Istorijas pasakojame vasarą prie laužo, girdime, kaip jos gimsta troleibuse tarp greta susėdusių keleivių, istorijomis dalijasi po ilgo nesimatymo susitikusios draugės, vaikams savo jaunystės istorijas pasakoja jų seneliai, tačiau ar žinojote, kad istorijų pasakojimas jau tapo profesija? Vasario mėnesį Samylų, Vilkijos ir Linksmakalnio gyventojus pasakojimo meno mokė dvi profesionalios pasakotojos, gyvenančios ir dirbančios Škotijoje ir Olandijoje, Daiva Ivanauskaitė ir Milda Varnauskaitė.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuotos sakytinio pasakojimo (angl. storytelling) dirbtuvės trijų seniūnijų bendruomenėms bei Kauno miesto ir rajono kultūros profesionalams sutraukė nemažai tikrų istorijų išsiilgusių žmonių. Vis dėlto, užsienyje įvairūs pasakojimo, literatūriniai vakarai (angl. open mic) specialiuose klubuose, baruose, bibliotekose, kultūros centruose yra kur kas populiaresni.
Pasak D. Ivanauskaitės, klausydamas istorijos, žmogus užmezga ryšį su pasakotoju ir ta istorija jam „kalba“: „Tam tikra prasme nutiesiamas telepatinis tiltelis. Klausytojai savo vaizduotėje pradeda matyti pasakojamą istoriją. Vokiečiai net turi posakį, jog istorijų pasakojimas yra „kinas galvoje“ (vok. kopfkino).
Pritaikymo galimybės – neribotos
Abi pasakotojos, viešėjusios Lietuvoje, pateikia daugybę sakytinio pasakojimo pritaikymo galimybių. Sakytinis pasakojimas plačiai naudojamas ir versle, rinkodaroje, kuriant palankų vartotojo požiūrį į prekės ženklą, formuojant organizacijos tapatybę, jos kuriamą vertę visuomenei, vykdant vidinę ir išorinę komunikaciją.
Sceniniame pasakojime, kuomet vyksta kelių valandų trukmės šou pasirodymai, dalyvaujant režisieriui, muzikantams, scenografams. Netrūksta ir socialinių pasakojimo pritaikymo būdų. Pavyzdžiui, dirbama su bendruomenėmis, kad jos glaudžiau bendrautų, atkurtų ryšį, tokiu būdu tyrinėjama jų tapatybė.
Transformacinių pasakojimo dirbtuvių metu vyksta švelnus kūrybinis darbas su žmonėmis, kurie yra patyrę stiprių išgyvenimų: smurtą artimoje aplinkoje, netekę artimo žmogaus, sergantys sunkiomis ligomis, įvykdę nusikaltimus ir atliekantys bausmę kalėjimuose. D. Ivanauskaitė atkreipia dėmesį, kad istorijų pasakojimas gali būti svarus įrankis reflektuoti kalinių pasirinkimus.
Dar vienas pritaikymo laukas – edukacija. Dirbama su vaikais iki 5 metų amžiaus, jaunomis šeimomis, senjorais. Tokios pasakojimo dirbtuvės pasitarnauja šių visuomenės grupių užimtumui, įtraukimui, padeda sukurti bendrystę.
„Dažniausiai su senjorais naudojamos reminiscencijos – gyvosios atminties pasakojimai. Sužadinami prisiminimai, rodant nuotraukas iš jų jaunystės, leidžiant pasiklausyti senos muzikos, kuri nukeltų į pirmojo pasimatymo vietą ar situaciją, kuomet įvyko kažkoks konfliktas, netektis, lėmusi tam tikrus posūkius, pasirinkimus jų gyvenime“, – pažymi D. Ivanauskaitė.
Viena istorija nukėlė į… Titaniką?
Vasario mėnesį D. Ivanauskaitė Vilkijos gyventojus kvietė dalintis asmeninės ir bendruomeninės atminties pasakojimais, o viena istorija nuvedė net iki Titaniko. Istorijų pasakojimo meno taip pat mokėsi Kauno miesto ir rajono kultūros organizacijų darbuotojai, edukatoriai, muziejų gidai.
„Šios dirbtuvės dar kartą patvirtino, kad pasakojimo meno dovana – šiluma. Išgirdęs kito žmogaus istoriją, nebegali į jį žiūrėti taip, kaip anksčiau. Nežinodami, neišklausydami kito istorijos, į kaimyną, kolegą ar naujai sutiktą žmogų esame linkę žiūrėti šaltai, su „apsauga“, sukurdami barjerą, gal net turėdami išankstinį nusistatymą“, – apgailestavo pašnekovė.
Pasak pasakotojos, dirbtuvėse sutikti žmonės gana gerai valdo kalbą, turi daug meilės ir kūrybiškumo, noro kalbėtis: „Jie išsiilgę nuoširdaus istorijų pasakojimo, o ne eilinio pasiplepėjimo. Buitinės kalbos neapjungia mūsų giliajame lygmenyje. Istorijos suteikia gyvybę aplinkai, miestui, kuriame gyvename, ir kiekvienam žmogui. Tai labai svarbu mūsų tapatybei, pasitikėjimui savimi, stiprybei.“
Istorijos keičia žmonių gyvenimus
Lietuviškojoje Atlantidoje – Samyluose – kur prieš šešis dešimtmečius Kauno marių dugne nuskendo 35 kaimai ir 721 sodyba, bei Linksmakalnio kaime, kuriame 1944 metais buvo įrengtas KGB radijo žvalgybos centras, sakytinio pasakojimo dirbtuves vedė ir esamų vietos gyventojų istorijas rinko šiuolaikinė pasakotoja Milda Varnauskaitė.
Ji akcentuoja, kad sakytinis pasakojimas – tai, visų pirma, atlikimo menas (angl. performance art). Pasakotoja tiki performatyvumo galia transformuoti ne tik patį atlikėją, tačiau ir pasirodymo publiką. Gerai atliktas pasakojimas, neabejoja ji, gali žmones „pakelti“ nuo kasdienybės, suteikti stiprybės ir vilties, aiškumo ieškant gyvenimo prasmės, tikslo.
M. Varnauskaitė pažymi, kad pasakotojui labai svarbu užmegzti autentišką ryšį su auditorija, o tam pasiekti neretai kalba nėra pats svarbiausias elementas. Akių kontaktas, intonacija, kūno kalba, tylos pauzė, gestai, mimika – visa tai tik dalis pasakotojo naudojamo instrumentarijaus pasirodymo metu.
Pasakotojos teigimu, kad istorija įtrauktų publiką, ji turi turėti ne tik įdomų turinį, bet ir gerą struktūrą, kuri yra išieškota, nebanali: „Istoriją galima dėlioti ne tik nuo taško A iki taško B, bet kaip mozaiką ar žvaigždyną, t.y. linijine tvarka, kai publika nežino ir net negali nuspėti, kas bus toliau.“
Tokią istoriją atlikti gyvai kaip pasirodymą nėra lengva, nes reikia suvaldyti daugybę elementų, tačiau įgūdžiai ateina su patirtimi. Visgi, pasakotojos teigimu, svarbiausia – ryšys su auditorija. Net jeigu istorija turi stiprią struktūrą, įdomų turinį, netikėtą posūkį, neatrastas ryšys su žmonėmis, kuriems ji pasakojama, gali neatnešti norimo rezultato.
Žmonės – pasakojantys gyvūnai
Visgi, pasakotojas, siekdamas užmegzti ryšį su auditorija pasirodymo ar vedamų dirbtuvių metu, dažnai susiduria su nepasitikėjimu.
„Žmonės linkę nepasitikėti kitais, skeptiškai žiūrėti į naujas patirtis, – sako M. Varnauskaitė. – Niekada nestumiu, neverčiu žmonių dalintis istorijomis, atvirkščiai – pati atsiveriu, atiduodu visą save ir tada natūraliai kitų nepasitikėjimas išnyksta. Žmonės nori būti išgirsti, jie nori pasakoti istorijas. Mes esame pasakojantys gyvūnai, kuriems reikia ne išmokti pasakoti, o prisiminti, kaip tai daryti.“
Norint pasakoti, kaip ir norint sakyti kalbas, daryti pristatymus prieš auditoriją, diskutuoti, visų pirma reikia pažiūrėti viešo kalbėjimo baimei į akis. Pastaroji vis dar patenka į didžiausių žmonijos baimių sąrašą, aplenkdama skrydį lėktuvu, bankrotą, ligas ir net mirtį.
„Scenos baimė yra labai reali baimė. Išeiti prieš žmones ir pasakyti kažką prasmingo, įdomaus, o ne šiaip pataukšti yra sudėtinga. Tikiu, kad tą padaryti galima tik žvelgiant baimei į akis, o nesistengiant nuo jos pabėgti, t.y. „apkamšyti“ savo pasirodymą išmoktomis taisyklėmis.
Jei visą laiką pasakodamas galvosi, kad turi kažką daryti, jog kiti nepastebėtų, jog bijai, tai trukdys užmegzti autentišką ryšį su auditorija. Nemanau, kad baimę reikia įveikti, su ja reikia susidraugauti. Apie tai daug kalbu savo dirbtuvėse, sukurdama tokią atmosferą, kurioje baimę galima patirti saugioje aplinkoje ir taip ją prisijaukinti“, – tvirtina pašnekovė.
Vaistas nuo atskirties
Pasak M. Varnauskaitės, nors pasakojimas nėra terapija, jis suteikia neįkainojamą galimybę užmegzti ryšį su kitu, parodyti šalia esančiam, kad jis nėra vienas pasaulyje.
„Pagrindinė žinutė, kurią noriu perduoti žmonėms, ateinantiems į mano pasirodymus Lietuvoje ir Olandijoje yra ta, kad visi turime daugiau bendro, nei atrodo. Pasirodymų metu galima išgyventi tokį artumą, kai nebeaišku, kas pasakoja istoriją – ar tu pati, ar tavo auditorija“, – sako M. Varnauskaitė, pridėdama, kad istorijos vienija ir suartina, sušvelnina skirtingų grupių, bendruomenių kampus.
Pasak jos, net ir kelių šimtų auditorijai istoriją galima papasakoti taip, jog išėjęs kiekvienas galvotų, jog ta istorija buvo skirta tik jam vienam. Istorijų galia yra transformuojanti: ji keičia tiek pasakotoją, tiek auditoriją.
