui pakinta vieta, atsiranda istorinis pasakojimas, siužetas. Ir tie dalykai visai kitaip veikia erdvę.

Menas yra per simbolius, per ženklus, per vaizdus perteikti ne tik tam tikrą žinutę, bet pakeisti ir aplinkos emociją. Aš manau, kad šie dalykai veikia. Koks meno kūrinys beatsirastų – jis yra intervencija į įprastą erdvę. Jis daro pokyčius. O Kačerginėje tokio meno kūrinio iš viso nebuvo. Žmonėms įdomu. Jie ateina, žiūri, padeda man – vieni atneša kopėčias, kiti kavos pasiūlo“, – kalbėjo V.Jakas.

V.Jakas, kalbėdamas apie savo darbą Kačerginėje, taip pat akcentavo ir menininko santykį su vietos bendruomene, dialogą. Mat toks darbas viešoje vietoje, o ne, pavyzdžiui, dailininko studijoje, leidžia ne tik susipažinti su aplinkiniais gyventojais, tačiau ir labiau pažinti pačią Kačerginę . Menininko teigimu, jis savo kūryboje yra linkęs kūrinius įvietinti – kad jie būtų susiję su vieta, kurioje atsiranda, kad nebūtų tiesiog ant sienos perkelta iliustracija.

„Todėl mano paties kryptis yra įvietintas menas, stengiuosi jį sugyvendinti su vieta. Vieta yra viena iš svarbiausių kūrinio įsisavinimo aplinkybių. Vieta – jau pusė kūrinio. Man svarbu, kad ir vieta, ir kūrinys turėtų kontekstą, kad sietųsi vienas su kitu. Tai svarbu ir kalbant apie kūrinio prigijimą toje vietoje“, – sakė V.Jakas.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

G. Banaičio nuotr.