Kauno miestas ir rajonas intensyviai ruošiasi Europos kultūros sostinės metams. Vienas iš 2022 metų akcentų – didysis Europos kultūros sostinės atidarymo renginys, kuriame miestas ir rajonas parodys savo daugiasluoksniškumą. Kartu su „Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ atidarymo metams padeda ruoštis ir tarpdisciplininio meno kūrėja iš Airijos Aideen Barry.

Programa „Modernizmas ateičiai“ siekia aktualizuoti tarpukario modernizmo paveldą ne tik Kaune, tačiau ir tarptautiniame kontekste. Viena iš programos tikslą atliepiančių priemonių – video meno projekto „Heterotopija“ [angl. Heterotopia] sukūrimas, įtraukiant įvairaus amžiaus ir interesų grupes: Kauno moksleivius, video ir garso meno studentus, savanorius, modernistinių pastatų gyventojus.
Projektą įgyvendinti pakviesta A.Barry – vizualiųjų menų menininkė iš Dublino, savo darbuose skirtingomis priemonėmis tyrinėjanti ir interpretuojanti vietos bendruomeninį, istorinį ir kultūrinį kontekstą. Tai nėra pirmoji menininkės pažintis su Kaunu. 2018 metais ji dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Modernizmas ateičiai“, o 2019 metais – diskusijoje, skirtoje modernizmo meninių interpretacijų galimybėms ir įvairovei aptarti, taip pat Kaune yra pristačiusi savo kūrybą.
15min pokalbis su A.Barry – apie Kauno modernizmo stebuklą, darbą su bendruomenėmis bei apie projektus, turinčius galios tapti paveikiais.
– Šį kartą, sugrįžusi į Kauną, kuriate projektą „Heterotopija“. Koks jis bus?
– Darbuojamės kartu su „Kaunas 2022“ komanda, menininkais, muzikantais, jaunimu, Kauno gyventojais ir kuriame judančių vaizdų stebuklą. Tikimės apjungti miestą, pasakojimus ir unikalų architektūrinį paveldą, suteikti jiems naują gyvenimą ir sukurti nepakartojamą stop kadro animacijos šedevrą.
Numatoma trukmė – apie 45 min., o animacija bus daugiausiai juodai balta. Muziką kurs drauge dirbantys Kauno muzikantai, garso menininkai ir kompozitoriai. Įkvėpimo semiamės iš tarpukario kinematografijos, pavyzdžiui, Fritzo Lango filmo „Metropolis“ (1927 m.), taip pat „Daktaro Kaligario kabineto“ (1920 m.), Busterio Keatono, Charlie Chaplino ir kitų kūrybos.
– Kokį kelią, kokias priemones pasirinksite Kaune?
– Pasirinkau dirbti su stop kadro animacija – jos dėka gimsta magija, galima sukurti įvairias optines iliuzijas ir vizualines fikcijas. Tuomet žiūrovai klausia: kaip čia padaryta? Ima patys svarstyti apie kūrybinį procesą, ir taip stimuliuojama jų vaizduotė. Dirbant su stop kadro animacija nėra nieko neįmanomo – maždaug prieš savaitę pavyko sukurti filmuką nuotoliniu būdu vykusiose dirbtuvėse.
– Kuo jums apskritai pasirodė įdomus ir savitas Kauno modernizmas?
– Jausmas toks, tarsi būčiau radusi itin retą brangakmenį. Mane stebina, jog taip ilgai slėpėte šią paslaptį nuo pasaulio. Kaune pilna išskirtinio grožio pastatų, padabintų mažytėmis žaviomis detalėmis, unikaliais langais, durimis ir balkonais, kurie paverčia namus laivais. Įspūdinga. Dar pastebėjau Kauno miesto ir gamtos artumą: architektūroje vis pasikartoja tulpių žiedų ir kiti motyvai. Kauno miestas kūrėsi vedamas didžių ambicijų, todėl labai norėčiau, jog ši praeities energija įkvėptų jaunosios kartos menininkus ir kūrėjus, prisidėsiančius prie mūsų bendro videomeno projekto vystymo.
– Kovo mėnesį jau lankėtės Kaune, organizavote dirbtuves. Kokie pirmieji įspūdžiai, kokią emociją išsivežėte?
– Negaliu patikėti, kokie talentingi, iškalbingi ir atsidavę kūrybai yra jaunieji Kauno gyventojai. Šiek tiek jaudinausi prieš susitikimus su Kauno jaunimo grupėmis. Bijojau, jog niekas nenorės prisijungti prie mano kuriamo projekto. Nieko panašaus neįvyko. Jie man iš karto pasiūlė kalną nuostabių idėjų. Grįžusi namo niekaip negalėjau nustoti galvoti apie šiuos jaunus žmones. Jie net sukūrė grupę feisbuke, kad galėtumėme ir toliau bendrauti bei keistis idėjomis. Esu nepaprastai sujaudinta šių patirčių.
– Kokio rezultato tikitės?
– Manau, jog projekto metu sukursime vizualinio meno kūrinį, tačiau jo eigoje gali rastis ir kitokių kūrybos formų. Jau esame aptarę, kaip naudosime kūrybinio proceso metu surinktas ir per kūrybines dirbtuves Kauno bendruomenės sukurtas trumpas istorijas, piešinius, animaciją – viskas virs parodomis ar renginiais. Kauniečiai jau šurmuliuoja ir nekantrauja įsijungti į kūrybą, o aš savo ruožtu noriu, jog šis kūrybinis cunamis būtų mūsų visų, kad visi, prie jo prisidėję, jaustųsi lygiaverčiais partneriais ir svarbia dalimi.
– Koks projekto tikslas, idėja? Ar norite, kad žmonės pamatytų architektūros paveldą kitomis akimis, kad suvoktų jį kaip miesto unikalumą? Pažadinti jų vaizduotę ir emocijas? Atrasti vientisą Kauno tarpukario modernizmo paveldo jungtį?
– Taip, esu įsitikinusi, jog nepaprastai svarbu, kad projektas būtų asmeniškas ir artimas daugeliui žmonių. Manau, kad pavyks tą įgyvendinti. Tikiu, jog jei jūsų sūnus, dukra, kaimynas ar draugas parašys istoriją apie Kauno modernistinę architektūrą, jei jie jausis šių naujai kuriamų muzikinių, šokio, vizualinio meno pasakojimų dalimi, tuomet šis unikalus modernizmo perlas taps savu ir artimu. Tada apie jį galvos daugiau žmonių ir pajaus glaudesnį emocinį ryšį su architektūra.
Vaizduotės ir emocijų sužadinimas šio projekto metu yra natūralus procesas. Spėju, jog daugelis bus tiesiog priblokšti fakto, kad Kauno gyventojai yra tokie kūrybingi. Žinoma, projektui reikia įgyti pagreitį. Tada visi pamatysime, jog kauniečiai yra tokie pat kūrybingi ir ambicingi, kaip ir jų seneliai, proseneliai, gyvenę praėjusiame amžiuje. Išlaisvinus šią kūrybinę energiją, ji taps nesustabdoma.
– Su bendruomenėmis esate dirbusi ir anksčiau, šis projektas taip pat įtrauks įvairaus amžiaus ir interesų grupes. Kiek jums pačiai svarbus kitų – su menu nesusijusių arba susijusių mėgėjiškai – žmonių dalyvavimas kūrybos procese ir kuo? Ko pati išmokstate dirbdama bendroje komandoje?
– Tai nėra pirmas kartas, kai man tenka darbuotis su tokio pobūdžio projektu – ir anksčiau darbavausi su bendruomenėmis, vykdžiau įvairius projektus. 2014 m. Europos Sąjunga pasirinko mane tapti viena iš viešojo meno kūrėjų projektui „Changing Tracks“ – jis truko vienerius metus ir vyko trijose valstybėse. Į mano meno projekto dalies kūrybą įsitraukė daugiau nei aštuoni šimtai žmonių, tai buvo tiesiog neįkainojama patirtis. Šis projektas parodė, jog įmanoma į kūrybą įjungti įvairaus amžiaus grupes, savanorius, jaunimą ir vietinius menininkus.
Tokios patirtys leidžia galvoti apie menininkus kaip apie didelius kūrybinius procesus vienijančias jungtis. Be bendruomenės įsitraukimo negalėtumėme pasiekti tokių nuostabių rezultatų. Drauge su „Kaunas 2022“ vykdomas projektas taip pat remiasi kauniečių ir įvairių organizacijų įsitraukimu.
Labai svarbu suteikti žmonėms galimybę tapti projekto dalimi ir aktyviais kūrėjais. Šio projekto autorė turi būti ne Aideen Barry: aš negaliu pasakoti šios istorijos, nes tai yra jūsų istorija. Labai noriu, jog padėtumėte man papasakoti savo istoriją ir suteiktumėte šiam projektui savo autentiškus balsus. Projektą galime įvykdyti tik veikdami drauge kaip komanda – aš ir Kauno gyventojai. Dirbant su bendruomene visi galime pasimokyti būti lankstesniais bei sužinoti, kaip įmanoma apjungti mūsų visų gebėjimus, o tada iš jų suausti ir susiūti unikalų kūrinį.
– Kuo jums įdomus darbas viešose erdvėse? Kokius savo darbus išskirtumėte?
– Dievinu bendradarbiavimą su bendruomene – būtent tada užgimsta įdomiausi kūriniai, meną apgyvendiname erdvėse, kur jo nesame įpratę matyti. Mėgstu tokių projektų gebėjimą virsti demokratiškais: laisvai samdomi rašytojai, vietiniai istorikai ar kraštotyros entuziastai gauna galimybę sukurti meno kūrinį, kuriame atsiskleidžia, ką reiškia būti kauniečiu bei gyventi šiuolaikiniame unikaliame mieste, slepiančiame įvairias įdomias istorijas.
Patys geriausi meno kūriniai geba mus stipriai paveikti emociškai, jie pasiekia giliausius širdies kampelius ir primena, ką reiškia būti žmogumi, ką reiškia būti jautriu ir pažeidžiamu. Tokie projektai turi galios tapti paveikiais, nes didžiulis būrys žmonių aistringai atsiduoda kūrybai ir vysto unikalius kūrinius.
Anksčiau teko kurti panašius projektus – 2014 m. dirbau su dvejomis nuostabių kūrėjų grupėmis Vakarų Airijos Mayo mieste. Drauge su intelekto sutrikimų turinčiais kūrėjais statėme nebylųjį filmą. Jie sukūrė išskirtinę meilės istoriją, įkvėptą nebyliojo kino eros stilistikos, tačiau iš tiesų ji pasakojo apie tai, kaip šie kūrėjai, būdami Airijos piliečiais, kasdien susiduria su nematoma diskriminacija. Apie tai, jog Airija vis dar nėra ratifikavusi JT Neįgaliųjų teisių konvencijos.
Filmas susilaukė didžiulės sėkmės ir laimėjo įvairių apdovanojimų – viskas tik dėl jo kūrėjų drąsos, nuoširdumo ir kūrybiškumo. 2018-aisiais šis filmas įvertintas kaip seminarinis meno kūrinys ir pasirinktas reprezentuoti 2015-uosius metus meno kataloge „Moderniosios Arijos šimtmetis” („Modern Ireland in 100 Years“), kuriame pristatyta 100 airių meno kūrinių, sukurtų per pastarąjį amžių.
Visas šurmulys dėl šio filmo ėmė keisti diskursą apie žmones su įvairiomis negaliomis, paskatino kitus apie tai pagalvoti ir pagaliau 2018-aisiais Airija ratifikavo minėtąją konvenciją. Taigi, kartais menas gali turėti didžiulę galią. Labai didžiuojuosi šiuo savo projektu, nes prie jo prisidėjau tik minimaliai, o pagrindiniais jo kūrėjais buvo šie nuostabūs žmonės.
Procesą organizuoja kaip terapiją
Pasak „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorės Viltės Migonytės-Petrulienės, šio projekto premjera planuojama 2022 metais, kultūros sostinės didžiojo atidarymo savaitgalį. „Iš karto po jos „komandiruosime“ video meno kūrinį į tarptautinį filmų festivalį, kuriame pasaulio žiūrovus pasieks mūsų modernizmo bendruomenės žinutė apie šiuolaikinį ir ateities Kauną. Kokia ji bus – priklausys nuo mūsų, todėl į kūrimo procesą kviečiame jungtis jau šiandien“, – sakė V.Migonytė Petrulienė.
Kalbėdama apie šios menininkės pasirinkimą pašnekovė teigė, jog viena iš didžiausių „Kaunas 2022“ kartu su partneriais kuriamų projektų vertybių – dalyvaujamosios kultūros skatinimas: „Dar rengiant konkursinę kultūros sostinės paraišką buvo mąstoma apie videomeno projektą, kuris pristatytų Kauno tarpukario materialų ir nematerialų palikimą užsienyje, atskleistų mūsų miesto XX amžiaus pirmosios pusės architektūros charakterį ir ypatybes, pasakotų apie šio laikotarpio paveldą neaplenkiant žmogaus ir jo autentiškos kasdienybės.“
Pasak V.Migonytės-Petrulienės, A.Barry savo projektus kuria įtraukdama vietos bendruomenę, organizuoja procesą kaip terapiją, mokymąsi ir žaidybinį patyrimą, kuriame įdomu dalyvauti įvairaus amžiaus, gebėjimų ir interesų žmonėms. „2017 metais vykusiame tarptautiniame renginyje Pėče, Vengrijoje vienoje sesijoje dalyvavau ir susipažinau su A.Barry. Nepaprastai įkvėpė energingas ir charizmatiškas jos kūrybos pristatymas, kuriame ji didelį dėmesį teikė įkvėpimo, idėjos, asmeninių atradimų ir meninio proceso apžvalgai.
Jautrias socialines temas ir visuomenės moralės ribas tyrinėjanti menininkė pasirinko sustabdyto kadro (angl. stop motion ) animacijos techniką, suteikiančią šioms temoms netikėtą, ironišką (gerąja prasme) ir labai spalvingą vizualinį efektą, neretai priverčiantį pasakyti: neįtikėtina, kaip jai kilo tokia mintis? Kaip tai pavyko atlikti?
Vėliau ji kelis kartus atvyko į Kauną. Nesu tikra, kas įvyko pirmiau, ar Aideen prisijaukino Kauną, ar miestas, svetingai pasitikęs ją, priėmė ir atvėrė vaizduotę. Tikriausiai viskas vyko kartu, todėl sprendimas pakviesti Aideen kurti 45 minučių video meno projektą „Heterotopija” vyko visiškai organiškai. Tiesa, projekto pavadinimas yra pradinis („darbinis”), jis bus permąstomas procese ir priklausys nuo scenarijaus, kuris, kaip ir kiti video meno kūrinio elementai, bus kuriamas su bendruomene“, – sakė V.Migonytė-Petrulienė.
Svarbiausias ne tik rezultatas, bet ir kūrimo procesas
„Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė Ugnė Marija Andrijauskaitė, kalbėdama apie šio projekto lūkesčius, sako, kad jis visų pirma įtrauks didžiulį skaičių Kauno miesto ir rajono gyventojų, o prie kūrybinio proceso prisidės ne tik profesionalūs meno ir muzikos kūrėjai, bet ir mėgėjai ar minimalią kūrybinę patirtį turintys žmonės.
„Projektą kovo mėnesį jau pristatėme Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre, KTU Vaižganto progimnazijoje, Kauno moksleivių techninės kūrybos centre, Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmuose, ir toliau mezgame ryšius su kitomis ugdymo įstaigomis, kviesdami prisijungti prie kūrybos. Čia mums svarbiausias ne tiek projekto rezultatas, o jo kūrimo procesas, įtraukiantis įvairaus amžiaus ir įvairių patirčių dalyvius. Visą projekto vykdymo laiką rengsime kūrybines dirbtuves, kurių metu profesionalai dalinsis savo patirtimi ir apmokys dirbtuvių dalyvius naujų įgūdžių, kurie bus naudingi ne tik kuriant šį videomeno projektą, bet ir gali pasitarnauti kasdieniame gyvenime, virsti nauju hobiu ar paskatinti pasirinkti naujas karjeros kryptis“, – kalbėjo U.M.Andrijauskaitė.
Paskelbtas karantinas gerokai pakoregavo visų planus, tad į situaciją teko pažvelgti kūrybiškai: šiuo metu kauniečiai kviečiami į kūrybinio rašymo dirbtuves, kurias veda Sandra Bernotaitė. Pagal menininkės A.Barry paruoštas užduotis ir raktažodžius moksleiviai, studentai ir jauni kūrėjai socialiniuose tinkluose gali pasidalinti savo kūryba.
„Įsivaizduojame, jog visas Kaunas galėtų būti įkvėptas savo įspūdingo modernistinio paveldo ir virsti vienu dideliu kuriančiu kūnu. Vasarą, kai atsidarys sienos, Kaune vėl sulauksime A.Barry, kuri čia surengs animacijos mokyklą – jos dalyviai išmoks kurti stop kadro ir smėlio animaciją, naudotis žaliu fonu ir kurti fantastiškus siurrealius vaizdus.
Šių ir kitų kūrybinių dirbtuvių metu gimę tekstai ir vaizdai keliaus į kitą videomeno projekto kūrybos etapą, bus eksponuojami virtualiose ir gyvose parodose, todėl tai puiki galimybė išdrįsti atsiduoti kūrybai, galbūt senesnius kūriniu ištraukti iš stalčių ir parodyti pasauliui, ar tiesiog tapti kuriančios Kauno modernizmo bendruomenės dalimi bei sudalyvauti unikaliame projekte“, – teigė U.M.Andrijauskaitė.
Sekite naujienas apie planuojamus renginius ir dirbtuves “Modernizmas ateičiai” facebook paskyroje, arba susisiekite tiesiogiai el. paštu [email protected]
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.
Nuotrauka Aideen Barry