„Galvojau – puiku, sėdėsiu Kaune karantine, pagaliau pavyks laikytis dietos. Vietoj to, kasdien užsisakau po naują lietuviškos virtuvės patiekalą“, – juokiasi britė Liz Pugh, viena iš organizacijos „Walk the Plank“ įkūrėjų, kūrybos prodiuserė. Menininkė, kartu su tarptautine komanda, buria menininkus ir gyventojus artėjančiam „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamam „Fluxus“ festivaliui Kaune.

Pasak jos, menas gali būti būdas kovoti su socialine nelygybe, tapti atsvara neteisybei. Menas leidžia sukurti pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, koks jis galėtų būti. Vietos gyventojus įtraukiantys renginiai leidžia jiems patikėti savo galia įgyvendinti pokyčius.
„Aš kuriu laikinus momentus, kai žmonės susirenka tam tikru laiku tam tikroje vietoje ir kažką nuostabaus padaro kartu. Momentas ateina ir praeina, bet lieka jo aidas, kurį žmonės girdi kaskart, praeidami pro tą vietą“, – sako Liz.
– Jūsų visi meno projektai grįsti tuo, kad į juos įtraukiate gyventojus. Kaip tai vyksta?
– Jau daugiau kaip dvidešimt metų „Walk the Plank“ dirbame taip, kad žmones įtraukiame ne kaip žiūrovus, o kaip dalyvius, renginių ko-kūrėjus. Nėra taip, kad mes sugalvojame, sakykime, eitynes, viską suorganizuojame ir tada kviečiame žmones prisijungti. Ne. Mes pradedame nuo to, kad susikviečiame bendruomenes ir klausiame, ko jie norėtų pasiekti, ir kaip tą galima būtų padaryti. Žinoma, taip dirbti sunkiau ir ilgiau užtrunka.
Štai, Kaune su profesionalais ir bendruomenių atstovais dirbsime tik savaitę. Neįmanoma suorganizuoti renginio per savaitę. Tačiau ką įmanoma padaryti – tai apmokyti organizatorius, suteikti jiems žinių, kaip dirbti, siekiant įtraukti žmones. Svarbu žinoti, kokių klausimų klausti ir kaip tą daryti. Išmokyti juos dialogo, tikintis, kad ateityje iš tokių mokymų žmonės išeis pasisėmę idėjų, sukūrę savo tinklą. Tikiuosi, kad mokymų metu atsiras dalyvių, kurie sakys: aš noriu sutelkti bendruomenę žibintų dirbtuvėms, ar: aš turiu idėją ir pagaliau žinau, kaip ją įgyvendinti.
– Sakote, kad įtraukiant gyventojus dirbti sudėtingiau, ilgiau užtrunka. Dėl ko taip vargti? Gal būtų paprasčiau dirbti su profesionalais, kurie vienas kitą supranta iš pusės žodžio?
– Klausite, kodėl esu tokia mazochistė (juokiasi)? Esu iš teatro. Tai – vienintelis menas, kuris negali vykti be žiūrovų, auditorijos. Auditorija man visada buvo labai svarbi. Na, o filosofiškai žiūrint, man rūpi sukurti teisingesnį pasaulį, tokį, kuriame yra daugiau lygybės. Tikiu, kad bendruomeniniais meno projektais galima to pasiekti.
Nesu naivi ir negalvoju, kad menas gali išspręsti visas ekonomines ar socialines problemas, bet manau, kad jis padeda padėti žmonėms geriau galvoti apie save ir apie vietą, kurioje gyvena. Matau, kad žmonės, kartu kurdami renginius ir juose dalyvaudami, išmoksta pasakyti, ko jie norėtų, ima jaustis aktyviais piliečiais, įgauna galios, ar, tiksliau pasakius, tikėjimo, kad jie gali daryti pokyčius.
– Kaip tai atrodo praktiškai?
– Pavyzdžiui, pastaruosius dešimt metų Mančesteryje mes prisidedame prie eitynių organizavimo. Tose eitynėse į gatves išeina žmonės, kurių paprastai nepamatysi. Juk sėkmingame mieste, tokiame kaip Mančesteris ar Kaunas, miesto centre viskas pasakoja apie sėkmę: gatvėje matai žmones, kurie turi darbus,
kuriems užtenka pinigų ir laiko sėdėti kavinėse ir valgyti restoranuose, kurie gali apsipirkti brangiose parduotuvėse. Miesto centre retai pamatysi žmonių iš visuomenės pakraščių.
Mūsų eisena yra skirta tiems žmonėms. Vienai dienai uždaromos gatvės ir į jas išeina tie „nematomi“ žmonės. Tai gali būti grupė jaunuolių, turinčių mokymosi sutrikimų, vargingai savivaldybės būstuose gyvenantys žmonės, pakistaniečių, filipiniečių ar kitų mažumų bendruomenės. Išeidami į gatves jie sako: aš esu šio miesto dalis, aš galiu išdidžiai žingsniuoti po miesto centrą.
– Kaip jums pavyksta įtraukti žmones?
– Mes sugalvojame temą ir pasikviečiame bendruomenių atstovus, klausiame jų, ką jie norėtų kurti pagal tą temą. Profesionalūs menininkai dirba su gyventojais, jiems padeda, bet visos idėjos kyla iš bendruomenės. Kai kada bendruomenės nenori nieko, tada mes skatiname menininkus rodyti daugiau iniciatyvos, drąsinti žmones jungtis.
Ir, žinot, tą eitynių dieną aš galbūt ir nepamatau nuostabiausių meno kūrinių, kai kada būna sudėtinga suprasti, ką ta grupė turėjo omenyje, kokią idėją išreiškia jų sukurta kilnojama platforma ir kostiumai, bet ką aš matau – kad žmonės didžiuojasi tuo, ką padarė. Jie džiaugiasi savimi, atranda būdą švęsti savo skirtingas tapatybes, jie myli savo miestą.
Man patinka kultūros teoretiko Raymondo Williamso žodžiai: „Būti iš tiesų radikaliam tai reiškia padaryti viltį įmanomą, o ne neviltį įtikinamą“. Tokiais renginiais galima sukurti vietą ir laiką, kai žmonės atranda viltį, kai jie tiki pozityviom permainom ir tuo, kad kiekvienas individualiai gali prie jų prisidėti.
– Tai menas gali išgelbėti pasaulį?
– Kartais sunku tuo patikėti. Ypač šiais laikais, kai pandemija taip smarkiai paveikė mūsų gyvenimus, kai Baltuosiuose Rūmuose ar Minske sėdintys valstybių vadovai daro neįtikėtinus dalykus. Kartais aš galvoju, ką mes, menininkai galime pasiūlyti? Žmonėms reikia maisto, darbo, naujų namų. Kokia meno prasmė šiame kontekste? Ir tada aš prisimenu, kad menas padeda sukurti tokią pasaulio versiją, kokios norėtume vietoj tos, kurią turime.
Tai tinka ir „Kaunas 2022“ „Fluxus“ festivaliui, kurį kuriame čia, Kaune. Jūs mieste turite daug meno: skulptūrų, atvirų parodų, architektūrą. Nesu nė vienos iš šių sričių ekspertė, nekuriu išliekančio meno kūrinių. Man patinka kurti trumpus nuostabius momentus, kai žmonės susirenka tam tikru laiku tam tikroje vietoje ir kažką kartu padaro. Kitą dieną viskas būna pasibaigę, bet išlieka to bendro kūrinio aidas. Kaskart, eidami pro tą vietą žmonės galvoja: o, čia tai įvyko ir kaip tai buvo nuostabu. Bus savaitgalis, kai žmonės, vilkėdami juokingus kostiumus kops į kalną, ir jie vėliau visada tai prisimins. Jie prisimins tą savo pasaulio versiją, prisimins, kaip kartu dalijosi savo kūryba, savo vizijomis.
– Dirbate skirtingose šalyse. Tikriausiai ne visur vienodai lengvai gyventojai pasiduoda įtraukiami į bendrą meno veiklą?
– Reikia tinkamai klausti ir užmegzti dialogą. Pastebėjau, kad kiekvienoje bendruomenėje dažniausiai atsiranda moteris (beveik visada moteris), kuri išsako jos poreikius: mes norėtumėme, kad parkas būtų atidarytas ilgiau, kad gatvėse būtų saugiau ir panašiai. Mes pradedame nuo to, kas žmonėms rūpi, o tada pasiūlome metodus ir įtraukiame menininkus.
Tačiau taip, turiu tokį jausmą, kad yra skirtumas tarp vakariečių ir postsovietinių šalių gyventojų. Pusę metų gyvenau Ukrainoje ir pastebėjau, kad yra didžiulis skirtumas tarp žmonių, kuriems yra virš 40-ies ir tų, kurie yra jaunesni nei 40. Vyresni žmonės, kai juos susitinki gatvėje ir pasižiūri į akis, iškart nuleidžia žvilgsnį. Jie yra išmokę būti nepastebėti. Jie nekelia rankos, jie neišako savo nuomonės, toks jų būdas išlikti. Jaunesni žmonės yra visai kitokie – jie linkę bendrauti, bendradarbiauti. Galvoju, kad panašiai gali būti ir Lietuvoje.
– Ar dabar pirmas kartas, kai lankotės Lietuvoje?
– Esu buvusi Kaune vieną kartą prieš kelerius metus. Kaip ir šį kartą, taip ir tada, dalyvavau „Creative Europe“ projekte – mane pasikvietė Šančių bendruomenė, tiksliau, du jos menininkai. Mes turėjome dirbtuves su vietos gyventojais, ketinome surengti eitynes, arba – paradą.
Buvo labai įdomi patirtis. Susitikimuose dalyvavo šančiškiai – inžinieriai, mokytojai, policininkas, pardavėja ir panašiai. Aš jiems sakau, kad organizuojame paradą, o jie man sako, kad nieko nebus, nes paradai būna tik kariniai, jų mintyse tas pavadinimas siejasi su sovietmečiu. Tada sutarėme, kad bus tiesiog renginys. Dirbdami su atskiromis grupėmis pradėjome uždavinėti klausimus: kokioje vietoje galėtų vykti renginys, kaip jis atrodytų, kokius žmones norėtumėte įtraukti ir kaip juos motyvuotumėte?
Rengėme seminarus su menininkais, savivaldybės atstovais, įtraukėme žmones į įvairias veiklas, pavyzdžiui, kūrėme plakatus. Tai – labai paprastas metodas, jį galima taikyti ir dirbant mokyklose su vaikais, ar su neįgaliaisiais, ar su bažnyčios bendruomene. Visai nebūtina būti didžiu menininku, kad sukurtumei plakatą.
Ir žinot ką – po tų dirbtuvių praėjus keturiems ar penkiems mėnesiams įvyko Šančių paradas! Kai organizatoriai man atsiuntė nuotraukas, labai nudžiugau pamačiusi, kad viena iš eitynių sekcijų nešėsi plakatus – jie priėmė mano idėją ir pritaikė ją kurdami kažką savito.
– Ko tikitės iš šios viešnagės?
– Savo mokymų metu mes suburiame profesionalius menininkus ir neprofesionalus, žmones, dirbančius su bendruomenėmis ir tokios patirties neturinčius, iš įvairių šalių, sukuriame situacijas, kuriose jie galėtų išmokti naujų metodų. Mokymų esmė yra praktinis įgyvendinimas, tai yra – mes koncentruojamės į vieną kokį nors miesto įvykį, datą, siekdami jį paversti švente visiems. Plovdive, Bulgarijoje tokiu būdu organizavome Tarptautinę savanorių dieną, Kaune dirbame su „Fluxus“ festivaliu.
Ko aš tikiuosi yra ne tik renginys, bet ir tai, kas lieka po jo – žmonės, kurie, praleidę keletą dienų kartu, atras naujų būdų užmegzti dialogą, kurie, savaitei pasibaigus, pasitikės savimi kaip praktikais, gebės priimti geresnius sprendimus ir sau, ir savo bendruomenei.
Dirbu su miestais, kurie yra buvę ar dar rengiasi tapti Europos kultūros sostinėmis – Plovdivu, Kaunu, Tartu. Ką aš mačiau anksčiau – kai miestas tapdavo Europos kultūros sostine, didžioji dalis pinigų atitekdavo jau įkurtoms kompanijoms ar institucijomis, sakykime garsaus teatro trupėms ar orkestrams, kviečiamiems iš viso pasaulio. Ko aš iš tikrųjų siekiu savo darbu – tai sustiprinti vietos menininkus, suteikti jiems kontaktų ir galimybių pasinaudoti tuo, jog jų miestas tampa Europos kultūros sostine. Norėčiau, kad menininkai atrastų naujų būtų praktikuoti – teatrui nebūtinai reikia scenos, tapybai – galerijos; visa tai gali vykti gatvėse, šalia mūsų. Didžiojoje Britanijoje tai gyvai pamatėme pandemijos metu.
Nors pandemija pakoregavo ir mūsų planus – iš Jungtinės Karalystės atvykau tik aš, grupėje dalyvaus kolegos iš Estijos ir Lietuvos, virtualiai jungsis žmonės iš Serbijos ir Bulgarijos – mes turime platformą, kurioje galime dalintis patirtimi, mokytis iš vienas kito klaidų ir sėkmės istorijų. Tikiuosi, kad po šios savaitės susikurs naujas bendradarbiavimo tinklas.
– Ačiū už pokalbį.
„Kaunas 2022“ organizuojamo Fluxus festivalio kopimas į Parodos kalną vyks rugsėjo 12 d. 21.30 val.