Rungtynių metu stebint Kauno „Žalgirio“ vyriausiąjį trenerį Šarūną Jasikevičių kartais atrodo, kad regi visa emocijų spektrą. Vienas jauniausių ir tuo pačiu labiausiai savo darbui ir komandai atsidavusių trenerių „Eurolygoje“ už aikštelės ribų yra daug santūresnis. Periodiškai pasigirsta kalbos, kad už Kauną turtingesni miestai norėtų Š. Jasikevičių matyti treniruojant jų komandas, bet šiandien jis yra savo gimtajame mieste ir atiduoda jam visą save. Galbūt tai ir yra didžiausia laimė? Dalintis tuo, ką sugebi geriausiai, su artimiausiais? O ar kauniečiai, kaip „Žalgirio“ sirgaliai, duoda pakankamai grąžos? Apie laimės mainus ir tai, kas aikštelėje sukelia daugiausiai emocijų, su Šaru, kaip jį vadina visas Kaunas (ir visa Lietuva!), kalbamės artėjant kovo 20-ajai – Tarptautinei laimės dienai. „Žalgirio“ arenoje ji tikrai bus švenčiama.
Tarptautinės laimės dienos proga „Žalgirio“ arenoje matuosime laimės decibelus. Taigi įdomu išgirsti, kiek žaidėjus ir trenerius rungtynių metu įkvepia gerbėjai?
Palaikymas yra svarbus visoms komandoms. Kuo gerbėjai audringesni, tuo žaidėjams lengviau kovoti, jie turi daugiau motyvacijos. Tai lyg dviejų krypčių eismas – mes esame šiauriečiai, negalime lygintis su graikais, turkais ar serbais, taigi gerbėjų emocijos priklauso nuo to, kaip vyrai žaidžia. Būtų malonu, kad ir sunkiais momentais mus žiūrovai labiau palaikytų, bet yra, kaip yra – toks lietuvių būdas. Nėra taip, kad kuo mums sunkiau, tuo gerbėjai audringesni, bet to nėra ne tik mūsų komandoje.
Ar pergalės „Eurolygoje“ atneša daugiau laimės, nei pergalės LKL?
Manau, taip, nes jas mūsų situacijoje sunkiau iškovoti. Lietuvoje esame laikomi „grandais“, tad pergalių visi tikisi. „Eurolygoje“ yra didesnių klubų, turinčių daugiau resursų, taigi pergalės šiame čempionate, aišku, įsimintinėsnės, labiau švenčiamos. Tokia realybė.
Ar visuomet komandos sėkmė Jums reiškia asmeninę laimę?
Aš esu toks žmogus, kuris vis dėlto parsineša darbą namo. Jei grįžti namo su pergale, tai ir namai šviesesni, laimingesni. Nuo to pabėgti sunku. Bent jau kelias valandas po rungtynių gyveni tomis emocijomis – ar pergalės, ar pralaimėjimo. Manau, kad ir žaidėjams neįmanoma nuo to pabėgti, toks mūsų darbas.
Ar „Žalgirio“ trenerio darbas yra laimingiausias pasaulyje?
Taip negalvoju. Tai yra sunkus darbas, bet man su tuo susitaikyti yra paprasta – nelabai ką daugiau moku daryti. „Faina“, kad aš turiu tokį darbą, nes jis – fantastinis. Ar laimingiausias? Įsivaizduoju, kad tikrai yra laimingesnių, bet taip pat ir tūkstančiai prastesnių, nei mano, taigi nėra taip jau blogai.
Kokia buvo Jums, kaip treneriui, laimingiausia akimirka šiame sezone?
Galbūt Karaliaus Mindaugo taurės laimėjimas? Kaip ir sakiau, iš mūsų visi jos tikėjosi, bet taurę pralošti – tikrai įmanoma. Lietuvoje yra daug gerų komandų. Kas dar? Pergalės prieš grandus, pavyzdžiui, išvykoje prieš „Fenerbahce“. Tai juk Europos čempionai. Taip pat pergalės prieš „Olympiacos“, „Panathinaikos“. Buvo, buvo įsimintinų momentų šiemet!
Kaip manote, kuris yra laimingiausias „Žalgirio“ žaidėjas?
Uffff… Labai sunku pasakyti! Man jie visi atrodo gana pozityvūs ir laimingi, žinantys, ko jie čia susirinko. Daug dirba ir yra laimingi būdami kartu, gerai sutaria, komandoje atmosfera yra nuostabi. Man tai yra svarbiausia.
Ar pastebite, kad kauniečiai apskritai tampa laimingesni?
Kauno miestas keičiasi į gerąją pusę ir miestiečiai tai tikrai pastebi. Kaune dabar tikrai geriau gyventi, nei prieš 10 metų, bent jau man. Yra aibė ta rodančių ženklų. Tikiuosi, kuo toliau viskas eis geryn.
