Su kauniete Monika Mašanauskaite kalbamės virtualiuoju būdu – pianistė šiuo metu Vienoje, kur tęsia studijas. M.Mašanauskaitė yra tarptautinių meistriškumo kursų bei festivalio „Kaunas Piano Fest“, kuris šiemet pirmą kartą vyko nuotoliniu būdu, meno vadovė ir įkūrėja.

Scenoje Monika pasirodo kaip solistė ir kamerinių ansamblių narė. Naujausių pianistės laimėjimų sąraše – 1-oji vieta „Tony ir Tania“ netradicinės rusų muzikos konkurse Škotijoje ir 1-oji vieta kamerinių ansamblių konkurse „Josep Mirabent I Migrans“ Katalonijoje.

M.Mašanauskaitė yra pasirodžiusi Edinburgo „Fringe“ festivalyje (Škotija), „Classica Al Raco de la Calma“ festivalyje (Sidges, Ispanija), Festival Musique et Patrimoine en Vienne et Gartempe (Saint Savin, Prancūzija), koncertavusi Velso princo Čarlzo dvare „Dumfries house“. Kaip solistė atliko rečitalius „Teatre Metropol“ salėje (Taragonoje, Ispanija), „Quintaine“ salėje (Chasseneuil-du-Poitou miestelyje, Prancūzija), New Lanark koncertų salėje (Škotija) bei Kauno filharmonijoje.

Už pasiekimus tarptautiniuose konkursuose Monikai įteikti Lietuvos prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus padėkos raštai. Neseniai M.Mašanauskaitė prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių gretų.

– Monika, koks jūsų ryšys su Kaunu, Kauno rajonu?

– Kaunas man asocijuojasi su kūryba ir svetingumu. Kai 2014 metais palikau Kauną dėl studijų Vilniuje, o 2015 išvykau studijuoti į Barseloną, atsimenu, kad viena iš priežasčių, kodėl noriu pagyventi užsienyje, buvo susipažinti su kuo daugiau skirtingų kultūrų ir žmonių. O atsitiko dar geriau. Keliaudama po skirtingas valstybes, pradėjau organizuoti tarptautinius pianistų meistriškumo kursus ir festivalį „Kaunas Piano Fest“, kuris tapo įvairių kultūrų centru gimtajame Kaune.

Nuo 2018 Kaune sukvietėme pianistus iš daugiau nei 10 skirtingų valstybių, o daugiau nei pusė iš jų – muzikiniame kelyje sutikti ir gerais draugais tapę menininkai. Neaišku kur žemėlapyje esantis Kaunas jiems tapo lengvai randamu fantastišku miestu, pilnu kultūros, pozityvios energijos ir svetingų žmonių. O man tai tik padėjo prisiminti, kad Kaunas yra didžiausias įkvėpimo šaltinis. Niekur kitur pasaulyje nejaučiu tokio pozityvumo ir paskatinimo iš bendruomenės, su kuria susipažinau per savo meninę veiklą. Ir nors dar prieš grįžtant žadu kelis metus pagyventi Vienoje, atstumas visai netrukdo jaustis Kauno bendruomenės dalimi, čia kurti ir įgyvendinti nerealiausias idėjas.

– Kokia yra jūsų Kauno ateities vizija?

– Visada reikia žiūrėti į priekį ir galvoti apie tobulėjimo galimybes. Tačiau norėčiau Kaunu pasidžiaugti ir atkreipti dėmesį, jog jis pamažu kopia laiptukais į viršų ir kasdien tobulėja. Neseniai bendravau su šešiolikmete kauniete. Tai amžius, kai labiausiai norisi pabėgti iš namų. Sėdėjome kavinukėje prie Soboro ir ji man pasakė: „Aš noriu studijuoti ir gyventi Kaune, visai nenoriu niekur važiuoti.“

Aš apsidairiau ir suvokiau, kad to labiausiai ir linkiu Kaunui. Linkiu pasiliekančių žmonių – čia kurti savo gyvenimus, dirbti ir plėsti bendruomenę. Tvirtai tikiu, kad tai nėra tik iliuzija. Viliuosi, kad vis daugiau ir daugiau žmonių atras savo vietą Kauno mieste, erdvėje kur susipina gamta, architektūra, verslas, kultūra bei mokslas.

– O šiuo metu jūs jau ne Kaune?

– Dviems metams išvykau į Vieną studijuoti kamerinio ansamblio fortepijono studijų. Paskui tikiuosi grįžti į Lietuvą. Studijos yra tik studijos – negali vadintis emigrantu.

– Kodėl prisijungėte prie „Kaunas 2022“ ambasadorių komandos?

– Nors šiuo metu negyvenu Kaune, jaučiuosi tarsi čia būčiau. Visuomet sekiau ir žavėjausi „Kaunas 2022“ kuruojamais projektais ir komandos profesionalumu. Tad pamaniau, kad norėčiau tapti šios bendruomenės dalimi ir kaip galėdama prisidėti prie Kauno kaip Europos kultūros sostinės garsinimo. Manau, kad šis titulas yra tikrai vertas pasididžiavimo.

Tarptautinėje aplinkoje, dar prieš tampant ambasadore, vis dalindavausi mintimis apie Kauną. Kiekvieną kartą, kai paminiu, kad esu kilusi iš Kauno, priduriu, kad 2022 metais Kaunas bus Europos kultūros sostine ir tuomet labai raginu atvažiuoti. Taigi dabar tą galėsiu daryti oficialiai. (juokiasi)

– Jūsų manymu, kodėl Europos kultūros sostinės titulas miestui ir rajonui yra svarbus?

– Kiekvienas titulas ir įpareigoja, ir priverčia pasitempti. Jau dabar matau labai didelius pozityvius pokyčius Kauno mieste bei rajone. Manau, kad miestui kultūros sostinės titulas padeda sukurti labai svetingą ir tolerantišką atmosferą. Tai tarsi atveria duris laisvai kūrybai, kuomet gali kurti kiekvienas norintis. Taip pat tai žmonėms padeda susiburti ir dirbti komandoje dėl bendro tikslo – kultūros, jos prieinamumo. Manau, kad mes nieko negalime padaryti vieni. Geros ir kokybiškos idėjos gimsta dirbant kartu. Pavyzdžiui, „Kaunas Piano Fest“ taip pat yra komandos pastangų rezultatas.

Dažnai pamąstau, kad daugelis problemų valstybėje kyla dėl to, kad per mažai dėmesio skiriama kultūrai ir jos plėtrai. Gal tai skamba gana keistai, bet jei žmonės daugiau koncentruotųsi į kultūrą, savęs lavinimą, švietimą, tai ir kitos problemos spręstųsi lengviau. Kol kas iš valdžios atstovų šiuo klausimu pakankamo palaikymo nėra, bet manau, kad esame neblogame kelyje. Tikiuosi, kad šis titulas pakeis dalies žmonių požiūrį į kultūrą. Tai svarbu ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai.

– Jūsų nuomone, kai ilgą laiką nebūni Lietuvoje, ją pamatai kitaip?

– Taip, įvyksta tarsi paukščio skrydis. Išvykusi studijuoti pati sekiau savo minčių eigą. Atvažiavus į bet kurią šalį iš karto apima geras jausmas ir viskas įdomu. O po kokio pusmečio ateina kitos mintys – kad čia nelabai jau užsienis. Tada žvalgaisi į kitas šalis, pavyzdžiui, JAV, galvodamas, kad ten kažkas geriau. Man toks jausmas – kad ten kažkas geriau – dabar yra žiūrint į Lietuvą. Stebiu Kauną, kauniečių gyvenimą ir galvoju: kaip ten viskas įdomu, gyvenimas tiesiog verda.

Jeigu viskas bus kaip planuota, į Lietuvą tikrai grįšiu, nes savo idėjas ir kūrybą noriu pašvęsti Kaunui ir visai savo šaliai. Kad ir kiek stengsiuosi iššauti į aukštumas skirtingose pasaulio šalyse, namai yra namai. Žinoma, žmoguje smalsumo gyslelė tikriausiai niekada nenumiršta – jis niekada negali nustygti vienoje vietoje, jam vis reikia kažko naujo, dar nepatirto.

– Trečius metus organizuojate festivalį „Kaunas Piano Fest“. Kaip kilo mintis, kad tokio festivalio reikia?

– Su savo kolega pianistu Robertu Lozinskiu esame baigę Kauno J.Naujalio muzikos gimnaziją. Per kelis metus mokykla labai pasikeitė. Įsigijo puikių naujų fortepijonų ir tapo tikru europietiškos meno mokyklos pavyzdžiu. Tad pagalvojome, kad norime pasinaudoti šios mokyklos suteikiamomis patalpomis ir instrumentais, o Kaune būtent tokio festivalio dar nebuvo. Dar pirmaisiais festivalio metais pavyko prisikviesti pedagogus iš Škotijos, kolegas pianistus iš kitų Europos valstybių. Taip po truputį ir pradėjome, juolab, kad nuo pat pradžių jautėme didelį palaikymą iš žmonių, kurie sekė „Kaunas Piano Fest“ gimimą.

Dabar mūsų tikslas – festivalio renginius padaryti brandesnius, tobulesnius ir išradingesnius. Šiemet dėl karantino festivalis vyko virtualiu būdu, o pianistai grojo iš savo namų, iš įvairių pasaulio salių, universitetų klasių. Kitų metų mūsų planai nesikeičia – festivalis vyks. Didžiausią prasmę matome žmonių tarpusavio bendravime. Daug duoda vien pabuvimas kartu, jauni pianistai atranda savo kelią, savo tikslą, kelia klausimus, kodėl jie nori būti kūryboje. Arba supranta, kad nenori tęsti ar rinktis šio kelio.

– Minėjote, kad miestas ir valstybė taptų kitokie, jei juose būtų daugiau vietos kultūrai. Savo pavyzdžiu ją ir kuriate? Nes festivalis – ne vienintelė jūsų veikla.

– Rugsėjo mėnesį pradėjau naują tinklalaidę, kuri vadinasi „openARTed“. Laidos kol kas anglų kalba, tačiau planuoju ir lietuvių. Noriu kalbėti apie meno problemas, apie tai, kaip menininkams save išlaikyti. Tarsi apie verslo pusę mene. Kalbuosi su kūrėjais, profesionaliais muzikais, atlikėjais, kurie paliko šią profesiją, mokslininkais menų srityje ir t.t.

Kalbamės apie tai, kodėl menas gali būti žymiai praktiškesnis, nei mums atrodo. Ieškome galimybių, kaip menininkų profesiją padaryti tvarią ir, būnant šios srities atstovu, būti laimingais. Tinklaidę galima rasti ir „Spotify“, „Google Podcasts“, „Apple Podcasts“.

– Kartą feisbuke buvo susibūrusi grupė, kuri vadinosi „Koncertmeisteriai gėlių nevalgo“. Kitaip tariant, pavadinimas buvo asociacija į finansinius dalykus, į nepakankamą atlygį.

– Man atrodo, kad nuostata, jog menininkas turi dirbti už dyką ir didžiuotis savo specialybe yra atėjusi iš senų laikų. Nemanyčiau, kad tai yra teisinga. Menininkas, norėdamas šioje srityje išsilaikyti, turi labai daug investuoti, skirti tiek laiko, tiek pastangų, tad manau, kad toks darbas turėtų būti taip pat apmokamas. Tuo pačiu – tokį darbą yra nepaprastai sunku įkainoti.

„Neapmokami koncertai pritraukia neapmokamus koncertus“, – kartą man pasakė viena pianistė draugė. Aš, žinoma, galiu kalbėti tik iš atlikėjos pusės, bet, manau, jei atlikėjai vieningai pasiryžtų negroti nemokamai, šis užburtas ratas sustotų, nes ir mus samdančių įstaigų požiūris pasikeistų. Būti koncertuojančiu atlikėju yra pilnavertis darbas, tik įrankiai kiti.

Aš tikiuosi, kad bendra situacija gerės, kad atlyginimai menų srityse, įstaigose ir visame kultūros sektoriuje kils, kad atsiras platformos, dar labiau palaikančios kuriančius žmones. Dabartiniai kūrėjai yra verslūs žmonės, ir jiems suteikiant geras sąlygas, platformas – jie viską padarys puikiai. Bet be valstybės ir visuomenės pagalbos tai yra labai sunku.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.