Kauno moksleivių nuotykiai: paryčiais teko vežti kolonėles, įstrigti traukinyje ir ieškoti pagalbo
„Tai buvo nuostabi patirtis. Mes daug ko išmokome“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Kauno iššūkis“ dalyvė Gustė Vaivilavičiūtė. Antrus metus bebaigiantis „Kauno iššūkio“ projektas „Puota: audio kultūra“ per vasarą atsisveikina su kauniečiais, ir siūlo nerti į poeziją – traukiniuose ir Kauno viešose erdvėse. Tuo tarpu patys projekto dalyviai skaičiuoja projekto metu patirtus savo pirmuosius kartus, nuotykius, džiaugsmus ir atradimus.
Projektas „Puota: audio kultūra“ kalba apie poeziją. Jo idėjos autoriai ir įgyvendintojai – Kauno moksleiviai, dalyvavę 2019 metais „Kaunas 2022“ paskelbtame „Kauno iššūkyje“ ir jį laimėję.
Projekto esmė: į netradicines erdves perkelti poeziją. Pirmaisiais projekto metais ji skambėjo Kauno viešajame transporte ir traukiniuose Kaunas-Vilnius. Tąsyk miesto viešajame transporte buvo galima klausytis miestiečių kurtos poezijos įrašų, o traukinyje į Vilnių – priminimų apie Kauną tinklalaidės įrašų.
Poezijos skaitymai vyko ir kitose erdvėse – apleistoje Šv. Sakramento bažnyčioje, daugiabučio laiptinėje.
Šiemet projektas finišuoja baigdamas jau antrąjį savo sezoną, pristatydamas kauniečiams bei miesto svečiams nuveiktus darbus ir kviečiantis vėl panirti į poeziją.
Poezijos paroda ir puota akims
Balandžio-gegužės mėnesiais, paskelbtus atvirą kvietimą siųsti autorinės kūrybos eilėraščius tema „Atgimimas“, sulaukta daugiau nei 50 kūrėjų ir apie 100 jų eilėraščių.
Pasak projekto koordinatorės Austėjos Pociūtės, komisija iš visų atsiųstų eilėraščių atrinko 16, kurie bus integruojami į viešas miesto erdves bei traukinius liepos mėnesį. Kiekvieną savaitę tam tikrose Kauno erdvėse pasirodys po keturis eilėraščius, iš kurių miestiečiai galės rinkti jiems labiausiai patikusį. Geriausių kūrinių autoriai bus sveikinami rugpjūčio mėnesį.
Taip pat liepos mėnesį bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ „Puotai“ devyniuose traukiniuose skirs specialias plokštumas, kur bus iškabinti eilėraščiai.
Norėjo pasiekti kuo didesnę auditoriją
Kaip sakė A. Pociūtė, „Puota“, besitęsianti jau antrąjį sezoną, sulaukė daug kauniečių susidomėjimo.
„Buvo labai smagu matyti tokį aktyvų dalyvavimą, įsitraukimą. Šis projektas buvo iššūkis ir jaunimui. Manau, kad jį įveikėme, o tai suteikė dar daugiau motyvacijos“, – kalbėjo pašnekovė.
Kalbėdama apie temą kūriniams – „Atgimimas“ – A.Pociūtė pastebėjo, kad kiekvienas ją interpretavo savaip: vieni rašė apie savo asmenines patirtis, kiti – apie bendrą šio laikmečio situaciją.
„Kodėl savo projektui apskritai pasirinkome poeziją? Galbūt todėl, kad mūsų komandoje buvo daug rašančių žmonių, o poezija, audio kultūra pasirodė mažai išnaudota niša. Koncentravomės ties tuo, kaip ją išnešti į visuomenę, pristatyti netradicinėse erdvėse, norėjome pasiekti kuo didesnę auditoriją“, – sakė A.Pociūtė.
A. Pociūtė teigė, jog kiekvienam linkėtų prisijungti prie programos „Kauno iššūkis“ – kaip platformos naujoms idėjoms ir kūrybai: „Man tai davė nuostabią patirtį.“
Idėja dėl poezijos pasiteisino
Moksleivė Gustė Vaivilavičiūtė – jauniausia „Puotos“ dalyvė: projekto pradžioje jai buvo 15 metų.
Įgyvendinant projektą tiek Gustei, tiek kitiems moksleiviams teko bendradarbiauti su „Kaunas 2022“, Kauno miesto savivaldybe, „Lietuvos geležinkeliais“, kitomis įmonėmis.
„Mes labai daug patyrėm, mes suaugom. Bendravimas su visomis tomis įstaigomis davė daug patirties ir gerų dalykų. Nepastebėjau, kad su mumis būtų bendrauta kitaip, nes mes – paaugliai, vaikai. Viskas vyko labai profesionaliai“, – kalbėjo mergina.
Kalbėdama apie poezijos temos pasirinkimą, G. Vaivilavičiūtė teigė, kad ši idėja pasiteisino šimtu procentu.
„Manau, buvo pliusas, kad pasirinkome nišinę sritį, pritraukėm ir įtraukėm žmones. Be kauniečių, kurie mums siuntė poeziją, projektas nebūtų įvykęs. Kai kurie žmonės gal niekada nepagalvojo, kad jie gali kurti poeziją, jie gal net neskaito poezijos. Tačiau kai ji atsiranda šalia – visai kas kita“, – sakė pašnekovė.
Teko patirti ir nuotykių
„Puotos“ komandai teko nemažai iššūkių ir nuotykių. Prasidėjus pirmajam „Puotos“ sezonui moksleiviams reikėjo keltis kone paryčiais ir nuvežti garso kolonėles į miesto autobusus.
„Mes turėjom dvi kolonėles, kurias kiekvieną vakarą reikėdavo įkrauti, o kiekvieną rytą, prieš autobusams išvažiuojant į reisus, nuvežti į autobusų sotį ir įdėti. Tai reiškia, kad keltis reikėjo apie 4-4.30 val. ryto.
Aš manau, kad tuo laiku jie patyrė daug įvairiausių nuotykių, turėjo susikurti planą, kaip vienas iš kito pasiimti kolonėlę, nes veždavo vis kitas, rotacijos principu“, – pasakojo „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ koordinatorė Aurelija Prašmuntaitė.
Panašiai – ir su traukiniais, tik čia nuvežti grotuvą reikėdavo apie 6 val. ryto.
„Kartą pabudau nuo mesendžerio skambučio. Skambina projekto dalyvė, kuri įstrigo traukinyje. Tiesiog užsidarė durys, ir ji pabūgo, kad traukinys ją nuveš į Vilnių“, – juokėsi A. Prašmuntaitė.
Tada koordinatorei teko skambinti į bendrovę „Lietuvos geležinkeliai“ ir prašyti išspręsti problemą.
Trūko tilto tarp jaunimo ir kultūros lauko
A. Prašmuntaitė, kalbėdama apie „Puotą“, sako, jog nuo pat pradžių jis stebino ir dabar dar stebina ypatingu domėjimusi poezija.
„Tiek iš pačių kūrėjų pusės, tiek ir iš jaunuolių. Matomas susidomėjimas socialiniuose tinkluose, kai būna laukiama įvairių projekto etapų. Mane labiausiai žavi jaunoji karta, kurie domisi poezija, dalinasi ja.
Kokią žinutę „Puota“ paliko Kaune? Galbūt tai, kad visi turi galimybę kurti ir prisidėti prie kūrybos“, – sakė pašnekovė.
Dar viena labai svarbi emocija: su „Kauno iššūkiu“ susipažinę moksleiviai gavo platformą, įrankius ir galimybes prisidėti prie pokyčių Kaune.
„Ir jie patys tai pajuto. Mes apie tai ne kartą esame kalbėję, nagrinėję šiuos klausimus: kuo ši programa įdomi ir unikali, kad sulaukia didelio dėmesio? Atsakymas galbūt būtų, kad mes stengiamės sudaryti sąlygas, kurių reikia, kad jaunas žmogus nuo kalbų pereitų prie darbų. Tiek jį patį paruošti, tiek ir visą kultūros lauką supažindinti ir pasakyti, jog jauni žmonės yra aktyvūs.
Trūksta tiltų tarp kultūros lauko, kuris nori prisitraukti jauną žmogų, ir to žmogaus, kuris kultūros lauke nori būti.
Galbūt iki šiol nebuvo aiškios jungiamosios dalies, organizacijos, kuri prisiimtų šį vaidmenį, taptų jungtimi, nebuvo platformos, kur jaunų žmonių pomėgiai galėtų tapti realiu, apčiuopiamu rezultatu. Tai, matyt, ir yra „Kauno iššūkio“ stiprioji pusė“, – kalbėjo A. Prašmuntaitė.
Teksto autorė 15min.lt žurnalistė Jurgita Lieponė
Filmo „Jaunimas prieš sovietus“ režisierius Nėrius Pečiūra: „Būtent roko muzika yra laikmečio išraiška ir variklis“
„Ši istorija prasidėjo 1983 metais, kai jis sudegino savo sesers komjaunimo bilietą“ – taip pradedamas dokumentinio filmo „Jaunimas prieš sovietus“ anonsas. Šį legendinio Lietuvos panko Nėriaus Pečiūros režisuotą filmą – su paties autoriaus gyva įžanga – bus galima pamatyti birželio 26 d. Ramučiuose (Kauno raj.) vyksiančio festivalio „Gatvės rokas“ metu.
Jau tradiciniu bendruomenės renginiu tapęs „Kaunas ir Kauno rajonas 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ globojamas festivalis šiemet kitoks – UAB „Hollister Lietuva“ teritorijoje vietoj įprastos griausmingos koncertinės programos įsikurs „Drive in“ kino teatras. Netruks ir motociklų gausmo, vyks fotomenininko Tomo Pabedinsko parodos atidarymas. Festivalio dalyvius pasigilinti į muzikines istorijas kvies kino programa. Tai – „Jaunimas prieš sovietus“ ir du festivalio „Kino pavasaris“ pristatomi filmai. „Geri ketinimai“ (Las buenas intenciones, Argentina) pasakos apie Gustavą, kuris gyvena dėl trijų dalykų: futbolo, rokenrolo ir trijų vaikų, o „Vasara“ (Leto) prie XX a. 9-ojo dešimtmečio įvykių priartins skambant kultinės grupės „Kino“ ir šios bendraamžių muzikai. Pastarieji du filmai bus rodomi su lietuviškais subtitrais. Nemokamas renginys bus pritaikytas žmonėms su klausos negalia, verčiamas į gestų kalbą.
Daugiau apie tai, kaip XX a. 9-ajame dešimtmetyje sprogo laisvė, sutiko papasakoti filmo „Jaunimas prieš sovietus“ autorius ir daugelio tuometinių muzikinių įvykių iniciatorius ar liudininkas N. Pečiūra, daugeliui žinomas ir Atsuktuvo pravarde.
Nėriau, kaip ir kuo dabar gyvenate?
Gyvenu gerai! Nuolat vyksta kūrybinis procesas – tiek koncertai, muzikos įrašai, juk kasmet naują albumą išleidžiu, tiek visa eilė būsimų filmų. Vieną planuoju apie senąsias Vilniaus diskotekas, kurios veikė iki 1990-ųjų, apie pirmuosius didžėjus. Norėtųsi ir kitus Lietuvos miestus paliesti. Kitas filmas bus apie dešimtojo dešimtmečio pradžią, pirmąjį penkmetį – tokie įdomūs laikai buvo. Na, ir dar keletas filmų apie pogrindinį roką. Žodžiu, turiu ką veikti.
Nusikelkim į tą vieniems nelemtą, kitiems – lemtą ir įkvėpusį XX a. devintąjį dešimtmetį, kai artėjo Sovietų sąjungos žlugimas, o jaunimas ėmė vis garsiau muzikuoti laisvai. Kas jus įkvėpė pasukti muzikos keliu – draugai, nepažįstami atlikėjai, o gal tiesiog laisvės troškimas?
Viena vertus, dabar mąstant atrodo, kad viskas, kas vyko, vyko spontaniškai – negalvojome, neplanavome. Tai buvo labai ryškus dešimtmetis, kupinas įvykių ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Ir dar tas socializmo saulėlydis – toks sunkus ir lengvas, tragiškas ir juokingas. Paliko žymę gyvenime.
Mes roko grupę sukūrėme gana keistai. Apie 1984 metus pradėjau bendrauti su Varvekliu – dailininku Vikintu Dariumi Šimansku, kuris jau senokai gyvena Jungtinėje Karalystėje. Jau tada jis buvo nuolat „prižiūrimas“ KGB – visą laiką ką nors prisidirbdavo. Kai su juo susipažinau, to nežinojau – dabar kai pagalvoju, gal ir būtų buvę baisoka bendrauti žinant, kad praktiškai kasmet jį susemdavo saugumas.
Žodžiu, karštą 1986 metų balandžio dieną mes su Varvekliu sėdėjome atsilapoję balkoną. Ką tik buvo sprogęs reaktorius Černobylyje, bet mes juk nieko apie tai nežinojome, tad sėdėjome ramiai, be panikos. Ir staiga kilo – abiems vienu metu – mintis, kad reikia sukurti roko grupę. Groti mes nemokėjome. Na, aš šiek tiek brazdinau gitara, o jis juk tapytojas. Visgi nutarėme, kad reikia sukurti tikrą roko grupę, kuri negali būti panaši į sovietinius estradinius ansamblius.
Sunkiai rinkome grupei pavadinimą. Gal „Kontrkultūra“? „Smarvė“? Išsirinkom šokiruojantį – „WC“. Tualetas. Aš ir sakau Varvekliui: „Kodėl toks aštrus?“ Sako, mes šiuo pavadinimu spjausime sovietams į veidą. Varveklis buvo tikras tų laikų patriotiškai nusiteikusio antisovietinio jaunimo simbolis. Jis su klasės draugais net planavo nuvaryti lėktuvą ir išskristi į JAV. Planas nepavyko, bet KGB išgirdo kalbas, ir jie turėjo nemalonumų.
Kai mes pradėjome muzikuoti, jau buvo prasidėjusi „perestroika“, Vilniuje įsikūręs Jaunimo muzikos klubas. Jie palaikė radikalų roką, kaip ir mes, buvo nusistatę prieš „pusiau legalią“ tuometinę estradą. O mes buvom visai nelegalūs. Pamenu, apie 1986 metus nuėjome į Mokslinį metodinį kultūros centrą, na, tokią to meto kultūros įstaigėlę. Ten ėjo kalbos apie būsimą roko festivalį, vyko lyg ir roko muzikantų susirinkimas. Mes pareiškėme, kad esame pankroko grupė, turime paruošę programą, ir kad ir šiandien galime eiti į sceną. Organizatoriai buvo šokiruoti, daugiau jų gyvenime neteko sutikti.
Visgi 1986 metų pabaigoje įvyko pirmas mūsų koncertas – nei legalus, nei oficialus. Toks vyko ir 1987 metų pradžioje. Vėliau Jaunimo muzikos klubas išmoko rengti koncertus tarsi legaliai. Visgi jų nebuvo daug – jei šiandieninės grupės koncertus per metus skaičiuoja dešimtimis, mums sugroti penketą ar šešetą kartų buvo didelis pasiekimas.
Iš esmės jau šiek tiek išdavėte filmo „Jaunimas prieš sovietus“ turinio ir herojų. Kaip manote, kokią žinutę ši dokumentika gali perduoti dabartiniam jaunimui, augančiam jau visai kitoje epochoje? Tuo pačiu – augančiam ne sostinėje, o pakaunėje, nedideliame miestelyje? Kuo jūsų darbas gali įkvėpti?
Filmas yra muzikinis, dinamiškas – jis netgi juokingas. Tai nestandartinė dokumentika, prikišta dinamiškų vaizdų ir specialiųjų efektų – šia prasme jis atitinka tą nervingą šiuolaikinio jaunuolio sąmonę. Be to, neabejoju, bus įdomu pamatyti, kaip viskas buvo „tais laikais“. Kas tas politinis rokas, kai dainuojama apie aktualijas, kūriniai atspindi laikmetį, o ne kūrėjų vidinį pasaulį.
Įdomu bus prisiminti ir tuomet dalyvavusiems koncertuose – filme pasakojame apie festivalį „Purvinoji žiema“, kuris 1988 m. įvyko Kaune, tuometiniuose „Šilelio“ kultūros rūmuose prie Radijo gamyklos. Tiesa, nors muzikinis, filmas nėra tik apie muziką – jis apie tuometinius įvykius, jau tapusius istorija, taip, kaip juos matė muzikantai. Ir ne tik lietuviai – pas mus grojusios Latvijos „Inokentijs Mārpls“ lyderis Raimonds Lagimovs dalinasi savo atsiminimais.
Nėriau, nors pats aktyviai muzikuojate ir kuriate kiną, ar turite laiko jausti dabartinį Lietuvos muzikos pulsą?
Apie popmuziką nieko negalėčiau pasakyti – nėra reikalo ir laiko domėtis. Roko muzika, manau, labai stipri ir Lietuvoje klesti! „Solo ansamblis“, „BA“, „Arklio galia“, „Egomašina“, „Skyliamušis“ – daug įdomių grupių, kurios šiems laikams reikšmingos. Juk būtent roko muzika yra laikmečio išraiška ir variklis.
Teksto autorė žurnalistė Kotryna Lingienė