Daugiau nei dešimt metų. Tiek laiko kaunietis fotografas Remis Ščerbaukas fotografuoja gatves ir žmones jose. Rugsėjo 24 dieną Kaune, buvusiame „Drobės“ fabrike atidaroma R.Ščerbausko fotografijos paroda „Teritorija Kaunas. Gatvės fotografija“. Paroda – tarsi pagauta gatvės akimirka – veiks tik vieną dieną. „Nes aš taip sugalvojau. Kiek pats lankiausi parodose, pastebėjau, kad dažniausiai žmonės ateina būtent į atidarymus“, – sakė R.Ščerbauskas.

Parodai menininkas atrinko apie 120 savo darbų, kuriuos sukaupė per daugiau nei dešimt metų. Daugiausiai jo archyvuose – Kaunas. 15min pokalbis su R.Ščerbausku: apie Kauną ir jo gatves, žmones, kurie kartais slepia veidus ir nespalvotas spalvas.

– Kokie miestai jūsų kūryboje paliko žymę?

– Esu kaunietis. Čia gimęs ir augęs, tad dažniausiai fotografuoju Kauną. Bet turiu ir kitus miestus-favoritus. Honkogas, Tokijas, Roma, Berlynas. Patinka fotografuoti megapoliuose. Tai miestai, kur daug žmonių, daug emocijų ir niekas nekreipia dėmesio į fotografą gatvėje. Ten keičiasi fotografavimo technika, ten tampi drąsesnis, atstumai visai kiti. Labai skiriasi nuo fotografijos Kaune. Kaunas žmonių atžvilgiu yra tuščias miestas, čia fotografuoti sunku, tai tam tikras iššūkis.

Pamenu, kai grįžau iš Honkongo ir lėktuvas nusileido Helsinkyje. Buvo apie 9 valanda ryto. Išėjau ir pasijutau, tarsi būčiau laukuose. Vėjas šniokščia, tylu, bandžiau kažką išgirsti ir tada suvokiau, koks skirtumas lyginant su Azijos triukšmu. Ten – ekonominės sostinės, ten triukšmas dieną ir naktį. Tu prie jo sunkiai, bet įpranti, o netrukus jis tampa būtinas. Kai triukšmo nėra – tu išsigąsti. Grįžęs į Lietuvą kelias savaites jaučiausi labai keistai.

– Ar yra buvę istorijų tarp jūsų ir gatvėje sutiktų žmonių?

– Nedidelių. Kartais matau, kad žmogus slepia akis, nors aš jo net nefotografuoju. Būna, kad kur nors prie perėjos prekiaujančios močiutės ima teisintis dėl to, kad čia prekiauja. Tarsi galvoja, kad tai kažkokios valstybinės institucijos persekiojimas, nes gal jos kažką pažeidžia. Būna, kad paklausia, kodėl fotografuoju. Bet geriausiai yra tada, kai žmogus nepamato esąs fotografuojamas. O Kaune greitai tampi matomas.

Jei prašyčiau leidimo fotografuoti, tai jau nebūtų gatvės fotografija. Tai būtų pozavimas ir prarastų visą prasmę. Jei nėra akimirkos, spontaniškumo, jei žmogus tave pamato kaip fotografą – viskas keičiasi ir kadras sugadintas. Pavyzdžiui, veide atsiranda šypsena, kuri yra visiškai nereikalinga. Man asmeniškai gatvės fotografija yra momentas, kurį tu pamatai.

– Tačiau nors šis žanras Kaune, kaip sakėte, yra iššūkis, vis gi daugiausiai fotografuojate čia?

– Taip. Nepriklausomai nuo to, kur būčiau, Kaunas tapo mano fotografavimo teritorija. Aš čia gimęs, užaugęs. Per daugiau nei 10 metų, kiek tuo užsiimu, gatvės fotografija tapo mano gyvenimo būdu. Per mano objektyvą užfiksuoti momentai tarsi įamžino Kauną, sakyčiau, kad tai – neredaguotas Kaunas, kokį aš jį matau ir kokį aš jį sutinku.

Fotografuoju centro, senamiesčio gatves. Bandžiau ir miegamuosiuose rajonuose, tačiau aplinka man ten primena kokius 1970-uosius. O tą laikmetį yra įamžinę kiti fotografai. Beje, labai daug įvairių ženklų ir bereikalingos informacijos, palyginus su kitais miestais, yra Kaune. Tai irgi šio miesto išskirtinumas. Reklaminiai stendai, kelio ir kiti ženklai, įvairios grandinės, stulpeliai, visokie žymėjimai. Tam tikrose sankryžose tu matai kokių dešimt pėsčiųjų perėjos ženklų – prieš eismą, palei eismą ir jie tokie dideli. Tada galvoji – o kodėl? Aš niekada to nepastebėdavau seniau.

Kauno gatvės dinamika yra specifinė. Ji išskirtinė kontrastais, kur yra ir pseudotvarka, ir šiukšlynai, kur giliau kiemuose duobėtos gatvės, ir iš atvažiavusio prabangaus automobilio į tas duobes lipa moteris su aukštakulniais. Tai labai kontrastuoja, žmonės irgi kontrastuoja. Beje, kalbant bendrai apie miestą, man atrodo, kad tie, kurie miestus projektuoja – miestuose negyvena. Daug dalykų pastebiu.

– Gatvės fotografijai reikia ir daugiau laiko, nei, tarkim, darbui studijoje?

– Labai daug. Kažkada bandžiau skaičiuoti, tad su fotoaparatu esu nuėjęs tikrai daugiau, nei 10 tūkstančių kilometrų. Archyve – šimtai tūkstančių nuotraukų.

– Savęs fotografuojančio mažesniuose miestuose neįsivaizduojat?

– Ne, nes tai jau jau nebūtų gatvės fotografija, o dokumentika. Gatvės fotografija yra dideli miestai, daug žmonių, dideli srautai, įvairios situacijos, žmonių santykis su miestu, su gatve, su reklamom. Čia viskas gyva ir dinamiška.

– Kaip apskritai susidomėjote gatvės fotografija?

– Ji išsigrynino, pradžioje buvo portretai, užsiiminėjau studijine fotografija. Netrukus supratau, kad gatvėje yra dinamikos. Anksčiau net nežinojau, kad egzistuoja toks žanras. Vaikščiodavau mieste, matydavau įdomios išraiškos žmones, jų kontaktą su pačiu miestu, aplinka. Kartais ironiškai viskas atrodė, ir pagalvojau, kad noriu tą fiksuoti. Pradėjau nedrąsiai, nes atrodė, kad tu įeini į asmeninę kito erdvę. Reikėjo apsiprasti.

Esminis skirtumas: studijoje žmogus pozuoja, jis nori atrodyti labai gerai, jis negali atsipalaiduoti, jei nėra profesionalas. Neprofesionalūs modeliai nori atrodyti tiesiog gražiai, bet tai man nėra įdomu. Žmogus ir pats gali save nusifotografuoti daugmaž taip, kaip jam gražu – pasidaryti selfį. Bet aš noriu tą žmogų nufotografuoti taip, kaip jis savęs nemato, kaip jis savęs neeksponuoja. Man asmeniškai yra gražu, kai žmogus atsipalaidavęs, kai jis nesirūpina, kad jį kažkas fotografuoja, kai jis nedirba prieš fofobjektyvą, o yra tikras miesto gyventojas, kurį mes kasdien matom. Jis nepozuoja, nes juk kai mes gatvėje sutinkame žmones – jie yra tikri, jie nepozuoja.

– Ar galima paklausti taip: kurios gatvės fotogeniškiausios?

– Aš taip neskirstau, nes erdvė ir situacija yra kintančios, o objektas yra žmogus – miesto kontekste. Galiu pasakyti tiek, kad gatvės fotografijai sekmadienis yra bloga diena. Mažai žmonių.

– Jūsų fotografijos – juodai baltos. Kur, jūsų nuomone, yra nespalvotos nuotraukos spalvos?

– Manau, kad informacijos kiekis mažesnis, objektai yra lengviau išryškinti. Kai patenki į kokią nors margą aplinką, labai sunku parodyti fokusą, ką norima akcentuoti. Tad juodai balta fotografija šiek tiek išlygina bendrą paveikslą. Nors yra momentų, kada spalvos tą bendrą paveikslą ir papildo, tačiau visos mano nuotraukos – tik juodai baltos.

– Esate ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vienas iš ambasadorių?

– Taip. Gal mano suvokta Kauno istorija Europos kultūros sostinės komandai pasirodė kaip galinti reprezentuoti miestą ir pateikti į jį naują požiūrį? Kitą – neutralų, nerežisuotą, neredaguotą. Aš manau, kad Kaunas turi perspektyvų ir tikiu, kad gal jis atras savo veidą. Teko fotografuoti patį procesą, kai Kaunas tik ruošėsi tapti Europos kultūros sostine, kai miesto galimybes vertino komisija. Žmonių akyse mačiau užsidegimą. Tai buvo pirmasis, labai džiaugsmingas, etapas. Paskui prasidėjo pasiruošimo darbai, kurie vyksta ir dabar. Bet, man atrodo, labai svarbu, kad viskas, kas padaryta, nepraeitų, kad būtų tęstinumas, kad pasikeistų požiūris į kultūrą. Ir kad nesustotume su paskutiniais 2022 metų fejerverkais.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

R. Ščerbausko nuotr.