Į Kaune esančias kultūros įstaigas neįgaliesiems patekti sudėtinga, o kartais ir neįmanoma, sako kaunietis Audrius Kalvėnas. Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras įvairiuose miesto renginiuose lankytųsi dažniau, jei tam nebūtų kliūčių.
Su tokiomis pačiomis problemomis susiduria ir kitokią negalią turintys žmonės. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ įvairių organizacijų atstovus, neįgaliuosius, dizainerius, miesto savivaldybės atstovus pakvietė į tarpdisciplinines dirbtuves „Dizainas visiems: Kauno menininkų namų atvejis“.

Pirmieji – Kauno menininkų namai
„Kaunas 2022“ dizaino programa, siekdama įtvirtinti naują požiūrį į erdvių formavimą bei universalaus dizaino principus, organizuoja kūrybines dirbtuves, kurios yra skirtos visiems, kam rūpi fizinės ir vizualinės aplinkos, erdvės prieinamumas ir patrauklumas. Pirmosioms dirbtuvėms pasirinkti Kauno menininkų namai – paveldosauginis pastatas, esantis V.Putvinskio gatvėje.
„Paskutinis susitikimas V.Putvinskio gatvėje prie istorinių menininkų namų parodė, kad problema yra. Susitikimas su bendruomene vyko pastato viduje ir tik man vieninteliam, judančiam neįgaliojo vežimėliu, teko bendrauti su kitais diskusijos dalyviais tik tada, kai ji baigėsi ir kai jie nusileido žemyn, į gatvę.
Ši situacija akivaizdžiai rodo, kad problemų su kultūros objektais tikrai yra, ir ypač su tais, kuriuos valdo miesto savivaldybės administracija. Trūksta žinių, empatijos, kuri padėtų tas žinias įgyti“, – sakė A.Kalvėnas.
Pritaikyti objektus, kurie yra paveldosauginiai, dar sudėtingiau. Pasak A.Kalvėno, per diskusiją paaiškėjo, kad saugomos yra ir Kauno menininkų namų durys, todėl negalima pažeminti slenksčio. „Slenkstis yra svarbiau nei žmogus“, – teigė A.Kalvėnas.
Keltuvas primena kankinimo įrankį
Kaip sakė kaunietis, į problemą yra žiūrima iš normatyvinės reglamento pusės.
„Ir yra tvarka, kuria reikia vadovautis. Tačiau tvarka kuriama tam, kad padėtų žmogui, o ne jam kliudytų. Pasakysiu vieną pavyzdį. Esu ketvirtojo kurso VDU filosofijos programos studentas. Universitete yra didžioji salė, kurioje vyksta aibė kultūros renginių, festivaliai, koncertai, taip pat ji naudojama mokslo reikmėms, čia vyksta srautinės paskaitos.
Ten rateliais patekti neįmanoma. Mano žiniomis, 2013 metais rekonstruojant šiame kultūros paveldo objekte nebuvo leista rekonstruoti laiptų ir įrengti turėklinio keltuvo. Todėl jie nusipirko kopiklį. Tai yra toks mechanizuotas daiktas su vikšrais su šakėmis, kurias pakiša po vežimėliu, tada apsuka po vežimėliu įvairiais diržais neįgalų žmogų ir vikšrais bei varikliais bando tarabaninti laiptais.
Man tai primena kankinimo įrankį, nes, pirmas dalykas, jis yra pavojingas. Dėl to, kad tai yra kultūros objektas, aš nevaikščiojau į paskaitas ir turėjau atsiskaityti kitaip”, – kalbėjo kaunietis.
Kino teatrai nėra tinkamai pritaikyti
A.Kalvėnas kalbėjo ir apie kitus kultūros objektus, esančius Kaune. Pavyzdžiui, kino teatro „Romuva“ rekonstrukcija.
„Netyčia teko susitikti su architektu, kuris vadovauja rekonstrukcijai. Pasiteiravau, kaip numatyta pritaikyti judėjimo negalią, kitokią negalią turintiems žmonėms“, – pasakojo A.Kalvėnas.
Jis paminėjo, kad bus keltuvas patekti į salę, tačiau paklausus, o kur salėje bus galimybė įvažiuoti ratukais, paaiškėjo, kad kelios vietos bus išimtos pirmoje eilėje ir skiriamos neįgaliesiems.
„Tačiau įsivaizduokite save, sėdinčią prieš kokį 15 metrų pločio ekraną tris metrus nuo jo, ir, užvertusi galvą, dvi valandas žiūrite filmą. Tai yra nepatogu. Šią problemą išsprendė „Forum Cinemas“, kurie, rekonstravę pirmą ir antrą sales, neįgaliesiems įrengė vietas salės viduryje“, – sakė A.Kalvėnas.
Kaune neįgaliems sunku patekti ir į kitas erdves, o kai kurios jų, pavyzdžiui, M.Žilinsko dailės galerija, judėjimo negalią turintiems žmonėms iš viso neįveikiamos.
„Dar vienas objektas – „Perkūno namas“. Jame vyko paroda ir pabandžiau ten patekti. Pasiteiravau valdytojų, ir jie replikavo, manydami, kad teiraujuosi nesąmonės: ar pritaikyta neįgaliems? Taigi statinys, sako man, statytas prieš 500 metų, ir niekas tuo metu apie neįgaliuosius negalvojo. Tik jie pamiršo, kad tas statinys buvo rekonstruotas valstybės ir savivaldybės lėšomis, o vykdant rekonstrukciją buvo galima jį pritaikyti. Tačiau reikėjo žinojimo, reikėjo empatijos“, – kalbėjo A.Kalvėnas.
Kaunietis norėjo apsilankyti ir neseniai vykusio „Nepatogaus kino“ seansuose, tačiau paaiškėjo, kad iš 57 renginių tik 13 buvo pritaikytų neįgaliesiems, ir jie – kino salėje, kur filmą reikia žiūrėti iš pirmosios eilės. „Nuėjau į porą ir daugiau nėjau. Nepatogu“, – sakė vyras.
Tikisi realių permainų
Iš „Kaunas 2022“ iniciatyvų A.Kalvėnas tikisi ne tik diskusijų, bet ir realių permainų.
„Taip, pirmiausia tai diskusija, bet aš noriu tikėti ir tikiu, kad ta organizacija („Kaunas 2022“), kuri ėmėsi iniciatyvos, reflektuoja fantastiškai greitai. Tai teikia vilties, nes jie operatyvūs. Jie veikia ir pasikalbėjus su jais, iškėlus problemą Kauno miesto neįgaliųjų reikalų taryboje jie tuojau pat reagavo, įsijungė ir ėmėsi iniciatyvos.
Įvairių negalių atstovai (dirbtuvėse) išdėstė savo požiūrį, poreikį, keli architektai pateikė architektūrinius pasiūlymus, kaip Kauno menininkų namai galėtų būti pritaikomi, kaip galėtų transformuotis ir tapti prieinamais visiems“, – sakė A.Kalvėnas.
Daugiau atsakomybės, sako A.Kalvėnas, turėtų prisiimti ir sprendimus siūlantys architektai. Mat jei nebūtų kliūčių, nebūtų problemų papulti bet kur: „Žinojimas, empatija, supratimas apie tai, kas yra universalus dizainas – tokie paprasti techniniai dalykai išspręstų problemas. Jokios mistikos, jokių metafizikų. Viskas elementaru.“
Kauniečiui patiko ir Kauno menininkų namų direktorės Rūtos Stepanovaitės požiūris, kuri numatė konkrečius darbus.
Sprendimai gali būti ir paprasti
Kaip sakė Kauno menininkų namų direktorė Rūta Stepanovaitė, neseniai vykusios dirbtuvės buvo bandomosios, todėl labai sunku numatyti galimus rezultatus.
Tačiau susitikimai buvo vertingi abiem pusėms. Pavyzdžiui, juose dalyvavusi regėjimo negalią turinti mergina pasiūlė paprastą ir daug nekainuojantį sprendimą – garsinį signalą, kuris būtų montuojamas prie pagrindinio įėjimo ir padėtų orientuotis.
„Kurčiųjų poreikis taip pat yra šviesos signalai. Šie dalykai gali būti pritaikomi ir gana greitai, net ir paveldosauginiuose pastatuose“, – sakė R.Stepanovaitė.
Kalbant apie rimtesnius sprendinius pastatą pritaikant neįgaliesiems, jiems reikia daugiau laiko bei įvertinimų.
„Tačiau didžiausia (dirbtuvių) vertė, kad bendruomenės susibūrė šiam reikalui, ir kad juda toliau. Nebūtinai tik menininkų namuose. Turime galimybę pradėti transliuoti idėją plačiau.
Tai – ilgas procesas, tęstinis. Mes nesame flagmanai, kaip padaryti aplinką pareinamą. Bet viskas prasideda nuo traktavimo, ar mes galvojome, kad nėra žmonių su trūkumais, ir padarome aplinką universalią“, – sakė R.Stepanovaitė, teigdama jog šios problemos sprendimą reikėtų pradėti nuo mažų žingsnių, kurie gali atvesti ir dideles idėjas.
Kauno menininkų namai su tam tikromis neįgaliųjų grupėmis bendrauja nuo metų pradžios.
„Pradėjome su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene. Ir nuo mūsų pačių supratimo apie kurčiųjų kultūrą, gyvenseną. Mokėmės, pradėjome nuo paprastų dalykų, pavyzdžiui, gestų kalbos pradžiamokslio. Nes jei norime bendrauti, turime pradėti nuo kalbos. Po to buvo neformalūs vizitai į Kauno menininkų namus, ekskursijos gestų kalba. Įvairių praktikų buvo nemažai“, – sakė Kauno menininkų namų direktorė.
Poreikis juntamas vis dažniau
Gediminas Banaitis, „Kaunas 2022“ programos „Dizainas visiems“ kuratorius sako, kad apie vietų ir erdvių pritaikymą neįgaliems kalbama vis dažniau ir vis garsiau, o toks poreikis – akivaizdus.
„Apie tai kalba tiek bendruomenės, tiek kultūrininkai. Dirbame ir bandome plėsti auditorijos pasiekiamumą. Tą poreikį ima suvokti ir visuomenė, todėl reikia ieškoti formų, kaip tai padaryti“, – sakė G.Banaitis.
Pasak G.Banaičio, kalbėtis tiesiogiai su bendruomenėmis turi ir patys architektai, ieškodami sprendinių ir formų. Į pirmąjį susitikimą atvykę architektai pasiūlymą priėmė geranoriškai ir įvairius sprendinius siūlė bei pateikė be jokio finansinio atlygio.
G.Banaitis sako, kad ateityje teks kalbėti ne tik apie kultūros įstaigų, tačiau ir apie kitų visuomeninių pastatų prieinamumą neįgaliesiems.
Dizainas visiems (angl. Design for All) – tai universalaus dizaino principais paremta koncepcija, idėja, vienijanti pasaulinę, o ypač Europos dizaino praktiką bei teoriją, kurios centre – tinkamas prisitaikymas prie žmonių įvairovės.
Tai kur kas daugiau nei vien stilius, mada, grožis ar estetiška daiktų išvaizda. Tai – intervencija į aplinką, gaminius ir paslaugas, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas, nepaisant jo gebėjimų, poreikių, kultūros, amžiaus ar lyties galėtų visavertiškai dalyvauti įvairiose socialinėse veiklose. Nors ir susijusi su universaliu dizainu (ang. Universal Design), vis dėlto ši idėja nėra išimtinai nukreipta vien į pažeidžiamų socialinių grupių (kaip antai, senjorai, neįgalieji ar turintys specialių poreikių) problemų sprendimą. Tai – pagarba vartotojų įvairovei, saugumas, nepavojingumas sveikatai ir sveikos aplinkos bei erdvių naudojimo skatinimas, funkcionalumas, išmanumas, tvarumas, prieinamumas bei patrauklumas.